Birželis Spausdinti
2009
Parašė Romualdas Ozolas   
Antradienis, 30 Birželis 2009 23:48

2009 06 01

9.00. Iš posto besitraukiantį Lietuvos Prezidentą Valdą Adamkų aplankė jau seniai pasitraukęs Aleksandras Kvasnievskis ir pasiūlė toliau bendradarbiauti Lenkiją dominančioje geopolitinėje erdvėje. Kokia ta bendra įtaka turėtų būti? Taigi kokia ir buvo – ribų tarp tautų naikinimo politika. Kieno naudai? Į tai atsako svarbiausias A. Kvasnievskio siūlymas – dirbti į eurosąjunginį universumą jungiant Baltarusiją. Tam reikalui A. Kvasnievskis turi įkūręs specialią organizaciją, kuri – galima neabejoti – minta ir tarptautiniais gudų krašto „vakarietinimui“ skirtais pinigais. Kas iš to laimės? Abejoti netenka – kas tą veiklą vairuoja. O į kurią pusę suks vakarietinio procesas? Į Vakarus per Lenkiją. Kaip ir visais laikais iki šiolei – į vesternizaciją per polonizaciją.

2009 06 02

Būsto kainos Latvijoje pirmąjį metų ketvirtį palyginus su tokiu pat pereitų metų laikotarpiu krito 50 procentų – daugiausia pasaulyje (antroj vietoj Dubajus – 35 proc.). Ūkio nuosmukis siekia 16 proc.

O Lenkijoj ūkis per pirmą ketvirtį išaugo 0,8 proc. – ji vienintelė iš ES naujųjų narių sugebėjo nesmukti, o visoje ES užima antrą vietą pagal ekonomikos augimo tempą.

Kodėl?

Todėl, kad bankai čia nesavivaliavo taip beprotiškai kredituodami kaip Baltijos šalyse ar Rumunijoj. Lenkija savo paskolas kreditavo ne iš užsienio skolintomis lėšomis, o vietos indėliais. Jie sukaupti vykdant nacionalinę finansų politiką, skatinančią nacionalinę gamybą bei palankų žmonėms vartojimą, ką paliudija ir virtinės automobilių į Lenkiją iš Lietuvos, netgi Vokietijos ir kitų šalių. Dėl tos priežasties Lenkijos ekonomika nuo eksporto priklauso tik 40 proc., tuo tarpu kai, pavyzdžiui, Čekijoje – 70 proc. proc. BVP.

Štai jums, ponai liberalai, ir jūsų išgirtasis ekonomikų integracijos modelis. Štai jums ir paaiškinimas, kodėl mes skurdžiai. Ar atsimenat, kas reikalavo visiško valstybės turto išpardavimo? Ar negirdim, kas taip kalba dar ir šiandien?

2009 06 03

9.50. Iki šiol kalbėta apie Bildelbergo sąmokslininkus – kasmetinį pasaulio aukštuomenės susiėjimą, kuriame buvo aptarinėjami „pasaulio reikalai“. Vieni tuos suėjimus traktavo kaip „pasaulio vyriausybės“ repeticijas, kiti – kaip pasaulio galingųjų pasikaitinimą savo pačių šlovės spinduliuose. Nors tie susitikimai turėjo įtakos pasaulio elito elgesio modeliui, buvo galima laikyti, kad tai daugiau žaidimai, negu veikimai.

Šįkart pasaulis sukluso rimčiau. Niujorke slaptai susitiko šešetas milijardierių. Susitikimą organizavo „Microsoft“ prezidentas Bilas Geitsas, biržos spekuliantas Vorenas Bafetas ir bankininkas Deividas Rokfeleris. Be jų dalyvavo dar vienas biržos spekuliantas Džordžas Sorošas, televizijos vedėja Opra Vinfri ir žiniasklaidos magnatas Tedas Terneris. Suprantama, žinios apie šį susitikimą nutekėjimas į viešumą buvo labai nemalonus grupuotei, o pasaulio viešajai nuomonei – tiesiog šokas. „Tai išties precedento neturintis įvykis“, konstatavo daugelis. Šie žmonės turi milžiniškus, ištisų valstybių biudžetus viršijančius turtus, todėl jų įtaka pasaulio politikai gali būti neabejotina.

Grupė susibūrė kaip filantropų pasitarimas, tačiau tas faktas, jog ten buvo aptarinėta gimstamumo kontrolės ir gyventojų pertekliaus problema, rodo filantropiją įžengiant į radikaliai savo veiklos pobūdį keičiančią veiklą.

Kai iš verslo pasitraukę pasaulio galingieji ima tartis dėl pokyčių pasaulyje, jie imasi politikos.

Kokia ji bus?

Pradžioje pakaks konstatuoti, kad jie jos tikrai imasi. Nors darė seniai.

2009 06 04

10.30. Jau ir Lietuvoje – aiškūs ekologinės katastrofos ženklai. Ryškiausias: išdžiūvo Tauragna. Ji išteka iš giliausio Lietuvos ežero Tauragno, kuris taip pat nusekęs. Ar tai lokalinis reiškinys, dar nenustatyta, tačiau kad šuliniai senka visoj Lietuvoj – ne naujiena. Šulinių dugno nesimato, o štai sausa Tauragnos vaga – kraupi. Kaip atidengtas karstas. Ir nėra ką sakyti. Ar paguos mintis, kad peržengta gamtos santykių reguliavimo riba? Ar nustosim dėl to kirtę miškus, tvenkę upes, rausę tvenkinius? Ar globalinis klimato keitimasis nesusideda iš milijardų štai tokių, kaip Tauragną išdžiovinęs, gamtos pakeitimų?

2009 06 05

10.37. Nėra geresnio pavyzdžio parodyti Visuotinės žmogaus deklaracijos tezių juridinio taikymo idiotiškumą ir kenkėjiškumą, kaip ką tik Anglijoje priimtas sprendimas, jog krikščioniškosios labdaros organizacijos, kurios propaguoja normalią šeimą ir priešinasi homoseksualų teisei auginti įvaikintus našlaičius, daro nusikaltimą! Taip ir nuspręsta: jei organizacijos ir toliau propaguos heteroseksualias šeimas, jos, remiantis 2007 m. priimtu Lygiateisiškumo įstatymu ir labdaros organizacijų tribunolo (yra ir toks Britanijoje) sprendimu gali prarasti savo juridinį statusą ir valstybinį finansavimą. Argumentas, kad įstatymai turi galioti vienodai visoms organizacijoms, yra teisingas. Bet ar teisingas yra Lygiateisiškumo įstatymas, jeigu jis paremtas tik formaliu lygybės principu, be lygybės kultūrinio turinio – jau didelė problema. Europinis racionalizmas, iki nusikalstamumo įgyvendintas Didžiosios prancūzų ir iki idiotiškumo užakcentuotas Žmogaus teisėse, tą problemą naikina. Štai ir turim: vaiko šitoj situacijoj nebėra; nebėra tėvo ir motinos kaip šeimos; yra du genetiniai ar socialiniai degeneratai, kurių vertė pagal Žmogaus teisių erdvėje besiklostančią juridiką – absoliuti. Su kuo ir sveikinu Europos civilizaciją bei jų vadus: turite dar vieną užakusį civilizacijos kapiliarą.

2009 06 06

10.14. Dokumentinį filmą „Namai“, kurį vakar parodė Baltijos TV, reikėtų diskeliais padauginti ir išdalinti visoms mokykloms – tegul per visas įmanomas pamokas ar kitokius renginius rodo, ką padarėm su Žeme, kurdami joje rojų.

Nuo 1950 metų gyventojų padaugėjo 3 kartus, ir XXI amžiuje jų bus 9 milijardai.1 milijardas jau šiandien kenčia badą, o pusę viso turto turi du procentai gyventojų. Kas savaitę milijonas žmonių papildo miestus, nes apie 40 proc. dirbamos žemės jau nualinta. Kasmet iškertama 13 mln. ha miško, kuris neatsikuria. Iki 2050 m. išnyks ketvirtadalis visų dabar tebesančių rūšių. Energijos poreikis kuria šiltnamio efektą. Žemę dengiantis ledo sluoksnis suplonėjo 40 proc. Jeigu taip tirps ir toliau, 2020 metais jo gali ir nelikti. Vien Grenlandijos ledynai, sudarę 20 proc. viso Žemės ledo, ištirpę pakeltų vandenyno lygį 7 metrais. O per Grenlandiją jau šiandien kliokia tirpstančio ledo upės, net po ledais. 80 proc. Kilimandžaro ledynų jau nuplaukė vandenais. Pradeda atšilti amžinasis įšalas, kuriame „užblokuotas“ metanas – dukart už anglies dvideginį pavojingesnės dujos. 12.000 metų mus ugdžiusią gyvasties tvarką mes pažeidėm, ko gero, negrįžtamai. Jei per 10 metų nepakeisim žmonijos gyvenimo būdo, bus vėlu. 70 proc. Žemės gyventojų, 11 megapolių įsikūrę lygumose, kurios gali būti užlietos. Migrantų masės sunkiai prognozuojamos. Kai kurių salų gyventojai jau ieško saugesnių gyvenimo sąlygų. Vienas iš šešių planetos žmonių jau šiandien gyvena visai netinamomis sąlygomis.

Tai tik fragmentai tos informacijos, kurią spėjau pasižymėti atminčiai ir apmąstymams.

O ką darome mes savo pačių išlikimui?

2009 06 07

10.38. Pagavau baisią mintį: gyvename taip, kaip gyvenom visais ir priešistoriniais, ir istoriniais laikais – priešindamiesi, nesutikdami, kovodami. Dėl ko? Prieš ką? Už ką?

Esama lietuviuose kažko prigimtiškai fundamentalaus, kas reiškiasi gerumo, dorumo, orumo, žmogiškumo troškimu ir reikalavimu su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis – ilgaamžiu sukilimu prieš kryžiuočių ordino prievartą, rezistencija prieš rusiškąjį slavizmą, lenkiškąsias klastas, kita vertus – individualizmu, apolitiškumu, kultūriniu pliuralizmu ir pan.

Nieko naujo mūsų gyvenimo būde ir istorijoje taip pat ir šiandien: esame vieninteliai teisūs pasauly, mokom ir Rytus, ir Vakarus, o kadangi jie, kaip ir visais buvusiais laikais, mūsų neklauso, mes žudom ir žudomės, parduodam ir parsiduodam, sklindam po pasaulį ir nukultūrėjam savo žemėj.

O „europėdami“– ir toliau kaip į smėlį geriamės į Lenkiją.

Negi mūsų paskirtis – nueiti į nebūtį ir toliau teigiant tik savo teisumą?

2009 06 08

Lietus toks, kad net gamta, rodos, sukilo prieš piliečių suartėjimą su Europos valdžia: rinkimų apylinkės tuščios, nėra ką filmuoti televizijų operatoriams, nėra ką komentuoti apžvalgininkams.

Atitinkamas ir rezultatas: tik prieš vidurnaktį Lietuvos piliečių aktyvumas persirita 20 proc. barjerą, paskutinėj vietoj su 19 proc. palikdamas slovakus. O buvo šalių, kur aktyvumas siekė 80 procentų.

Kai ima ryškėt balsavimo rezultatai, vėlgi neįmanoma nedžiūgauti, ką Lietuva rengiasi siųsti į Briuselį atstovauti jis nacionaliniams interesams: Valdemarą Tomaševskį, Lietuvos lenkų supernacionalistą, Lietuvos rusą Viktorą Uspaskichą, tiesiai sakantį, kad jis atstovaus ne Lietuvos, o Europos Sąjungos interesams, Lietuvos žydų superliberalą Leonidą Donskį ir t. t.

Lenkai autobusais buvo vežami į apylinkes, traukė savo mašinom – balsavo per 80 proc. balso teisę turinčiųjų. Vos vos negavo antro mandato. Vieningai dirbo rusų sąjungos. O ką darė lietuviai?

O lietuviai sakė: e, vis tiek nieko ten nenuveiksi. Ir apskritai – vargu ką bepakeisi. Užtat ir konservatoriai su krikščionimis tegavo 4 mandatus, o socdemai – 3. Iš tiesų, lietuviai, kuo greičiau atiduokim savo likimą į tautinių ir lytinių mažumų rankas – jie tai dar nori gyventi, gal pamokys, kaip tai yra daroma? O gal ir mirti greičiau padės?

2009 06 09

9.54. Žvilgterkit, kas įsikūrė Jono Basanavičiaus gatvėj. Kairėj, nr. 1 – kinų smuklė, dešinėj, nr. 2 – kinų restoranas. Pati gatvės pradžia, pati vienos iš reprezentatyviausių Vilniaus gatvių ištaka.

Už poros namų kairėje – mongolų restoranas „Čingis chanas“. Aukštėliau dešinėj – rusų „Čiagino restoranas“. Už jo – Lietuvos rusų dramos teatras. Kairėj – paminklas žydų berniukui su batu prie širdies. Kiek aukščiau – intymių prekių parduotuvė. Ir t. t. Kas tai – laisvės portretas ar chaoso akys?

2009 06 10

9.09. Puolimas tęsiasi. Rašydamas vakarykštę pastabą apie Basanavičiaus gatvę, dar nežinojau, kas bus paskelbta vakare – mat, šito ir nebuvo atsitikę.

O atsitiko štai kas. Išgirdę, kad lietuviai „vėl vilkina žydų turto klausimo sprendimą“, o pagal įstatymo projektą numatyta išmokėti „tik trečdalį“ žydų turto rinkos vertės, į Lietuvą atvyko Pasaulio žydų restitucijos organizacijos vadovas Davidas Pelegas su kompanija ir „išreiškė susirūpinimą“.

Teisingumo ministras atsakydamas pareiškė, kad dalį numatomų kompensacinių lėšų galima būtų grąžinti ir natūra. Vienas iš „natūros objektų“ yra Basanavičiaus 5, kur įsikūrusi Lietuvos kultūros ministerija. Premjeras irgi linkęs svarstyti „tokį variantą“.

Lietuvos Respublikoje turtą gali susigrąžinti tik Lietuvos piliečiai. Bendruomenių turto grąžinimas išvis nenumatomas. Žydams tai – nė motais. Jie – aukščiau kokios nors ten Lietuvos ar Latvijos įstatymų. Grąžinkit, ir tiek.

2009 06 11

9.43. Lietuvoje surengtas tarptautinis investicinių problemų seminaras. Premjeras A. Kubilius paskelbė: Lietuva – palankiausia investicijoms šalis.

Šįsyk jis visiškai teisus: besąlygiškai gindama investuotojus, Lietuvos valdžia iš tiesų tampa patikimiausia jų sąjungininke bendroje kovoje prieš tautą.

2009 06 12

12.15. Kai pagaliau ištrūksti iš šitos laisve ir demokratija vadinamos viešojo kankinimo erdvės ir vos žengęs iš automobilio tarsi į vandenį panyri į sodybos tylą; kai ryto metą saulė prasibrauna pro debesis ir jų papilvės iš piktumo pajuosta, o kieme visomis spalvomis užsidega laukinės gėlės; kai pamatai, kad pušų ūgliai šoktelėję kone per metrą, o beržas svyruoklis šakas jau nuleido ant lango, ir supranti, jog kur tu bebūtum, medžiai bus čia ir dirbs savo darbą, kurdami šitą žalią tylos erdvę, – kam ir kokiais žodžiais turi dėkoti už visa šitai?

2009 06 13

10.48. Pagavus laiko, verta peržvelgti visus laikraščius! Šaunuolis Rimvydas Valatka: geriau apie Europos Parlamentą niekas dar nėra pašmaikštavęs. Mano metrašty toks tekstas negali būt nepacituotas ištisais gabalais.

„Ką vakar rinko Lietuva? Teoriškai – dvylika Europos tautos atstovų. Bet tokia tauta žydrame politinio korektiškumo mėgintuvėlyje dar neišnešiota ir, duok Dieve, niekada nebus pagimdyta. Faktiškai Lietuva, jei ketvirtį visų suaugusiųjų laikysime Lietuva, išsirinko 12 kandidatų į turtingiausių Lietuvos žmonių šimtuką.“ /.../

„2014 metais visi verslai bus mirę arba susitraukę į naginę, o 12 vakar išrinktų brolių ir sesių, gyvendami tik iš algos, galės be baimės lygintis piniginės storiu su kontrabandininkais ir narkotikų baronais.“

„Išrinkome dvylika kelių partijų aristokratų į keistos imperijos seimelį. Imperijos, kurioje vyrai nebenori kariauti, o moterys – gimdyti, ir kurioje visi, net tinginiai ir paskutiniai girtuokliai, reikalauja sau malonumų niekada negimsiančių ateities vaikų ir vaikaičių sąskaita.“ /.../

„Vaizdžiai kalbant, kas yra Europos Parlamento narys? Rožinė kiekvieno tik malonumams gyvenančio tikro, į utopijas vis labiau pasineriančio europiečio svajonė (svajonių darbas), kai kiekvienam duodama pagal norus, o dirbti nebūtina.“ /.../

„Ir nereikia svaigti, kad jie atstovaus Lietuvai, gins ją ar išmelš papildomai pinigėlių. V. Landsbergis buvo tiek pat Lietuvos atstovas, kiek ir Kipro, Maltos, Maljorkos ar Kanarų salų. Kaip ir A. Sakalas ar koks tautiškai pažangus „darbininkas“ A. Degutis. Visi jie – neegzistuojančios tautos atstovai, posėdžiaujantys neegzistuojančios valstybės parlamente. Tai ir elgtis privalo atitinkamai. Turi patys susigalvoti, ką veikti.“

Paskutinių dviejų sakinukų galėjo ir nebūti. Žino jie, ką veikti – žino, kam buvo rinkti. O katras užmiršta – yra kas ir kaip paaiškina. Kaip ir visose imperijose.

2009 06 14

10.28. Jau nebesinori abstrakčiai samprotauti apie mūsų išsikovotąją laisvę. Ji jau kaip vynuogių kekės išsirpusi tokiais gyvenimo vaizdais, kad tik skink ir džiaukis.

Ką čia pateiksiu kaip santrauką, per penketą „Lietuvos ryto“ puslapių pasakoja Laima Lavaste. Apie Bjorką Šulcą (Bjarke Schultz), verslininką iš Danijos, atvykusį čia prieš šešerius metus pasidaryti nišos savo nekilnojamojoj turto verslui.

Jaunas patrauklus danas netruko susirasti lietuvę, kuri ne tik padėjo jam susikurti Skandinavų verslo centrą, bet ir pagimdė dukterį, kuriai rūpestingas tėvas ėmė ieškoti danų kalbos mokytojos, kad dukrelė galėtų „gramatiškai bendrauti“ su kitais danais.

Tokia mokytoja netruko atsirasti – devyniolikmetė studentė, metus dirbusi Danijoje ir iš ten parsivežusi pačius geriausius įspūdžius bei nuomonę apie skandinavus. Kai po trečiojo vizito į Šulco namus artimieji iš jos gavo žinutę „Gelbėkit!“, pasirodė tiesos apie respektabilųjį daną siūlo galas.

Studentė mokytoja buvo išprievartauta, sumušta ir tąsoma po butą. Gelbėti prireikė su policija ir gaisrininkų kopėčiomis braunantis per trečiojo aukšto langą. Gelbėjimo operacija užtruko ketvertą valandų, ir jei ne draugų studentų atkaklumas, lakstant per keletą policijos komisariatų, prokuratūrą, rašant pareiškimus ir duodant visais įmanomais telefonais, akcija vargu būtų pavykusi.

Nes keletas tokių jau buvo nepavykę. Pasirodo, danas ne tik keldavo orgijas, daužydavosi, mesdavo lauk už durų, bet ir pro langą savo jau atitarnavusias aukas. Kaimynai kalbėjosi, protestavo, vadino daną šiukšle ir monstru, bet niekas nuo to nesikeitė.

Nenuostabu. Ir per devyniolikmetės gelbėjimo operaciją policija laikėsi nuošaliai: butas – privati teritorija, be to, užsieniečio, durų neatidaro, laužti jų nėra pagrindo, ar už išlaužtąsias sumokėsit? Kai Šulcą vis dėlto suėmė, Danijos ambasada išsirūpino, kad uždarytas jis būtų ne mėnesį, o dešimt dienų. Lietuvos prokurorai tiesiog dangstė daną.

Ar dabar pasikeis?

Devyniolikmetė atlaikė pirmuosius išprievartavimo juridinio apiforminimo kankinimus – smulkmeniškas apklausas, akistatą su prievartautoju, jo advokatų puolimus. Tvirtina nepasiduosianti.

Atkunta ir kitos aukos. O jų, pasirodo, visas būrelis – susirenka, pasikalba, pasiguodžia ir viliasi, kad maniakas kada nors prieis liepto galą. Visos jos ėjo į Skandinavijos verslo centrą darbo Lietuvoje ir Skandinavijoje. Visos buvo seksualiai išnaudojamos, sadistiškai iškrypėliškai, iki kankinimų, – bet tylėjo, nes bijojo ir gėdijosi.

Bet visų pirma – sutiko. Ėjo, sutiko, o tada jau klampojo per savo bėdą ir bijojo. Sako: danas ne tik gražaus kūno, bet ir turįs kažkokios sugestijos, kuris net ir išprievartautąsias priversdavo atleisti, grįžti ir vėl viską pradėti iš pradžių.

Ar daug netiesos yra Šulco tezėje, kad lietuvaitės pernelyg nesibrangina? Kodėl tąsyk Londono viešbučiai garsėja lietuvių sekso blondinėmis?

Lietuvaitės sako: mes nesitikėjom, mes manėm, kad skandinavas taip negali padaryti. Jie tokie... Juk jis – danas!

Štai į ką šiandien mums suėjo Vakarai – į gerą daną, gerą anglą, puikų prancūzą ar vokietį.

Ką sako jie? Sako: taigi jos to norėjo! O pasirodė, kad jos nieko neišmano, yra bukaprotės lietuvės, ir jie jas moko vakarietiškos sekso kultūros.

Prokuroras Liutauras Rudzevičius, kuriam pavesta tirti devyniolikmetės studentės išprievartavimą, tyrė ir Bjorko Šulco dukros, sugyventos su pirmąja lietuve, tvirkinimo bylą. Motinos jis nė neapklausė, o dukra (penkiametė!) pati pasakojo ir kaip tėvas darkėsi prieš ją pats, ir ją skėtriojo, ir kaip jis dūsavo su mama, ir ką turi kiti vyrai. Tačiau tai, anot bylos tyrėjų, ne įrodymai. Vaiko tvirkinimo byla buvo nutraukta.

Tai ar sulauks satisfakcijos devyniolikmetė?

Juk danas Šulcas – iš Vakarų, nuo kurių mes tiek atsilikę...

2009 06 15

10.05. Pradžioj buvo krizė. Paskui pasirodė sunkmetis. Dabar jau – bėdmetis. Ko gero, tiksliausias apibūdinimas.

O sako, kad išseko lietuvių kūrybinės galios!

2009 09 16

9.39. 1990 metais Lietuvoje būta 3,3 mln. ha ariamos žemės. Lietuviams šiandien priklauso 2,6 mln. ha. 30 000 ha jau šiandien oficialiai valdo užsieniečiai. O kiek neoficialiai? Ir kiek hektarų žemės maitintojos liks mums po 2011 metų, kai baigsis iš ES išderėtas „pereinamasis laikotarpis“ ir užsienietis Lietuvos žeme galės disponuoti taip pat teisiškai legaliai, kaip ir lietuvis?

Kaip rašo „Respublika“, Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento Žemės reformos skyriaus vedėjas Algis Bagdonas pripažįsta, kad duomenų apie perėjūnų perimamą Lietuvos žemę ministerija neturi ir nerenka.

Ką veikia Lietuvoje danai, versdami Šiaurės Lietuvą Vakarų Europos kiaulidėmis, esam girdėję ne kartą: dešimčių ir šimtų tūkstančių kiaulių fermos statomos ir naudojamos visiškai nepaisant nei gamtosaugos, nei žmonių sveiko gyvenimo sąlygų garantijų. Nenuostabu: juk visa ta „pokomunistinės erdvės“ perėmimo akcija ir buvo sugalvota kaip greito pelno gaminimo vietos įgijimo akcija – tai ko čia krūpčioti, jeigu kokiam aborigenui tai netinka!

Bet šlykštukai amerikonai, sugalvoję būdą kaip apvalyti savo dolerį, užleido ir ant Europos „krizę“ – susprogdino daugybę kredito burbulų. Tai išmušė iš po užsieniečių kojų konkurencijos pamatą: iki 12 000 litų už ha sukelta kaina smarkiai krito, ir tik keletą šimtelių teįgalintys mokėti lietuviai ima atgauti amą. Niekas, žinoma, dar nebaigta: po bėdmečio ir „pereinamojo laikotarpio“ lietuvių ūkininkų laukia nauji sukrėtimai – kur kas rimtesni. Dabar koks nors norvegas Dagas Sorbas, nugyvenęs Šakių rajono Paluobių kaimą, pabėga į Voverius ir, nugyvenęs juos, dingsta į savo fiordus, palikdamas tik slogų prisiminimą. Kas gali garantuoti, kad jis nesugrįš su gauja tokių pat greito pelno besigviešiančių „ūkininkų“ po krizės?

2009 06 17

9.13. Pasaulis griūva. Irano prezidentas Ahmadinedžadas sako matąs griūvant buvusias imperijas ir formuojantis naujus geopolitinius pasaulio darinius.

Rusijos prezidentas Medvedevas siūlo naujas tarptautinio atsiskaitymo formas, kaip galimas pasaulio valiutas minėdamas juanį ir rublį.

Europos Sąjungos viduje akivaizdžiai stiprėja euroskeptinės nuotaikos, tuo pat metu didžiųjų valstybių vadovams įtemptai formuojant savo įtakų zonas mažesniųjų kaimynų ūkių laukuose.

Lietuvos vadovai desperatiškai laikosi ankstesniosios politikos – taupyti mokesčių didinimo ir išlaidų mažinimo plotmėje, nors jau nebegali užkišti net politinių partnerių gerklių, pro kurias prasiveržia prisipažinimai apie galimą valstybės bankrotą.

O žmonės Lietuvoj pastirę iš pasimetimo. Kas čia ką daro? Kodėl? Dėl ko?

Vienas kitas visų akivaizdoj nusišauna ar nušoka nuo tilto.

Tačiau kiti renkasi ir kalba, ką daryti.

2009 06 18

9.11. Kaip jums atrodo, ką aš čia pacituosiu?

„7. LKP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius (1974–1984) Lietuvoje: A. Galutinai nuslopino disidentinį judėjimą; B. Grąžino tikintiesiems Kristaus Prisikėlimo bažnyčią Kaune; C. Nuolaidžiavo rusifikacijos politikai; D. Sustiprino Lietuvos komunistų partijos savarankiškumą.

8. Sovietų Sąjunga Nikitos Chruščiovo valdymo metais (1953–1964): A. Helsinkyje pasirašė Baigiamąjį aktą; B. Nuslopino „Prahos pavasarį“ Čekoslovakijoje; C. Pirmą kartą išbandė atominę bombą; D. Propagavo taikaus sambūvio idėją.

14. Kuris iš šių reiškinių būdingas 1926–1939 m. Lietuvai? A. Atidaryta pirmoji oro susisiekimo linija; B. Įvestas privalomas vidurinis mokymas; C. Pastatyta Kauno hidroelektrinė; D. Pradėjo veikti Kauno operos teatras.

21. 1920–1926 m. Lietuvoje: A. Dimitrave įsteigta priverčiamojo darbo stovykla; B. Įteisinta civilinė metrikacija; C. Pradėtos transliuoti radijo laidos; D. Universitetui Kaune suteiktas Vytauto Didžiojo vardas.“

Tai va: čia – į žiniasklaidą prasprūdę šiųmetinių abitūros egzaminų istorijos testų pavyzdžiai. Nekalbant apie tai, kad patys abiturientai pasigedo daugybės klausimų, kuriems jie rengėsi pagal savo mokymo programas, dėl ko egzaminas jiems atrodė su milžiniškom dalyko spragom, nekalbant apie tai, kad beveik absurdiška yra nagrinėti Petro Griškevičiaus „valdymo“ laikotarpį kaip „istorinį reiškinį“, o Nikitą Chruščiovą sieti su kokiais nors nuo jo asmens tikrai nepriklausiusiais įvykiais, – apie kokius „dalyko“ išmanymo sugebėjimus galima spręsti iš pačių tekstų, primenančių kryžiažodžius ar teležaidimus?

Prisigyvenom, ponai.

Negana kad visą mokymo sistemą komercializavom, prie mokinio „pririšdami“ jam aptarnauti reikalingų lėšų „krepšelį“, dar ir mokymo turinį pavertėm išskaičiavimų ir suskaičiavimų efemerija. Kaip ir ką galima nuspręsti apie moksleivio žinias ne kaip atsitiktinių faktų sankaupas, o kaip istorijos procesų supratimą pasiremiant tokių štai testų klausimų atsakymais?

Nieko! Absoliučiai nieko. Tiesiog jaunam žmogui bus pavykę arba nepavykę pataikyti su atsakymu lygiai taip pat, kaip televizijoje lošiant automobilį. Ne daugiau. Apie procesų supratimą pagal tokius klausimus – nė kvapo, nes viskas paremta niekingo faktelio priskyrimu ar nepriskyrimu „procesui“ arba aukštesnio abstraktumo „faktui“.

Vargšai mano jaunieji bičiuliai abiturientai! Ir šiųmečiai, ir buvę, ir būsimi, patekę į šitą pedagogais vadinamų intelekto darkytojų mėsmalę. Ištisa karta jaunų žmonių turės nukentėti nuo šitos nežinia kieno sukurtos mąstysenos „kompiuterizacijos“, kol vėl atkursim supratimą, o ne pseudožinojimą ugdančią mokyklą.

2009 06 19

Kartais man pasirodo, kad baigiu nukvėšti. Perskaičiau, kad Tauragės Žalgirių gimnazijos vadovai taupydami lėšas nuvežė deginti į miesto katilinę Žiulio Verno raštus, Rablė „Gargantiua ir Pantagriuelį“ bei kitas panašias knygas – ir kažkas viršugalvy atšoka: ar aš dar šiame pasauly?

Šiame, bičiuli, šiame. Pasirodo, po ketverių metų naudojimo mokyklos gali ne tik vadovėlius, bet ir grožinės literatūros bei mokslo veikalus nurašyti ir sunaikinti. Šita istorija į laikraščius pateko tik dėl to, kad Žalgirių taupuoliai knygas nuvežė ne į popieriaus perdirbimo fabriką (už „paslaugą“ reikia susimokėti), o į katilinę, gi ten atsirado žmonių, kuriems ne tik pagailo dar visai sveikų knygų, bet ir paskambino žiniasklaidai.

Kaip pavadinti situaciją – nebežinau.

2009 06 20

13.01. Ilga nuo tarybinių laikų užsilikusių „Raketos“ tipo keleivinių laivų panaudojimo istorija. Nevienadiene informacija besidomintis žurnalistas galėtų parašyti visą mūsų pookupacinio ūkio istoriją, remdamasis vien šia unikalia Lietuvoje ūkio šaka.

Bendrovės „Nemuno linija“ vadovas A. Eitutis prieš keletą metų, išleidęs 2 mln. litų, išgelbėjo nuo sunaikinimo ir kapitališkai suremontavo du keleivinius laivus, dar du parengė remontui, pripirko atsarginių dalių, yra visos licencijos plukdyti keleivius vidaus vandenimis. Užsienio turistai teiraujasi, kodėl nėra maršrutų į Nidą, nors Nemune pristatyta prieplaukų už maždaug 50 mln. litų. Jeigu neliks laivų, jie galės pasirodyti galbūt po poros dešimtmečių, nes naujas laivas kainuoja 4,5 mln. litų.

„Nemuno linija“ pasiūlė Susisiekimo ministerijai, kad per badmetį išsilaikyti padėtų kompensacija už keleivių vežimą – tokia lengvata naudojasi „Lietuvos geležinkeliai“. Analogiškos taisyklės taikyti „Nemuno linijai“ nėra galimybės, nes ji – privati firma, o perimti ją valstybės žinion – irgi „nėra galimybių“.

Kodėl nėra?

„Komercinė veikla nėra valstybės įstaigų funkcija, tokiam sandoriui nėra ir pinigų“, atsako susisiekimo ministras Eligijus Masiulis, liberalas. Jis, kaip pranešama, kalba net apie „Lietuvos geležinkelių“ kompensacijų panaikinimą, net jeigu tai grėstų pervežimų geležinkeliais sunaikinimą.

Vakaruose jau visu balsu kalbama apie viešojo transporto – geležinkelių, autobusų, troleibusų, tramvajų – tinklų plėtojimą ir tobulinimą, skatinimą naudotis būtent visuomeniniu, o ne individualiu transportu. Pas mus – priešingai.

Ir tai vien dėl to, kad Lietuvoje tobulai viešpatauja liberalų dogma, jog valstybė negali užsiimti komercine veikla, dėl ko ji negali turėti ir valstybės turto.

Rinkite, brangūs lietuviai, į Seimą liberalus, skirkit juos švietimo, susisiekimo ministrais, o paskui verkit, kad nebelieka autobusų maršrutų, trumpinamos geležinkelio linijos, į bankų vergovę atiduodama jaunoji lietuvių karta ir panašiai, o du keleiviniai laivai, užuot skrodę Nemuno ir Marių vandenis, dabar tiesiausiu keliu plauks į metalo laužo prekyvietę.

2009 06 21

Į Vilniuje vykusį tarptautinį merų forumą Oslo meras atvyko su savo „moterimi“ – tokiu, kaip ir jis pats, homoseksualu vyru. Nors pats Oslo meras teigė savo „akcijos“ nesupratęs kaip protesto prieš sostinės valdžios vykdomą politiką, tačiau aiškino, kad gėjų padėtis Lietuvoje yra blogesnė, negu kitose Baltijos šalyse, todėl atvykdamas su savo sutuoktiniu, jis norėjęs pabrėžti, kad yra susituokęs su vyru.

Vilniaus meras, aiškindamas jam iškrėstą kiaulystę, sakė, kad toks savo nuomonės išsakymas yra kiekvieno asmeninis reikalas. Leisiu sau pono Vilniaus mero paklausti, ar Oslo meras atvyko į privačią kelionę? Jeigu ne, tai yra toks akibrokštas, kuris pralenkia eilinių žydrųjų bet kokio rango paradą, todėl vertintinas kaip tarptautinė aukšto rango politinė homoseksualizmo manifestacija. Kad ir kokie tolerantiški dėtųsi esą Vilniaus vadovai, už tolerancijos širmos galėtų nesislapstyti ir bent jau apgailestauti dėl Oslo mero įžūlumo. Ir pažadėti jo daugiau į Vilnių nebekviesti.

2009 06 22

10.04. 190 motociklininkų iš Lenkijos dalyvavo II piligrimų žygyje motociklais į Vilnių. Išvykę iš Palenkės Bielsko prieš vidurdienį jie atvyko į Vilnių, dalyvavo pamaldose Aušros vartų koplyčioje, o po to užplūdo Vilniaus senamiestį, aplankė Juzefo Pilsudskio ir jo motinos kapą, nuvyko į Trakus.

Nuo pat Nepriklausomybės laikų lenkų piligrimai šturmuoja Vilnių. Eina pėsti, važiuoja autobusais, pagaliau ir motociklais – modernizuojasi. Kuo buvo virtusi pernykštė Lenkijos Respublikos konstitucijos minėjimo šventė – Vilniaus senamiestis dar prisimena. Visų šių „žygių“ organizatoriai – lenkų kunigai. Lenkijoje katalikybė privatizuota seniai, ji dar nuo Unijos laikų, yra tapusi lenkiškojo nacionalizmo priedangos ir dvasine, ir fizine organizacija.

Lietuvos kunigija ir visa Bažnyčia tyli. Nežino, ką daryti? Ir lenkų dvasininkija Lietuvoj šeimininkauja kaip savo namuose

2009 06 23

Vilniaus rajono taryba paskelbė Kristaus Karaliaus intronizacijos aktą – pavedė save tiesioginei Dievo ir Kristaus Karaliaus globai. Tam pritarė netgi vienintelis opozicijos stačiatikis socialdemokratas, taip pat slavas.

Lenkai save laiko pačia katališkiausia tauta Europoje. 2006 metais kai kurie parlamentarai ten irgi kėlė panašią idėją – valstybės karalium paskelbti Jėzų Kristų. Uoliuosius sugėdino netgi Lenkijos Bažnyčios hierarchai. Vilniaus rajono merės kabinete kabo ne Lietuvos Prezidento, o Jėzaus Kristaus paveikslas. Rajono tarybai primestą sprendimą Marija Rekst gina visomis keturiomis: jei nepatinka, gyventojai turėsią galimybę prieš ją balsuoti per netrukus įvyksiančius savivaldybių rinkimus.

Anekdotas – taip Vilniaus rajono savivaldybės sprendimą įvertino Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Ričardas Malinauskas. O jeigu tai ne humoras, tai jie turbūt buvo neišsimiegoję, pridūrė.

Ar Vilniaus rajono savivaldybė neperžengė pasaulietinės valstybės įstatymų, nepažemino kitų religijų? – svarsto vieni. Kad Vilniaus rajono savivaldybėje neveikia Lietuvos valstybės įstatymai – visiškai akivaizdu, sako kiti.

Už viso to – juodas politinis lenkų nacionalizmas, Lietuvos Prezidentui vieną po kito rieškiant Lenkijos garbės ženklus ir titulus.

2009 06 24

17.20. Rinkimai į Europarlamentą ir Lietuvos prezidentus kai kam vis dėlto prakrapštė akis – laikraščiai prabilo apie dvigubai aktyvesnį Pietryčių Lietuvos lenkų balsavimą. V. Tomaševskis Šalčininkų rajone surinko 67 proc. balsų, o Vilniaus rajone iki pusės pritrūko vos 0,6 proc. Už Lenkų rinkimų akciją į EP pasisakė 70 proc. Vilniaus ir 80 proc. Šalčininkų rajonų gyventojų.

„Atgimimas“ bandė išsiaiškinti, kur šio reiškinio šaknys. Apklausinėjami žmonės sukosi nuo tiesioginių atsakymų, bet kad lenkiškumas yra visų jų apsisprendimų pamatas – į vatą nevyniojo. Vienas Turgelių gyventojas sunkiai valdėsi: „Aš esu lenkas, balsuoju už lenkus, tu – lietuvis, balsuoji už lietuvius, rusas balsuoja už rusus. Tokia yra gyvenimo tiesa ir tikslas.“

Taip, galima sutikti su straipsnio autoriaus nuomone, kad čia gyvenantys žmonės neturi ryšio su likusiąja Lietuva. Jie nesijaučia visaverčiais Lietuvos piliečiais, todėl domisi Lenkija, Rusija, Gudija. Kodėl? Todėl, kad Lietuva „ne ten pasuko: viskas parduota, žmonės vargšai, neturi ką veikti – visi geria“. Kol Lietuva su savo regionais bus nesusisiekiantys indai, padėtis vargu bau keisis.

Užtat su tais rajonais puikiai susisiekia Lenkija.

2009 06 25

17.21. Anatolijus Lapinskas „Atgimime“ nuodugniai ir labai argumentuotai nagrinėja Lenkijos organizacijos ryšiams su užsienio lenkais („Wspolnota Polska“) 2009 m. gegužės pranešimą apie Lietuvos lenkus, pavadintą „Lietuvos lenkų mažumos teisių saugojimas“.

Nėra galimybės pacituoti visų autoriaus nurodomų to pranešimo falsifikacijų ir iškraipymų. Didžiuma jų seniai žinomi ir nuolat kartojami: lietuviai Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose šalia savivaldybių mokyklų steigia valdžios (apskrities) mokyklas, kurios geriau aprūpintos, „mokinio krepšelis rajonuose yra tik 20 proc. didesnis už lietuviškųjų mokyklų, nors turėtų būti 40 proc.“, į lenkų mokyklų reikalaujamą nustatyti mažesnį komplektuojamos klasės mokinių skaičių neatsižvelgiama; lenkų kalbos abitūros egzaminas nėra privalomas, o štai nuo 2012 metų lietuvių kalbos egzaminas bus toks pat lietuvių ir lenkų abiturientams.

Kas bent kiek susipažinęs su švietimo reikalais Lietuvoje, numotų ranka: išsidirbinėjimai! Paminėsiu bent vieną faktą: Baltarusijoje pusei milijono lenkų už Lenkijos pinigus įsteigtos dvi lenkų mokyklos; Lietuva ketvirčiui milijono lenkų už Lietuvos pinigus turi įsteigusi šimtą lenkų mokyklų – šimtą kartų daugiau nei Baltarusijoje. Baltarusijai – jokių pretenzijų. Lietuvoje – viskas blogai.

Panaši padėtis ir dėl mažumų kalbų viešo vartojimo. Kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybės skatina „iniciatyvas“ gatves pervardinti lenkiškai – ne naujiena. Seinuose, Punske ar kur nors kitur Lenkijoje gatvių pavadinimų lietuviškai nėra ir nebus. O po triukšmu dėl gatvių ir kitų viešųjų užrašų lenkai jau braunasi į lenkų kalbos įteisinimą savivaldybėse: valdininkai turį turėti teisę gauti interesantų raštus ir atsakyti į juos lenkiškai. Kas ir kaip ten cituotų atsakymui reikalingus įstatymus? Bet ir šis „kontrargumentas“ absurdiškas. Vilniaus ir Šalčininkų rajonai – Lietuva, ir jei valdininkas nesugeba juose dirbti, kalbėdamas lietuviškai – jo vieta ne valstybės tarnyboje, o Lietuvos versle ar Lenkijoje.

A. Lapinskas prisimena, kad dar 1991 metų birželio 19 d. jis rašė į „Kurjer Wilenski“ dėl iškraipymų, kuriuos, pasiremdami Lenkijos informacija, apie Lietuvą paskelbė Danijos ir Švedijos Helsinkio komitetų delegacijos. Lenkijai tai patiko. Ji ir vėl skelbia melą, nors neviešai pripažįsta, kad lenkų mažumos padėtis niekur nėra tokia gera, kaip Lietuvoje.

2009 06 26

Pereitą savaitę Seimas pagaliau tarė žodelį, ginantį žmogaus sąmonę nuo psichologinio smurto: priėmė įstatymą, apibrėžiantį neigiamą poveikį nepilnamečių psichikos sveikatai, fiziniam, protiniam ir doroviniam vystymuisi darančią viešąją informaciją bei jos skleidimo tvarką.

Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus įstatymą sulaikė – grąžino svarstyti Seimui. Anot V. Adamkaus, apibrėžimų kriterijai pernelyg abstraktūs ir neaiškiai suformuluoti. Tai sukuria prielaidas įsitikinimų ir informacijos laisvės pažeidimams.

Nors prie Prezidentūros buvo susirinkę ir įstatymo rėmėjai, ir jo priešininkai (šių – apie šimtas asmenų), Prezidentas palaikė Lietuvos gėjų lygos ir Tolerantiško jaunimo asociacijos liniją. Niekas neklausė, sankcionuotas ar nesankcionuotas buvo šis „tolerantų“ sambūris. Šalia nacionalinės trispalvės plaikstėsi homoseksualų vėliava, o saviškius drąsino savo orientacijos nebeslepiantis šoumenas Ruslanas Kirilkinas, neseniai grįžęs iš užsienio, kur, kaip kažkur yra prisipažinęs, įgijo pasitikėjimo nebesislapstyti ir „būti savimi“.

Jeigu ši „manifestacija“ nebūtų surengta, Lietuvos Prezidento žingsnį stabdyti įstatymą galima būtų laikyti juridiniu požiūriu niekuo nuo kitų panašių „grąžinimų“ nesiskiriančiu veiksmu, nors moralės požiūriu neabejotinai šališką. Tačiau homoseksualų vėliava prie Prezidento rūmų viską sudėlioja į vietas pakankamai vienareikšmiškai.

2009 06 27

Kas nebeatmena, tepasiskaito tų metų laikraščių komplektus (jeigu tokie dar bibliotekose randami), koks skandalas kilo, kai keturi Seimo nariai prieš keletą metų nuvyko į Baltarusiją ir savo galva pabandė įvertinti, kas gi ten, toje „paskutinio Europoje diktatoriaus“ šalyje, vyksta.

Vos ne puspročiu buvau išvadintas ir aš, kai „Atgimime“ prieš porą metų paklausiau: „Kas tai – Baltarusija?“.

Užteko Baltarusijos prezidentui Aleksandrui Lukašenkai nusilenkti (na: linktelti) Briuseliui ir pasakyti porą „ne tokių“ frazių Maskvai, kaip ir rinkimai Baltarusijoje buvo pavadinti kone demokratiniais, ir A. Lukašenka nebe toks baisus diktatorius, o štai dabar ten jau vieši ir mūsų premjeras A. Kubilius ir su „anų“ premjeru tariasi dėl elektros energijos (uždarius IAE) ne tik pirkimo Lietuvai, bet ir pardavimo Europai sąlygų, dėl informacijos apie Baltarusijos statomą elektrinę netoli mūsų sienos, dėl – matyt – dar ko nors, kas lieka už viešosios erdvės.

Kur mūsų didžioji meilė „Baltarusijos opozicijai“, kur reikalavimai demokratizuotis, gerbti žmogaus teises ir pan.? Politinės naudos vėjelis visa tai nupūtė į tarptautinių santykių pakrūmes.

Nieko naujo? Aišku, kad nieko. Kalbu ne „Europos vairininkams“, kalbu mums patiems: galvokim galva visą laiką. Kol pūtėm į Briuselio dūdą, mūsų santykiai su gudais apžėlė tokiom dilgėlėm ir usnim, kad akim neaprėpsi. Bjauriausia, kad visi tie piktžolynai – mūsų teritorijoj.

2009 06 28

13.44. Ne tik susipažinau, bet – galima sakyti – išstudijavau paminklo broliams Vileišiams konkursui pateiktus projektus. Vyravo dvi tendencijos – „portretinių“ ir „abstrakcinių“, arba „slibininių“, kaip juos „Šiaurės Atėnų“ straipsnely pavadino G. Kazlauskaitė.

Reikia sutikti su autore: už kai kuriuos „projektus“ iš autorių apskritai derėtų atimti kvalifikacinius diplomus. O jos parinkti pavyzdžiai ir man buvo įstrigę: iš to keisto raizgalyno „pirmą vietą“ būčiau skyręs už stalo sėdintiems broliams, o iš kirmino išlendančioms galvoms – absoliutų užribį. Lyg ir sutartume, jeigu tektų su autore diskutuoti. Tai ko čia dabar „recenzuoju“ ne projektus, o jų recenziją?

Todėl, kad ji pilna keisto nepasitenkinimo ne tiek projektais, kiek tuo, kad tokie konkursai išvis rengiami, kad apskritai statomi paminklai – Gediminui, Vileišiams (Kudirka liko nepaminėtas, o gaila – tiktų). Paminklas Gediminui esąs prastesnis už „Lazdynų griozdą“. „Vileišiai už stalo“, laimėję pirmą vietą, po „tūkstantmečio pompastikos“ atrodys juokingai, kaip ir Žaliojo tilto skulptūros, kunigaikščių kontekste atrodančios bent jau „techniškai neblogai nulipdytos“. Visa tai esą taip „negrabiai lietuviška“, kad autorė yra „už tai, kad paminklo Vileišiams iš viso nebūtų“. Ne būtų skelbiamas naujas konkursas, o „paminklo iš viso nebūtų“. Nesugebam – ir nereikia.

Tikrai: kodėl vis dėlto kažkas kažką dar daro, bandydamas įamžinti savo istoriją?!

2009 06 29

14.40. „Nacionalizmas eina per Europą“, – taip „Atgimimo“ 21 nr. Europos Parlamento rinkimus apibendrina nuolatinė savaitraščio apžvalgininkė Daiva Repečkaitė. Kad jaunoji autorė yra skaisti liberalė, rodo ne tik šis jos straipsnis, tačiau šiame pasigirsta naujų motyvų, į kuriuos negalima neatkreipti dėmesio kaip į baimingas įsitempiančios visuomeninės sąmonės simptomus.

Ne besąlygiškai Europos Sąjungos federalizavimui pritariančiuosius ji vadina politikais, savo kalbomis primenančiais Tarpukario laikus. „Fašistuojančius politikus į naująjį europarlamentą išsirinko Didžioji Britanija, Slovakija, Rumunija ir Bulgarija, o Vengrijoje triuškinamą pergalę (beveik 15 proc. balsų – tiek pat, kiek valdančioji partija, tai garantuos tris vietas Europarlamente) pasiekė kraštutinė dešinioji partija „Jobbik“(„Judėjimas už geresnę Vengriją“). Lietuvos siunčiami neliberalai – tik taikos balandžiai tarp anų radikalų, nors tarp jų – ir „buvęs meras, blokavęs europines šviečiamąsias iniciatyvas“, ir „apkaltos būdu nušalintas prezidentas“, ir dar kiti bjauruoliai. Tokie rinkimai – simptomas reiškinio, kurio šaknys – „auganti neapykanta tarp visuomenės grupių“.

Dėl ko gi ji auga?

Kaip pavyzdį autorė nagrinėja vengrų, čekų, slovakų santykius su čigonais (romais), airių – su rumunais, visų Vakarų europiečių – su „laukiniais rytiečiais“. Ši tarpetninė įtampa auga taip akivaizdžiai, kad „tokią bangą galėtume įsivaizduoti kaip naujojo fašizmo ir nacizmo kilimą, kurio nesulaiko ne tik valstybių sienos, bet ir ES institucijos“. Kalti dėl to politikai, rinkėją nuolat verčiantys „rinktis, ar yra labiau nacis, ar komunistas“. Vengrijoje, be to, įtampa nesumažėjusi, nes iš jos mažiausiai emigravo nepatenkintųjų dėl nedarbo. Nepasitenkinimas išvirto smurtu: čigonai dukterų akivaizdoj užmušė vengrą, vengras nušovė dviejų anūkų senelį, tėvą ir penkerių metų sūnų. Bet (kadangi daugiau tų „neapykantos tarp visuomenės grupių“ priežasčių nenurodoma) pačia svarbiausia priežastimi, matyt, reikia laikyti aplinkybę, fiksuotą dviejuose baigiamuosiuose straipsnio sakiniuose: „Vis dėlto augančio nacionalizmo ištakų konstatavimas nepadės išspręsti problemos. Nebaudžiamumas ir visuomenės abejingumas būtų didžiausias radikalų, vykdančių tokius nusikaltimus, laimėjimas.“

Ne pirmas atvejis, kai autorė nacionalizmą tapatina su nacizmu ir fašizmu. Tai, matyt, neoliberalizmo dogma. Tačiau kai lemiamu „problemos sprendimo“ („galutinio sprendimo“?) būdu laikomas baudžiamumas, tai kas tada yra liberalizmas apskritai? – „šviečiamosios europinės iniciatyvos“?

Jeigu susidurčiau su pirmąja autorės publikacija nacionalizmo, fašizmo ir „neapykantos kaimynams“ temomis, galima būtų ir baigti dar vienu mano pateiktu retoriniu klausimu. Tačiau straipsnio teiginiai – ne tik terminologinė painiava, jie – pozicija.

Todėl leisiu sau pacituoti porą vietų iš greta D. Repečkaitės teksto spausdinamo Stanislovo Kairio straipsnio „Apie principingosios žiniasklaidos žalą“. „Reikia nemenko bendrojo išsilavinimo, plataus akiračio ir tvirtų informacijos analizės įgūdžių, kad gniuždančio „žinių“ pertekliaus sąlygomis sugebėtum įvertinti, kur esmė, o kur balastas. Deja, visapusišku išsilavinimu pasigirti negalime, įgūdžių per porą laisvės dešimtmečių – dar tik užuomazgos, o akiratis dažniausiai užsibaigia ties kaimyninės šalies gastronomo vitrina.“ Ir antra: „Jeigu tikėtume sąmokslo teorijomis, tai galėtume manyti, kad kažkokios piktos jėgos mus specialiai įvelia į begalinį murkdymąsi politikos intrigose ar aukštuomenės gyvenimo kuluaruose, kad mus valdytų aistros ir per medžius nematytume miško. Tačiau jokio išorės priešų sąmokslo čia nėra.“

Beje, šios citatos ne autorei – daugiau pačiam „Atgimimui“.

2009 06 30

Esu tikras: ką pasakysiu dabar, vėl bus pavadinta nacionalizmu, nacizmu ar net fašizmu.

O sakau štai ką: paskui krikščionybę traukia žydai.

Kad katalikai ir pravoslavai juos nelabai myli, yra šių konfesijų savitaigos forma, nes žydai ateina su savo tautine religija – judaizmu. Jie ateina, neprieštaraudami Evangelijai – jau dvasiškai palaužtųjų užuojautos religijai, bet už nugaros laiko savo tikrąją knygą – Senąjį Testamentą su visais savo išskirtinumo apibrėžimais ir patvirtinimais. Krikščionybė yra tik pirmosios fronto linijos, žyminčios užimtosios teritorijos, paimtosios erdvės ribą.

Žydų kiek nori krikščioniškuosiuose kraštuose.

Apie islamo erdves to nepasakysi.