Rugsėjis Spausdinti
2009
Parašė Romualdas Ozolas   
Trečiadienis, 30 Rugsėjis 2009 23:40

2009 09 01

10.27. Pasaulis sparčiai keičiasi, sutinka žiniasklaida. Kurlink jis suka, sutarimo, aišku, nesama. Tačiau vaizdas dėstosi ir iš fragmentų.

Gana vien šiandieninių dienraščių pavadinimų. „Ar Lietuvoje veikia Konstitucija?“. „Eksportuotojai suka Tolimųjų Rytų keliu“. „Išsivaikščiojanti Lietuva“. „Kas yra mokyklų krepšelizacija?“ Ir pan.

Švietimo ir mokslo ministras (O, Viešpatie!) G. Steponavičius sako, kad mokykla keičiasi kartu su pasauliu. Vladas Vaicekauskas, „Respublikos“ apžvalgininkas, jam atsako, kad po tos mūsų švietimo reformos švietimo sistemoje nebeliko nieko pastovaus, nieko tikro. „Normalūs tėvai turėjo šventą nuostatą: pats valgysiu duoną su vandeniu, bet savo vaikus išmokysiu. Valstybė su savo vaikais elgiasi visai priešingai: jei blogai suaugusiems, turi kentėti ir vaikai.“ „Mokyklose įsigalėjo turgaus dvasia, kaip ir visur, kur įsigali krepšeliai. Krepšelizuota mokykla krepšelizuoja visą švietimo sąmonę.“ Mokykla yra ant dvasinio bankroto slenksčio.

Ir į tokią mokyklą turi ateiti pirmokėliai, vienintelė reali mūsų ateities viltis?

O eina. Kaip į sielos dujų kamerą.

2009 09 02

8.54. Rugpjūčio 28 d. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pirmąsyk su darbo vizitu lankėsi Lenkijoje ir susitiko su Lenkijos prezidentu L. Kačynskiu bei premjeru D. Tusku. Kaip paskui pranešė BNS ir kitos informacijos priemonės, Lietuvos prezidentė pareiškė suprantanti Lietuvos lenkų problemas, „nes tarp jų augo Vilniuje“. Todėl, anot D. Grybauskaitės, Lietuva yra pasirengusi spręsti Lietuvos lenkų pavardžių rašymo jų gimtąja kalba problemą. „Šį klausimą dabar svarsto Lietuvos Konstitucinis teismas.“ „Kai Konstitucinis teismas priims sprendimą, liks tik politinės valios klausimas.“ O kokia bus ta „politinė valia“ – irgi aišku: „Jeigu kas nors susitinka daug kartų, tačiau nesugeba išspręsti opių klausimų, tai apie kokią strateginę partnerystę galima kalbėti?“ Pavardžių rašyba, anot D. Grybauskaitės, priklauso „smulkių problemų“ kategorijai, nes „Lietuvos gramatikoje yra viskas, ko reikia, norint rašyti lenkiškas pavardes naudojant lenkiškas raides“ (jei ši formuluotė – ne spaudos riktas). Visa Lietuvos Prezidentės retorika yra tiesioginis Konstitucinio teismo įtakojimas, ir lieka tik viltis, kad Teismas nepasiduos, nes juridiška problemos argumentacija yra kur kas sudėtingesnė, negu atrodo Lietuvos vadovei. O ir išspręsti jos, kaip norėtų Prezidentė, „be istorinio skausmo“, yra neįmanoma.

Tačiau „tarp lenkų augusi“ Lietuvos prezidentė eina pirmyn be dvejonių. Rugsėjo 1-ąją ji vyksta į Šalčininkus. Čia moksleivius sveikina ir lietuviškoje, ir lenkiškoje gimnazijose. Lenkiškoje ji kalba lenkiškai. Be „istorinio skausmo“.

Ar Lietuvos prezidentei gali negalioti Lietuvos Konstitucija? Kur kalba Lietuvos prezidentas – Lietuvoje ar Lenkijoje, – sveikinimo kalbą Šalčininkų J. Sniadeckio gimnazijoje sakydamas lenkiškai? Lietuvoje bent jau kol kas valstybinė kalba yra lietuvių kalba.

2009 09 03

9.26. „Lietuvos žinos“ šiandien paskelbė visuomenės nuosprendį, Lietuvos vyriausybės darbą įvertindamas kaip „diržų suveržimo politikos fiasko“.

Aloyzas Sakalas straipsnyje „Du nokdaunai Lietuvos ekonomikai“, remdamasis tuo, kad per šiuos metus Lietuvos BVP sumažėjo 22 procentais, o biudžeto įplaukos sumažėjo net 40 procentų palyginus su pernai metų tuo pačiu laikotarpiu, ir atmesdamas Lietuvos premjero argumentus, jog atsitiko tai dėl globalių ekonomikos procesų bei buvusios vyriausybės netaupumo, siūlo naikinti koaliciją ir kviestis naujus politinius partnerius.

Vladimiras Laučius straipsnyje „Trūksta ne politinės valios, o politinių smegenų“, mūsų nelaimės priežastimis laikydamas monopolizuotą ekonomiką ir liberalią dvasią praradusią demokratiją, mano esant būtina kurti „smegenų centrą“, kuriame veiklūs viešieji intelektualai kūrybinės mažumos pajėgomis gal pajėgtų atkurti ir veiksmingesnę daugumos valią (demokratiją). „Gal tada po kokio nors dešimtmečio kas nors ir gautųsi dora iš mūsų politikos.“

Pusininkaujantys siūlymai nesumenkina sistemos žlugimo fakto pripažinimo svarbos.

To fakto akivaizdoje apie išvadas galvoti reikia daug apibrėžčiau. Nauja koalicija galima, tačiau per kiek laiko ji ką nors pakeis? O išgyventi verslui bei socialines išmokas gaunantiems žmonėms reikia jau dabar, šiandien. Į dar tolesnį ir apskritai miglotą tolį problemų sprendimą nukelia intelektinių galių ugdymo siūlymas.

Pirmas ir vienintelis protingas žingsnis susiklosčiusioje situacijoje – premjero Andriaus Kubiliaus atsistatydinimas. Arba atstatydinimas. Apie Seimo pirmininku dar tebesantį Arūną Valinską nė nekalbu. Jeigu politinis elitas suktųsi taip, kaip iki šiolei, tauta, matyt, visiškai pritartų, kad Prezidentė, užuot sprendusi Lietuvos lenkų pavardžių rašymo problemas, inicijuotų nacionalinį susitarimą, suteikiantį jai teisę vadovauti sisteminiam, apie ką ji visą laiką kalbėjo, krizės įveikimo planui. O verslu užsiimti norintiesiems – nedelsiant leisti steigti savo verslą be jokių mokesčių. Gal taip į dienos šviesą galų gale prasimuštų smulkus ir vidutinis verslas? Ir išgelbėtų Lietuvą net prieš jos vadų „politinį protą“?

2009 09 04

10.41. Atmosfera Lietuvoje tokia, kad, rodos, dar dar – ir kažkas atsitiks: sprogs ar plyš. Ir tai nėra „Valinsko bylos“ šurmulių keliamas jausmas. „Valinsko byla“greičiau viską dengia, dangsto. Tą keistą į niežulį panašų jausmą kelia premjero A. Kubiliaus kalbos, primenančios budistų mantras ar džiunglių aborigenų užkeikimus: viskas gerai, viskas bus gerai, netgi labai gerai. Panašiai prieš gerą dešimtmetį savo rečitatyvus varinėjo kitas konservatorių premjeras, kol prezidentas paprašė nutilti.

Atmosferoje kaupiasi politiniai debesys, kai kur žaibuoja. Koncerto Vingio parke metu A. Mamontovas pareiškė: „Reikalauju, kad Seimas atsistatydintų. Jie yra suknisti melagiai, manipuliuojantys mūsų pasitikėjimu.“ A. Šliogeris „Delfi“ portale išdrožė: „Valstybės mes neturime.“ „Visi mūsų nacionaliniai projektai yra aferos.“ V. Daujotis tame pat portale paskelbė, kad susitarus su bankais, jog jų nuostoliai lito galimo devalvavimo atveju valstybės būtų be problemų kompensuoti, jiems iš mokesčių mokėtojų pinigų nebūtų reikėję kasmet mokėti 600 milijonų litų. „Esant toliaregiškai, valstybiškai ir atsakingai mąstančiai valdžiai tokios reformos būtų neįsivaizduojamos.“ Beveik visuose dienraščių komentaruose Vyriausybės veikla vertinama panašiai – savo galimybes ji seniai išsėmė. Lietuvos prezidentei taip dar neatrodo: diržų suveržimo politika jai yra priimtina, nors Nobelio premijos laureato P. Krugmano naujojoje knygoje argumentuojant visų pokarinių finansų krizių analize įrodoma, jog per 1–2 metus krizė įveikiama, jeigu atskaitos tašku imamams nacionalinis BVP, o jo kūrimas garantuojamas steigiant naujas darbo vietas (gaminant), lengvinant priėjimą prie kreditų (reguliuojant bankus) ir politiškai visa tai skatinant. Apie nepasitenkinimą, kuris kaupiasi darbo biržose, profsąjungose, visuomeninėse organizacijose, ištisuose socialiniuose sluoksniuose neverta nė kartotis – streikai, pamažu tampantys permanentiniu procesu, visa tai demonstruoja akivaizdžiai.

Lietuvos centro partijos konferencija, išanalizavusi ir apsvarsčiusi Vyriausybės pateiktą Nacionalinio susitarimo projektą, kuris yra ne kas kita, kaip siūlymas pasirašančioms organizacijoms pritarti visiems būsimiems Vyriausybės veiksmams, pavadino jį cinišku ir amoraliu bei kreipėsi į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Iniciatyvinės grupės klubą, prašydama inicijuoti platų visuomeninių organizacijų apskritąjį stalą, aptarti padėtį ir numatyti galimus veiksmus. Panašūs dalykai dėjosi ir 1987–1988 metais. Birželį jie išsiliejo į Sąjūdį.

2009 09 05

9.43. Parazitinį komercinių televizijos kanalų pobūdį atskleidė patys kanalai, pristatydami A. Valinsko sąsajų su „daktarų grupuote“ įrodymus. Pasirodo, tų įrodymų ir nėra. Esama kadrų, kuriuos matėm ne kartą kur kas ankstesnėse laidose ir kurie dabar bandomi parduoti kaip kažkas nauja. Sena, ponai. Daromi slapti ir neslapti įvairių veikėjų „liudijimų“ įrašai, iš kurių pilasi prielaidų ir samprotavimų upeliai, geriau įsižiūrėjus reiškiantys tik vienos interesų grupės karą su kita. Lietuvių liaudis apie tai sakydavo: abu labu tokiu. Arba: toks tokį pažino, prie alučio pavadino. Pastarasis labai tinka apibūdinti „prisikėlėlių“ partijos kūrimosi pradžią. Visos televizijos savo laidas šimtus kartų anonsuoja, visos žada tęsinius ir visos nieko kito, išskyrus informacinį triukšmą, nesukuria. A. Valinskui to ir reikia. Senas viešosios erdvės valdymo konstruktorius pabūna užsieny, kol televizijų impotencija ima ryškėti net patiems patikliausiems jų žiopliams, o spaudoje tai šen, tai ten ima rodytis abejonės, ar taip jau teisūs yra A. Valinsko priešininkai ir toks jau neteisus yra A. Valinskas.

O kam viso to reikia? Reikia paveikti Seimo narius: žiūrėk, ims ir nubalsuos, kad valdžia ir valstybė A. Valinskui gali būti ir toliau patikima.

Dar labiau viso to būgnijimo reikia į antrą planą stumiant atominės elektrinės problemą, aukštojo mokslo ir studijų galutinio suniekinimo aktą, Sodros skylę, bedarbystę ir t. t.

O užvis labiausiai reikia to triukšmo Vyriausybei su A. Kubilium priešaky: jis gali kiek pailsėti su savo mantromis apie dugną bei šviesą tunelio gale ir nebeatrodyti toks beviltiškai bejėgis.

Kas vairuoja visa tai?

Esama tokių vairuotojų. Apie juos reikėtų kalbėti atskirai, personaliai. Čia atkreipsiu dėmesį tik į reiškinį, kurį pavadinčiau televizijų mūšiu. Kaip vieningai puolama LTV! Nors ji vienintelė nenusileido iki pūliais atsiduodančio humoro, apatinių kelnaičių demonstravimo ir agresyvių iki sekso patologijos lygio moteriškių su vienu eunuchu priekyje. Visa, kas neatitinka „bendro lygio ir bendrų siekių“, turi būti naikinama ir sunaikinta! Nuostabiausia, kad tam pritaria, atrodytų, ir visai sveiko proto žmonės, pradedant „šviesuoliais“ Lietuvoje, baigiant europarlamentarais.

Nuožmi televizijų konkurencija, vedama kumečių lygio nacionalinio mentaliteto, ima naikinti patį reiškinį – televiziją. Nors ir imama jausti, kad tai gali blogai baigtis (jau baigiasi), kartą pradėjęs – nebegali sustot!

2009 09 06

10.52. Kultūros gyvenimas yra labiausiai priklausomas nuo valstybinio finansavimo. Tai štai: bibliotekos neteko 80 procentų finansavimo. Pagal autorinę sutartį dirbantis kultūros žmogus, gaunantis, pavyzdžiui, 1000 litų, 2011 metais tegaus 760 litų, o mokesčių nuo tos sumos sumokės 537 litus. Apskričių bibliotekos bus perduotos savivaldybėms, kurios galės spręsti, ar jos yra reikalingos. Apie kultūrą kaip apie verslą mąstanti Vyriausybė kaip buldozeris važiuoja per tai, ką taip sunkiai pavyko sukurti lig šiolei. Bibliotekoms situacija baisesnė nei 1992–1994 metais.

Bet tai dar ne viskas. Čia tik fragmentai apie finansinį Lietuvos administratorių santykį su savo kultūra. Egzistuoja ir intelektinis santykis. Jis dar baisesnis.

Nors ir yra vyriausybiniais dokumentais fiksuota, jog istoriškai susiformavę fondai bei kolekcijos yra nedalomi ir neperformuojami, o išardytieji – rekonstruojami, švietimo ir mokslo viceministrė N. Putinaitė mano ir atkakliai gina požiūrį, kad suformuotieji fondai susideda iš kažkam anksčiau priklausiusių smulkesnių fondų, ir niekas iki šiol nėra paklausęs, ar tie ankstesnieji fondų šeimininkai sutinka su tokia padėtimi. Štai tokiu būdu, viešai skelbdama, kad, pavyzdžiui, Mokslų akademijos biblioteka nebus naikinama, apie jokį fizinį bibliotekos iškeldinimą iš užimamo pastato ir jo privatizavimą nesą net kalbos (nors apie tokius ketinimus esama žinių), viceministrė Putinaitė skatina fondų išdraskymą su evangelikų reformatų, liuteronų, stačiatikių ir įvairių kitų organizacijų pagalba. Dabartinė MA biblioteka, anot jos, netgi ne istorinė T. Vrublevskio biblioteka, o nauja biblioteka, įsteigta 1940 metais, todėl išformuoti ją galim. Kaip ir visa, kas buvo sukurta „anais laikais“? Krize pasinaudojant – į trečiąją privatizaciją? – kultūros valstybinio fondo sunaikinimą?

Ar suvokia viceministrė, kad mąsto ir veikia kaip pokario metų komjaunuolė? Manau – nesuvokia. Ir net mano esanti šių laikų modernistė. O nesuvokia dėl to, kad jos, kaip, beje, ir daugelio liberalų galvose, valstybės nesama. Šiuo atveju – kaip mums visiems priklausančio bendrojo kultūros gėrio. Yra tik „nuosavybės“. T. Vrublevskio, katalikų, stačiatikių, žydų. Tik ne Lietuvos.

Bibliotekų specialistai siūlo kurti darbo grupę bibliotekų pertvarkai reguliuoti.

Aš siūlau steigti visuomeninę komisiją (grupę) autoritetingų žmonių, kurie išrašytų vilko bilietus valstybės pamatų griovėjams: ačiū, atsiskleidėt.

2009 09 07

11.00. Darosi beveik aiškus viešojoje erdvėje prieš A. Siaurusevičių vykdomo teroro tikslas. Nesakau, kad A. Siaurusevičius yra šventasis. Sakiau, ir viešai sakiau, kad pagėrusiam viešumoje ne vieta. Tačiau jėga sukonstruotas nuotraukas eksponuoti psichologinio teroro režimu vienam, antram, trečiam dienrašty ir dar taip intensyviai – tai jau norom nenorom kelia daug klausimų, susijusių ne tik su sąžiningos žurnalistikos, bet ir žurnalistikos verslo etika.

Po vakarykštės „Triumfo arkos“ premjeros bent jau vienu aspektu viskas aiškėja: komercinės televizijos po šitos programos smuko į tokias žemumas, kad visi tie jų saviveikliniai dainavimai rodosi kaip liliputų šalies sambrūzdėliai. Kas tau atleis tokią ne žodžiais, o LTV darbais pasakytą kritiką?! Niekas. A. Siaurusevičių reikia sunaikinti bet kokiomis priemonėmis, ir kuo greičiau! Tam reikalui, atrodo, pasitelkiamas ir Seimas. Bėda tik ta, kad Seimas pats skęsta.

2009 09 08

Kiekviena diena yra visas gyvenimas, visas jo pakartojimas. Naktis – tarsi mirtis. Daug tūkstančių metų žmonės pagal tokį suvokimą ir gyveno.

Rytą, kol pakirdus dvasia imasi konkretaus darbo, esi pilnas smalsumo ir džiugaus atvirumo aplinkai, kurios kiekvienas daiktas siūlosi pažįstamas, pamaloninamas, pamylimas. Prieš akis – marios laiko.

Vidurdienis – darbų, veiklos, tavo paties įsidaiktinimo aplinkoje, vietos po saule užkariavimo, gerovės ir netgi gėrio kūrimo metas. Fizinės galios pamažu senka, dvasia apsunksta. Kai ko – matai – nebespėsi.

Vakaras – pats sunkiausias visos dienos, o ir gyvenimo, etapas: dar daug ko norisi, bet dar daugiau – ne, maga atsileisti, pasismaginti, kas dažniausiai būna „ne tai“, su nuovargiu, net kartėliu.

Kaime diena ilgesnė, nes erdvė čia ne taip užgriozta daiktų, darbai atskiresni ir ištisesni, žmonių santykiai paprastesni, negu pasaulinių ryšių krečiamam mieste.

Deja, kaimai miršta.

Entropija kondensuojasi miestais.

2009 09 09

Trijų devynetų diena Lietuvoje – siaubingai graži. Net nesitiki, kad rugsėjį gali būti tokios vasariškai kaitrios dienos, viešpatauti tokia visuomenės rimtis (išskyrus politikos lauko pukšėjimą, išskiriantį kažką panašaus į metano dujas), kad taip šiuo devynetu gali džiaugtis pasaulis. Kinai net iš vakaro stojo į eiles prie santuokų stalų, o valdžia atšaukė santuokų skaičiaus ribojimą. Lietuviai, netgi gėdingiausiu būdu prakišę krepšinio rungtynes lenkams, svajoja apie ketvirtfinalį, ir net neįsivaizduojamas mūsų futbolininkų sutriuškinimas Farerų salose nereikalauja suvokti, kad mirštam ir sporte, kad Žalgirio pergalių prieš CASK laikai praėjo. Didis trijų devynetukų magijos poveikis pasaulio savijautai: netgi liūtys Turkijoje, gatves pavertusios upėmis, kuriose nuskendo per 30 žmonių, buvo priimamos kaip nuotykis, gal kiek piktokas, gal ne laiku.

O ledynai ašigaliuose verkia – tyžta ir smunka. O Golfo srovė silpsta. O spekuliacinio kapitalizmo ekonomika spazmuoja vis akivaizdžiau, nes godulys laisvėje tapo civilizacijos beprotybe, o visa tai iki šiol maitinusi nafta – jau palei dugną.

Pasaulis pamažu ima nujausti, kad apie Apokalipsę pasakė ne artojas ar piemuo, o kosmogoninis protas. Tačiau saulėtos rugsėjo dienos tokios gražios – iki slopinamo siaubo, juntamo mūsų planetarinės savivokos užuomazgose. Kaipgi tokiais momentais nebus miela magija?

2009 09 10

Kai sustatai į savo bibliotekos lentynas, ką serijomis ar raštų rinkiniais yra išleidę, tarkim, vokiečiai, rusai, nori nenori greta atsiduria lietuvių literatūros palikimas. Po kelias dešimtis tomų Giotės, Šilerio, Hainės, Lesingo, Herderio raštai kaip sunkiasvoriai sąstatai eina prieš tokius pat dešimtimis tomų skaičiuojamus Tolstojaus, Dostojevskio, Čechovo, Saltykovo-Ščedrino ir kitų raštų rinkinius. Lietuvių XIX ir net ankstesnių amžių autorių kūryba telpa į vos per 20 tomų perkopiančią „Lituanistinę biblioteką“. Tie patys rusai, vokiečiai yra išsileidę daugiatomius kitakalbių kitašalių rašytojų raštus. Mes dar nebaigėm vienintelio rimtesnio kitašalių kūrėjų pristatymo savo „Pasaulinės literatūros biblioteka“. Bet kuriam ją jau trečią savo politinę epochą: pradėjom dar Tarybų Sąjungoj, trūkčiojom per visą Antrąją Respubliką ir tęsiam jau Europos Sąjungoj. Gerai, kad nors tęsiam, gal kaip nors baigsim ir galėsim konceptualiau bei sparčiau pakartoti antru leidimu.

Ką noriu pasakyti tuo sugretinimu?

Noriu pasakyti štai ką: šis sugretinimas akivaizdžiausiai, daiktiškiausiai parodo, ką tautoms reiškia laisvė. Laisviesiems – tomų tomai savo gyvenimo apmąstymų, pavergtiesiems – nuolaužos.

2009 09 11

11.12. Specialiai pažiūrėjau visą vakarykštę LNK „Supertorto“ laidą.

Esu pakraupęs. Ką galvoja tokius „produktus“ į viešąją erdvę mesdami televizijos vadovai ir laidos kūrėjai?

Netgi ponas Algis Ramanauskas, laidos vedėjas, atrodo, jaučiasi nelabai jaukiai. Nekalbu apie dešimtį šou verslo vyrų (ir ne tik jų), priverstų samprotauti, kuris iš jų geriau bučiuojasi ar kuris iš jų labiau „po padu“. Jei neišsiropši į pasaulio kultūros reflektavimą, kuris vienintelis gal ir galėtų įskelti humoro kibirkštį (laida tai humoristinė!), dribsi tokion žemėn, kur raitysies kaip sliekas, jeigu ne dar blogiau. Taip, deja, ir yra. Ar pasiklausys laidos vyrai, ką jie šnekėjo laidoje? Pažvelgs į save iš šalies? Ir bus patenkinti? Vienas, ko gero, bus – toks Kirilkinas, suteikęs progą vyrų blevyzgoms apie ne tik moterų, bet ir vyrų antrą galą, seniai mūsų humoristikos semiamą ir neišsemiamą gaivos versmę. Kai kurie kibo ant to kabliuko – vis kažkas nauja, negirdėta. O ir nusigyvenimo reklama bei propaganda nebloga.

Ką noriu pasakyti šia „superlaidos“ recenzija?

Noriu pasakyti: štai ką reiškia laisvė, kai laikas tautai – tik pinigai. Ir nieko daugiau – nei sąžinės, nei garbės.

2009 09 12

Sėkmingai išsivadavusi iš TSRS okupacijos, Lietuva nesustoja, bando atkurti imperiją. Estai iškart užsiima savitvarka. Lietuviai puola tvarkyti visą pasaulį, mokydami jį ir moralizuodami, o praktiniams veiksmams susitelkdami „Vidurio Europoje“. Vidurio Europa (be Lenkijos) yra naujosios imperijos slapyvardis. Knygoje „Imperijos darymas“ tuos procesus bando teoretizuoti Gintaras Beresnevičius. Teorinėje ir praktinėje plotmėje procesas įsikūnija Vilniaus konferencijoje 1995 metais. Piką kaip konkreti veikla pasiekia dalyvavimu Čečėnijos nepriklausomybės įtvirtinime ir 1995 metų Rusijos–Čečėnijos kare bei Karaliaučiaus srities autonomizacijos procese imtinai iki BA pareiškimų ir iki Rusijos notos tuo klausimu. Po to viskas pamažu leidžiasi žemyn. Su JAV pagalba procesas bandytas aktyvizuoti dar kartą kaip Baltarusijos demokratizacijos ir Ukrainos bei Gruzijos priėmimo į NATO bet ES projektai, tačiau Lietuva vidujai jau kitokia. Prie valdžios vairų komunistinės praeities žmones pakeitusi komjaunuolių („liberalų“) karta nori gerai gyventi, bet kuo nors rizikuoti, ypač – savanoriškai, – nebesutinka. O ginti ką nors kariaudama – ne tik nenori, tiesiog nebesugeba. Nesugeba netgi pasodinti parko Afganistano rajone, už kurį atsakingi pagal NATO programą. Panaikina privalomąją karinę tarnybą ir Lietuvą paveda samdomųjų apsaugai.

Anais tolimais laikais, ginantis nuo Ordino, Ordos, paskui ir nuo Osmanų, Lietuvą virškino sparčiai katalikėjanti Lenkija, dabar, bandant saviškai vėl sutelkti Vakarams netapačių Europos vidurio tautų pastangas, dar sparčiau, nei anuomet Lenkija, suvirškino internacionalinės vakariečių, vedamų tų pačių Ordino palikuonių, pajėgos, ištiesusios pagalbos ranką mūsų kariauti nebenorinčių ir nebesugebančių Ordos palikuonių kartai.

2009 09 13

13.03. Alfredas Bumblauskas ves naują laidą. Vadinasi ji „Tūkstantmečio pokalbiai“. Jos atramos taškas – ne Lietuvos istorija Europoje, o Europos istorija Lietuvoje. Neaišku, kiek joje bus apmąstymų, o kiek propagandos. Tačiau tiesos vargu bau galima tikėtis: juk jeigu istorikas į Lietuvą žiūri „iš Vakarų“ ir žvelgia į ją kaip į barbarų kraštą, kurį kuo greičiau reikia atvesti į tiesos kelią pagal užkariautojus, tikėjimu prisidengusius viduramžių banditus ir marodierius – apie kokią tiesą tada galim tikėtis kalbėsią?

Laida tik prasideda. Vertinti konkrečiai bus galima po kelių pokalbių. Tačiau ketinimas, kaip sako laidos vedėjas, surengti Lietuvos istorijos teismą vadovaujantis Mileniumo (šiuo atveju riterių užkariautojų) dvasia neužmirštinas iš pat pradžių: tai mūsų naikinimą šiuolaikinėmis priemonėmis programuojantis ir legalizuojantis žiūros taškas.

2009 09 14

10.05. Dešimtį metų važinėju Varėnos keliu. Nežinau, ar tai koks laikinas reiškinys, ar kas pastovesnio, tačiau sekmadieniniai „traukiniai“, kai masiškai grįžtama į Vilnių, darosi vis tvarkingesni. Man taip atrodo.

Prieš porą trejetą metų lenktyniauta, kuris aplenks pirmas. Ne kartą, spigindamas į akis, lenkė priešprieša važiuojantis „narsuolis“. Apie kokį nors žmonišką greitį galvojo gal kas trečias ar net penktas. Dabar – žiūriu – „traukinys“ daugiau ar mažiau reikalaujamu greičiu juda ir ties Valkininkais, ir ties Palukne: pristabdo, paskui vėl įsibėgėja.

Mieste vėl atsigauna pirmavimo instinktai. Šlėktiškas honoras beveik nevalingai spaudžia pedalus.

Ir vis dėlto jaučiu, kad pokyčiai vyksta – lietuviai mokosi važiuoti kaip žmonės – kaip visuomenės nariai.

2009 09 15

9.45. Europos Sąjunga aiškėja ir ryškėja kaip modernybės laikų okupacinis projektas.

Kai Žemėje senka resursai, o strateginiu okupacijos ginklu vis aiškiau, akivaizdžiau tampa nafta, ginklai traukiasi į antrą planą, tampa tik palydovais. Antai, Hugo Čavesas nusipirko 100 rusiškų tankų (už pačių rusų paskolintus milijardus dolerių) savo naftos verslovėms ginti nuo galimos JAV agresijos.

Po tokiu politiniu dangum ir tokiame „naftos ekonomikos“ peizaže ką veikia Lietuva?

Ji visais būdais naikina nacionalinę sąmonę, netgi Lietuvos istoriją perrašinėdama kaip Europos istoriją. Skuba išsipraduoti paskutinius valstybės turto likučius, o „krizę“ panaudoti jau sukurtam lietuvių verslui perleisti užsieniečiams. Su nekantrumu laukia 2011 metų, kai kitašaliams atiduos žemes. Net žaidimai charakteringi: vieni kalba apie lenkišką, kiti – skandinavišką Lietuvos valdymą.

Jau susiformavo aktyviųjų kolaborantų tipas. Tai visi legaliai veikiantys ir viešojo erdvėn praleidžiami politiniai subjektai – asmenys, partijos, pareigūnai, valdžios.

Formuojasi išdavikų tipas – viešai apie Lietuvą kalbančių ir dainuojančių, bet slapta žemes perkančių ir perparduodančių, mūsų įmonių produkciją blokuojančių (pavyzdžiui, lietuviškus vaistus žlugdančių), danų kiaulides plėtojančių veikėjų tipas. Kuo šitie mūsų ekonomikos išdavikai skiriasi nuo partizanų išdavikų, nuo tremčių ideologų ir praktikų?

2009 09 16

9.44. Vakar iš Seimo Pirmininko pareigų atstatydintas Arūnas Valinskas (už – 95, prieš – 20, susilaikė 9). Kad taip atsitiks, galima buvo neabejoti iš pat pradžių, kai šis šou biznio elektrinis ungurys įsliuogė į Seimo podiumą. Kad atstatydinimo priežastys yra menkos ir sunkiai inkriminuojamos, kad visos A. Valinsko kaltės yra daugiau žiniasklaidos verslininkų ir jų gizelių produktai, pripažįsta daugelis komentatorių. A. Valinskas pasirodė esąs labai nepatogus daug kam – „pernelyg ambicingas“, ir visų pirma kai kuriems jo „partijos“ bendrakošiams, pareiškusiems iniciatyvą, kuri mielai paremta. Toliau viskas buvo jau tik laiko klausimas.

Neginu ir neteisinu A. Valinsko. Jo kaltė – kad jis išvis pakilo į Seimą. Vis dėlto reikia turėti ir sąžinės, ir garbės, kad susilaikytum nuo pagundų eiti politikon būdamas šoumenu. Jeigu tu iš tiesų gerbi Lietuvos valstybę ir parlamentas tau nėra kitokios rūšies verslo vieta. Čičiolinos lietuviams neturėtų būti sektini pavyzdžiai.

Tačiau ta aplinkybė, kad aukšto rango Lietuvos pareigūnas pašalinamas iš posto tarsi ir legaliais būdais, bet aktyviai dalyvaujant ir iniciatyvas rodant dėl aukštesnių postų kovojantiems politikams, kurie naudojasi Valstybės saugumo ar kitų specialiųjų tarnybų duomenimis ir yra paremiami iš skandalų mintančios demoralizuotos žiniasklaidos, – ta aplinkybė kelia didelį susirūpinimą. Kas gali būti tikras, kad panaši situacija nesusiklostys po metų, po kitų? Kokios esminės valstybės atnaujinimo reformos gali būti įvykdytos tokios „demokratijos“ sąlygomis?

Lietuva daug kur pirmauja. Pirmauja ir apkaltomis nušalintų aukščiausių valstybės pareigūnų skaičiumi bei rangu: mūsų liberalioji demokratija taip jau susidorojo ir su Prezidentu, ir su parlamento Pirmininku.

2009 09 17

13.57. Vakar su darbo vizitu po 11 metų Lietuvoje lankėsi Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka. Nedalyvavau jokiuose susitikimuose, spaudos konferencijose, išklausiau tik R. Miliūtės ir E. Jakilaičio teleinterviu. Beje, labai prastai išverstą į lietuvių kalbą, vertimu labai nevykusiai užklojantį ištisas originalo frazes. Tačiau iš to, ką pavyko išgirsti, pakanka susidaryti nuomonę apie taip demonizuotą politinį veikėją. Nedėstysiu čia savo samprotavimų, kad jie nepridengtų vienos frazės, kuri išreiškia A. Lukašenkos įsitikinimus ir laikyseną. Ta frazė tokia: vardan draugystės su Europos Sąjunga aš nekeisiu mūsų valstybės santvarkos. Kas supranta, kas tuo pasakyta, supras visa kita, kas nesupranta – nesupranta nieko. Arba nenori suprasti.

2009 09 18

11.15. Vakar Europos Parlamentas Strasbūre pritarė rezoliucijai, kad Lietuva, įstatymiškai uždraudusi homoseksualizmą propaguoti vaikams, pasielgė neteisingai. Teiginį, kuris Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatyme, EP nuomone, pažeidžia seksualinių mažumų teises, raginama koreguoti.

Tai atviras kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus, nes kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos klausimus ES yra palikusi už ES „bendrosios teisės“ ribų.

Dar toliau, Europos Parlamento homoseksualų ir mūsų pasiuntinių išdavikų spaudžiama, žada eiti Europos Komisija – ji grasina taikysianti sankcijas Lietuvai.

EK yra įkūrusi „darbo grupę“, kuri bendradarbiauja su Lietuvos prezidente D. Grybauskaite, turinčia imtis iniciatyvos mūsų įstatymą „patvarkyti“. EP nelaukė – rezoliuciją priėmė. Tai yra grubus spaudimas mūsų jurisdikcijai.

Už rezoliuciją balsavo liberalas L. Donskis ir socialdemokratai V. Blinkevičiūtė, J. Paleckis ir Z. Balčytis, susilaikė L. Andrikienė, prieš buvo V. Landsbergis, R. Morkūnaitė, A. Saudargas, V. Tomaševskis. Kiti Lietuvos europasiuntiniai balsavime nutarė nedalyvauti – užimti stručio poziciją.

Štai taip – žingsnis po žingsnio – sekuliarizuota krikščioniškoji Vakarų kultūra skandina paskutines mūsų savarankiškumo saleles.

2009 09 19

10.10. Šiandieninę Europos savijautą man maga lyginti su 1939 metų nuotaikomis: tarsi ir einama į kažką nauja ir visiems priimtina, o gelmėse – nerimas ir katastrofos nuojauta.

Ir Briuselio komisarai, ir „didžiausioji ES ekonomika“, ir šių dienų Napoleonas vengrų kilmės prancūzas spaudžia airius ir čekus ratifikuoti Lisabonos sutartį, nesidrovėdami grasinimų ir šantažo. Tarsi be imperijos juridinio legalizavimo sugrius pasaulis. Nors iš tiesų, jeigu Europos Sąjunga bus legalizuota ir konstituciškai, galutinai sugrius Europa. Tai bus jos juridinės laidotuvės.

Berlynas ir Maskva, pasirašę susitarimą dėl energotiekio tiesimo Baltijos dugnu, pasirašė ekonominę Europos pasidalijimo įtakos zonomis sutartį. Kokie slapti protokolai po šia sutartimi, aiškinsis tie, kurie dar pajėgs aiškintis po ES žlugimo.

Vašingtonas, atsisakydamas pretenzijų statyti priešraketinius įrenginius Lenkijoje ir Čekijoje, paskelbė apie visiškai naujos santykių su Maskva eros pradžią. NATO vadai netruko tai patvirtinti naująja Aljanso strategija. Tai – kelias į eurazinį susivienijimą, kuriame muziką užsakinės ne Berlynas ar Briuselis, o Maskva.

O Lenkija visu intensyvumu rengiasi griūties metu darysimiems veiksmams. Štai naujausias faktas: rugsėjo 17–18 dienomis Lenkijos vyriausybė finansavo Lenkijos tautinės atminties instituto lektorių bei savanorių pamokas bei mokymus Lietuvos teritorijoje esančiose lenkų tautinės mažumos mokyklose, kurių tikslas buvo supažindinti su Lenkijos istorija ir „teisinga“ TSRS agresijos pasekmių Lenkijai interpretacija. Akcija nebuvo jokiu būdu derinta su Lietuvos valdžia – Lenkija Lietuvos teritorijoje elgiasi kaip savoje. Grubus Lietuvos suvereniteto pažeidimas niekaip nefiksuotas oficialiuosiuose Lietuvos valdžių dokumentuose, išskyrus grupės Seimo narių pareiškimą, perskaitytą Seime ir išreiškiantį susirūpinimą dėl Lenkijos supratimo apie draugiškus kaimyninius santykius ir veiksmus tame kontekste.

Panašios įtampos ryškėja tarp Rumunijos ir Moldovos, jau pakankamai aštriai reiškiasi tarp Vengrijos ir Slovakijos, tarp Lenkijos ir Vokietijos.

Lietuva gi – politiškai paralyžiuota. Jokių strategiškai reikšmingų veiksmų ar darbų. Jokių įžvalgų ar projektų. Grupių kovos ir intrigos, valdančiųjų asmenų keitimai, dangstant padėtį ir tempiant iki kažkokios miglotos ribos ne per tolimiausioj ateity.

Europa primena pūlinį, maudžiantį prieš pratrūkstant.

2009 09 20

9.11. Lietuvių kultūros žmonės mandagūs. Mūsų intelektas pasauliui dar nespindi, tačiau gerų norų turim, ir netgi daug. Mokomės lėtai, bet mokomės. Kokių talentų atskleidžia „Triumfo arka“! Ir netgi periferijoj glūdinčių, ne tik sostinėj triūsiančių ar po pasaulį uždarbiaujančių! Nebūtų to konkurso – ir nežinotum. Manytum, kad Lietuva – dzvonkynė, ne daugiau.

Šįsyk ne apie dainininkus, o apie jų teisėjus. LTV jie rimti ir solidūs. Nesistengiantys blevyzgoti, kvailioti ar kitaip rodytis, užuot rodę savo vertinamuosius. Bet štai jau kelintą kartą į jų gretas atsisėda Dalia Ibelhauptaitė, gyvenanti su savo vyru Londone, pastačiusi čia, Lietuvoj, „Svynį Todą“ apie kirpėją skerdiką, kurio reklama labiau priminė pyragėlių su žmogiena propagavimą, ir teisėjavimas tampa panašus į plūdimąsi. Kaip jums ne gėda! Kaip jūs drįstat išvis eiti į sceną! Jūsų dainavimas smirda, dvokia sena opera! Salė ošia stebėdamasi, klausytojai prie televizorių balsuoja už koneveikiamuosius, o ponia kritikė sėdi patenkinta: pamokiau tuos provincialus!

Kultūra paprastai vadinamas jausmų tramdymas ir reiškimas visuomenei priimtinais pavidalais. Pakankamai aiškiai savo kritines nuostatas pasako kiti trys teisėjai, neiššokdami iš neįžeidžiančio stiliaus, neprarasdami orumo nei patys, nei žemindami kitus. Poniai iš Londono tai atrodo provincialu.

Kažkur skaičiau, kad jai labai gerai sekasi bendrauti su orangutangais.

2009 09 21

10.11. Kas darosi su mūsų viešąja erdve! Jokių esmingesnių mūsų svarbiausių problemų svarstybų!

Išrinko Seimo Pirmininke Ireną Degutienę. Tai ką jūs manot? LTV „Savaitėj“ – tik apie postų paskirstymą, apie frakcijų performavimą, naują daugumą. Jokios refleksijos apie valstybės politikos korekcijas, lemiamuosius momento klausimus. Dienraščiuose – tik matriarchato Lietuvoje variacijos: Prezidentė, Seimo Pirmininkė, finansų ministrė, krašto apsaugo ministrė – vien moterys! Kas bus?!

Lietuva pasikvietė Aleksandrą Lukašenką, „paskutinį Europos diktatorių“. Pasikvietė, aišku, ne be Briuselio žinios. Ir ką jūs manot apie tai? Visos televizijos – vien apie Baltarusijos demokratų ir tikrosios demokratijos išdavystę, diktatoriaus nusikaltimus ir visą kitą jo ydingumą bei pragaištingumą, t. y. apie valstybių santykius asmeninių santykių aspektu. Ką gali reikšti tas suartėjimas Lietuvai (naivu būtų galvoti, kad čia vien Romanovo statybų Minske ar Lubio krovos Klaipėdoje reikalų patvarkymo akcija), kaip keičiasi Vidurio Europos situacija, kokius žaidimėlius per Lietuvą žaidžia Briuselis, ir visų pirma Vokietija? Nieko. Jokios mintelės, nekalbant apie refleksiją. Intelektinė dykuma.

Kas tai? Užsakymas VIP-ui ir VIP-o išsekimas? Pats VIP-as, žinoma, nesiima svarstyti savo sveikatos ar finansų problemų, tačiau mes apie tai negalim negalvoti. Tačiau nėra net už ko nusitverti. Galima tik konstatuoti, kad visi svarbiausi įvykiai Lietuvoje praeina, taip ir nepalietę lietuvių sąmonės.

2009 09 22

10.16. „Mažeikių naftą“ nusipirkę lenkai, perkrikštiję ją „Orlen Lietuva“, grasina parduosią įmonę, jeigu Lietuva spyriosis ir neparduos jiems „Klaipėdos naftos“. Pardavus ją Lietuva būtų blokuota ir iš jūros, taptų visiškai priklausoma nuo lenkų naftos energetikos gniaužtų. Kol kas Lietuvos vadovai laikėsi. Lenkai šantažuoja: jei jie parduosią įmonę, ją nusipirksią rusai.

Tai ženklas, kad įmonę jie parduos ir be „Klaipėdos naftos“. Bet su ja, aišku, būtų kur kas brangiau.

2009 09 23

7.40. Seimas atmetė įstatymo projektą, siūlantį archyvus reorganizuoti taip, kad jie praktiškai būtų sunaikinti.

Sąjūdis savo dvyliktame suvažiavime, kuris demonstratyviai įvyko Šalčininkuose, priėmė griežtą rezoliuciją, raginančią Prezidentę, Seimo Pirmininkę ir Ministrą Pirmininką susirūpinti tuo, kas dedasi Vilnijoje – Lietuvos rytuose. Važinėja legatai ir aiškina, kad lenkai iš okupacijos greitai bus išvaduoti. Visuomeninė organizacija balsą jau pakėlė. Nemanau, kad ir toliau karštas bulves gromuluos valstybės institucijos

Dėl bibliotekų išsaugojimo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės klubo svetainėje pasirašė daugiau keturi tūkstančiai. Vienas iš komentarų toks: tokio griovimo nebuvo nei per vokiečių, nei per rusų okupacijas.

Spauda, televizijos apie tai, deja, dar nė pypt.

2009 09 24

10.04. Vakar Lenkijos parlamentas priėmė rezoliuciją, smerkiančią Maskvos 1939 m. rugsėjo 17 d. invaziją į Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusiją, kurios tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų buvo Lenkijos teritorijos dalys. „Taip buvo įvykdytas ketvirtasis Lenkijos padalijimas. Lenkija tapo abiejų totalitarizmų auka: nacizmo ir komunizmo.“ Lenkijos Seimas įspėja nenutylėti istorinės tiesos ir jos neklastoti, jeigu tikrai norima susitaikyti.

Štai tokiu būdu Lenkija pirmą kartą viešai aukščiausios institucijos lūpomis pareiškė savo teritorines pretenzijas ir sienų perbraižymą.

2009 09 25

Ar tikrai Lietuvos vyrai taip įklimpę į visokius juos pančiojančius santykius, kad ką nors pakeisti begali Lietuvos moterys?

Štai Seimui ėmusi vadovauti Irena Degutienė iškart pravalė Seimo aplinką nuo fone stovėjusių susikompromitavėlių. Paskui ėmėsi pačių Seimo narių: paskelbė apie naujas taisykles, pagal kurias posėdžių nelankantieji pradžioje būtų drausminami piniginėmis baudomis, o piktybiniai – iki mandato atėmimo. Seniai reikėjo tokios krypties! Absoliučiai nepateisinama yra, kai įstatymai priiminėjami darbo dienos pabaigoje kokių dešimties parlamentarų – tai tiesiog įstatymų falsifikavimas.

Gal pagaliau bus išspręstas ir Seimo narių atlyginimo klausimas, sureguliuojant finansus automobiliams ir kanceliariniams reikmenims. Kai prie jų priskiriami kavos, arbatos servizai, knygos – atrodo irgi, švelniai tariant, keistokai.

2009 09 26

Bernardas Meidofas, vadinamas amžiaus aferistu už 64,8 mlrd. dolerių (152 mlrd. litų) apgaulingos finansinės piramidės sukūrimą, gyvenimo pabaigą maloniai leidžia kalėjime, ir toliau nestokodamas sensacinės žiniasklaidos dėmesio.

Tačiau tyrėjų dėmesio sulaukia ir B. Meidofo klano nariai. Nukentėjusieji reikalauja ištirti, kiek apgaulės piramide pasinaudojo sukčiaus sūnūs ir žmona bei kiti artimieji. O jie, pasirodo, ir iš atlyginimų už darbą kompanijoje, ir už investicijų palūkanas susikrovė pasakiškus turtus. Kaip algas sūnūs paėmė 80 mln. dolerių (188 mln. litų), kaip palūkanas gavo 35 mln. dolerių (82,25 mln. litų). Broliai dievagojasi nieko nežinoję apie apgaulingą tėvo veiklą. Tyrėjai sako, kad 20 metų nežinoti piramidės mechanizmo buvo neįmanoma. Tačiau teisiškai vaikus susieti su tėvo veikla tyrėjams dar nepavyko. Įdomu: esama įrodymų, kad keletas piramidę kūrusių asmenų gavo žymiai daugiau nei įdėjo, esama netgi tiesioginių prisipažinimų kompanijos dėka uždirbus milijardus, tačiau apkaltinti tuos asmenis sąmoningu sukčiavimu nepaprastai sunku. Meidofo sūnūs netgi reikalauja 90 mln. dolerių (211,5 mln. litų) kompensacijos. Daugybė investuotojų nieko neatgaus. Teisė prieš klastą bejėgė netgi ten, kur norima teisėtumo ir jo net atkakliai siekiama.

2009 09 27

Maiklas Hadsonas (Michael Hudson) yra ekspertas iš JAV, dirbęs Latvijoje premjero Valdžio Dombrovskio vyriausybės ekspertų grupėje, nagrinėjusioje galimybes padėti latvių ekonomikai.

Dabar tarptautinis ekspertas teigia, kad ES ir TVF privertė Latviją savo mokesčių politiką pajungti visų pirma Švedijos bankų interesams. Dabartinės vyriausybės politika mažinti atlyginimus ir biudžetą balansuoti tik buhalteriškai gilina dirbančių latvių depresiją, veja iš šalies, o Latvijoje smunka pragyvenimo standartai ir vis dar traukiasi rinka. Ekspertas abejoja, ar Latvija sugebės atkurti savo ekonomiką, nes vyriausybės sutartys su kreditoriais yra labai nenaudingos piliečiams.

Šie samprotavimai apie Latviją yra dar vienas įspėjimas Lietuvai, kurios vyriausybė vykdo beveik tokią pačią bankų lobizmo politiką. Tik minkštėlesnę.

2009 09 28

Pereitą savaitę Pitsburge įvykęs G-20 susitikimas iš esmės tepakartojo balandžio mėnesio sprendimus, tačiau dėl konkrečių klausimų, tokių kaip bankų privalomoji kapitalizacija ar bankininkų premijavimas, nesusitarta. Pasiūlytoms bankų paskolų riboms pasipriešino Prancūzija, o premijavimo limitams – pati JAV. Kalbėta apie TVF skolinimo pajėgumo padidinimą 1,1 trilijono dolerių, tačiau jokių įsipareigojimų nepriimta.

Užtat visiškai aiškiai pripažinta, kad Vakarai nebėra vienvaldžiai pasaulio ekonomikos arbitrai, kad ekonomika jau daugiapolė ir sprendžiant pasaulio ekonomikos reikalus teks tartis su Indija, Brazilija, netgi Pietų Korėja, nekalbant apie Kiniją. Po poros metų dalį TVF balsų teks perleisti Azijos šalims.

Vakaruose girdisi balsai apie JAV žlugimą, Vakarų eros pabaigą, kapitalizmo mirtį ir pan. Daug kas tokias kalbas įnirtingai neigia. Tačiau beveik niekas atidžiau nepasižiūri į Kiniją, kuri sugebėjo rasti valstybinio ir privataus sektorių optimalų santykį, teikiantį ekonomikai stabilią galią.

2009 09 29

11.12. Kaip liudininkas esu apklausiamas teisme dėl vieno mitingo dalyvio gal pasakytų, o gal ir nepasakytų žodžių apie žydus. Apklausti nutarta visus mitingo dalyvius! Tyrimas pradėtas nedelsiant.

O štai gegužę viename Lietuvos žydais prisistatančių asmenų interneto portale Izraelyje iškoneveikti Lietuvos žymiausieji partizanai – jie išvadinti žydų žudikais. Jokio proceso! URM atsakė „diplomatiniais kanalais atkreipusi Izraelio dėmesį į tikrovę iškreipiančios informacijos skleidimą“, tačiau nieko daugiau – nei notos, nei kito kokio demaršo. O juk palik tokius teiginius nepaneigtus – jie ir įsitvirtins.

„Tas prakeiktas nuolankumas“, peikėme savuosius tarybmečiu. Rodos, pakilom. Rodos, kurį laiką buvom pakankamai išdidūs. Kur visa tai dingo?

2009 09 30

8,52, Prancūzija dar kartą pagrasino, kad Airijai ir antrąsyk atmetus Lisabonos sutartį, „Europa judės toliau, nes mes neturim kito pasirinkimo“. Taip pareiškė Prancūzijos Europos valstybės sekretorius Pjeras Lelošas (Pierre Lelloche). Jis vadina Airiją „labai neryžtinga šalimi“ ir sako, kad 500 milijonų europiečių likimas negali būti 3–4 milijonų airių rankose.

Tokiems propagandistams, žinoma, nesvarbu, kad didelė dalis tų pusės milijardo europiečių į ES žiūri labai skeptiškai arba paprasčiausiai dar nesupranta, kas su jais daroma. Todėl jų elitai ir koneveikia bei šantažuoja ne tik airius, bet ir čekus, lenkus, kurie irgi iki šiol laikosi. Deja, baimės trumpos kojos. Kaip ir melo.