Kovas Spausdinti
2009
Parašė Romualdas Ozolas   
Antradienis, 31 Kovas 2009 23:52

2009 03 01

Antrą kartą Vilniaus apskrity apsilankė Lenkijos Varmijos Mozūrų vaivadijos pasiuntiniai, siekiantys užmegzti glaudesnius ryšius su Vilniaus apskritimi.

1,5 mln. gyventojų turinti Lenkijos vaivadija prieš penketą metų bendradarbiavimo sutartį pasirašė su Tauragės apskritimi, ir „abi pusės džiaugiasi“, kad sutartis „neliko popieriuje“ – vyksta susitikimai, įgyvendinami bendri projektai, tauragiškiai Lenkijoje rado „daug gerų draugų bei nuoširdžių partnerių“. Dabar „lenkų akys nukrypo į Vilniaus apskritį“. „Vilnius lenkus tebetraukia emociškai, ir jie siūlo lietuviams dažniau prisiminti, kas abi valstybes siejo praeityje.“ Svečiai, žinoma, norėtų, kad procesuose aktyviai dalyvautų ir Lietuvos lenkų organizacijos.

Jeigu kas po Liublino unijos būtų stebėjęs ir fiksavęs, kaip vyko Lietuvos lenkinimas anuomet, kiek panašių sąskambių rastume tuose užrašuose!

2009 03 02

Finansų krizė atskleidė ne tik JAV finansinio imperializmo, bet ir ES kolonializmo vidinius mechanizmus, kurie jau traška braška, nors dar turima vilties, jog visas senojo kapitalizmo modelis nesugrius.

Jaunųjų Europos šalių sėkmės paslaptis, rašo „The Financial Times“, buvo ta, jog jos atvėrė sienas ir liberalizavo savo rinkas tik tam, kad „integruotųsi į Bendriją“. „Bet tai padariusios tapo pažeidžiamos dėl globalinių reiškinių“, reikšmingai priduria laikraštis.

Dabar, rašo „The Guardian“ „naujai prisijungusios valstybės yra smarkiai prasiskolinusios. Didelė dalis tų skolų paimta užsienio valiuta, vadinasi, jas perskaičiavus į nacionalines valiutas, skolos bus dar didesnės“. Prekių ir paslaugų, nuo kurių priklauso tų šalių ekonomika, paklausa mažėja, daugėja bankrotų, nebėra investicijų. Viso to, kas buvo siūloma kaip greitos plėtros perspektyva, nebeliko.

Ką turi daryti Jaunoji Europa?

Jai turėtų padėti nacionalinių finansų sistemų funkcionavimo tvarkymą perėmę užsienio bankai – kredituoti verslą. Tačiau bankai spaudžiami padėti visų pirma savo šalims, o jų vyriausybės turi ir spaudimo priemones – valstybinę finansinę pagalbą, jei bankai kredituos visų pirma savo pačių šalies verslą. Vis garsiau šnekama, kad Austrijos, Italijos, Švedijos, Graikijos bankai nukentės, jei jų „kredituotoms“ Jaunosios Europos šalims bus sunku grąžinti paskolas. Apie tai, kad bankai tose šalyse be proto skolino visiems ir skolininkais pavertė milijonus „naujokų“, dabar tylima. Užtat kalbama, kad bankai mokosi administruoti už skolas perimtą turtą. Papildoma Jaunosios Europos nusiaubimo priemone tampa euras: bankai mieliau kredituoja eurą įsivedusių šalių ekonomikas. Dėl to katastrofiškai krinta nacionalinių valiutų vertė: zlotas euro atžvilgiu neteko 50 proc. savo vertės. Europa vėl padalijama, tik šįkart ne ideologijos, o ekonomikos, tiksliau – jos valdymo įnagio, – euro.

Išeitis tėra viena: ES pagalba savo naujosioms narėms. Tačiau ES neskuba. Ji ir toliau linkusi toleruoti didžiųjų savo narių rūpinimąsi visų pirma savo šalių ekonomikos ir finansų pajėgumais.

Bet kada buvo kitaip?

2009 03 03

Į skubų pasitarimą kovo 1 dieną susirinkę ES vadovai sakė: „Mes nenorime jokių naujų skiriamųjų linijų; nenorime, kad Europa būtų padalyta į Šiaurę ar Pietus, į Rytus ar Vakarus; išmaldos prašymo politika nepriimtina. Gyvybiškai svarbu, kad vidaus rinka išliktų vieninga. Turime pasinaudoti visomis vidaus rinkos siūlomomis galimybėmis – ji turi tapti atsigavimo varomąja jėga, kuri paskatins ekonomikos augimą ir naujų darbo vietų sukūrimą“.

Vengrijos premjeras atvyko su 180 mlrd. eurų padėties stabilizavimo dvylikoje Jaunosios Europos valstybių planu. Išvakarėse jis pareiškė, kad net 180 mlrd. yra per mažai – reikią 300 mlrd. eurų (1 trln. litų). Tokiam planui ryžtingai pasipriešino Vokietija, nes jai būtų tekusi didžioji šios pagalbai turimos skirti sumos dalis. „Nepatariu mėginti diskutuoti apie milžiniškas sumas“, pareiškė A. Merkel. Planas buvo atmestas motyvuojant tuo, kad Rytams nereikia jokio ypatingo požiūrio į juos. Rytų Europos bankams Pasaulio bankas, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bei Europos investicinis bankai yra pasirengę skirti 24,5 mlrd. eurų, 9,6 mlrd. iš jų jau gavo Vengrija ir Latvija, gaus ir kitos. Be to, esąs pasirengęs skolinti Tarptautinis valiutos fondas...

„Šis viršūnių susitikimas buvo dar vienas neproduktyvus politinis renginys, nepasiūlęs jokių konkrečių sprendimų“, konstatavo verslo pasaulis.

2009 03 04

Kad daugelis iš bankų lengvatinėmis sąlygomis kredituotų nekilnojamojo turto objektų pereis (užsienio) bankų žinion, niekas neabejoja: taip buvo 1995–1997 metų krizei nusiaubus kreditų mokėtojų galimybes, taip bus ir dabar. Kol kas ir bankai, ir nekilnojamojo turto turėtojai neskuba – didysis nemokumas turėtų prasidėti vasarop, tada gali užplūsti teismai, nes nekilnojamojo turto vystytojai nenorės atiduoti turto, bandys jį išlaikyti iki paskutiniųjų. Vis dėlto jie, kaip ir individualūs kreditus paėmę asmenys, nuostolių neišvengs. Bankai gi bet kuriuo atveju didelių nuostolių nepatirs, nes netgi probleminių objektų teikiamus nuostolius tikimasi padengti patraukliaisiais, kurių kaina po krizės gali kilti apie 30 proc., iki 2006–2007 metų lygio. Todėl bankai, jeigu tik jų nespaus baziniai bankai, stengsis kredito problemas išspręsti, laukdami krizės pabaigos, o dabar mokydamiesi administruoti perimamą nekilnojamąjį turtą pagal pereitoj krizėj Skandinavijos bankų jau sukauptą patyrimą.

2009 03 05

Lenkija valdant dar abiem Kačynskiams apie eurą kalbėjo kaip apie įkyrią musę. Likęs vienas L. Kačynskis vaizdavo negirdįs ką sako premjeras D. Tuskas, ir, ko gero, slapta vylėsi, kad ir 2012 metais Lenkijoje euro dar nebus.

Dabar, kai po ypatingai skubaus kovo 1-osios pasitarimo išaiškėjo, kad Jaunosios Europos Vokietija gelbėti nesirengia, o bankai kiek noriau kredituoja tik euro zonos valstybes, ir L. Kačynskis jau nebeprieštarauja, kad Vyriausybė kreiptųsi į Europos Komisiją paspartinti euro įvedimo procesą. Komisarai atsakė, kad sąlygos nebus keičiamos, tačiau jei pavyks įveikti finansų krizę, dvejų metų laikotarpis bus sutrumpintas.

Taip per sunkmečius lūžta net pačios ambicingiausios valstybės. Taip kuriasi visi militariniai ir totalitariniai režimai.

2009 03 06

Krizė ryškina naujus požiūrius.

Ir į Jaunąją Europą – pokomunistinės į ES priimtąsias šalis – jau žiūrima be džiūgavimo, svarstant, kokią kainą teks sumokėti Vakarų Europai už „tą rizikingą, brangų ir įžūliai optimistišką žingsnį“.

Suma, kuri mokama iš ES biudžeto naujosioms narėms, sudaro tik 2,2 proc. bendro ES vidaus produkto ir penkmečiui nesiekia 100 mlrd. eurų. Tiesa, 2007–2013 metais išmokos bus padidintos 35 procentais, tačiau sudarys tik apie penktadalį viso ES biudžeto. Ar tai daug?

Daug, atsako viena „The Times“ apžvalgininkė, tačiau liūdniausia, kad ir tos sumos rytiečiams nepadės išsikapstyti iš skurdo ir tapti gerovės valstybėmis – atskirtis ir dvigubų greičių Europa yra neišvengiama. Kai į EB jungėsi Airija ir Ispanija, dabar esančios pavyzdžiu naujokėms, pati Bendrija buvo kelių turtingų šalių klubas, ir padėti airiams bei ispanams buvo nesunku. Naujokės niekada nemąstė realistiškai, o dabar reikalauja daugiau, nei joms įmanoma duoti.

Kad Europos komisarai patys giedojo saldžias giesmeles ir periminėjo tas naująsias šalis neatsakingai, apžvalgininkė pripažįsta. Kaip ir tai, kad „suvienyti Europą reikėjo“.

2009 03 07

„Naktiniai mokesčiai“, kurių pagalba Vyriausybė tikėjosi užlopyti „biudžeto skyles“, nepadeda – per du šių metų mėnesius nesurinkta 389 mln., arba 16 proc., planuotų pajamų. Nesurinkta 16 proc. PVM mokesčio, 8 proc. akcizo mokesčio, Sodra nesurinko 72 mln., o savivaldybės – 100 mln. Lt. Konsoliduotas nacionalinio biudžeto trūkumas sudaro jau apie 0,5 mlrd. Lt. Tik gyventojų pajamų mokesčio surinkta 5,2 proc. daugiau, nei planuota.

Esant tokiai padėčiai numatoma dar 7,5 mlrd. Lt mažinti biudžetines išlaidas – visų pirma naikinamos kai kurios iš 800 finansuojamų programų bei mažinama bazinė 475 litų alga, nuo kurios yra apskaičiuojamas valstybės tarnautojų atlyginimas. Dar vienas akivaizdus ir veiksnus pajamų šaltinis galėtų būti monopolijų sutramdymas. Tik kas tai padarys?

2009 03 08

Kaziuko mugė jau nebe Vilniaus monopolija – ji kaip bacila išplito po visą Lietuvą.

Vilniuj šiemet ji atnaujinta – atsisakyta gariūninio tipo produkcijos, vien amatai ir maisto produktai. Pasirodė eisenos su istorinėm imitacijom. Kažkas nauja ir gaivaus padvelkė, kaip skersvėjis išblaškydamas plastmasių ir sendaikčių kvapus. Ir nebe vien Pilies, Didžiosios, bet ir Prospektas, Tymo kvartalas pasipuošė palapinėm su daiktais, o žmonės nebesistumdo grūsty, bet vaikšto laisvai dairydamiesi. Ką kaip chaosą kūrė „laisvoji rinka“, pravalė „valstybinis reguliavimas“.

Kaune šiemet mugė – nuo Soboro vos ne iki Rotušės. Du palapinių vėriniai per visą Laisvę. Daug kur žmonių sambūriai prie blynų ar kepamos mėsos, prie alaus. Teatro sodely – scena su ansambliukų dainom. Iš visų pusių traukia žmones, o skirstosi, jau ką nors nešdamiesi. Atsigavus Laisvė, pagyvėjęs Kaunas.

Ir vis dėlto kažkas gana esmingai skiria tą švenčiantį Kauną nuo Vilniaus. Kas? Jauni veidai? Vilniuj jų – sulig kiekvienu žingsniu. Kaune – vienas kitas. Taip ir norisi sakyt, kad čia tie, kurie liko jauniesiems išvažiavus į užsienius. Mūsų jaunieji veidai šildo Airijos, Anglijos, Ispanijos akis. Kaunas šiandien – čia iš Lietuvos kaimų pokary suvažiavusio jaunimo jau pasenusios akys. Pasenęs Lietuvos kaimas šurmuliuoja mugėj, nukopijuotoj nuo Vilniaus ir kol kas – tik apsipirkimo ir pasmaguriavimo vietoj.

Taip, vis geriau, negu tuščia Laivė...

Bet čia ne apie Kauną, čia – apie visą Lietuvą.

2009 03 09

Kovo aštuntoji, Moters diena, grįžta Lietuvon su visa savo kilmės istorija.

Ilgą laiką mes bandėm eliminuoti ją iš mūsų viešojo gyvenimo kaip tarybinės praeities palikimą, moters pagarbai ir meilei ieškodami kitos dienos. Tačiau Valentino diena tapo sekso pašlovinimo diena, Motinos diena taip ir netapo Diena (gal dar taps?), o kovo 8-oji pamažu pamažu vėl pasidarė Kovo 8-ąja – su gėlėm, su pasveikinimais, net su savo proletarinės kilmės pašlovinimais.

Natūralu?

Ko gero. Juk pagarbos kaip jokia meile nepakeičiamo jausmo žmogui reikia būtinai, ir kas, jei ne moteris, jo nusipelno labiausiai? Ir pagarbos ne vien jos motiniškosios paskirties požiūriu! Kas visų pirma krinta konkurencinėje kovoje dėl darbo vietų sunkmečių, krizių, pagaliau ir sunkios kasdieninės kapitalistinės konkurencijos kovose? Ar moralinė, bent jau moralinė, parama neskirtina moteriai mūsų žiaurių socialinių santykių atmosferoj?

Kova už gyvenimą, siekis gyventi pereina visų pirma per moteris. Todėl kad ir kaip mes bandytume moteryse rasti ir esamų, ir nesamų blogybių, tai tebus bandymas kompensuoti vyriškųjų bjaurybių slėgį sau patiems, tai mūsų lietuviškajai išskirtinai grubiai vyriškai individualistų bendrijai, kurioje didžiausias visų mūsų bendras bėdas tenka spręsti visų pirma moterims.

2009 03 10

Lietuvoje ir visame Baltijos regione bei Ukrainoje šaknis įleidęs ir „taikią XVII a. politikos versiją“ (žr. „Švedijos istorija“, p. 192) vykdantis „Swedbank“ gali būti nacionalizuotas, jeigu jo nuostoliai šiose šalyse viršys 5 mlrd. švedų kronų, pranešė Švedijos ekonomikos laikraštis „Dagens Industry“. Nuostolius bankas gali patirti dėl „lengvabūdiškai dalintų būsto ir kito nekilnojamo turto kreditų“, sako nuo kovo 1 d. „Swedbank“ vadovauti pradėjęs naujasis prezidentas Michaelas Volfas (Wolf).

Tačiau būtent ši aplinkybė ir verčia abejoti, ar galima už gryną pinigą priimti švedų dejones: investicijos į nekilnojamąjį turtą niekada nebuvo nuostolingos, jeigu tik bus sąžiningai ir su protu administruotos. Dar daugiau! Iš nemokių skolininkų perimtas nekilnojamasis turtas yra nepaprastai paranki kitų šalių ekonominės okupacijos vykdymo priemonė: kas drįs pasakyti, kad iš Jono Petraičio už skolas perimtas namas su sklypu arba už skolas Petro Jonaičio Švedijos bankui atiduotas žemės sklypas yra neteisėta finansinė operacija?

Absoliučiai „savalaikis ir teisingas“ naujojo „Swedbank“ prezidento sprendimas yra ir kalbos apie „grįžimą prie tradicinės bankininkystės“: jos reiškia ne ką kita, kaip paskolų dūstančiai Baltijos šalių ekonomikai uždarymą ir rūpinimąsi kuo didesnio kąsnio nekilnojamojo turto tose šalyse perėmimu bei išlaikymu iki to momento, kai turto kainos ir vėl pakils.

2009 03 11

8.04. Kenterberio arkivyskupas Rovanas Vilijamsas (Rowan Williams), kalbėdamas apie šiuo metu pasaulį užgulusią finansų krizę, bene visapusiškiausiai, kaip ir dera dvasiniam lyderiui, apibūdino jos esmę.

Globalizuotai ekonomikai labai sekėsi generuoti perkamąją galią, tačiau šis procesas privedė mus prie didžiausio, koks tik gali būti nesaugumo.

Aš kažkada svajojau, kas ir kada pasauliui girdimai pasakys tokius žodžius.

Ir štai jie pagaliau sakomi. Ar girdimi?

Turės būti išgirsti. Nes ir pas mus jau kalbama apie radikalią rinkimų sistemos pertvarką.

R. Viljamsas apie tai ir kalba – kalba apie vyriausybių priklausomybę būti išrinktoms todėl, kad jos žada nuolatinį vartojimo didinimą, „didžiausią pasirinkimą ir mažiausią riziką“. Tačiau kaip tai susiję „su platesne ir ilgalaike būtinybe užtikrinti socialinės rūpybos finansavimą ateičiai naudojantis bendrais resursais ir sukauptais turtais“, atsakyti vyriausybėse niekas negali. Todėl „gyvenimo būdas, priklausomas nuo labai aktyvaus iškasamo kuro naudojimo darant žalą aplinkai, daugeliui žmonių sumažina galimybes gyventi geriau, ką ir kalbėti apie įvairias pinkles, susijusias su naftos gamyba ir rinkodara kai kuriose pasaulio dalyse, su nuolatine grėsme taikai ir regioniniam stabilumui“.

Ši kritika – tai viso gyvenimo būdo su jos politine sistema ir demokratine santvarka kritika. Ieškant išeičių, reikia kalbėti ne tik apie bankininkų kontrolę ir bankų veiklos skaidrumą, ne tik apie „naftos ekonomiką“, bet ir visą vartojimo filosofiją, kuri sukuria gyvenimo būdą, vartojantį patį vartotoją ir galų gale jį sunaikinantį. Globalizacija – tai galų gale žmonijos žmoniškumo kapituliacija.

R. Vilijamsas ragina grįžti prie „pirmykštės kapitalizmo idėjos“, kurios praktikon turėtų būti įtrauktas žalos aplinkai eliminavimas.

Tačiau ar ir gamtos išsaugojimas yra pakankama alternatyva naujo tipo kapitalizmui generuoti?

2009 03 12

Amerikoje – didysis išsipardavimas, rašo Algimantas Čekuolis.

Niujorko Brodvėjaus „Circuit City“ 2000 dolerių kainavusį kompiuterį parduoda už 500, nes „Viskas turi būti parduota“. Firma JAV turi 566 parduotuves, pagal dydį savo kategorijoj yra antra Valstijose, tačiau iki kovo pabaigos visos tos parduotuvės bus uždarytos, o 34 000 darbuotojų atleisti. Viltį prarado milžiniškas universalinių parduotuvių tinklas „Mervyus“ – moteriškus batus pardavinėja po 50 litų, kailinius – po 100.

Nepataisomas optimistas Algimantas Čekuolis pateikia šiuos faktus kaip sensacingą „kapitalizmo ligos“ išbėrimą, nes tai esanti ne sistemos, ne kapitalizmo, o „geresnio ar blogesnio valstybės valdymo rezultatas“.

Tikrai, blogesnis JAV bankų valdymas akivaizdžiai prisidėjo prie „ligos“ protrūkio. Tačiau kodėl į Barako Obamos viltį turėjusį sužadinti šūkį „Mes galime!“ Amerika atsako niūria tyla?

Valstybės ekonomikai gaivinti metami trilijonai dingsta bankų juodose gerklėse, o tautos gelmėse nepasitikėjimas nė nesuvirpa.

2009 03 13

Lietuvoje – Kovo 11-osios minėjimo aistros.

Seime surengtame minėjime nieko naujo. Tie, kurie Lietuvą ir atvedė į šiandieninę padėtį, kalbėti, manau, turėtų kitaip. Arba išvis patylėti. Kiaulinti visi mėgsta, tačiau Lietuvai gal galima būtų bent jau ne taip įžūliai?

Asmeninės atsakomybės neprisiėmimas ir postringavimas apie blogybes jaučiantis niekuo dėtu yra viena iš baisiausių Lietuvos politinio gyvenimo ydų. Tai – visuotinio abejingumo embrioninė fazė.

Jeigu Seimo minėjime pro gražius žodžius įžvelgti tikro susirūpinimo valstybe buvo beveik neįmanoma, tai už Seimo sienų jo jau būta.

Prie Seimo organizuota akcija tylos minute pagerbti nepriklausomybės iliuzijas ir viltis. Akcija iš esmės virto kairiųjų „Fronto“ demonstracija. Eisenai leidimo nebuvo duota, policija koloną sustabdė, bus iškeltos bylos, tačiau žygis paliko pėdsaką.

Daugiausia aistrų sukėlė leidimą tradicinei eisenai Gedimino prospektu gavęs Lietuvių tautinis centras. Apie tūkstančiui jaunuolių iš Sereikiškių parko patraukus prospekto link, Arkikatedros aikštėje ir prospekte jiems kelią pastojo žmogaus teisių ir demokratijos gynėjų būrelis, kuriame ypač aktyviai reiškėsi naujieji kairieji ir žydrieji, prie Kudirkos paminklo nunešę karstą su „demokratijos lavonu“. Patriotų eisena nepasidavė provokaciniams veiksmams, susirinko Lukiškių aikštėje, sugiedojo himną ir išsiskirstė. Tyla kaip demonstracijos byla padarė įspūdį visuomenei.

Tačiau elektroninė erdvė įkaito. Vienas „Lietuvos mylėtojas“ leidimą demonstruoti patriotams prilygino žydų holokaustui Kauno garaže (!), kitas protesto vardan apsišaukė žydu ir gėjum (!). Kam taip labai rūpi kurstyti ugnelę, kurios dūmai pasauliui signalizuotų, jog Lietuvoj vyksta kažkas negera? Kas visų tų „protestų“ užsakovas? – kokia nors „integracinė institucija“ ar savas kvailumas ir naudos godulys?

Faktas akivaizdus: po šio kovo 11-osios minėjimo antilietuviška ir apskritai antipatriotiška isterija įpūtinėjama iš visų plaučių.

2009 03 14

Lenkijos dienraštis „Rzeczpospolita“ pranešė, kad 260 tūkst. Lietuvos lenkų (tiek jų Lietuvoje nėra) gali boikotuoti Lietuvos prezidento rinkimus, jeigu Vyriausioji rinkimų komisija kaip pretendentą į Lietuvos prezidento postą atsisakytų registruoti Valdemarą Tomaševskį, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininką. Į tai, kad V. Tomaševskis yra gimęs ne Lietuvoj, nutarta nekreipti dėmesio, nes jo seneliai buvę Vilniaus gyventojai. Tačiau „koją pakišti“ gali vadinamoji lenko korta, kuri, kaip teigia specialistai, daro V. Tomaševskį „susijusiu priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“. Lenko korta yra Lenkijos pilietybės pakaitalas „kresuose“ gyvenantiems lenkams. Tą „problemą“ dabar nagrinėja Konstitucinis Teismas.

Gąsdinama lenkų politine blokada Vyriausioji rinkimų komisija palūžo – nubalsavo už tai, kad V. Tomaševskiui būtų leista rinkimuose dalyvauti. Nubalsavo nedidele persvara, nepaisant VRK pirmininko spaudimo, kurį jis darė asmeniškai kiekvienam nariui. Reikia manyti, dabar dirbamas analogiškas darbas ir su Konstitucinio Tesimo teisėjais. Tad ir teismo sprendimas gali būti teigiamas.

Tačiau vienas labai svarbus įstatymų pažeidimas padarytas viešai: Seimo pirmininkas A. Valinskas dar prieš VRK sprendimą pareiškė, kad V. Tomaševskis turi teisę kandidatuoti, nes Lenko korta, girdi, nėra sąsają su užsienio valstybe implikuojantis dokumentas. Toks aukšto valstybės pareigūno pareiškimas yra grubus spaudimas ne tik Vyriausiajai rinkimų komisijai, bet ir Konstituciniam Teismui. Jeigu būtų kreiptasi į teismą dėl šio A. Valinsko pareiškimo, o Lietuvos valstybės teisinė sandara ir teisė būtų atstovaujamos sąžiningai, Seimo pirmininko pareiškimas būtų kvalifikuotas teisingai.

Tik kas į teismą kreipsis?

Surinkti 20 000 parašų su visais asmens duomenimis visiems kandidatams sunkus darbas. Lenkų nusišalinimas pakenktų visiems ir visoms partijoms. Taip pat ir A. Valinskui. Štai taip lenkai mus tvarko ir šiandien.

2009 03 15

Joška Fišeris (Joshka Fischer), buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras, mano Europą slenkant žemyn ir vis labiau atsiliekant. Kai nepavyko pasirašyti Konstitucinės sutarties, Europa nusivylė ir nebetiki savo ateitim.

Kad J. Fišeris yra unitarinės Europos apologetas – nenuostabu: jaunystėje jis buvo vienas iš radikaliausių įvairialypio eurokomunistinio judėjimo vadų. Girdamas JAV pasirinkimą į prezidentus iškelti B. Obamą, J. Fišeris kelia idėją sukurti Europos valiutos fondą, Tarptautinio valiutos fondo analogą, nes tik jis pajudintų problemas. Taip, EVF daugiausia pareikalautų iš Vokietijos, tačiau toks jos pasiaukojimas išjudintų neveiksnų Prancūzijos–Vokietijos aljansą, nes strategijos klausimais jos nesutaria, stoja viena kitai skersai kelio, ir tik Vokietijos finansinis dominavimas Fonde galėtų keisti ir politinę padėtį, sustabdytų protekcionizmą ir nacionalizmą.

J. Fišeris siūlo Vokietijai ryžtis. Nes dabar jai trūksta ne galios, o valios.

2009 03 16

11.55. Jau ne pirmi metai per pasaulį slenkanti moksleivių iššaudymų mokyklose banga negali nepriversti į šią į šią nelaimę pažvelgti iš esmės.

Deja, kol kas daugiau smaguriaujama išžudymo aplinkybėmis, knaisiojamasi po jaunųjų žudikų psichiką ir polinkius, postringaujama apie psichologinės ir socialinės saugos stiprinimą, įstatymų tobulinimą, atsakomybių paskirstymą ir pan.

Kad ant jaunos, vos pabudusios sąmonės užgriūva smurto, sekso, godulio sukurto siaubo pamėklės, kurios netgi stipriausią psichiką gali sugniuždyti ir sutraiškyti – deja, tik užuominos. Bet netgi siūlymai uždrausti smurtinius kompiuterinius žaidimus – ir tie laikomi itin radikaliais, diskutuotinais, nes, esą, negalį būti pagrindine išpuolių skatinimo priežastimi

Kad smurtiniai žaidimai – tik maža dalelė to siaubo, kuris ateina ir su nebekontroliuojamu internetu, ir su socialiai, juridiškai ir net morališkai, atrodo, reglamentuota popso, kino, apskritai meno kultūra – taip, su tuo reikia sutikti. Užtat ir tai, kas eina greta tų „žaidimų“, gal nė kiek ne menkesnės žudymo kultūros paskatos? Nutylėtinos todėl, kad jos ne taip aiškiai brutalios, kad už jas gerai moka ir kad jose mielai dalyvaujame mes patys?

Žudymo kultūra jaunam žmogui visą žudymą bruka kaip žaidimus, šaudymas iš kurių yra vienas patraukliausių – vyriškiausias, drąsiausias, oriausias! Tai ko verkiam, patys tuose „žaidimuose“ dalyvaudami? Žudykimės! Jeigu jau visas mūsų gyvenimo būdas priėjo savo plėtros ribas, tai kodėl jų negali prieiti ir žudymo kultūra, iš esmės – savižudybės kultūra? Žudykimės. Užleiskim vietą tiems, kurie dar nenori žudytis, kurie nori gyventi.

Jie jau, beje, ateina. Telkiasi prie mūsų civilizacijos vartų. Trojos arklys jau šiapus jų.

2009 03 17

Pjero Maneno (Pierre Manent) „Demokratija be tautų“ – tikrai įdomus šiuolaikinės politinės filosofijos tekstas. Matau kai kurių jo premisų nepriimtinumą. Suprantu stiliaus „subtilybių“ priežastis – tokį vietom belytį šnekėjimą. Tačiau čia rašau ne analizę ar recenziją – tiesiog noriu atkreipti skaitančiųjų dėmesį į šią nedidelę ir labai turiningą bei mąstyti verčiančią knygelę.

Todėl pateiksiu porą citatų, leidžiančių susidaryti vaizdą, ką ir kaip autorius kalba. Ir pasigėrėti apibrėžto bei tikslingo mąstymo poezija.

„Plėtojantis mūsų demokratijai įvairios tautos dalys paeiliui įsitraukė į atstovaujamąją sistemą. Daugiau jokia jų nebėra atskirta, atsiskirti šiandien gali tik pats. Taigi dabar nebėra „socialinio rezervo“, socialinės nepriklausomybės – klasinės nepriklausomybės, kuri galėtų palaikyti tikrąjį atstovavimo troškimą. Žmogus veltui šaukia savo atstovų pusėn: atsiliepia tik duslus jo beviltiškos vienatvės aidas.“

Todėl, anot autoriaus, „dekoracijos liko tos pačios ir mes vis dar renkame visokių rūšių atstovus, tačiau esame visai bepasitraukią iš atstovaujamosios sistemos. Suverenią valstybę ir tauta tapusios liaudies atstovaujamąjį valdymą pakeitė valstybė, siekianti kaip galima geriau garantuoti piliečių „žmogaus teises“. Valstybė? Ar tam mums reikalinga valstybė? Ar valstybė tinkamiausia priemonė tokiai funkcijai atlikti?“

Toliau: „Galima sakyti, kad tautos, kurių dauguma atsisakė nacionalinės valiutos, yra tarsi vėžiagyviai, kurių kiautas darosi vis plonesnis ir poringesnis, o čiuptuvai, t. y. valdymo priemonės, taip išauga ir taip atsiskiria nuo minkšto ir glebaus jų kūno, kad jie praranda didelę dalį savo gebėjimo judėti. Gulėdamos ir vis labiau mėgaudamosi savo teisėmis (nors padėtis darosi vis nestabilesnė), tautos pradeda vertinti visus žmogiškuosius dalykus taip, kad pateisintų politinį tingumą ir dvasinę inerciją. Taigi jos gali piktintis savo sąstingiu ir kartu džiaugtis savo vertybėmis, net neįžvelgdamos čia prieštaravimo. Be to, jos visada gali pasiguosti tuo, kad yra Europos Sąjungos narės, kad sudaro pirmąją susivienijusios žmonijos sąjungą, savotišką motininę sąjungą, ir mano, kad ir kitos šalys greitai į ją įstos ir prie jų prisijungs.“

Autorius vienas iš nedaugelio Europos mąstytojų, drąsiai žvelgiančių į akis islamo šalių vienijimosi pastangoms. Ypatingai giliai jis pažvelgė į Izraelio valstybės susikūrimo faktą: „Tuo metu, kai žydai vėl naudojasi visomis savo kaip tautos prerogatyvomis ir teisėtai džiaugdamiesi išdidžiai tvarko visas savo vidaus sritis, Europos tautos, vardydamos savo silpnybes ir išpažindamos savo nuodėmes, atrodo, nori išnykti ir paskęsti tame bendražmogiškume, kuris dar neseniai glėbesčiavosi su žydais, bet nuo kurio pastarieji dėl nepaaiškinamų priežasčių dabar mieliau atsiskiria. Ar šis likimo ironija dvelkiantis, skausmingas apsikeitimas vaidmenimis ką nors reiškia?“, klausia autorius ir atsako: „Žydų valstybė atskleidžia europiečiams universalizmo, kurį jie manė galį išvesti iš ilgai trunkančios žydų nelaimės, ribas. Ši valstybė verčia europiečius pripažinti štai ką: bergždžias ir beprasmis yra humanizmas, siekiantis nusikratyti bet kokios atsakomybės, susijusios su atskira tauta, ir visiškai nepripažįstantis, kad galima skirtingai suvokti, kas yra gėris, ir skirtingai jo siekti. Bergždžia ir beprasmė yra Europa, norinti ištirpti vis didėjančioje bendražmogiškumo masėje. Mažas Izraelis pateikia interpeliaciją didžiulei Europai ir kartu kiekvienai jos tautai, kviesdamas jas nesislėpti už žmonijos nugaros.“

Tautos savivaldos šiuolaikiniame pasaulyje pozityvaus sprendimo problemą autorius palieka plūduriuoti „eurosąjunginio betiksliškumo“ (nors ši nuostata labai ir labai abejotina) plūdime. Tačiau tokie, kaip čia pacituotieji, mintijimo kristalai yra savotiškas autoriaus „pozityvas“, kuriuo galima ne tik gėrėtis, bet ir pasiremti.

Gerą knygą išleido „Versus aureus“!

2009 03 18

12.08. „American International Group“ (AIG) patyrus milžiniškų nuostolių, JAV vyriausybė buvo priversta perimti beveik 80 proc. AIG akcijų ir skirti 150 mlrd. dolerių paramos manydama, kad AIG žlugimas atsieitų daugiau, negu skiriamoji paramos suma. Paskui pranešta, kad planuojama skirti dar 30 mlrd. dolerių paramos. Tačiau žiniasklaida išsiaiškino, kad 22,4 mlrd. vyriausybės skirtų lėšų AIG išmokėjo Prancūzijos ir Vokietijos bankams padengti vadinamiesiems kredito draudimo rizikos paketams, t. y. už nieką, arba, tiksliau sakant, už padarytus nuostolius, o patys AIG vadovai išsimokėjo milijoninius priedus – net 165 mln. išmokų.

Tai sužinojęs JAV prezidentas B. Obama, kaip sakoma, iš įtūžio užspringo. Pasakymas ir gražus, ir įspūdingas, nes prezidentas kongresmenams turės įrodyti, kad godulio kamuojami bankininkai vis dėlto mažesnis blogis, negu JAV nekilnojamojo turto rinkos žlugimas – mat, AIG su ja tiesiogiai susijusi. Neabejotina, kad B. Obama susilauks kongresmenų palaikymo, nes dolerių prispausdinti dar galima, o įveikti bankininkų sąmonę – ne: jie vis dar sako, kad neišmokėjus tų „priedų“ iš AIG gali masiškai pasitraukti „geriausi ir ryškiausi talentai“, kita vertus, gali būti keliamos bylos vyriausybei, nes darbo sutartys tokias išmokas numatė.

Taigi, kur striuka, ten plyšta. Kitaip ir negali būti: sistema. Ribas visur priėjusi sistema.

2009 03 19

13.31. Kaip teigia Lietuvos pramoninkai, didžiausia jų problema – kad bankai atsisako teikti kreditus, o verslas šiandien nebeturi apyvartinių lėšų užsimokėti tiekėjams, darbuotojams bei išperkamąją nuomą. Nors iš Europos investicinio fondo jau gautas pirmas paramos paketas, visiškai neaišku, kada pinigai pasieks verslininkus.

Didžiosios Lietuvos pramonės bendrovės gana neblogomis sąlygomis gauna paskolas užsienyje, nes vertinamos kaip patikimos. Tačiau Lietuvos komerciniai bankai ir toliau lieka labai atsargūs, negana to, paskolas grąžinti reikalauja anksčiau laiko, nepratęsia kreditų, o kai kurie bankai reikalauja paskolas atsiimti iš karto jau dabar.

Vyriausybė smulkesnėms įmonėms metė gelbėjimosi ratą, tačiau, kaip juokaujama, jis dar gana toli, be to, neaišku, ar visos įmonės sugebės iki jo priplaukti. Įdomiausia, kad tų lėšų administravimą kontroliuoja tie patys „atsargieji“ bankai.

2009 03 20

Dviejų dienų susitikime Briuselyje ES vadai ir vėl svarsto, kaip išbristi iš ekonomikos pelkės. Visi raginami skirti daugiau pinigų, bet niekas to daryti nenori, Prancūzija ir Vokietija atkakliai kartoja tik apie svaresnį finansų reguliavimą: visi draudimo fondai ir kitos privačios kapitalo įstaigos, galinčios kelti riziką, turi būti registruojamos, reguliuojamos ir kontroliuojamos. Tai, ką siūlo Prancūzija ir Vokietija, yra tik vaistai nuo šašų, bet ne ligos. Tačiau gydomi nors šašai. Pas mus gi siūloma į praktiškai visiškai nekontroliuojamus privačius pensijų fondus iš Sodros pervedamą dalį padidinti iki 10 procentų!

Kiek pinigų turi būti skirta ES „ekonomikos gerinimui“ konkrečiai? Pernai buvo sutarta dėl 200 mlrd. eurų (1,5 proc. BVP). Dabar manoma, kad prireiks dvigubai (3,3 proc. BVP). Polas Krugmanas sako, kad ES jau šiemet turėtų išleisti 500 mlrd. eurų, o per ateinančius trejus metus, jei nori išeiti iš recesijos, iki trilijono eurų – tokia būtų tikroji kaina.

Antrąją svarstybų dieną buvo sutarta, kad į bendros krizei įveikti sumos skaičiavimus įjungus ir valstybių narių naudojamas priemones ekonomikos gaivinimo plano vertė pasieks 400 mlrd. eurų (3,3 proc. BVP). O bendra su Tarptautinio valiutos fondo paskolų suma tąsyk sudarytų visus 500 mlrd. eurų.

Apsišarvavusi tokiais planais, ES rengiasi vykti į balandžio 2 dieną Londone prasidėsiantį G-20 susitikimą, kuriame galės argumentuočiau kalbėti apie visos pasaulio finansų sistemos pertvarką.

2009 03 21

12.54. Dar viena mūsų brangiosios Europos Sąjungos parengta dovanėlė: vaikų darželiuose jau diegiamas homoseksualus auklėjimas pagal specialiai tam sukurtą programą „Gender Loops“. Atrodytų, gavę tokią „dovaną“, turėjo iš savo minkštų kėdžių pašokti Švietimo ir mokslo ministerijos vadai ir vadovai, na, nors paprasti sąžinės ir garbės nepraradę valstybės tarnautojai. Kur tau! Mūsų pačių pastangomis buvo parengta 108 puslapių „Projekto „Gender Loops“ programa pedagogams: idėjos, klausimai, metodai ir priemonės –pedagogų ugdymui“ ir dar 45 puslapių „priemonių rinkinys lyčių lygybės sąmoningumo stiprinimui ikimokyklinio ugdymo įstaigose“. Pagal jas jau apmokyta 300 Lietuvos ikimokyklinių įstaigų pedagogų.

Ko mokomi mūsų vaikų ir anūkų mokytojai?

Pedagogams siūloma mažyliams sekti pasakėles apie vienas kitą įsimylėjusius princus, kurie susituokę tapo Karaliumi ir Karaliumi. Siūloma vaikus skatinti keistis drabužiais: mergaitėms dėvėti kelnes, berniukams – sijonus. Sekama pasakėlė, kad Raudonkepuraitė iš tiesų yra berniukas.

Tokie psichologiniai triukai – gerai apgalvoti lyties tapatybės sutrikdymo ankstyvoje vaikystėje sistemos dalis. Tai rimtas sutrikimas, fiksuojamas Tarptautinėje ligų klasifikacijoje. „Gender Loops“ programa kryptingai vykdo šią nusikalstamą veiklą, kuri yra ne kas kita, kaip homoseksualumo ugdymas ir homoseksualumo diegimas nuo mažų dienų.

Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija pareikalavo nedelsiant nutraukti šią prieš žmogaus prigimtį nukreiptą veiklą.

Šeimos gynimo centro vadovas Justas Subačius sako: „Iškrypėliško gyvenimo būdo propaguotojams būtina nedelsiant iškelti baudžiamąsias bylas, nes kilo pavojus Lietuvai – griaunamas jos pagrindas – šeima.“ Ir priduria: „Manau, kad vienas programos įrankių yra Lietuvos homoseksualų organizacija, todėl jos lyderiai pirmiausia turėtų stoti prieš teismą. Jie negalės šaukti apie diskriminaciją, nes pažeidė konkrečius įstatymus ir Konstituciją.“

Ką sako valstybės institucijų, atsakingų už šitą košmarą, vadovai?

Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius porina: „Manau, kad taip sureagavę tėvai pasielgė sveikintinai, nes nė viena mokymo ar ugdymo metodika negali būti taikoma prieš jų valią. Tėvų prašau kreiptis į ikimokyklinių įstaigų vadovus, kad ši metodika nebūtų taikoma. Taip pat negalima dangstytis mūsų ministerijos vardu.“ Išvertus į žmonių kalbą tai reiškia: skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Ministerija čia niekuo dėta, ji nieko nesprendžia. Draudimai yra tėvų reikalas. Tėvai, dirbkit už ministeriją.

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Rimantas Dagys prasitaria apie, esą, kuriamą darbo grupę, kuri turėtų aiškintis minėtos programos atsiradimo aplinkybes.

Tai kas gi tvarko mūsų valstybę, ponai?!

2009 03 22

11.01. Dar negaliu atsikvošėt! – mūsų mažyliai jau mokosi homoseksualizmo! Kaip prasiskverbė šie parazitai į darželius? Kas darosi vaikų namuose, kur vaikai visada be tėvų? – jeigu ten koks pedofilas ar šiaip friclis elgiasi su vaikais kaip jam patinka, kokia karta ateina į viešąjį gyvenimą?

Siaubo filmas, sako psichoanalitikas. Pasaulio pabaiga, pritaria parlamentarė. Kuo skubiau nutraukti tą nesąmonę, sustabdyti, pritaria teisėsaugininkai pareigūnai. Nesąmonė, visiška nesąmonė, šaukia piliečiai.

Ne nesąmonė, brangieji, visiškai ne nesąmonė, o gerai suprojektuotas, organizuotas ir vykdomas mūsų žudymo projektas. Net bolševikai nebuvo pakėlę rankos prieš kūdikius ir vaikus.

Štai ką sako vaiko teisių apsaugos kontrolierė: „Kadangi darželiai nepavaldūs ministerijoms – jų steigėjai yra savivaldybės, galbūt buvo pražiūrėta. Tai yra finansuojama iš Europos Sąjungos lėšų.“

Gal po šio „faktelio“ kam nors prašviesės akys ir smegenys, kodėl ES komisarai užsitikrino tiesioginį išėjimą į savivaldybes ir per atitinkamų programų finansavimą, ir per visokių tarpregioninių ir euroregioninių programų steigimą, ir per galimybę bet kokiam atvykėliui iš bet kurios ES šalies (o kodėl ne su specialia užduotimi? arba interesu?) dalyvauti savivaldos rinkimuose ir būti išrinktam į bet kurio lygmens savivaldybės valdžią?

Apie viską pagalvota, sakoma Vilniaus prekybos šūkiuose. Deja, anie apgalvojo dar geriau ir fundamentaliau. Žmones su psichikos sutrikdymu lytiniu būdu lengviau perimti porno, smurto, siaubo, popso produkcijomis ir valdyti praktiškai be problemų.

Tiesa, esama dar klasikinio palikimo, visų pirma knygų. Jos turi būti sunaikintos, skaitymui rekomenduojamos tik „lytiškai teisingos“ arba perrašytos. Artėja ir knygų deginimo metas?

Kas tai, jeigu ne raudonai mėlynas fašizmas?

Šitaip agresyvėjant iškrypėliams, veiksmų privalo imtis ir visuomenė. Ir visų pirma pareikalauti, kad lygiai su pornografija būtų uždrausti smurto ir siaubo filmai – visi tie nužmoginimui skirti holivudinio tipo nuodai.

2009 03 23

15.49. Iki šiolei vis dar negalėjau racionaliai paaiškinti Emanuelio Zingerio veiksmų. Kas jį, Lietuvos Respublikos atkūrimo Akto signatarą, tokį lietuvišką ir prolietuvišką žydą, kad net yra nemylimas JAV žydų, pastūmėjo į tokias antilietuviškas akcijas, kaip 1791 metų Lenkijos konstitucijos, juridiškai panaikinusios Lietuvos savivaldą Abiejų Tautų Respublikoje, skelbimą didžiuliu mūsų protėvių laimėjimu, kaip siūlymas inicijuoti Liublino unijos pervertinimą, laikant tą Lietuvą supančiojusią sąjungą svarbiu politiniu pasiekimu, kuris jau ir bandomas realizuoti Lenkų instituto Vilniuje iniciatyva? Kas jį taip smarkiai stumtelėjo Lenkijos glėbin? – vien tik žydų turto restitucijos palengvinimas šiame Europos regione? Ar pataikavimas tiems sionistiniams sluoksniams, kurie mąsto apie įvairius Izraelio valstybės likimo variantus ir atvirai kalba apie mus kaip apie Šiaurės Jeruzalės žydbernius?

Kartą, viešai komentuodamas mano išsakytą abejonę dėl tokio jo veikimp paskatų, Emanuelis Zingeris nervingai juokėsi: mano mamytė pašiurpo – kas tam Ozolui pasidarė? Pajutau, kad jis nuoširdžiai niekina tokį mano neįžvalgumą. Dabar imu suprasti – kodėl.

Jeigu iš tiesų egzistuoja „slaptieji Maltos protokolai“, pagal kuriuos M. Gorbačiovas ir H. Kolis susitarė dėl Baltijos šalių kaip Rusijos įtakos zonos, o JAV negali (nežiūrint kai kurių palankumo gestų) atleisti lietuviams, kad sugriovė M. Gorbačiovo planus perdirbti TSRS federalizmą į NVS konfederaciją ir taip supanašinti dviejų imperijų sąrangą galimai tolesnei Šiaurės pusrutulio konvergencijai ir integracijai, tai Lietuvos likimas pasaulio didžiųjų žaidėjų suprojektuotas į tolimą ateitį, ir Baltijos šalys lieka už Vakarų–Rytų raudonosios linijos – rytinėje Baltijos pakrantėje.

Vienintelis rimtesnis geopolitinis judesys, raudonąją liniją permetantis ant šiaurinės Lietuvos sienos ar bent jau iki buvusios Lenkijos–Lietuvos demarkacinės linijos – tai Lietuvos (ar jos dalies, jeigu Žemaitija padės) prijungimas prie Lenkijos, kas atitinka ir JAV vykdomą „Didžiosios Lenkijos“ politiką bei JAV įtakingos žydų grupės interesus. Tai kur kas rimtesnis užmojis, ir Emanuelis Zingeris turėjo pagrindo juoktis. O nervingas tas juokas buvo dėl to, kad prielaidos vis dėlto iš tos pačios krypties – iš turto interesų krypties. Be to, ir paties E. Z. santykius su JAV gentainiais esmingai pagerina. Kodėl tąsyk „neišdūrus“ Lietuvos dar ir su Liublino unijos vaidmens pervertinimu? Kodėl ta unija turi būt laikoma bloga, jeigu leido susikurti visoj Europoj neregėtos galios žydų bendruomenei, LDK gyvenusiai neįtikėtinos tolerancijos atmosferoj?

2009 03 24

11.03. Nors visi supranta (visi – tai tie, kurie nors ką nors mąsto), jog finansinis kapitalizmas „prisispekuliavo“ savo ribas ir pertvarka neišvengiama, kitaip įvyks pervarta, arba, kaip sako Dž. Sorošas, velniava, tačiau kol vyriausybės gali manipuliuoti „toksiškų paskolų“ išpirkimais ir pažadais drausminti bankininkų veiklą, nieko esmingo nebus imtasi ir viskas riedės į pakalnę iš inercijos, pakeliui sutraiškydamos dar vieną kitą tautą, kas, beje, nelaikoma pralaimėjimu – bus erdviau po velniavos.

Šį suvokimą beveik tiesiogiai tvirtina ir Lietuvos vyriausybės elgesys: nors žiniasklaida pirštu prikišamai nurodinėja neracionaliai naudojamas lėšas (absurdiškos „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ akcijų kainos, didžiulės ministerijų savireklamai skiriamos lėšos ir pan.), Saulėlydžio komisijos nurodomi institucionalizuoti administravimo funkcijų dubliavimai (prie ministerijų veikia per 180 viešųjų įstaigų, kurios nesukuria nieko nauja, o ima milžiniškus pinigus atlyginimams ir „veiklai“; įvairios draugijos, asociacijos ir kitos organizacijos, būdamos visuomeniniais savaveiksmiais dariniais, gauna ir didžiules valstybines dotacijas ir pan.), privačios firmos eksploatuoja valstybės turtą, net žemės gelmių turtus ir moka mizeriškus mokesčius ir t. t., ir pan. Visa tai lieka už Vyriausybės dėmesio lauko. Savo visas ir dvasines, ir fizines galias ji sukoncentravusi į fizinių asmenų, t. y. piliečių, mokesčių padidinimo, socialinių išmokų sumažinimo ir turto galutinio išvalstybinimo (išsipardavimo) galimybių paieškas. Taigi, Lietuvoje jau susiklosčiusi kapitalizmo sistema turi likti nepajudinta. Nors užsienio bankai jau užveržė diržus ant mūsų verslo kaklo. Taigi, jokia bėda, kad uždus dar viena ekonomika, o su ja – tauta! Juk svarbiausia – sistema!

2009 03 25

19.30. Dž. Sorošas sako: „Krizė suteikia puikias galimybes. Tai įkvepiantis laikotarpis. “

Kur gi ne!

Tai, ką jis siūlo kaip Amerikos (ir viso pasaulio) gelbėjimo planą, formuluojama taip: „Nuimti gniaužtus nuo Tarptautinio valiutos fondo, stiprinti makroekonomikos reguliavimą tarp nacionalinių vyriausybių bei kurti tarptautinę bankų reguliavimo sistemą.“

Ką šitai reiškia išvertus į lietuvių kalbą?

Tai reiškia reikalavimą (tegul bus – siūlymą) leisti TVF elgtis savo nuožiūra skolinant beverčius dolerius, tai reiškia tuos dolerius skolinti tiems ir taip, jog nacionalinės ekonomikos galutinai pereitų į TVF kontrolę, vykdomą su „tarptautinės bankinės sistemos“ pagalba.

Ką tai reiškia konkrečiai?

Konkrečiai Latvija, kuriai TVF paskolino 7,5 mlrd. eurų (25,9 mlrd. litų) ir norėtų skolintis dar vieną milijardą (3,45 mlrd. litų), nes Latvijos BVP vietoj prognozuotų 5 proc. kritimo smuks iki 12 proc., o gal ir daugiau, dabar vaikšto ant kelių prieš TVF atstovų delegaciją, atvykusią vietoje pasižiūrėti, kaip laikomasi sutarties sąlygų. Situacija Latvijoje taip pablogėjo, kad nepaisant gautos paskolos bankrotas galimas jau birželį. Ką tai reikštų valstybei, kol kas nekalbama, tačiau neabejotina, kad didžioji dalis Latvijos turėto pereitų kreditorių kontrolėn ir nuosavybėn. Biudžeto deficitas Latvijoje dar padidėjo, ir premjeras Valdis Dombrovskis prašo leisti padidinti jį nuo 5 iki 7 proc. TFV apie tai nekalba, leidžia derėtis tik dėl paskirtosios sumos perskirstymo. Latviai pakraupę žiūri į TVF visagalybę. Latvijos finansų ministras Einaras Repšė ramina: „Mes nebegalime priimti savarankiškų sprendimų, jeigu norime gauti tarptautinių kreditorių paramą“.

Ministras, žinoma, kitaip kalbėti negali. Tačiau jam ne mažiau negu mums aišku: ne paramą Latvijai projektuoja TVF delegacija, o Latvijos perėmimą.

Kaip gražiai visa tai atrodo, žiūrint iš Baltijos kelio, iš visos mūsų Dainuojančios revoliucijos padangių!

2009 03 26

10.53. Lietuvos ekonomikos smukimas nuo 5,5 proc. numatomas iki 9 proc., o gal ir daugiau. Kas savaitę registruojama 8 tūkst. naujų bedarbių. BVP smukimą analitikai prognozuoja iki 2010 metų. Probrėkšmiai prasidėsią tik 2011 metais, kai atsigaus eksporto rinkos.

Tokiomis sąlygomis subalansuoti biudžeto nepajėgtų jokia vyriausybė. Išsiversti be TVF Lietuva nepajėgs, prognozuoja G. Nausėda.

2009 03 27

Dzūkijoje pražydo lazdynai – prasideda pavasaris. Turėčiau dabar būti ten, savo miškuose, ir matyti, kaip keičiasi medžių spalvos, kaip bunda kvapai, šyla vėjai. Sava gamtinė aplinka su atpažįstamais, prisiminimus atnešančiais ir jusles gaivinančiais kiemais yra pamatinė mūsų psichologinio saugumo sąlyga. Jos netekęs žmogus ir suserga nostalgija.

Ar ne mažą nostalgiją jaučiam mes visi, iš kaimų tik pereitą šimtmetį suėję į miestelius ir miestus, o juose taip ir neradę nieko kito, kaip pramogų ir atrakcijų industriją? Ar ne dėl to savaitgaliais lekiam į savo kaimus, sekmadienio vakarais visus kelius nusėdami automobilių šviesų girliandom?

Aš nė savaitgalį negaliu ištrūkti iš savo mansardos, pro kurios stoglangius matosi tik aplinkinių namų mūrai ir dangus, gerai, jeigu dar saulėtas. Negaliu, nes turiu laikyti ranką ant krizės krečiamo Lietuvos riešo ir galvoti, ko dar griebtis, kad jos neištiktų infarktas, kurio taip subtiliai laukia Tarptautinis valiutos fondas ir kitos „pasaulinės organizacijos“.

2009 03 28

11.18. Europidai nerimsta. „The Financial Times“ mano, kad dabartinė pirmininkavimo Europos Sąjungai tvarka, kai kas pusę metų prie vairo stoja vis naujos valstybės vadovas, yra tikras anachronizmas.

Tokiai nuomonei argumentuoti įžūliai naudojamasi Čekijos pirmininkavimo faktu. Kai ES susiduria su milžiniškais sunkumais ir ekonomikoje, ir užsienio politikoje, Bendrijai vadovauja, anot dienraščio, nepatyrusi vidutinio dydžio valstybė, nesugebanti susitvarkyti net savo šalyje. Todėl, esą, kuo greičiau ES turės nuolatinį prezidentą, tuo bus geriau.

Jeigu spalį per referendumą airiai pritars Lisabonos sutarčiai, prezidentas dviem su puse metų galėtų atsirasti jau nuo 2010 metų sausio. O būti juo galėtų Vokietijos kanclerė Angela Merkelį – ir moteris, ir žmogus iš „neseniai demokratizuotos Rytų Vokietijos“.

Štai taip senoji puikioji Vakarų demokratija žiūri į „vidutinio dydžio“, o tuo labiau į „mažąsias valstybes“. Rytų imperijoj nors žodžiais kiekviena respublika buvo „tarp lygių lygi ir laisva“. Vakarų imperija tokiems žaidimams nebeturi laiko. Užtat ir „tobulėjam“ taip sparčiai.

2009 03 29

10.20. JAV valdžia vis dėlto ieško problemų sprendimo rimtai. Prieš kurį laiką JAV vyriausybei buvo suteikta teisė – esant reikalui – perimti bankų kontrolę. Dabar svarstoma galimybė suteikti teisę perimti ir, jeigu bus nutarta, uždaryti rizikingus, šalies ekonomiką galinčius sukrėsti draudimo fondus, investicijų įmones, dideles draudimo bendroves.

Tokios tezės būtinybė JAV įstatymų leidėjams pirmąkart pristatyta ir argumentuota po to, kai atsiskleidė tiesa apie draudimo bendrovę AIG. Iš vyriausybės ji gavo 180 mlrd. dolerių (453 mlrd. litų) paramą, kurios 165 mln. dolerių (415 mln. litų) panaudojo premijoms 73 bendrovės darbuotojams. Tai įsiutino ne tik žmones, bet ir valdžią. JAV iždo sekretorius ėmėsi iniciatyvų, kurioms pritarė ir JAV prezidentas.

Tačiau sukilo politikos vilkai. Tai, kas yra siūloma, esąs „dar negirdėtas valdžios užgrobimas“, pareiškė vienas respublikonų kongresmenas. Demokratai palaiko prezidentą ir Iždo sekretorių.

Jeigu įstatymui bus pritarta, bus pasiektas labai svarbus laimėjimas prieš žvėriškąjį kapitalizmą, prieš jo absoliutų nevaldomumą. Kas kas, o Federalinio rezervų banko vadovas tai puikiai supranta – tai ir jo įstaigos nekontroliuojamumo ribojimas, tačiau ir šis pritaria įstatymui. Yra priverstas pritarti.

Privačių draudimo fondų, draudimo bendrovių, investicinių įmonių valstybinio nusavinimo nuostata yra principinė ta prasme, kad kvestionuojama pati privataus verslo neliečiamumo teisė. Tai rodo esminius poslinkius ir mąstyme.

2009 03 30

9.19. Kai buvo ištartas žodis krizė, Lietuvoje jos niekas dar nejuto. Bet vos jis buvo pasakytas viešai, prasidėjo keisti dalykai. Verslininkai signalizavo: bankai nebeduoda kreditų. Viešumon ta žinia nebuvo praleista. Mano straipsnis pragulėjo nespausdintas beveik mėnesį. Ūkio ministras prasitarė, kad bankai „atitraukė kreditines linijas“– ir buvo priverstas teisintis bei neigti savo paties žodžius. Kol pagaliau patys bankai prabilo apie būtinybę pasirūpinti savo pačių ir savo motininių bankų saugumu, galimybių skolintis griežtinimą. Tik iš žinių, kas dedasi kitose šalyse, galima buvo suprasti, kad bankai ir tarptautinės kreditinės organizacijos skolina taip selektyviai ir taip prižiūrėdamos tų „kreditinių investicijų“ nenuostolingumą, kad galima buvo neabejoti: kreditavimas krizės metu – tai turto periminėjimo būdas.

Vakar „Lietuvos ryto“ televizija savaitės apžvalgoje parodė siužetą apie vieno Palangos verslininko santykius su savo banku: norėdamas nukelti kredito grąžinimo terminą, verslininkas buvo verčiamas turtą užstatyti tokiomis sąlygomis, kad net savo bute būtų turėjęs gyventi kaip nuomininkas!

Kai bankininkai sužinojo, kad jais susidomėjo TV, sąlygos iškart buvo pakeistos – verslininkas gavo daugiau, negu prašė. Ar tai ne turto prievartavimas? Ne nusikalstama veika? Šiaip ar taip – tai akivaizdus bankų vykdomo turto periminėjimo faktas.

Lietuvos verslininkai buriasi į savigynos organizaciją. Tai taip suneramino Lietuvos rinkoje viešpataujančius skandinaviškuosius bankus, kad Lietuvos bankų asociacijos (kokia ironija – Lietuvos! – nors lietuviški nykštukai negali disponuoti savosios vyriausybės lėšomis, jas turi aptarnauti Lietuvą užkloję užsienio bankai!) prezidentas S. Kropas net ekrane tūžo, piktindamasis tokiu „nestatutiniu“ mūsų verslininkų elgesiu. Jupiteri, tu pyksti? – vadinasi, tu neteisus, – sakė romėnai. Tą seną gerą sentenciją nesinori nė cituoti – pernelyg graži, kad gobtų tokį korupcija persmelktą grobuoniškumą.

2009 03 31

9.05. Tiesą pasakius, nusibodo man jau ta krizė su save slepiančiu žodeliu sunkmetis. Nusibodo dėl nuolatinio kartojimo, net jeigu tie pliurpalai baigiami pakankamai realistinėmis, tiesos nedangstančiomis išvadomis: aklavietė.

Aš ir pats žinau, kad aklavietė. Tiksliau – chaosas, griuvimo metas. Kai griuvimas tik prasidėjo, bet lūženos dar nepasiekė žemės ir dulkės dar neišsisklaidė, leisdamos apžvelgti katastrofos vietą. Kas iš to, kad nuolat kartosi griūvąs! Gal geriau paieškot vietos, kur patogiau kristi? Kad pats ne visiškai subyrėtum.

Jokių įžvalgų. Jokių prognozių. Tyla.

Bet kai šitoj tyloj išgirsti, kad JAV gudručiai jau siūlo įvesti naują dolerį arba net ir visai pakeisti valiutą, pajunti tiesos momentą: kad taip galėtų būti, ne kartą juk galvojai ir pats!

Ir tada ateina dar vienas prašviesėjimas: ar ne tam ir daryta ta krizė? Juk kad doleris miršta, buvo aišku visiems. Ką būtų pasakęs pasaulis, jei apie valiutos keitimą būtų pranešta vidury baltos dienos? Dabar gi – viso labo išeitis iš krizės, persitvarkymas!