Liepa Spausdinti
2009
Parašė Romualdas Ozolas   
Penktadienis, 31 Liepa 2009 23:47

2009 07 01

Išmeskim pagaliau iš savo žodyno tą bjaurią samplaiką: esam maža tauta. Net iš mintijimo stereotipų išguikim!

Esam negausi tauta. Na – neskaitlinga. Be ne maža.

Esam galinga tauta. Na: tvirta. Šiandien kiek pasimetusi, išklydusi ir gal kiek nuklydusi pati nuo savęs. Bet galių gyventi dar nepraradusi.

Man ne visai priimtina būtų sakyti: didi tauta. Nors kartais taip ir traukia šitaip išsitarti: vien išsilaikyti nežuvus ant Rytų–Vakarų slenksčio, dviejų civilizacijų mėsmalėj, vien išgyventi tokiam pavietry ką reiškia! O tauta sulaikė ir kryžiokus, ir totorius, ir sukūrė savo imperiją, bandydama rasti tikėjimą, netaptų nei rytietiškajai, nei vakarietiškajai krikščionybei.

O paskui ir prisikelti istoriniam veikimui. Ir ne kartą.

Prisiminkim tai visada, ieškodami kaip išgyventi savo šiandieninį buvimą taip, jog jis kurtų perspektyvą, neužklimpdamas retrospektyvoje.

Vienas iš būdų: turėkim geriausius visuose šiuolaikinio pasaulio gyvenimo baruose ir kategorijose: moksleivius, mokslininkus, sportininkus, muzikantus, teatralus, ūkininkus, – nugalėkim kasdienybę.

2009 07 02

Didžiuojamės savo tūkstantmečiais. Nesiūlau nuo jų atsiriboti: etninė kilmė visada eis kartu, netgi postmoderniojoje ateity. Siūlau tą tautos istorijos aplinkybę mąstyti keistiesiems tautos istorijos faktams aiškintis. Kas galėtų paaiškinti, kodėl germanai ir slavai su christianizacija kilo, o baltai – smuko? Netgi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tenepridengia tiesos – ir ji tėra baltų smukimo etapas, desperatiškas bandymas priešintis nuosmukiui: išoriškai – didybė, vidujai – menkimas. Bet tai reikia mąstyti būtent baltiškosios dešimttūkstantinės istorijos fone.

Baltų kultūra – ne stepių, o miškų ir laukų kultūra su visais žemdirbių ir medžiotojų buities ypatumais. Šio gyvenimo būdo pamatas – dora paremta paprotinė teisė. Ar ne ji dominuoja net visą LDK gyvenimą, į Europos horizontą kondensuotai iškelta Lietuvos statutais? Čia viskas konkretu ir aišku. Jokio nesutapimo tarp žodžio ir rašto: atrodo, kad Statutai ne rašo, o kalba. Byloja.

Krikščionybės kultūra – rašto kultūra. Tarp Biblijos ir Gyvenimo tiek bendra, kad reikia ištiso tikėjimo mokslo ir jo skelbėjų bei prižiūrėtojų. Tikėti tuo, ko nėra, baltams yra per daug! Tuo labiau, kad tikėti reikalaujama jėga. Už baltų tokia jų praeities, erdvių ir gyvenimo būdo galybė, kad jie nė nedvejodami priešinasi. Stoja į tikrą karą.

Lenkai elgiasi kitaip. Mieško, arba Meškas, iš esmės visiškai priklausydamas nuo Čekijos karaliaus, daro ėjimą žirgu: paveda savo valdas Šventojo sosto globai (Vilniaus rajono merė savo savivaldybę – tiesiog Dievui). Iš tiesų, kas kliudo supriešinti Čekijos karalių su Popiežium – krikščionybė to nedraudžia, ypač jei tai daroma didesnei Dievo šlovei ir galiai, su kuo sutinka ir Popiežius. Į Krokuvos sostą pretenduojantis Konradas Mazovietis prūsams į tikrąjį tikėjimą atvesti pagalbon pasikviečia Vokiečių ordiną. Šįkart spekuliacija iki pat šių dienų kartina polianų palikuonių gyvenimą, tačiau tikrai moko būtent „europinio gyvenimo“.

Su Žalgiriu ir Vytautu lietuviai išbaigia visas senojo gyvenimo būdo galias ir Lietuvos statutai tėra buvusios galios prisiminimai, kuriais dar bandoma gaivinti pagal krikščioniškąją jurisdikciją ir juridiką spekuliatyvizuojamą naująjį baltų gyvenimo būdą.

Neformali ir formali dora, jos priešpriešos ir absurdai ir toliau lydi mus tiek, kiek mes dar nenorim sutikti, kad to, kuris stipresnis ir įžūlesnis, ir tiesa yra teisingesnė.

2009 07 03

Neabejotina, kad ikikrikščioniškojo gyvenimo vidinių problemų sprendimo būdas buvo papročiuose fiksuota dora, o išorinių – karinė galia, paprasčiau – fizinė jėga.

Kiekvienas konfliktas – tai žuvę žmonės. Kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis palaikoma populiacijos fizinė galia – garantuojamas etnoso reproduktyvumas? LDK kultūra – militarinė kultūra, ir nieko sau nepasakyti apie karinės galios „žmogiškųjų išteklių“ dinamiką – vadinasi, atsisakyti pažinti esminę to meto istorijos problemą.

Kitas nė kiek ne mažiau svarbus kausimas – kada išsenka mūsų karinės kultūros fizinės galios. Tai sietina su Vytautu? – jo karai yra populiacijos nuolydis į duonišką deficitą?

Puikiose S. Vaitiekūno, Z. Zinkevičiaus knygose galima rasti pačias bendriausias Lietuvos gyventojų kismo panoramas, tačiau šiuo specifiniu klausimu pagal jų duomenis ką nors konkrečiau pasakyti sunku. Negi negalėtume vienam kitam jaunam mūsų vyrui kartu su stipendija duoti užduoties surinkti duomenis iš viso pasaulio archyvų? Gyvenimo reikalaujantis darbas? O kodėl ne?

2009 07 04

Kodėl lietuviai taip myli slavus? – jei ne lenkus, tai bent rusus? Vieni vienus, kiti – kitus.

Istorinė atmintis?

Kodėl ji tokia striuka – tik pora trejetas šimtmečių?

Kai Jogaila pradėjo užkurystės tradiciją – kitaip sunkiai begalim.

2009 07 05

Išrenka Jungtinės Valstijos savo prezidentą, ir partijos tarsi išnyksta.

Neišnyksta, žinoma. Atidžiai stebi ir Prezidentą, ir jo komandą. Ir vertina. Pagal tai, ar jų veiksmai atitinka nacionalinius interesus.

Prezidentas ir jo komanda yra įgaliotiniai atstovauti nacijos valiai. Barakas Obama visų pirma padėkojo už jam suteiktą garbę tarnauti nacijai. Už garbę tarnauti!

Ką darom mes?

Nesvarbu, kas atėjo – dešinieji ar kairieji, – pirmas jų darbas yra išluobti priešininkus ne tik iš „politinio pasitikėjimo“ postų – iš visų galimų tarnybų. Nes reikia kažką duoti koalicijos partneriams, kurių „indėlis“ apskaičiuojamas vieno rinkėjo balso tikslumu. O kiek dar antros ir trečios eilės suinteresuotųjų ne tik savųjų gretose!

Šitaip „apsivalę“ nugalėtojai pradeda buvusiųjų nuodijimą, net naująsias savo pačių nesėkmes aiškindami buvusiųjų klaidomis ar sąmoningai sukonstruotais spąstais. Vertinimų kriterijus – partiniai vaizdiniai apie tiesą ir teisingumą.

Apsikrikštijimas partiniu lygmeniu atliktas jau, ko gero, iki galo. Kitatikiai naikinami principingai ir negailestingai. Pastarojoje aplinkybėje galima įžvelgti ir mūsų baltiškosios militarinės kultūros atšvaitų.

2009 07 06

12.02. Švenčių proga pamąstyti ir net padiskutuoti apie savo praeitį ir ateitį tikrai verta. Bėda ta, kad nepamąstę prisidarom tiek švenčių, kad jas švęsdami nebeturim laiko pamąstyti, net ką švenčiam.

Ką šiandien švenčiam? Mindaugo karūnavimo dieną, paskelbtą Lietuvos Valstybės diena, ar Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį? Ir tai, ir tai? Tada viskas tvarkoj – nesvarbu ką, svarbu švęsti.

Tiesą pasakius, nepriklausomai nuo visokių nesklandumų – šventė buvo graži. Ir padarė ją gražią ne užsienio karaliai ir prezidentai, o lietuviai – žmonės iš visos Lietuvos, kad ir badmečio negalių kamuojami atsivežę tiek džiaugsmo, tiek šviesos, kad net lietaus debesų į žemę nepraleido, nuvarė į šonus. Ir bene nuostabiausia buvo „Tūkstantmečio odisėja“ – kelionė jachta aplink pasaulį, telkiant pasaulin išsklidusius lietuvius liepos 5 d. 21 valandą Lietuvos laiku sugiedoti visuose Žemės kampuos Lietuvos himną.

Čia ir padėkim tašką apie šventę kaip faktą.

O kaip apmąstymų objektą pasvarstykim dar.

Lietuvos vardas paminėtas lietuvių christianizacijos pradžios proga: tada, 1009-aisiais, kovo 9 d., pagonių trenktas per galvą dangun nukeliavo šventasis Brunonas. Tai kas gi yra Tūkstantmečio turinys? – christianizacijos pradžia ar Lietuvos vardas? Naivu klausti: Lietuvos vardas metraštininkui tik aplinkybė, veiksnys – Brunono misija. Mums nepatogu, kad taip priėmėm krikšto bandymą, todėl akcentuojam krikšto vietos vardą, nors visa Lietuvos istorija nuo tolei – Lietuvos krikščioniškosios integracijos į Europą istorija. Tai ką apgaudinėjam? Save? Kitus? Ką kas kalbėtų, tokio rango ir masto šventės, kaip šioji, turi turėti labai aiškius ir faktinius, ir prasminius pamatus.

Ar labai aiški liepos 6-oji kaip Valstybės diena?

Mindaugo karūnavimo metai žinomi, bet diena yra sutartinė, pagal profesoriaus Edvardo Gudavičiaus prielaidą priimta. Aišku, diena šen, diena ten – nedidelė bėda, bet neaiškumas vis tiek migloja. Dėl to ir galima taip plakti viską perdien?

Šventės prieigose Vilniaus licėjaus direktorius istorikas Saulius Jurkevičius paklausė, ar trys valstybės gimtadieniai – ne per daug? Klausimas gal ir skaudus, bet į jį teks atsakyti. Ir – vienareikšmiškai. Tai kas yra Liepos 6-oji? – mūsų šiandieninės valstybės įkūrimo, istorinės valstybės – Karalystės – ar valstybingumo apskritai diena? Besąlygiškai sutikčiau, kad tai Lietuvos valstybingumo europine prasme diena, ir kaip tokia ji turi būti tikrai atmintina. Na, o Kovo 11-oji yra Vasario 16-ąją sukurtos modernios europinės valstybės pookupacinio atkūrimo diena – dėl to niekas ir nesiginčija. Vadinasi, mūsų valstybės – Respublikos – gimtadienis yra Vasario 16-oji. Ją ir turėtume švęsti, iškeldami aukščiau visų kitų. Kaip – tegul galvoja procedūrininkai ir protokolistai. Tačiau pirmiausia turėtų būti padaryti labiau istorines tiesas atitinkantys politiniai apsisprendimai. Ir ne tik šių švenčių atžvilgiu.

2009 07 07

10.02. Tūkstantmečio paminėjimo šventė pasibaigė. Prasidės trumpas darbo tarpsnis.

Tai kas gi buvo šita šventė? Ne kam ji buvo skirta, o kuo tapo?

Tapo Tautos susirinkimu. Nacionaliniu suvažiavimu. Jeigu tokius suvažiavimus ar nacionalinius susirinkimus galėtume padaryti, tarkim, kas penkmetį – aš būčiau už tai, kad jie vyktų nepaisant visokių politinių nuomonių ar negandų.

Tauta pasirodė gerai. Pasirodė dar turinti parako parakinėse, dar išradinga, dar iniciatyvi, dar galinti. Nors ir dekonstruojama, intensyviai nutapatinama, bet dar neišcentruota. Nežinau, ar ilgai taip bus, nes jaunimas liko kažkur šventės pašoniuose. Tačiau jei mano trejeto metų anūkė po himno prie Kudirkos paminklo ėjo namo rėkaudama LIE-TU-VA, – šventės dvasia negalėjo nepaliesti jaunimo net nuošalėse.

Tauta pasirodė esanti. Tebeturinti ir orumo, ir net išdidumo. Tvirta tauta. Tas savitaigos motyvas – didžiausias laimėjimas.

O valdžia pasirodė prastai. Visais lygiais.

Tačiau šįkart – ne apie ją.

2009 07 08

Kai koks nors Vokietijos ar Švedijos žurnalistas klausia, kas Lietuvai yra „Vilnius – Europos kultūros sostinė“, negi atsakinėsi storžieviškai: nieko ypatingo! Arba: dar viena proga liberaliniam išsiniekinimui.

Žurnalistas šventai tiki, kad „kultūros sostinė“ yra Lietuvos įvertinimas, Europos dovana, todėl jam labai įdomu, ką mes manom – kodėl, už ką ta dovana mums?

Už tai, bičiuli, kad čia visą laiką vyko intensyviausias gyvenimas. Kad nuolat dviejų krikščioniškosios civilizacijos sparnų kapojami – iš Vakarų Ordino, iš Rytų – Ordos ir vis stiprėjančios Maskvos – baltai ne tik sukūrė savigynos imperiją, bet ir Vakarų su Rytų krikščionybe sutaikyti bandžiusią unijinę bažnyčią; kad atlaikė tris ilgaamžes okupacijas; kad atkūrė valstybę, per 20 metų sugebėjusią sukurti stipriausią Europos valiutą ir visuotinį raštingumą bei originalų meną. „Kultūros sostinė“ – ne dovana Lietuvai.

Kodėl mes vis žvalgomės į praeitį, kai naujasis Europos multikultūrizmas teikia tokias inovacijų galimybes? Todėl, kad multikultūrinį gyvenimo etapą Lietuva paliko toli praeity ir eina į ateitį su pergyvenimu, kuris dar turi tapti kitų europiečių supratimu: žmogus be savo žemės – migrantas, niekas. Žiūrėdami į savo praeitį, mes matom, kaip nebeturėtume gyventi ateity. Europa to dar nežino.

Taigi, ir šiandien esam netapatūs: ir šiandien Vakarai ir Rytai kalbasi per mūsų galvas, įsivaizduoja nuolat vis ką nors mums duodą netgi tada, kai mes nieko neprašom, o mūsų norą gyventi pagal save vadina mūsų barbariškos praeities atrūgom arba tiesiog atsilikimu.

2009 07 09

11.39. Kaip puikiai lenkai naudojosi rašto klasta, rodo visa mūsų santykių su jais pradžia nuo pat Krėvos unijos.

Eidamas užkuriom, Jogaila, kaip rašo A. Šapoka, „jautėsi turįs vieną valstybę ir dar gaunąs kitą“. Jautėsi! Tuo tarpu lenkų sukurtame Akte buvo aiškiai parašyta, kad Lietuva prijungiama prie Lenkų karalystės. Natūralu: „kunigaikštis negalėjo lygintis su karalium, tad karalystė negalėjo būti prijungta prie kunigaikštystės“ (A. Šapoka). Bet Jogaila „jautėsi“ kitaip, ir tai buvo svarbiausia. Kad nuo tų Jogailos savijautų apsaugoti tai, kas parašyta Krėvos akte, lenkai visų pirma kaip įkaitus sulaikė su Jogaila atvykusius lietuvių kunigaikščius. Juos greitai buvo priversti paleisti, nes dabar jau Krokuva turėjo gintis nuo Smolensko ir Polocko prieš Jogailą sukilusių kunigaikščių. Tačiau paleidžiami lietuviai turėjo duoti ištikimybės priesaikas ir patvirtinti jas raštiškai. Taip prisiekti ištikimybę privalėjo ir visi kiti LDK kunigaikščiai. Šitaip prasideda ir tęsiasi visa LDK po Jogailos „nepriklausomybė“.

Barbarui, kuriam žodis pasakytas svarbiau už žodį parašytą, tai gali atrodyti normalu. Keista, kad tokią neformalią tiesą, „jausenos tiesą“, kaip tikresnę už formalizuotąją laiko ir A. Šapoka: „Kartais yra sakoma, kad Jogaila Krėvos aktu Lietuvą dovanojęs Lenkijai. Be abejo, tai netiesa.“

Deja, tai tiesa, ir tą tiesą iš tiesų pakeisti galėjo tik Vytauto karūnavimas. Nors vargu ar būtų pakeitęs iš esmės: lietuvių mąstysena tada buvo dar nepajėgi skirti empirinės ir racionaliosios tiesų, todėl buvo neteisinė europietiškąja teisėtumo prasme su visomis iš to išplaukiančiomis kultūrinėmis pasekmėmis, kurios yra galingesnės už patį galingiausią valdovą.

A. Šapokos reveransas lietuviškajam iracionalumui gali būti suprantamas ideologine prasme: labai nedaug garbingų senolių „iš kapų milžinų“ teliktų lietuvių panteone, o ir Vytautas su savo kohorta, pritarę Jogailos užkurystei, netektų didžiosios dalies žavesio, būtų dar pačiose ištakose kaltas už Lietuvą kaip Jogailos kraitį.

Visai kitaip turėtume vertinti mūsų šiandieninį mąstysenos empirizmą: pasirašę Stojimo sutartį, patvirtinę visus ES konstitucijos variantus, kurie neabejotinai kalba apie vieną valstybę – Europos Sąjungą, – mes ir toliau giedam esą nepriklausomi ir turį nepriklausomą Lietuvos Respubliką. Žmoneliams, kurie vaikšto per raudoną šviesą sankryžose, sėda prie vairų girti, kaip šuneliai dulkinasi kur papuola, tokia jogailinė mąstysena gal ir leistina, nors valstybei ji neabejotinai pražūtinga. Tačiau kai beveik visi aukščiausi valdžios žmonės apie mūsų buvimą ES kalba kaip apie „aukštesnį nepriklausomybės laipsnį“, čia jau, kaip sakoma, komentarų nebereikia.

2009 07 10

9.22. Valdas Adamkus, dešimtį metų buvęs prie mūsų valstybės liekanų, pasitraukia. Gerai sako K. Girnius: kaip ir kiekvienam prezidentui, vieta Lietuvos istorijoje jam užtikrinta. Klausimas: kokia? Tas pats politologas sako, kad išbuvęs vieną kadenciją, V. Adamkus būtų vertinamas labai palankiai, dabar gi – nepalyginamai problemiškiau. Jeigu per pirmąją kadenciją Prezidentas sukūrė komunikabilaus ir veiklaus vadovo įspūdį, gerokai palaisvino žmonių gyvenimo būdą ir stilių, tai, kaip sako tas pats K. Girnius, antrąją kadenciją V. Adamkus pradėjo, neturėdamas „aiškių strateginių siekių“. Beje, ir atėjo jis į antrąją skandalingai – po precedento Europos istorijoj neturėjusios valstybės vadovo apkaltos ir nušalinimo, be to, su naujais rinkimų procedūros trikdžiais. Kad per antrąją kadenciją Prezidentas buvo bejėgis, o kai kuriais atvejais atvirai pats manipuliuojamas, buvo akivaizdu net nelabai patyrusiam stebėtojui. Bandymas pačiam prisirašyti labai didelius užsienio politikos laimėjimus yra apgailėtinas: marionetiškai vykdyti Džordžo Bušo pageidavimus Vidurio Europoje ir Kaukaze, įklampinti Lietuvą į JAV karus Irake ir Afganistane beveik konfrontuojant su ES, besąlygiškai prisidėti prie JAV projektuotos Didžiosios Lenkijos kūrimo nepaisant netgi Lietuvos nacionalinių interesų, – vargu ar kas kitas ryžtųsi laikyti tai laimėjimais.

Kad nacionaliniai Lietuvos interesai V. Adamkui, valstybės vadovui, buvo antraeiliai, rodo klasikinis pavyzdys, kai dėl atstovavimosi ES institucijose limitų kovojantį Lenkijos prezidentą „nulaužia“ būtent V. Adamkus, nors L. Kačynskio pozicija buvo naudinga ir Lietuvai. Tiesa, už tą žygį V. Adamkus išrenkamas Metų europiečiu. Šiame epizode – visa asmeninė mūsų valstybės vadovo esmė: tarnauti ne saviems, o stipresniems.

Klausimas, ar V. Adamkus apskritai turėjo ką pavadinti savais. Jis visada sakė Lietuvos žmonės, o ne lietuviai – ir tai ne šiaip koks atsitiktinumas, o koncepcija, atsinešta iš JAV, kur „lietuviai“ tebuvo „žmonių“ dalelytė. Tokia pažiūra puikiai atitiko ir pasaulio, ir „Santaros–Šviesos“ liberalizmą, per antrąją kadenciją jau taip išsikerojusį, kad nacionaliniai idealai netgi Prezidentūroje buvo pradėti niekinti, o vertybėmis paskelbtos bet kurį tautiškumą neigiančios Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatos. Teisinis nihilizmas ir moralinis reliatyvizmas yra pačios didžiausios blogybės, kurios įsigalėjo Lietuvoje per antrąjį V. Adamkaus laikotarpį, kai Prezidentas metėsi į užsienio „veiklą“, jo paties vadinamą „ilgai žėrėsiančia“, o K. Girniaus laikomą miražu: Lietuva į Lenkijos interesų zoną buvo įtraukta ir įjungta fundamentaliai, ir čia mes V. Adamkaus veiklos pasekmes jausime tikrai ilgai: kas V. Landsbergiui nepavyko padaryti su amerikonais tiesiogiai („Williams“), V. Adamkus užbaigė per Lenkiją („Orlen“). Ne tik energetika, bet ir humanitarinė erdvė, bent jau Rytų Lietuvoj, visiškai perduota Lenkijos kontrolei. Blogiausia, kad visiškai sunaikintas antiunijinis imunitetas.

Tai, ką čia pažymiu kaip metmenis nueinančio Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus vertinimui, tėra švelnūs teisybės apie Prezidentą štrichai. Neliečiu įvairiuose leidiniuose kedenamų jo sąsajų su specialiosiomis tarnybomis aspektų – tikrosios padėties nežinau. Tiesą sakant, ar daug kas iš į aukščiausius postus užkopusių lietuvių galėtų tvirtai ir aiškiai pasakyti buvęs jų nekontroliuojamas?

2009 07 11

10.20. Arogancija, su kuria viešumon eina Andriaus Kubiliaus vyriausybė, darosi šokiruojanti.

Nežinia kodėl, kaip ir kur susirinkęs būrelis valdžia save vadinančių žmonių sutaria ir išėję į televiziją pareiškia: mažinsim bazinį atlyginimą, mažinsim bazinę pensiją, apmokestinsim nekilnojamą turtą, padidinsim PVM ir pan. Prasideda visokie vieši ir nevieši komentarai, eina delegacijos, derasi profsąjungos, – kažką sutaria, kažko nesutaria. Kodėl mažinsim, kodėl didinsim, kodėl įvesim ar nuimsim, kaip visa tai atrodo ir kiek tikslinga žmonių visuomenės išgyvenimo požiūriu – niekas pasakyti negali. Netgi nesvarsto.

Tada kyla klausimas: vardan ko visa tai? Kad televizijose virtų, tiesiog kunkuliuodama, Vyriausybės veikla? Kad naujoji finansų ministrė beveik kaip šou žvaigždė galėtų kone bravūriškai pareikšti: o, taip, mokesčius didinsim, ir dar ne tiek! Kitos išeities nėra!

Kodėl nėra išeities? Iš kur turim išeiti ir kur turim nueiti? Iš bankų klinčo ištrūkti? – neskolins tol, kol nesunešim jiems kompensacijų už patirtus nuostolius, kuriuos patys užraugė? Įsibrukti į eurą, per išėjimą iš lito dar kartą nusavinant milijardines lietuvių santaupas ir kapitalus?

Arogancija, perauganti į cinizmą, neišvengiamai atsiranda tada, kai veikiantieji puikiai žino, ką daro, bet paaiškinti žmonėms, kad tai daroma jų labui – neįmanoma.

2009 07 12

8.37. Galiu daryti beveik neabejotiną prielaidą, kad visos mūsų istorijos fundamentalioji problema, visos mūsų ir bėdos, ir pasiekimai, kokių jų būta, yra iš krikščioniškajai kultūrai pasiduoti nepanorusio mūsų mentalumo – iš mūsų mąstysenos empirizmo sugestijuojamo realizmo. Nenoriu pasakyti, kad empirinis mąstymas nesprendė gyvenimo problemų, tačiau sprendė jas kitaip. Būtinybė abstrahuotis skatino simbolinimą, o susimbolinta tikrovė nesunkiai ir beveik neišvengiamai sakralizuojama. Užtat žodis lietuviams turėjo didesnę vertę ir galią negu raštas, o viskas, kas ėjo su juo, buvo blogis. Ir jie buvo teisūs! Tai, kas parašyta, nebūtinai turėjo būti taip, kaip parašymas turėjo reikšti, o kai ko, kas buvo parašyta, ir išvis nebuvo: kad Perkūnas yra, galėjai įsitikinti kada panorėjęs, o štai kad yra Dievas trijuose asmenyse, reikėjo įrodinėti, o galų gale turėjai tiesiog patikėti bei tikėti. Tų dviejų realybių netapatumas kaip kultūrų skirtumas buvo toks akivaizdžiai lietuvių realistinei mąstysenai priimtinesnis savos kultūros naudai, kad, kol turėjo jėgų, jie savo pozicijas gynė Didžiąja Kunigaikštyste, patys dorai nesuprasdami, kad jų civilizacija yra pasmerkta iš principo.

2009 07 13

9.42. Dalia Grybauskaitė inauguruota septintąja Lietuvos Prezidente.

Lietuvoje – atsinaujinimo ir vilčių atmosfera.

Iki įžengimo į Prezidentūrą ir pirmąją dieną Rūmuose klaidų Dalia Grybauskaitė nepadarė. Buvo monumentaliai saikinga. Pasiskelbė būsianti veikli vadovė. Tarnausianti žmonėms.

Žmonių pasitikėjimas ja – iki ašarų.

Oligarchiniai požemiai gūdžiai tyli.

2009 07 14

9.16. Mūsų dienos – lemiamo lūžio metas. Kurion pusėn viskas judės, rodys LEO LT likimas. Ne tik šio konglomerato išformavimas ar neišformavimas, bet atominės elektrinės likimas – bus jis statoma ar ne, ir kokia – vidinėms reikmėms ar elektros eksportui.

Tąsyk pasimatys, ar sulendam mes į elektrėniškę Lietuvos elektrinę ir tampam iš principo priklausomi nuo Mažeikių naftos perdirbimo įmonės mazuto, ar ne. Jei tampam – esam galutinai ir ilgam pririšti prie Lenkijos energetikos, nes lenkų Orlenas iš PKN Orlen tampa Orlen Lietuva, tuo pabrėždamas savo ilgalaikiškumą čia, Lietuvoje. Lenkai elgiasi subtiliau nei švedai – atsižvelgia į mūsų tautines aspiracijas: anie iš Vilniaus banko darė net pavadinimu atvirai čia veikiantį Švedijos banko filialą, lenkai iš atvirai lenkiškos naftos įmonės daro lenkiškai lietuvišką mutantą.

Antras svarbiausias baras – finansų ir bankų sistema. Vyriausybė beveik atvirai prisipažįsta, kad visas tas diržų varžymasis tokiu laipsniu, kokiu užsimota, yra vardan euro. Kodėl jo taip reikia, kad būtina būtų aukoti visą iki šiol buvusią mokesčių ir išmokų sistemą, chaotiškai ir absoliučiai nelogiškai griebiantis greičiausio valstybės biudžeto deficito sumažinimo – niekas įtikinamiau neargumentuoja, net nedeklaruoja, – reikia, ir tiek. Ir mes, kaip tikri patriotai, rengiam net nacionalinį susitarimą, kažkam parduodami pensininkus, motinas, studentus, mokslininkus, kultūrininkus, – visa, kuo privalėjom pasirūpinti, kaip valstybė likę tegul ir europine savivaldybe. Kodėl reikia euro, kai litas surištas su tuo pačiu euru ir iš esmės yra nacionalinis euro variantas? Ar perėjimu prie euro norima pridengti neišvengiamą lito devalvavimą, šita „taupumo politika“ perkant teisę įeiti į mūsų galutinio finansinio nukenksminimo zoną? Kokį vaizdą matysime Lietuvoj, pagaliau prasibrovę į tą „euro zoną“?

Kol kas tiek energetikos, tiek finansų sektoriuose vykdoma politika reiškia viena: mes visiškai sėkmingai naikinam paskutines nacionalinio savarankiškumo liekanas.

Ūkio slopinimą šiuo „pereinamuoju laikotarpiu“ tobulai vykdo Švedijos bankai, beveik visiškai nefinansuodami stambiųjų Lietuvos verslovių ir lašeliais nutekindami mažesniosioms – kad nebūtų taip akivaizdu, jog yra vykdoma finansinė blokada. O „krizė“ jau leido išpumpuoti milžiniškas lėšas į Švediją, gi turto paskolose įšaldyti kapitalai susigrąžinami periminėjant nemokiųjų valdas. Nenuskriaus savęs bankai. Kad ir čia nekrusteltume, už paskolas Vyriausybei jie išsiderėjo pažadą sabotuoti nacionalinio banko steigimą, ką Permainų koalicija nuosekliai vykdo, visa tai pridengdama plepalų puta. Matyt, nacionalinio banko steigimas turi būti vilkinamas tol, kol Lietuvos studentai bus įklampinti į visą gyvenimą išsimokamas paskolas, kol bus surinktas „būsto burbulo“ metu Lietuvoje sukurtas nekilnojamasis turtas, o pasibaigus konstitucinei apsaugai bus legalizuota visa iki šiol supirkta ir po 2011 metų paimta jau legaliai nusipirksima pusvelčiui pasiūlyta žemė.

Tąsyk „integracija“ bus įvykdyta galutinai. Tiksliau: prasidės galutinis integracijos etapas. Tik kas bus likę iš Lietuvos? Kas ir kur būsime mes?

Tai, atrodo, ne mūsų Vyriausybės problema.

Ar bus tai problema Respublikos Prezidentei?

2009 07 15

9.23. „Respublika“ klausia, ar šiandien įmanomas Žalgiris.

Ne tik įmanomas – kiekviena mūsų diena yra šiuolaikinio Žalgirio mūšio fragmentas.

2009 07 16

11.20. Nacionalinio banko steigimą reikia spręsti referendumo būdu. Kito kelio nėra. Kol valdžia nebus tautos valia įpareigota šitai daryti – nedarys.

Nedarys jau vien dėl to, kad šis veiksmas rodytų nelojalumą pasaulio galingųjų valiai, tokiu būdu – per pasaulinę finansų krizę – nusprendusiai sustiprinti dolerį ir šitaip pratęsti „laisvosios rinkos“, arba vartotojiško kapitalizmo, gyvavimo laiką ir JAV viešpatavimą pasauliui, kol dar nesuformuota aną pakeisti turinti Europos Sąjunga.

Nedarys ir dėl to, kad toks veiksmas būtų tiesioginis sukilimas prieš Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo kontroliuojamą pasaulinę bankų sistemą, kurios esmė – nacionalinių ekonomikų finansinės kontrolės perėmimas, kurio klasikinis pavyzdys gali būti Lietuvos finansinė sistema, dominuojama Švedijos (Skandinavijos) bankų.

Nedarys pagaliau dėl to, kad Lietuvos vyriausybės jau taip giliai įklampino Lietuvą į skolas užsieniui, kad kiekviena nauja vyriausybė galės būti verčiama klausimo nespręsti argumentuojant begale „mums nenaudingų pasekmių“.

Yra ir dar viena svarbi aplinkybė: kol Lietuva tebevaldoma išsivalstybinimo sąmonę teturinčių „valstybininkų“, pagal kuriuos privatus kapitalas visada efektyvesnis (pelno prasme) už valstybinį, mums ir savo visuomenėje bus sunku sudėstyti politinius sprendimus darančias jėgas taip, kad nacionalinis apsisprendimas būtų palankus nacionalinio banko steigimui.

Ar pajėgs mūsų sąmonė suvokti, kad šis nacionalinis bankas galėtų dirbti ir su nuostoliais, padengiamais mūsų pačių vyriausybių, kad tik jos galėtų daryti kai kuriuos nacionalinės ekonomikos rėmimo veiksmus, laisvus nuo užsienio bankų kontrolės? Dabar juk irgi dengiam, tik, deja, užsienio bankų veiklos Lietuvoje nuostolius.

2009 07 17

11.01. Seimas priėmė įstatymą dėl nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio, ir Lietuvos bei užsienio (nors koks, beje, jų reikalas!) liberalai pakilo į kovą prieš jį, akcentuodami visų pirma homoseksualų problemą.

Lietuvos TV laidos „Teisė žinoti“ vedėja R. Miliūtė, užuot pasikvietusi nešališkus komentatorius, kurie žiūrovams paaiškintų, kas tame įstatyme kalbama, ko siekiama ir kaip tai daroma, susodino du nesutaikinamus antagonistus – Petrą Gražulį ir Mariją Aušrinę Pavilionienę, visiems kitiems palikdama tik teisę išsikovoti žodelį ir sau. Diskusija nusirito iki asmeniškumų (M. A. Pavilionienė leido sau net insinuaciją dėl galimų P. Gražulio asmeninių homoseksualinių peripetijų) ir į gryną homoseksualizmo propagandą, kurioje aktyviai ir šališkai dalyvavo pati laidos vedėja.

Europos Parlamente radosi tokių aktyvistų, kaip Nyderlandų atstovė Žanina Henis-Plaschart (Jeanine Henris-Plasscheart), kurie puolė į Europos Komisiją, reikalaudami imtis tam tikrų veiksmų, nes Lietuvos įstatymas verčiąs pasijusti, kad už europiečių – vėl viduramžiai. Nekalbėsim apie tai, kad EP narė įstatymo neskaitė (daug ką nė neskaitę nutaria arba komentuoja ir Lietuvos parlamentarai), pabrėžkim tik tai, kad minėtoji Olandijos pasiuntinė tvirtai žino, jog „būti gėjumi yra gerai“ ir kad tai turinti pripažinti Lietuva, kitu atveju EP bus inicijuojamos akcijos spaudžiant EK, kad Lietuva nedelsiant būtų perduota į teismą. Tokio įstatymo neturį būti, ir šiuo atveju tai „aktyvistei“ nė kiek nesvarbu, kad Lietuva pagal ES ir teisę, ir viešąją nuomonę esanti nepriklausoma valstybė. Ar tai ne bolševikinės sąmonės, tegul ir eurokomunistiniu variantu, apraiška? Liberalas europarlamentaras L. Donskis yra minėtos aktyvistės „geriausias draugas“, anot jos, „jis labai gerai dirba“.

Švedijos žurnalistų spaudimui pasidavusi Švedijoje viešėjusi Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė nurodė tolesnę įvykių seką: „Esu labai nusiminusi, kad tokio pobūdžio įstatymai Lietuvoje yra įmanomi.“ Ir pažadėjo įstatymo pataisas.

Viskas ekspromtu. Pagal minios liberoidinės psichozės sugestijuotą visuomenės elgesį. O juk įstatymas – ne tik apie apsaugą nuo homoseksualizmo propagandos!

2009 07 18

Dėl savo naudos Lietuvos neišdaviau niekados.

2009 07 19

Apie anų laikų ūkininkus. Kokie jie buvo.

Ant šienpjovių ėjo audra. Ūkininkui su sūnum talkino kaimynas irgi su sūnum. Važiuojant per brastą berniokai sušoko į duburį nusiplaut prakaito – tuoj pareisią. Krauti šieną daržinėn pradėjo be jų: tegul pasismagina. Padėti atėjo motina su dukteria. Bet šeimininkas neištvėrė – nuėjo žiūrėti, ką jie taip ilgai daro. Tįso abu vaikai vandeny. Parėjo, tylom baigė iškraut vežimą ir sako: dabar ruoškimės laidotuvėms.

2009 07 20

Kol kas tik Neringa Lašienė „Atgimime“ (nr. 24) išdrįso teigiamai įvertinti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą, nurodydama, kad jis ne vien apie homoseksualizmą, ir visų pirma ne apie homoseksualizmą, o apie sąmonės švarą.

Žiniasklaidos žmonės (gal: veikėjai) taip bijo šio įstatymo, kad savo prielaidas dėl galimos savicenzūros maišo su insinuacijomis, pagal kurias įvairių rūšių lytinių santykių propagavimo draudimą tapatina su tų santykių draudimu, šitaip demonstruodami arba visišką supratimo anemiją, arba cinišką amoralumą, leidžiantį rinktis bet kokias priešininko įveikimo priemones.

N. Lašienė sako: būtų švariau gyventi, jei žiniasklaida veiktų su savicenzūra, kitaip sakant, su elementaria atsakomybe.

Deja, brudas ekrane (pavyzdžiui, LTV „improvizacija“ apie prezidentą, Moniką ir cigarą) pagaminamas ir perduodamas visada lengviau, negu intelekto (jis visada reikalauja atsakomybės) bent kiek palytėtas produktas, tad negi vargsi, kai galima, leidžiama ir net pageidaujama apsieiti be to!

Šitaip blokuojama intelekto sklaida viešojoje erdvėje. Šitaip visos mūsų pastangos nukreipiamos į apačią. O ten džiaugsmų ir atradimų viršūnė kas?

2009 07 21

Mūsų televizinių šou humoras – pakelių viešųjų tualetų lygio.

2009 07 22

Vienas mano amžiaus pažįstamas pasakojo, kad jo dvidešimtpenkiametis anūkas atsisakė netgi apžiūrėti sodybą dviejų upių sankirtoj pačiam Lietuvos vidury, parduodamą už visiškai įperkamą kainą: jie su žmona negalį leisti pinigų tokiems dalykams – norį pamatyti pasaulio.

Mane tai pakraupino: kaip galima atblokšti tokį tiesiog likimo pakištą šansą už kokius 50 tūkstančių priglobti beveik hektarą Lietuvos teritorijos, būti už jį atsakingu ir kartu su ten klestinčia gamta gilintis į būties gamtiškąją raišką! Ne! – jie liko gyventi miesto daugiabutyje ir pasirinko trankymąsi po geriau nei Lietuva urbanizuotus pasaulio pakraščius. Jie dar tarsi ir gyvena Lietuvoje, bet jaučia ir mąsto jau kaip migrantai.

Gal ir įvyks stebuklas – atsikandę „pasaulio“, tie jaunieji žmonės vis dėlto apsistos Lietuvoje. Bet ar tai bebus tai, kas būtų galėję būti? – pasaulis, atradinėjamas per Lietuvą, o ne Lietuva per pasaulį?

Kas šiuo požiūriu yra iš Lietuvos jau pabėgusiųjų troškimas gauti arba – nepaisant net priesaikos kitai šaliai – išlaikyti Lietuvos pilietybę?

Tai – nebijokim prisipažinti, jei turim bent kiek supratimo ir sąžinės – moralinės indulgencijos už gimtinės išdavimą troškulio apmaldymas. Šių žmonių vaikams jokių savivokos kolizijų patirti nebereikės. O anūkams tėvų ir senelių pergyvenimai rodysis tik kažkieno kažkada sapnuoti sentimentalūs sapnai.

2009 07 23

14.27. Latvija jau nebeturi nacionalinės vyriausybės – visus Latvijos vyriausybe vadinamos žmonių grupės veiksmus reguliuoja Europos Komisija ir Tarptautinis valiutos fondas. Latvijos okupacija įvykdyta galutinai: Latvija perimta ir juridiškai (ES stojimo „sutartis“), ir finansiškai (TVF „paskola“).

Lietuva dar nepargriauta. ES neobolševikai tik bando paimti Lietuvą už miego arterijų. Lietuvos vyriausybė blaškosi, bandydama nesikreipti į TVF. Tačiau biudžeto deficitas nemažėja, TVF mato, kad Lietuva anksčiau ar vėliau kreipsis, ir „patarinėja“ jau dabar. Beje, patarinėja taip, kad deficitas augtų – reikalauja atkurti įmokas privatiems pensijų fondams (kad didėtų privatus sektorius, o valstybinis – mažėtų). Norėdama pertvarkyti Lietuvos banką, pervesdama jį į taupesnį režimą, Lietuvos vyriausybė turi gauti Europos centrinio banko sutikimą ir Europos Komisijos pritarimą.

Ir tai, sakau dar kartą, yra mūsų „aukštesnis nepriklausomybės lygis“?

2009 07 24

9.16. Jonas Grigas „Šiaurės Atėnuose“ (nr. 26) paskelbtame straipsnyje „Laiko strėlė“ klausia, kas yra visatos pradžia ir iki jos.

Fizikos dėsniai, kuriais remiantis piešiamas aiškus ir gražus visatos kilmės vaizdas, nepripažįsta praeities ir ateities – dėsniai veikia visada ir visur taip pat. Tuo tarpu netgi tas „gražus vaizdas“ slepia didžiulį klausimą: kaip atsitiko, kad maždaug prieš 14 mlrd. metų kosmosas buvo karštesnis ir tankesnis, nei dabartinės žvaigždės vidus, o įvykus Didžiajam sprogimui iš karštos ir tankios ir vienalytės visata tapo dabartine – šalta, reta ir nevienalytė? Savo fundamentalizmą fizikai bando apginti antruoju termodinamikos dėsniu, pagal kurį uždaros sistemos entropija (netvarka) negali mažėti. L. Bolcmanas (L. Bolzmann) entropiją apibūdino kaip objekto būsenos (makrobūsenos) priklausomybę nuo ją sudarančių dalių būsenų (mikrobūsenų). Jei bibliotekoje (makrobūsena) knygos sudėliotos pagal sistemą, fiksuojančią kiekvienos knygos pastovią vietą (mikrobūsena), lengvai surandamą skaitytojui, tvarka ideali. Bet jei skaitytojas knygą padėjo į kitą vietą, tvarkos makrosistermoje mažėja. Entropija didėja ir visuomenėje – žmonės keičia darbus, migruoja, žūva. Tvarką arba mažą entropiją, gamtoje palaiko gravitacija, įvairių lygmenų materijos sąveikos, visuomenėje – vyriausybės, teismai, policija. Ir nors akivaizdu, kad visatos entropija rytoj bus didesnė nei šiandien, kodėl ji vakar buvo mažesnė nei šiandien, o užvakar – dar labiau? Iš kur ir kodėl ta pirminė tvarka? Ir kodėl ta tvarka į vieną pusę – į netvarką? Svarbiausia – tos laiko sklaidos į griuvimą, išnykimą pakeisti negalime – negalime sugrąžinti jaunystės, iš kiaušinienės negalime atkurti kiaušinio. Laiko strėlės į ateitį paleisti negalima.

Gal tai ir yra galimų atsakymų į šiandien dar nepaaiškinamus klausimus kryptis?

Straipsnio autorius analizuoja visatos kaip makrosistemos sąryšį su mikrosistemomis, pabrėždamas gravitaciją kaip visatos tankio kitimų, formavusių žvaigždes ir galaktikas bei – mažesnio tankio srityse – vakuumų, radimosi prielaidą. Molekulių elgesys ir medžiagų formavimasis yra žinomas, bet kas yra tuščia erdvė – dar ne. Gal tai didžiausios entropijos vietos?

Bet kaip iš tuščio ir ramaus erdvėlaikio atsirado dabartinė visata?

Paslapčiai įminti siūloma tamsioji energija. Jei ji tikrai egzistuoja, erdvė – ne visiškai tuščia. Esant labai žemoms temperatūroms, erdvėje prasideda kvantinių laukų fluktuacijos. Ar tamsiosios energijos fluktuacijos negalėtų kurti dalelių ir jų telkinių bei gimdyti naujų visatų? Juk medžiagos dalelės – viso labo kondensuota energija.

Jau daroma prielaida, kad visatos gali fluktuoti abiem laiko kryptimis, senos ištuštėdamos ir gimdydamos naujas. Labai tolima ateitis nesiskiria nuo labai tolimos praeities, o ankstyvoji visata nebuvo visatos pradžia, tik tarpinė begalybės fazė. Tai atsako į klausimą, kodėl laiko strėlė lekia tik į vieną pusę: tai mūsų mikrosistemos regimybė.

Tačiau tokiam erdvėlaikiui įrodyti turi būti kaip tikra patvirtinta tamsiosios energijos buvimo prielaida.

2009 07 25

8.29. „Skandalas Slovakijoje“, trimituoja žiniasklaida: sukilo Slovakijos vengrai (jų apie 9 procentai). Mat, Slovakijoje priimtas įstatymas, kuriuo remiantis už valstybinės kalbos niekinimą valstybės įstaigose bus galima bausti pinigine bauda, ir nemaža.

Ką, XXI amžiuje tokie įstatymai!? – šaukia Slovakijos vengrai. Kaip šitaip galima!? Kur žmogaus teisės?! O ES erdvėje jau sklando grasinimai imtis sankcijų prieš nacionalinę Slovakijos vyriausybę.

O kad Slovakija yra nepriklausoma nacionalinė valstybė ir turi teisę ginti slovakų kaip tos valstybės steigėjų teises? Ką gi, tąsyk vengrai gali paprašyti autonomijos! Ir inspiruoti tokias mintis bei veiksmus paprasčiau, negu suorganizuoti kokią nors oranžinę ar rožių revoliuciją. Ir precedentas yra – Kosovas: pradžioj autonomija, paskui nepriklausomybė, po to – įsijungimas į „bendrąją erdvę“, kur sienos nebeturi jokios reikšmės. Ir eurokomisarai čia niekuo dėti – viską daro patys už savo teises kovojantys žmonės!

2009 07 26

8.50. Sustiprintai akcentuojama mintis, kad tauta – tai moderniųjų laikų tvarinys, Prancūzų revoliucijos kūdikis. Suprask: kaip atsirado – taip ir išnyks. O kad visa tai, kas apsiformino moderniojo pasaulio tauta, kilo iš amžių glūdumos, formuojantis kalboms, papročiams, teritoriniams tvarumams, jau turėjo būti iki šiuolaikinės tautos – apie tai galima ir nutylėti.

Negalima. Jei nori mąstyti sąžiningai.

Prancūzų revoliucija sukūrė ne tautą, ji sukūrė pilietybę – valstybinį individo apibrėžimą, konstitucinį individą, kuris revoliucinio laisvė, lygybė, brolybė šūkio dėka į valstybę (revoliucinę valstybę) priėmė visus individus, nepriklausomai nuo jų etninio pamato, svarbu, kad tas individas pripažino revoliucinę prancūzų valstybę (nepripažįstančiuosius dorojo irgi nepriklausomai nuo jų etninės kilmės).

Jeigu Lietuva po carinės okupacijos būtų atkūrinėta prancūzų pavyzdžiu, ji būtų atkurta kaip Lenkijos provincija – konstituciškai tai jau buvo padaryta 1791 metais. Modernioji lietuvių valstybė tegalėjo būti sukurta tik atsiribojant nuo kitų etnikų. Etninis Lietuvos nepriklausomybės pamatas buvo vienintelis būdas kalbėti apie Lietuvos valstybę, o ne apie Lenkijos valstybę. Teko atsiriboti ir nuo nutautusiųjų lietuvių, bet tai nereiškė atsiribojimo nuo Senosios Lietuvos, kuri pirmoji Europoje išgyveno tokį christianizacijos atneštą ir per kultūrą patirtą pralaimėjimą. Mums gaila, kad lietuvių didžiūnija sulenkėjo. Tačiau vardan jų kaip istorinio paveldo mes tikrai neturėjome tapti Lenkijos provincija. Didysis Vilniaus seimas ir Lietuvos Taryba pasirinko vienintelį teisingą kelią.

LDK – gera pamoka, kaip nereikia gyventi.

2009 07 27

„Einąs į politiką“ yra naudos ieškąs žmogus. Net jeigu tokiam svarbu jo paties nauda, jis galėtų tikėtis jos daugiau gauti, savo naudai susitvarkydamas kuo didesnį viešųjų santykių plotą taip, kad šis veiktų jam palankesne kryptimi ir būdu. Išėjimas į diskusiją su kitais viliantis jų valią palenkti norima kryptimi, ir yra politika. Kuriam gana naudos, kurią turi, tas ir gyvena sau, nekišdamas nosies į viešumą.

Tačiau esama tokių, kurie netgi savo išėjimą į viešumą sieja su nauda ne tiesiogiai sau, o grupei – tautai, klasei, socialiniam sluoksniui, save matydami kaip tos grupės narį. Kuo abstraktesnis bus tas kolektyvinis subjektas, tuo visuotinesni bus naudos kriterijai, tuo universalesnė bus visuomeninė nauda.

Deja, bendrojo gėrio visuotinumas reikalauja labai daug apsiribojimų ir atsiribojimų – galima sakyti, tokia orientacija reikalauja gyvenimo būdo, kurio patosas yra ne inovacijos, o renovacijos – ne tiek tai, ką dar turėtume padaryti, o tai, ko turėtume nepadaryti, kad nesugriautume to, kas jau yra gera.

Šiuolaikinis demokratinis valdymasis, pagrįstas iniciatyvomis, reikalaujančiomis tik mechaninės balsų daugumos, yra visiškai nepalankus renovaciniam gyvenimo būdui. Šiuolaikinis pasaulis, valdomas inovacinio gyvenimo būdo, beveik be savikontrolės mechanizmų ir netgi valios kokiai nors savikontrolei plaukia nevaldomo chaoso vandenynu visiškai nežinomomis kryptimis.

2009 07 28

1529 m. surašyto Pirmojo Lietuvos statuto atskaitos taškas – asmuo, o jo santykis su kitu asmeniu – tik juridinis, nepriklausomai „kokios bebūtų padėties ar luomo“, „tiek vargšai, tiek ir turtingi“ (I skyrius, 9 punktas).

Kas nuostabiausia – „niekas kitas neturi būti baudžiamas ir nuteisiamas, tiktai tas, kuris kaltas /.../, tai yra, nei žmona už savo vyro nusižengimą, nei tėvas už sūnaus nusižengimą, nei sūnus už tėvą ir taip pat nei joks giminaitis, nei tarnas už poną“ (I skyrius, 7 punktas).

Tuo pat principu remiantis detaliai aprašytos turto atėmimo ir neatėmimo už padarytą nusikaltimą sąlygos. Labai svarbu, kad turto paveldėtojai, davę priesaiką, jog apie ketinimus padaryti nusikaltimą nežinoję, teisę į paveldėjimą išsaugo, bet nesutinką prisiekti – netenka.

Labiausiai man patinka I skyriaus 1 punkto baigiamoji nuostata: „tasai, kuris kitą apkalbės ir neįrodys, pats ta bausme turi būti baudžiamas“. Net jei apkaltino ką nors nužudžius, bet to neįrodė.

Statutas atviras garbei, sąžinei ir pasitikėjimui. Todėl ir išsilaikė tiek amžių. Kol šios savybės numirė kitas civilizacijas perimančiuose žmonėse: sakyk viena, daryk kita.

2009 07 29

9.17. Kaip savo finansinėje apžvalgoje informuoja „Lietuvos žinios“, remdamosi „The New York Times“ ir „The Guardian“ publikacijomis, JAV bankininkai iš pasaulinės finansų krizės nė kiek nepasimokė ir yra linkę tęsti ankstesnę politiką. Remiamasi tuo, kad investicinis bankas „Goldman Sachs“ skaičiuoja rekordinį pelną ir išmoka dosnias premijas savo vadovaujančiam personalui.

Nobelio premijos laureatas Džozefas Štiglicas didžiule klaida laiko Vašingtono pareigūnų paskelbtą krizės įveikimo nuostatą, jog esama „pernelyg didelių, kad žlugtų“ bankų, dėl ko juos reikia gelbėti mokesčių mokėtojų pinigais.

Kito nobelisto – Polo Krugmano – nuomone, taip kai kurie bankai pajuto gavę papildomų saugumo garantijų tęsti savo beprotiškų pelnų medžioklę. „Ji pasidarė galima ir tebėra galima dėl to, kad JAV ekonomika pastaraisiais dešimtmečiais buvo itin „sufinansinta“ ir nutolusi nuo realių gamybinių santykių: didžiausi pelnai gauti ne iš realių produktų, o iš prekybos iš tiesų beverčiais vertybiniais popieriais.“ Ypač pavojingas buvęs polinkis įvestuoti į niekam nereikalingų nekilnojamojo turto objektų statybą.

Privačių bankų valstybinis finansavimas (jis įvairiais pavidalais vykdomas ir Lietuvoje) kelia principinį klausimą: kas tai – naujo pavidalo socializmo statyba? Dž. Štiglicas atsako, kad jeigu tai ir socializmas, tai „socializmas turtuoliams“, nes tai, ką daro JAV administracija, yra rūpinimasis ne eiliniu individu, o turtingiausių šalies piliečių saugumu.

Jeigu nebus imtasi bankų reguliavimo sistemos sukūrimo (dėl bankų lobistų sprendimo ji vis atidėliojama), vartotojai vėl gali likti neapsaugoti, o JAV, taigi, ir viso pasaulio finansų sistema – ypač nestabili. Jeigu niekas nesikeis, sako P. Krugmanas, „mes būsime parengę sceną dar didesnei finansų katastrofai, kuri prasidės jau po kelerių metų“.

Ar reikia pridurti, kad šioje situacijoje blaškosi ir Lietuva?

2009 07 30

10.19. Galvojau, kad su Vilniaus klumpe, arba Ermitažo–Gugenheimo muziejumi Vilniuje, reikalas baigtas – „projektas“ atmestas. Pasirodo – ne!

Artūrą Zuoką, Vilniaus savivaldybės aukšto lygio finansinių schemų iniciatorių, farvateryje pakeitęs vicemeras Gintaras Babravičius neseniai pareiškė, kad projektas „po truputį juda į priekį“.

Kai po skandalo dėl 5 mln. litų už „galimybių studiją“ Vilniuje lankėsi Ermitažo direktorius M. Piotrovskis, paskui Gugenheimo fondo direktorius T. Krensas, atrodė, kad tai – atsisveikinimo vizitai. Taigi ne! Ponas T. Krensas, atleistas iš fondo direktoriaus pareigų už Niujorko muziejaus makdonaldizaciją ir pinigų naudojimą filialams pasaulyje steigti, įkūrė savo vadovaujamą konsultacijų kompaniją, kurią dabar Vilniaus savivaldybė ketina samdyti konsultuoti tolesnę Klumpės projekto vadybą. Išmanančiųjų teigimu, mažiausia tokių konsultacijų kaina būtų koks milijonas litų. Tačiau už ką būtų mokamas tas milijonas – taip ir neaišku. Kaip neaišku ir tai, kam reikalingas tas Ermitažo–Gugenheimo muziejus Vilniuje – kokios čia būtų ekspozicijos, kiek kainuotų jų nuoma, kiek atsieitų pastato išlaikymas ir kita. Jokio ekonominio pagrindimo nėra ir jo neplanuojama gauti iš T. Krenso. Tačiau statyti planuojama.

Tai, ką dabar vėl verda Vilniaus savivaldybė, yra sąmokslas prieš visuomenės nuomonę, pakankamai aiškiai išreikštą ne viename kultūros elito žmonių pareiškime ir reikalavime. Klumpės projektas beprasmiškas ir net kenksmingas įvairiausiais požiūriais. Išskyrus vieną – jį vykdančių žmonių pasipelnymo iš valstybės iždo galimybių požiūriu. Neveltui Vilniaus miesto mero pavaduotojas Vidmantas Martikonis teigia, kad „konsultacijos“ yra „aukšto lygio schema, kaip nebaudžiamiems ir nesuskaičiuojamai išleisti tokius pinigus“.

Spaudai mušant pavojaus būgnus dėl valstybės lėšų švaistymo, problema savo iniciatyva turėtų susidomėti generalinė prokuratūra.

Įdomu ir kitkas: visuomenė gali kalbėti ką nori, o atsiranda koks į savivaldybę prasmukęs „tautos atstovas“ biznierius, ir daro sau ką nori, atvirai spjaudydamas visiems į veidus. Galima, žinoma, organizuoti dar vieną visuomenės peticiją, piketą ar dar ką ir taip tramdyti savivaliautoją. Bet ar savivalę būtina tramdyti tik jėga? Gal vis dėlto laikas būtų pagalvoti apie valdžios įgaliojimus gavusių žmonių kuriamų produktų finansinio rentabilumo reikalavimą? Apie asmeninę pareigūnų atsakomybę už iš principo finansiškai nefunkcionalių objektų produkavimą? Juk ir finansų krizę kas sukūrė – ar ne tie realiųjų verčių neatitinką finansiniai projektai?

Buvo jau paskelbti nepriklausomų stebėtojų pateikti samprotavimai ir paskaičiavimai, kad Klumpė reikalaus milžiniškų jos funkcionavimo išlaidų, kad jos jokiu būdu negalės būti sukurtos iš muziejaus veiklos – tai ne, ta informacija liko taip ir neišgirsta, lyg jos visai nebūtų buvę.

Kartais man atrodo, kad pradedu suprasti, kaip prasideda terorizmas.

2009 07 31

10.04. Yra tik du politikų tipai: tie, kurie tarnauja valstybei, ir tie, kurie tarnauja valdžiai.

Kurie tarnauja valstybei, gali pasiaukoti. Imtinai iki savo gyvybės.

Kurie tarnauja valdžiai, gali tik paaukoti. Imtinai iki savo valstybės.