Spalis Spausdinti
2009
Parašė Romualdas Ozolas   
Šeštadienis, 31 Spalis 2009 23:38

2009 10 01

10.17. 1993 metais du italai Seime pakampėliais klausinėjosi parlamentarų nuomonių apie dolerio ateitį. Keistokas atrodė tas klausimas. Tada sakiau, kad dolerio ateitis problemiška: padengti verte sugriuvusią ir bevertę „komunistinio pasaulio“ ekonomiką vis plačiau vartojamas doleris vargu ar pajėgs, reikės vis naujų emisijų, o jos neišvengiamai dolerį „plonins“. Tada nežinojom daugybės dalykų: ir kad emituoja dolerį privati firma, ir kad Breton Vudse (Bretton Voods) po karo suformuota „naftos ekonomika“ paremta senkančiais resursais, o laisvosios rinkos ekonomika, arba „reiganomika“ JAV gamintojus veja į kitas šalis paskui pigesnę darbo jėgą ir, dalį mokesčių nusodindama tose šalyse, JAV ekonomiką kerta iš pačių pamatų, o „laisvosios rinkos“ erdvėje prisiveis spekuliantų valiuta, tokių kaip Dž. Sorošas ar B. Meidofas. Kad finansai labai sėkmingai galės būti panaudoti įvairių „burbulų“ kūrimui, tada nė neįsivaizdavom.

Šiandien visa tai žinom kaip faktus.

Faktu pripažįstama, kad doleris žlunga. Kai apie tai kalba koks nors „nebūtinos valstybės“ politikas ar net ekonomistas, jo „galima“ nesiklausyti ir nepaisyti. Tačiau kai apie tai prabyla Pasaulio banko prezidentas Robertas Zelikas (Robert Zoellick), jo žodžiai pereina per visus pasaulio laikraščius. Interpretuoja juos visi pagal savo polinkius ir poreikius, bet fakto paneigti negali.

Privilegijuota dolerio padėtis, nori to amerikiečiai ar ne, keisis, ir JAV klystų, jeigu vėl bandytų įtvirtinti dolerį kaip pasaulinę valiutą, sako R. Zelikas.

Breton Vudso sistema griūva mūsų akyse. Tai lemia per JAV bankus prasimušusi naftos ekonomikos krizė, kita vertus – vis stiprėjančios Kinijos, Indijos, Brazilijos ekonomikos. JAV dar išlaiko pirmosios pasaulio ekonomikos palmę, tačiau per keletą metų ją pakeis Kinija. Du trečdaliai valstybių rezervų – vis dar doleriais, apie du trečdalius pasaulio prekybos irgi dengiama doleriais, tačiau Kinija turi 2 trilijonus dolerių rezervą, o jos bandymas tą rezervą pakeisti kita valiuta doleriui reikštų pražūtį. (Primenu, kad Argentina ir Brazilija tarpusavio atsiskaitymus jau vykdo ir be dolerio.)

Anot R. Zeliko, dolerio pakaitalu gali tapti euras. (Štai kodėl ES didžiūnai negirdi ne tik Airijos, bet ir didelės dalies Europos žmonių – jiems reikalinga unitarinė valstybė, galinti stiprinti eurą, ir vardan jo kokių nors lietuvių ar latvių vargetų klyksmai buvę nebuvę. Kaip ir nebuvo auksinio rublio kūrėjams Tarybų Sąjungoj.) Daugiapolės ekonomikos ir naujos pasaulinės valiutos ryškėjimo procesas bus ilgas, sako Pasaulio banko vadovas. Tačiau vienas svarbiausių darbų šiandien – sustabdyti dolerio eroziją. Dėl to būtina sustabdyti naujas dolerio emisijas ir iš esmės partvarkyti JAV ekonomiką. Jei nieko nebus padaryta, doleris pralaimės, reziumuoja R. Zelikas.

2009 10 02

10.41. „Lietuvos ryto“ TV iki pirmos valandos nakties vakar rodė filmą „sekso pamokos“. Ko tik ten nėra! Ir sueitys, ir išskirtys, ir homoseksualūs, ir lesbietiški ryšiai, ir narkotikai, ir orgijos, ir narkomafijos banditai, ir ėjimas bei lėkimas per pasaulį dulkinantis, geriant ir dar ir dar kartą dulkinantis, sergant AIDS, žudantis ir žudant. Kažkoks košmaras, vadinamas meno koledžo studentų gyvenimu. Tai ne sekso, o vartotojiškumo radikalia jo forma gyvenimo pamokos. Kai Lietuvos Seimas Europos Parlamento reikalavimu persvarsto įstatymą dėl nepilnamečių apsaugos nuo viso to mokymo.

2009 10 03

Šių metų balandžio 23 dieną Seime įregistruotas teisės akto projektas, kurį priėmus turėtų būti legalizuotas dabar nelegaliu, Lietuvos Konstitucijai prieštaraujančiu, laikomas kitataučių pavardžių rašymas vadinamąja „originalo forma“. Tą tvarką dar iki įstatymo priėmimo visai teisėta laiko Lietuvos lenkai bei liberalinės pakraipos žiniasklaida. Įstatymo projekte pažymėta, kad įstatymas netaikomas tų vardų ir pavardžių vartojimui spaudoje ir kitose viešojo vartojimo srityse. Tai (švelniai tariant) yra ligos užkalbėjimas pasakėlėmis.

Iš esmės šis įstatymas reiškia lietuviškojo raidyno reformą: turi būti legaliais pripažinti visi pasauly vartojami lotyniškojo raidyno pagrindu sukurti rašmenys. Kokia griūtis lietuvių literatūrinės kalbos rašybą prislėgs per šitą „vardų ir pavardžių“ rašymą – ar įsivaizduoja žmonės, stumiantys tą politinės konjunktūros benkartą? Kad mes, spręsdami klausimus nesistemiškai, artėjam prie galutinio ne tik valstybės, bet ir tautos praradimo – rodo mūsų kasdienybė. Kad nebeperskaitom kai kurių įvairiausių rašmenų, svetimžodžių, kitakalbių tekstų citatų prikaišiotų rašinių – niekas tik nenori prisipažinti, nes bus apšauktas neišprusėliu. Bet kad šįsyk prarasim ir autentišką raštą, o kartu ir autentiškos kalbos atmintį – nepagalvojama.

Privers pagalvoti kiti.

Nes ši reforma reiškia ne tik kalbos griūties įteisinimą. Ji reiškia pilietinės visuomenės dezintegraciją bei piliečių lygiateisiškumą kalbos erdvėje. Ji reiškia ir teritorijos dezintegraciją, nes Lietuvos teritorija, kur daugumą sudaro lenkų kalba kalbantys Lietuvos piliečiai, kalbiniu požiūriu yra išjungiama iš Lietuvos teritorinio integralumo. Visa tai yra konstatavęs Lietuvos Konstitucinis Teismas. Tačiau kas jis ir ką jis palyginus su uolia lietuvių pataikavimo kitašaliams ir kitakalbiams tradicija bei šiandienine jos politika!

2009 10 04

Lenkų puolimas prieš Lietuvą išvedamas į Europos Parlamento areną.

Šią savaitę Lietuvon atvykęs ES pirmininkas Ježis Buzekas (Jerzy Buzek), su Lietuvos Prezidente pakalbėjęs apie euro įsivedimą, „užsiminė“ ir apie lenkų tautinės mažumos Lietuvoje teises – „teisę į originalią savo vardo ir pavardės rašybą, teisę į tautinių mažumų kalbos vartojimą viešajame gyvenime jų gausiai gyvenamose teritorijose, teisę mokytis gimtąja kalba, lygią rinkimų teisę, teisę atgauti stalinistiniais laikais užgrobtą turtą“. J. Buzekas pasidžiaugė Lietuvos Prezidentės atvirumu problemų sprendimui ir išreiškė įsitikinimą, kad Lietuvos valdžia priims tautinėms mažumoms palankius sprendimus.

Šio susitikimo metu prie Prezidentūros piketavo keletas lenkakalbių su didžiuliais plakatais. Prie Švedijos ambasados (nes Švedija šiuo metu vadovauja ES) piketuotojų įteiktoje peticijoje rašoma, kad visos minimos problemos daugelį metų bandytos spręsti su Lietuvos valdžia, bet „nedavė teigiamų rezultatų, o daugeliu atvejų situacija net pablogėjo“.

Pastaroji formuluotė yra visai nauja, tikrai ne Lietuvos lenkų suformuluota. Ir iš tiesų, ji beveik pažodžiui sutampa su š. m. rugsėjo 16 d. tam pačiam J. Buzekui įteikto dešimties Lenkijos europarlamentarų laiško EP pirmininkui formuluote, pagal kurią Lietuvos lenkai (ten sakoma: lenkai Lietuvoje) ne tik negavo naujų, pagal ES standartus priklausančių teisių, bet jų teisės regresavo: užrašai mažumos kalba šalinami, o savivaldos atstovai baudžiami stambiomis baudomis.

Baudos už Lietuvos Konstitucijos nepaisymą laikomos pagrindine problema, ir jos sprendimo reikalavimą Lenkijos europarlamentarai paremia savo parašais: Janušas Vojciechovskis (Janusz Wojciechowski), Jaroslavas Kalinovskis (Jaroslaw Kalinowski), Adamas Bielianas (Adam Bielian), Tadeušas Cymanskis (Tadeusz Cymanski), Ryšardas Čarneckis (Ryszard Czarnecki), Miroslavas Piotrovskis (Miroslaw Piotrowski), Jacekas Kurskis (Jacek Kurski), Marekas Grobarčykas (Marek Grobarczyk), Konradas Šymanskis (Konrad Szymanski), Jacekas Vlosovičius (Jacek Wlosowicz). Žinokim, kas atidarė Europos Parlamento frontą.

Baigiant – „pagiriamasis žodis“ Ježiui Buzekui. Tikrai, kam Lietuvoje kalbėti akcentuojant Lietuvos lenkus, kai galima akcentuoti euro Lietuvoje įvedimą: per jį Lietuvos integracija į Lenkiją vyks kur kas sparčiau, negu per Vilnijos lenkinimą. Šis niekur nepabėgs, vyks pakankamai sparčiai. O lietuviai (= litvinai) gėrėsis EP pirmininku: štai koks jis europietis! Kaip, beje, tokį J. Buzeko elgesį beveik vieningai ir vertino Lietuvos žiniasklaida.

2009 10 05

13.22. 67,13 procento už, 32,87 procento prieš – taip airiai antrajame referendume pritarė Lisabonos sutarčiai. Kelias federacinei Europos Sąjungai atvertas. Panašiai kaip 1924 metais buvo atvertas kelias Eurazijos Sąjungai. Komunistinei. Ši bus neokomunistinė. Ar vėl prireiks šimtmečio, kol bus išnaudoti visi plėtros resursai ir ši sugrius taip pat kaip ir anoji?

Kodėl palūžo airiai?

Todėl, kad juos, kaip ir Vidurio Europą, nupirko dotacijos iš ES struktūrinių fondų bei „parama“ Airijoje reziduojantiems bankams. Kaip sako apžvalgininkas Tomas Bitinas „Lietuvos žiniose“, „kai auga nedarbas ir mažėja gyventojų socialinis saugumas, labai patogu kalbėti apie socialinį teisingumą, bendras pastangas ir bendrus sprendimus. Tokiu metu laisvės ir savarankiškumo temos visiškai nepopuliarios“.

Lisabonos sutartis baigia tą eurokratų neryžtingumo laikotarpį, per kurį jie nedrįso išskleisti biurokratijos sparnų, turinčių išnešti Europos tautas į visišką diktatūrą ir tironiją. Dabar prasidės prievartos sistemos kūrimo baigiamieji veiksmai.

Ką po to turėtume kalbėti apie Europos tautas?

2009 10 06

9.57. Kaune nušautas baudžiamųjų bylų teisėjas Jonas Furmanavičius. Dėl ko vakar visą dieną verkė teisėjų elitas – tai kad jie nebesijaus saugūs ir nebegalės būti laisvi sprendžiant.

Teisėjai turi būti laisvi. Tačiau tik erdvėje tarp tikrovės faktų ir savo sąžinės.

Jau nuo pavasario nušautasis buvo kaltinamas pedofilija. Niekintos mergaitės tėvas pasiekė, kad mergaitės parodymai būtų išleisti į ekraną. Ir to nebuvo gana – byla judėjo vėžlio žingsniu. Kodėl gi ne, visi savi, be to – laisvi praktiškai į visas puses.

Kad tėvas susidorojo su teisėju ne dėl ko kito, o dėl dukros niekinimo, rodo ir tas faktas, jog jis nušovė ir moteriškę, vedžiojusią tą mergaitę pedofilams. Tai akivaizdus „tvarkos darymas“ savo jėgomis, kai tvarkos nedaro valstybė.

Tačiau nacionalinės televizijos laidoje klausti, ar tai kerštas teisėtvarkai – reiškia stoti greta „kerštautojo“ ir demonstruoti visiškai nevalstybinę sąmonę.

2009 10 07

11.05. Bene vienintelis papildomus milijardus iš krizės uždirbęs spekuliantas Dž. Sorošas (G. Soros) yra įžvalgus ir supranta, kaip elgiasi agonijos purtomas doleris.

Dž. Sorošas tvirtina, kad dabartinė pasaulinė krizė – didžiausia per visą jos kartos gyvenimą. Taip atsitikę dėl to, jog tarptautinės finansų sistemos gyvybingumas (paremtas „naftos ekonomika“, pridurkim) buvo dirbtinai palaikomas didžiuliu fiskalinių stimulų kompleksu. Dabar pasaulio finansų sistema „lėtai ir sunkiai grįžta į normalią būseną“.

Kokia bus finansų sistema, Dž. Sorošas negalįs pasakyti, tačiau išeitys dvi – globali arba paremta nacionalinėmis valiutomis. Kadangi doleris prarado savo dominuojantį vaidmenį, o jį pakeisti galinčios valiutos dar nėra, galima daryti prielaidą, jog ji remsis regioninėmis valiutomis.

Artimiausiais metais, anot Dž. Sorošo, ekonomikos augimas pasaulyje bus lėtas ir „prigesintas“, o kitais bus dar viena nuosmukio banga.

Tai beveik savaime suprantama prielaida: išnaudojusios vyriausybių mestus pinigus bankams ir svarbiausioms įmonėms palaikyti, tačiau nepakeitusios savo vartojimo įpročių ir prioritetų, visuomenės sudegins ir šiuos fiskalinius ramsčius, toliau gramzdindamos globalizacinį kapitalizmą.

Išeitis nėra kaupimas, nors jį dabar labiausiai proteguoja Dž. Sorošas. Išeitis yra nacionalinių ekonomikų atkūrimas pasaulio mastu.

Lisabonos sutartis yra kilpa ant kaklo visiems apie tai dar galvosiantiems.

2009 10 08

Vakarų bei kai kurių Vidurio Europos šalių ekonomikos rodo gyvybės ženklus. Su Lietuva susijusios atsigaunančios ekonomikos sritys didina Lietuvos prekių pareikalavimą, todėl Lietuvos ūkio gamyba ir eksportas krinta šiek tiek lėčiau negu iki šiol, nors apskritai mūsų pramonės gaminių paklausa tebemažėja.

Mažiausiai smuko žemės ūkio ir maisto produktų gamyba (9,5 proc.), baldų (15 proc.), tekstilės ir tekstilės gaminių (15,2 proc.) pardavimas užsienyje. Daugiausia per pirmą pusmetį krito transporto priemonių (47,9 proc.), mineralinių produktų (43,2 proc.), metalo ir jo dirbinių (30,3 proc.) eksportas.

Artimiausiais mėnesiais paklausa tebemažės.

Tai duomenys apie mūsų eksporto apimtis. Nors eksportas laikomas svarbiausiu biudžeto kaupimo ir gamybos išsilaikymo šaltiniu, teisybės dėlei būtina pasakyti, kad ne ką ir gaminam.

O nedarbas užgulė jau kas šeštą darbingą žmogų, ekonomika smuko penktadaliu, iždo įplaukos – net trečdaliu.

Biudžeto deficitas siekia 6 mlrd. litų, o iki metų pabaigos, manoma, biudžeto „skylė“ išaugs iki 9 mlrd. litų.

Valdantieji savąją mokesčių didinimo ir biudžeto mažinimo politiką vadina didvyrišku Tėvynės gelbėjimu, nors galimybės išsigelbėti požymių nesimato.

Buvęs premjeras G. Vagnorius (aišku, ne be politinės naudos sau) sako: valdančiajai koalicijai metas keisti arba politiką, arba nepajėgiančią dirbti Vyriausybę.

2009 10 09

Civilizacijų karas Jungtinėms Valstijoms buvo paskelbtas 2001 m. rugsėjo 11 dieną, kai keleiviniais lėktuvais buvo bombarduoti PPO „dvyniai“.

JAV ekonomikos griūties pradžia yra 2008 m. rugsėjo 15 diena – tąsyk žlugo investicijų bankas „Lehman Brothers“.

O lapkričio 5 dieną paskelbta, kad JAV prezidentu išrinktas pirmasis juodaodis – Barakas Obama.

Lietuva turi atsiminti šias datas.

Ir dar vieną: lapkričio 27 dieną Lietuvos Ministru Pirmininku išrinktas Andrius Kubilius. Na, jo dabartinio atėjimo į valdžią datos gal ir neprisiminsim, bet jį – tikrai.

2009 10 10

Kęstutis Girnius, atrodo, pritaria nuomonei, kad Vakarų gyvenimo lygis Lietuvoje bus pasiektas tik po kokių 40 metų. Iliuzijų, kad ūkio augimo tempai bus greitesni negu Vakaruose, tenka atsisakyti.

Atlyginimai jau artimiausiu metu visuotinai kris apie 20 procentų. Sumažės pensijos ir kitos socialinės išmokos.

Stodama prie valdžios vairo, sako K. Girnius, Vyriausybė „neturėjo jokių rimtų ūkio modelių, kuriais būtų galima tiksliau prognozuoti pasekmes, o tiesiog skaičiavo ant pirštų“. Ūkio ministras kalba ne apie esamų ūkio šakų gelbėjimą, o fantazuoja apie logistiką, informacines technologijas, medicinos ir teisines paslaugas. „Tai ne strategija, o tik išvardijimas, ko neturime.“

Nepasitikėjimas Seimu ir Vyriausybe didžiausias visoje ES ir siekia kritinę ribą. „Jis skatins mokesčių nemokėjimą bei emigraciją, ugdys abejingumą, griaus dar nesukurtą piliečių visuomenę, mažins patriotinius jausmus.“

Diskusijos apie gyvenimą buvo vienpusės – jose dominavo verslininkai ir jų lobistai. Susikūrė verslo kultas: kas gerai verslui – gerai ir valstybei. Nors „Maksima“ gali nebesirūpinti atleistu darbuotoju, o valstybė tuo žmogumi nesirūpinti negali. Nepadidinusi BVP perskirstymo per biudžetą dalies valstybė negalės atlikti daugelio savo funkcijų.

Teisingi žodžiai.

Tik reikėtų pridurti, kad ši Vyriausybė pirmiausia turėtų suvokti, jog ji atsakinga visų pirma už valstybę, o ne už verslą.

2009 10 11

Britai, 1975 m. referendume balsuodami už stojimą į Europos Bendriją, žinojo balsuoją už lygių valstybių sąjungą.

Dabar jų aukšto lygio tribūnose girdisi raginimai surengti naują referendumą – dėl Lisabonos sutarties.

Kas sukėlė tokį nerimą? Tai dienraščiui „The Telegraph“ patekęs Europos Komisijos planas, pagal kurį užsienio reikalus Europos Sąjunga galės tvarkyti iš Briuselio be ES valstybių narių dalyvavimo ir sutikimo. Greta valstybių narių ambasadų bus steigiamos ES ambasados, o jau netrukus – Niujorke, Kabule ir Adis Abeboje įkurta 160 Sąjungos diplomatinių pareigybių. Vis garsiau kalbama apie Sąjungos užsienio reikalų ministro ir prezidento pareigybes.

Europos Sąjunga elgiasi kaip Tarybų Sąjunga, pradžioj kalbėjusi tik apie respublikų susivienijimą, o paskui jėga ir teroru visą valdžią sutelkusi tik Maskvoj. Tačiau ji beveik iki pat žlugimo dar nebuvo įveikusi nacionalinių aspiracijų, tuo tarpu kai dar nesusikūrusi Europos Sąjunga praktiškai yra išsprendusi nacionalinį „klausimą“ per „žmogaus teisių“ taikymo sistemą.

„Lisabonos sutartis padidins ES galią, tačiau tai bus padaryta kitų šalių sąskaita“, pareiškė Markas Fransua (Mark Francois), Europos konservatorių atstovas Europos Parlamente.

2009 10 12

Lenkijos prezidentas Lechas Kačynskis pagaliau pasirašė Lisabonos sutartį, prieš tai pareiškęs, kad supranta ją vis dėlto kaip valstybių sąjungą, o ne federacinę valstybę, gavęs teisę blokuoti ES sprendimus bei ignoruoti Pagrindinių teisių chartijos nuostatas, prieštaraujančias šalies krikščioniškoms tradicijoms, ypač dėl abortų ir homoseksualinių mažumų teisių.

Įvairių išlygų išsiderėjo ir airiai, britai, italai, švedai. Lietuva prisižadėjo vykdyti viską ir beprotiškai greitai, kaip ir Sutartį Europai, ratifikavo Lisabonos sutartį.

Už kuo greitesnį Sutarties ratifikavimą agitavę parlamentarai dabar sako, kad lenkai elgiasi negražiai – egoistiškai, o Lietuva per maža, kad galėtų pasispardyti.

Įdomu ir tai, kad Lenkijos pasirašymas per mūsų televizijas praėjo net be išsiderėjimų paminėjimo, o kai kurie dienraščiai išvis nerado reikalo į šį faktą atkreipti dėmesį. Ir tai vadinama visuomenės informavimu!

Čekijos prezidentas Vaclavas Klausas ir dabar neskuba: jam svarbu, ką pasakys Respublikos Konstitucinis teismas.

Vokietijos Konstitucinis teismas yra pareiškęs, kad Europos Sąjunga yra ir turi likti valstybių sąjunga, kad sprendimai be Vokietijos dalyvavimo prieštarautų šalies įstatymams.

2009 10 13

9.10. Pagaliau ir Nobelio premijų komitetas autoritetu ekonomikos supratime paskelbė žmones, kurie ilgus dešimtmečius tyloje įrodinėjo, kad monopolijos gali ne tik pačios spręsti savo protingumo problemas, bet ir būti kontroliuojamos, kad – o tai dar svarbiau – ir visuomenės bendrai valdomas turtas yra vertybė, nė kiek ne menkesnė, o kai kuriuo požiūriu – jokiu privačiu turtu nepakeičiama vertybė. Tie mintytojai, nusipelnę autoritetų statusų, yra amerikiečiai Elinora Ostrom ir Oliveris Viljamsonas.

Tyrinėti neprivataus turto principinį vertingumą šiandien yra mokslo drąsos ir garbės reikalas, o akcentuoti jį – politinės drąsos aktas. Nobelio premijų komitetas parodė tokią savo drąsos išmintį, kuri paveiks pasaulio ekonominę mintį, nes Nobelio premija, kaip ir apskritai premijos, šiandieninėje vertybių mišrainėje vis dėlto labai išsiskiria savo sugestyvumu.

Lietuvai, kurioje iki šiol tebeviešpatauja absoliutaus privataus turto vertingumo stabas, šitos premijos paskyrimas yra prošvaistė danguje, pro kurią gal pagaliau nusileis ir aiškesnę ūkio struktūrą modeliuojanti šviesa.

2009 10 14

9.42. Britanijai garantuota, kad ES įstatymai ir teismai neturės viršenybės prieš jų teismų sistemą. Lenkams garantuota, kad pas juos nesieks ES Pagrindinių teisių chartijos nuostatos dėl homoseksualizmo. Paskutinė Lisabonos sutarties dar neratifikavusi Čekija nori to paties, bet visų pirma – kad po Antrojo pasaulinio karo iš Sudetų iškeldinti vokiečiai neturėtų teisės per ES teismus atsiimti buvusių savo žemių.

„Prezidentas nesitenkins kokia nors deklaracija, o tik garantija, suteikta kiekvienam Čekijos piliečiui. Jam tai pati svarbiausia, galutinė ir nejaudinama sąlyga“, sakė Vaclavo Klauso sekretorius per Čekijos TV.

V. Klausą puola visi – nuo ES aukščiausių pareigūnų iki Čekijos premjero, nekalbant apie laikraščius. Jis vadinamas „paskutiniu Europos samurajumi“, darant užuominą, kad jis per savižudybę bando išsaugoti savo idealus, nors pačiam aišku, kad jie turi mirti. V. Klausas net atsisako kelti ES vėliavą virš savo rezidencijos. Jis laukia, kol Čekijos Konstitucinis teismas spalio 27 d. pasakys savo sprendimą dėl Lisabonos sutarties priimtinumo Čekijai. Daug kas kaltina V. Klausą, kad jis tokiu būdu „tempia gumą“ iki rinkimų Britanijoje, tikėdamasis, kad ten laimėję konservatoriai paskelbs referendumą dėl tos klastingosios sutarties, o referendume ji bus neabejotinai atmesta. Čekijos prezidentas atsakė, kad jis laukia ne rinkimų Britanijoje, o Konstitucinio teismo išvadų Čekijoje. Jis nori būti ištikimas savo tautai ir valstybei.

„Čekijos Respublika turi problemą, ir ji vadinasi Vaclavas Klausas“, rašo pačių čekų spauda.

O kas trukdo pasakyti taip: „Vaclavas Klausas turi problemą, ir ji vadinasi parsidavėliai“?

Kada nors Vaclavas Klausas bus paskelbtas nacionaliniu didvyriu, reikšmingesniu ir už Vaclavą Havelą, kuris buvo herojum tik tol, kol atsiskleidė ES stūmikų klasta.

2009 10 15

12.21. Užvakarykštis Hilari Klinton (Clinton) pokalbis su Sergejumi Lavrovu praėjo be didesnio rezonanso. Gal jo ir būtų susilaukta, jei Klinton būtų atvykusi kartu su Obama, Maskvoje viešėjusį prieš keletą savaičių. Bet ir jos vienos pasirodymas, galima sakyti, etapinis: Obama Maskvoje elgėsi kaip taikos balandis, Klinton plaukiojo kaip naminė gulbė. Visų pirma ji akcentavo Rusijos pagalbą „kartu atliktame darbe“ tramdant Iraną ir malšinant jo branduolinio ginklo ambicijas. Tas optimizmas remiasi į D. Medvedevo pareiškimą, kad Teheranui gali būti paskelbtos naujos sankcijos, jeigu ši šiitų respublika neįsiklausys į galingųjų pasaulio šalių raginimus nutraukti savo branduolinę programą. Kas domisi politika, gerai supranta, kad kalba apie Irano branduolinę programą yra kalba apie Irano lyderystės islamo pasaulyje tramdymą. Kas supranta tai, tas neabejoja, kad Obamos ir Klinton vizitai Rusijon yra Dž. Bušo sužlugdyto Šiaurės pusrutulio aljanso kūrimo atnaujinimo pastangos. Apie kokius radarus Lenkijoje po viso to gali būt kalbama?

2009 10 16

11.48. Drąsiui Kedžiui nušovus teisėją už jo mažametės dukros tvirkinimą ir giminaitę už sąvadavimą, Lietuvoje įsižiebė seniai regėtas susijaudinimas: žmonės diskutuoja ir smerkdami, ir palaikydami su tvirkintojais susidorojusįjį, vieni vadindami jį žudiku, kiti – didvyriu. Ugnies vis įpila nauji faktai, kaip teisėtvarkos asmenys siekia iškreipti procesą, akivaizdžiai dangstydami saviškius ir bandydami susieti D. Kedį su nusikalstamomis organizacijomis, teisėjo nužudymą bandant parodyti kaip žudynių užsakymą ne dėl pedofilijos.

Ypač keistas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko Stasio Šedbaro elgesys. Dar prieš mėnesį, kai tik prasidėjo kalbos apie pedofilų drausminimą ir jo būdus, o apie cheminę kastraciją – kaip vieną iš efektyviausių būdų, S. Šedbaras buvo besąlygiškai priešiškas: „Lietuvoje neįsivaizduoju tokio dalyko. Tai pats didžiausias prigimtinių teisių pažeidimas“. Dabar komiteto pirmininkas aktyviausiai propaguoja požiūrį, kad D. Kedys yra užsakomasis žudikas.

Lenkijos laikraštis „Fakt“ pasiūlė D. Kedžiui suteikti politinį prieglobstį, o vienas jų advokatas pasišovė jį ginti nemokamai – jam D. Kedys yra didvyris. Rugsėjį Lenkijos Seimas įteisino pedofilų cheminę kastraciją. Ją jau seniai praktikuoja Švedija, Danija, Norvegija, Vokietija, Prancūzija, Šveicarija, Kanada, Izraelis, devynios JAV valstijos, Britanija. Rusija įstatymą jau svarsto. Rugsėjo 13 d. įstatymo projektas pateiktas ir Lietuvos Seimui. Bet ne kaip komiteto iniciatyva, o kaip 15 Seimo narių teikimas.

Apie kokias ir kūno prigimtines teises kalba Seimo teisėtvarkos galva? Net jeigu pedofilija yra psichinė liga, apie psichopato prigimtines teises kalbėti yra teisinis idiotizmas. Net 84 proc. pedofilų atlikę bausmę vėl patenka į teisėsaugos rankas. Gi pakartotinė cheminė kastracija pakartotinių nusikaltimų sumažina iki 3 proc. Dabar Lietuvoje bausmę atlikęs pedofilas (paprastai – paleistas anksčiau laiko) yra visiškai laisvas vėl siautėti.

Tai, kas dabar verda Lietuvoje, tik dar kartą patvirtina, kaip giliai ir aukštai Lietuva yra apimta homoseksualizmo ir pedofilijos.

2009 10 17

Skandalas dėl Lietuvoje nušauto pedofilija kaltinamo teisėjo yra tik vienas panašaus tipo skandalų Vakarų civilizacijos erdvėje.

Naujausias verda Prancūzijoje – Fransua Miterano sūnėnas Frederikas Miteranas (Frederic Mitterand) apkaltintas mokėjęs už sekso paslaugas „jauniems berniukas“ Tailande. O šių metų birželio mėnesį N. Sarkozy jį yra paskyręs Prancūzijos kultūros ministru. Ministras teisinasi santykiavęs tik su savo amžiaus vyrais (!), o savo gyvenimą vadina „kelione per pragarą ir žavesį“.

Sunkiai prilygstamas pedofilijos atvejis užfiksuotas 1990 m. Belgijoje. Ten vienas Šarlerua gyventojas grobdavo mažas mergaites, uždarydavo jas vieno iš savo namų rūsyje, prievartaudavo, filmuodavo, o paskui už 10 000 dolerių parduodavo kitiems pedofilams. Kai kurios mergaitės būdavo nužudomos. Pedofilas jau seniai buvo žinomas policijai – už penkių vaikų išprievartavimą jis buvo jau teistas 13 metų kalėjimo, bet atsėdėjo tik tris. Jis niekur nedirbo, bet turėjo 7 namus, reguliariai gaudavo 10 000 dolerių pervedimais. Kitas, 62 metų prancūzas, Lježe 1987–2001 metais pagrobė ir nužudė 9 mergaites. Maniaką valdė viena mintis: išprievartauti nekaltą mergaitę.

Vokietijos Bundestago deputato bute policija aptiko daugybę vaikų pornografijos DVD. Ją kaupė iš konfiskuotos medžiagos, kurią gaudavo kaip parlamento narys, tiriantis pedofilų tinklo veiklą.

Lenkijoje šių metų birželį suimti trys lenkai ir vienas švedas, iš kurių konfiskuota 40 kompiuterių ir 1400 diskų su vaikų pornografija. Į jų tinklą buvo įsitraukę apie 2000 pedofilų iš viso pasaulio. Eidama tinklo pėdomis, policija suėmė Švedijoje 20, Danijoje 19, Norvegijoje 15 žmonių. Kovo mėnesį Lenkijoje suimti 54 žmonės ir konfiskuoti 84 kompiuteriai, 34 kietieji diskai bei 5000 DVD.

JAV vienas pedofilas įsigudrino dirbti Kalėdų seneliu. Jo bute rasta tūkstančiai pornografinių nuotraukų, vaikų drabužėlių.

Persisotinusios civilizacijos gašlumas – jokia naujiena. Klausimas vienas: kodėl ji toleruojama? Juk aiškiai suvokiama, kad tai – kelias žūtin. Vadinasi, civilizacija jau paralyžiuota ir pati sau padėti nebegali?

2009 10 18

11.01. Lenkija yra vienintelė Europos Sąjungos šalis, kurioje fiksuotas tegul ir nedidelis BVP augimas. Suprantama, visi tuo labai domisi. Lietuviai, deja, to dar nepadarė. Žiniasklaida remiasi Bulgarijos (!) analize.

Suprantama, kad didžiausias lenkų pranašumas yra didžiulė jų vidaus rinka. (Sakoma, pliusinę vidaus apyvartą tegali garantuoti bent 10 mln. žmonių valstybė. Lenkija keturiskart didesnė už minimumą.) Iš užsienio prekybos Lenkija gauna tik 40 proc. valstybės pajamų.

Antra svarbi aplinkybė – lenkai neišsipardavė iki paskutinio siūlo, kaip tai padarė lietuviai. Jie sugebėjo neleisti savo ekonomikoje įsiviešpatauti gangsteriams, Lenkijos neužvaldė organizuotas nusikalstamumas ir nesusikūrė mafijinės bei oligarchinės struktūros. Todėl valstybės pinigai kontroliuojami ir investuojami gamybon. Geriausias pavyzdys – mūsų „Mažeikių naftos“ perėmimas. Dar vienas: iš Airijos į Lodzę lenkai persiviliojo garsųjį amerikiečių kompiuterių gamintoją – bendrovę „Dell“. Mat, lenkai kvalifikacija prilygsta airiams, o atlyginimai penkis kartus mažesni nei Airijoje.

Net krizę jie sugebėjo panaudoti sau: zlotui smunkant, laimėjo lenkų eksportuotojai, o pajamas jie galėjo vėl investuoti į gamybą.

Visuotinai pripažįstama (Europos komisarams tai kelia geliantį galvos skausmą), kad Lenkija moka ginti savo interesus, ir ne tik tuos, kurie vadinami nacionaliniais. Todėl iš Europos Sąjungos ji išsireikalauja viską, kas įmanoma, o gautą panaudoja neiššvaistydama biurokratijos korupcijai ar partijų „grąžai“.

Lenkai taupūs. Kas trečia lenkų šeima turi santaupų, kurios prilygsta trijų mėnesių atlyginimui. Tik 28 proc. apklausos dalyvių prisipažino, kad jiems trūksta pinigų, nors prieš 16 metų taip sakė du trečdaliai lenkų. Lenkai ne tik patenkinti savo materialine padėtimi, jie sutinka, kad niekada negyveno taip gerai, kaip dabar.

Galima būtų rasti ir daugiau lenkų sėkmės krizės duobėje priežasčių ir aplinkybių. Pagrindinės lieka dvi: lenkai gamina daiktus, kuriuos gali parduoti, o iš kitų moka išsireikalauti viską, ko jiems reikia būtent iš tų kitų.

2009 10 19

9.29. Vakar palaidojom Meilę Lukšienę. Kartos, kuri sukūrė Lietuvą, atžalą, ir kartos, kuri atkūrė Lietuvą, dvasios Motiną. Moterį, atlaikiusią visas XX amžiaus Lietuvai tekusias epochas, iš kurių tik dvi buvo nepriklausomybių metas.

Prieš paskutinę kelionę į Saulės kapines ji šypsosi iš portreto, pridengdama juodą urną su daiktiškojo savo buvimo mūsų žemėje trupiniais. Su ja – visi tie, kurie dar neišėjo, kartu atkūrinėję Lietuvą XX amžiaus baigmėje. Jie sėdi, mąsto, klausosi smuiko, o pabaigoj – senovinių dainų ansamblėlio. Dainos primena giesmes, tiksliau – jos yra giesmės iš anų laikų, kai dangus dar nebuvo atskirtas nuo žemės, o išėjusieji likdavo greta, gal tik šiek tiek aukščiau medžių viršūnių. Klausydamasis tų giesmių ir tegali suprasti, ką reiškė priimti tikėjimą, kuris į dangų praleisdavo pro vartus, prieš tai išrūšiavęs ten patekti tinkančius nuo netinkamų, paskyręs bausmes ir prižiūrėtojus. Garsiausia bažnytinė oratorija turi mažiau vidinės galios nei šita šešeto žmonių giedama giesmė.

Kapinėse – trys kalbelės. Palydos į kažkur čia pat. Į urną priimančią, o ne praryjančią žemę. Supamą kapinių kalvos konfigūruotos Atkūrėjų kartos, tobulo kolektyvinio visos kartos portreto. Kas jį fiksuoja? Viena mergina su fotoaparatu ir viena su videokamera. Tai irgi tipiška: išeina Lietuvą atkūrusios kartos lietuviškoji Herojė, o prie jos kapo – nė vieno laikraščio, nė vienos televizijos žmonių.

Ką gi, užtat jų apsčiai šv. Mikalojaus bažnyčioj atidaromo Religinio meno muziejaus eksponatų aukso blizgesy.

2009 10 20

10.10. Europos Komisija siūlo pareikalauti, kad Europos Sąjungos valstybių mokyklose būtų dėstoma Europos Sąjungos istorija. Taip, atseit, jaunimo kartos būtų apsaugotos nuo tų prasimanymų ir melo, kurį dabar skleidžia „neatsakingi elementai“.

Gerai atsimenu, kaip dar 1956 metais, jau kada po Stalino mirties, buvo dėstoma TSRS, arba Stalino, konstitucija, TSRS istorija, tautų literatūra, rusų literatūra ir kiti panašūs dalykai. Komisarų siūlymas Europos Parlamento, aišku, bus paremtas. Disciplinų nebesutalpinanti mūsų mokykla „praturtės“ dar viena. Bus galima dar sumažinti lietuvių kalbos pamokas, dar apkarpyti Lietuvos istorijos liekanas.

Iki šiol kalbėjome apie unitarinę valstybę. Dabar galima ir reikia kalbėti apie ES kaip totalitarinę: nurodymas kovoti su melu dėstant „tiesą“ – tai nurodymas spręsti nebe vien tautų juridinės integracijos problemas, bet ir tų tautų žmonių sąmonės „suvienodinimo“ uždavinius. Ir tai kažkaip stebuklingai neprieštarauja nei jokioms žmogaus teisėms, nei demokratijos normoms, nei tarptautiniams įsipareigojimams!

Airija parklupdyta – galima pradėti!

Ir diktatūra prasižiojo!

2009 10 21

10.18. Vakar šimtadienio proga Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė (išrinkta gegužės 17 d., inauguruota liepos 12 d.) davė platų interviu, kuriame suminėjo savo svarbiausius darbus: paskyrė naują (seną) Vyriausybę ir kariuomenės vadą, pasirašė LEO LT panaikinimo ir elektros kainų skaičiavimo metodikos dokumentus, pakeitė teisėjų atrankos kriterijus, vetavo du įstatymus (Statybos ir Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio).

Šiaip – vis nauji iššūkiai, reikalaują improvizacijos ir didesnės, nei numato Konstitucija, atsakomybės. Atsakomybės Prezidentė nevengs ir ateity, kraus ant savo pečių tiek, kiek pajėgs panešti, nes to nori Lietuvos piliečiai. O politologų reikalas tai apibrėžinėti.

Tas atsakomybės, didesnės už Konstitucijos numatomą, motyvas yra esminis visos spaudos konferencijos akcentas. Politologas V. Laučius išreiškė nuomonę, kad šis motyvas turėtų būti realizuotas konstituciškai – pakaktų surengti referendumą.

Taigi per 100 dienų pasiekta labai daug.

2009 10 22

10.50. Praėjusią savaitę pranešta, kad stambiausieji JAV bankai, kuriuos, gelbėdama nuo bankroto, valstybė pamaitino stambiomis iš mokesčių mokėtojų surinktomis sumomis, išsimokėjo sau didžiules premijas. Bankininkai šį žingsnį motyvavo tuo, jog bankų rodikliai ėmę gerėti.

Kilo skandalas. Į jį straipsniu „Bankuose ne viskas gerai“ atsiliepė Nobelio premijos laureatas P. Krugmanas. Jo nuomone, didieji bankai tebelieka silpni, ir tai daro įtaką visam šalies ūkiui, kuris tebėra sunkioje „užšaldytoje“ padėtyje. Komerciniai bankai, sako P. Krugmanas, neatlieka itin svarbios finansinėms institucijoms funkcijos – verslo, ypač mažojo verslo – kreditavimo, o tai yra viso finansų sektoriaus, kartu ir šalies ūkio, atsigavimo stabdis.

P. Krugmanas kritikuoja Baltuosius rūmus, kurių manymu bankų sistema susireguliuos pati, ir siūlo užuot pylus į privačius bankus mokesčių mokėtojų pinigus juos paprasčiausiai nacionalizuoti.

Ar girdi tą protingą balsą, Lietuvos vyriausybe?

2009 10 23

10.23. Recesija nevirto depresija, analogiška Didžiajai depresijai JAV trisdešimtaisiais, tiktai todėl, teigia profesorius Norielis Robini (Nouriel Roubini), kad didieji JAV bankai buvo pamaitinti mokesčių mokėtojų pinigais. Kitaip sakant, eiliniai piliečiai padengė tai, ką tarsi ir legaliai išgrobstė bankininkai (vienas jų net pernai sugebėjo susižerti 100 mln. dolerių, kitas sutiko išeiti su 53 mln. dolerių pensija).

N. Robini mano, kad reguliavimas turės likti ir išėjus iš recesijos įveikimo padiktuotų elgesio normų. Jei biudžeto ir kredito politika nebus deramai subalansuota, gali kilti nesulaikoma infliacija, o akcijų bei kreditų rinkose susidarys pavojingas burbulas, galintis sukelti naują finansinę krizę bei dvigubą nuosmukį. Dabar, anot profesoriaus, svarbiausia išsiaiškinti, kaip mažinti ūkio perteklinį likvidumą, kada bus galima didinti mokesčius, mažinti valstybės išlaidas ir kokia turėtų būti šių priemonių kombinacija.

Tai – nauja užduotis politinėms valdžioms.

2009 10 24

Iš kur kyla pasitikėjimas? Sakoma: patikimas žmogus, patikimas bankas, patikima valstybė. Tai suponuoja prielaidą, kad pasitikėjimą jais sukelia kažkokios tų objektų savybės, kurias mes laikome esant tokiomis, kurios identifikuoja juos kaip patikimus ir galinčius mums kelti pasitikėjimą.

Bet jau vien ši logika rodo, kad patikimumą ar nepatikimumą nustatome mes, o ne jie, ir savybės, galinčios būti priskirtos patikimumui paliudyti, gali būti absoliutaus nepatikimumo priedanga. Kaip čia neprisiminsi garsiausio pastarojo meto sukčiaus D. Meidofo?!

Kodėl mes, Lietuvos valstybės atkūrėjai, taip besąlygiškai ja tikėjome? Pirma, pasitikėjom savimi: atrodė, niekas nepriverstų jos nei išduoti, nei kaip nors parduoti. Antra, tikėjome tauta. Taip atsiliepiantys į Sąjūdžio kvietimus žmonės, pradedant Steigiamuoju suvažiavimu, baigiant referendumu dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1992-aisiais, nekalbant apie Baltijos kelio vienybę, rodo ne ką kita, kaip vienybę ir solidarumą, kuris kaip gelžbetonis gali atlaikyti bet kokius mums tenkančius išbandymus. Buvo taip aišku viskas – ir mūsų kalba kaip bendravimo visais lygiais būdas, ir žemė kaip vienintelė gyvenimo vieta, ir sienos kaip savikontrolės ir kontrolės įrenginys – viskas.

Kur tai šiandien?

Kur pasitikėjimas mūsų kalbos vienatiškumu ir verte? Kur pasitikėjimas savo žeme kaip vienintele gyvenimo vieta? Kur vėl dingo mūsų sienos? Kodėl vėl džiūgaujama, kad jų nebėra?

Nenoriu čia atsakinėti į šiuos klausimus. Tai didelio darbo užduotis. Kuri niekada nebus atlikta. Noriu tik fiksuoti tą katastrofiškai pasikeitusią žmonių savijautą šiandien lyginant su 1990-ųjų savijauta. Kas ir kada pakito taip, jog pirmokėlis savo svajone laiko gyvenimą Vokietijoje arba Airijoje, o jeigu norėtų likti Lietuvoje, sako, kad norėtų gyventi Vilniuje? Kas ir kada pakito, kad mūsų kalba laikoma per sunkia, gremėzdiška, trukdančia bendrauti „su pasauliu“? Nuo kada vėl pasaulis yra nebe čia, Lietuvoje, o kažikur kitur?

O gal vis dėlto atsiras tokių, kurie pabandytų aiškiai nurodyti sprendinius ir datas, kada kas darėsi, sąlygojant šiuos pakeitimus? Ir nebūtinai jie turėjo būti paleisti pasaulin kaip kokių nors valdžių sprendimai – juos galėjo inicijuoti ir tautos nusiteikimas. Kaip antai, emigracija į Vakarus, vos tik buvo atkurta Nepriklausomybė. Niekas tada dar neragino žmonių bėgti iš Lietuvos. Tai tik vėliau emigracija buvo apibūdinta kaip socialinės įtampos garo nuleidimo būdas, kaip „laisvosios rinkos“ problemų sprendimo priemonė. Pradžioje tauta bėgo iš vidinių „laisvės troškulio“ paskatų. Tai gal iš pat pradžių nebuvom tokie vieningi savo žemės sutvarkymo ir gyvenimo joje kaip vienintelėje šalininkai?

Mūsų iliuzijų apie galingą nacionalinę valstybę, vardu Lietuva, žlugimo istorija – pirmaeilės svarbos darbas, jeigu manome, kad dar galim pakilti, nesidangstydami jokiomis krizėmis ar ekonominės recesijos kaukėmis.

2009 10 25

Dėl liberalizmo likimo ir „laisvosios rinkos“ perspektyvų susirūpinęs „The Economist“, kaip savo apžvalgoje pažymi „Atgimimas“, mano, jog, netgi palankiai klostantis pasaulio finansų krizės įveikai, ekonomika neatsigaus greitai, o „rytdienos norma“ reikės laikyti vangiai augančias pajamas ir sumenkusius lūkesčius. Kad ir labai diplomatiškais žodžiais nusakantis padėtį, britų savaitraštis skelbia su „laisvąja rinka“ sietos ekonomikos pabaigą: „laisvoji rinka“ neapsaugojo nuo sunkmečio, pasklidusio tarsi griuvęs domino – viltys dėl savireguliacijos išganingumo žlugo. (Maniau ir manau, kad ekonomikos savireguliacija yra absoliutus iliuzoriškumas, sugalvotas tam tikros galios grupės tam tikriems tikslams siekti, bet reikėjo ištisos epochos, kad ant jos griuvėsių galėtų būti pripažinta – ir tai nenoriai, su išlygom, – jog ta kryptimi eiti nebėra kur, galima tik gaivelėtis ir gyvuliuoti.)

Savaitraštis konstatuoja, kad valstybės dalyvavimas ekonomikoje yra neišvengiamas faktorius. Krizė apramdyta būtent dėl to, kad „valstybių dosnumo“ dėka (iš mokesčių mokėtojų pinigų) buvo mestos didelės fiskalinės ir valiutų paskatos, sušvelninusios namų ūkių ir bankų nuostolius. Tačiau krizę sukėlę sunkumai išliko, tad šiandieniniai augimą palaikantys veiksmai yra laikini ir rizikingi. (Nevienas ekonomistas prognozuoja, kad po šio tarsi ir atsigavimo ateisiantis antrinis nuosmukis, kuris gali būti dar klampesnis.) Manoma, kad bet kuriuo atveju ekonominis augimas pasiliks žemesnis nei buvęs, o investicijos, darbingumas ir produktyvumas bus menkesni nei iki šiol.

Britų savaitraštis teigiamai vertina G-20 Pitsburgo komunikatą, kuriuo įsipareigojama valstybių ekonomikų tarpusavio priežiūra, nors ir abejoja, ar tas bedantis dokumentas turės kokios didesnės įtakos. Svarbu bent pati politinės valios apraiška subalansuoti valstybių išlaidas, kurios esančios gerokai „išsiderinusios“. Todėl, anot „Economist“, pasauliui teks pasikliauti vyriausybėmis ilgiau, negu galbūt norėtųsi. (Kas kalba apie bandymą reguliuoti pasaulio ekonomiką, kalba apie realius dalykus. Mums tai svarbu ta prasme, kad neturim kito pasirinkimo – turim imtis politinės valios nacionalinei ekonomikai atkurti.)

Greta politinės valios, kuri turėtų reikštis aiškesne vyriausybių vykdoma ekonomikos subalansavimo politika, kartu ieškant ekonomikos augimo potencialo, turėtų būti veiksmingas ir socialinis sektorius, kurio esmė – kovojant su nedarbu neįšaldyti savo darbo rinkos. Vieni tai daro keisdami dirbančiųjų kvalifikaciją, kiti – trumpindami darbo dieną, treti – ieškodami naujų verslo nišų. Aišku viena: ateityje teks laikyti norma, kad į ekonomikos plėtrą vienaip ar kitaip kišasi vyriausybės.

2009 10 26

13.10. „Respublika“ cituoja Muamarą el Kadafį (Muammaar al-Gaddafi): „Yra ženklų, kad Alachas islamui padovanos pergalę Europoje be kardų, šautuvų ir užkariavimų. Mums nereikia teroristų, nereikia savižudžių, sprogdintojų. 50 milijonų Europoje gyvenančių musulmonų pavers ją musulmonišku kontinentu per kelis dešimtmečius“.

Išmintingi žodžiai. 2025 metaus vienas iš trijų ES gimusių vaikų bus iš musulmonų šeimos. Jau dabar plačiausiai paplitęs berniuko vardas Švedijoje, Belgijoje ir Nyderlanduose yra Mohamedas. 2050 metais ES bus 20 proc. musulmonų. Į Britaniją kasdien atvažiuoja ir čia įsikuria per pusantro tūkstančio imigrantų. Per dešimtmetį jų čia atvyks daugiau kaip 10 milijonų. Jau dabar kai kuriose britų mokyklose musulmonų vaikų daugiau nei krikščionių.

Tai – natūralių procesų pasekmė?

Ilgai muilinta, kad taip ir yra. Argumentuota tuo, kad imigrantai – vienintelis darbo jėgos šaltinis senstančiai ir prabangiai gyventi norinčiai Europai. Kad prabangiai Europa negyvens ir su savo emigrantais, rodo pasaulio ekonomikos tendencijos. O kad imigrantas – ne ekonominis, bet politinis koziris, rodo ką tik atskleistas buvusio premjero Tonio Bleiro (Tony Blair) ir dabartinio Britanijos teisingumo ministro sekretoriaus Džeko Stro (Jack Straw) sąmokslas prieš savo naciją: siekdami parodyti, kad konservatoriai dėl savo požiūrio į imigrantus yra neteisūs ir trukdo ekonomikos augimui, jie buvo susitarę gerovę sieti su imigracijos spartinimu, gerai suprasdami, kad taip gausina ir savo rinkėjų gretas: imigrantai visada buvo už kairiųjų vyriausybes. Visa tai galima būtų laikyti demokratijos išsigimimo dar vienu paliudijimu: vardan partinės naudos parduodama netgi tūkstantmetė anglų kultūra.

Deja, yra dar blogiau. Šiedu veikėjai, kaip tikri marksistai, savo idealu laikė daugiakultūriškumą kaip JAV, nors jo pasekmės europiečiams jau kada turėjo būti matomos. Tačiau kosmopolitai niekada nemato, ko nenori matyti. Aferą prieš keletą dienų atskleidė Dž. Stro kalbų rašytojas, pacitavęs 2000 metų slaptą ataskaitą apie Anglijos kultūros griovimo darbus. „Reforma“ nebuvo viešinama, o „gerovės darbų“ priešininkai kaltinti rasizmu.

Dabar „reformatorius“ T. Bleiras taikosi į Europos Sąjungos prezidentus!

2009 10 27

9.30. Užvakar Latvijoje nukrito meteoritas. Vidury lauko pliūptelėjo liepsna, atsivėrė gili duobė, o dugne dar ruseno ugnelė, kai suvažiavo gelbėtojai, gaisrininkai, žiopliai. Lauko šeimininkai ėmė rinkti po penketą latų.

Vakar ėmė ryškėti, kad tai joks meteoritas, o meistriškai suorganizuota inscenizacija. Latvijos valdžia paskelbė, kad mistifikatoriai turės atlyginti išlaidas už valstybės pareigūnų darbą ir dar būsią nubausti.

Atrodytų, tik pasijuok ir nusistebėk, kokių triukų neišsigalvoja žmonės, norėdami atkreipti į save dėmesį, išgarsėti, praturtėti.

Bet jei prie šio reiškinio prieisi rimtai, turėsi pasakyti, kad visi tokie „žaidimai“ yra senojo pasaulio sprogdinimo, laužymo, trynimo, deginimo veiksmai. Su jais žūva visos etiškai reguliuotos bendrabūvio normos, įsigali jėgos, skandalo ir naudos paieškų chaosas.

Kas sako, kad Apokalipsė – Dievo bausmė?

Tai mūsų pačių sau kuriama dovanėlė.

2009 10 28

9.33. Statistikos departamentas paskelbė, kad trečiąjį ketvirtį BVP, palyginus su pereitų metų tuo pat laikotarpiu, smuko ne 25 proc., kaip planuota, o tiktai 14,3 proc.

Premjeras netveria džiaugsmu.

Tačiau recesija įveikta laikoma tik tada, kai BVP nebemažėja bent du ketvirčius iš eilės. Trečiasis ketvirtis nėra tipiškas – jis visada geriausias, nes liepos–rugpjūčio mėnesiais žmonės atostogauja ir išlaidauja, o žemės ūkis duoda daugiausiai produkcijos. Ketvirtojo ketvirčio rezultatai bus kuklesni, sako ekspertai, todėl apie „dugną“ bus galima kalbėti tik po jo rezultatų įvertinimo. Kad nėra šviesu, rodo ir katastrofiškas nedarbo augimas 6–8 tūkstančiais bedarbių kas švaitę. O BVP „gelbėtoju“ pasirodė tradicinė Lietuvos ūkio šaka – žemės ūkis.

2009 10 29

10.23. Vakar pasirašytas Nacionalinis susitarimas. Kai kurie laikraščiai jį vadina Nacionaliniu nutarimu. Atrodo, tokia ironija – ne be pamato: pasirašiusieji pažada vykdyti Vyriausybės nustatytą, o ne kartu su socialiniais partneriais sutartą politiką. Susitarimas nenumato kokių nors Lietuvos ūkio ilgalaikių pakeitimų programos, o tik „krizės įveikimo priemones“, kas reiškia nesipriešinimą Vyriausybės veiksmams netgi naujų „žiaurių priemonių“ įvedinėjimo atvejais.

Nacionalinį susitarimą pasirašė Vyriausybė, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK), Lietuvos darbo federacijos, Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“, Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Žemės ūkio rūmų, Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos (LVDK), Smulkaus ir vidutinio verslo tarybos, Asociacijos „Investor´s Forum“, Lietuvos verslo konfederacijos/ICC Lietuva vadovai.

Nacionalinį susitarimą pasirašyti atsisakė neįgaliųjų organizacijos, šešios profsąjungos, Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacija, Nacionalinis aktyvių mamų sambūris.

Pasirašiusiųjų atstovai nepasirašiusiuosius išvadino pakrūmių bambekliais, o „Solidarumo“ vadas dokumentą pavadino naujos epochos pradžia.

Griežtai kalbant, Susitarimas yra dokumentas, kuriuo šiandieninės visuomenės organizacijos pažada nerengti protesto akcijų, ko labiausiai ir bijojo valdantieji.

2009 10 30

10.22. Pati didžiausia mūsų viešojo gyvenimo nelaimė – požiūrio į jį kaip į visumos gyvenimą sunaikinimas. Mąstytojai, kiek jų dar likę (kiti – sociologai, politologai ar apskritai plepiai), nebekalba nei apie tautą, nei apie visuomenę, net ir bendruomenę jau supranta kaip kaimo ar miestelio žmones – nedidelę grupę. Politikai dar užsimena apie valstybę, bet supranta tą žodį kaip valdžią, kurią tuoj pat „išdalina“ ministerijų „kompetencijoms“.

Šių pažiūrų griuvėsių ištakos – „žmogaus teisėse“, kurios visuomenei priešpriešino individą. Atlaikyti visumos pajautą kasdieniniame individų keliamame triukšme – tikri Heraklio žygiai. O kai viešajame bendravime, kuris diktuoja bendrabūvio žiūros taškus bei vertinimo kriterijus, įsiviešpatauja sąmoningi bet kokio bendrabūvio griovėjai, ir herakliški žygiai darosi nebeįmanomi.

Šiandien Lietuva be orientyrų visų pirma dėl to, kad visumų naikintojams atlaikyti dar nesuformuluotas naujos, destrukciją turinčios atlaikyti Lietuvos idealas ir daiktinis jo modelis.

2009 10 31

10.31. Na štai – ir išsikovojo V. Klausas ES pažadą, kad Čekijai nebus taikomi tie Europos žmogaus teisių chartijos straipsniai, kurie leistų po Antrojo pasaulinio karo iš Čekijos teritorijos ištremtiems etniniams vokiečiams ir jų palikuonims reikalauti grąžinti Čekijoje paliktą nuosavybę arba išmokėti kompensacijas. Ši etniniam valymui prilygstanti pokarinė deportacija šiuo sprendimu pripažįstama legalia – kad tik čekai pasirašytų Lisabonos sutartį. Matyt, pagal šią sutartį numatomi tokie nusikaltimai, kurie leidžia nekreipti dėmesio į aną, pokarinį, laikant jį palyginti nesunkiu.

Ką gi, dar kartą sveikinu visus mūsų prezidentus, premjerus ir vyriausybes, Seimo pirmininkus ir Seimo narius, visus derybininkus ir pareigūnus, kurie visas ES sutartis Lietuvai „nuleido“ be vienintelės išlygos.

Tikrai drąsi šalis yra Lietuva.

Bent jau jos vadovai.