Rugpjūtis Spausdinti
2009
Parašė Romualdas Ozolas   
Pirmadienis, 31 Rugpjūtis 2009 23:45

2009 08 01

10.39. Mūsų pižoniškumas įgyja groteskinius pavidalus. Dedamės intelektualais, o perskaityti „originalo forma“ rašomas užsieniečių pavardes negalim – vieni jas taria vienaip, kiti – kitaip. Prancūzai, anglai, amerikiečiai transkribuoja mūsų pavardes ir nesuka sau galvos. „Originalo forma“ persimeta ir į tarptautinius žodžius – šizofreniją radau rašant schizofrenija, ir galvoju: o gal atsirado nauja beprotystės rūšis? Net suprantami žodžiai daromi „tarptautiniais“: „Stumbro medžioklė“ verčiama „Iziubrio medžiokle“, tačiau sėja abejonę, gal iziubris koks stumbro mutantas?

Visai neseniai Šukšino filmo „Kalina krasnaja“ („Putinas raudonasai“) pavadinimas išverstas taip: „Kalina raudonoji“. Kokia filosofija čia vadovautasi? Kultūros kumečių – ne kitaip. (Kažkas yra pasakęs, kad kumetis – nei baudžiauninkas, nei dvarininkas – yra pati baisiausia atmaina: su pono užmačiom ir vergo dvasia.)

2008 08 02

9.28. Doram ir pačiam su savim darnoj gyventi norinčiam žmogui egzistuoja tik vienas klausimas: sutinki ar priešiniesi?

Nuolat girdžiu klausimą: kaip? su kuo? dėl ko?

Neklausk, dėl ko – gyvenimas kasdien, kas akimirką pakiša tau būtinybę atsakyti: sutinki ar ne? Neklausk jokių aplinkybių, atsakyk iš principo – ir bus pradžia. Pradžia aiškumo, kaip ir su kuo.

Atsakysi sutinkąs – liks tik prisiderinti.

Pasakysi nesutinkąs – tavo paties sąžinė, išmintis ir valia pasakys tau. Tai bus tavo žinia kitiems. Taip pats atsakysi – su kuo?

Viskas prasideda šią akimirką, dabar, tavo paties akivaizdoj ir tau dalyvaujant, net jei manei nedalyvaująs.

Dalyvauji.

Jei gyveni, pasirinkimo neturi: gyvenime turi dalyvauti. O dalyvauti – tai arba pritarti tam, kuo reiškiasi esamybė, arba tam priešintis.

2009 08 03

9.56. Būtų ką rašyti apie daugybę ir pasauliui, ir Lietuvai aktualių procesų ir naujų faktų – o negaliu. Niekaip nepaleidžia sekmadienio žinių naujiena nr. 1: Palangoj nuskendo aštuoni žmonės, Klaipėdoj – dar du, ir dar du – prie ežero. Išgelbėta kelios dešimtys skendusių.

Dauguma jų buvo pagėrę arba girti. Ne vienas buvo išprašytas iš jūros, bet gelbėtojams nuėjus vėl įlindęs. Po to jau tik išneštas.

Taip, galima sutikti: nelaimėms oras buvo idealus – karšta, bangos didelės, tik džiūgauk!

Padžiūgavom. Neatsakingas iki plevėsiškumo požiūris į gyvenimą, jokių konvencijų nepaisymas (vėlavos pajūry rodė, kad maudytis draudžiama – bangos per didelės), vartojimo laisvė ir laisvas vartojimas – ir kiek šeimų ir giminių po visą Lietuvą Klaipėdon sutraukusios Jūros šventės su neregėtu burlaivių sąlėkiu liks ašaromis paplūdę, o Lietuva prie savo liūdnųjų statistikų kiek prisirašys sumažėjusi?

Skęsta tauta. Girta tauta. Neatsakinga tauta.

Nuožmaus vartojimo civilizacijoje gyventi visiškai neprisitaikiusi, dar neišmokusi gyventi tauta.

2008 08 04

9.24. Prieš porą savaičių viename TV kanale ir viename laikrašty šmėstelėjo ir naujų „karštų žinių“ užgulta paskendo informacija apie JAV Naujojo Džersio valstijoje atskleistą milžiniško masto korupcijos ir pinigų plovimo skandalą. O juk faktas pamokantis. Ar dėl to ir nutilta, kad pernelyg pamokantis?

Nusikaltimo pamatas, apie kurį kalba JAV prokurorai, yra žydų rabinų organizuotas tarptautinis pinigų plovimas. Pats baisiausias faktas – prekyba žmonių inkstais. Rabinas, kurio vardo nenoriu nė minėti, Izraelyje inkstus pirko po 10 tūkst. dolerių (24 tūkst. litų), o JAV pardavinėjo po 160 tūkst. dolerių (387 tūkst. litų). Taip buvo paimta dešimtys milijonų dolerių.

Prekyba žmogaus organais – tik dalis finansinių machinacijų, į kurias buvo įsitraukę garbūs žydų bendruomenės veikėjai. Kad biznis vyktų be kliaučių, jie „tepė“ politikus ir kitus viešuosius asmenis, kurdami juodojo verslo nebaudžiamumo atmosferą.

Dešimt metų vykdytas tyrimas baigtas suimant 44 asmenis, iš kurių trys miestų merai, ir penki rabinai.

FTB ragina bylos nelaikyti religiškai motyvuotu politiniu tyrimu, o nusikaltimu dėl korupcijos, puikybės ir šokiruojančio viešojo pasitikėjimo išdavimo. Galima sutikti ir su tokia bylos motyvacija, puikiai suprantant, ką šiuo atveju reiškia puikybė ir kieno ji visų pirma yra elgesio norma. „Šokiruojantis viešojo pasitikėjimo išdavimas“ tik plaukia iš tos pačios puikybės.

Ir vis dėlto byla – tai šviežio oro gurkšnis nuo godulio ir cinizmo pakvaitusioje visuomenėje tiems, kurie bent jau bando ką nors padaryti, kad Biblijos pranašautos ir finansinių spekuliantų įgyvendinamos Apokalipsės galima būtų išvengti.

Kada kas nors panašaus bus Lietuvoje? Kada baigsis tie niekingieji kovos su korupcija spektakliai, kai pareigūnas rimtai apkaltinamas už tai, jog prieš medžioklę jis savo bendrui padavė dešros ir konjako?

2008 08 05

10.25. „Lietuvos žiniose“ kaltindamas generalinį prokurorą A. Valantiną melavus radijo laidoje dėl šešių suvalkiečių kreipimosi ištirti, ar Jonas Basanavičius nebuvo nušautas lenkų agento, o ne miręs savo mirtimi, V. Landsbergis taip užaštrino tą J. Basanavičiaus nužudymo bylą, kad pakvipo skandalu. Buvo sunku suprasti, kodėl taip jaudinasi V. Landsbergis, puldamas generalinį prokurorą dėl formalių dalykų, nors šis buvo teisus, sakydamas turėjęs susipažinti su turima medžiaga, norėdamas atsakyti pareiškėjams, nes atsakyti įpareigoja įstatymas, be to, atsakyti kompetentingai.

Rugpjūčio 1 d. Ariogaloje įvykusiame XIX tremtinių, politinių kalinių ir rezistencijos dalyvių sąskrydyje „Su Lietuva širdy“ sakydamas kalbą, V. Landsbergis vėl rutuliojo J. Basanavičiaus mirties aplinkybių tyrimo temą. Galima būtų tik padėkoti už galimos dar vienos istorinės santykių su kaimynais problemos akcentavimą – istorijos pažinimas tikrai nekenkia. Tačiau šįkart išsakyta ir susirūpinimo priežastis: J. Basanavičius mirė savo mirtimi, o ne nušautas lenkų agento. „Ir mūsų teisėsauga nutarė tokius dalykus tirti? Beprotybė nėra be prasmės. Jei tokią istoriją paskelbs Lenkijos laikraščiai, visi manys, kokie lietuviai bepročiai.“

Ką gi, dabar aiškiau.

2009 08 06

9.48. Kas patyrė Atgimimo metą, tas gali geriau suprasti ir Lietuvos kaip Jogailos „krašto“ istoriją.

Pasipriešinimas okupaciniams Ordino antpuoliams vyksta vedamas to meto politinio elito, tačiau tautos remiamas taip aiškiai, kad niekam nekyla abejonių: krikščioniškojo tikėjimo netapatumas baltiškajai gamtameldystei pernelyg absurdiškas. Lietuvių karo su kryžiuočiais varomoji jėga yra dvasinis pasipriešinimas. Lietuvių ir Atgimimo varomoji jėga yra okupacijos primesto gyvenimo būdo ir „tikėjimo“ nepriimtinumas.

Tačiau Europa spaudžia. Telkia jėgas ir puola. Jaunoji lietuvių elito generacija mato, kad priešintis bus sunku, ir ima „ieškoti išeičių“. Jogaila mano, kad „gavus karalystę“ bus lengviau gintis. Tik savo pagonišku protu nesuvokia, kad pagal Europos tvarką karalystė nejungiama prie kunigaikštystės, kad Lietuva tų jo vedybų dėka tampa Lenkijos karalystės priedu. Vytauto blaškymasis, bandant gauti karūną, primena mūsų padėtį XXI amžiaus pradžioj, kol per krizę (= Švitrigailos bandymą atsilaikyti) galutinai pamatoma, jog galios prarastos. Nuo tada elitas jau nueina su stipresniaisiais, liaudį palikdamas manytis kaip išmano. Kaip anais laikais, taip ir dabar.

2009 08 07

10.50. Kuo tik nesirūpina Lietuva savo žiniasklaidoje! – rūpinasi prie Nigerijos krantų pagrobtais penkiais jūrininkais ir laivu su Lietuvos vėliava, rūpinasi dėl galimo naujo karo tarp Rusijos ir Gruzijos, ginčijasi dėl progresinių mokesčių įvedimo ar neįvedimo, reikia ar nereikia Gugenheimo muziejaus Vilniuje, mokėti ar nemokėti Seimo nariams kanceliarines išlaidas vasarą ir t. t., ir pan.

Tačiau niekur – nei dienraščiuose, nei savaitraščiuose, nei radijo ar televizijos laidose – nė žodžio apie tai, kaip mes gyvensim „laisvi ir nepriklausomi“, toliau savo biudžetą remdami BVP, kurį sudaro tik 30 proc. gamybos ir 70 proc. paslaugų, kai turėtų būti bent jau atvirkščiai. Kaip mes galim įveikti krizę ir turėti tvirtą valiutą, jeigu praktiškai nieko negaminam? Kas valstybei gali duoti pajamų, jei Vakarų skirstomieji tinklai, vos tik buvo privatizuoti, davė 70 mln. litų nuostolių, kai iki privatizavimo gaudavo 70 mln. pelno? Ką dar parduosim, kad gautume grašius einamosioms išlaidoms, kai parduoti nebėra ką, kai pardavinėjam žmones? Juk ar ne ciniškas žmonių pardavinėjimas ES darbo jėgos aukcione yra mūsų emigracija? Paskutinis išsipardavimas. Kas po to? Kur mūsų plėtros projektai mažiausiai penkioms dešimtims metų į priekį? Kokioms pasaulyje paklausioms mums parankiausioms prekėms gaminti mes susitelkiam nacionaliniu mastu, vienydami ir valstybės, ir mūsų versliųjų Lietuvos ekonominėje erdvėje veikti norinčių žmonių pastangas? Ką kalbėti apie perspektyvas, jeigu nežinom net esamybės – kuo disponuojam ir kam tai naudojam. Kad ir Visagino atominė. Kad ji bus uždaryta (tik nežinia, su kokiais nuostoliais valstybei) – aišku: privers „užsienis“, t. y. ES. Kad komercinės elektrinės neatlaikys Drūkšių ežeras – irgi aišku, tik slepiama. O kad komercinė, be viso kito, ir nebereikalinga, kai kaimynai pristatys savų elektrinių, iš kurių ir patys galėtume pirkti – gromuliuojama kaip karšta bulvė. Taip mūsų perspektyva mūsų akyse dega mėlyna liepsna.

Niekaip nesuprantu, kaip galima, už ką galima gauti pinigų, jei negaminam ir neparduodam. Ką dabar produkuojam – žvirblio ašaros palyginus su tikraisiais poreikiais. Suprantu, kad šio klausimo „pajudinimas“– tai valstybės ekonominės sąrangos ir proporcijų fundamentalios peržvalgos ir koregavimo būtinybę iškeliantis veiksmas.

Bet ar ne tuo ir naudojasi veikliosios kitų šalių vyriausybės, imdamosi savo gamybinių galių išsaugojimo valingai jas prioritetizuojant ir perimant, kitaip tariant, vienvališkai, parlamentams liepiant patylėti ir pritarti, pertvarkydamos valstybės sąrangą?

Krizė – tai metas, kada rinkiminė demokratija turi būti pakeista išgyvenimo demokratija. Mūsų ryžtas išgyventi, deja, tuščias iš principo – buhalterinis pajamų ir išlaidų kalkuliavimas iš išorės primestų kriterijų požiūriu. Išlaidų bankrotą karpom krizės žirklėm ir manom, kad kinta jo vertė, kai kinta tik jo pavidalas, dėl ko jis darosi apskritai bevertis – netinkamas naudoti.

Krizė – tai metas, kai galima būtų ir paklausti, ir rasti atsakymus į daugybę baisių klausimų. Kaip atsitiko, kad supermarketai užkariavo miestų centrus, tarsi Sosnovskio barščiai išnuodydami aplink visą smulkiąją ir vidutinę augmeniją? Visam pasauly egzistuoja normos, kurios numato smulkaus ir vidutinio verslo išlikimo sąlygas. Ar teisėtas yra tas ketverto didžiųjų prekybos firmų įsiviešpatavimas kartelinio susitarimo požiūriu? Kas iš Lietuvos pareigūnų, kuris Seimas ir kokie parlamentarai leido jiems užgožti miestus? O kol jie keros kaip iki šiolei – apie smulkų ir vidutinį verslą galim kalbėti tik turguose. Bet ir ten lietuviai ir toliau pardavinės lenkiškas arba lenkų atvežtas kinų prekes – naudoti beveik netinkamas, bet – prekes.

Prezidentė prisiėmė atsakomybę. Veikia.

Ir vis dėlto...

2009 08 08

Vasaros kelionių metu susitikau su daugybe žmonių, ir beveik visi, kai pradėdavom kalbėtis apie Lietuvos padėtį ir išeitis iš liūno, pabrėždavo, kad be tiesioginės atsakomybės už akivaizdžiai visai visuomenei ir valstybei nenaudingų ir net žalingų projektų stūmimą, priėmimą ir vykdymą niekas nepasikeis. Žmonės turėjo ir nuomonę, kokiu būdu spręsti politiškai ginčijamus visuomeninę reikšmę turinčius (tokius kaip Gugenheimo muziejaus filialo Vilniuje, Neringos urbanizavimo, vėjų jėgainių, Visagino atominės pobūdžio, geležinkelių privatizavimo ir pan.) klausimus – referendumais. Nacionaliniais arba regioniniais referendumais. Jie ir visuomenės politinį aktyvumą didintų, ir partijų rietenų sumažintų, o ypač – labai pastebimai apribotų valdžių savivaliavimą. Geroms iniciatyvoms ir protingiems sprendimams kelio tai tikrai neužkirstų. Matyt, tai ir yra ta priežastis, kuri neleidžia Seimui ne tik priimti, bet ir svarstyti valdžios atsakomybę griežčiau reglamentuojančių teisės aktų projektų.

2009 08 09

Dar vienas vasaros susitikimų pokalbių su verslo žmonėmis motyvas: nacionalinei produkcijai – prioritetinės pardavimo sąlygos, kuriomis turi rūpintis valstybė. Kaip – kiekvienos šalies išradingumo ir specifinės padėties klausimas, tačiau principas – nepajudinamas.

Kur „lentynos“ su smulkių gamintojų prekėmis visose parduotuvėse gigantuose? Apie tai kalbama nebe pirmi metai, o iš viso to – tik saviveiklinis cypsėjimas „pirk prekę lietuvišką“. Kur ją pirkti? Organizuojamos saviveiklinės pardavyklos, panašios į Vilniaus Tymo turgelio ūkininkų išsipardavimus, kai kas patalpas nuomojasi net mokyklose (esu apie tai rašęs). Bet kad po savo stogu ką nors gera pagaminusius žmones priimtų Maksima, Rimi, Norfa ar dar kuri superfirma – nei mačiau, nei girdėjau. Viskas turi pereiti per supirkėjus, o šiems, aišku, rūpi kas pigiau, o ne geriau. Užtat ne tik turgūs, bet ir parduotuvės užgrūstos lenkiškai kiniškos produkcijos.

Kalbam apie revoliucinį verslo išlaisvinimą – leisti pardėt verslą be jokių leidimų ir mokesčių. Tačiau kur tu parduosi produkciją, jeigu visą prekybos erdvę užklojusios monopolinės pardavyklos?

2009 08 10

Šiandien visi ieškom tapatumo beveik be kritinės minties šio šūkio atžvilgiu.

Globalizacijos realybė yra ta, kad pasaulinė finansų funkcionavimo sistema netgi didžiausias tautas per individų nuperkamumą spaudžia taip, jog „tapatumas“ lieka kažkokia apgailėtinai maža praeity egzistavusi tautos liekana. Kaip tokia ji atrodo bejėgė, o kas šiandien bejėgis – tas juokingas ir apgailėtinas. Šitaip raginimas „tapatumui“ tampa raginimu nykimui ir mirčiai.

Ar ne tiksliau būtų ieškoti netapatumų – netapatumo tam, kas griūva ant tavęs ir tavo tautos kaip globalistinė unifikacija?

2008 08 11

11.53. Polas Krugmanas skelbia JAV ekonomikos recesijos pabaigą – ūkio ir eksporto augimas rodąs stabilizacijos tendenciją. Antros Didžiosios depresijos išvengta vyriausybėms ėmus agresyviai skatinti ekonomikos procesus. Tačiau atsigavimas bus lėtas.

Būtent tas „lėtas atsigavimas“ rodo, kad kapitalizme niekas nepakito ir atsinaujinimo neįvyko. Tik griūties pristabdymas. O tai savo ruožtu patvirtina, kad krizė tebuvo dolerio apvalymo, jo vertės nuosaikaus pagryninimo akcija.

2008 08 12

9.17. Jau kelinta diena pasienyje su Rusija tvenkiasi lietuvių autofurgonai – eilė jau apie aštuonis kilometrus. Tokią blokadą Lietuvos vežėjų firmos buvo patyrusios prieš keletą metų. Reikėjo daug laiko, kol verslas buvo atkurtas. Dabar jau vėl lietuvių vežėjų paslaugas pirkusios firmos ieško kitų vežėjų ir perkrauna krovinius: blokuojami tik Lietuvos vežėjai. „Linavos“ atstovai sako: Rusijos rinka prarasta, apie 800 Lietuvos įmonių netenka visko. Organizuojamas maisto pristatymas – žmonės pasieny prie muitinių gyvena pusbadžiu, anitisanitariškai.

Ta pagalba panaši į išmaldą.

Užsienio reikalų ministras išsikviečia Rusijos ambasadorių, o žurnalistams pakeltu tonu aiškina: aš jam pasakiau, aš jam nurodžiau! Ambasadorius atremia: čia pačių vežėjų ir muitininkų reikalas. Vežėjai buvo nepatikimi, vežė kontrabandą, tad ir tikrinami iki panagių. Kitaip sakant, čia ne politinis, o žinybinis kriminalinis reikalas.

Gal ir esama kokių pražangų vežėjų veikloje. Bet už kelis bausti visus?

Rusija taip elgiasi visada. Kažkada dėl „techninių kliūčių“ uždarė naftos vamzdį, kuris dabar tikrai rūdija. Dabar dar žada nebepirkti pieno produktų, nes rado antibiotikų nuosėdų. Visa tai – dėl lietuvių verslininkų kaltės, jie ir turį atsakyti.

Rusija puikiai žino Lietuvos „valstybininkų“ požiūrį į verslą – jis nelaikomas valstybės reikalu, valstybė privalo tik surinkti mokesčius. Rūpintis verslu esą protekcionizmas ir konkurencijos sąlygų iškraipymas.

Rusija taip ir sako: nesikiškim – tai verslininkų ir jų organizacijų reikalas. Pabandyk pasakyti, kad tai politika – pakels baisų triukšmą.

Lietuvos valdžia ir netriukšmauja: Maskvon siunčia muitininkus – gal ką sutars.

O visa kita valdžia – ministrai, parlamentas, europarlamentarai – atostogauja. Nesikiša į įvykius ir Prezidentė. Nors kontekstas, kuriame vyksta autofurgonų, pieno produktų blokada, rodo aksominį karo prieš Lietuvą judesį – pradinį, po kurio bus ir kitų.

Kad tyli europarlamentarai ir apskritai visa Europos Sąjunga – nenuostabu: su Rusija ji bučiavosi ir po Rusijos ir Gruzijos karo. Bet kodėl paplūdimiuose drybso Lietuvos valdžia, kai puikiai supranta vežėjų blokados specifiką, galima paaiškinti tik vienaip – valstybės visiškai nebeturime. Ištirpo.

2009 08 13

9.09. Niekaip nesuprantu, kaip galima taip olimpiškai atostogauti, kai Lietuvą viena po kitos ištinka tokios bėdos – pagrobiami ir nežinia kur bei kaip laikomi penki Lietuvos jūrininkai, Rusija iš esmės uždaro sieną mūsų autofurgonams, paskelbia ultimatumą pieno produktų tiekėjams, pagrasindama atsisakyti importo! Bent jau šias problemas spręsti turinčių žinybų ministrai turėtų budėti, dieną naktį ieškodami klausimų sprendimo būdo. Netgi Prezidentė, „greitų ir ryžtingų sprendimų“ žmogus, laukia, ką jai pasakys tradiciškai lėtai besisukančios ar išvis stovinčios valstybės mechanizmo dalys. Situacija – nebe abejingumo viešpatija, situacija jau primena marazmą.

2009 08 14

14.27. Situacija Lietuvoje dar ne revoliucinė. Tiesa, „viršus“ jau nieko nebegali, bet apačios dar turi vilčių – daugiau kaip pusė apklaustųjų tikisi, kad po metų bus geriau (tiesą pasakius, vienos apklausos rodo, kad beveik 80 proc. mokyklas baigiančiųjų rengiasi emigruoti, emigracija jau šiandien didžiausia Europos Sąjungoj, tik Bulgarija mus lenkia – nelabai aišku, kuo ir tikėti). Tačiau socialinių neramumų valdžia bijo, to ji nevengia pripažinti ir viešai. Kad rudeniop bus blogiau – beveik šimtaprocentinė garantija. Tada ir bus galima konstatuoti, kad situacija revoliucinė?

Norint išvengti neprognozuojamų procesų, jau dabar būtina pasirengti esminiam valstybės pertvarkymui. Tačiau būtina pasakyti, o tauta turi tam pritarti, kad persitvarkymas bus ne evoliucinis, o revoliucinis. Tą revoliucinį pertvarkymą turi atlikti legali Respublikos vadovybė, geriausia – Prezidento vedama. Jeigu ji to daryti nepanorėtų, žodis priklausytų Lietuvos konstituciniam suverenui – Tautai.

Kuo turėtų vadovautis Revoliucija?

1. Atkurti konstitucines suvereno – Tautos – teises. Iš tiesų, o ne vien žodžiais, atkurtos jos būtų, kai ne mažiau kaip pusė nacionalinio turto būtų grąžinta Valstybei. Tai suteiktų galimybę biudžeto minimumą (visoms socialinėms reikmėms) sukaupti nacionalinėmis galiomis ir pajėgomis.

2. Sugriauti oligarchinį viešpatavimą, demonopolizuojant verslą ir pertvarkant visuomenės politinio atstovavimo sistemą.

3. Įvesti personalinės atsakomybės savo turtu ir laisve reikalavimą (priimant atitinkamą įstatymą) už valstybę ir tautą niokojančius veiksmus (ekonominiai nusikaltimai, tokie kaip Vakarų skirstomųjų tinklų pardavimas, miškų išvalstybinimas, spekuliacijos žemėtvarka, piktybinis mokyklų uždarinėjimas, studentų pardavimas, bibliotekų naikinimas ir pan.).

Visa tai yra bendrieji bruožai tų pamatinių principų, kurie tautos valstybinį gyvenimą galėtų išvesti iš plepalų liūno bei miglų ir suteikti jam materialų pamatą.

2009 08 15

10.15. Ko dar gali norėti saulėtam dzūkų pušyne, kur tiktai žalios samanos, pušys kaip stygos ir kadugių pomiškis? Grybų? Jų nėra ir greit dar nebus: saulė išdegino, tiesa, dviejų dienų lietus permerkė, bet grybų dar nepabudino, be to – delčia... Žodžiu, grožėkis dzūkų šilu, jis tau čia grynu pavidalu, švariausias estetizmas.

Tai kiek gyvensi šia estetika? Dėl kurios leki čia nors dienai, nors dviem? Kiek? – akimirksnį? O kas paskui?

O po to akimirksnio nori nenori turi rinktis, kuriuo keliu eiti per savo vidinį chaosą, kuris užgriūva po to kristalinio grožio sekundės: brautis į proto pasaulį (miškas, Dzūkija, Lietuva, XXI amžiaus pradžia ir pan. – kiekvienas tas narys siūlo savo narelius, su kuriais darbo irgi pagal polinkius ir poreikius) ar smigti į jusles ir jausmus (šilta, vieniša, akina, kvepia sakais, svaigina ir t. t.). Arvydas Šliogeris paklaustų: ko tu dar nematei tame proto pasauly? – ir tai, ko gero, būtų jo siūlomas pasirinkimas, nors nežinau, ką jis iš tiesų rinktųsi. Vytautas Radžvilas nervingai nusijuoktų: o tu žinai, į kurią pusę turim eiti? – man jau laikas išvažiuoti.

Žinau, ir į kurią pusę eiti, ir kad nebedaug ką tenorėčiau sužinoti „tame proto pasauly“, bet dar geriau žinau, kad vardan tos dzūkų šilo grynojo grožio akimirkos vėl ir vėl lėksiu čia be pasirinkimo.

2009 08 16

11.10. Po Lietuvos ir Rusijos muitininkų susitikimo „padėčiai išsiaiškinti“ 15 kilometrų autofurgonų eilė pajudėjo. Rusija pateikė sąrašą firmų, kurių vežėjai padarė pažeidimų, ir pareikalavo eliminuoti juos iš TIR sistemos. Dabar Lietuvos muitininkai nagrinėja pretenzijas, tikrina pašalinti reikalaujamas firmas ir rengiasi deryboms dėl kompromisų, mat, pašalinti iš sąžiningų vežėjų organizacijos pareikalauta ir stambių Lietuvos firmų.

O kol lietuviai rengiasi deryboms, mes gal galime pamąstyti, užduodami vieni kitiems vieną kitą gal ir naivų klausimą. Pirma, kas yra tas Rusijos reikalavimas politiniu požiūriu – ne kišimasis į mūsų vidaus reikalus? Žiūrint grynai verslo akimis, Rusija galėjo leisti sau, pagavusi kokį kontrabandininką, pareikšti jo daugiau nebeįsileisianti – ir baigta byla! Tai ne! – rinko keletą ar keliolika „faktų“, be jokio įspėjimo sustabdė lietuvių vežėjų furgonus ir pritaikė „sustiprintą patikrą“, faktiškai – įvedė verslo blokadą. Mes klapsėjom savo ilgom blakstienom ir išsižioję žvalgėmės. Kai „nuvykom aiškintis“, mums pateikė nurodymus, ką turim daryti. Tai ką – nežinojom, ką turim daryti be Rusijos „pagalbos“? Nežinojom, kad vagiam ir spekuliuojam? Negalėjom savo dundukų paimti už gerklės? Dabar visų pirma priimsim tarptautinį pažeminimą dėl nešvarios prekybos fakto, o paskui dar prašysim Rusijos malonės?

2009 08 17

10.32. Laisvas žmogus – tai pasidavęs žmogus. Laisvas žmogus visų pirma išsilaisvina iš proto visagalybės, nes tikintieji protu tiki pasaulio pažanga per kokią nors pasaulio organizaciją ar vyriausybę, tiki valstybės galiomis, tiki organizacijų programomis, individualiais planais. Laisvas žmogus visu tuo netiki. Laisvas žmogus yra kritiškas iki skepsio ir cinizmo.

Tačiau ir laisvas žmogus vis dėlto žmogus, net jeigu jis nusikaltėlis ar paskutinis degradas. Todėl jis nori nenori renkasi santykio su pasauliu būdą. Kadangi jų – tik du: protinis ir juslinis, tad atmetęs protinį laisvas žmogus renkasi juslinį. Ir tame jo jusliškume išvengti proto elementų ar liekanų neįmanoma, didžioji dauguma tų proto liekanų nusėda inteligentijoje, kurios radikalai, vadinami „šviesuoliais“, jusliškumą propaguoja džiaugsmingai ir net įžūliai – naudodamiesi netgi sisteminiais metodais, kurie patys be grynojo proto yra neįmanomi. Kiti tenkinasi jusliškumo praktika: „seksas, purvas, pinigai“. Neaprašysi visų tų juslėse įkvėpimo ieškančios laisvūnų socializacijos formų – nuo seimanarių iki šiukšlynų bendruomenių ir Lukiškių hierarchijų, – ir nėra reikalo: jie tik drengia ir nugyvena mūsų civilizaciją ir yra valdomi tų, kurie šią civilizaciją dar kontroliuoja. Tačiau ir šie nebeįdomūs. Kur kas įdomesnės „nelaisvos civilizacijos“ – ateinančios civilizacijos: jos dar tiki kokiais nors racionalumais kaip visuotine ir vertesne už jusles galia ir viliasi pasaulį turint ateitį, bent jau tiek, kiek atmirštančiąsias gali pakeisti jų gyvastingosios civilizacijos.

2009 08 18

10.50. Vasarai baigiantis, kai net vidurdienį saulė atrodo vakarėjanti, į dvasią vis aiškiau ima sunktis nerimas. Lyg kur vėluotum, lyg ką prarastum, lyg suktum ten, kur jau buvęs ir negali nieko kito tikėtis. O kai tomis dienomis dar patraukia karštas pietvakarių vėjas, nusileidžiąs į žemę švelniais, bet galingais šuorais, raitydamas medžių lapus ir kaitindamas veidą, atrodo, kad dvasia tirpsta su kiekvienu gūsiu ir išgaruoja, palikdama nuogą degančią sielą. Nebėra vietos tąsyk šiame pasauly. Norisi eiti, išeiti žinant, kad vis tiek išeities nėra.

Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena, vasaros pabaigos šventė, kaip civilizacijos pramanas dvasiai grąžinti ir sielai sustiprinti, aišku, dengia dar senesnių laikų, Žolinės vardu iki mūsų atkeliavusią ir po krikščionybės apeigomis priglobtą kolektyvinio gelbėjimosi nuo tų dvasią nupučiančių vėjų patirtį. Likęs „už šventės“ tą saulės vakarėjimo žiemop beviltiškumą turi atlaikyti vienas – pats.

2009 08 19

Kuo atkakliau bandau rasti vienintelę lietuvių ir Lietuvos gyvenimą sąlygojusią ir lėmusią idėją, tuo įžūliau braunasi mintis: viena prieš visus dėl savo laisvės – net iki mirties.

Ar ne tos idėjos persmelktas Didysis lietuvių sukilimas – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: karas su krikščionybe prisidengusiais germanais, kol galų gale Lietuvą perima slavai? Ar ne tai yra Didžioji lietuvių revoliucija – Nepriklausomos Lietuvos Respublikos kūrimas ir atkūrimas – karas su demokratija besidangstančiais slavais, galutinai Lietuvą bandant perimti germanams? Dabar jau visiems kaip neraštingiems rašto tautos žmonėms įsijungiant į sekuliarizuotą „Vakarų bendriją“.

Tačiau iki jų – kiek tikėjimo ir vilčių! Bent jau vilčių: šviesių, tylių, gražių.

Kartais atrodo: viltis ir yra lietuvių varomoji jėga. Bet be idėjos, kuria viltis galėtų pasiremti.

O gal viltis šiame sumaterialėjusiame, subanalėjusiame, suciniškėjusiame pasaulyje tampa viena kilniausių ir svarbiausių vertybių?

Gal visi tie dešimt tūkstančių metų, kurių toliuose jau ir mūsų akims ima dūluoti mūsų etninės istorijos apybraižos, ir tėra dešimt tūkstančių metų vilties, tampančios vertybe be idėjos, kuria galėtų pasiremti žūtin riedanti civilizacija? Gal čia ir slypi mūsų idėja?

Nes juk Europos Sąjunga – ne idėja, o tik šių dienų marksistų ir visų tautų saugumiečių verslo planas.

2009 08 20

13.48. Trys mergelės – viena dvylikos, kitos dvi keturiolikos metų – kapinėse linksminosi (žodžio nerašau su kabutėmis, nes jos iš tiesų taip linksminosi): vertė kryžių, rovė gėles, šlapinosi ant kapo. Visa tai filmavo, o paskui patalpino į internetą. Tiesa, tai padarė kiti – jų draugeliai.

Visos jos marijampolietės. Nors vieta čia neturi esminės reikšmės. Dvi mokosi vidurinėje mokykloje, viena – Londone. Lietuvos Respublikos baudžiamoko kodekso 312 straipsnis „Kapo išniekinimas“ numato laisvė atėmimą iki trejų metų. Nė viena pusmergė neturi ššešiolikos metų, tad už jas turės atsakyti tėvai.

Ne apie bausmę ir kalba. Kalba apie moralę. Ar tokia kalba pasigirs viešojoje erdvėje? Ar bus bent rimtai pasmerkta tai, kas vyksta ne tik šiuo atveju, kas dedasi mokyklose, kur mokiniai bijo vieni kitų, o mokytojai tai toleruoja, kad patys nebūtų nusiaubti, kaip tai jau yra buvę ne kartą? O ar prasidėjus kalboms apie moralinio klimato mokyklose atkūrimą neišlįstų kokie nors mackevičiai, kirilkinai ar kiti „judėjimų už toleranciją“ veikėjai ir ar nepareikalautų gerbti iš Žmogaus teisių išplaukiančias jaunimo teises?

Užtat – geriau tyla. Degraduojanti.

2009 08 21

10.35. Kad mes, Vidurio Europos mažosios tautos ir valstybės, Vakarų Europai ir Amerikai esam niekiai – ne naujiena. Užtat čia tie „civilizacijos nešėjai“ mielai važiuoja gerti, dulkintis, dergti ant mūsų istorijos paminklų ir valdžios institucijų.

Vos tik prasidėjo pigūs skrydžiai į „išsiplėtusios Europos Sąjungos“ šalis, Budapeštas, Praha, Bratislava, Krokuva, Talinas, Ryga tapo „turistų“ su nedidelėmis pajamomis traukos centrais. Čia pigus alus, nebrangūs viešbučiai, pilna laisvo elgesio paukštyčių ir šiaip kvailų mergiočių – kodėl gi nepasilinksminus?

Šiandien Rygos meras prieš jaunus britus jau siunčia turistų policiją, įsteigtą specialiai tramdyti „anglų kiaules“, garbės reikalu laikančius apvemti Domo katedrą ir apdergti Laisvės paminklą.

Ukrainoje susikūrusi merginų organizacija „Femen“ aktyviai protestuoja, bandydama įrodyti, kad Ukraina – ne viešnamis. Ukrainos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, šalyje yra apie 12 000 „meilės deivių“, kas aštunta iš jų – studentė arba moksleivė. Beveik 1,6 proc. Ukrainos gyventojų yra užsikrėtę ŽIV (Vokietijoje – 0,6 proc.). Mėtydamos tortus, purvą ir kitas gėrybes ant savų ir svetimų seksomanų, „Femen“ aktyvistės bando gerinti Ukrainos įvaizdį, atgrasydamos sekso turistus.

Tokia pat atgrasa bandyta kovoti Vroclave, kur škotai smaginosi, rodydami savo nuogus užpakalius, tačiau draudimas nešioti kiltus nieko nepakeitė. Krokuva ėmė svarstyti, ar ne geriau negu škotai ar britai būtų gėjai?

Vilniuje visa tai ne taip masiška. Tačiau gana to gero ir čia.

Verkėm, raudojom, kad Talinas pamatė Madoną, o Vilnius – ne. Estijos prezidento žmona dainininkei įteikė dovaną – sportinį kostiumą su tautiškais raštais. Vadybininkas žvilgterėjo į dovaną ir įmetė į šiukšlių dėžę. Prezidentės dovana kitą rytą vilkėjo sceną tvarkęs darbininkas serbas. Brangius papuošalus, kuriuos dovanojo rengėjai, Madona priėmė.

2009 08 22

9.50. Turime akivaizdų mafijos atvejį: garsiausios Kauno nelegalaus verslo grupuotės ryšio su vienu iš Lietuvos aukščiausios valdžios atstovų paliudijimą.

Ir ką gi?

Lietuvos prezidentė oficialiai pasiūlo Seimo pirmininkui atsistatydinti.

Seimo pirmininkas atsako, kad pažintis su kauniečiais – ne nusikaltimas, todėl dėl politinio pasitikėjimo jis sutinkąs tikrintis parlamente. Prokuratūra atsako jokių įkalčių dėl kriminalinio nusikaltimo neturinti, o politikų specialiai sekti ir tirti negalinti.

Vyriausybės vadovas apeliuoja į tai, ką galėtų pareikšti teisėsaugos institucijos. O jos „savo nuomonę“ jau pareiškė.

Opozicija rengia interpeliaciją. Gal ir atstatydins parlamento vadovą.

O mes – eiliniai piliečiai? Ką mes?

Mums lieka moralinis viso to vertinimas.

Jį ir darom: dar beviltiškiau prarandam pasitikėjimą savo valdžia ir valstybe.

2009 08 23

9.38. O turėtume vertinti kriminališkai.

Vakar sužinojau, kad viena nauja partija į Seimą atėjo padėti perimti oro uostą. Deja, Susisiekimo ministeriją gavo ne ji. Kai postų mainai nepavyko, paleistas „kompromatas“. Vadinasi, skandalas dėl Seimo pirmininko yra viso labo dviejų mafijinių grupuočių kova, kurios tikrieji motyvai anksčiau ar vėliau išryškės.

Bet kodėl vėliau, o ne anksčiau?

Kodėl karštą bulvę gromuluoja Ministras Pirmininkas? Kodėl Prezidentė pasiūlo, o ne pareikalauja atsistatydinti? Negi Valstybės saugumo departamentas neturi šio „skandalo“ tikrųjų priežasčių faktologijos? Tada – ką jis veikia išvis?

Viskas pernelyg susiję?

Taip, susiję.

Man atrodo, susiję taip, kad kito būdo įveikti šitą valstybės dusinimo mazgą nebelieka – tik perkirsti. Kaip Gordijaus mazgą.

2009 08 24

10.49. Paminėjom Baltijos kelio dvidešimtmetį. Ką naujo davė minėjimas?

Pirmiausia: oficialieji minėjimai Seime darosi nebepakeliami. Jų tiek daug, jie tokie panašūs vienas į kitą, jie taip ima panėšėti į anų laikų cementinius TSKP kontroliuojamus jubiliejinius renginius, kad reikia apsispręsti: arba tų minėjimų mažinam, arba keičiam jų pavidalus. Kitaip koktulys ims lietis per kraštus. Pagalvokim patys: kiekvienas naujas Seimo pirmininkas, net jeigu viešojoje erdvėje jis kaltinamas mafijizmu, savinasi minimąjį laiką ir įsitarpuoja į jį nors anais laikais ir nematytas, bet dėl to ne mažiau reikšmingas įvykių dalyvis; kiekvieną kartą – „gerai pasvertas“ kalbančiųjų kontingentas, pradedant Prezidentu, baigiant „jaunosios kartos atstovu“, kuo toliau bylojančiu vis ryžtingiau ir agresyviau „patriotiškai“; beveik kiekviename renginy – vis ilgėjančios mūsų nepamainomojo Profesoriaus paskaitos.

Antra: Lietuvos televizija galėtų dažniau pasinaudoti Estijos televizijos paslaugomis. Šįsyk parodyti du estų filmai (apie Baltijos kelio rengimą 1989 metais ir apie tarybinių metų Estiją kaip TSRS ir JAV ideologinio karo poligoną) pademonstravo tokį estų televizininkų profesinį brandumą, kokio mums dar ilgokai teks siekti. P. Galkontaitės filmas „Grandinės grandys“ tikrai nukrypo nuo mums įprastų tradiciškai paviršutiniškų istorinių schemų iliustravimo – čia pirmąsyk į istorinį reiškinį žvilgterėta „iš apačios“, o ne „iš viršaus“. Bendroje lietuvių istoriografinių šventinių pasakojimų panoramoje jis laikytinas tikrai maloniu įvykiu. Netgi tokie sunkmečiai, kaip dabar Lietuvoje, neturėtų trukdyti komandoms, dirbančioms prie ilgalaikių mūsų istorijos vizualizavimo projektų, nes jeigu galvojame ką nors apie Lietuvos įvaizdį, tai turėtume galvoti visų pirma apie vaizdinį savo istorijos papasakojimą pasauliui ne pagal kokį nors jo pageidavimą ar užsakymą, o pagal savo tikrai buvusią ir esamą tikrovę.

Trečia: žmonėms šventiškų susibūrimų reikia, bet ar jie būtinai turi būti šimtus tūkstančių kainuojantys koncertai keliems tūkstančiams klausytojų? Žinoma, smagu klausytis, kaip visiškai žalias jaunimėlis dar paskanduoja LIE-TU-VA! Graudina besigraudinančios moterys. Bet džiaugtis tuo, ką matai ir girdi, kai žinai, kad už viso to bankrotinama knygų ir kultūrinių leidinių leidyba, naikinamos bibliotekos, bankams parduodami studentai, komercializuojama mokykla – neišeina.

2009 08 25

10.36. Dienraštyje „The Wall Street Journal“ Švedijos finansų priežiūros valdybos generalinis direktorius Martinas Andersonas mano, kad Švedijos bankai, Baltijos valstybėse vaidinantys svarbų vaidmenį kaip rinkos dalyviai, sugebės susitvarkyti su problemomis, net jeigu reikalai susiklostytų pagal blogiausią bankams scenarijų.

Tačiau kad taip atsitiktų, sako jis, reikia pripažinti, jog krizė išryškino fundamentalias problemas, kurios egzistuoja santykiuose tarp visuomenės ir bankų. „Negalime toleruoti sistemos, kurioje bankai naudojasi visomis privilegijomis, o mokesčių mokėtojams tenka visi nuostoliai“, pareiškė M. Andersonas. Tokia santykių sistema turi būti peržiūrėta, sako finansininkas, patvirtindamas krizės metu suformuluotą postulatą apie bankų veiklos reguliavimo būtinybę. Tai – globalinė M. Andersono pozicijos prasmė. Lokalinė mums dar svarbesnė: pirmąsyk patys švedai pripažįsta, kad Švedijos bankai Lietuvoje veikia plėšikiškai, o mūsų Vyriausybė keliaklupsčiauja ir bendradarbiauja, smaugdama ir taip skurdų Lietuos verslą bei skurdindama visus mokesčių mokėtojus. Tiesioginė to skurdinimo pasekmė – naujoji emigracijos banga. Kas prisiims atsakomybę už tai?

2009 08 26

10.11. Kas tai – pasaulio tvarkymas pagal Izraelio valstybės poreikius? Iki šiol buvo sprendžiami „žydų reikalai“. Dabar Izraelio užsienio reikalų ministras beveik grūmodamas reiškia pretenzijas Norvegijai, panūdusiai paminėti pasaulinio garso rašytojo, siaubingojo „Bado“ autoriaus, Nobelio premijos laureato Knuto Hamsuno 150 metų jubiliejų. To daryti, Izraelio ministro manymu, negalima, nes Hamsunas rėmė fašistus, parašė nekrologą Hitleriui ir niekada neišsižadėjo savo profašistinių pažiūrų. Norvegijos ministras aiškina, kad buvo kalbėtasi ir su Izraelio valstybės atstovais, ir su tarptautinėmis žydų organizacijomis, ir visi sutiko, kad meno tapatinti su politika negalima, kad ir Knuto Hamsuno pagerbimo metu bus deramai įvertintas jo politinis požiūris į pasaulį ir žmogų, bet – pasirodo – „klausimas“ neišspręstas!

Galima, žinoma, būtų Izraelio ministro pretenzijas Norvegijai laikyti vieno politiko, ieškančio papildomo populiarumo, išsišokimu. Ir vis dėlto jis yra valstybės oficialus atstovas, ir nevertinti jo veiksmų kaip valstybės pretenzijų kitai valstybei – negalima. Tuo labiau, kad pretenzijos visiškai absurdiškos: Hamsunas norvegų pagerbiamas ne už savo nacistines politines pažiūras, o už nemirtingus meno kūrinius.

Norvegų Izraeliui sukeltas susierzinimas – ne vienintelis tokio pobūdžio. Ne mažiau nervina ir Lietuvos pastangos nacizmą sugretinti su bolševizmu. Ir vėl reikalai Izraeliui rūpima linkme bandomi kreipti ministrų lygiu. Antai, vakar Vilniuje toliau posėdžiavę pasaulinio litvakų kongreso dalyviai išklausė Izraelio diasporos reikalų ministro kalbą apie tą didžiulį nerimą, kurį žydams kelia Stalino vykdyto genocido gretinimas su Hitlerio holokaustu. Tie du dalykai istorinėje atmintyje ilgainiui gali susilieti, o tai būtų didelis pavojus holokausto išskirtinumui.

Žydai nuo Biblijos laikų laiko save išskirtine, išrinktąja tauta. Galima būtų nekreipti į tai dėmesio – kiekviena tauta turi įvairių pseudoidėjų apie savo išskirtinumą. Tačiau kai toms idėjoms ima atstovauti valstybė, kyla klausimas, ar ji nebando sukti ar net eiti kitų valstybių jau mindžiotais takais?

2009 08 27

10.32. Prancūzijos prezidentas N. Sarkozy ėmėsi bankų veiklos reguliavimo praktinių veiksmų. Laikydamas, kad milijoniniai bankininkų atlyginimai ir premijos neabejotinai prisidėjo prie bankų veiklos pavertimo spekuliacine visos bankų ir finansų sistemos veikla, jis paskelbė reikalavimą įtvirtinti nuostatą, jog premijos negali viršyti tam tikros ribos, bet ir tuo atveju jos gali būti išmokėtos ne iškart, o po kelių metų, jeigu banko veikla per tą laikotarpį pasitvirtino buvusi produktyvi. Bankininkų sluoksniuose pasigirdo dantų griežimas, užtat visi tie, kuriems rūpi ne tik bankininkai, bet ir visuomenė bei valstybė, pritarė, jog bankininkų gerovė negali būti kuriama tautos gerovės sąskaita.

Mums ypač aktualus mano jau cituotas Švedijos finansų priežiūros valdybos generalinio direktoriaus Martino Anderseno pripažinimas, kad netoleruotina sistema, kurioje bankai naudojasi visomis privilegijomis, o mokesčių mokėtojams tenka visi nuostoliai.

Vakar „Lietuvos žiniose“ paskelbtame politikos apžvalgininko Alvydo Medalinsko pokalbyje su atsakingais už Lietuvos finansų ir bankų veiklą asmenimis išryškėjo visai kitas požiūris: bankai, tarp jų (ir visų pirma) Švedijos bankai, elgiasi visiškai teisingai ir pumpuodami pinigus į motininius bankus, ir laikydamiesi kartelinio VILIBORO, ir didindami paskolų maržą, ir išvarydami piktybinius nemokėtojus iš būstų, ir neskolindami pinigų verslininkams bei priešindamiesi bet kokioms nacionalinėms iniciatyvoms padėtį kaip nors reguliuoti, pavyzdžiui, priimant įstatymą apie draudimą dėl nemokumo išmesti žmogų į gatvę. Vienas iš pokalbininkų bandė pasakyti, kad pelnas turi būti etiškas, ir žmonėms tikrai bus sunku patikėti, kad dėl krizės nekalti nei bankai, nei valstybė, tik jis pats, – deja, tai buvo tik iš bendros tonacijos išklydęs balsas. Finansų ministrė pareiškė netgi taip: o kodėl žmonės Lietuvoj turi būtinai turėti savo nuosavą būstą? Europos valstybėse į būstą kaip nuosavybę yra visai kitoks požiūris! Padėtis kontroliuojama, valstybė yra pajėgi išlaikyti užimtą ilgalaikę (t. y. mokesčių didinimo) poziciją, kuri apibūdintina kaip judėjimas į euro zoną, todėl „visa aplinka, įskaitant bankus, turėtų nurimti“.

Vakar ir Ministras Pirmininkas leido sau konstatuoti, kad nuosmukio dugnas jau pasiektas ir dabar tereikią išmokti gyventi pagal pajamas, kurias, amortizuodama finansų ir ūkio nuosmukį, nustatė mums Vyriausybė.

Aš nežinau, kiek tiesos yra N. Sarkozy žodžiuose ir kaip ji atrodo Prancūzijos piliečio akyse, bet Prancūzijos prezidentas kalba apie eilinį Prancūzijos pilietį. Bent kalba. O tai jau šis tas, nes būtent iš žodžio viskas ir gimsta, jis rodo dvasinės orientacijos, taigi, ir veiksmų, kryptis.

Lietuvos vadovai nusiteikę visiškai kitaip. Jų kalbose nei visuomenės, nei atskiro žmogaus nematyti. Mūsų vadovams svarbūs tik bankai ir pati valdžia.

Visi kiti – mes – „turim nurimti“.

2009 08 28

10.10. Prieš trejetą metų pasaulį apskriejo žinia, kad iš pedofilo nelaisvės po aštuonerių metų kalinimo rūsyje pabėgo Nataša Kampuš (Kampusch), o jos kankintojas Volfgangas Priklopilas nusižudė. Gyvenimo istorija tikrai neeilinė. Visi džiūgavo: mergina pagaliau laisvėje!

Tačiau pati Nataša šiandien nedžiūgauja. Ją kankina baimės priepuoliai, ji jaučiasi labai vieniša, prastai sugyvena su motina, o su tėvu išvis nutraukė ryšius. Gyvena viena, didžiąją dalį laiko praleidžia užsidariusi ir prižiūri kaktusus, fotografuoja, tapo.

Apsigyveno ji netoli savo kalinimo vietos, prižiūri savo kalintojo namą, laikydama jį „savo istorijos dalimi“. Tačiau iš tiesų jis ne tik istorija: „Tame požeminiame kambaryje turėjau ramybės ir ekonominio nepriklausomumo garantiją, dabar iš manęs atimta teisė į privatumą, negaliu būti savimi.“

Šis prisipažinimas – baisus prisipažinimas: gyventi nelaisvėje lengviau, negu laisvėje. Vergauti yra lengviau, negu viešpatauti. Vergauti – reiškia „būti savimi“ be atsakomybės, tereikia sutikti su viešpaties nustatytomis ribomis. Viešpatauti – tai būti atsakingu ir už vergus, ką rodo ir ši istorija: „viešpats“ jau po žeme, o vergė rašo knygas, veda laidas, tapo, bet yra nelaiminga labiau, negu vergaudama – tada jai nereikėjo kovoti už gyvenimą, tereikėjo „būti savimi“.

Ar Natašos sindromas nėra būdingas daugeliui mūsų žmonių, atlaikiusių penkiasdešimties metų vergovę?

2009 08 29

8.52. Prieš keletą dienų Slovakijos pareigūnai neįleido į jų šalį neoficialaus vizito vykusio Vengrijos prezidento, ketinusio dalyvauti vengrų mažumos Slovakijoje pastatyto paminklo šv. Steponui atidengimo ceremonijoje. Kilo baisus triukšmas, susilaukęs komentarų visame pasaulyje. ES tą užkardą prezidentui įvertino kaip rimtą diplomatinės praktikos pažeidimą.

Skandalo kontekstas. Nuo to laiko, kai X amžiuje į Europą atplūdę vengrai čia prie Dunojaus įkūrė savo valstybę, apsikrikštijo ir sueuropėjo, jie ir vokiečiai buvo didžiausi slavų tautų engėjai ir nacionalinių judėjimų slopintojai. Po pirmojo pasaulinio karo pagal Versalio sutartį daugelis gretimų Vengrijai valstybių buvo apdovanotos plotais su vengrų tautybės gyventojais. Taip susikūrė ratas vengrų „tautinių mažumų“. Komarno mieste Slovakijoje dominuoja vengrų kalba, vietos valdžia neseniai neleido pastatyti paminklo slavų misionieriams šventiesiems Kirilui ir Metodijui, tačiau Vengrijos karaliui – pastatė. Jau pagal tai galima spręsti, kokia vidinė įtampa tvyro tame regione. O kadangi Slovakijoje vengrai sudaro 10 procentų visų gyventojų, įtampa neišvengiama ir tarp abiejų „broliškų“ ES respublikų. Bandymą Vengrijos prezidentui nekviestam įvažiuoti į Slovakiją šalies ministras pirmininkas pavadino Slovakijos suvereniteto pažeidimu. Ir jis nėra neteisus.

O ką pasaulis? Jo nuomonę skelbia „The Financial Times“: „Europa turi reikalauti mažumų apsaugos tiek ES išorėje, tiek viduje“, taip dar kartą patvirtindamas, kad „žmogaus teisės“ yra prieš tautų teises turėti savo nacionalines valstybes.

2009 08 30

10.05. Prieš porą trejetą dešimtmečių, ypač populiarioje spaudoje, buvo mėgiama kalbėti apie ribines situacijas.

Dabar ne tik Europa – visas pasaulis globalioje „ribinėje situacijoje“ ir tiesiog milžiniškame lokalinių „ribinių situacijų“ tinkle.

Ką tai reiškia ir kokio rimtumo yra ši problema, rodo Žmogaus teisių deklaracijos inspiruojamų veiksmų sankirtos su nacionalinėmis valstybėmis, šioms tolydžio tirpstant „žmogaus teisių realybėje“. (Kaip atskleidė ką tik minėtas Slovakijos demaršo Vengrijai skandalas.)

Ribinių situacijų dramatizmą itin ryškiai demonstruoja iš savo šalies išvykusiųjų (emigrantų) pilietybės suproblemėjimas: kas jis yra, išvykstantysis, pavyzdžiui, į JAV? – lietuvis ar amerikietis? Amerikiečiu tapti automatiškai jis negali, net jeigu norėtų tokiu save laikyti – amerikiečiu tapti galima tik gavus JAV pilietybę. Todėl JAV gyvenantis migrantas iš Lietuvos yra Lietuvos pilietis, siekiantis (galbūt siekiantis) JAV pilietybės. Kas yra kliūtis jam tapti amerikiečiu automatiškai? Kliūtis yra JAV susiklostę žmonių įsipareigojimai vienas kitam ir savo žemei – Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Kol neįsipareigosi joms, pilietybės negausi. Viena iš sąlygų yra atsisakymas savo turėtosios pilietybės. Ne vienas lietuvis taip ir daro – atsisako įsipareigojimų Lietuvai ir persipareigoja JAV. Kilme ir dvasia jis gali likti lietuvis (yra ir tokių, kurie ir nuo tokių „apnašų“ apsivalo, visiškai susitapatindami su „naująja tėvyne“), tačiau teisiškai jis jau amerikietis (nepriklausomai nuo to, kaip į tokį naująjį amerikietį neoficialiai žiūri „tikrieji“ ir kuo save laiko naujasis JAV pilietis). Taip tirpsta lietuvių tauta, maitindama kitas: tokie žmonės labai greitai nutautėja. Dažnam tas tautinės savižudybės procesas nėra lengvas: nostalgija, sentimentai, ryšiai su buvusia (kilmės) šalim... Populiariausias būdas tas kančias apraminti – Lietuvos pilietybės išsaugojimas. Šalies, kur dviguba pilietybė toleruojama, toks „dvigubų įsipareigojimų“ žmogus Lietuvai primeta didelę problemą. Todėl dažniausiai valstybės sentimentų nepripažįsta: arba tu prisiimi įsipareigojimus gyventi pagal mus (laikytis mūsų įstatymų, gerbti mūsų istoriją ir gyvenimo būdą, kalbėti mūsų kalba ir t. t.), arba lieki migrantu su ribotomis teisėmis, o jei tai netenkina – važiuoji namo. Viskas nedviprasmiškai aišku ir pagal Lietuvos Konstituciją. Tačiau reikalaujančiųjų dvigubos pilietybės požiūriu Lietuva dviprasmybes turėtų kęsti. Ir pati pamažu tirpti, mažiau kenčiant patiems tirpdytojams.

2009 08 31

10.12. Tvarkydamas savo archyvą, 1995 metų Seimo nario susirašinėjimo su savo korespondentais gegužės mėnesio aplanke aptikau ir palangiškio Pirmosios Respublikos laikų inteligento Aleksandro Barakausko minčių apie žemę pluoštą, vienas iš kurio poskyrių pavadintas taip: „Žmogaus ryšys su žeme yra pilietybę nulemiąs faktas“. Dar kartą galėjau pasigėrėti anų laikų inteligentų mąstysenos skaidrumu, o prisiminęs mūsų šių dienų klaidžiojimus po integratorių primetinėjamus labirintus, nutariau persirašyti tą laišką beveik ištisai – tegul jis būna ne tik prisiminimas, bet ir priminimas.

„Valstybės teisės požiūriu žemė yra žmogaus valstybėje dalyvavimo kriterijus, arba objektyvi sąlyga pilietybei įsigyti. Žemė yra ne tik ūkinis veiklos neišvengiamybės faktorius, bet taip pat ir objektyvus, t. y. nuo žmogaus noro ir valios nepriklausomas faktorius, kuris apsprendžia ir pilietybę – valstybės nario teisinę ypatybę, ko negali padaryti nė vienas kitas turtas – namai, fabrikas, automobilis, laivas, baldai ir pan. (Prof. M. Riomeris, Valstybė I t., 21 psl., Kaunas, 1934 m.). Nesvarbu, ar žmogus turi ar neturi konkretaus sklypo nuosavybę – amžino fizinio ir ūkinio valdymo teises. Svarbu, kad žmogus tos valstybės žemėje (teritorijoje) gyvena, t. y. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, o be gyvenamosios vietos negali turėti pilietybės. Tad žemę nusipirkęs užsienio pilietis tampa svetimoje valstybėje juridiniu svetimkūniu. Kad to nebūtų, iš savo valstybės išvykstant reikia gauti išvykimo vizą, t. y. valstybės leidimą laikinai nutraukti fizinį ir organinį ryšį su savo valstybės žeme. Iš antros valstybės privaloma išsirūpinti įvažiavimo vizą, t. y. tos valstybės leidimą įvažiuoti ir laikinai sustoti jos žemėje. Vizos išduodamos griežtai ribotam laikui, o žemės nuosavybė įgyjama neribotam laikui, net po savininko mirties ji paveldima palikuonių. Todėl labai abejotina, ar atsirastų turtingos valstybės piliečių, kurie dėl kažkokio žemės sklypelio (kad ir po namu) varganoje Lietuvoje rizikuotų nutraukti amžinus ryšius su savo kraštu – tėvyne. Labai daug motyvų verčia manyti, kad toks savo tėvynės išsižadėjimas būtų pagrįstas ne ūkiniais, bet p o l i t i n i a i s ir k o l o n i z a c i n i a i s motyvais. Kaip išmintingi žmonės brangina gimstant įgytą savo pilietybę, gali pavaizduoti mano patirtas pavyzdys. Labai gerai atsimenu, kai 1938–39 m. Lietuvoje buvo reikalaujama, kad Lietuvos piliečiai prisiektų Lietuvai ištikimybę. Su šiauliškio garsaus advokato šeima rimtai svarstėm, ar jiems tokią priesaiką duoti, nes jie buvo gimę JAV ir tuo įgiję JAV pilietybę, kuri neprarandama iš krašto išvykstant. Minėta priesaika būtų buvusi išsižadėjimas JAV piliečio teisių. Jie neprisiekė, ir tai 1940 m. juos išgelbėjo nuo tremties ir mirties Gulage, nes jie lengvai emigravo į gimtąsias JAV.

Iš kitos pusės, mūsų Konstitucijos 12 str. Leidžia turėti tik vieną pilietybę. Vadinas, žemės įgijimo faktas žmogaus Lietuvos piliečiu nepadaro. Tam trukdo mūsų pačių Konstitucija. Optimistai pasakytų, kad tą Konstitucijos 12 straipsnį galima būtų pataisyti. Tuo nereiktų džiaugtis, nes lengvas pilietybės suteikimas užsienio piliečiams būtų konstitucinės lengvatos Lietuvoje plisti diasporoms ir gausėti kolonizatoriams. Tuo pasinaudotų, pvz., lenkai Vilniaus krašte lenkiškajam elementui stiprėti ir plėstis. Tai būtų procesas, panašus į tą, kuris prasidėjo po Liublino unijos.“

Ar reikia aiškesnio atsakymo „dvigubos pilietybės“ apaštalams?

Ir dar galvoju: kiek šviesiausių ir aiškiausių minčių buvo nužudyta jas nutylint, užslaptinant ir net atvirai naikinant. Kas ir kada parašys bent jau apžvalgą, kokias mintis, gautas iš savo rinkėjų, uždusino Lietuvos seimai, buldozeriškai varydami savo „daugumų“ interesų skreperiais, į kuriuos degalus paslaugiai pylė visokiausios mažumos?!