Gegužė Spausdinti
2009
Parašė Romualdas Ozolas   
Sekmadienis, 31 Gegužė 2009 23:49

2009 05 01

„Mažeikių naftos“ 10 procentų akcijų, iki šiol priklausiusių Lietuvos vyriausybei, pardavimas lenkams, tokiu būdu įmonę visiškai perleidžiant užsienio kapitalui ir suteikiant teisę ta tikrai strategiška Lietuvai įmone disponuoti Lietuvai jos visiškai nebekontroliuojant, iškėlė pagaliau klausimą apie tokios padėties galimas pasekmes Lietuvos nacionaliniam saugumui. Ir ką jūs manote? Lietuvos vyriausybė pripažino, kad poveikio priemonių reguliuojant įmonės veiklą ir likimą nacionalinių interesų požiūriu Lietuva neturi.

Taigi, grynai lietuviška situacija: pirma padarom, paskui pamąstom. Iš tų mąstymų tiek ir naudos, kad pasakom, jog šaukštai po pietų. Nes viską jau išsrėbėm be šaukštų!

Viešojoje erdvėje tas faktas taip pat be komentarų: tarsi „krintanti žvaigždė“ beribiam nakties šviesulyne.

2009 05 02

8.58. Lietuva vėl švenčia Gegužės pirmąją! Su eisenomis ir raudonomis vėliavomis. Žiūriu ir netikiu: sapnuoju?

Ne, nesapnuoju. Gegužės pirmoji – vėl šventė Lietuvoj. Tarptautinė darbo diena, rašo kalendoriai. Tačiau plakatai sako ką kita: tai yra darbo žmonių šventė, kurios metu darbo tik reikalaujama. Darbo ir normalaus užmokesčio už jį.

Gerai bent, kad tos vėliavos ne su kūju ir pjautuvu, kaip Maskvoj, arba be šūkių apie revoliuciją ir socializmą, kaip Ankaroj. Užtat su Briuselio žvaigždžių vainiku, kuris neleidžia išklysti iš tikrojo šios šventės suvokimo konteksto – socializmą toleruojančio konteksto. Nesvarbu, kad tas kontekstas mėlynas. Dėl to raudona šventės prasmė nieko nepraranda.

2009 05 03

10.14. Pastaruoju metu itin suaktyvėjo propaganda prieš nacionalinę lietuvių kalbos sistemą – atkakliai reikalaujama įteisinti lenkiškus diakritinius ženklus, nacionaliniuose dokumentuose rašyti pavardes ir ne valstybinės kalbos raidynu, pavardes trumpinti tenkinant mūsų pačių moterų įgeidžius ir pan.

Viename paskutinių „Lietuvos ryto“ balandžio mėnesio numerių – didžiulis (per tris puslapius, pradedant pirmuoju šeštadienio numerio puslapiu) straipsnis su klasikiniu servilizmo požiūriu pavadinimu: „Europą juokina keleto raidžių vergais tapę lietuviai“. Jame pasakojama, kokias dvasios kančias ir įvairius materialinius sunkumus patiria į svetimus kraštus nutekėjusios lietuvės. Airis Timotis Dvieras (Timothy Dwyer) kreipėsi į Airijai atstovaujantį Europos Parlamento narį ir žada kreiptis net į Europos teisingumo teismą, kad jo žmonai Jūratei būtų leista į pasą įrašyti „Dwyer“, o ne „Dvyer“. Airis sako, kad kovoti dėl teisingo jų giminės pavardės rašymo – tradicija, nes XX amžiaus viduryje į JAV emigravęs jo dėdė kreipėsi į teismą, kad jam būtų leista rašydintis O’Brien. Airio žmonai įrašas jos pase „Dvyer“ didelių problemų nesukelia – Airijoje ji visur registruojama kaip „Dwyer“, tačiau ji pati jaučiasi labai blogai – „tarsi meluotų“, kad yra „Dwyer“, o ne kažkokia kita moteriškė – „Dvyer“. „Kodėl turiu taip kankintis?“ „Ar ta viena raidė pase, kuri kelia man tiek nepatogumų, padarys mane didesne lietuve?“ Jeigu atsakyti reikėtų iš esmės, kaip ir klausia ponia Jūratė, reikėtų atsakyti taip: tai kad jau ir dabar esate ne kažikokia lietuvė – nei savo mąstymu, nei nutekėjimu. Nutekėjusi lietuvė, net ne tokia nacionalistė, kaip minimas airis, neštų savo valstybinės kalbos ir lietuvių nacionalinės rašybos naštą ir problemas spręstų taip pat patriotiškai, kaip ir vyras, pagal visus nutekėjimo kiton šalin keliamus sunkumus.

Ponios Jūratės padėtis airiškai agresyvaus vyro pašonėje labai paranki istoriją pasakojančiai straipsnio autorei: Jūratės nuolankumas labai patogus paremti T. Dviero „šviečiamąją misiją“ Lietuvoje, nes jis mano, kad jo žmonos pasas – „ne lietuviškas dokumentas, tai – Europos Sąjungos dokumentas“.

Tą, atrodo, nori įrodyti ir straipsnio autorė Dalia Gudavičiūtė, ir „Lietuvos rytas“. Nes faktus „renka“, juos ne tik pritempdami, kaip p. Jūratės atveju, bet ir paprasčiausiai kurpdami, kaip Vokietijoje gyvenančios Vitės Jokštaitės atveju. Ponia Vitė yra ištekėjusi už vokiečio Kajaus Vortmano (Kai Worthman), pavardės nutarusi nekeisti ir verčiau gyventi „tapatybės chaose“, tačiau „vis dažniau“ galvojanti atsisakyti Lietuvos pilietybės. Tai, ko gero, ne dėl pavardės, o dėl ilgo gyvenimo kitoje šalyje natūrali išvada: negrįš jos, tos mūsų ten nutekėjusios moterys. Tačiau straipsnio autorei taip reikia 0132fakto“ prieš lietuvių kalbos rašybos sistemą, kad Vitės ir Kajaus vedybų problemą „užaštrina taip „Vortmanas gyvena su Fortran“. Aiškiai matosi, kad D. Gudavičiūtė nemoka vokiečių kalbos, kitaip neklystų taip žiauriai: vokiečių abėcėlės w jokiu būdu neskaitoma kaip f, o tik kaip v, tai tik vokiškoji v skaitoma f. Tačiau ar svarbu tiesa – svarbu „faktai“!

Užtat su kokiu pasitenkinimu straipsnio autorė pasakoja, kaip iš lietuvių „rašybos ypatumų“ juokiasi užsieniečiai! Problemą, jos požiūriu, kuria Lietuvos valdininkai ir politikai. politikai niekaip neapsisprendžią sueurpietinti lietuvių raidyną, nors įstatymo projektas jau parengtas, bet užstrigęs (įstr-???) Seime.

Kad tai ne valdininkų ir ne politikų reikalas, autorė nesuvokia. Arba nenori suprasti. Nes tai – nacionalinio saugumo kalbos aspektu problema. ji lietuvių tautos kaip lietuvių kalbos šeimininkės naudai seniai išspręsta Lietuvos Konstitucijoje ir 1999 metais papildomai išaiškinta Konstituciniame Teisme. Chaosą kelia destruktoriai, tokie kaip „Lietuvos ryto“ rašėjai su savaisiais lietuvių rašybą niekinančiais, išjuokiančiais ir už grašius išduodančiais straipsniais bei šios pozicijos rėmėjai. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė (!) Irena Smetonienė sako, kad „kalbinių motyvų, kodėl reikėtų neleisti rašyti ne lietuvių tautybės asmenims pavardžių jų tautos kalba, nėra“. Toks pareiškimas diskvalifikuoja ją ne tik iš Komisijos vadovų, bet ir iš kalbininkų. Nes būtent kalbinis motyvas yra pagrindinis motyvas: pavardės, taipgi ir užsienietiškosios, yra lietuvių kalbos faktai, todėl turi būti ir savo rašytine forma interpretuojami lietuviškai, t. y. rašomi lietuvių nacionaliniu raidynu.

Kęstutis Čilinskas, straipsnio autorės įveltas į jos interesų aptarnavimą, sako, kad „Lietuvos teisės aktų nuostatos dėl lietuviškų vardų ir pavardžių rašymo labai stipriai suvaržo žmonių teises“. Vargu bau taip jau labai stipriai. Visos teisės yra su atsakomybėmis. O štai kad „nejudringas“ pavardžių rašymas fundamentaliai pažeidžia tautos teises – apie tai neužsimena joks „žmogaus teisų“ gynėjas.

Visi mini latvius, kurie vieninteliai Europoje „adaptuoja absoliučiai visas pavardes“, tačiau „skliaustuose nurodo ir originalo formą“. Ne vieno mažiau kosmopolitiško emigranto problemas visiškai išspręstų ir Lietuvos apsisprendimas naudotis (taikyti???) tokia praktika – transkripcija į lietuvių raidyną, o skliaustuose – originali pavardės forma. Tai atitiktų ir lietuvių nacionalinius interesus, ir „pasikeitusią politinę situaciją“.

Deja, lietuvių tautos interesai Lietuvos ne tik politikams, bet ir kalbininkams – nė motais. Didžiumai jų. Geriau jie išradinės kokias nori „laiko dvasią atitinkančias“ teorijas ir pseudoteorijas, ims savo 33 sidabrinius ir eis patys bet ves mus visus į nebūtį.

Šiandieninis mūsų politinis elitas niekuo nesiskiria nuo unijinio. Bet Lietuva tąsyk turėjo dar vieną socialinį sluoksnį, iš kurio galėjo atgimti kaip tauta. Dabar lietuviškasis patriotizmas savo grynu pavidalu beišlikęs tik Punske ir Seinuos.

Gal ir iš jų pasijuoksit, rašėjai?

2009 05 04

9.44. Visas pietinis Lietuvos pakraštys be didelių sunkumų gali matyti Baltarusijos televiziją. Kas pažiūri, tas pamato. Vyksta kažkokio muzikinio šou transliacija. Kaip ir pas mus, kaip ir kituose kaštuose – ansambliai dainuoja ir šoka, komisija komentuoja ir vertina. Ką čia nauja išgalvosi – tokia „laiko dvasia“.

O kas „po ja“? O po ja – visai kita, negu Lietuvoje, dvasia. Ansambliai – tautinių dainų ir šokių arba jų stilium sukurtų padirbinių atlikėjai. Tautiniai drabužiai – lietuviškų ir slaviškų elementų kompozicijos. Dainų melodika – su slaviškom „viršūnėm“, bet baltiškom bedugnėm, ir kas nuostabiausia – slavizmų nuzulintais baltiškais žodžiais: matule, diakui ir pan. Lyg ir žinojai taip esant, bet kai po ilgo laiko vėl susiduri su tokia realybe, ji atrodo tarsi akibrokštas.

Ir jau absoliutus iššūkis – Gedimino stulpai ant karinės choreografinės kompozicijos atlikėjų skydų, šarvų, vėliavų. Bendras paveldas? Bendros šaknys? Tai gal ir bendra ateitis? Sako, jie mielai persivadintų į Litva ir nieko prieš būtų sostinę perkelt į Vilnių.

Kaip jums tai patinka, Lietuvos komjaunuoliai?

Sakot, Varšuva ir čia padėtų, Vilnių sutikdama palikti mums 1791 metų Lenkijos konstitucijos teise?

2009 05 05

10.07. Rinkiminė agitacija Lietuvoje – ištisas nesusipratimas. Reglamento tarsi ir esama. Tačiau jo taikymas toks miglotas, kad iš tiesų negali pasakyt, nei kada kas prasideda, nei kada baigiasi. Tarsi niekada ir nesibaigia – toks įspūdis. Nes vos užėmusios valstybinius postus partijos pradeda rinktis rinkiminius pinigus. Liberalų sąjūdžio vadas susisiekimo ministras E. Masiulis neneigia, kad kelininkai pravedinėja stambias sumas į jo partijos kasą, bet tai jie darą savo noru, o ministras už tai jiems jokių lengvatų nežadąs. Kad partijų finansavimas tokiu būdu turėtų būt uždraustas, įstatymo projektas yra, tačiau jau dabar aišku, kad nebus priimtas.

Konstitucija nurodo, kad atstovauti Lietuvai jokiu lygiu negali asmuo, susijęs su įsipareigojimais kitai valstybei. Už finansinį ryšį su Rusijos piliečiu buvo apkaltintas ir nušalintas vienas Lietuvos prezidentas. Šiuose rinkimuose į Lietuvos prezidento postą dalyvauja Lenkijos valstybei priesaiką davęs asmuo. Vyriausioji rinkimų komisija nesupranta, kokia čia problema ir kur ji!

Pati agitacija televizijose – absurdo spektakliai. Kaip Beketo „Laukiant Godo“. Tai jau nebe asmenų, tai jau institucijos diskreditavimas. Na, nebent šito ir siekiama.

2009 05 06

9.17. Pranešama, kad „Swedbank“ nutarė savo antrinę Lietuvoje reziduojančią įmonę „Swedbank investicijų valdymas“ perkelti į centrinę banko būstinę Švedijoje. Argumentuojama tuo, kad lietuvių specialistai nesugeba deramai valdyti visame pasaulyje investuojamų lietuvių pinigų. Tai, žinoma, švedams naudinga demagogija. O jeigu kas to nelaikytų demagogija, galėtų laikyti argumentu, jog kiekviena sąjunga (šiuo atveju – lietuvių ir švedų bankų „sąjunga“) kliudo išsiugdyti savus specialistus, kurie, kaip žinia, atsiranda tik rimtai ir ilgai dirbant.

Kur kas rimtesnis yra kitas švedų liepinio kaltinti pačius save aspektas: kodėl visi Lietuvos bankai buvo parduoti ir atiduoti į kitų valstybių rankas? Jau ir specialistai sako, kad Lietuvoje maža bėra nuo užsienio bankų nepriklausomo nacionalinio bankų sektoriaus, kuris savo „smegenis“ (valdymo centrą) turėtų Lietuvoje. Juk, kaip sako „Sindicatum Capital international“ generalinis direktorius Saulius Racevičius, „finansų veiklai kompetencija iš tiesų reikalinga ir be jos šalis negali gyventi“, tuo labiau, kad „dauguma dabar kariauja ne šautuvais, o pasitelkę finansines priemones“.

Jeigu kalbėtume iš esmės, švedai naudojasi „finansų krize“, kaltina lietuvių specialistus nekompetencija ir koncentruoja jau perimtų Baltijos šalių bankų valdymą Švedijoje, tik patvirtindami švedų ištarmę, jog tai, ką Švedija bandė daryti XVII–XVIII amžiais militariškai, dabar kur kas sėkmingiau vykdo ekonomiškai. Europos Sąjunga stipriesiems yra patogus ekspansijos instrumentas.

Dar patogesnis jis yra protingiesiems. Tiesą sakant, protingesni visada ir galingesni, jei moka veikti. Kaip sako tas pats S. Racevičius, mūsų valstybinis požiūris į nacionalinį bankų sektorių yra infantilinis. Būtent dėl nuostatos, kad užsieniečiai tvarkosi geriau, viską išsipardavėm. Dabar kai kurie žmonės Lietuvoj jau ima suvokti, kad Lietuva privalo atkurti savo finansinę įtaką pirmiausia atkurdama savo bankus, tačiau valdžiai kol kas tai svetima: ji ir toliau keliaklupsčiauja prieš svetimuosius.

2009 05 07

8.21. Viskas Lietuvoj katastrofiškai išvėsę. Žmonės tarsi lunatikai ar kitataučiai stebėtojai. Partijos rengiasi rinkimams į Europarlamentą. Ateina, pasiima numeriukus ir išeina. Nacionalinis transliuotojas fakto net nepažymi. Vieši Ispanijos Karalius ir Karalienė. Jeigu ne LTV pusvalandinė transliacija iš Prezidentūros su Karaliaus ir mūsų Prezidento kalbomis, vargu ar daug kas Lietuvoje ir sužinojęs būtų, kad lankėsi vienos seniausių Europos monarchijų pasiuntinys. Į aikštę prie Prezidentūros susirinkta daugiau negu kukliai. Laikraščiuose – beveik jokių minčių. Jeigu nebūtų kriminalų, vargu bau būtų apskritai apie ką rašyti.

Tai ne finansų krizės ar ekonomikos recesijos pasekmė. Tai kažkas kur kas giliau. Kažkokia visuomeninė depresija, ar kas? Net ir Vyriausybė atrodo visiškai pasimetusi. Įspūdis toks, kad ji tik ir laukia Prezidento rinkimų – galgi ši bus pakeista nauja Vyriausybe?

Tokiame fone bet kokia iniciatyva užgęsta negimus: atrodo kvaila ir ne vietoj.

2009 05 08

11.35. Ką baisiausia paliko okupacija?

Apie tai sakiau dar 1988 m birželio 2 dieną per diskusiją „Ar įveiksim biurokratizmą?“ – paliko kiekviename iš mūsų po mažytį stalinuką. Spaudžiami okupacinės diktatūros, mes nesąmoningai projektavome save kaip antidiktatorių, pagal diktatoriaus paveikslą, deja, tapdami stalinoidais. Tai toks mutantas, kuris mano, kad jam jokie įstatymai ne tik negalioja, bet ir neegzistuoja. Įstatymas yra vienas ir vienintelis – jo valia. Kai šitoks padaras į rankas gauna „žmogaus teises“, pasauly prasideda košmaras, kurį savo nuosavais gyvenimais matuojame ir liudijame kiekvienas, manantys tokiais nesą ir tuo tik dar labiau gilinantys maišatį, nes nelieka jokio pagrindo jokiam susitarimui – bet kokios teisės ir bet kokios visuomeninės tvarkos ištakai. Ir mušamės žmogus su žmogum, grupuotė su grupuote, partija su partija.

Ideologinio prieskonio šiam kruvinam burbuliavimui suteikia pas mus įsikerojęs antikomunizmas, sėkmingiausiai griaunantis visuomenės politinės organizacijos pamatus – politines partijas ir jų nacionalinį bendradarbiavimą. Per tai – ir valstybę

2009 05 09

8.58. „Žmogaus teisės“ sunaikino Europos teisę.

2009 05 10

14.40. LTV „Panorama“ referavo apie Seime įvykusį Lietuvos Seimo narių ir Lenkijos Seimo narių asamblėjos posėdį: Lietuvos parlamentarai padarė priekaištų lenkų parlamentarams, kad nesilaikoma ankstesnių sutarčių ir neleidžiama vienos gatvės pervardinti Antano Baranausko vardu, kad lietuviški užrašai galimi tik mokyklos viduje ir kt. Lenkai padarę priekaištų, kad neleidžiama ne tik dvikalbiai užrašai, – net ir sena lenkų pavardžių rašymo problema nejuda iš vietos. Ir – viskas.

Net jei nežinotum, kas dėjosi Asamblėjos sesijos metu, jau ir iš komercinių televizijų galėjai būti sužinojęs, kad lenkai pirmieji pareikalavo (!) galų gale (!) išspręsti lenkų pavardžių rašymo problemą bei leisti dvikalbius viešuosius užrašus tokiu stiliumi, jog Lietuvos Seimo nariai lenkų elgesį eteryje komentavo kaip kišimąsi į kitos šalies vidaus reikalus. Tai, ką leido sau sakyti Lenkijos delegacijos vadovas parlamentaras J. Kalinovskis, buvo daugiau nei kišimasis – buvo tiesioginis Lietuvos šantažavimas grasinant Europos teismu.

Galima būtų pasakyti: nekreipkim dėmesio – tai eilinis lenkų šantažas. Tačiau mūsų istorija kupina tokio „dėmesio nekreipimo“ faktų, kurie reiškė labai konkrečią Lietuvos gyvenimo tikrovę: pusės LDK nubyrėjimą po Liublino unijos, Lietuvos virtimą Lenkijos gubernija po 1791 metų Lenkijos konstitucijos, dalies Lietuvos okupaciją po Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais ir pan. Kad šantažas nėra eilinis spaudimo veiksmas, rodo tas faktas, jog kitą sesiją bus aptarinėjamas strateginės partnerystės klausimas, t. y. bus einama Lenkijos užsienio reikalų ministro R. Sikorskio nurodyta kryptimi: spausti Lietuvą grasinant jai strateginės partnerystės suspendavimu.

Aš būčiau už tai – seniai reikėjo atsisakyti tos pseudopartnerystės, nes iš šio mito laimi tik lenkai, mes ir vėl pralaimim. Jei dabar pajudėjo kelių tiesyba, elektros tilto statyba, tai tik todėl, kad ES skyrė lėšų, kad mes patys nutarėm išeiti į Vakarus per jūrą, nutiesdami kabelį į Švediją. Į NATO įstojom ne su Lenkijos pagalba, nors būtent šia pagalba lietuviams buvo argumentuojamas tos strateginės partnerystės reikalingumas. Lenkai tos „partnerystės“ dėka mulkino mus, stabdydami mūsų susisiekimo, energetikos, prekybos plėtros sprendimus. Atėjo laikas pasakyti ir tai, kad ir savo kultūros klausimus mes norim spręsti savo galva pagal savo nacionalinius interesus.

Verti gero žodžio šioje Asamblėjoje Lietuvos Seimo pirmininkas A. Valinskas bei Lietuvos Seimo patriarchas Č. Juršėnas – vienas J. Kalinovskio spaudimą atmetė iš principo, kitas konkrečiais pavyzdžiais parodė, kad lenkai tik šūkauja apie lietuvių gėrybes Lenkijoje ir lenkų blogybes Lietuvoj, o nei lietuviškų vadovėlių, nei paminklo Berznyke, nei kitų jau čia minėtų klausimų nė nemano spręsti.

Reikšminga, kad J. Kalinovskis dar prieš atvykdamas į Lietuvą paskelbė interviu su grasinimais Lietuvai. Lenkai tai aiškina ta aplinkybe, kad Kalinovskis kandidatuoja į Europos Parlamentą – girdi, taip užsidirbinėja balsus. Tačiau jei jis balsus sau renkasi tokiu būdu, vadinasi turi viltį susilaukti pritarimo ir paramos Lenkijos plačiuosiuose sluoksniuose?

Neabejotinai. Lenkijoje atmosfera prieš Lietuvą kaitinama metodiškai. Vilnius pasidarė organizuotų jaunimo išvykų Meka. Vėl galim laukti įvairių manifestacijų įvairių Lenkijos švenčių progomis.

Ką tokiame kontekste reiškia LTV „Panoramos“ pranešimas apie Asamblėjos sesiją? Vištakumą ar sąmoningą falsifikaciją ne Lietuvos valstybės naudai?

2009 05 11

9.50. Įvyko ketvirtasis Lietuvos kultūros kongresas. Tai vienas iš tęsinį tebeturinčių mūsų Išsivadavimo laikų projektų, ir šiandien dar bent kiek judinantis stingstančius tautos sąnarius.

Pasakyta daug kalbų, išsakyta vertingų minčių ir pasiūlymų. Tačiau jie visi taip ir pakibo ore. Tarsi būtume išklausę dar vienos mokslinės konferencijos prelegentų samprotavimus, dėl kurių privalomumo niekas iš anksto neturi jokių pretenzijų. Nors susirinkta kalbėti apie kultūrą nepaprastai sunkiu ir atsakingu tautai metu, vykstant didžiajam viso pasaulio lūžiui. Aptarti nacionalinio gyvenimo prioritetus ir susitarti bent dėl svarbiausiųjų iš jų įgyvendinimo būdų – toks, turbūt, turėtų būti suvažiavimų, o ne eilinių mokslinių konferencijų uždavinys? Dabar, nors suvažiavimas ir deklaravo bendradarbiavimo su valdžia nuostatą, pastaroji nė nemano pagelbėti išleidžiant bent jau pranešimų ir diskusijų tekstus knyga, kaip tai buvo padaryta 1990 metais po pirmojo Kongreso. Apie tai, kur Kongresas nesutinka su valdžios pozicijomis, nė neužsiminta, nors toks visuomeninis sambūris prasmingas tiek, kiek jis spaudžia valdžią pasukti teisingesnės politikos link. Bet ar ir šitai yra įmanoma, kai Kongreso koncepcija – Lietuvos kultūra, o ne lietuvių tautos kultūra? Kol klausimas nebus suformuluotas būtent taip, tikėtis Kongreso poveikio Lietuvai neverta nepaisant visų gražių mintijimų.

2009 05 12

10.17. Sakoma, kad apie savo būsimąją Prezidentę mes žinome labai nedaug. O ką žinome apie kitus? – tuos, kurie konkuruoja su Dalia Grybauskaite (beje, dar neaišku, ar Prezidente tapsiančią) ir kurie tikrai liks Lietuvos politikos lauke?

O jei ir žinome ką nors – ką žinom? Kad tas ar ta kažkaip susiję su tarybiniu saugumu? Kad ta ar tas dalyvavo priimant ydingą įstatymą arba kad rėmė kokį nors homoseksualų projektą? Tokių fragmentų gana ir po laikraščius, ir po televizijas, nekalbant apie internetinius komentarus.

O apie jų pažiūras? Apie tai, kaip per visą jų sąmoningą gyvenimą jie elgėsi su gimtąja kalba, ką kalbėjo apie tautą ir gynė jos savastį, ką gero nuveikė šeimos labui – ir idėjiškai, ir konkrečiai? Klausimų apie santykį su eurointegracija, kurią reiktų vadinti moderniąja okupacija, visi iš tolo vengia. Nors kaip tik tai būtų patys įdomiausi debatai. Pasakyk man, kaip tu žiūri į Lisabonos sutartį, ir aš pasakysiu, kas tu.

Ko norėti, kad mūsų rinkimų kampanija lėkšta ir nyki kaip spalio pavakarys.

2006 05 13

10.27. Laikraščiai mirga apie mūsų nacionalinėje erdvėje per kultūros renginius plaunamus pinigus. Neperseniausiai gavau informaciją, kaip tai daroma ir per mūsų renginius užsienyje.

2000 metų gruody Paryžiuje platinamas didelio formato nemokamas apie miesto kultūros panoramą informuojantis laikraštis. Jo pirmajame puslapyje pranešama, kad Théàtre des Champs-Élyzées 2001 metų sausio 8 dieną L. van Bethoveno IX simfoniją diriguos M. Rostropovičius, o ją atliks Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Afišos su šiuo pranešimu išklijuotos visame Paryžiuje, metro stotelėse jos siekia 4 metrus aukščio. Nuostabi reklama!

Lietuvos valstybė renginiui skyrė milijoną litų. Tačiau pinigai skirti M. K. Čiurlionio 125-osioms gimimo metinėms paminėti. M. Rostropovičius diriguoja ir M. K. Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“. Deja, skelbimuose ji net neminima. Nėra juose nė užuominos, kad koncerte dalyvauja ir Kauno choras bei Lietuvos solistai. Greta koncerto rengėjų nepaminėta lėšas renginiui skyrusi Lietuvos kultūros ministerija. Ar tikrai ji nenusipelnė tos eilutės? Tai gal bent M. K. Čiurlionis, kurio gimimo jubiliejaus proga pelnosi Prancūzijos ir Lietuvos kultūros spekuliantai, paminėjimo vis dėlto vertas?

Viską vainikuoja dar viena detalė. M. Rostropovičius – tai deklaravo viešai, tai minėjo ir spauda – koncertą dirigavo nemokamai.

Kur nusėdo mūsų mokesčių mokėtojų pinigai? Kiek jų panašiai išplaunama dabar? Kas turi tikrinti valstybės pinigų panaudojimą po to, kai jie jau buvo paskirti atitinkamai programai?

Čia aprašytas tik vienas faktelis. Š. Nakas yra paskaičiavęs, kiek galėjo būti pavogta per „Kultūros sostinės“ programas. Kiek bylų užvesta tuo pagrindu?

2009 05 14

Visi einantieji į valdžią klykauja apie rūpinimąsi žmogumi. Labiausiai – šiuolaikiniai komunistėliai liberalai. Tačiau vos patekę į kokį krėslą, visom savo įgaliojimų galiom puola veikti prieš žmogų.

Ką tik paskelbta, kad vėl trumpinami geležinkelių maršrutai. Žmonės aiškina, kad nukirtus tą ar tą ruožą miestelis sunaikinamas. Vietovė pamažu miršta. Tai reiškia, kad ne tik žmonės, važinėjantys tuo ruožu, yra valstybės išduodami ir paliekami rinkos stichijai, bet ir nacija naikinama – nuvaroma nuo žemės toje susisiekimu nesujungtoje erdvėje.

Kodėl taip elgiamasi? Girdi, todėl, kad linijos neapsimoka, t. y. neduoda pelno. Yra daugybė dalykų, kurie neduoda pelno, bet mes užsiimam ta veikla, nes ji palaiko gyvybę, leidžia pelno siekti kitur. Pelningos yra prekinių pervežimų geležinkelio linijos. Tačiau jų pelnu padengti nepelningųjų keleivinių ruožų negalima – tai draudžianti Europos Sąjungos direktyva. Kai nebuvome Sąjungoje, galėjom dengti, o kai už žmogaus teises plušanti ES pradėjo tvarkyti mus – uždraudė? Klausimėlis šia proga toks: kokių žmonių teisėmis rūpinasi ES, marindama Lietuvą gabalais? Tų, kurie turi eurų ir dolerių ir gali nupirkti kiaulidėms tinkamas šiaurines mūsų žemes ir poilsiavietėms – pietrytines?

2009 05 15

10.03. Atėnų priemiestyje vėl – jau keliasdešimtą kartą nuo 1954 metų – į kasmetinį vadinamąjį Bilderbergo susitikimą susirinko įtakingi pasaulio politikos ir verslo asmenys. Dešimtys policininkų neleidžia priartėti prie viešbučio ne tik žurnalistams, bet ir gyventojams, prie pusiasalio krantų patruliuoja Graikijos karo laivyno laivai ir narų valtys, du naikintuvai ir sraigtasparniai.

Šiemetiniame susiėjime dalyvauja Europos Komisijos pirmininkas Ch. M. Barosas (J. M. Barroso), Ispanijos karalienė Sofija ir Nyderlandų karalienė Beatričė, Pasaulio banko prezidentas R. Zoelikas (R. Zoellick), JAV iždo rektorius T. Heitneris (T. Heithner) ir kiti.

Pirmasis susitikimas buvo surengtas siekiant suvienyti Europos ir JAV elito viršūnėlę. Nuo to momento „pasaulio vyriausybės“ svajonės ėmė virsti tikrove.

Suprantama, tai dar ne Pasaulio vyriausybė. Tačiau pramanai ir gandai nėra be pamato: tai, kas aptariama ir sutariama Bilderbergo (nuo viešbučio, kuriame įvyko pirmasis susirinkimas, pavadinimo) kasmetiniame posėdyje, labai stipriai priklauso tolesnės pasaulio elito mintys ir veiksmai. Baigiantis finansinio kapitalizmo erai ir dolerio kaip pasaulio rezervinės valiutos viešpatavimui bilderbergeriai, atrodo, turi apie ką pamąstyti labai stipriai. Jeigu dar gali.

2009 05 16

10.59. Nežinau, kaip vadinti šį reiškinį. Žinau, kad susilauksiu prieštaravimų tiek iš dešinės, tiek iš kairės. Vieni vadins bandymu kurti dar vieną sąmokslo teoriją, kiti vadins tai spekuliatyvia prielaida ir reikalaus sociologinių tyrimų, patvirtinančių tai, ką sakau. Tačiau faktas yra akivaizdus: gyvenimas Lietuvoje (ir pasaulyje) vertinamas ne valstybės, o asmens kriterijumi. Pirmenybė atiduodama atskiram žmogui, o ne jų visumą sudarančiai visuomenei ir jos juridiniam faktui – valstybei. Todėl kalbos apie bendrąjį gėrį, visuotinį gėrį ar dar ką nors kolektyviška yra beveik nebepadorios, bent jau naivios. Bendras turtas, visuomenės nuosavybė, valstybės turtas – antrarūšiai ir antraeiliai dalykai (žemę kaip turėtą kažkur kitur nuosavybę galima grąžinti ir iš nacionalinių parkų – juk buvo toks siūlymas?!), užtat privati nuosavybė – šventa, ir net paėmimas visuomenės reikmėms (yra tokia Konstitucijos nuostata) yra beveik neįvykdomas žygis. Apie teismų džiungles, kuriose manipuliuojant viešojo intereso neapibrėžtybe išplaunamas bet koks valstybinis kriterijus, neverta nė šnekėti. Užtat nei dviguba pilietybė, nei tikrinių vardų rašymas, nei nacionalinė kalbos sistema – jokios problemos: žmogus turi teisę daryti, kaip nori.

Tai – akligatvis. Klampynė. Akivaras.

Kol nepasakysim, kad yra tokia mūsų viešojo mąstymo problema ir nepabandysime apsibrėžti mąstymo kriterijų, po to aiškiai sudėliodami apsisprendimų prioritetus – nieko naujo nebus. Mes ir toliau grimsim į akivarą, kol jis užsivers virš mūsų su jau ir taip gęstančia saule.

Bėda ta, kad „globalizatoriams“, o iš esmės – šiuolaikiniams imperialistams – tokia mūsų padėtis visiškai priimtina.

Išeitis – mūsų pačių sukilimas prieš savo pačių mąstymo infantilizmą ir jo kuriamą maišatį.

2009 05 17

10.28. Nuo liepos pirmos knygų leidėjai mokės 19 proc. PVM. Ką tai reiškia?

Tai reiškia, kad tekstai, svarbūs kaip nacionalinės kultūros kapiliariniai reiškiniai (autorių savo lėšomis išleidžiami eilėraščių, prozos bandymų rinkiniai, prisiminimai ir kiti lokaliniai literatūros faktai) nebegalės funkcionuoti – leidyba pasidarys pernelyg brangi. Nukentės visi rajoniniai ir regioniniai leidiniai, ne vienas jų bus priverstas užsidaryti. Praktiškai nebeįperkamos pasidarys lietuviškos poezijos ir prozos knygos, o meno dalykai – išvis. Juk jeigu jau dabar Dantės „Dieviškoji komedija“ kainuoja 120 litų, tai kas po liepos 1?

Ką leis leidėjai? Tik tai, kas duoda pelną – užsieny skandalingai pagarsėjusias knygas arba kokias nors meilės istorijas – tos visada turėjo savo „skaitytoją“.

Ką tuo klausimu mano valdžia? Ministras Pirmininkas A. Kubilius sako: knyga kainuoja vidutiniškai 30 Lt. 19 proc. PVM ją pabrangins pora litų. Tai kur problema?

Problema, p. A. Kubiliau, tamstos galvoj: net britai knygoms netaiko PVM, beveik visur jis lygus 0, tik lietuviai čia pirmūnai, savo rankomis kapojantys tautos kultūros šaknis.

2009 05 18

9.53. Vakar po pusiaunakčio paskelbta: kadangi į rinkimus atėjo daugiau kaip pusė rinkėjų, o atėjusiųjų žymiai daugiau kaip pusė (per 60 procentų) pasisakė už Dalią Grybauskaitę, ji tapo naująja Lietuvos Prezidente.

Dalia Grybauskaitė atėjo kaip tvarkos darytoja – su tais pačiais pažadais, kaip Rolandas Paksas, tik kitais žodžiais pasakytais. Žodžiai pagaliau čia ne tiek svarbu, svarbu žmogaus laikysena, o ji vienareikšmiškai tapati nušalintojo prezidento laikysenai. Žmonės valdžių jau įvaryti į kampą, todėl alternatyvų „kietai rankai“ praktiškai nebuvo.

Ar Prezidentė tesės pažadus – matysim neilgai trukus.

Ką aš žinau apie jos politines ir idėjines pažiūras? Beveik nieko. Išskyrus tai, kad ji bus už kuo didesnę Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą ir agrarinio sektoriaus visišką komercializavimą: dabar jis esąs socializmo bastionas.

Tačiau jei ji iš tiesų imsis tvarkos ir bent vienoj vietoj ją padarys – Lenkiją ir lenkus Lietuvoje pastatys į jiems deramą vietą – aš Prezidentę paremsiu.

2009 05 19

12.25. Savaitraštis „Atgimimas“ referuoja apie gegužės 5 d. Lenkijos „Rzeczpospolitoje“ paskelbtą pokalbį su keletu Lenkijos politikų apie tai, kokio požiūrio turėtų būti laikomasi santykiuose su lenkais užsieniuose.

Iš to, ką šneka „pokalbis“, nekyla abejonių: lenkai suka rusų keliu ir tautiečius užsieniuose ima vertinti kaip spaudimo priemonę šalims, kuriose lenkai gyvena, t. y. lenkai, kaip ir rusai, verčiami „penktąja kolona“.

Pokalbininkai (Lenkijos Seimo nariai ir institucijų vadovai, visuomeninių organizacijų vadovai) operuoja mokyklų, kalbos ir rašto, nuosavybės ir kitais panašiais faktais, tačiau kalba iš esmės apie geopolitinius interesus. Ryškiausias faktas – Lietuvos ir Baltarusijos traktavimas: Baltarusijoje lenkai, pasirodo, neturi beveik jokių problemų – Lukašenka nerodąs jokių antilenkiškų nuotaikų; Lietuvoje – priešingai: Valinskas, pareiškęs pageidavimą baigti praktiką, „kai tarpvalstybinis vizitas primena mokinio teisinimąsi prieš mokytoją“ (lietuvių Seimo narių prieš lenkų Seimo narius), lenkus papiktino, nes lenkai Lietuvoje „netinkamai traktuojami“. Kodėl? Todėl, kad Šalčininkuose yra statoma lietuviška mokykla, nors ten 70 proc. gyventojų lenkai (o nelenkai gali eiti į lenkiškas mokyklas), kad neleidžiam gatvių pavadinimų rašyti nevalstybine kalba, kad pavardžių Lietuvos valstybės dokumentuose negalima rašyti lenkiškai, kad suabejota Lenko kortos teisėtumu ir pan. Galima įsivaizduoti, kas būtų dėjęsi, jei dėl įsipareigojimų Lenkijos valstybei būtų atimti mandatai Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose išrinktiems Lietuvos Seimo nariams su Lenko korta arba neleista Prezidento rinkimuose dalyvauti tokią pat kortą turinčiam V. Tomaševskiui. Nors analogiška Lietuvio korta ar lietuvio pasas Lenkijoje būtų užvėrę lietuviams visas valdžios duris.

Kodėl visur kitur yra gerai, blogai ir blogiausia – tik Lietuvoje?

Todėl, kad kitur nenuolaidžiaujama, o Lietuvoje – padlaižiaujama. G. Kirkilui pagrasino nestatyti elektros tilto, jei neleis įkurti Balstogės universiteto filialo – tas ir leido. Nors tiltas nepajudėjo, kol neįsikišo ES. Kaip guma jis tįsiamas ir dabar.

Todėl „pokalbininkai“ daro išvadą: reikia spausti visais būdais. Svarbiausia – nepavargti.

„Rzeczpospolitos“ publikacija – ženklas Lenkijos nacionalistų visuotinei mobilizacijai.

2009 05 20

10.36. Pristatydama naują Lietuvos Prezidentą, „Rzeczpospolita“ straipsnyje „Naujoji Lietuva žvelgia tik į Vakarus“ subtiliai nurodinėja, ko norės iš Dalios Grybauskaitės.

Jie, lenkai, tikisi, kad naujoji Prezidentė nebus tokia rusofobiška, kad blokuotų ES derybas su Maskva, neguldys galvos dėl „vargšų“ ukrainiečių ir gruzinų, o ieškos draugų Vakaruose, bet nebus ir tokia „pragmatiška“, kaip Berluskonis su vokiečių socialdemokratais.

„Pozityvių permainų gali tikėtis ir Lietuvos lenkai. Ponia Grybauskaitė priklauso kartai, kuri nebuvo auklėta iš antilenkiškų istorijos vadovėlių. Ji keletą metų praleido Briuselyje, todėl kitaip žvelgia į mažumų problemas nei dauguma Lietuvos politikų. Šie bijo įgyvendinti mums seniai duotus pažadus net tokioje menkoje srityje kaip lenkų pavardžių rašymas“.

Kad lenkų pavardžių rašymas Lietuvoje lenkų raidynu nėra „tokia menka sritis“ ir kad ji siejasi ne tik su Lenko korta kaip aksomine Lenkijos pilietybe Lietuvos valstybės teritorijoje, lenkai puikiai supranta. Manytina, tai supranta ir D. Grybauskaitė. Kad spaudimas, tegul ir švelnus, rodo lenkų baimę Lietuvos Prezidentę tai suprantant – neabejotina.

2009 05 21

10.35. Atrodo: „Rzeczpospolita“ pradūrė oficialiųjų Lietuvos ir Lenkijos santykių burbulą ir Lietuvoje: „Lietuvos žinios“ paskelbė Palmyros Krupenkaitės straipsnį „Kas formuoja lenkų požiūrį į lietuvius“. Visiškai sutikčiau su probėgom pareikšta, bet pamatan gulančia autorės nuomone, jog tai didžiausia dalimi „Lietuvoje gyvenančių lenkų“, liepsnojančių patologine neapykanta lietuviams ir, matyt, randančių, kas jų klausosi Lenkijoje, nuopelnas. Jie, pasigviešę į Lenkijos įvairių organizacijų Lietuvon transportuojamą turtą, klykia kaip išmanydami, kad iki baltumo iš užuojautos įkaitę lenkai Lenkijoje suaukotų dar daugiau. Ir iš valstybės iždo skirtų. Aptarnauja šį malūnėlį sensacijų trokštanti žiniasklaida. O ta atmosfera negali nekvėpuoti politikai, kurie vardan balsų rinkimuose žinom iki ko yra pasirengę nusiristi. Ypač – girdėdami priekaištus, kad „laižo Lietuvos valdžiai užpakalį“.

Kas kam ką laižo, Lietuvoj gyvenantieji žino. Pastaruoju metu Lietuvos valdžią parklupdžiusio servilizmo mastų anksčiau nė įsivaizduoti niekas nebūtų bandęs.

Tai kas tada kaltas iš tiesų?

„Esate mano priešai, Lenkijoje jums geriau su manim nesusitikti“, rašo vienas internautas.

„Kreipiuosi į visus, kuriems rūpi broliai lenkai Lietuvoje“, – VIENINGAI MUŠKITE TUOS LIETUVIUS. Tai lenkų tautos priešai“, rašo kitas.

Nelaikyti tokių kalbų tautos balsu būtų lengvapėdiška kvailystė. Taip verčia galvoti netgi tų internautų dėstomi argumentai: „Žinojimas, kad lietuviai niekina mane ir mano brolius, lėmė mano, mano šeimos, mano draugų ir mano darbuotojų bei kaimynų požiūrį į juos. Jis labai PRIEŠIŠKAS ir NEDRAUGIŠKAS, nes lietuviai nubrėžė atskirties liniją“. Čia pakankamai artikuliuota kalba išsakyta tai, kas glūdi kiekvieno lenko gelmėse: jie, lietuviai, paskelbdami apie savo teisę gyventi lietuvių valstybėje, nubrėžė atskirties liniją, pasitraukė iš ilgus amžius lietuvius dusinusios sąjungos – tai toks įžeidimas ir pažeminimas, kuris nebus užmirštas niekada, o bet kuris buitinio nedraugiškumo gestas bus priimamas kaip lenko įžeidimas, leidžiantis lietuvį laikyti asmeniniu priešu ir skelbti jį esant lenkišku ir valstybiniu apskritai.

Ką daryti?

Tai, ką pradėjome: pažvelgti tiesai į akis.

Sunkus bus šitas žiūrėjimas. Bet jis, ačiū Dievui, prasidėjo: Lenkijos ir lenkų priešiškumo Lietuvai tema nebenutylima, melo burbulas sprogo.

Ką turėtume surasti savyje? Turėtume surasti nacionalizmu, bent jau patriotizmu paremtą valstybinį Lietuvos požiūrį į Lenkijos ir lenkų nuolatinį spaudimą ir priekabiavimus bei bendradarbiavimo sabotavimą. Gana melo apie Lenko kortą, apie Lietuvos lenkų skriaudimą, apie jų teisių per lenkiškų pavardžių rašymą griauti mūsų raidyną ir literatūrinės kalbos sistemą. Susikalbėjimas su lenkais ir Lenkija vienas: nacionalizmas prieš nacionalizmą.

Po to ateis sunkus lygiateisio susitaikymo procesas.

Priešingu atveju mes kapituliuosim prieš Lenkijos imperializmą dar kartą. Šįsyk, ko gero, galutinai.

Trauktis neturim kur.

2009 05 22

11.25. Ar iš LEO LT istorijos bus suvokta esminė jos pamoka: esama tokio nacionalinio turto, kuris negali priklausyti niekam kitam, tik valstybei, t. y. mums visiems.

Abejoju, ar LEO LT bus „perskaityta“ būtent taip.

Nes valstybė kaip mūsų bendrumas mūsų sąmonėje nebeegzistuoja. Būtent sąmonėje, lietuvių savęs suvokime, slypi visos didžiosios mūsų nelaimės. Mąstome save kaip atskirybę, kaip asmenį, o ne kaip tam tikros visumos dalį, save pastatydami prieš visa, kas neatitinka tavo nuomonių, polinkių, įsitikinimų, interesų, o kad virš tavęs yra tavo genties ir tavo žemės bendrybės – ne, iki tokio „žemo lygio“ nusileisti mes nė vienas negalim, nes čia – pragaras, marazmas, purvas ir visokia, kokia tik įmanoma, bjaurastis, bet kadangi tikim tiesą kažkur gal ir esant, tai ir matom išsigelbėjimą arba Vakaruos, arba Rytuos, arba Žmogaus teisių teisme ar dar nesvarbu kur, bet – kitur. Kad čia reikia daryti tvarką pagal savo protingumą – ne, nėra laiko, per daug reikalauja jėgų, geriau išvažiuosiu paieškot, kur daugiau moka, kur žmoniškiau vertina, kur greičiau pasidarysiu karjerą ir pan.

Taip ir darom.

Niekindami vieni kitus tuntais lekiam į pasaulio pakraščius, palikdami tuščius kaimus, Lietuvos žemės plotus, išsiparduodami žemes, keikdami savo valstybę ir leisdami likusiems „prie lovio“ sriuobti iš jo kiek telpa. Kas ką užsigrobė Lietuvoj – tas įsitvirtino kaip nuo kitų nepriklausomam pasauly – bute su spynom, sodybose su piktais šunim, paežerėse su spygliuotom vielom atitvertais vandenimis: – nes „nuosavybė šventa“. Kad ji tau tenka pagal visuomeninę sutartį, kartais giminės palikimų sąlygotą, kartais įsigytą – ne, iki tokios „metafizikos“ ne tik mafijozis, bet ir aukščiausio rango liberalas niekada neleis sau „nusifilosofuoti“, nes jis ne tik žodyne, net giliausiose smegenų raukšlelėse tokios sampratos nesama ir nebus.

Viskas Lietuvoj šiandien taip suskaldyta į individų pasaulius pradedant nuojautomis baigiant turtu, kad kalbėtis apie kokį nors nacionalinį bendrumą netenka.

Nors tikrovė primygtinai reikalauja nacionalinio banko, kuris be užsienio bankininkų kišimosi į mūsų reikalus galėtų administruoti kad ir tas pačias ES skiriamas lėšas ar finansų krizės įveikimo fondų paskolas.

Nors absurdas yra iš valstybės lėšų finansuoti studijas (netgi privačiose aukštosiose!) be jokių atodirbio valstybei įsipareigojimų. Kam toks finansavimas su mūsų laisvo gyvenimo sampratomis – kad jaunimas greičiau ir sėkmingiau emigruotų?

Nors absoliutus absurdas buvo išparduoti valstybės, t. y. mums visiems priklausiusį, turtą taip, kad kokiam didesniam nacionaliniam projektui nebeįmanoma sutelkti mums visiems priklausančių pinigų.

Jeigu LEO LT buvo ir nacionaliniais sentimentais pagražintas (valstybės ir nacionalinio privataus kapitalo sąjunga), tai dabar aišku, kad privatus kapitalas, kad ir koks jis didelis ir „patriotiškas“, niekada nebus altruistiškas, visada bus grobuoniškas ir nesiskaitys net su tautos interesais, jeigu kils reikalas apsispręsti tarp pelno ir tautos: tautos labui privatus negali apsispręsti iš principo, nes jis privalo plėstis, o tauta visada reikalaus aukotis, nebūtinai siekti pelno. Tą reikalavimą aukotis aukštesnių už pelną vertybių labui gali leisti sau tik valstybės valdomas kapitalas: gaudamas mažesnį pelną laimėti, pavyzdžiui, tautos pasitikėjimą.

Ar LEO istorija pakankamai aiškiai parodys, kad valstybė nepakeičiama netgi turto valdymo srityje?

Vargu bau. Nes akcentuojami visai kiti dalykai: kad projektas pradėtas be konkurso (o jis pradėtas taip būtent dėl nacionalinio kapitalo protekcionavimo), kad VP Vakarų skirstomuosius tinklus įsigijo neteisėtai ir pan.

2009 05 23

Rinkimų į Europos parlamentą kampanija vyksta neįtikėtinai vangiai. Jei ne LTV laidelės, galėtum manyti jų nė nesant. O ir „diskutantai“ tose laidose apie galimus savo darbus kalba iš tokių „bendro išsilavinimo“ aukštumų, kad tik sustiprina žmonių nuomonę, jog nieko tie europarlamentarai ir negali, išskyrus galimybę patiems pasinaudoti nežmoniškai dideliu kiekvieno asmeniniu biudžetu (paskaičiuota, kad vieno europarlamentaro išlaikymas kainuoja apie 5 mln. litų per metus), kurio nemažą dalį jis gali susitaupyti. Pretendentų į europarlamentarus kalbos diskredituoja tą ir taip ne itin autoritetingą mūsuose pareigybę, galima sakyti, visiškai.

Kalti dėl to ir pirmosios kadencijos mūsų pasiuntiniai. Jie net nebando sudaryti vaizdo, kad buvo Lietuvos pasiuntiniai. Jie ir atstovauja save, geriausiu atveju – savo partiją, na, ir bendriausiais žodžiais – Lietuvą. Bet ką konkrečiai tai Lietuvai padarė, nuveikė – jokios informacijos. O kad jie visi kartu kažką darė kaip mūsų atstovai – tokios net minties nekyla.

Pagal visus požymius – daug rinkėjų balsuoti neateis. Rinkimai bus katastrofiškai nereprezentatyvūs.

2009 05 24

12.07. Galima būtų sutikti su Sokratu, kad turgus – pati geriausia vieta pamatyti vienoj krūvoj tiek tau nereikalingų daiktų. Galima būtų, jeigu nereikėtų lašinių, batų ar automobilio, kurie čia kainuoja dvigubai pigiau, negu visose maksimose ir kituose marketuose. Turgus – šeimos biudžeto taupykla.

Galima būtų neiti turgun, jeigu nepasiklausinėtum, iš kur tos prekės ir kodėl jos čia pigesnės? Taigi didžiuma jų, pasirodo, iš Lenkijos. Pradedant vaikų drabužėliais, kelnėm ir striukėm, baigiant indais ir laikrodžiais. Lietuvos turgūs – Lenkijos turgų filialai. Na, šiek tiek ir Kinijos.

O kodėl prekės čia pigesnės? Ogi todėl, kad Lenkijos smulkusis gamintojas turi tokias sąlygas, apie kurias lietuvis nė svajoti negali. Užtat lenkas, valstybės remiamas, skverbiasi Lietuvos rinkon ne tik su žemės ūkio produktais, bet ir su pramone.

Ir dar dėl ko verta nueiti turgun. Kad sužinotum, ką vyrai aptarinėja pirtyje, kuri viena kita dar išsilaikė: ogi kiek laiko prezidentaus Grybauskaitė. Tai kiek gi? Tai va: jeigu jos nenukals po metų dviejų, tai ji Lietuvą valdys abi kadencijas.

2009 05 25

10.37. Lietuva – Europos strateginis taškas nuo pat antrojo tūkstantmečio pradžios. Tą faktą bene idiotiškiausiai liudija šiandieniniai Rytprūsiai – Rusijos karinis anklavas šiuolaikiniuose Vakaruose.

Pažvelkim į savo žemę šiuo aspektu!

Ir ką pamatysim? Ištisi karų pėdsakai. Iki grandiozinių paminklų.

Visų pirma – pilys palei Nemuną, nuolat atrėminėjusios kryžiuočių antpuolius. Plentas palei nemuną dešiniajame krante – Didysis lietuvių karo kelias. Kauno pilis, kuri turėtų būt atkurta kaip kryžiuočius sulaikęs bastionas. Kauno fortai – Rusijos didžiosios okupacijos atsparos taškas. Vilniaus požeminiai įtvirtinimai – Lenkijos okupacijos ir pretenzijų paminklas. Pajūrio dzotai ir kiti įtvirtinimai. Turim ištisus turistinės traukos kompleksus, jau galimus panaudoti pagal paskirtį. Kiek dar Lietuvoj nesunaikintų bazių, kurias rusai paliko, pasitraukdami 1993-iaisiais!

Visa tai dar beveik niekam nereikalinga. Nėra valstybiško požiūrio į šitą mūsų dramatiškąjį paveldą, jis dūla kaip ir dvarai ir kiti lietuvių plikšiams neįkandami ir pritaikymo neturintys objektai – visi ir kiekvienas užsiėmę tik išgyvenimu arba kuo geresniu gyvenimu sau.

2009 05 26

11.01. Kai klausiama, kur šiandien mūsų Nepriklausomybė, atsakoma paprastai taip: turėjom nueiti į Vakarus, kad išmoktume nevogti, nekyšininkauti, neparsidavinėti.

Kitaip sakant, pripažįstama, kad savo Nepriklausomybę išvogėm ir išsipardavėm. Ar mokomės taip nebedaryti? Kaip naujoji priklausomybė mus to moko?

Gal tai ir būtų svarbiausias šios dienos darbas – ieškoti ir rodyti visiems, kaip vyksta šis istorinis procesas? Jeigu vyksta.

2009 05 27

9.14. Europos Komisijos užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad Rytų Europos emigrantai atneša Europos Sąjungai 5 milijardus eurų kasmetinių pajamų. Ūkio krizės sukelta migracijos banga gali atnešti dar 50 mlrd. eurų.

Nuo 2004 iki 2007 metų į senąsias ES šalis atvyko daugiau kaip du milijonai žmonių. Daugiausia žmonių išvyko iš Rumunijos (7,2 proc.), Bulgarijos (4,1 proc.), Lietuvos (3,8 proc.) ir Lenkijos (3,4 proc.). Didžiuma imigrantų Vakarų Europoje – lenkai ir rumunai.

Buvo baiminamasi, kad imigrantai labai pakeis vakariečių darbuotojų sąlygas. To neatsitiko. Pablogėjo tik mažiausiai apmokamų darbuotojų, t. y. svetimtaučių, dirbusių nekvalifikuotą darbą, padėtis. Taigi, naujieji imigrantai konkuravo su imigrantais, o ne senbuviais.

Europos Sąjunga Vakarų Europai ekonominiu požiūriu buvo absoliučiai naudinga. Tuo labiau, kad ir kultūriškai eurorytiečiai integravosi be problemų ir nekėlė pavojaus, kokį kėlė musulmonai.

Kokias geopolitines išvadas implikuoja šie faktai?

Jeigu iš tiesų JAV bankų krizė buvo tik dolerio apvalymo operacija ir JAV, kaip tvirtina B. Obama, jau stovi ant pakankamai tvirto finansinio pamato, jeigu ES didžiosios valstybės „krize“ pasinaudojo irgi puikiai, per vadinamąjį protekcionizmą atgal į nacionalinę erdvę sutraukdamos užsieniais pasinaudojusius savo valstybių finansus ir monopolijas, tai iš visos šios „valdomos demokratijos“ proceso pralaimėjo tik vadinamosios pokomunistinės šalys.

Ką mes kada nors galėsim ir turėsim pasakyti apie savo metą? Kokio masto ekocidas ir genocidas buvo ir tebevykdomas?

2009 05 28

Tiesos nelygiavertės: vertingesnė ne ta, kuri teisingesnė, o ta, kuri turi daugiau galių, t. y. pripažinimo. Kuri yra nugalėjusi. Iš čia – visos politikos.

2009 05 29

10.34. „The Financial Times“ praneša, kad, remiantis informacija iš Brazilijos centrinio banko, artimiausiu metu turi susitikti Brazilijos ir Kinijos centrinių bankų vadai ir tartis dėl atsiskaitymų nacionalinėmis valiutomis nebesinaudojant dolerio paslaugomis.

Galimybė atsisakyti dolerio kaip rezervinės valiutos pradėta svarstyti balandžio mėnesį vykusiame G-20 susitikime. Tada nieko konkretaus nenutarta.

Tačiau jau praėjusių metų rugsėjo mėnesį Brazilija ir Argentina buvo susitarusios dėl tarpusavio atsiskaitymų pesais ir realais, nors ir buvo palikusios galimybę, esant reikalui, atsiskaityti doleriais.

Kada ir kaip bus paskelbta, kad doleris – tik viena iš nacionalinių valiutų – nežinia. Tačiau dolerio eros pabaiga artėja neišvengiamai.

2009 05 30

10.56. Dar vienas šiuolaikinių komjaunuolių „projektas“: nebespausdinti „Valstybės žinių“– esą, gana elektroninio jų varianto. „Idėją“ pateikė Vyriausybės teisingumo ministras R. Šimašius, buvęs Laisvosios rinkos instituto prezidentas. Taip, esą, bus sutaupyta keletas milijonų litų. Kad nukertamas didžiulis kultūros klodas – argi ši neskaitančiųjų sąmonė pajėgi suprasti?

Tiesą šnekant, ne taupyme, atrodo, ir reikalas. Jau kuris laikas tai vienoj, tai kitoj informacinės erdvės ląstelėj – laikraščiuose, televizijose, radijuje – pasigirsta tarsi informacijos, tarsi prielaidos, tarsi gandai, susiję su „Valstybės žinių“ leidyba, ir visų pirma su pastatu: kiek kainavo, kiek atsieina išlaikymas, kokios darbuotojų algos, kam dar nuomojamos patalpos ir pan. Nebeleisti „Valstybės žinių“ jų dvidešimtį metų ėjusiu „popieriniu pavidalu“– tai panaikinti redakciją, o panaikinti redakciją – tai palaisvinti pačiame Vilniaus centre esantį pastatą. Kas jį nusižiūrėjo?

Kaip ir visos svarbiausių pastatų Vilniuje „privatizavimo“ korupcinės schemos, ši taip pat pradedama nuo visuomenės sąmonės užmigdymo.

2009 05 31

9.15. Niekam ne naujiena ir niekada nebuvo kitaip: savi ir svetimi skiriami savus mylint, svetimų – ne. Tas savų–svetimų skyrimas eina ir per rasinius tautinius, ir per idėjinius politinius, ir per visokius kitokius santykius. Dvigubų standartų taikymas yra neišvengiamas. Tačiau vengtinas. Iš čia kyla etika ir moralė, orumas ir pagarba.

Kadangi Algirdas Brazauskas sutapatintas su „anais laikais“, komunizmu, okupacija ir Rusija, o Vytautas Landsbergis – su Nepriklausomybe, išsivadavimu ir Vakarais, visai suprantama, kas viešojoj opinijoj net psichologiniam lygy laikomas savu, o kas ne. Pusiausvyros į šį padalijimą šiek tiek įneša ta aplinkybė, kad kaip asmuo A. Brazauskas vertinamas palankiau, o V. Landsbergis nepalankiau: vienam priskiriamas susilaikymas ir atlaidumas, kitam arogancija ir kerštingumas. Žinoma, „svetimųjų“ stovykloj šitie požiūriai įvairiai interpretuojami, teikdami peno begaliniams ginčams. Tiesa vis dėlto tokia: kas leistina Vytautui Landsbergiui, tas neleistina Algirdui Brazauskui. Net ir dėl to, kad šis gali sau to neleisti, o anas – ne.

Iš tos operos yra ir neseniai per LNK parodyta laida, analizuojanti, kodėl Algirdas Brazauskas nestojo į Baltijos kelią. Nors niekada, pavyzdžiui, nebuvo patyrinėta, kodėl Vytautas Landsbergis vis kur nors išvažiuodavo, kai Lietuvoj reikėdavo spręsti kokius nors svarbius personalinius pakeitimus.

Laidoj A. Brazauskas aiškina, kad tą dieną jis buvo prie darbo stalo – nuolat kas nors skambinęs iš Maskvos ir jis tiesiog fiziškai negalėjęs pakilti. Gera kalbėti tiems, kurie tuo metu buvę neatsakingi už Lietuvą, o jis buvęs aukščiausias pareigūnas vertinant pagal ano meto juridiką; jis jautęs atsakomybę. Atgimimo laikų veikėjai laidoje reiškia savo nuomonę apie įvykius, kuri nesutampa su buvusio pirmojo LKP CK sekretoriaus aiškinimais. Iš viso to – tegul ir švelniai – seka, kad Algirdas Brazauskas meluoja ir yra dar kartą pasmerkiamas. Laidos išvada: net ir dabar Algirdas Brazauskas nepajėgia pasakyti tiesos.

Kas turėjo tapti ta tiesa? Prisipažinimas? Koks? A. Brazauskas ne kartą buvo aiškinęs, kodėl neatėjo į Baltijos kelią, ir nauja, ką jis pasakė, buvo tai, kad jam grasino. Tai būtų verta apsvarstyti laidoje. Tačiau nagrinėjama ne tai. Tai kam ji? Baltijos kelio 20-mečiui? Bet jis dar tolokai…

A. Brazauskas neseniai viešai pranešė, kad nesusidoroja su vėžiu. Ar televizijai nėra žinoma, kad A. Brazauskas tuoj išvyksta į Londoną dar vienai itin sunkiai operacijai? Jeigu žinoma, tai laida – „maža dovanėlė“ buvusiam Prezidentui?

Visi istoriją kūrę žmonės daug pakėlė. Jų dalia viską iškęsti, tramdant jausmus ir slopinant asmeniškumus. Pats svarbiausias dalykas istoriją lemiančiam asmeniui – pasirinkti galimybę nedaryti bloga, jeigu tik ta galimybė yra, tegul ir pati mažiausia. Tačiau ar ta taisyklė negalioja kiekvienam?