Balandis Spausdinti
2009
Parašė Romualdas Ozolas   
Ketvirtadienis, 30 Balandis 2009 23:51

2009 04 01

10.56. Rytas Margionyse saulėtas ir skaidrus. Žolė dar pilka, pernykštė, po nakties šarmota.

Lazdyno viršūnėj, šalia inkilo, du varnėnai papūtę plunksnas virpina sparnus ir šildosi spindėdami.

Kita šeimyna – obely. Trečia – ant kluono stogo. Dar ne perėjimo, ne vaikų auginimo, dar meilaus bendravimo metas. Mėgaujasi šviesa ir laisve.

O paskui pusryčiauja – vaikšto vėlgi porelėm, kur saulė jau šarmą nuėmė, lasioja.

Kaimynų kieme tas pat. Taip visam kaime. Visoj Dzūkijoj. O Žemaitijoj negi kitaip? Visuose Lietuvos kaimuos varnėnai kuriasi ir pradeda dar vieną gamtos ciklą. Nesirūpindami, kas žemiau jų, žmonių bendruomenėse, dedasi – savų rūpesčių per akis. O kur tu geriau rasi, kaip čia, kur beveik kiekviena troba inkilais apsikaišius, kur jaukūs kiemai su žalsvėjančia žole?

2009 04 02

8.42. Pernai inkilėlis ievoje prastovėjo tuščias. Šiemet aplink sukinėjasi dvi zylės. Joms ir įkeltas. Įlenda, pabūna, vėl išlenda, pasižvalgo. Atrodo, gyvena.

Kur buvęs nebuvęs – varnėnas. Nukrito ievos viršūnėn, pasidairė, tada – ant inkilo. Kyštelėjo snapą landon – per maža. Zylės purpt kažkur į šonus. Varnėnas pasistaipė ir nuskrido. Tada sugrįžo zylės. Namelis joms aiškiai tinka.

Ir vėl – varnėnas. Jau ne vienas. Visi apžiūrinėja namelį. Patupi ant jo kaip šeimininkai. Zylės šiuokart kaip nukrito į kažkur į šonus, taip ir nebepasirodė.

Namelis ir šiemet stovės tuščias. Tik žinosiu – kodėl.

2009 04 03

Londono G 20 vadovai sutarė dėl naujo – atsižvelgiant į ryškėjančius krizės mastus – net 1,1 trln. JAV dolerių (2,88 trln. litų) pasaulio ekonomikos gaivinimo plano.

Jį sudaro trys „paketai“. Pagal pirmąjį „priemonių paketą“ 250 mlrd. dolerių skiriami pasaulio prekybos, ekonomikų ir darbo vietų gaivinimui, plėtojimui ir kūrimui. Antrasis „paketas“– tai net tris kartus – iki 500 mlrd. dolerių – didinamas Tarptautinio valiutos fondo pajėgumas, skiriamas nuo krizės nukentėjusioms ir besivystančioms šalims remti. Trečiasis skirtas sukurti specialiąsias skolinimosi teises (SDR), leisiąs valstybėms laisvai keisti nacionalines valiutas į TVF turimas atsargas ir ugdyti naują tarptautinį sutartinį skolinimosi vienetą, galintį ateityje pakeisti JAV dolerį kaip naujoji pasaulio atsargų valiuta.

Pranešta ir apie naujo globalaus finansų rinkų reguliuotojo – Finansinio stabilumo valdybos – sukūrimą. Jis dirbs kartu su pertvarkomu TVF, tikintis griežčiau kontroliuoti ribotos rizikos fondų ir kitų finansinių išteklių institucijų veiklą.

Sutarta taip pat, kad per artimiausią G-8 susitikimą liepos mėnesį Sardinijos saloje bus ieškoma, kaip paspartinti derybas dėl ekonomikos liberalizavimo pasaulio mastu. Viena didžiausių protekcionisčių JAV pagaliau sutiko įsijungti į diskusijas ir – manoma – pradės daryti nuolaidas lygiai kaip ir dėl veto teisės atsisakymo Tarptautiniame valiutos fonde: doleris migruoja į nacionalinės valiutos statusą.

2009 04 04

Kaip pabrėžia apžvalgininkai, G 20 išvakarėse sakytos labai karštos kalbos. Prancūzija diskutavo su Vokietija, pretenzijas reiškė Lenkija ir Italija, savų interesų nestokojo Ispanija. Daug kas buvo linkęs tas kalbas vertinti kaip bylojimus savo rinkėjams. Tiesos esama: mūsų demokratija makiaveliška – viena kalbama rinkėjams ir visai kas kita – elito suėjime, kai jau reikia kalbėtis iš esmės.

Tačiau nebūna dūmų be ugnies. Ir kai sužinai, kad mūsų „strateginei partnerei“ Lenkijai mes viso labo „mirštanti valstybė“, kuri tūrėtų būti išjungta iš būsimojo krizės likvidavimo Europos Sąjungoje plano, pirmiausia negali nepripažinti, kad Lenkija turi mąstančių galvų, savo ekspansionistinius tikslus mokančių išversti į einamuoju momentu reikalingų pasiūlymų ir reikalavimų kalbą, o paskui – klausti, kur tokios galvos Lietuvoj: ar Lietuva išvis turi mąstančių galvų, ar tik angliškai vograujančias srėbtuves, kurios apie Lietuvą gali ką nors pasakyti tik kaip apie kažką nesava, kaip apie kitą valstybę, o dar tiksliau – valstybę, kuriai jie atstovauja kaip kitos valstybės įgaliotiniai.

Ar buvo kur nors viešai padiskutuotas Lenkijos ir kitų jos kaimynių pareiškimas apie mirštančias Europos Sąjungos valstybes? – Užsiminta tik „Lietuvos aide“, kaip, beje, ir apie daugelį kitų skaudžių Lietuvoje nutylimų dalykų. Kodėl turim slėpti, ką tokiu lygiu apie mus kalba ne tik kiti Europos Sąjungos nariai, bet – sakoma, tebekartojama – „strateginiai partneriai“? Nors iš jų nieko kito ir negirdi, tik pretenzijas, reikalavimus ir įžeidinėjimus!

Valdžioje esantys buvę komjaunuoliai! Ar suvokiat, kad gyvenat Lietuvos valstybėj, kad TSKP vykdyta nacionalinių problemų nutylėjimo politika nebeturi galių ir jūs galėtumėt apie Lietuvą prabilti bent kaip apie jūsų gyvenamąją vietą – jūsų pačių saugumui ir labui!?

2009 04 05

Tauta neturi tikslo, tauta yra tikslas pati sau – kaip tęstinumas, kaip buvimas po saule, kaip sugebėjimas įnešti pasaulin to įvairovės subtilumo, be kurio pats pasaulis netenka savosios dieviškumo paslapties.

Užtat tikslus ir paskirtį turi turėti valstybė – mechanizmas, su kurio pagalba tauta gali realizuoti save pasaulyje.

Kodėl mes po kiekvieno pakilimo tampame vis kokiu nors grobiu kitiems arba patys sulendam smėlin? Kas atsitinka, kad tolydžio tampam „mirštančia valstybe“ arba išvis tuščia vieta, o kai kam – tiesiog neegzistuojam?

Todėl, kad nesugebam suformuluoti savo tikslų kaip išties savų. Mūsų didieji humaniškieji siekiniai yra tokie neapibrėžti, kad nejučiom susitapatina su kokiais nors kitų tautų panašiais, bet kitus įgyvendinimo principus išpažįstančiais tikslais, ir mes net ir nenorom pasijungiam kitiems.

V. Adamkus Prahoje per NATO susitikimą, kuriame buvo išrinktas naujasis Generalinis sekretorius bei dalyvavo naujasis JAV prezidentas, Lietuvos prioritetais paskelbė aktyvesnį dalyvavimą Afganistano kare ir Pakistano tramdyme, tuo tarsi paragindamas didžiąsias Europos valstybes: štai mes, tokie nedideli, ir tai šitiek imamės – neatsilikit ir jūs! Jau vien šis satelitinis JAV atžvilgiu tonas net iš Vakarų Europos atrodo itin prastai. Ką reiškia tokio žingsnio realizavimo mechanika viso žemyno mastu – atskira kalba. Na, o Lietuvai?

Lietuvai visa tai reiškia dar didesnį nutolimą nuo tikrųjų nacijai gyvenimą garantuojančių valstybės tikslų. Jau vien militariniu požiūriu vertinant – tai orientavimasis į dar didesnį nusitolinimą nuo nacionalinio saugumo garantijų savo pačių jėgomis: mūsų saugumo garantijos – ne mūsų teritorijos, o kažkokio karinio aljanso globojamos teritorijos gynyboje! Dalis tiesos pateikiama kaip visa tiesa, todėl mūsų teritorijos apsaugos mūsų pačių jėgomis klausimai tiesiog nubraukiami. Ir štai: atsisakoma teritorinės gynybos koncepcijos, šauktinių kariuomenė pakeičiama reguliariąja samdinių kariuomene, o mūsų sienų klausimas – ES sienų apsaugos problema. kadangi tai ir NATO problema, tai netgi neaišku, kas turi ginti Lietuvos rytines ir pietrytines sienas (su Baltarusija), o pietinės (su Lenkija), atrodo, išvis nebeegzistuoja kaip problema. Nei rytiniams, nei pietiniams mūsų kaimynams tai neatrodo būtent šitaip – vieni Baltarusiją mato iki Kauno, kiti visą Lietuvą jau laiko einančią smėlin ir kaip 1791 metais jau tik juridiškai inkorporuotiną į „nemirtingąją Didžiąją Lenkiją“.

Baisiausia, kad į kokią sritį bepažvelgsi – visur matai tą pat. Būtų dar suprantama, jeigu apie tai bent kalbėtume, diskutuotume – bent jau mintis pulsuotų, rodydama tautą dar gyvą esant. Tai ne! – jei kur nors kokia mintelė ir krepšteli, ji slopinama su tokiu uolumu ir atkaklumu, kad gali pagalvoti, jog kas nors ką nors dar galvojantis ir yra didžiausias tautos priešas.

2009 04 06

13.07. Tyla – gera byla, kartoja tauta.

Deja!

Tai – net ne diplomatų, tai – vergų, geriausiu atveju, – vargšų byla.

2009 04 07

Kažkoks Lenkijos laikraštis pranešė, kad rusai norį pirkti „gerą gabalą“ Mažeikių naftos“ akcijų. Jei sandoris įvyktų, jie atnaujintų naftos transportavimą į gamyklą dabar užšaldytuoju naftotiekiu.

Lenkai puikiai žino lietuvių baimę dėl galimo rusų priėjimo prie „Mažeikių naftos“– baimę, kuri seniai yra virtusi paranoja. O paranoja, kaip žinia, sveiką protą atjungia.

Kas jo nors likučius išlaikė, tas puikiai žino, kaip sunkiai Lenkijai sekasi išlaikyti tą Lietuvos ekonominės okupacijos įrankį – „Mažeikių naftą“. Ir kaip jai reikia visų, kokių tik įmanoma pasiekti, mušte išmušti palengvinimų ir lengvatų. Vienas iš jų – „Klaipėdos nafta“, kurią perėmę lenkai ne tik atpigintų savo produkcijos pristatymą į uostą, bet ir užkirstų kelią per „Klaipėdos naftą“ Lietuvon įsivežti kitų gamintus degalus ir taip atpiginti benziną Lietuvos rinkoje. Dar daugiau – „Klaipėdos naftos“ paėmimas reikštų, kad degalų gamybos ir prekybos požiūriu Lietuva Lenkijos galutinai ekonomiškai okupuota.

Užtat ir leidžia antis „Rzeczpospolita“, gąsdina litvinus, galgi dar kartą užkibs ant kabliuko bailūs „mirštančios valstybės“ durneliai.

Užkibs ar neužkibs, o štai lenkų „žaidėjai“ dar kartą atskleidė savo „strateginės partnerystės“ strategiją.

2009 04 08

Intelektas gali būti (likti) arba nebrandus (infantiliškas), arba bailus. Abiem atvejais jie vis tiek silpni – negalingi.

Tikras – galingas – intelektas sugeba reflektuoti ir respektuoti bet kurią ir pasaulio, ir būties problemą. Deja, jis turi savo bėdą – gali būti arba autentiškas, arba pseudointelektas. Autentiškas visada mąsto apie realius dalykus, t. y. realias laiko mąstymo problemas, teikia atsakymus į savivokai iškilusius klausimus arba bent jau formuluoja problemas. Pseudointelektas, kad ir kokio refleksijos spekuliatyvumo lygmens ir kokybės jis būtų, liks intelektu pačiu sau – tam tikru idiotizmo atveju. Žaidimėliu su pačiu savim.

2009 04 09

Romantizmo laikais į gamtą eita gėrėtis jos paslaptingais savitumais, supergaliomis ir neliestuoju grožiu.

Šiandien į gamtą „romantikai“ eina kaip į vartojimo foną – dekoracijas šašlykinei, erdvę stereomuzikai, vietą šiukšlėms, netgi maišais iš namų atvežtais.

Tačiau trauka „gamton“, „į gamtą“ išlieka. Kol žmogus ne kiborgas, matyt, ta trauka genuose ir išliks. Ir reikšis visokiais pavidalais. Gal tąsyk mūsų pareiga „perskaityti“, kaip ta žmogaus žemiškosios prigimties atmintis reiškiasi šiandien?

Ogi labai akivaizdžiai. „Romantikus“ ir ateity drausminsim, ramdydami jų vartotojiškus įgūdžius. O gyvybinius ryšio su gamta instinktus gal įžvelgsim žmogaus nore netgi mieste prie namų turėti savo medį ar rožę. Gal rūtą ar jurginą. Ar tiesiog „savo medį“ bendruomeniniame skvere. Gal rasim, kaip padėti įsigyti žemės priemiesty ir statytis ten savo namą, kurio kieme jau ir rankomis galima bus liesti drėgną žemės vėsą. Gal iš tiesų pagaliau suvoksim, kad visi išgalintieji turėtų pirkti išmirštančių kaimų namus ir juose būti bent vasarą. Gal ir mūsų vyriausybės pagaliau atsitokės, kad Lietuva skirta ne tik kiaulynams, bet ir ąžuolynams, liepynams, bent jau nekertamiems pušynams?

Kodėl visos okupacijos Lietuvą būtinai verčia kiaulide? Ar tai ne tas pats – tik vyriausybių lygiu – vartotojiško „ėjimo į gamtą“ atvejis?

Gal pakoreguosim ir savo žodyną, teršėjams palikdami šūkį eiti į gamtą, sau pasirinkdami šūkį būti prie žemės? su žeme?

2009 04 10

Kiek kilniausių, didingiausių, gražiausių dalykų, žygių, minčių nuskęsta nebūtin! Kaip istorija jie išlieka tik tuo atveju, jeigu fiksuojami ir nuolat atnaujinami kaip atmintis.

Istorija – tai atminime fiksuota dabartis. Turim atminty fiksuotą dabartį – turim istoriją.

Dabartį gi turim, jei mintį fiksuojam veiksmu. Šiandienos veiksmu nuolat ir nuolat iš naujo perskaitom savo istoriją.

2008 04 11

11.15. „Lietuvos aidas“ publikuoja Žilvino Radavičiaus straipsnelį „Pristatyta istoriko Jerzy Surwilo knyga“. Tai informacija apie tai, jog minėtas autorius – „žurnalistas, publicistas, rašytojas ir istorikas“ – knygyne „Elephas“ pristatė savo knygą „Zdarzenia, fakty, anegdoty: Spacerkiem z Marszałkiem po Žmudzi, Wilnie i Wileńszczyznie“.

Tai knyga apie Juzefą Pilsudskį, anot autoriaus, vieną iš tų aristokratinės kilmės asmenų, kurie puoselėjo Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) atstatymo 1792 metų sienomis idėją. Anot šių asmenų, tai turėjusi būti „ne bajorų, bet demokratiškai valdoma respublika“. Kodėl žlugo ši „aristokratinės kilmės asmenų“ puoselėta ir Pilsudskio nors iš dalies realizuota idėja? Tiesiogiai autorius neatsako, tačiau iš to, kaip jis apibūdina Katynėje sušaudyto savo giminaičio Stanislavo Rodovičiaus gyvenamąją vietą, darosi viskas aišku: Stanislavas buvo „sovietų nuo šeimos atskirtas, Lenkijoje gyvenęs mūsų giminaitis“. Suprask: Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo Pilsudskio ne okupuotas, o aristokratinės sąmonės atkurtas istorinis teisingumas, kurį bandę išniekinti mužikiškieji litvomanai. Todėl, savaime suprantama, anot autoriaus, Vilnius ir Vilnija buvo „sovietų... atskirtas“, suskaldant šeimas ir šiaip jau įvykdant daugybę kitų nusikaltimų. Dėl nusikaltimų nediskutuosim. Bet kad jų vardu dangstomos šiandien ir Rusijos bolševikų propaguojamos idėjos apie Vilnijos problemiškumą – apie tai jau ne diskutuoti, o visu balsu kalbėti būtina, aiškiai pasakant, kad šitokia propaganda yra antivalstybinė, net jeigu ji pridengta tokiu išmoningu rūbeliu, kaip Žilvino Radavičiaus rašinėlio „nekaltybė“.

Moka lenkų protas skverbtis į menkiausius bet kurio mūsų neprotingumo plyšelius. Moka. Net į „Lietuvos aido“ geranoriškumo erdvę.

2009 04 12

11.03. Didžiausią įspūdį paliko Kristaus kančių kelio minėjimas: ceremonija Koliziejaus fone taip sukonkretina viską, kad ir Kristus tampa labiau žmogumi, negu Dievu, ir krikščionybė – nebe tiek dvasia, kiek pirmųjų krikščionių realia kančia čia, šitame amfiteatre minioms džiūgaujant krauju liudijama. Ar ne Koliziejaus griuvėsiai yra tobuliausias paminklas grobuoniškajai romėnų puikybei, savo naudai visą pasaulį vergais paversti trokštančiai? Ar ne šitas visų pasaulio tautų ir rasių žmonių sambūris Koliziejaus griuvėsių fone yra tikėjimo, kad kiekvienas žmogus yra vertas meilės ir pagarbos, duonos ir taikos, galios paliudijimas bei pagarbos pirmajam savo mirtim šį šūkį išsakiusiam pareiškimas?

O naujos Europos gyvenimo konstitucijos piršliai krikščionybės nebenori paminėt net kaip mūsų paveldo!

2009 04 13

10.29. Klausausi kiekvieno „Lietuvos balsų“ chorų pasirodymų. Iki šiol tai buvo lietuvių savitumo ir muzikinės kultūros lygio manifestacija. Kas atsitiko vakar?

Dainuoja keturi chorai: „Cantare“, „Te deum“, „Sounds in G“ ir „Ave vita“. Iš 13 atliktų kūrinių – tik 4 lietuvių kalba. Kiti – angliškai. Nieko sau velykinė dovanėlė!

Dar per pirmąjį pasirodymą kažkuris iš chorų sutrikdė įprastą akademinę chorinę rimtį ir pajudėjo. Jo sėkmė pajudino ir kitus chorus. Vakar visi iki vieno nuo pirmos iki paskutinės dainos linguoja, sklaistosi, šoka, persirenginėja – gerai kažkuris iš vertinimo komisijos narių jau sako, kad tas judėjimas trukdo klausytis. Tikrai, gal bus įvestas dar vienas vertinimas – ne tik už chorinę, bet ir choreografinę choro kultūrą?

Mes jau įpratom, kad popso atlikėjai laužosi ir daužosi kaip įmanydami. Net maži vaikeliai „Dainų dainelėj“ pamėgdžioja didžiuosius ir kraiposi nepridengtais užpakaliukais, išdažytom akelėm. Ar nepaplūs per Lietuvos chorus šitas „Lietuvos balsuose“ užgimęs chorų „dinamizmas“? Būtinai. Jau ir Dainų šventėj matysim šį poveikį.

Kas per daug – tas nesveika.

Bet ko nepadarysi dėl pergalės, dėl sėkmės!

Taip ir mutuojam. Akyse.

2009 04 14

11.01. Mieste dangaus neleidžia pamatyti smogas – jis nesisklaido nė naktį. Dieną dangaus neleidžia matyti saulė, ta, anot Franzeno, gęstanti žvaigždė. Pridurčiau: kuri vis dėlto įžūliai naudojasi savo padėtimi, neleisdama niekam konkuruoti su ja. Dieną.

Naktį pavydi diktatūra baigiasi, dangus kiekvienam sugebančiam pakelti galvą atsiveria visa savo didybe. Ypač už miesto – kaime, gamtoj. Būties begalybė miriadais pasaulių prasideda tiesiai virš galvos ir gaubia Žemę ten, po kojomis, gelmėse projektuodama naktį jau tik numanomą saulę. Atrodo, šitaip pasaulį matė ir mūsų protėviai arijai, baltai. Niekur tu nuo jos nepabėgsi – ne tik nakty, bet ir genetinėj atminty.

Ir kai rytą matai jos keliamą žolę, skleidžiamus pumpurus, visais balsais skardenamus paukščius, negali nesakyti: nors tu ir gęstanti žvaigždė, o dėl to – dar pavydesnė diktatorė, būk sau tokia, nes po tavęs kas kalbės apie kokį nors dangų?

2009 04 15

10.20. Buvusio T. Bleiro politikos patarėjo Džeko Mulgano (Geoff Mulgan) straipsnis žurnale „Prospect“ „Po kapitalizmo“, apie kurį referuoja (parengė S. Kairys) Lietuvos savaitraštis „Atgimimas“, kelia bent jau esminį klausimą: kas bus po krizės? Gerai, kad daroma viena esminė išvada: niekada nebebus taip, kaip buvo iki šiol. Ir nors autorius tiesiai neatsako, ką bent jau pats mano apie galinčią įsivyrauti raidos tendenciją, bendro pobūdžio išvadą daro: kaip monarchija, po Vaterlo mūšio triumfavusi prieš XVIII amžiaus pabaigos ir XIX amžiaus pradžios revoliucinguosius maištininkus, XX amžiuje nebevaidino svarbiausio vaidmens, taip ir kapitalizmas, XX amžiuje sukūręs globalią rinką, į kurią pavyko įtraukti net Kiniją ir Indiją, XXI amžiuje nebevyraus mūsų visuomenėse ir kultūrose. Kapitalizmas taps tarnu, o ne šeimininku.

Bet kol kas dar viskas gali virsti preke – nuo sekso iki religijos, nuo kompiuterinių žaidimų ir ekstremalių sporto šakų iki psichotropinių vaistų ir biotechnologijų. Tarpusavyje susijusios ekonomikos ir mokslo pažanga kuria ir kurs didelius pelnus. Nuo tada, kai kapitalas virto kapitalizmu, kapitalo savininkai ėmė vyrauti ekonominėje sąrangoje. Sukurta ir ideologija, pagal kurią tarptautinės kompanijos savo verslo imperijas valdo geriau nei vyriausybės savo šalis, kompanijų prekių ženklai vienija mases stipriau nei nacionalinės valstybės. Deja, ta ideologija atvedė į šiandieninę pasaulio krizę, nes pasirodė, jog finansų rinkos kapitalą išpučia taip, kad nebeįmanoma nei jo atpažinti, nei susiekti jo judėjimą – virto stichija. Nepaisant visų administravimo pastangų, kapitalas tampa vis neskaidresnis.

Kas dėjosi po visu tuo – irgi žinom: kapitalizmas griovė ir tebegriauna visas tradicines vertybes, tarp jų ir tas, kuriomis remiasi pats, ir visų pirma pasiryžimą ne tik sunkiai dirbti, bet ir apskritai dirbti – atsiranda vis daugiau norinčių nepersidirbti, bet atsakančiai vartoti ir gerai gyventi.

Tai kokios gi išeitys?

Autorius nemano, kad po kapitalizmo įmanomas grįžimas prie socializmo – jis pasirodė prieštarauja žmogaus prigimčiai. Tačiau ir į demokratiją nedera žiūrėti pro monarchistų akinius. Permainos globalistiniame kapitalizme bus negailestingos, tačiau po didžiųjų atsinaujinimų rinkos dėsniai užuot viešpatavę, anot autoriaus, ims tarnauti visuomenei.

Savaime tai neįvyksta, pasakytume mes, oponuodami autoriaus evoliucionizmui. Tuo labiau, kad atsakymą sufleruoja jis pats, teigdamas, jog kapitalizmą sėkmė lydi tik tuo atveju, jeigu ekonomikos dalyviai turi tvirtą motyvaciją sunkiai dirbti (t. y. kurti pridedamąją vertę) ir gausiai vartoti. Sunkiai dirbti nebenori niekas, gausiai vartoti nebeleidžia resursai. Savitiksliu ir stichija tapęs kapitalas pats atgaus protą ir disciplinuosis? Kokia turėtų būti šio veiksmo motyvacija?

Atsakymas į klausimą gali būti tik už kapitalo ir kapitalizmo zonos. Ir jeigu pabandytume nors bendriausiais bruožais apčiuopti kryptį, kurion turėtume sutelkti savo ieškojimus, visų pirma turėtume atsigręžti į tai, ką sunaikino globalizmo ideologija – nacionalinę valstybę. Ji ir tik ji jungia savy visus komponentus, kurie gali garantuoti ir ekonominio potencialo reprodukciją proto kontroliuojamos veiklos erdvėje, ir – svarbiausia – alternatyvinę valią, galinčią priešintis globaliajai beprotybei.

2009 04 16

7.29. Ką mes sukūrėme per savo antrąją Nepriklausomybę?

Stabilaus kapitalizmo požiūriu – nieko. Jokios gamybos, kurią vykdydami galėtume daug dirbti, gerai gauti ir intensyviai vartoti.

Visa Nepriklausomybė praėjo „išvalstybinant“ okupacijos metais sukauptą turtą, t. y. pardavinėjant ir išvoginėjant valstybės žinioje turėjusius likti gamybos resursus ir kovojant dėl valdžios, t. y. teisės tą procesą „reguliuoti“ ir už tai gauti „procentus“.

Taip, vieną kokybišką produktą pagaminom – emigrantus. Puikus produktas, turtinantis kitas tautas ir jų ekonomikas, jų kultūras. Ypač – kultūras.

Kokių atlikėjų paleidom pasaulin! Dainininkų, muzikantų, teatralų, sportininkų. Kad ir su nulietuvintom pavardėm, kad ir kitom kalbom kalbantys, jie yra tikri šiandieninės Lietuvos legionieriai – jie vieninteliai šiandien Lietuvai užkariauja pasaulį, tegul ir būdami atlikėjais, o ne konstruotojais – architektais, kompozitoriais, dailininkais, rašytojais. Turim gal ir šių, pasaulio dėmesio vertų, tik jie turėtų ten žengti su valstybės politine pagalba. Valstybės žmonės ir šiandien tam reikalui neturi laiko: kuria metodus ir institucijas, kaip iš Lietuvoj likusiųjų atimti paskutinius pinigus ir resursus, kaip papildyti šiuolaikinių Lietuvos legionierių gretas.

Tai gal surenkam juos, tuos naująją Lietuvos imperiją, Gintaro Beresnevičiaus žodžiais tariant, kuriančiuosius kartą per metus į kokį grandiozinį suėjimą – tegul išsirikiuoja, tegul raportuoja, ką nuveikę, tegul užsibrėžia naujas ribas ir erdves – gal pasirodys, kad ir tokia naujoji Lietuvos imperija yra ne mitas, o tikrovė – šiuolaikinė Lietuvos kultūros imperija?

Skęstantysis ir už šiaudo griebiasi.

Pasaulin pasklidę lietuvių kultūros žmonės tikrai ne šiaudas.

Ar gal mes dar neskęstam?

2009 04 17

9.52. Tik „Lietuvos aidas“ skyrė puslapį informacijos apie Lenkijos prezidento Lecho Kačynskio valstybinį vizitą Lietuvoje (bene septynioliktą per savo kadenciją). Atrodo, tai Lecho atsisveikinimas su Valdu: abu apsikeitė aukščiausiais valstybių apdovanojimais, atitinkamai ordinais pamalonindami ir ponias.

Kalbos buvo – iš pirmo žvilgsnio – įprastos: elektros ir dujų jungtys (jos reikalingos ne tik Lietuvai ir Lenkijai, bet ir visam regionui, jos turi siekti ir Latviją bei Estiją), „Rail Baltica“ ir „Via Baltica“, atominė elektros jėgainė (svarbu teksiantis elektros kiekis), „Mažeikių nafta“ (lenkai jos neparduosią). Tačiau apibendrinimai – didingi: strateginė partnerystė įtvirtinta, sukurti patikimi, tvirti ir darnūs žmonių, verslo ir valstybių ryšiai, o šie labai geri kaimyniniai santykiai – indėlis į viso žemyno saugumą ir stabilumą (V. Adamkus); „mes esame vieni kitiems labai reikalingi“ (L. Kačynskis).

Lyg tarp kitko „prisimintas“ ir amžinasis Lenkijos reikalavimas leisti Lietuvos lenkams dokumentuose rašytis pavardes lenkišku raidynu. „Nieko neatsitiks, jeigu leisit, nieko čia ypatingo, sakė L. Kačynskis.“

Tą jo ištarmę verta įsidėmėti. Anksčiau jis sakė taip: leiskit rašytis lenkiškai, jums juk tai nelabai svarbu, o mums – tai principinis reikalas. Tokia kvaila savo klastingų interesų išdavystė neliko nepastebėta Lietuvoje: buvo atskleista, ko šia „nereikšmybe“ siekiama. Lenkijos užsienio reikalų ministerija, rašydama L. Kačynskio reikalavimų Lietuvai sąrašą, pavardžių rašymo klausimą pasiūlė traktuoti kitaip – atseit, tai toks nereikšmingas klausimas abiem pusėm...

Iš esmės pritardamas L. Kačynskiui, Lietuvos prezidentas pavardžių rašymo problemą visiškai nuvalstybino: „Pavardė yra turtas, kuris priklauso kiekvienam iš mūsų, ir aš manau, kad niekas neturi teisės į tą turtą kėsintis.“ Šis „komentaras“ rodo Lietuvos prezidentą neturint menkiausio supratimo nei apie valstybės ir asmens santykį, nei apie nacionalinę teisę, nekalbant apie nacionalinę kultūrą. Per tokius ir panašius mūsų pareigūnų nesupratimus kaip per kiaurą stogą ant mūsų pliaupia kita valstybė (šiuo atveju – Lenkija), kuri į santykį su Lietuva įeina su tuos reikalus išmanančia sąmone. O lenkai savo nacionalinius reikalus išmano nuo viduramžių. Tik to išmanymo dėka jie sukūrė tokią valstybę, kuri popiežiaus šiemet inauguruota į Europos didžiųjų tautų ir valstybių rangą (per Kristaus kančios procesiją stotelės buvo pranešinėjamos ir lenkų kalba).

Pavardė nėra tik asmens nuosavybė. Pavardė gauta iš protėvių ir protėvių palikta prigimtinės teisės tvarka kaip genties bendrasis turtas. Mes esame to turto dalininkai ir valdytojai paveldėjimo teise, taigi, pagal visus giminės vidinius įsipareigojimus, kurių nevykdymas arba vykdymas kitos giminės naudai gali būt laikomas giminės išdavyste. Raginti išspęsti pavardžių klausimą kaip Lietuvos lenkų privačių interesų problemą yra toks juodas liberalizmas, dėl kurio, manau, susigėstų net lenkų liberalai, jeigu jiems kas tokį bandytų įpiršti. O vokiškai pavardes ir gatves rašyti Lenkija leido ne dėl to, kad buvo indiferentiška tos vakarinės žemės tvarkai, o kad Vokietija privertė. Kaip dabar Lenkija verčia Lietuvą keisti savo tvarką lenkiškąja tvarka. Taip rengiant dirvą ir naujiems žingsniams.

2009 04 18

7.37. Niekas neabejoja, kad Helsinkio susitarimai dėl Antrojo pasaulinio karo nustatyto sienų neliečiamumo – atgyvenę susitarimai: su TSRS griuvimu įvykę geopolitiniai pokyčiai padarė tokius pakeitimus, kurių net blogiausiuose sapnuose nesapnavo Helsinkio susitarimų signatarai.

Su Kosovu prasidėjo antroji korekcijų banga. Pratęstas Kosovas Abchazija ir Pietų Osetija. Dabar klibinama Moldova. Niekam nekyla abejonių, kad tai, kas vyksta Moldovoj – „prorumuniška revoliucija.“ Kiek anksčiau nepavyko prolenkiška Vakarų Baltarusijos „demokratizacija“. Sunkiai sekasi ir Vakarų Ukrainoj. Užtat pietryčių Lietuvoj viskas – kaip iš pypkės: patiems lietuviams padedant įteisinta aksominė Lenkijos pilietybė (vadinamoji lenko korta), baigiama susitarti dėl lenkų pavardžių rašymo lenkais save laikančiųjų dokumentuose, dėl dvikalbystės viešosiose įstaigose ir gatvių pavadinimuose, švenčiami šio krašto okupavimo jubiliejai, garbinami kareiviai, generolai ir maršalas, veikia Balstogės universiteto filialas, rengiantis kadrus šiam kraštui, pažymima ne tik 1791 metų okupacinė konstitucija, bet ir Liublino unija. Taigi, net lietuvių mentalitetas jau paruoštas. Apie aksominę Lietuvos ekonominę okupaciją (ji vyksta irgi labai sėkmingai) nekalbu – ji yra kitą etapą rengiantis projektas.

Trečias etapas prasidės su Europos Sąjungos byrėjimu. Į jį neišvengiamai bus išeita su JAV griūties pradžia. Tada spręsis ir Karaliaučiaus klausimas – pagrindinis Helsinkį dar prilaikantis ir jo keliamas problemas nutylėti verčiantis problemų mazgas.

2009 04 19

9.46. Apsikuopimo talkos – labai gera tradicija. Jeigu televizijose jos prasmių neužgožtų prezidentų ar kandidatų į prezidentus priešrinkiminis demonstravimas, būtų dar geriau. Juk tikrai ne dėl to, kad patvarkyti upelio pakrantes atėjo D. G., K. P. ar A. B., o kad buvo susitelkta ir apkuoptas miesto širdį plaunantis vanduo, kad mieste po šituo šiandien saulėtu dangum pasidarė dar šviesiau, – iš tiesų, matyt, dėl to žmonės čia ir suėjo.

Dar vienas apsišvarinimo talkų prasmes iškraipantis parametras – skaičiai: pernai dalyvavo tiek, o šiemet jau štai tiek, pernai surinkta tiek tūkstančių tonų, o šiemet štai jau kiek! Tai gal ir šiukšlinti turėtume daugiau, kad daugiau galėtume surinkti? Tikrai ne dėl to, kad kažkas galėtų paskelbti šiemet talkoj dalyvavus 40 000 žmonių ir surinkus 10 000 tonų šiukšlių talka rengta.

Talka rengiama, kad žmonės nešiukšlintų, o ne kad šiukšles surinktų. Kadangi šiukšlina, tai arba sutinkam visi gyventi šiukšlyne, arba imamės deramų veiksmų. Pažįstu žmogų, inteligentą ir patriotą, kuris nepasidrovi pasilenkti ir nuo šaligatvio paimti kažkieno numestą popierių ar nuorūką ir įmesti į šiukšliadėžę. Tokio pasiaukojimo tikrai nekišu į akis primygtinai – tai asmeninis nevilties protestas prieš šiukšliažmogius. Viltingas yra kolektyvinis apsikuopimas: tas, kuris sykį rinko kitų brudą, pats nebeleis sau šiukšlinti kur papuola. Nežinau, ar kokia nors moksleivių organizacija neįžvelgtų mokinių teisių pažeidimo, bet aš ministro vietoje būtinai nurodyčiau moksleiviams nors kartą per metus išeiti į miškus rinkti šiukšlių, kurias paliko jų brangūs tėveliai, o gal ir patys vaikeliai.

Dabar pasakysiu tiesų žodį šiukšlintojams. Kiaulės esate tie, kurie savo žemę teršiate ir taršaluose voliojatės, broliai lietuviai. Net į šiukšlių dėžę negalit įmesti nuorūkos ar ledų popierėlio? Nekalbu jau apie tuos, kurie iš miesto atveža maišus visokio savo šlamšto ir išmeta poilsio aikštelėse ar pakelėse. Prieš tokius reikėtų ne moralinės atsakomybės kviestis, o administracinės griebtis. Tačiau ir su ja toli nenueisi, jeigu vidujai žmogus – juodas egoizmo šulinys. Iki kokio lygio, kokios savitaigos veda jokių stabdžių nepripažįstantis elgesys, itin klaikiai rodo gamta, nusėta per visas televizijas reklamuojamų moteriškų sparnelių ir tualetinio popieriaus draikalų už kiekvieno patogesnio krūmelio, net ir ant takelio. Jeigu niekas nepamatė tuo metu, tai ar neperskaito iš pėdsakų? Katės – ir tos duobutę išsikasa, šunys instinktyviai nuošalesnės vietos ieškosi. Ar dangui gėrėtis paliktas tamponas turėtų reikšti ir seksualinės laisvės beribę? Ar gal tai vis dėlto toks savo intymiojo gyvenimo nuvertinimas, kuris rodo mumyse sutrikus labai svarbius savivokos sugebėjimus?

Aš jau išeinu, man šitam pasauly nebedaug liko, niekas už mane nebalsuos – tiesos galiu nebekompromisinti. Kas ir kaip gerbiau ir mylėjau, kad ir kaip jus, moterys, aukštinu ir dabar, negaliu išeit nepasakęs: jeigu jūsų vyrai kiaulės, tai nejau ir jūs turint su jais griūti į purvą. Visas tautas visais laikais išlaikydavo ir į ateitį vesdavo moterys, kad ir kokie režimai būdavo jų pusgalvių vyrų sukuriami. O ta galia, ta moterų didybė visada rėmėsi viena svarbia aplinkybe: moteriškumo ir moterystės slėpiniu. Brangios moterys, lietuvės, nepasiduokit sukiaulėjimo propagandai ir vyliams! Gamtos tvarkos fone itin ryškiai matosi tų degraduojančių sugestijų bjaurastis. O bjaurastis niekada negali tapti grožiu, grožiu, kuris visada buvo visų pirma moterų privilegija.

Saulė, gamta, žmonija, moterija – visa tai yra vienos giminės, moteriškosios giminės esinija. Štai kodėl apie apsivalymą kaip kūniškąjį apsivarymą neišeina šnekėti kitaip, kaip apie moteriškumo švarą ir tyrą. Jos ateina ir išsiskleidžia po dangum tik kaip tvarka ir pagarba. Ne tik išorinės, bet ir vidujinės ribos.

Atsiprašau, bet tai pasakyti turėjau.

2009 04 20

9.55. Man sako: ko tu pyksti, kad mūsų prezidentas žmogaus pavardę laiko asmeniniu turtu, kurio neturi teisės leisti niekas, net valstybė (tikrai, taip išeina: asmenvardžiai niekaip negali būti norminami, nes yra juridiškai nereguliuojami!): sykį jis, dar nebūdamas prezidentu, savo pavardę pakeitė, iš Voldemaro Adamkevičiaus persivardindamas Valdu Adamkum, ar gali jis vadovautis kitokia logika ir kalbėti kitaip?

Aš atsakau: nepykstu. Aš nepykstu, aš tik galvoju. Pyksta bejėgiai. Mano logikai jėgos gana. Ji tokia: pavardė yra tautos asmenvardis, jis yra tautos sukurtas, egzistuoja tautos žodyne ir rašomas tautos raidynu. Nieko kito tu čia neišrasi. Ir jeigu į tą lingvistinę sistemą „krinta“ svetimos tautos asmenvardis, tai ar tauta gali būti visiškai abejinga tam, kaip tas svetimas asmenvardis jo erdvėje plūduriuoja? Nori nenori ji tą asmenvardį turi „įsisavinti“. Kokiu būdu – prisegant lietuvišką galūnę, rašant be galūnės ar dar kaip kitaip, – šiandien mes nesutariam, kurdami svetimvardžių rašliavos mišrainę, kurioj pasimeta patys mokslavyriai, nekalbant apie mus, eilinius rašytojus. Bet principinis klausimas išlieka: jei svetimvardis nelietuvinamas, tai dėl kokių priežasčių jo turėtojas yra priešiškas ir lietuvių kalbos sistemai, ir – ko gero – patiems lietuviams, o gal ir Lietuvai? Kitaip neišsiaiškinsi: juk jeigu ateini į kieno nors namus, tai priimi tų namų tvarką – arba išeini, jeigu ji tau nepatinka. Ar ne prieš tokią dilemą stovi Lietuvoj gyvenantys lenkai ir lenkakalbiai? Atsakymas vienas: nesutinki su lietuvių kalbos ir ją saugančių įstatymų tvarka – esi priešiškas lietuviams ir Lietuvai, o gal net priešas.

Pavardę pakeitęs mūsų prezidentas, atrodo, šią problemą supranta: nori būti arba bent jau atrodyti esąs lietuvis – būk su lietuviška ar bent jau lietuviškai rašoma savo svetimšališka pavarde. Tai kodėl jis kuria teoriją apie visišką asmenvardžio nacionalinį nereguliuojamumą? Negi turėtume daryti prielaidą apie prezidento veikimą prieš savo valstybę? Kaip ir visų tų, kurie su tokiu jo mąstymu sutinka?

Na, jeigu visa tai vertintume tik kultūriniu ir juridiniu analfabetizmu, ar tai galima būtų laikyti nepakaltinamumu? Kaip ir tos buvusios parlamentarės atveju, kuri teigia, kad moters kūnas yra tik asmeninė moters nuosavybė? Kodėl tąsyk valstybė dar kišasi, drausdama prostituciją?

2009 04 21

19.28. Valdas Vasiliauskas „Lietuvos žiniose“ per du numerius publikavo straipsnį apie Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus ryšius su okupaciniu saugumu dar, kaip sako autorius, iki „Fermerio“. Matyt, tyrimas ir jo skelbimas bus tęsiamas.

Šioje publikacijoje – keletas lietuviškųjų kolaborantų liudijimų apie susitikimus su V. Adamkum, JAV aplinkosaugos darbuotoju, iki maždaug 1991 metų vasaros – iki pučo Maskvoje ir Lietuvos tarptautinio pripažinimo. Juose – nieko ypatingo, eiliniai saugumiečių pranešimai apie susitikimus su saugumą dominančiais asmenimis.

Iš kai kurių pranešimų V. Adamkus atrodo nelabai gražiai – kaip „reakcionierių skundikas“. Šitai galima paaiškinti ir nemeile konkretiems asmenims, ir liberalų neapykanta nacionalistams, reikalaujantiems nepalaikyti jokių ryšių su okupuota Lietuva: ryšiai reikštų okupacijos pripažinimą teisėtu veiksmu. Aišku, moralinė „skundiko“ kaltė nuo to nesumenkėja: okupantų saugumiečiams pataikaujama ir įsiteikinėjama. Autorius nori pasakyti, kad nuo to ir prasideda? Taip ir pradedama?

Prezidento spaudos tarnyba operatyviai paskelbė publikaciją kaip insinuacijas, viską, kas rašoma, pavadindama melu ir šmeižtu, kurį autorius turės nešti kaip sąžinės naštą. Tuo – rodos – abiejų pusių šūvių atsargos išeikvotos.

Tačiau viešosios opinijos atmosfera virpa ir raibuliuoja. Kas niūriai tyli, kas dar niūriau komentuoja, klausdami, kodėl tai dabar, prieš Prezidento kadencijos pabaigą, diena prieš paskutinį metinį pranešimą? Čia kokia nors akcija ar užduotis? Kieno? Ką tai galėtų reikšti bet kuriuo atveju?

Viena tendencija galėtų būti ir tam tikras atsakymas: visi arba beveik visi galvas aukščiau vidutinio lygmens pakėlę valstybės veikėjai buvo apkaltinti bendradarbiavę su okupaciniu saugumu. K. Prunskienė vanojama iki šiol. V. Landsbergis tebesitąso po teismus pats. A. Brazauskas nevadintas bendradarbiu, vadintas politiniu okupacinio saugumo vadovu. V. Adamkus viešai apkaltintas dabar. Juridiškai neįmanoma patikimai įrodyti, nei kad jie buvo bendradarbiai, nei kad nebuvo. Tai galėtų padaryti tik pati okupacijos vykdytoja. O ji stropiai saugo savo archyvus, nenaikina jų, kaip tai darome ir norime radikaliai sunaikinti mes. Ir kam jai tai daryti! – mūsų pačių pjautynės jiems dar naudingesnės: juk neturim nė vieno tvirto moralinio autoriteto būtent dėl to, kad kiekvieno biografijoje galima rasti kokį nors KGB „švelnų prisilietimą“, net ir kietesnį apkabinimą.

Ką mums, eiliniams, galvoti apie tą be perstojo verdamą šiupinį?

Taip ir galvojam: neturim mes valdžios, nes neturim sąžiningų žmonių, tai geriau jau tegul nevaldo niekas arba valdo kiti, svetimi – tie bent žino, ką daro: nori mus sunaikinti – ir naikina.

2009 04 22

10.07. Visi pripažįsta, kad paskutinysis Prezidento Valdo Adamkaus metinis pranešimas netapo politiniu testamentu Lietuvai. Toks galėtų būti priešpaskutinis pranešimas, kuriame dar tik bandoma susivokti, kas gera padaryta, ką reikėtų vertinti santūriau, o dėl ko pačiam reikėtų gerai gerai pamąstyti. Dabar pranešimas skamba kaip Lietuvos link artėjančio, bet taip ir nepriartėjusio žmogaus kalbėjimas. Vieni tai vadina utopisto, kiti – paukščio kalbėjimu, stebėtojo samprotavimais, o pats Prezidentas – idealisto mintimis.

Jeigu taip būtų... Labai ir labai nedaug jų – tokių, kurias būtų galima pavadinti mintimis-įžvalgomis ar apibendrinimais. Pranešimas perdėm arti tikrovės ir dar tikrovės, matomos suinteresuotomis akimis, kurių šeimininkui labiausiai rūpi pasiteisinti dėl savo bejėgiškumo vidaus politikoje ir išsiaukštinti užsienio žygiuose, su Lietuva tik retais atvejais tiesiogiai susijusiuose. Tas kontrastas vietomis atrodo net nepadorus.

Blogiausia, kad nueinantis Prezidentas nieko nesako apie Lietuvos ateitį. Tai korektiškumo pozicija? Vargu. Greičiau bejėgiškumo: kaip viskas ėjo, taip tegul ir eina toliau. Plaukia. Tik be manęs... Nors V. Adamkus Lietuvą palieka pasaulio epochinio lūžio metu, su kiekviena diena ryškėjant vis didesnėms grėsmėms tiek viduje, tiek užsieniuose. Tokie nutylėjimai – jau nebe utopizmas, net nebe idealizmas, o paprasčiausias kapituliantiškumas. Arba principinis bejėgiškumas. Nors komanda galėjo ir savo vardu paremti Prezidento pozicijas – susirinko juk tikra liberalų kompanija. Tačiau kam čia vargintis – juk išsiskirstom ir mes...

Beje, nelabai rūpi mūsų ateitis ir pranešimo komentatoriams. Nepasakė nieko apie ją Prezidentas – nejudinsim ir mes, net nepaklausim. Kam lįsti į tas džiungles, kam „gąsdinti žmones“?

Be viso kito: koks laikraštis išspausdino Prezidento pranešimą? Vėlgi: tik „Lietuvos aidas“.

2009 04 23

9.38. Vyriausybė visai pasimetusi. Mokesčius moka tik fiziniai asmenys – pensininkai, tarnautojai, smulkūs verslininkai (dar). Ministrai daro kas ką nori: vykdo savo partijų programas. Kitaip sakant, kiekviena ministerija yra UAB arba atskiras dvaras. Nebežino, kaip į situaciją reaguoti ir žiniasklaida. Net valdžios veiksmų kritika kažkokia keista – tarsi būtų gaila mušti gulintį. Žmonėse – visiškas nusivylimas, net neviltis.

2009 04 24

13.35. Koncentruotas Lenkijos spaudimas Lietuvai. Tai – V. Adamkaus pasitraukimo proga? Jaučiama, kad po ateinančių Prezidento rinkimų Lietuvoje gali būti kitaip?

Lenkijos prezidentas L. Kačynskis ragina „spręsti“ lenkiškų pavardžių ir gatvių dvikalbiais pavadinimais rašymo klausimą.

Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis irgi „jaučiasi kaip namie“ ir, pabrėžęs tą patį pavardžių ir gatvių pavadinimų klausimą, kuris neleidžiąs kaimyninio bendradarbiavimo jubiliejaus švęsti tikrai šventiškai, suabejoja, ar Lietuva žino, jog esam strateginiai partneriai.

Lenkijos pareigūnų pozicija suprantama: Lenkija visada plėtėsi klasta ir smurtu: Liublino unija atplėšiant Ukrainą, Gegužės 3 konstitucija Lietuvą paverčiant provincija, Pilsudskio­–Želigovskio Vilnijos okupacija ir Lenkijos teritorijoje atsidūrusių tautinių bendrijų polonizavimu, tarptautinės opinijos nuteikinėjimu prieš Lietuvą („Lietuva – mirštanti valstybė“) ir t. t.

Tačiau mūsų pačių pozicija? – kokia ji?

Lietuvos Prezidentas V. Adamkus visom keturiom: Seimas turi pagaliau išspręsti tą pavardžių klausimą!

Lietuvos užsienio reikalų ministras V. Ušackas murma kažką sau po nosim ir „pereina prie kito klausimo“.

Vyriausioji rinkimų komisija neranda nieko nekonstituciško Lenko kortą su aiškiais įsipareigojimais Lenkijos valstybei turinčiam Lietuvos piliečiui V. Tomaševskiui kandidatuojant į Lietuvos prezidentus!

Jau tų faktų sudėstymo greta pakanka, kad pašiurptum nuo valstybės tvarkytojų bejėgiškumo. Tik ar tai bejėgiškumas?

LNK parodo siužetą apie Paneriuose pastatytą paminklą, kuriame lenkų kalba iškalta, jog čia lietuviai išžudė tūkstančius lenkų. Piliečiai, visuomeninės organizacijos protestuoja, skambina į Lenkijos ambasadą. Budinčioji atsiliepia, kad jiems toks faktas nežinomas. Ir juokiasi.

„Žinių radijo“ laidos vedėjas T. Dapkus taip spaudžia Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininką V. Stundį, kad šis klausia, gal jam išeiti – laidos dalyviams viskas aišku ir be jo: lenkai Lietuvoj savo pavardes turi rašyti lenkišku raidynu!

Ką daryti? Kur kreiptis? Kad bent pasakytų kas nors valstybės lygmeniu atsakingas už Lietuvos valstybės ir mūsų, jos piliečių, likimą – kas čia darosi? Kas čia daroma? Kad ir kur kreiptumeis – sulauksi tokios pat tylos, kaip ir iš Lenkijos ambasados.

Tyli ne tik šiandieniniai pareigūnai. Tyli ir pradininkai: Vytautas Landsbergis, projektavęs tarpvalstybinę Saudargo–Skubiševskio pakto pagrindu A. Brazausko pasirašytą kaimynystės sutartį be Vilnijos okupacijos paminėjimo, vėliau – be Seimo sprendimo Varšuvoje vienvališkai pasiūlęs įkurti Lietuvos ir Lenkijos seimų narių asamblėją, kuri tapo mūsų imuniteto išplovinėjimo įrenginiu; tyli Algirdas Saudargas, kažkada žadėjęs pasakyti kažką nauja, kai Lietuva bus priimta į NATO. O abu ir šiandien turi svarbias valstybines pozicijas – vienas kaip europarlamentaras, kitas kaip Lietuvos URM pareigūnas. Tyli mano kolegos Nepriklausomybės Akto signatarai. Išskyrus E. Zingerį – šis išsijuosęs pluša dar vienam Lenkijos ordinui.

Apie tautą nė nekalbu. Ji vėl saldžiai miega.

2009 04 25

12.28. Sakoma: svarstymai apie tai, kas dabar būtų, jeigu tada būtų buvę ne taip, kaip buvo, yra ne istorijos svarstymai. Istorijos knygoms jie netinką. Mano knygos – ne istorijos knygos, jos – istorijos užrašai, gyvenimo faktų paliudijimai, lydimi pamąstymų apie faktus. Tokiems užrašams „kas būtų, jeigu būtų“ visai tinka.

Taigi: kas būtų šiandien, jeigu 1991 metais būtų laimėję pučistai?

Beveik neabejodamas galiu atsakyti: Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje padėtis būtų panaši į šiandieninę padėtį Čečėnijoje – viešpatautų vietiniai kadyrovai.

Pučistams laimėjus, prieš Baltijos šalių tautas būtų panaudota jėga. Lietuvoje tikrai būtų pasipriešinta. Manau – ir Latvijoje bei Estijoje. Karas būtų gilus, nors gal ir ne toks ilgas, kaip Čečėnijoje. Kaip ir po anos okupacijos, partizaninis karas būtų nuslopintas su didelėmis aukomis. Politinis emigracijos srautas būtų, ko gero, panašus į pabėgėlių srautą po Antrojo pasaulinio karo. Užsienyje reziduotų egzilinė vyriausybė, bandanti suvienyti visas Išsivadavimo pajėgas. Nemaža Sąjūdžio ir Nepriklausomybės žmonių kalėtų Rusijos kalėjimuose. Didžioji jų dalis tylėtų kapuose. Mūsų „strateginė partnerė“ Lenkija trintų savo baltas rankeles, kad Rytų–Vakarų linija praeina nors ir Stalino sienomis, tačiau niekam nebereikia įrodinėti, kad ji yra Vakarų pasipriešinimo Rytams forpostas. Vakarų Europa dar sėkmingiau, negu šiandien, savo politinę priklausomybę Rusijai pardavinėtų už naftą ir dujas.

O tiesą sakant – ar labai ta galimoji padėtis skirtųsi nuo esamosios?

2009 04 26

8.10. Kai dabar jau pakankamai aiškiai gali matyti, ką po ta rubrika „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ prakišinėja jos rengėjai, natūraliai kyla klausimas: o ar kitur ne taip pat? Gal ir esama ko savitesnio, tačiau neabejoju, kad dominuoja toks pat niekalas, kaip ir čia, Vilniuj, iš tolo atsiduodamas socialistine propaganda, tik ne raudona, o mėlyna. Tad ar išvis reikalingas toks renginys ne tik Lietuvoje, bet ir visoj Europoj?

2009 04 27

9.08. Kaip Lietuvos užsienio politika atrodo jos „įvaizdinio šūkio“ (Lietuva – drąsi šalis) kontekste?

Estijos atžvilgiu – pavydinti ir mėgdžiojanti.

Latvijos atžvilgiu – sunkiai apibūdinama, lyg pavyduliaujanti, lyg kerštaujanti – toks bumbėjimas ant kaimyno šiapus tvoros.

Ant gudų dėjom ką galėjom, kol to reikalavo amerikonai. Net Briuselį buvom atitinkamai nuteikę. O kai šis ėmėsi iniciatyvų pats, ir nebeturim ką sakyti. Nors gudai pašonėj stato atominę, žudydami Nemuną, niekais versdami visus mūsų branduolinės energetikos planus. Ir planuodami Litvą iki Žemaitijos.

Lenkijos atžvilgiu – absoliutus servilizmas, varomas zingerinės kapituliacijos, pardavinėjamos kaip strateginė partnerystė, nubrėžta Saudargo–Skubiševskio pakto ir sutvirtinta Landsbergio Abiejų Seimų Asamblėja. Nors Sikorskis jau tyčiojasi iš tos partnerystės, o Lenkijos valdžių koridoriuose Lietuva vėl laikoma „mirštančia valstybe“.

Apie Rusiją išvis nėra ką pasakyti, nebent savo santykį su kažkada nieko negąsdinusia ir iš esmės įveikta šalimi dabar galėtume apibūdinti kaip iš baimės protą praradusių žmonių politika. Lietuvoje išugdytas ir nuolat kurstomas antirusiškumas ramstomas tuo, kad Rusija turi interesų Lietuvoje. O kai dėl mūsų antirusiškumo ji nutaria savo vamzdžius tiesti Baltijos jūros dugnu, kad tik nereiktų turėti santykių su dygliuotais „baltais“ – ir vėl negerai, ir negeri tąsyk jau ne tik rusai, bet ir vokiečiai ir kiti „briuseliniai“. Man šitai patinka, bet kas iš to mums – Lietuvai? Tarsi Lietuva Rusijoje neturėtų savo interesų! Tarsi mūsų verslui – kad ir koks sunkus ir pavojingas jis Rusijos erdvėse – Rusija nebūtų aukso kasyklos ir iš jų šis tas nenubyrėtų kaip mokesčiai lietuviams!? Psichologiniu požiūriu mūsų užsienio politika Rusijos atžvilgiu pavadintina patologinio bailio pozicija – isteriškai klykiam niekam dar nė nekrustelėjus. Politiniu atžvilgiu ši politika laikytina analogiška Smetonos politikai: tik anas pataikavo Rusijai, nors ir suprato, kad Lietuva bus aneksuota, o „šis“ pataikauja Lenkijai, jau atvirai padėdamas rengti Lietuvos aneksiją. Anas už tai gavo gabalą Vilnijos. Ką yra numatęs gauti „šis“?

2009 04 28

7.51. Šiandieniniai istorijų rašytojai, arba naratoriai, kaip jie patys save vadina, ginčijasi dėl savo pasakojimų įtikimumo. Taip, jeigu sutiksim, kad istorija yra pasakėlių sekimo menas, tada įtikimumas turi būti istorijos kokybės kriterijus, norim mes to ar nenorim.

Tačiau kas turi būti įtikimumo ir įtikinamumo priemonė ir būdas? Pasakojimo ideologinis kryptingumas? Faktų rašytinis pagrįstumas? Ar gal istorijoje bandomos nupiešti tikrovės kurie nors parametrai – monarchų žygiai, „klasių kova“ ar pan.? Deja, apie tai beveik nediskutuojama. Nes ginčijamasi, kas konkrečiai geriau įtikinamumo požiūriu tą ar kitą pasakėlę pasekė. Užtat autorius kovoja su autorium dėl autorystės, o ne dėl istorijos.

Nėra geriau parašytos istorijos už Herodoto „Istoriją“. Galėtų lygiuotis Karlailis su savo „Didžiąja prancūzų revoliucija“– jo pasakojimo metodas panašus: kuo daugiau iš visų pusių į skaitytoją srovėmis plūstančių empirinių faktų, nesvarbu, kokiu būdu iki autoriaus atplaukusių – kaip rašto liudijimas, įvykio dalyvio pasakojimas, girdas ar gandas, pagaliau – pateis autoriaus nuomonė, jog galėję būti būtent taip. Herodotas plaukia į mus, pagrindinio įvykio suvokimą vesdamas tarsi paslaptingai sūkuriuojantį gyvenimą. Tame pasakojime tiek aiškumo ir tiek šitame aiškume, po visu tuo aiškumu slypinčiuos gyvenimo paslapties, kad negali nesigėrėti atpažinęs: taip, būtent taip ir ateina net patys didžiausi įvykiai. Juose – nė vieno vienintelio herojaus, nes tokių ir nebūna, nė vieno nepastebėto ypatingo atvejo, nes kiekvienas pavienis atvejis ypatingas, nė vieno nepaminėto dalyvio, nes tik iš jų visų veikimų ir susidaro vienas didysis veiksmas. Karlailio istorijoje tos paslapties mažiau, jo protas ir dvasia kur kas labiau krikščioniškojo racionalizmo ir dėl jo neišvengiamo ideologizmo apdoroti, todėl viskas čia sausiau, ploniau, prėskiau. Nors paveikslas irgi didingas.

2009 04 29

9.32. Kaimą mes matom per miestą. Kaimo kaip kaimo nematom ir nemąstom. Kaimas kaip savita tikrovė mūsų mąstyme nebeegzistuoja.

2009 04 30

LTV laida „Teisė žinoti“ nori žinoti, kodėl kažkas renka parašus po peticija, siūlančia uždrausti moterų ir mergaičių pavardes trumpinti atmetant galūnes –aitė, -ienė. Viena iš laidos dalyvių sako, kad ilgos pavardės labai sunkiai ištariamos užsieniečių. Kita dalyvė pareiškia, kad ji tiesiog nori šitaip rašytis, o sutrumpinta pavardė jai atrodo netgi labai graži. Oponentai įrodinėja, kad užsieniečių problemos – ne mūsų problemos, o islandai, pavyzdžiui, visai nesijaudina dėl savo išvis neištariamų pavardžių. O tradicija skirti tekėjusias ir netekėjusias moteris yra aukšto lietuvių doros supratimo rodiklis, fiksuotas mūsų kalba, ir tuo žavisi kalbos dalykus išmanantys užsieniečiai.

Vedėjams tie argumentai – ne argumentai. Jų pozicija tokia: žmogus turi teisę rinktis? Turi. Lyčių lygybės požiūriu tas pavardžių sutrumpinimas yra lygybės įgyvendinimo būdas? – taip, yra. oponentai sako, kad pavardė yra tautos kultūros paveldas ir jo niekinti negalima. O lyčių lygybės požiūriu jis absurdiškas – rodo niekatrąją giminę arba dar blogiau – moterį esant nedorą: taip vadindavę tik negerbiamas dėl savo kreivo gyvenimo moteris.

Čia, laidoje, sėdinčių moterų atžvilgiu toks argumentas nėra korektiškas – jis nedorumą sugestijuoja asmeniškai. To tik ir reikia vedantiesiems – jie mielai ir vykusiai tai eksploatuoja.

Tam, matyt, ir buvo pasikviesti pirmiausia pavardžių trumpinimo priešininkai kaip lengviausia pažeidžiami dėl savo argumentų pažeidžiamumo, neliečiant (kol kas) svetimvardžių rašybos originalo forma ar Lietuvos lenkų pavardžių rašymo su lenkiškais diakritiniais ženklais. Laidos vedėjai nuostabos nekelia: jų pozicija – liberalinis kosmopolitizmas, tad viskas ir vertinama iš tų pozicijų. Nuostabą kelia Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė, visais įmanomais būdais puolanti peticijos rengėjus bei leistinais ir neleistinais argumentais remianti vedėjus.

Man, kaip aukštuosius lietuvių filologijos mokslus baigusiam žmogui, laida atrodo kaip slogus sapnas: į kalbą žiūrint iš skirtingų kalbos faktų vertinimo taškų dėl jų vertinimo subendravardiklinimo neįmanoma susitarti niekaip kitaip, kaip išeinant už grynai filologinės problematikos, pakylant į kalbos filosofijos lygmenį ir kalbant apie kalbą kaip nacionalinės kalbos sistemą bei svarstant kalbos sistemos interpretavimo problemas. Klampojimas po kalbos faktus ir bandymas vieną faktą „numušti“ kitu faktu kaip geresniu argumentu yra toks pat bejėgiškas, kaip dviejų skersti vedamų avinų daužymasis, aiškinantis, kuris iš jų stipresnis. Stipresnis tas, kuris juos tuoj paskers. Žmonių pasauly toks „faktų mūšis“ yra arba demagogija, kuria dangstomas žodžiais neišsakytas tikslas (šiuo – laidos – atveju taip ir yra), arba profesinis idiotizmas (kurio čia irgi nestokota), tokia paplitusi ir taip mėgiama mūsų intelektualinė liga.