Vasaris Spausdinti
2009
Parašė Romualdas Ozolas   
Šeštadienis, 28 Vasaris 2009 23:53

2009 02 01

10.47. Kaimynas tavo kieme – nebe kaimynas, o svečias. Jeigu kaimynas su pretenzijom – nekviestas svečias.

2009 02 02

10.05. Tautų ir valstybių raidos cikliškumo požiūriu svarbu matyti ne tiek faktus, kiek procesus.

Lietuvos valstybės likimo neįmanoma paaiškinti be lietuvių santykio su krikščionybe: visa istorija iki carinės okupacijos, kuri buvo lietuvių savarankiško apsikrikštijimo metas, yra kovos su krikščionybės nešėjais, pagonybės gynimo istorija. Lietuvos savitumas – tai pagoniškojo elemento įsivietinimo krikščioniškosiose formose faktai, krikščionybės pagoniškosios interpretacijos.

Nepriklausomosios Lietuvos, arba Atgimusiosios Lietuvos Respublikų istorija – tai lietuvių santykio su laisve – moderniojo žmogaus svarbiausiu dvasiniu siekiu – istorija. Pirmoji Respublika šiuo požiūriu – tai laisvės kaip prigimtinės teisės viešpatijos išgyvenimas, kuris baigiasi katastrofiška priklausomybe Rytams. Išsivadavimas iš Rytų yra visos socialistinės Lietuvos dvasinio gyvenimo stimulas. Naujas laisvės kaip prigimtinės mūsų teisės laikotarpis („virš mūsų – tik dangus“) trunka porą metų. Tada pradedama griūti į priklausomybę Vakarams. Gyvenimas Vakarų priklausomybėje yra gyvenimas vaduojantis tikrajai laisvei – istoriškai sąlygotai laisvei – tikrai nepriklausomoje Lietuvos valstybėje.

2009 02 03

10.50. Kaip ir reikėjo tikėtis, „pasaulio valdovai“ Davose šiemet jautėsi nekaip. Ypač amerikiečiai, iki šiol visuose tokiuose forumuose „skaitę paskaitas“ apie skaidrų pasaulio finansų tvarkymą ir visagalę rinką. Kaip rašo laikraščiai, daugelis kitų šalių vadovų jautė net tam tikrą malonumą dėl JAV ištikusių negandų. Tai, žinoma, jų nepuošia, tačiau palyginus su buvusia amerikiečių puikybe ši nuodėmė yra kur kas menkesnis nusidėjimas.

Amerikos bankininkai verkšleno, kad tokios įvykių eigos niekas negalėjo numatyti. Tai netiesa, sako Džozefas Štiglicas, kartu su keletu kitų ekonomistų jau ne pirmus metus mušęs pavojaus varpus, į kuriuos milžiniškus atlyginimus ir premijas imantys bankininkai nekreipė mažiausio dėmesio. Netgi dabar, kai visiems akivaizdu, jog balansas tarp rinkų ir vyriausybių turi būti nepalyginamai geresnis, JAV bankininkai ne tik nenori prisiimti dalies kaltės ir nemano trauktis – jie dar kalba apie premijas! Tik vienas Japonijos nacionalinio banko vadovas atsiprašė savo žmonių ir valstybės, atsisakė pensijos ir premijų bei pažadėjo atsistatydinti. JAV abejojama, ar valdybos sugebės atstatydinti savo direktorius, o jei nesugebės – kokio dydžio išeitinės kompensacijos bus mokamos.

Niūrus dangus ir nyki krizės atmosfera virš Davoso prie atsisveikinimo pietų stalo kalnų fone nerimo neišsklaidė, nors ir sustiprino įsitikinimą, kad trečioji per 20 metų JAV finansų krizė yra daugiau negu rimtas įspėjimas goduoliams. Tačiau moraliniai varžtai taip atpalaiduoti, o pagundos ir galimybės tokios patrauklios, kad apsispręsti naujai tvarkai bus dar labai ir labai sunku.

2008 02 04

10.12. Įdomų imigrantų savijautos tyrimą padarė Berlyno tyrimų institutas: net po 50 metų atvykėliai jaučiasi svetimi, nors kartu su jais gyvena jau trečia karta. Tai dėl to, kad imigrantai, ypač musulmonai, nėra linkę integruotis į vokiškosios kultūros (kitose tautose – atitinkamai į kitų tautų kultūras) visuomenę ir gyvena „tarsi šalia esančiame pasaulyje“. Imigrantai paprastai gauna prastesnį išsilavinimą ir darbą, dažniau lieka bedarbiais. Taip visuomenė prastėja, nes mažiau gimdantys vokiečiai be imigrantų neišsiverčia. O valstybė turi skirti daugiau lėšų imigrantams išlaikyti. Tokiai nevykusiai „integracijai“ Vokietija kasmet išleidžia 16 mlrd. eurų. Imigracijos politika atsigręžia pati prieš save – ima rodyti savo priimtinumo ribas.

2009 02 05

9.21. B. Obamai imantis konkrečių valstybės tvarkymo veiksmų, ryškėja buvusių skandalų tikrosios priežastys. Svarbiausia jų – visiškai sveiko proto nekontroliuojamoje laisvėje suvešėjęs žmonių godumas, kai kurių amerikiečių tiesiai vadinamas kriminaliniu.

Iš tiesų, argi normalu, kad vidutinis kompanijos vadovo atlyginimas vidutiniškai 344 kartus didesnis už paprasto darbininko atlyginimą? Bankas „Meryll Lynch“, jau stovėdamas ant bankroto slenksčio, išsimokėjo apie 4 mlrd. dolerių premijų, nors per ketvirtį buvo praradęs 21 mlrd. dolerių. Banko vadovas prieš pat žlugimą savo kabineto atnaujinimui buvo išleidęs 1,2 mln. dolerių, o netgi padėčiai banke išryškėjus nepasigėdijo pasirašyti 10 mln. dolerių metinės premijos. Tai kokie „šių vyrukų“, kaip juos vadina viena senatorė, tikrieji atlyginimai?

Obama nustatė: bankų ir kompanijų vadovai, savo verslo stabilumui ketinantys pasinaudoti vyriausybės, t. y. mokesčių mokėtojų, lėšomis, turės sutikti su sąlyga, kad per metus jie negalės uždirbti daugiau kaip 500 tūkst. dolerių (1,34 mln. litų). Kompanijos, kurios norės mokėti vadovams daugiau nei pusę milijono per metus, skirtumą turės kompensuoti akcijomis, kurių nebus galima nei parduoti, nei likviduoti, kol nebus grąžinti valstybės lėšų fondai.

Kompanijų vadovų klanas smarkiai sunerimo ir „susimąstė“, ar prezidento nuostatos nesugriaus mokėjimo pagal rezultatus sistemos – reikalavimai esą dramatiškai radikalūs. B. Obama atsakė, kad tomis savo priemonėmis valdžia nieko neperima, tik daro žmones atskaitingus ir atsakingus, nes ryškėjant finansinės beprotybės ir naikinančio išlaidavimo faktams visiškai teisėta yra klausti, kokiame pasaulyje gyveno „šie vyrukai“?

O mūsiškiai?

2009 02 06

Vėl ir vėl grįžtant prie ribų problemos.

Kai 1971 metais doleris buvo atsietas nuo aukso, JAV Centrinis bankas ėmė spausdinti kupiūras kaip turima prekių verte nepadengtus nežinia ką žyminčius ženklus. Lyg paskolos korteles, lyg skelbimus, netgi tarsi kokią literatūrą. Ir pūtė miglą, kad laisvoji rinka viską išsprendžia, t. y. pripildo tuos popierėlius vertės.

Deja, popierėlių buvo prispausdinta tiek, kad kai kurios jų saugyklos buvo perpildytos, o kai kurios – iššluotos. XX amžiaus pabaigoje gyvenusi ne pagal pajamas ir tapusi visai aiškiai priklausoma nuo užsienių (net gamyba iš JAV persikėlė į kitas pasaulio šalis – paskui pigesnę darbo jėgą), JAV vieną gražią dieną suvokė, kad laisvosios rinkos ekonomika tapo „nebeekonomiška“: finansinis spekuliacinis kapitalizmas ėmė stoti.

TSRS tie procesai prasidėjo irgi panašiu metu – 1970-ųjų pradžioje. Ir reiškėsi stipriau, nes buvo apriboti geležinių sienų, tegul ir šeštadalyje Žemės teritorijos. Todėl Maskvai kvapo pritrūko greičiau – jau 1985 metais prie savo vairų turėjo pastatyti reformatorių. Juo tapo Michailas Gorbačiovas. Kuo baigėsi jo reformos – žinom. Pats Gorbačiovas dabar sėkmingai reklamuoja vienos Vakarų bendrovės portfelius ir vyriškas rankines.

JAV reformų ėmėsi tik 2009 metais, prezidentu išrinkdama Baraką Obamą. Dabar jis verčiasi per galvą, bandydamas atkurti amerikiečių pasitikėjimą ir dar kartą šalį pakelti kūrybai. Jam sunkiai vyksta: bankrutuoja net gigantiški bankai, parduotuvės milžinės, iki šiol nepajudinamais atrodę koncernai. Kuo baigsis JAV pertvarka – klausimas atviras.

Šiandien aišku tik viena: kas Maskvai 1985 metais buvo Michailas Gorbačiovas, tas Vašingtonui 2009 metais tapo Barakas Obama.

2008 02 07

Kaip liudija pastarųjų poros dešimtmečių literatūra, Maskvos pučiamą burbulą apie tai, jog Rusija buvo svarbiausias Antrojo pasaulinio karo veiksnys, praktiškai jo laimėtoja, Josifas Stalinas, sutikdamas vaidinti pergalingąjį generalisimą, vidujai išgyveno kaip savo viso gyvenimo siekių katastrofą. Visiškai ne apie tokį Europos padalijimą svajojo jis, rengdamasis karui su Vokietija nuo pat Spalio perversmo ir bolševizmo įkurdinimo valdžioje! Potsdamas Stalinui buvo beveik ešafotas. Po Potsdamo Stalinas rezignavo, dar labiau užsidarydamas savy, nepasitikėdamas artimiausiais bendražygiais, į jo viešuosius šlovinimus numodamas ranka ir CK biuro narius laikydamas nukaršėliais.

Brangiausieji bendražygiai atsilygindavo tuo pačiu, rengdamiesi Stalino mirčiai, o gal ir nužudymui (niekas tiksliai nežino, ar generalisimas mirė tikrai savo mirtim). Visas gyvenimas po Stalino – tai „bendražygių“ kova dėl valdžios, stengiantis išlaikyti įtaką pasaulyje ir naudojantis valdžios teikiamomis asmeninėmis privilegijomis.

2009 02 08

Kai Pasaulio lietuvių bendruomenė savo sueigose aptarinėja lietuvių gyvenimo užsieniuose klausimus, yra visai teisi klausimą formuluodama taip: be organizacinių pačios Lietuvos veiksmų patenkinamai spręsti emigrantų problemas nebėra galimybės.

Tačiau siūlymas įkurti Išeivijos ministeriją yra dalinis ir pačiuose savo pamatuose ydingas, vedantis į žinybiškumą ir biurokratizmą: išeivijos ir ekonominių emigrantų problemas spręsti atsietai nuo etninių problemų Lietuvoje reikštų gydyti akį, o ne regėjimą, ausį, o ne klausą.

Pagal mano parengtą koncepciją, tapusią Lietuvos centro partijos valstybės valdymo struktūros reorganizavimo projektu, numatančiu tik devynias būtinas ministerijas, išeivijos ir apskritai emigracijos bei imigracijos klausimais turėtų rūpintis etninių reikalų ministerija, savo rūpesčio objektu laikanti visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvos teritorijoje, etninių lietuvių gyvenimo ir kultūrinio identiteto išsaugojimo problemų sprendimą – be valstybinių sienų atskirties, bet ir be grėsmės, kad lietuviai taps ne Lietuvoje gyvenančia tauta.

2009 02 09

Kaip sako skaičiavimus atlikę verslininkai, 100 000 litų uždirbant firma pagal dabar nustatytą mokesčių „krepšelį“ valstybei turi atiduoti 70 000 litų. Ar reikia komentarų?

2009 02 10

Vilniaus universitete prasidėjo dvi dienas truksianti tarptautinė konferencija „Vidurio Europos vieta ir vaidmuo kontinento istorijoje“. Tema ir įdomi, ir aktuali. Pranešėjai iš visos Vidurio Europos, arba Jaunosios Europos. Konferenciją globoja Lietuvos Prezidentas. Tačiau beveik niekas neatkreipia dėmesio, kad ši konferencija – tai tarptautinio kultūros kongreso dalis – panašios konferencijos vyks Pedagoginiame universitete, Teisės universitete, o gal ir dar kur, ir skirtas šitas kongresas ne kam kitam, o Liublino unijos 440-osioms metinėms (koks svarbus jubiliejus!) bei (kad būtų ne taip įžūlu) „komunizmo žlugimo 20-osioms metinėms“. Pas mus komunizmas žlugo ne 1989, o 1990 metais. Vadinas, grandiozinį kelių turų kongresą Lietuvoje organizuojam Lenkijos istorijos datoms pagerbti! Nenuostabu: kongresą inicijavo ir organizuoja Lenkų institutas Vilniuje, kurio direktorius ir pirmininkavo pirmajam konferencijos posėdžiui, nesiteikdamas lietuviškai pasakyti lietuviško sakinio net susirinkusius sveikindamas!

Pernai vienoje istorikų konferencijoje Seimo narys Emanuelis Zingeris mestelėjo: laikas būtų pakeisti požiūrį ir į Liublino uniją. Lenkų institutas paraginimo nelaukė. Būtų keista, jei būtų kitaip.

Tad matyt neturėtų stebinti ir tas faktas, kad tarybinėj sąjungoj mums idėjinius orientyrus teikė Genrikas Zimanas, o dabar tą patį darbą dirba Emanuelis Zingeris.

2009 02 11

11.21. Nesuprantu aš Sauliaus Stomos politikavimo metodų: iki rinkimų kone kasdien rašė apie Lietuvos atsinaujinimo būtinybę kaip laisvas publicistas. Prieš rinkimus visus mus „išdūrė“ pareiškimu, kad jis joks nešališkas rūpintojėlis, o Prisikėlimo partijos ideologas. Nuėjo (tiksliau – buvo nuvestas) į Seimą. Ilgai tylėjo. Dabar vėl prabilo, kaip jis pats sako, pajutęs reikalą „pakalbėti viešai, nes vidinio aiškinimosi rezultatai kol kas yra apgailėtini“.

Ir puola konservatorių finansų ministrą A. Šemetą, kodėl šis nesikreipė į TVF ir neprašė paskolos už 3,4 proc. palūkanų, o vertybinius popierius pardavė Prancūzijos bankui su beveik 10 proc. palūkanų bei Šveicarijos bankui su 9,95 proc. palūkanų. Gražiai klausiama: ar 3 daugiau nei 9, pone Šemeta? Negalima nepritarti nei klausimo formai, nei turiniui. Ir galutinei formuluotei: „Ar MUMS iš to bus naudos?“.

Pritarčiau ir patikslinimui: kokius žaidimus žaidžia finansų ministras, šitaip skolindamasis, o skolas administruoti pavesdamas taip pat užsienio bankams?

Liktų tik vienas klausimėlis: kas nutiko, kad „vidiniai aiškinimaisi“ pasidarė bevaisiai? Juk taip vieningai priiminėta 60 naktinių mokesčių įstatymų!

2009 02 12

9.54. Kadangi neatvyko vienas iš pranešėjų, o iki „kavos pertraukos“ – visas pusvalandis, vienas iš konferencijos apie Liublino uniją posėdžio pirmininkų A. Bumblauskas „Būtovės slėpinių“ stilium ima kvosti E. Gudavičių, kokia jo nuomonė apie mūsų tūkstantmetį – tai esąs vardo ar pačios Lietuvos tūkstantmetis? E. Gudavičius diskretiškai mykia, ir A. Bumblauskas nutaria atakuoti pareikšdamas, kad viename savo naujosios laidos „Amžių šešėly“ pokalbių su archeologais jis buvęs prispaustas prie sienos – jie įrodę, kad Brunonas negalėjęs eiti niekur kitur, tik į Lietuvą, nes nei šiapus jos, būsimoj Prūsijoj, nei anapus jos, būsimoj Rusioj, nebuvo tokios piliakalnių kultūros, kokios tuo metu būta Lietuvoj. Tad Lietuvos vardo paminėjimas ir esąs Lietuvos paminėjimas. Ir ko čia tada mes kuklinamės?

Profesorius E. Gudavičius, šitaip viešumoj stukteltas, atrodo, šiek tiek pyktelia ir žiebia jau nebe Brunono nužudymo datos analizę, o situacijos aplink Brunono nužudymą apmąstymus. Valstybiniai dariniai antrojo tūkstantmečio pradžios Europoj, tuometinėj Jaunojoj Europoj, analogiškoj šiandieninei trečiojo tūkstantmečio pradžios Jaunajai Europai, kuriasi spaudžiami išorės jėgų. Rytuose jas inspiruoja normanai (švedai), išžudantys slavų genčių elitus ir pradedantys savas dinastijas, Vakaruose – germanai (vokiečiai), vakarų slavams sėkmingai pradedant savo valstybingumą. Pirmasis lenkų valdovas Boleslovas nevadinamas Didžiuoju tik dėl to, kad jis tampa Narsiuoju. Jis susidoroja su savo gentainių pagonių sukilimu, gi Lietuvoj tuoj po Netimero krikšto jo brolis pagonis Brunoną nužudo. Netgi po dviejų šimtmečių Mindaugo krikštas vėl baigiasi nesėkmingai ir kova dėl apkrikštijimo su permainom tęsiasi iki Vytauto. Kodėl lietuviai tiek ilgai priešinasi krikštui, disputantai nekalba. Tačiau kad Brunonas eina pas lietuvius būtent kaip į Lietuvą, kai tuo metu ir rytuose, ir vakaruose gyvena tik slavai, o jokie rusai ar rusinai, ir jokie lenkai, nekalbant apie tai, kad ten nėra jokios Rusijos, jokios Lenkijos. Abiejose Lietuvos pusėse tegyvena neartikuliuoti slavai – ta piktoka E. Gudavičiaus baigiamoji frazė vargu užkabina ką labiau, negu Lenkų instituto direktorių, kuris skubiai permeta kalbą į konferencijos temos pagrindimo argumentavimą.

Štai taip požemiais srovena, tik retkarčiais prasimušdamos paviršiun, tikro istorinio susivokimo srovelės.

2009 02 13

13.09. Tai ir išryškėjo, kam praktiniu požiūriu rengta ta didžioji dviejų dienų konferencija apie Liublino uniją: kad Europos Sąjungos pavadinimą, kuris taip nemaloniai asocijuojasi su buvusia Tarybų Sąjunga, galėtume pervardinti į Europos Uniją!

Mūsų nenoras sekant lenkais Europos Sąjungą vadinti Europos Unija yra ne kas kita, kaip vienas iš mūsų kompleksų, sakė Lietuvai atstovavęs Vilniaus universiteto docentas (Rimvydas Petrauskas). Šis kompleksas kyląs iš to, kad uniją su Lenkija lietuviai vis dar suprantą neigiamai. Nors lenkai laiką ją Europos Unijos ištaka.

Todėl, sekant konferencijos rengėjų ir polonofiliškųjų šnekėtojų logika, vardo pakeitimas būtų pirmas žingsnis kratantis tų kompleksų ir stereotipų.

Mąstoma visiškai teisingai: viskas prasideda nuo sąvokų ir jų turinių. Ir jeigu Europos Sąjungą pavadinsim Europos Unija, ji visų pirma nebeatrodys panaši į Tarybų Sąjungą, bus kažkokia naujoviškesnė, gal ir savesnė. Nors iš tiesų tas vardas tik pridengs ES menševizmą.

Kartu su ES „prisijaukinimu“ bus lengviau perimamas ir lenkiškasis ES kaip EU traktavimas, o su tuo – ir Liublino unijos supratimas. Lietuviai Liublino unijos niekada nevertino teigiamai. Bet kodėl nepabandžius rasti ir teigiamų Liublino unijos aspektų? Tuo labiau, kad tokio požiūrio indoktrinuotojų yra ir Lietuvoj!

Štai taip pradedamas šliaužiantysis Europos Sąjungos pavadinimo keitimas iš Europos Sąjungos į Europos Uniją, panašiai kaip nepastebimai Tarybų Sąjunga dalyje Lietuvos raštijos įsitvirtino kaip Sovietų Sąjunga.

Kita vertus, kas trukdo Europos Sąjungos likimą gretinti su Liublino unijos likimu? –išminties iš praktikos besisemią lietuviai per Liublino unijos likimą kur kas lengviau galės įžvelgti galimą savo galutinį žlugimą Europos Sąjungoje.

Jeigu jie gyvens, kaip gyveno po Liublino unijos, tos Europos Sąjungos ištakos.

2009 02 14

11.42. Ūkio ministras D. Kreivys laidoje „Teisė žinoti“ patvirtino, kad Lietuvoje reziduojantys užsienio bankai „atitraukia kreditines linijas“. Kitą dieną, matyt, paauklėtas už tokį pareiškimą, ministras tarsi ir paneigė laidoje pasakytus žodžius. Tačiau dar kitą dieną labai aiškiai pasakė, kad tai, ką teigė laidoje, liečia vieną skandinavišką banką. Taigi, turime oficialų patvirtinimą, jog Lietuvos finansinio paralyžiaus ištakos yra užsienio bankų veikla. Ji itin akivaizdžiai rodo nacionalinių bankų būtinybę, taip pat ir kitų nacionalinių institucijų neišvengiamybę, o galų gale ir tai, kad visuose tuose valstybiniuose kraujotakos induose turi tekėti nacionalinis kraujas, prižiūrimas nacionalinio proto.

2009 02 15

9.12. Kaip rašo žurnalas „Santara“ (56/57 nr.), Kalifornijoje veikiančios draugijos „Ekologinis spaudas“ („Ecological Footprint“) vykdomasis direktorius Matis Farkernagelis teigia, jog medžiagų apykaita žmonijos organizme pažeista: mes sunaudojame daugiau, negu galime. Kol kas atsargų užtenka. Tačiau kai kuriuose planetos regionuose jos išnaudotos. Haityje, Darfūre jau susikryžiavo visi neigiamieji faktoriai, ir dėl resursų stygiaus jau vyksta pilietiniai karai. Konfliktai dažnėja ir kitur. Kinta klimatas. Optimistiškiausiomis prognozėmis – 2050-aisiais resursų žmonijai reikės dvigubai daugiau, nei jų gali pasiūlyti planeta.

2009 02 16

Teisingai suprasti, kas Lietuvoje dedasi krizės fronte, gali padėti toks faktas: naujaisiais Eurostato duomenimis, gruodžio mėnesį Lietuvoje vienintelėje iš Europos Sąjungos šalių ekonomika dar augo 1,1 procento.

2009 02 17

Kas galėtų padidinti mūsų suaugumo jausmą?

Pirma, aiškus ES ir LR teisės ribų skyrimas. Dabar viskas sumišai, ir mes – visuomenė – nežinom, ką ant mūsų krauna eurosąjunginė teisė nei kaip globą, nei kaip iššūkius, todėl nemokam nei naudotis ja, nei priešintis, kur tai turėtume daryti.

Antra, turėtume turėti pastoviai veikiantį ir tik mums patiems priklausantį visos ekonomikos energijos šaltinį – Visagino atominę elektrinę.

Trečia, turėtume gaminti kokią nors pasaulyje paklausą turinčią prekę, kaip suomiai turi „Nokią“. Mes gal galėtume gaminti elektroninį vertimo aparatą, leidžiantį susikalbėti kitų, išskyrus gimtąją, kalbų nemokantiems žmonėms, užkirstas kelias anglų kalbos imperializmui. Taip būtų padedama išsaugoti ir kitų tautų kultūras.

Pagaliau mums reikėtų įveikti stalinizmą ar bent jau bolševizmą partijų tarpusavio santykiuose: reikėtų kalbėti ne apie kitos partijos ydingumą ar pranašumą, o apie Lietuvos problemų sprendimą – partijų tikslai turėtų būti virš partijų.

2009 02 18

12.57. Lietuvos televizijos antrasis kanalas kas savaitę transliuoja tokią laidelę „Tarp žemės ir dangaus“– apie Lietuvos keistuolius šaunuolius, tokius lyg trenktus, lyg dorus, menininkus ne menininkus, žodžiu, spalvingus nekasdienius žmones. Pats sumanymas – labai tradiciškai lietuviškas: kas paprasta – tai neįdomu: dėmesio neverta, o kas įdomu – tai būtinai kreiva. Arba kaip nors kitaip deformuota. Bent jau tiek, kad galėtų plastėti kaip pienės pūkas – tarp dangaus ir žemės.

Skiriamasis tų žmonių bruožas – abejingumas buičiai, materialinėms gėrybėms ir vertybėms, koks nors keistas užsiėmimas arba išvis sunkiai suvokiama veikla, klejojimas tarp realybės ir sapno. Kartais atrodo, kad jie ne tik nieko negamina, bet ir nevalgo, negeria, gal net nemiega.

Kodėl tie siužetai – nepaisant jų efemeriškumo ir spekuliatyvumo – taip mielai žiūrisi? Ypač – šiandien?

Ar ne dėl to, kad iš anksto žinai, jog per tas minutes ekrane neatsitiks nieko bloga. Kaip ir nieko gera.

Kaip ir mūsų šiandienos gyvenime: nieko negaminam – bet vis kažkaip gyvenam. Lyg Lietuvoj, lyg užsieny. Lyg mieste, lyg kaime. Tarp dangaus ir žemės. Visi.

2009 02 19

8.50. Tiktai vakar buvo pranešta, kad su darbo vizitu Švedijoje viešintis mūsų Ministras Pirmininkas kaip faktą galėjo konstatuoti girdus, jog Švedijos bankai tikrai „atitraukė“ tam tikrus savo kreditinius pajėgumus. Kreditų suma Lietuvoje 71 mlrd. litų, 35 mlrd. iš jų – švedų kreditai. Suprantama, kad beveik pusės kreditų sumos sumažinimas – labai rimtas poveikis Lietuvos ekonomikai: be kreditų stoja bet kuris verslas. Lietuvos verslininkai skundžiasi, kad regioniniai bankai stabdo kreditus arba ima beprotiškus procentus, o jų požiūriu „neperspektyvioms“ įmonėms išvis neskolina. Stokholme patvirtinta: švedai Pabaltijį laiko „vidaus rinka“, tačiau skolins labai išrankiai, nes ir švedų verslininkai reikalauja paskolų.

2009 02 20

Rasa Gečaitė stipriai ir vykusiai šių metų „Atgimimo“ trečiajame numeryje akcentavo Lietuvos valdovų ir valstybės pavadinimo klausimą, drąsiai teigdama, kad iki Jogailos nuėjimo Lenkijos karalium Lietuva buvo karalystė, o jos valdovai – karaliai. Savo poziciją ji remia popiežių bulių ir kitų dokumentų terminu rex, nuolat taikomu ne tik Mindaugui, bet ir Gediminui, Algirdui, Kęstučiui, čia pat nurodydama šaltinius. R. Gečaitės nuomone, priešiškai nusiteikę ordino vienuoliai, nesėkmingai mūsų valdovų krikšto siekę popiežiai ir kiti oficialūs krikščioniškosios Europos asmenys neturėjo tikslo aukštinti lietuvių valdovų, tad jeigu vadino karaliais, jie tokie ir buvo. Kodėl Jogailos formuluotė mums mielesnė už tikrąjį Lietuvos karalių vardą?

Autorė sarkastiškai klausia: jeigu istorijos dokumentai mūsų valdovus karaliais pripažįsta, tai ar ne ta aplinkybė, jog, anot Zenono Ivinskio, Lietuvos istorijose tektų pataisyti „keletą skyrių“, dėl ko kai kurie įvykiai „naujoje šviesoje atsistotų“, yra nenoro ką nors keisti priežastis?

Deja, būtent taip ir yra.

Nei lenkams, nei rusams nėra paranku, kad jau nuo XIII amžiaus egzistuoja Lietuvos Karalystė. Tiesa, Mindaugo karūnos paneigti neįmanoma, todėl su malonumu kalbama, kad jis buvo nužudytas, lietuvių apkrikštijimas nutrūko, kartu dingo ir karalystė. Tik Vytautas ėmęs kovoti dėl karūnos, bet – laimei – nukrito nuo arklio ir užsimušė. Štai tokių „interpretacijų“ dėka galima sušvelninti tą faktą, jog tik nuo XIV amžiaus pirmosios pusės pasirodo Maskvos valdovai, ilgainiui sukūrę Rusią ir Rusiją. Galima užvualiuoti ir tikrąją Jogailos vedybų prasmę – Lietuvos Karalystės pavertimą kunigaikštyste, t. y. nutylėti pirmąjį esminį Lietuvos valstybės sunaikinimo aktą, kurio klasta bus kartojama ir Liublino unija, ir 1791 metų Konstitucija, pagaliau Želigovskio „Vidurio Lietuva“ ir dabartine strategine partneryste.

Kai istoriją bandoma paversti „laisvu diskursu“ ir „įtikinamu naratyvu“, ar norėsis vardan šventos ramybės imtis tokių požiūrio keitimo žygių valdžios apmokamiems istorijos „naratoriams“? – juk bet kada gali netekti kokio nors finansavimo! Tuo labiau, kad Lenkija šiandien – vėl strateginis partneris prieš Rusiją, o Rusija barškina ginklais už sienos ir nafta bei dujomis papirkinėja mus vėl pardavinėjančią Europą!

Tai tik kokie nors laisvieji šauliai gali imtis istorijos falsifikacijų šalinimo. Kol bus pašalinti patys, paskelbus juos nekompetentingais diletantais.

2009 02 21

Kol egzistuos tokie tarppartiniai santykiai, Lietuvos politikoje, o per ją ir Lietuvoje niekas iš esmės nesikeis.

Kalbu apie partijų požiūrį, reikalaujantį kitos partijos sunaikinimo: bet kuriai iš partijų kita partija yra gera, jei ji negyva, jei jos išvis nebėra. Partijos yra ne konkurentai, netgi ne priešininkai, o priešai. Tai ar gali būti priešas nenaikinamas? Jei dar nesunaikintas, tai bent kapojamas arba – blogiausiu atveju – ignoruojamas. Jei priešas vis dėlto užima tam tikrą valdžios teritoriją, dantimis griežiant su tuo tik taikstomasi kaip su neišvengiama blogybe, kenkiant priešui visais įmanomais būdais ir priemonėmis. Net valstybės interesų sąskaita.

Štai taip tuose nuolat kibirkščiuojančiuose tarppartiniuose susidūrimuose sudega mūsų visuomenės santaika, sudega Lietuva. Kai viskas baigsis, liks tik vienas didelis dvigalvės partijos apskrudęs lavonas. Jo mėsą les baltas dvigalvis maitėdis.

2009 02 22

14.03. Vakar vakare pradėjusi „Lietuvos balsų“ transliaciją, Lietuvos televizija pagaliau visiškai išsiveržė iš komercinių televizijų apsupties ir toli paliko jas skėtriotis su įvairiais „žvaigždžių duetais“ ar panašiais nei dainininkų, nei dainų neparodančiais „projektais“. Ir iš tiesų, kaip gali atrodyti kokios nors pirmininkienės ir jos priklabinto žvaigždūno tarsi ir dainavimas palyginus su vienu metu scenoje dainuojančiais keturiais chorais! Tuo labiau, kad chorai tikrai stiprūs, repertuaras rinktinis, režisūrinė išmonė skoninga, visuma užbaigta, o bendravimas betarpiškas, orus ir pagarbus! Jeigu bus ir toliau einama šiuo keliu, nacionalinis transliuotojas bus atsistojęs į tikrai perspektyvios plėtros poziciją!

Lietuva, pasirodo, turi išugdžiusi ir per visus savo subjurimus išsaugojusi tokius kultūros turtus, kurių pagrindu gali drąsiai kurti savo nacionalinę kultūrą. Net jeigu ją ir toliau bandys blokuoti ir demontuoti įvairaus plauko integratoriai.

2009 02 23

9.46. Europos Sąjungos vadovų Berlyno pasitarime konstatuota, kad finansų krizės gelmė įvertinta iki šiol nepakankamai: gali tekti gelbėti ne tik įmones ar ūkio šakas, bet ir ištisas valstybes, ypač Jaunosios Europos, t. y. Vidurio Europos, šalis. Šiam reikalui numatyta sukurti 500 mlrd. dolerių fondą. Kam ir kaip bus skiriama pagalba, matyt, bus kalbamasi vėliau, tačiau faktas, kad Senosios Europos šalys, pačios stokodamos finansinių išteklių, juos organizuoja naujosioms narėms, yra labai išraiškingas šalių tarpusavio priklausomybės prasme. Švedija nė neslepia, kad Baltijos šalių finansinė rinka yra „namų rinka“, tačiau jos stabilumo garantijų duoti neskubama – kalbama tik apie patikimų, t. y. pelną duodančių, verslo projektų finansavimą „nepatikimuosius“ paliekant pražūčiai. O ar bus išvežamas bankų pelnas – klausimas dar atviras, ir jo sprendimas priklauso tik nuo Švedijos vyriausybės ir bankų vadovų nutarimo – Baltijos šalių valstybės balso čia neturi. Panašiai elgiasi ir Prancūzija, demontuodama savo automobilių gamyklas kitose šalyse („neracionalu gaminti automobilius Čekijoje, o pardavinėti Prancūzijoje“). Tai vadinama ekonominiu nacionalizmu. Švedų elgesys – ko gero – finansinis nacionalizmas? Kad ir kokius naujadarus sugalvotume dangstyti tam elementariam faktui, vadinamasis investicinis kapitalas kaip ūkinės okupacijos (ekonominė okupacija jau pripažįstama) įrankis yra toks akivaizdus, jog tik okupacijai tarnaujantis elitas gali to „nematyti“.

2009 02 24

9.32. Nacionalinis transliuotojas (LTV) pagaliau kiek rimčiau prabilo apie smurtą mokyklose.

Viena mintis užakcentuota pakankamai gerai: užsikalbėję apie mokinių teises užmiršom mokytojų teises. Tačiau kad šis nuokrypis yra visos „Žmogaus teisių“ taikymo schemos dalis, padalinys, – neužsiminta. Apie tai, jog pačios „Žmogaus teisės“ sukonstruotos be atsakomybės reikalavimo – išvis nereflektuojama.

Ką norim pasakyti tokia pozicija?

Viena: kolaboruojam.

Kolaboruojam su tais, kurie tokias „Žmogaus teises“ sukonstravo, kurie sukūrė tokius jų įgyvendinimo institutus (Žmogaus teisių teismas ir kt.), suformavo psichologiją ir elgesį, reikalaujančius baimės ir paklusnumo, kurie toleruoja ir propaguoja visokių mažumų ir išimčių dominavimą, visuomenių, tautų ir valstybių demontavimą paverčiant jas pelnų gaminimo medžiagomis ir vietomis.

Nematom to? Nesuprantam?

Nematom, kad moksleivių smurtas – tai smurto, kasdien krintančio ant jų jaunų sielų iš televizinių ir kino filmų, tiesioginės kopijos? Kad šaudymasis mokyklose yra kasdieninių daužymo, spardymo, žodinio niekinimo, prievartavimo kraštutinumai, galutiniai protrūkiai, garbingais nors prieš save išlikti norinčių charakterių nevilties reakcijos? Nesuprantam, kad techniniai mokyklų sutvarkymai, mokymo procesų „tobulinimai“– tai tik dėmesio nukreipimo nuo problemų esmės būdai?

Suprantam. Viską suprantam.

Toje pačioje „Redakcijos“ laidoje apie dotacijos pilietiškumui ugdyti paskirstymą pasakyta, kad šalia oreivių, laipiotojų, selekcininkų riebią sumą gavo ir gėjų sąjunga. Dėl visų kitų komentatoriai abejoja, ar jie tikrai ugdo pilietiškumą. Gėjai neminimi. Taigi – jie tikrai yra pilietiškumo ugdytojai?

Detalė? Deja, ne detalė. Esmė: reikalų esmę suprantantis nutylėjimas. Nes anuos procesus valdantieji valdo ir iš nacionalinio transliuotojo ekrano kalbančiuosius.

Ką daryti?

Eiti žūtin kartu su visa Vakarų civilizacija, jau nebenorinčia priešintis?

2009 02 25

Ar „Prarasto laiko beieškant“ arba „Ulisą“ būtų buvę įmanoma parašyti kompiuteriu?

Klausimas, žinoma, kvailas.

O vis dėlto?

2009 02 26

Kai Šarūnas Nakas televizijos ekranuose kaip genys kalė Vilniaus Europos kultūros sostinės programos vadovę Eloną Bajorinienę, tarpais atrodydavo, kad tai, ką jis teigia, yra tiesiog neįmanoma – neįmanoma išleisti tiek pinigų dėl to, kad taip išlaidauti tiesiog fiziškai neįmanoma. Taip, žinoma, kodėl ir už ką akivaizdžiai dirbtinei žvaigždei Bjork mokėti milijonus, kai už trigubai mažesnes kainas galima parsikviesti nepalyginamai populiaresnių atlikėjų? Tačiau gal aplinkybės susiklostė taip, kad Lietuvos garbė reikalavo apmokėti organizacinę klaidą, iš kurios bus padarytos išvados ir klaidų vadovė nebekartos? Tačiau pamažu aiškėjo, kad visa „sostinės“ programa buvo sukonstruota iš importinių atlikėjų, nors kitų „Europos sostinių“ projektai demonstravo nacionalines pajėgas ir nacionalinius savitumus. Taigi, mūsų Vilniaus kaip Europos kultūros sostinės programa buvo idėjiškai priešinga iki šiol buvusiai „sostinės“ linijai. Ir ne tik tuo, kad remta imigrantų menu. Net nacionalinės pajėgos pasitelktos tos, kurios sutiko konstruoti tokius „veikalus“, kaip „Neries krantinės arka“ ar vamzdžių krūva prie Pedagoginio universiteto tilto. Jų kainos ne tokios fantastiškos, kaip už Bjork koncertą ar petardinį Arkikatedros drebinimą Naujųjų vakarą, tačiau 40 000 už „Vamzdį“ irgi gana įspūdinga (palyginimui: už knygos išleidimą pats turi susimokėti 10–50 tūkstančių!). Po tų „skulptūrų“ prie Neries aš patikėjau, kad Š. Nakas, ko gero, daugiau negu teisus. Bet kodėl mes, visuomenės žmonės, esam taip nušalinti nuo viso, kas vyksta mūsų vardu? Kodėl turim laukti, kol atsiranda koks pasišventėlis detektyvas ir išplėšia mums nors dalelę tiesos?

Atsakymą lyg ir radau, kai sužinojau, kad viso to „sostinės“ projekto vadeles tampė Artūras Zuokas, o Elona Bajorinienė, kaip pranešė spauda, buvo „jo žmogus“.

Ir vis dėlto tai tik dalinis atsakymas.

Esminis atsakymas būtų pranešimas apie Seimo sprendimą politikoje neleisti dalyvauti sykį už kriminalinę veiklą jau teistiems asmenims.

2009 02 27

Čekijos ir prezidentas Vaclavas Klausas, ir premjeras Mirekas Topolanekas Europoje yra garsinami kaip euroskeptikai.

V. Klausas Čekijos pirmininkavimo Europos Sąjungai proga gavo galimybę kalbėti Europos Parlamente ir savo euroskeptinę reputaciją sutvirtino pareikšdamas, kad Europos Sąjunga tampa vis panašesnė į Tarybų Sąjungą.

Kuo?

V. Klausas deklaruoja: „Pašalinti nereikalingus ir žmonių laisvei bei gerovei kenkiančius barjerus, kad žmonės, prekės, paslaugos, idėjos, politinė filosofija, požiūriai, kultūros ir elgesio modeliai, kurie Europos valstybėse amžiams bėgant susiformavo skirtingi, galėtų judėti“.

Kad Europos Sąjunga tampa vis panašesnė į Tarybų Sąjungą, seniai ir nuolat kartoju ir aš. Tačiau visai priešingų tikslų siekdamas – siekdamas išsaugoti nacionalinės valstybės suverenių sprendimų ir elgesio teisę. Tai, ko siekia V. Klausas – „pašalinti barjerus racionaliai atrenkant uždavinius, kuriuos galima išspręsti tik viso žemyno mastu“, „nes daugybės dalykų negalima pasiekti tik derybomis tarp dviejų ar kelių atskirų Europos šalių“, – yra visiškai priešinga tam, ką sakau aš, reikalaudamas teisės daryti susitarimus su tieka šalių, su kieka įmanoma susitarti atskirai nacionalinei valstybei. Reikalauti „racionalaus atrinkimo“ ir „sprendimo visiems“ yra tiesiausias kelias į buvusį TSKP suvažiavimą, kuriame vienas TSRS vadas teikė visiems racionaliai protingus sprendimus. O po tais sprendimais jau „laisvai judėjo“ vieninga politinė filosofija, kultūros ir elgesio modeliai, prekės ir žmonės. Ačiū, tai mes jau darėm, ten mes jau buvom.

Tai koks gi euroskeptikas yra Vaclavas Klausas? Jis joks euroskeptikas, jis senas eurokomunistas, kuriam net šiandien Europos valstybių dar išsaugotų nacionalinių teisių yra per daug, ir jos turi būti panaikintos, kad netgi tokia Prancūzija nebeturėtų teisės rūpintis savo nacionaliniais reikalais ir nebegalėtų atšaukti savo Reno filialų iš Čekijos.

2009 02 28

Dž. Sorošas šiandien kalba laisviausiai ir drąsiausiai. Jo manymu, ši krizė, pradėjusi su „Lehman Brothers“ žlugimu 2008 m. rugsėjį, yra baisesnė už 1929–1933 metų krizę, nes gyventojų skolos santykis su bendruoju vidaus produktu nuo 160 proc. trečiąjį dešimtmetį padidėjo iki 350 proc. 2009-aisiais, o netrukus gali pasiekti 500 proc. Didėjant ekonomikos priklausomybei nuo skolinimosi galimybių, ji darosi vis pažeidžiamesnė. JAV prezidento B. Obamos planas supirkti JAV bankų „nuodingas paskolas“ finansininkų nepaskatins skolinti ir taip išjudinti ekonomiką. Dž. Sorošo nuomone, didesnį poveikį darytų bankams skiriamos tiesioginės finansų injekcijos. Tačiau ko nors labiau paguodžiančio Dž. Sorošas pasiūlyti negali.