Rugpjūtis Spausdinti
2010
Parašė Romualdas Ozolas   
Antradienis, 31 Rugpjūtis 2010 23:01
2010 08 01
 
7.32. Svarbiausios žinios, bent jau iš Rusijos – miškų gaisrai, šluojantys ištisus kaimus. Karščiai daugiau nei 40 laipsnių, tokių nebuvo visus 130 meteorologinių stebėjimo metų. Išdegė pasėliai, pasaulio rinkose šovė aukštyn javų kainos. Rusijos premjeras skubiai nuvažiavo prie vieno kaimo degėsių ir pažadėjo, kad iki rudens sudegusieji namai bus atstatyti. Dėl kitų kaimų kol kas tyla. Maskva skendi dūmų smoge, nesimato už poros šimto metrų. Žmonės neišeina iš namų, miršta sutrikus širdžiai.
 
Šiuo metu iš 83 Rusijos regionų ugnis siautėja keturiolikoje – Voronežo, Riazanės, Vladimiro, Ivanovo ir Maskvos srityse, Mordovijoje ir Tatarstane. Ugnis pasiglemžė 30 gyvybių, mobilizuota 240 tūkstančių ugniagesių, kariškių. Žiniasklaida prabilo apie nacionalinę katastrofą. Gelbėdamiesi vandenyje, žmonės skęsta. Vien Maskvoje – 170. Minios meldžiasi, prašydamos lietaus.
 
2010 08 02
 
10.20. Na, brangūs lithuanai, pamatėt, kaip gerbia mūsų raidyną ir rašybą kilnieji Vakarai?
 
Živilė Balčiūnaitė, po dešimtmečio atkaklios kovos Lietuvai pagaliau atnešusi Europos aukso medalį už pergalę maratono 42,195 km distancijoje, kaip buvo pristatoma visam pasauliui? Balciunaite.
 
Taip pat elgiamasi su krepšininkais – visais sportininkais ir nesportininkais. Mūsų kalbos savitumu, muzikalumu ir kitokiomis išskirtinėmis savybėmis besirūpinantys mūsų globėjai Abendlande negailestingai tratina kaip šienapjove visus mūsų rašto išskirtinius ženklus, net mūsų vardo neklausdami.
 
Beje, ne ką geriau ir Rytuose. Maskva džiūgavo, kad antrąją vietą užėmė ir sidabro medalį iškovojo rusė. Kas laimėjo pirmąją – liežuvis neapsivertė pasakyti.
 
Kokias išvadas darysimės iš begalės šitokio pobūdžio „buitinių faktų“?
 
Ir toliau kliedėsim apie savo raidyno atsisakymą jau konceptualiu lygmeniu ar vis dėlto pasakysim, kad mūsų globėjai yra mūsų vertybių griovėjai ir naikintojai? Ir pagaliau sukilsim?
 
13.25. Kad koks nors homofilas nesumanytų kliedėti, kad aš homofobas (ir vis dėlto aš jau imuosi „apsaugos priemonių“ – kaip ir anais laikais), aprašysiu be vertinimų, tik kaip faktą.
 
Jie – juodaplaukiai. Veido oda prieblandos atspalvio, ne juoda. Neaukšti. Grakštūs. Linksmi. Kalba garsiai. Gestikuliuoja pietietiškai. Visa parduotuvės erdvė yra jų veiksmo erdvė. Pirkdami produktus jie čia gyvena. Tai, ką jie daro, yra jų gyvenimas, čia, šiuo momentu. Jie myli vienas kitą. Rūpinasi vaikais, švelniai glostydami. Renkasi prekes atidžiai, išmanydami, domėdamiesi. Šiuo metu šitas Žemės gabalas priklauso jiems. Jie išeina, ir lieka skubančių pasirinkti, susimokėti bei išbėgti figūrų maišatis. Kuri kažkur skuba. Priešingai šitai, kuriai čia gerai.
 
Man ant liežuvio užšoka žodis hunai. Kažkada aš labai norėjau pamatyti, kaip jie galėjo atrodyti. Bet tas žodis greičiau yra mano buvusių vilčių ir įžvalgų nuobira bei su tuo, ką matau, nebeturi nieko bendra.
 
14.45. Lenkai bet kurį savo pirmininkavimą Europos Sąjungoj išnaudoja Lenkijos pozicijoms Europoje stiprinti. Todėl Lenkija bus tam tikras pastovus dydis, galintis imtis centruojančio vaidmens netgi Europos Sąjungai griūvant.
 
Savo būsimam vaidmeniui Lenkija rengiasi, net istoriją pervardydama šiuolaikinėmis sąvokomis ir terminais.
 
Antai, Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių minėjime kalbėjęs Europos Parlamento pirmininkas Ježis Buzekas skatino didžiuotis, kad „Griunvaldas davė pradžią humanizmo erai Europoje“. Nuo to meto „šio regiono žmonės stojo už civilizaciją, pagrįstą solidarumu, už laisvę ir pagarbą visiems žmonėms, už protą ir toleranciją“, turėdamas omeny tą pergalingą lenkiškosios kultūros žygį į Lietuvą, kuris prasidėjo po Vytauto mirties, Lietuvai tolydžio vis sparčiau atsisakant savarankiškumo ambicijų.
 
Žalgirio mūšis paskatinęs Europą ir jos žmones priimti skirtingybę ir pripažinti visų teisę gyventi taip, kaip kas nori, pridūrė ir išrinktasis Lenkijos Prezidentas Bronislavas Komorovskis.
 
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kaip ir liepia vasalinė tradicija, džiaugėsi, kiek daug galima pasiekti, „kai esame kartu“, neužmiršdama pridurti, kad turi galvoje ne tik lenkus ir lietuvius, bet ir tuos, „kurie mums ir anuomet, prieš 600 metų, padėjo siekti pergalės“. Tai, be abejo, Prezidentės „Rytų politikos“ atšvaitas.
 
2010 08 03
 
9.34. Kodėl man priimtinas Polo Krugmano požiūris į vadinamąją „pasaulio finansų krizę“? Todėl, kad ją vertindamas, kriterijumi laiko ne pačius finansus, o žmones, jų kančias ir netektis. Štai kodėl jo mąstymai apie krizės pobūdį, apraiškas bei įveikas yra ir kupini nuoširdaus susirūpinimo, ir įtikinančiai pretenduojantys į tiesą, bent jau – į tikrovę.
 
Jeigu tai, kas vadinta finansų krize, būtų ekonomikos recesija, galima būtų sakyti, kad ji įveikta: leisdamos augti deficitui, vyriausybės išgelbėjo pasaulį nuo visiško žlugimo; tačiau išlaidų mažinimo ir mokesčių didinimo dėka šiaip taip subalansuoti biudžetai, leidžią politikams apgaulingai klykauti apie ekonomikos atsigavimą, kai nedarbas, ypač ilgalaikis, išlieka toks, jog normaliomis sąlygomis būtų laikomas katastrofišku, verčia daryti išvadą, kad susidūrėme ne su recesija, o su depresija.
 
Depresija iki šiol vadinti du nuosmukiai: pirmasis, prasidėjęs po 1873 m. finansinės panikos kilęs defliacijos ir nestabilumo laikotarpis ir po 1929–1931 m. finansų krizės kilę masinio nedarbo metai. Abu laikotarpiai nebuvo begalinio smukimo procesas – buvo ir pagerėjimo laikotarpių, tačiau ekonomika nepajėgė išeiti į prieškrizinį lygmenį. P. Krugmanas mano, kad esam trečiosios depresijos pradžioje, nes ir vėl klaidingai manoma, kad reikia rūpintis infliacija, o ne defliacija – ne veržtis diržus, o tinkamai išlaidauti.
 
Tai rodą ir pavyzdžiai. „Graikija ėmėsi griežto taupymo tik tam, kad galiausiai suprastų, jog jos rizika auga dar labiau. Airija barbariškai apkarpė valstybės išlaidas tik tam, kad galiausiai rinkos nuspręstų, jog dabar padėtis joje rizikingesnė, negu Ispanijoje.“ Ir reziumuoja: „Finansų rinkos supranta tai, ko, matyt, nesuvokia politikai: nors ilgalaikė fiskalinė atsakomybė yra svarbi, išlaidų mažinimas depresijos įkarštyje tik pagilina depresiją ir grindžia kelią defliacijai, o tai yra savęs pasmerkimas žlugti.“
 
Lietuva su Andriaus Kubiliaus vyriausybės politika eina tiesiausiu žlugtines keliu.
 
P. Krugmano sprendimas žiaurus: toks elgesys – „tai ortodoksų pergalė, mažai ką bendro turinti su racionalia analize, tai tik kančių sukėlimas žmonėms, taip bandant įrodyti savo lyderystę sunkmečiu. Ir kas mokės už šitą ortodoksų triumfą? Ogi dešimtys milijonų bedarbių – dalis šių žmonių neturės darbo ilgus metus, o kai kurie jų jau niekada nebedirbs.“
 
P. Krugmanas kalba tik apie socialines pasekmes. Lietuvai jos be to ir nacionalinės: bedarbystė reiškia tokią emigraciją, kuri tautą pastato ant išnykimo ribos.
 
2010 08 04
 
9.13. Gerai, kad šviesesnės politologų galvos jau viešai kalba, kad, pavyzdžiui, Francis Fukujamos pranašystės apie „istorijos pabaigą“ ta prasme, jog liberalizmas įrodęs savo konstruktyvumą ir nulėmęs tolesnę pasaulio raidos kryptį bei pobūdį, yra iliuzija su labai sunkiomis pasekmėmis, kurias jau regime šiandieninio pasaulio paveiksle – ciniško savanaudiškumo panoramoje. Gerai, kad mes jau svarstom, ar įmanoma atnešti demokratiją iš išorės, pavyzdžiui, Afganistanui ir ar dėl tokios imperialistinės užmačios galima kloti žmones, laidojamus paskui tegul ir su didžiausia pagarba. Visa tai gerai ir labai gerai – tai rodo, kad ne tik atskirų asmenų, bet ir visuomenės sąmonė pradeda sroventi pravalytais smegenų grioveliais. Tačiau kas po tokių apmąstymų? Kreiptis į kokią nors korporaciją, kad skirtų pinigų humanitarinei pagalbai ar pasaulinei skurdo mažinimo programai?
 
Kol kapstysimės, apmąstydami pasaulį tik kaip individų visumą, suprantamą pagal Prancūzų didžiosios revoliucijos ir Amerikos pilietinio karo žmogaus sampratas, visi mūsų samprotavimai plūduriuos seniai perpuvusiame mąstymo substrate. Žmogus nėra abstraktus statistinis vienetas su aprioriškai jam priskirtomis savybėmis ir iš to plaukiančiais santykiais. Žmogus yra kultūrinė individualybė, kurios savybių eliminavimas tebežindo šiandieninį pasaulį.
 
O jeigu pripažįstam, kad žmogus nėra akultūrinė abstrakcija, kultūros sandas žmogų tuoj sujungia su visuma – su tauta arba etnosu. Kol nepripažinsim, kad atskaitos taškas tegali būti žmonių visuma, kurią sąlygiškai pavadinsim tauta, tol savo mąstymuose nepažengsim nė per žingsnį nuo liberaliosios demokratijos, per šiandieninę finansų krizę pakankamai akivaizdžiai atskleidusia savo esmę, ydingumo.
 
Mes visi skaičiuojame istorijos nuostolius ar laimėjimus žmonių skaičiais: žuvo tiek milijonų, emigravo tiek šimtų tūkstančių, gimsta tiek ir tiek mažiau; arba daugiau.
 
Kas yra suskaičiavęs, kiek per mūsų „istorinius laikus“ yra nužudyta genčių, tautelių ir tautų? Ar tai mažesnės tragedijos, negu atskirų žmonių tragedijos?
 
2010 08 05
 
10.50. Galima tik pasidžiaugti, kaip apibrėžtai, aiškiai ir šviesiai jau mąsto tikrieji Lietuvos šviesuoliai.
 
Rimvydo. Stankevičiaus „Respublikoje“ paskelbtame vakardienos interviu Vytautas Radžvilas šiandieninę Lietuvos padėtį ne vienu atveju apibūdina tiesiog aforistiškai.
 
„Sąjūdis tikslia to žodžio prasme buvo nacionalinio išsivadavimo judėjimas. Programinis jo tikslas – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Toji valstybė turėjo būti nacionalinė ir kartu šiuolaikiška – demokratinė.“
 
„Ratifikavus Lisabonos sutartį prasideda naujas Sąjungos raidos etapas – jos virsmas tikru antinacionaliniu dariniu. Nacionalinės valstybės yra jam formuotis trukdantys kliuviniai.“
 
„Be jokių argumentų trijų milijonų tauta yra žeminama, iš jos tyčiojamasi, klijuojant iš esmės tas pačias (kaip ir „saulės nešėjų“, – R. O.) etiketes: tamsuoliai, ksenofobai, reakcionieriai, provincialai, nesuprantantys ir nepriimantys europinių vertybių.“
 
„Jie ypač mėgsta žongliruoti europinių vertybių sąvoka. /.../ tokio dalyko, kaip europinės vertybės, tiesiog nėra – jos tėra mitas.“
 
„Todėl „naujųjų europinių vertybių“ skleidėjai išties yra tokie pat ideologai, pakeitę sovietinių laikų propagandininkus.“
 
„Apskritai teoriniu ir istoriniu požiūriu mėginant apibūdinti komunizmo ir liberalizmo ideologijų santykį, jį gana tiksliai galima nusakyti tokia vaizdinga formule: liberalas yra savo tikrosios prigimties dar nesuvokęs komunistas, komunistas – savo ištakas jau pamiršęs liberalas.“
 
Su kuo visus ir sveikinu.
 
2010 08 06
 
9.38. O liberalai nerimsta. Ne tik nerimsta – siautėja.
 
Buvęs laisvosios rinkos instituto vadovas, dabar teisingumo ministras Remigijus Šimašius, džiūgaudamas, kad Ūkio ministerija suskaičiavo valstybės komercinį turtą ir paskelbė, kokios iš jo valstybės finansinės pajamos, paskelbė: tai apgailėtinai mažai! O kadangi – pagal liberalų bibliją – didesnį pelną duoda privatus turtas, Ūkio ministerijos šūkis „geriau valdyti“ turi būti pakeistas šūkiu „geriau parduoti“. Ir jis, teisingumo ministras, „prisidės kiek galės“.
 
Tuo abejoti netenka.
 
Kaip ir tuo, kad liberalo galvoje ir negali būti minties, jog be pelno turtas turi dar ir kitų paskirčių. Valstybės turto atveju tai valstybės ekonomikos stabilumo (palyginkit, ponai, šiuo požiūriu Lenkiją ir Lietuvą), mokumo, užimtumo ir kiti aspektai. Negalima ginčytis su žmogumi apie realią padėtį, jeigu jo galvoje stokoja kokio nors esminio realybės suvokimo aspekto. Palikim R. Šimašių su jo iniciatyva – jai paprasčiausiai reikia užkirsti kelią, ir tiek. Jeigu kalbėti rimtai, tai sykį jau pradėjus inventorizuoti valstybės turtą, reikia nustatyti, kas iš jo negali būti parduota jokiu atveju (žemės gelmių turtai, miškai, vandenys – kaip to ir reikalauja Konstitucija), ir kas vis dėlto turi turėti aiškią komercinę paskirtį. Niekas tiksliai dar nežinoma – net sąrašo valstybės turto objektų, įvertintų tais 17 mlrd. litų, į kuriuos ranką jau ištiesė R. Šimašius, mes nežinom. Paskelbkit! Surenkim diskusiją – ar visas jis komercinis? Visuomenė turi žinoti, ką turi. Ir baikit žaisti nežinojimo prieblandose, liberalai!
 
2010 08 07
 
Ar trokštantis vienatvės nesinešioja prigimtinės baimės tikrovę išvysti pernelyg turtingą? Ar trokštantis viešumo nemano šitaip galėsiąs pridengti savo tuštybę?
 
2010 08 08
 
Atostogos – geras metas.
 
Jei atostogauji užsieny – gali patirti kitos šalies kultūrą, o grįžęs – palyginti su ja savąją taip, tarsi matytum ją pirmą kartą.
 
Jeigu atostogauji Lietuvoje, o tai paprastai būna atostogos kaime, toli nuo sostinės tauškalų ir apskritai politinio niekalo, ypatingai gerai gali pajusti, kas dedasi tautos gyvenimo gelmėse.
 
Jausmas toks: kažkam ruošiamasi. Psichologiškai, morališkai, politiškai. Kažkas bus. Negali gi be pasekmių vykdytojams būti visų akivaizdoje be jokios regimos priežasties į svetimus kraštus masiškai tremiama niekuo nenusikaltus tauta!
 
Kas supranta ir žino, kur pakastas šuo, sako: negali būti mažinamas biudžeto deficitas „taupant“ taip, kad užsidarinėtų visi pragyvenimo šaltinėliai ir žmonės turėtų masiškai emigruoti vien tik dėl to, kad galima būtų (kad kažkas nematomas ir anonimiškas leistų) įsivesti eurą.
 
Absurdo pojūtis už „politikos erdvės“ toks aštrus, kad nieko neįvykti tiesiog negali.
 
2010 08 09
 
Ilgai siautusi gretimose šalyse oro stichija viesulu perėjo ir per Lietuvą. Žaibai surengė ištisinį apšvietimą, naktį pripildę tokiu fejerverku, kokio nepajėgi būtų surengti jokia šalis, netgi Kinija. Griaustiniai kaip traukiniai dundėdami tūkstančiais tonų ėjo virš galvų iš rytų į vakarus, piešdami Žemės išlinkimą. Griuvo braškėdami ir tratėdami medžiai, linko, švino sunkumo lietaus srovių lenkiami prie žemės, smulkesni augalai augalėliai, o vėjai taršė žmonių būstų stogus kaip bepročiai savo mylimųjų plaukus. Ryto metą Lietuva atrodė kaip po beprotnamio puotos.
 
Žuvo keturi žmonės – vienas kažkur Šiaulių rajone, trys miškuose – stovyklautojai. Kai pranešinėja, kad Lenkijoje žuvo penki, o Čekijoje trys – skamba kaip tragedija. Diktoriai kalba su visa derama dramatika. Kai praneša apie mūsų ketvertą – atrodo, taip ir turi būti, kas čia tokio! Pigi Lietuvos žmonių gyvybė.
 
Apokalipsę mes geriau suprantam, jeigu ji siautėja už sienos.
 
2010 08 10
 
10.59. Siaubo akimirka: Margionių kaimo, šilinių dzūkų tvirtovės, vaikaičiai tarpusavyje kalbasi angliškai.
 
2010 08 11
 
15.50. Europos Sąjungos biudžeto reikalus tvarkantis komisaras prabilo, kad pats laikas pradėti įvedinėti bendrus mokesčius – tuos, kurie ES kaip juridinio subjekto renkami nuo visų Sąjungą sudarančių šalių. Kitaip sakant, EK komisaras prabilo apie ES federaciją finansų srity. Momentas išties patogus: šalys narės, kurios dabar ir moka nacionalinius mokesčius į ES iždą, ima skųstis nepakeliančios vis didėjančios naštos. Jeigu 1988 m. nacionalinės įmokos į tuometinės Bendrijos kasą siekė tik 11 proc., tai dabar – 76 proc. Jei ES padidintų savo „nuosavus finansinius išteklius“, valstybės narės galėtų mokėti mažiau iš nacionalinių biudžetų. Briuselio „nuosavieji ištekliai“ galėtų būti iš aviacijos ir finansinių sandorių. EK pareigūnai remiasi ES piliečių nuomone, kad bankai ir kitos finansinės institucijos turėtų prisiimti atsakomybę ir „sumokėti už pasaulinės ekonominės krizės sukėlimą“. Vargu bau pasitaikys patogesnis etas prakišti šį tarsi ir finansinį, o iš tiesų – juodai politinį šmugelį, reiškiantį ES vertimą realia federacija: Berlynas, dabar tempiantis didžiausią nacionalinių įmokų vežimą, pritarė siūlymui. Tikimasi, kad „federalinius mokesčius“ pavyks įvesti jau 2012 metais, kai Europos Sąjungai pirmininkaus Danija.
 
2010 08 12
 
9.18. Rugpjūčio 1 dieną Lietuvoje registruota 330 600 bedarbių – 15.3 proc. visų darbingų gyventojų. Tai 0,3 proc. daugiau nei liepą.
 
Nedarbo išaugimas siejamas su absolventų antplūdžiu: liepą jų padaugėjo 5,5 proc.
 
Buvo priimti jaunimo užimtumą skatinantys teisės aktai, pagal kuriuos galima subsidijuoti jaunų žmonių įdarbinimą, o pirmą kartą dirbti pradedantiems – įgyti įgūdžių tiesiogiai darbo vietoje. Tai šioks toks bandymas sulaikyti jaunuosius Lietuvoje.
 
Tačiau per 330 tūkstančių – kur kas daugiau, negu ketvirtis milijono! – bedarbių teremto milijonų tautai – katastrofa, ne mažesnė, negu prieš tris dienas praūžęs viesulas, kaip skustuvu nugremžęs tūkstančius hektarų miškų. Bedarbystė – tai įvadas į emigraciją, ir kad ir kokiais skaičiukais apie įdarbinimus raminsimės (nuo metų pradžios pagal neterminuotas sutartis darbo birža įdarbino 72,3 tūkst. žmonių, pagal terminuotas – 32,7 tūkst., pagal verslo liudijimus veiklą pradėjo 3 tūkst. asmenų), daugiau kaip 20 proc. bedarbystė ištisuose regionuose, kai dėl bedarbystės ir taip jau yra emigravę daugiau kaip pusė milijono žmonių – tai nacionalinė nelaimė tautos išlikimo, jos ateities požiūriu.
 
Kuo vadinti kai kurių mūsų „šviesių galvų“ minteles, kad „emigracija – mūsų šansas“, tiesiog nebežinau.
 
2010 08 13
 
9.50. Pušų viršūnių vėjas. Iki šiol jis atnešdavo tolių ilgesį, tolimiausių metų prisiminimus, širdy ilgam palikdamas neramią miškų ramybę. Skaidrią ir begalinę.
 
Dabar jis vis dažniau neš miškų gaisrų liepsnas, pušų viršūnėmis skleisdamas ne šviesų nerimą, o juodą siaubą.
 
Rusijos miškų gaisrai, Pakistano potvyniai, Europos viesulai ir liūtys – visa tai vienos ir tos pačios operos arijos: gamtos senosios tvarkos pabaigos pradžia.
 
2010 08 14
 
Istorijoje su Rusiją niokojusiais anomalinių karščių gaisrais pasirodėme kaip tikri lietuviai: kaimynas dega? O, dega gražiai! „Eisiu pažiūrėt Rusijos žinių – sudegė rusai, ar dar ne visai “ (iš pokalbio).
 
Užuot pasiūlę paramą ir laukę kaimynų atsakymo, laukėm prašymo padėti, tada užsienio reikalų viceministro lūpomis papaistę apie kažkokius nesusipratimus ar nesusikalbėjimus dėl tarpusavio pagalbos sutarties, pagaliau surengėm gaisrininkų komandą, ilgai transliavom apie jos aptarnavimo kaštus, vidaus reikalų ministras suvaidino atsisveikinimo spektakliuką, o vakare išgirdom, kad mūsų dalyvavimo Rusijos gaisrų gesinimo operacijoje išvis nereikia, reikėtų nebent technikos.
 
Iš tiesų, ką ten veikti lietuvių komandai, kai gaisrai iš esmės sutramdyti, kai kyla patriotinė savigynos nuo stichijos banga, o rusams padėję latviai ir estai jau rengiasi namo? Kaip dabar vertinsim savo vadovų elgesį, demonstruojantį akivaizdžiausią mąstymo stygių, konstruktyvaus iniciatyvumo stoką, elementariausio humanitarizmo deficitą?
 
Neabejoju, kad bus bandoma atsimušinėti dvidešimties metų senumo juokeliais, kad rusų premjeras dviem lėktuvo mygtukų paspaudimais užgesino visus gaisrus arba kad nepaisydamas maldų Viešpats nusigręžė ir neatsiuntė lietaus, tuo aiškiai parodydamas, kad rusų gelbėti ir nereikia. Net jeigu ir neišgirsim ko nors panašaus, vidujai jausimės maža pikta neapykanta pradvisusia valstybe. Gal net ne valstybe – kraštu.
 
Tik kilnumas suteikia didybės. Kodėl taip sumenko Rusija? Todėl, kad ji pikta iki tūžmasties. Be jokio kilnumo. Lietuva be jo beveik nebeįžvelgiama.
 
2010 08 15
 
12.03. Žmogaus santykį su savo valstybe reikia vertinti pagal tai, ar jis sukuria ką nors palikimo savo visuomenei, savo bendruomenei prasme, ar ne. Pagal tai ir tegalima sakyti, kad žmogus gyveno ar tik pragyveno.
 
Metus tokį žvilgsnį į visą mūsų nuo 1990-ųjų metų istoriją, turėtume pasakyti, kad ištisą epochą (na, laikotarpį) mes nė negyvenom, tik pragyvenom: nieko juk nesukūrėm! Taip, buvom sukūrę (atkūrę) valstybę, bet ją praganėm. Pakeliui viską išparduodami ir parsiduodami. Jei sukuriam ką, tai daugiausiai asmeninio nekilnojamojo turto pavidalu, dalimi kurio ne didindami, o ribodami kitų visuomenės narių galimybes (pavyzdžiui, vilomis paežerėse, paupiuose, pajūriuose). Netgi įmonės ar įmonėlės – tai ne tiek nacionalinio kapitalo, kiek svetimšalių kapitalo aptarnavimo infrastruktūros detalės. Taip, pagimdom vieną kitą vaiką, ir tuos labiau už išmokas, o ne iš meilės.
 
Emigrantai būtent vaikus praranda anksčiau, negu savo viltis kada nors sugrįžti namo. Šiuo požiūriu jie nieko Lietuvai nesukuria, netgi to, ką palieka kraštui Lietuvoje pragyvenantieji. Kažkada skleistas mitas, kad emigrantai atsiunčia daug pinigų. Tik 3 proc. bankinių operacijų yra tokio pobūdžio pervedimai. Emigrantai Lietuvai nieko nesukuria. Atsidūrę už Lietuvos, didžiuma jų pragyvena geriau negu Lietuvoje, bet Lietuvai negyvena. Galbūt ir su Lietuva savyje, bet be savęs Lietuvai ir Lietuvoje.
 
2010 08 16
 
9.50. Klaipėdoje pristatytas naujas „Švyturio“ alus – „Švyturio Memelbräu“. Jo niekur kitur Lietuvoje negausi – jis pardavinėjamas tik Klaipėdos krašte, tad į kitas vietas „patenka tik atvežtas draugų ar giminaičių bagažinėse“, todėl „likusioje Lietuvos dalyje kartais juokais vadinamas kontrabanda“. Taip „Lietuvos žiniose“ šį alų reklamuojančiame užsakomajame straipsnyje rašo D. Jaunius. Daug vietos rašinyje skiriama alaus skonio unikalumo paslaptims: gaminamas iš trijų rūšių salyklo, naudojama horizontalaus fermentavimo technologija ir pan. Tačiau ši technologija – tai prieš karą garsėjusios Vokietijos aludarystės mokyklos palikimas, salyklai – Vokietijos (kvietinis), Klaipėdos krašto (karamelinis) ir miežinis (Lietuvos). Alaus etiketę puošia prieš 225 metus daryklą įkūrusio J.W. Rainkės herbas su jūriniu ereliu , o Klaipėdos „Švyturio“ įmonė įsikūrusi netgi buvusių XVIIIamžiaus salyklininkų cechų vietoje. Klaipėdos krašto gyventojai alų priėmė kaip savą. Tiek savą, kad išvežimą už „krašto“ ribų laiko kontrabanda. Tam jis ir kurtas? Ar dar kam nors? „Memelbräu“ reiškia „Mėmelyje išvarytas alus“. „Mėmelis – senasis Klaipėdos pavadinimas, vartotas iki 1954 metų.“
 
Ar tikrai taip, p. D. Jauniau?
 
2010 08 17
 
9.49. Kaitra tvojo per smegenis, atrodo, ne vienam.
 
Šiaip jau pagal mėnulio fazes SMS žinutėmis su savo poezija atakuojanti Karalienė dabar varo be perstojo. Biblijos aiškintojos iš kažkokios „mums draugiškos šalies“ veržiasi į butus „pakalbėti apie gyvenimo prasmę“. Ir per patį vidurdienį juodais kostiumais vilkintys Dievo žodžio skleidėjai žmones gatvėje stabdo vos ne už rankų graibstydami. Iš naktinių barų išvirtusi spuoguota mūsų pamaina staugia virš miesto tarsi paskutinę teismo dieną.
 
Nežinau, kas ir kaip veikia, bet kažkas dedasi ir su „sveiku protu“. Šimtametė surengia jubiliejinį vakarą su Havajų šokiais ir pati sušoka. Vokietijos teisėja skiria bausmę jaunuoliui, kuris stotyje pasisveikino su draugais judesiu, kažkam priminusiu nacistinį pasipriešinimą. Anglikonų bažnyčios pastorė Kanadoje suteikė Komuniją vilkiko vairuotojo šuniui, o kilus abejonei atsirado ir gynėjų: visi esame Viešpaties kūriniai, visi galim tikėtis visų religinių paslaugų.
 
Kažkas bando aiškinti, kad gaisrai Rusijoje – tai nauja šaltojo karo fazė. Jeigu taip, tai gal ta 17 mln. tonų iš degančių miškų susidariusi viena toksiškiausių anglies monoksido masė užgulė mūsų smegenis ir veikia mus nepriklausomai nuo mėnulio fazių?
 
2010 08 18
 
10.15. Antonijas Tajanis (Antonio Tajani) specialiai „Lietuvos žinioms“ atsiuntė straipsnį apie turizmo Europoje ir Europos turizmo plėtojimą. Turizmas čia traktuojamas kaip turizmo pramonė, daugeliui įmonių teikianti darbą ir pajamas. Turizmo srity dirba 5,2 proc. ES žmonių ir sukuria apie 5 proc. viso Europos turto. Už pramonę ir verslumą atsakingo Europos Komisijos pirmininko pavaduotoją jaudina tai, kad pasaulyje užsienio turistų skaičius išaugo 7 proc., o Europoje tik 3 proc. Norėdama pritraukti daugiau turistų, EK parengė strategiją, kaip gerinti Europos kaip daugybės ekologiškų ir kokybiškų turizmo vietovių matomumą, plėtoti nesezoninį turizmą ir pan. Kadangi turizmas susijęs su kitomis Europos politikos sritimis, EK gerins turizmui poveikį darančių sričių – transporto, keleivių teisių, vartotojų apsaugos, aplinkosaugos kokybę ir integruotumą. Visa tai apibendrins Europos prekės ženklas, kuris žymės darnaus valdymo vietoves ir padės Europai išsiskirti iš kitų pasaulio turizmo regionų.
 
Kadangi bandymas įvesti pirmuosius europinius mokesčius sulaukė gana aštraus (taip pat ir Lietuvos Prezidentės) pasipriešinimo, kodėl gi nepabandžius federalizaciją tempti per mažiau jautrias vietas? Europos prekės ženklas, Europos automobilio numeris – puikios kapiliarinės federalizacijos priemonės!
 
2010 08 19
 
9.50. Kažkas rimtai negera yra lietuvių viešųjų bylotojų galvose, tik niekaip dar pakankamai autentiškai nenustatau, ar tai suokalbiško susitarimo, ar masinio nesupratimo problema: niekaip nesutariama, ar emigracija (ypač – kokia ji dabar: po 10 000 per savaitę) yra blogai, ar gerai. Vakarykštėje „Teisė žinoti“ laidoje Gitanas Nausėda privertė pokalbininkus bent vieną dalyką apibūdinti visai aiškiai: problema ar ne problema yra šiandieninė lietuvių emigracija. Jei problema, tai kaip ją spręsti.
 
O tai klausaisi samprotavimų – ir negali atsistebėt: kur gyvena šitie žmonės? Lietuvoj? Anglijoj? Ispanijoj? Nei čia, nei ten – o kažkokiame Pasauly. Pasauly, kuriame nėra nei kalbų, be kurių neįmanoma bendrauti, nei sienų, be kurių neįmanoma pavadinti pasaulio šalių, nei kultūrų, kurios – nepaisant viso maišymosi – yra tam tikro tipo substratai, ir pakankamai skirtingi, netgi rasiškai, nekalbant apie tikybinius jų netapatumus. Nors visi kalba, ir kalba angliškai (ar tai lietuviams irgi ne problema?), nors visi skraido į konkrečią šalį, už kelionę užsimokėdami mokėdami apibrėžtą sumą (ta šalis ir yra Pasaulis, o Lietuva – ne?), nors kultūrų skirtumai labai juntamai kartais tvoja Keliautojui (čia pokalbininkai tuoj puola samprotauti apie lietuvių sugebėjimą prisitaikyti, kitaip sakant – perimti kitą kultūrą, – tai irgi nebe problema?).
 
Kai kas nors bando pasakyti, kad emigracija yra negerai, kad savo gyvenimo problemas reikia spręsti savo šaly, o ne duoneliauti svetur, „jauni ir turtingi“ kaip kuoka tvoja: tai uždaros, kalba ir teritorija apribotos, XIX amžiaus mąstysenos recidyvinis bylojimas. Nežinau, ar tai ciniška demagogija, ar šiuolaikinio provincialaus mintijimo išrastas „principas“, nubraukiantis visą mūsų (bent jau tūkstantmetę, kurią taip šventėm) istoriją, teisę istoriją turėti paliekantis tik lenkams, prancūzams, anglams, netgi rusams, kurie niekada nesakė, kad jų kalbos ir jų šalių teritorijos buvo kažkokie varžtai, dabar tampą mąstymo ydomis. Būčiau linkęs teigti, kad panašaus tipo „mąstymai“ yra visų pirma elementaraus kalbančiųjų neišsilavinimo problema, kurią reikėtų spręsti visų pirma pastudijuojant filosofiją ir išsiryškinant fakto ir principo problematiką, antra – geriau pasiskaitant Lietuvos istoriją. Tada būtų prieita prie visiems, ne tik kalbėtojams, reikšmę turinčių klausimų – masinio lietuvių nutautėjimo po Liublino unijos, dėl ko lietuvių tautą teko gaivinti, o „bajorų tautos“ kūrybą versti į lietuvių kalbą; trečia – prie supratimo, kad nepaisant pasaulio faktinio kitimo, jo gelmėse slypi nekintami dalykai, aplink kuriuos sūkuriuodama kintamybė pati gali tapti tam tikru nekintamumu. Tie nekintami dalykai tautos požiūriu yra kalba, teritorija ir valstybė. Kai jų atsisakoma, tautos nebelieka.
 
Tai apie ką giedam, viešieji bylotojai?
 
Apie lietuvių tautos naikinimo būdus?
 
Niekas nedraudžia karaliui eiti nuogam.
 
Tačiau kodėl į ekraną neįleidžiamas vaikelis, kuris tai pasakytų?
 
2010 08 20
 
9.31. Kinų restoranai tušti. Iš ko jie išsilaiko ir nebankrutuoja, kaip bankrutuoja lietuviški?
 
2010 08 21
 
13.51. Lenkų PKN Orlen žengė visai aiškų žingsnį Mažeikių naftos įmonės pardavimo link – konsultantu pasirinko Japonijos banką „Nomura“, kuris turi padėti rasti sprendimą dėl įmonės ateities. Tai pranešė lenkų „Rzeczpospolita“.
 
Rusų šaltiniai praneša, kad „Achemos“ verslo grupės vadovas Bronislovas Lubys Maskvoje ieško partnerių, su kuriais kartu galėtų įsigyti „PKN Orlen Lietuva“ akcijas. Pats jis yra pasirengęs dalį jam priklausančio Klaipėdos uosto akcijų parduoti strateginiams Rusijos investuotojams, pajėgiems aprūpinti Lietuvą nafta ir dujomis.
 
Taigi, lenkų apsisprendimas trauktis iš Lietuvos naftos rinkos labai sukonkretėjęs. Kokiu laipsniu jie sau dar projektuoja dalyvavimą – neaišku, nes tai tik pati pardavimo proceso pradžia. Aišku viena: didžiausias Lenkijos kompanijų istorijoje pirkinys (už 2,4 mlrd. dolerių) norėtos naudos Lenkijai nedavė. Jeigu būtų buvusi paduota „Klaipėdos nafta“, padėtis gal ir būtų pagerėjusi, nors vargu bau. Tačiau aukoti dar vieną savo saugumo arteriją vardan lenkų pelno lietuviai nepanoro. Dabar lenkai skundžiasi, kad suduotas dar vienas smūgis – 30 proc. privalomų Lietuvos degalų atsargų leista saugoti už Lietuvos ribų. Žinoma, galima būtų rasti ir daugiau lietuvių „kenkėjiškos veiklos faktų“, tačiau ir aklam buvo aišku, kad be pastovaus naftos srauto į gamyklą ji yra tik surūdijusios geležies krūva. Naujindami ją lenkai nuo 2006 metų sukišo 3,7 mlrd. dolerių, bet dabar jau, matyt, apsisprendė, kad politinė pirkinio nauda yra per menka, jog ir toliau galima būtų dengti nuostolius kitų koncerno įmonių sąskaita. Gal šis apsisprendimas susijęs ir su naujuoju ES Molotovo–Ribentropo pakto variantu, pagal kurį Lietuva paliekama „kitoje pusėje“? Galbūt.
 
Ar žiūrint tokiu kampu Bronislovas Lubys nesidaro vieninteliu mūsų naftos pramonės nacionalinės kontrolės garantu? Jeigu mes dar išvis galvojam apie kokį nors nacionalinį ūkį. Tačiau prietrankos jau sutrimitavo: kaip priedangą savo kapitalui rusai renkasi Bronislovą Lubį.
 
2010 08 22
 
9.34. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija parengė „Stojančiųjų į švietimo ir ugdymo krypčių studijų programų, kurias baigus suteikiama pedagogo kvalifikacija, motyvacijos įvertinimo anketą“.
 
Ji reikalauja vardo, pavardės, registracijos kodo ir atsakymo į tris klausimus: kodėl jaunuolis renkasi pedagogo profesiją, kaip jis žiūri į asmenis, „kurie yra kitokie“, ir kokiose veiklose jaunas žmogus jau yra dalyvavęs.
 
Pacituosiu antrąjį klausimą be kupiūrų: „Jūsų aplinkoje yra asmenų, kurie yra kitokie, nei Jūs. Skiriasi jų tautybė, lytis, amžius, fiziniai ir protiniai sugebėjimai, religiniai įsitikinimai, iš šeimos atsineštos vertybės, socialinė ekonominė padėtis. Pasidalykite savo patirtimi apie konkretų atvejį, kai teko bendrauti su žmogumi, kuris labai skyrėsi nuo Jūsų. Aptarkite šią situaciją, savo vaidmenį ir įspūdį.“
 
Nežinau, kaip tokią anketą vertima pedagogo specialybę renkąsi jaunuoliai. Nežinau, ar panašių „motyvacijos tyrimo“ anketų nepildo kitų specialybių pretendentai. Žinau viena: jeigu tai motyvacijos apklausa, tąsyk aš tikrai nebežinau, ar čia ne saugumietiško stiliaus šniukštinėjimas po jauno žmogaus sąmonę.
 
2010 08 23
 
10.06. Barakas Obama tesėjo priešrinkiminius pažadus ir įsakė iš Irano išvesti JAV kariuomenės „kovinius dalinius“. Tačiau liko 50 tūkstančių „nekovinių dalinių“ karių, kurie reikalui esant atliks ir kovines operacijas.
 
Ką visa tai reiškia?
 
Tai reiškia, kad JAV, kaip jau yra buvę ir Vietname, palieka Iraką likimo valiai ir ima spręsti savo pačios problemas: raminti pacifistiškai nusiteikusią visuomenę, mažinti katastrofiškai išaugusią valstybės skolą, rengtis naujiems prezidento rinkimams, B. Obamai pretenduojant į antrą kadenciją.
 
Tai reiškia, kad Irakas pamažu paliekamas jam tolydžio sukti pilietinio karo link, nes religinė nesantaika tarp sunitų ir šiitų (jie dominuoja vyriausybę) aptramdyta ne vyriausybės, o okupacinės amerikiečių administracijos jėgomis. Irakas pats tvarkytis sakosi būsiąs pajėgus 2020 metais, o JAV visai išeiti žada 2011 m. pabaigoje.
 
Ką gi įrodė JAV, Džordžo Bušo pasipūtėliškai įvesta į Iraką? Kad gali daryti, ką panorėjusi? Kad gali duoti nežmoniškų pelnų savo prezidento klanų korporacijoms? Kad gali sukurti satelitinę valstybę?
 
Įrodė dar kartą: kad ir kokia griaunamąja galybe disponuotum, nei laisvės, nei demokratijos durtuvais neatneši. Ir viena, ir kita išauga iš tautos gelmių.
 
2010 08 24
 
9.38. Lietuvos vadovybė į klausimus apie arogantišką Lenkijos elgesį be Lietuvos žinios spekuliuoti „Mažeikių naftos“ likimu atsako spektakliukais iš Nežiniuko teatro. „Kalbėsim, kai galėsim remtis faktais“, sako premjeras. Kitaip tariant, kai „Mažeikių nafta“, kaip ir „Williams International“ atveju, bus parduota.
 
Kad ir kas ką kalbėtų abiejose pusėse, negalima nekonstatuoti, kad „PKN Orlen Lietuva“ pardavimo projektavimas yra Lenkijos santykio su Lietuva esminio pakitimo ženklas. Ir štai kodėl: pamačiusi, kad netgi per energetiką Lietuvos paimti negalės, Lenkija apsisprendžia nebemokėti už nuostolingai Lietuvoje veikiančią gamyklą (pernai patirta 70 mln. litų nuostolių).
 
Savo apsisprendimą Lenkija dangsto kaltinimais, kad Lietuva atsisako parduoti strateginį objektą „Klaipėdos naftą“, kad nesuteikia lengvatų geležinkelio pervežimams, kad Lietuvoje verslo aplinka apskritai nepalanki. Tačiau tai tėra dūmų uždanga, po kuria slepiamas savo pačių nesugebėjimas garantuoti naftos verslo pelningumą be Rusijos naftos.
 
Kartu su naftos verslo traukimusi iš Lietuvos Lenkija aktyvina kitus Lietuvos spaudimo barus. Nekalbu apie idiotiškąjį reikalavimą keisti lietuvių raidyną lenkų mažumos Lietuvoje aptarnavimo reikmėms. Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius pastebi: „Sunku draugišku gestu laikyti grupės Lenkijos europarlamentarų kreipimąsi į Europos Parlamentą, kuriame nepagrįstai teigiama, kad lenkai yra baudžiami už savo gimtosios kalbos vartojimą. Sunkiai su strateginės partnerystės sąvoka dera ir 2007 metų spalį Vilniuje viešėjusio Lenkijos ekonomikos ministro Piotro Vozniako pareiškimas, kad Lenkija stabdys elektros jungčių statybas tol, kol negaus trečdalio naujai statomos jėgainės gaminamos elektros.“ Tai nieko naujo. Tai tik oficialus pripažinimas, kad visos per Lenkiją einančios elektros, geležinkelių, automagistralių jungtys su Vakarų Europa yra Lenkijos blokuojamos ekonominės arba politinės naudos dingstimis.
 
Bet ir tai tėra tik „pasekmės“, o priežastys yra kitur. Priežastys yra Lenkijos iš principo neigiamame Lietuvos vertinime, kuris ilgai buvo dangstomas strateginės partnerystės figos lapu. Ne kartą ir ne du tas požiūris reikštas oficialiai. „Rzeczpospolita“ yra rašiusi, kad Lietuvos valstybė savo prigimtimi priešiška kitataučiams. A. A. Lechas Kačynskis, Lenkijos prezidentas, Lietuvą vadino demokratinės patirties neturinčia valstybe. Lenkijos europarlamentaras Janušas Vojciechovskis ragino pulti Lietuvą visuose tarptautiniuose susitikimuose.
 
Iki šiol „PKN Orlen Lietuva“ šiek tiek varžė Lenkijos polėkius „pulti Lietuvą“. Dabar, kaip savo apžvalgoje „Baigėsi Lietuvos ir Lenkijos medaus mėnuo“ pastebi net nuosaikusis K. Girnius, Lenkija apskritai nusiteikusi kovingiau, nes „dabartinė Lenkijos vyriausybė užsimojo vykdyti ambicingą užsienio politiką: siekiama radikaliai „perkrauti“ santykius su Rusija, didinti savo įtaką Vidurio Europoje, siekti vadovaujamo vaidmens ES“.
 
Daugelis Lietuvoje, projektuodami santykį su Lenkija jos naujosios politikos erdvėje, būtų linkę nuolaidžiauti labiau nei iki šiolei. Tai – pavojinga pozicija. Lenkijos kaip Europos „didžiosios valstybės“ elgesys nori nenori darysis imperialistiškesnis ir savo siekiams ji naudos tautinių mažumų kolonas Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje, kas vers mus nori nenori griežtinti ir savo pozicijas, jeigu mūsų politikai nepanūs tapti Tėvynės išdavikais. Tačiau ir šis mūsų santykių su Lenkija frontas bus ne pagrindinis. Pagrindinis liks istorinis, pagal kurį jau nuo 1791 metų Lietuva yra Lenkijos provincija, ir bet koks tos pozicijos neigimas yra anachronizmas, klaidingas ir ydingas nesusipratimas. Ką Emanuelio Zingerio iniciatyva jau pripažino ir dalis Lietuvos elito.
 
Kad ir kiek nuolaidžiautume, Lietuva kaip atskirybė bus bloga ir nepriimtina. Lietuva Lenkijai visada buvo ir liks neigiamybė iš principo.
 
2010 08 25
 
11.11. Tai, ką rašo „Wall Street Journal“ Ajan Hirši Ali (Ayaan Hirsi Ali) straipsnyje „Kaip laimėti civilizacijų karą“, yra tarsi gaivaus oro gurkšnis vakarietiškųjų pseudoteorijų dūmuose. Lietuvių skaitytojai turi padėkoti apie tai per lrt.lt painformavusiam Mykolui Drungai.
 
Straipsnio autorė primena, kad Vakaruose esama trijų fundamentalių šiandienybės procesų aiškinimų. Samuelis Hantingtonas (Huntington) didžiumą konfliktų po „komunizmo lagerio“ žlugimo aiškina civilizacijų susidūrimu. Iš septyneto ar aštuoneto šiandieninių civilizacijų svarbiausios yra trys: vakarietiškoji, islamiškoji ir konfucianistinė. Vakarietiškoji silpsta, islamiškoji išgyvena demografinį šuolį, konfucianistinė stiprėja ekonomiškai. Šalys, priklausančios šių tikybų civilizacijoms, kovodamos tarpusavyje vienijasi aplink stipriausiąjį. Tai gali paaiškinti daugybę regioninių problemų.
 
Pasaulio geopolitinė ašis tebėra vakarietiškosios (krikščioniškosios) civilizacijos pretenzija į universalumą. Teoriškai šią pretenziją buvo apibendrinęs F. Fukujama savo esė „Istorijos pabaiga“ (1989), kurioje teigė, kad ilgainiui visas pasaulio valstybes persmelks liberalioji kapitalistinė demokratija, sukursianti globalius standartus ir panaikinsianti karus.
 
Būta ir nekonservatyvių teorijų su „vieno poliaus pasauliu“ ir amerikiečių dominavimu. Pagal F. Fukujamą ir ypač neokonservatorius turėjome su didesniais ar mažesniais sunkumais sėkmingai keliauti į Vieningą Pasaulį. Nekomunistinį, bet vis dėlto Vieną!
 
Tokio pasaulio šalininkas yra ir B. Obama. Savo 2009 m. Kaire pasakytoje kalboje jis pakvietė islamo šalis nesivaržyti su JAV, nes jos gyvena tomis pačiomis vertybėmis. Pasiūlymas nebuvo priimtas, o kad jis apskritai iliuzinis, rodo Turkijos pastarojo meto elgesys tarptautinėje erdvėje, demonstruojantis šalies integravimąsi į islamo šalių interesų pasaulį,
 
Kodėl taip yra, rodo vidiniai Turkijos poslinkiai. Ten dar prisimenamas pasaulietinės Turkijos kūrėjo Mustafo Kemalio Atatiurko palikimas, bet jo šalininkai pagrindinių ministerijų nebeturi. Atvirai kalbama apie „otomaniškąją alternatyvą“, – laikus, kai sultonas valdė erdves nuo Šiaurės Afrikos iki Kaukazo. Jeigu jau Turkija, laikoma musulmoniškojo nuosaikumo etalonu, nepaisant žaidimų su prašymu priimti į ES, eina islamiškosios integracijos keliais, ką kalbėti apie kitas musulmonų šalis? Jose vyksta priešingi, negu F. Fukujamos prognozuoti, procesai, kiek komplikuojantys islamo vienijimąsi dėl arabų, turkų ir persų konkurencijos dominavimui islamiškosios civilizacijos regione, tačiau jo nepaneigiantys. 
 
Anot autorės, būtent S. Hantingtono koncepcija leidžia suvokti pasaulį, koks jis yra, o ne kokį norėtume matyti. Vakarų civilizacija nėra nesugriaunama. Ją reikia ginti. Visų pirma atsisakant Vieno Pasaulio iliuzijos.
 
2010 08 26
 
8.51. ForeignPolicy.com, kaip perpasakoja Delfi, išvardijo 10 priežasčių, kodėl Vašingtonas negali sau leisti nebendradarbiauti su Maskva. 1. Rusijos atominis ginklas – vis dar reali grėsmė JAV. Susitarta visai atsisakyti atominių ginklų, bet tai dar reikia pasiekti. 2. Tarptautinėje arenoje Rusija neprognozuojama, o yra viena iš penkių nuolatinių JTO Saugumo tarybos narių ir gali vetuoti bet kurią rezoliuciją. 3. Rusija didelė, turi stiprius ryšius su buvusia TSRS erdve ir gretimomis valstybėmis. 4. Rusija turi turtingą gamtą – vien Sibire švarių miškų ir vandenų yra daugiau nei visoje Europoje. 5. Rusija turtinga. Ji užima 12 vietą pasaulio rinkose ir trečią pagal turimus užsienio valiutos rezervus. Jos vaidmuo pasaulio rinkoje tampa vis svarbesnis. 6. Rusija disponuoja energetikos resursais – turi ketvirtadalį pasaulio dujų atsargų ir penktadalį eksportuoja. Rusija antroji pagal naftos gavybą (po Saudo Arabijos) ir antroji pagal anglies rezervus (po JAV). Savo dujų išteklius Rusija aktyvizuoja vamzdynais per Baltijos ir Juodosios jūras. 7. Maskva bendradarbiauja kovoje su teroristais, narkotikų prekeiviais, ekstremistais, infekcinėmis ligomis. 8. Keliai į Pchenjaną ir Teheraną eina per Maskvą. 9. Rusija prisiima taikdario vaidmenį. 10. Rusai perka prekes iš JAV. Rusijoje dirba daugiau kaip 1 000 JAV bendrovių, investuota milijardai dolerių.
 
Taigi, „kol JAV dalyvauja globalioje ekonomikoje ir turi interesų už savo sienų, ji privalo palaikyti glaudžius santykius su Rusija. Geri santykiai būtų dar nuostabiau“. „Rusija yra nepakeičiama“, reziumuoja ForeignPolicy.com.
 
Ar apie tai bus kalbama rudenį Vašingtone vyksiančiame Lietuvos ir JAV įsteigtame Demokratijų bendrijos parlamentiniame forume?
 
2010 08 27
 
9.19. Kad ir kaip suartėjama su kitu žmogumi, jame, pačiose jo gelmėse, vis tiek lieka kažkas neliečiama ir svetima. Tai – jis. Jis pats sau. Be ko apskritai nebūtų reikalo artintis ir artėti.
 
2010 08 28
 
9.30. Gerą darbą padarė Delfi žurnalistė Justina Juršytė, pateikusi britų europarlamentaro Naidželo Feridžo (Nigel Farage) interviu myEP.lt lietuvių skaitytojams, tegul ir paskendusiems vasaros malonumuose. Vienas kitas gal išgirs, o kai kurie, ko gero, ir supras, ką pasakė euroskeptikas britas.
 
O pasakė jis štai ką: „Tokios mažos šalys kaip Lietuva, prisijungusios prie ES, pralošė viską.“ „/.../ buvęs Baltijos šalių elitas praturtėjo pardavęs savo šalis ES: ir jie tai daro iki šiol, tuo tarpu tereikėjo prisijungti prie Pasaulio Prekybos Organizacijos ir NATO!“
 
Ir aš sakiau, kad pakako įstoti į NATO. Aš sakau tik tai, kad Lietuva ES prarado nepriklausomybę (tiesa, turėdamas galvoj iš to plaukiančias pasekmes). Britas sako, kad Lietuva prarado viską. Toks pasakymas esmingesnis: su nepriklausomybės atsisakymu prarandi viską.
 
Pavadintas euroskeptiku, N. Feridžas atrėžia: „Skepticizmas reiškia abejonę; bet aš neabejoju, kad ES sukūrimas yra visapusiškai neigiamas reiškinys Europos istorijoje. Viskas, ką ES padarė, yra iš esmės blogai, netinkamai arba taip, kad tai sukeltų apgailėtinus rezultatus vėliau. ES neturi nė vieno teigiamo aspekto.“
 
„Esminis ES trūkumas yra demokratinės atsakomybės stoka (nė vienas iš pagrindinių ES sprendimus priimančių asmenų nebuvo išrinktas į postus, kuriuos užima). Šis faktas nuo pat įkūrimo korumpuoja ES. Augant ES galioms, valstybės narės tampa vis labiau korumpuotos.“
 
„/.../ ES taip pat naudoja mūsų pinigus kyšiams, kuriuos atduoda didelėms bendrovėms ir labdaros organizacijoms, profesinėms asociacijoms, profesinėms sąjungoms, politinėms partijoms, bažnyčiai, akademinėms institucijoms, žiniasklaidai ir visiems visuomenės nuomonę formuojantiems organams, siekdama nutildyti kitaip mąstančius ir skleisti ES propagandą. ES nepaiso demokratijos ir atsakomybės.“
 
Nebaltina europarlamentaras ir EP: „ES „parlamentaras“ yra kosmetinė priemonė – konsultacinis sambūris, kuris klaidina tautas, prisidengdamas demokratija. Jos nariai yra ne kas kita, kaip gerai apmokami ES propagandininkai, išskyrus tokius kaip aš, kurie kovoja prieš ES. Šiaip ar taip, nei vieni, nei kiti tiesioginės valdžios neturi. Absoliučiai viskas yra klastotė.“
 
„Turime atsikratyti ES, kol ji mūsų nesužlugdė.“
 
„Po penkiolikos metų matau ES griuvėsius: ekonomikos žlugimas, pilietiniai neramumai, policija, malšinanti riaušes.“
 
Dešimtį metų tvirtinu tą patį, vis nuosekliau išstumiamas iš viešosios erdvės ir organizacinėmis priemonėmis, ir mėgiamiausiu „liberalinei demokratijai“ būdu – nutylėjimu, ignoravimu. Tai tik dar vienas patvirtinimas to, apie ką šneka N. Feridžas.
 
2010 08 29
 
8.53. Apie Europos Sąjungą jau net prof. Vytautas Landsbergis, iki Lietuvos nuvedimo jon kalbėjęs kaip apie sandraugą, teikiančią Lietuvai aukštesnį nepriklausomybės laipsnį, naują savo suvereniteto įgyvendinimo etapą (2003 02 13), dabar sako taip: „ES yra paklydusi.“ (IQ)
 
Tiesa, jis ir dabar mano, kad „būdama ES narė Lietuva yra pajėgesnė nei vieniša. Vieniškos Lietuvos jau nebūtų buvę, tik Rusijos priedėlis. Kol ES yra ko nors verta, tol ir Lietuva dar kvėpuoja“.
 
Man sunkiai suvokiama, kaip žmogus, ir šiandien Lietuvą tebetapatinantis su savimi, gali taip netikėti Lietuvos galiomis būti nepriklausoma, nepriklausomybę laikyti vienišumu, kuris turi būti pašalintas su kieno nors pagalba. Pats V. L. problemos čia neįžvelgia. Problema, anot jo, ta, kad ES yra paklydusi – „ne tik neranda, bet ir neieško labiau pamatinio kelio savo būviui ir savo ateičiai“.
 
O paklydusi ji dėl to, kad nusigyveno dvasiškai, per „gerovės valstybės“ iliuzijas nugrimzdo į materializmą ir pragmatizmą, kurie suparalyžiavo Europos valstybių valią priešintis vis labiau įžūlėjančiai Rusijai, perimančiai ne tik Berlyną su Paryžium, bet ir Varšuvą, dėl ko Lietuva vėl „užribyje“, vėl „vieniša“ – vieniša apsuptyje.
 
Profesorius išvengia klausimo apie Vakarų Europos lyderių bandymus sustiprinti Europą Rusijos resursais, kai per Uralo kalnus jau matosi kylanti Kinija, už Viduržemio jūros telkiasi islamo civilizacija, o už Atlanto, pietuose, urduliuoja Pietų Amerikos ekonomikos ir greitai pasaulio geopolitiniame žemėlapyje gali nelikti ne tik Lietuvos, bet ir Berlyno su Paryžium ir Varšuva pridurmui.
 
Ateina visiškai kitoks pasaulis. Vienas iš baisiausių jo ženklų – ištuštėjusi Lietuva.
 
O mes tebesirūpinam Rusija!
 
2010 08 30
 
9.07. Lyg atsakydama N. Feridžui ir bandydama paneigti tą jo nuomonę dėl Europos Sąjungos ateities, „Danske Bank“ vyriausioji analitikė Baltijos šalims Delfi paskelbė straipsnelį „Ką prarado ir ką gavo Lietuva, įstodama į Europos Sąjungą?“.
 
Muitų sąjunga, bendroji rinka, gyventojų migracija, laisvas kapitalo judėjimas, struktūriniai fondai – tuo paprastai yra apibūdinamas teigiamas ES poveikis šaliai narei. Tačiau skaičiais parodyti šių sričių naudą praktiškai neįmanoma, sako analitikė. Konkrečiausias yra ES finansinės paramos mastas.
 
Autorė teigia, kad Lietuva iš ES paramos gauna gerokai daugiau, nei sumoka į ES biudžetą. Tokio pobūdžio publikacijose tai turėtų būti įrodinėjama ne abstrakčiai, o absoliučiais skaičiais. Niekas niekur nieko panašaus dar nėra paskelbęs.
 
Didžiausias ES finansinės paramos poveikis buvęs per investicijas, dėl ko Lietuvos BVP augęs iki 2 proc. sparčiau, nei tikėtasi iki įstojimo. Tačiau čia pat autorė nurodo, kad dėl apgaulingų perspektyvos iliuzijų būta perinvestavimo, dėl kurio bankrutavo tikrai stiprios mėsos perdirbimo įmonės, kurios būtų sėkmingai gyvavusios iš savo pelnų. Tai ne tik deformavo natūralią ūkio plėtrą – nuolat finansuojant mažai našias ūkio šakas gali būti stabdoma visa šalies ekonomika.
 
Analitikė nurodo, kad antras ryškiausias ES poveikis – tiesioginis poveikis namų ūkiams: vartojimas neabejotinai išaugo. Kad tai – tik perkaistančios ekonomikos pasekmė, kurią vertinti reikėtų bent jau problemiškai, autorė nemini.
 
Pažymima, kad BVP augimas galėjęs būti dar spartesnis, jeigu 2004–2006 metais Lietuva nebūtų buvusi ES lėšų įsisavinimo autsaiderė. Kiek būtų padidėjęs „finansų krizės“ smūgis – nutylima.
 
Apie ekonomikos recesiją ir „žiaurų taupymą“ kaip apie eurosąjunginės ekonominės integracijos pasekmę išvis neužsimenama. Kalbama apie emigracijos įtaką ekonomikos recesijai: nedarbo Lietuvoje mažėjimas spartino infliaciją, o papildomas paklausos skatinimas – perkaitimą.
 
Taigi, beveik viskas – dėl mūsų pačių kaltės: nesugebėjimo tvarkytis, godumo, ekonomikos neracionalumo ir pan. Be to, vargu ar kokia šalis ateity sugebėsianti išlaikyti ekonomikos nepriklausomybę. O ES visada galima bus tikėtis „vienokios ar kitokios paramos“. Tad po keliolikos metų ES nauda niekas neabejos, jeigu sugebėsime viską daryti protingai...
 
Nelabai ką galima pateikti kaip kontrargumentus N. Feridžo „emocijoms“...
 
2010 08 31
 
9.00. Komentuodama „Eurobarometro“ apklausos duomenis apie ES gyventojų požiūrį į ES ir joje vykstančius procesus, Europos Komisijos pirmininko pavaduotoja Viviana Reding pareiškė nuomonę aktualiausiu ES klausimu: „Dauguma gyventojų aiškiai pritaria glaudesniam Europos ekonomikos politikos koordinavimui.“
 
Iš kokių duomenų tokias išvadas daro komisarė?
 
72 proc. ES gyventojų mano, kad reikėtų atidžiau prižiūrėti tarptautinių finansinių grupių veiklą. Kad ES lygmeniu būtų glaudžiau koordinuojama ekonomikos ir finansų politika, sutiktų 75 proc. gyventojų. Didžiausią nerimą kelia ekonomikos padėtis (40 proc.), nedarbas (48 proc.), didėjančios kainos (20 proc.). ES institucijomis dar pasitikima labiau, nei nacionalinėmis (42 proc., Lietuvoje – 54 proc.). Tačiau apskritai ES įvaizdis tiesiog dramatiškai pablogėjo Graikijoje, Kipre, Portugalijoje, Ispanijoje, Rumunijoje, Italijoje, Liuksemburge – smuko 10–18 procentų. Tik belgų požiūris nepakito – jiems ES gerai. Apie Lietuvos požiūrio pokyčius mūsų komentatoriai nutyli.
 
Užtat EK komisarė sako: galime pasinaudoti proga ir imti koordinuoti Europos ekonomikos politiką.
 
Tai reiškia: kaip įprasta imperijų kūrimo atvejais, užėjus sunkumams siūlyk daugiau atsakomybės valdžiai, mažink liaudžiai laisves – ir tu laimėsi. Gal net ir tikrą imperiją.
 
Ką reiškia imperija? Imperija reiškia katastrofą šiek tiek vėliau. Bet ar ne to ir reikia nieko iš esmės keisti nenorinčiam funkcionieriui – sistemos sraigteliui?