Gegužė Spausdinti
2010
Parašė Romualdas Ozolas   
Pirmadienis, 31 Gegužė 2010 00:00

2010 05 01

9.15. Mūsų visuomenės savivoka nėra pakankamai aiškiai fiksavusi, kad su Socialistiniu liaudies frontu politinio spektro kairėje atsiranda radikali kairioji jėga. Per šią Gegužės 1-osios šventę viešumoje pakankamai aktyviai pasirodę, socialistai apie save pranešė abejonių nekeliančiu balsu. Atsimenant, kad pogrindyje veikia ir Lietuvos komunistų partija, galime sakyti, kad politinis spektras ir kairėje užpildytas.

Nežinau, kas veikia dešinės pogrindy. Neabejoju, kad radikali dešinioji jėga, analogiška fašistams ar nacionalsocialistams, egzistuoja. Tad kartu su M. Murzos Nacionaldemokratų partija A. Paleckio Socialistinis liaudies frontas yra dešinės ir kairės viešumon išėję radikalai. Tai turi būti aiškiai suvokta.

2010 05 02

Lenkijoje nedraudžiama surogatinė motinystė. Lietuvoje kol kas draudžiama. Tačiau nelegaliai praktikuojama. „Jei nėra gimdos, reikia kitos gimdos“, problemą komentuoja medikė.

Surogatine motina pabūti sutikusi lietuvė į viską žiūri irgi tik techniškai: 45 tūkstančiai už išnešiojimą – „to verti pinigai“, nes „esama rizikos“. Už papildomus 300 eurų per savaitę vaikelį ji sutiko netgi maitinti ir prižiūrėti. Vaiką perimantys „tėvai“ labiausiai bijo, kad donorei nepabustų motiniški jausmai.

Surogatinė motina aiškina, kad kūdikio pardavimui ryžosi, įsitikinusi neturėsianti galimybės vaiką išauginti.

Kad tai svarbiausia priežastis – mažai tikėtina. Beveik neįtikima. Tai tiesiog vienas iš naujojo – komercinio – gyvenimo būdo kapiliarų.

2010 05 03

Škotijoje gyvenanti emigrantė iš Lietuvos, auginanti tris vaikus, įtariama dar dviejų savo vaikų nužudymu. Iš Norvegijos į Lietuvą parskraidinta ir vaikų namuose apgyvendinta mergaitė, kurios motina išvyko nežinia kur, palikusi dukrą likimo valiai. Tokių ir panašių atvejų pernai būta 34, šiemet per keturis mėnesius – 9. Kokios nors globos pernai prašyta 77 „ekonominių migrantų“ vaikams. Septyni nepilnamečiai lietuviukai užsieny padarė nusikaltimus.

Pranešimų apie netinkamai užsieny prižiūrimus vaikus nemažėja.

Nemeilės savo vaikams nepaslėpsi niekur – nei už prokurorų ir teisėjų pečių, nei „gyvybės langeliuose“, nei konteineriuose, nei mokykliniuose autobusėliuose, nei užsieniuose, išprotėjusieji nuo neatsakomybės ir godulio!

2010 05 04

Vilniuje gimusi ir augusi Lietuvos pilietė Malgožata Runevič-Vardyn su savo vyru, Europos Komisijoje dirbančiu teisininku Lenkijos piliečiu, padavė skundą Liuksemburge įsikūrusiam Europos Sąjungos Teisingumo Teismui dėl to, kad Lietuvos įstatymai diskriminuoja Lietuvos lenkus ir varžo laisvą asmenų judėjimą, nors Lietuvos Konstitucija garantuoja lygų visų šios šalies piliečių traktavimą, o Civilinis kodeksas – teisę į nuosavą(!) pavardę.

Lenkijos „Rzeczpospolita“ džiūgauja: „Jeigu Europos Teisingumo Teismas pripažins, kad Lietuvos lenkai diskriminuojami, Lietuva, būdama ES narė, turės leisti rašyti lenkams pavardes gimtąja kalba ir netgi pakeisti šalies Konstituciją.“

Jeigu „Europos teisingumas“ taip nuspręs, ką apie jį turės nuspręsti lietuviai?

2010 05 05

10.02. Jeigu D. Kedžio mirties aplinkybių tyrimas bus perkvalifikuotas į nužudymo tyrimą, bus pasiektas pirmas rimtas laimėjimas šioje siurrealistinėje prokurorų misterijoje. Ir lemiamą vaidmenį bus suvaidinusios moterys – Rūta Grinevičiūtė-Janutienė, Audrė Kudabienė, ypač pastaroji. Jos metodiški, į sisteminimą orientuoti tyrimai atskleidė tokius faktus, kurie beveik nebeleidžia abejoti, kad D. Kedys teisėsaugai į rankas pateko maždaug prieš pusantro mėnesio, buvo laikomas Žiegždrių psichiatrinėje ligoninėje, ten su tramdomaisiais marškiniais nužudytas ir naktį išmestas prie Kauno marių. Tą faktą konstatavusi žvejo Jono pasakojimu, o ypač – parodžiusi, kaip su šiuo liudininku buvo elgiamasi, A. Kudabienė sujungė į viena visas jau anksčiau išryškintas detales, neleidžiančias tarti, kad faktai nieko nereiškia arba kad faktai trukdo nustatyti tiesą. Ką parodė A. Kudabienė, yra itin aukšto lygio tiriamoji žurnalistika, prieš kurią reikia nusiimti kepurę. Manytina – ir visų lygių uniformines.

Kažkada, pasipiktinęs A. Kudabienės opusais apie vaikžudę Jonaitienę, viešai atsisveikinau su žurnaliste. Dabar matau, kad tai buvo ne žurnalistės dvasios lūžio ženklai, o kokie nors „laikini sunkumai“, kurių pasitaiko daug kam ir kuriuos galima laikyti šunkeliuku, iš kurio sugrįžta į magistralinį – tiesos paieškų – kelią. Gal ir per griežtai tada reagavau, dėl ko atsiprašau. Bet kai lūžinėja talentai, kurių dėka ir tesilaiko nacija, nekreipti dėmesio negali. Dėmesio nekreipti gali tik į šiukšles. A. Kudabienė sugrįžo, ir aš galėsiu, mes galėsim ją pagarbiai sekti.

Keista, bet tenka dar kartą sau tarti: tvarką Lietuvoj daro moterys. Kur teisės stulpai vyrai, kai kalba kriminologė Rūta Gajauskaitė? Kuris gali susilyginti su ja profesionalumu ir drąsa? Kur buvo žurnalistikos grandai vyrai, kai ketvertą metų Rūta Grinevičiūtė kalbėjo, kad Vytautas Pociūnas nužudytas? Kur jie dabar, kai savo tyrimus rodo Audrė Kudabienė? Šou ekranuose, parlamentuose ar tiesiog pirktinėse melagingose laidose apie vaikų globėją Ūsą?

Būkit pasveikintos nepalūžtančios lietuvės!

2010 05 06

9.48. Generalinės prokuratūros sprendimas blokuoti homoseksualų eitynes virto dar vienu skandalu, pridengiančiu tikrąsias mūsų (o ir Europos) problemas. Jis, beje, pakenks ir A. Valinsko savireklamai su „boba“, bet Lietuvai tikrai nepakenks – bent čia pagarsėsim kaip „tradicinių vertybių“ gynėjai: homoseksualai visam pasauly jau surinko 14 000 parašų, kad draudimas būtų atšauktas, ir peticiją įteiks Prezidentei, kuri jau leido sau nusistebėti, kaip prokuratūra nesusikalba su policija. Stebėtis nereikėtų – ir Kedžio nužudymo byloj jie „nesusikalbėdavo“: policija padaro, kas reikalinga, o visa tai kaip į duobę nugarma į prokuratūrą ir dingsta.

Kad generalinis prokuroras tuo homų eitynių draudimu pasirašė sau karjeros baigmės nuosprendį – akivaizdu. Tačiau ne mažiau akivaizdu ir tai, kad likti nuolatiniu po D. Kedžio jis irgi neturėjo jokių šansų. Tai ar žlugęs gindamas pedofilus, jis nepanūdo reabilituotis bent jau tautos akyse, puldamas homoseksualus? Visi sprendžia savo problemas, o tikrovė toliau sau pūva.

Premjero rezidencijos remontui skiriami nauji milijonai. Ministrai kursuoja po pasaulį, vaidindami aktyvią ūkinių ryšių plėtojimo praktiką. Kurpiamas naujas energetikos liūtukas. Bedarbių jau ketvirtis milijono. Net iš neįgaliųjų atiminėjamas finansavimas. Laidas mažina nacionalinis radijas ir televizija. Jaunimas nė negalvoja pasilikti Lietuvoje, nors ir Europos pietūs po Graikijos smunka į bankroto duobes, o euras nukrito į rekordiškas žemumas. Niekas nenori dirbti, visi nori tik gauti, kol duodantieji, kaip ir graikams, pasakys NE!

Mes pamažu, bet nenumaldomai, nekreipdami dėmesio į Vyriausybės ir ekspertų tvirtinimus apie atsigaunančią ekonomiką, smunkam žemyn. Graikai bent protestuoja. Aišku, ir graikai ne darboholikai, bet galutinai juos pribaigė euras. Dabar jie bent jau protestuoja prieš pasaulio finansinių organizacijų bandomą jiems primesti vergiją.

Mes ir toliau – bėgam iš Lietuvos, kur dar galima nubėgti. Mes ir toliau tylim čia pakampėse. Mes ir toliau čia užsiiminėjam kuo tik nori – pradedant nuo popso žymūnės nulūžusio nago, baigiant homoseksualų paradų (ne)reikalingumu, o ką daryti, kad po saule išliktume kaip tauta dar bent puselę amžiaus – ką jūs! – pernelyg sunku, sudėtinga, pagaliau neįdomu.

Žmonių turim, tautos – ne.

2010 05 07

12.12. Ką daro lietuviai, kai jiems nepatinka koks nors įstatymas ar kitas teisės aktas?

Ogi paprasčiausiai – jo nevykdo. Ne kreipiasi į savo Seimo narį, reikalaudami atitinkamai keisti tą teisės normą ar kitaip ją teisiškai modifikuoti (bet būtinai teisiškai!), o savivaliauja, elgdamiesi grynai lietuviškai: egoistiškai ir individualistiškai. Taip daroma nuo apačių iki viršūnių.

Teisinis nihilizmas Lietuvoje yra masinis.

2010 05 08

Ką homoseksualų eitynės Lietuvos savivokai davė dar iki eitynių? Pačias eitynes reikės vertinti atskirai, nes tai iš tiesų išskirtinės svarbos įvykis Lietuvos gyvenime.

Pirmiausia turim aiškiai suvokti, kad Europos Sąjungos socializmui LESR žmonės neturi jokios reikšmės: nors eitynėms pritaria vos daugiau kaip 10 proc. žmonių, visi kiti – nepritaria, eitynės turi vykti, nes tokia yra ir ES, ir ją aptarnaujančių „tarptautinių organizacijų“ viešosios politikos norma.

Ne mažiau svarbus tas faktas, kad mūsų, „atsilikėlių ne tik nuo Vakarų, bet ir nuo Rytų Europos šalių“, pažiūros į savo lytiškumo viešą demonstravimą ir propagavimą buvo niekintos ir žemintos, o Lietuvos politikams šiuo klausimu darytas įvairiopas ir visapusiškas spaudimas, pradedant „Amnesty International“, įvairiomis homoseksualų organizacijomis, baigiant Europos šalių ministrais ir europarlamentarais. Tai ne šiaip „nuomonės išsakymas“, tai agresyvus spaudimas imtinai iki asmeninio dalyvavimo lietuvių daugumos neremiamoje lytinės mažumos akcijoje. Visa tai vainikavo grasinimai Europos Žmogaus Teisių Teismu, kuriame, anot grasintojų, Lietuvos gėjų lyga (!) laimėtų. Užvis svarbesnė ta aplinkybė, kad pagal Lietuvos įstatymus toks paradas išvis neįmanomas. Konstitucijos 36 straipsnis garantuoja taikių susirinkimų laisvę, bet gina ir „kitų asmenų teises ir laisves“, t. y. daugumos teises ir laisves. Susirinkimų įstatymo 8 skirsnis draudžia susirinkimus, kurių dalyviai „yra nuogi bei kitaip savo išvaizda ar turimais ir demonstruojamais daiktais“ nusižengia viešojo elgesio ir dorovės normoms. Kaip tuo įstatymu ir Konstitucija naudojasi teismas, leisdamas eitynes, nors aiškiai žino būsiant „daiktų“, kuriuos įstatymas draudžia? Ką reiškia homoseksualų spaudimas Prezidentei, reikalaujant įtakoti teismo sprendimus?

Apie tai teks kalbėti ir po eitynių.

O dabar galima pasidžiaugti, kad Lietuva mokosi gynybos veiksmų.

Homoseksualai gal parašys padėkos raštą generaliniam prokurorui, kurio siūlymas drausti eitynes suteikė progos pasigarsinti taip, kaip jie nebūtų reklamos pasidarę už visus Vyriausybės ir užsienių jiems skirtus pinigus. Tačiau viešas aktyvistų ardymasis vargu ar padaugino simpatijos šiems varganiems politikuotojams.

Gražiai LNK laidoje pasirodė Stanislovas Buškevičius, ilgai tylėjęs, paskui savo pasakymu sukėlęs „skriaudžiamųjų tolerantų“ įsiūtį, o po to paklausęs: tai kur jūsų tolerancija? Galima buvo tik pritarti ir pasigėrėti oria Seimo narės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės laikysena ir gilia mąstysena, aiškiai fiksavusia homoseksualumo ir homoseksualizmo netapatumą, šiaip jau prėskoje ir šališkoje LTV laidoje. Netgi policijos vadovų komentarai apie kiaušinius ir pomidorus kaip „šioje situacijoje pavojingus daiktus“ verti dešimties balų. Man pasirodė, kad apibendrinamuoju visų debatų ir pasirengimų motyvu tapo metalinė tvora, juosianti vietą, kurion sueis „manifestuotojai“, tik tokiu būdu galintys būti apsaugoti nuo „atsilikėlių“ meilės jiems.

Didžiule jėga ant mūsų, gyventi dar norinčių žmonių, gyvenimo būdo griūvanti žlungančios civilizacijos banga, žinoma, nepaiso lietuviškojo pasipriešinimo subtilybių. Tačiau Lietuva dar ir nesuvokia visko, ką neša žydroji žmogaus teisė. Skleisis ji, reaguos ir lietuviai.

O pradžia visai nebloga.

2010 05 09

Nebloga ir pabaiga.

Homoseksualų puskilometrio eitynės nuo „Forum Palace“ iki Baltojo tilto baigėsi apgailėtinai. Jų buvo apie 350, policininkų – 800, visą spektaklį stebėjo koks tūkstantis žmonių. Džiūgavo tik du ar trys – organizatoriai. Kiti ėjo tarsi nuogi. Ne protestuotojų bijojo – juos patikimai saugojo policija, netgi ginkluota, raita. Atrodė tarsi riteriai, saugantys prieš tūkstantmetį pradėtąjį nešti čia naująjį tikėjimą. Eitynininkams buvo negera vidujai: ir kad dėl savo nelaimės reikia manifestuoti, ir kad juos turi saugoti, ir dar taip – suvarydami į geležinį gardą! Kai kurie sakė: jaučiamės kaip zoologijos sode. Ir nežinojo, ką daryti. Televizinosi tik žinomiausi „tolerantai“ – M. A. Pavilionienė, V. Simonko, užsienio rėmėjai. Ar jie sąmoningai taip žiauriai pasinaudojo tais, kurie čia tarsi ir turėjo pajusti šventę?

Šventės tikrai nebuvo. Jos ir negalėjo būti, nes šventės šiuo atveju negali būti iš principo, gali būti tik šventę vaidinantis darkymasis, už kurio slepiasi arba gėda, arba įžūlus cinizmas. Mūsų žmonės dar ne pernelyg nutrūkę nuo savo šaknų, kad savo ydas galėtų be pergyvenimų pardavinėti laisvosios rinkos papročių mugėje, į ką kitur jau seniai yra virtusios homų eitynės.

Protestuotojai šįsyk buvo stipresnioji pusė. Jie žinojo, ką gina, žinojo, kodėl gina ir kaip turi ginti. Prieš eitynininkus buvo paleisti tik šūkiai. Susiremta su policija – jėga, kuri stojo tautą dar aktyviau darkyti reikalaujančių jėgų pusėn. Ir pasirodė jie tame susirėmime visiškai pagal tokių susirinkimų „europietiškuosius kanonus“. Tad policijai verkšlenti, kad jei ne du Seimo nariai, incidentų būtų pavykę išvengti, nėra ko: 19 aktyviausių protestuotojų suimta, bus teismai, tad ir pakalbėti bei pamąstyti tomis temomis dar bus galimybių.

Betgi ir to, kas įvyko, visiškai pakanka, kad galėtume paklausti: kas šitaip su mumis elgiasi ir kodėl šitaip daro? Ar tai ir galima laikyti krikščioniškosios civilizacijos aukščiausiu pasiekimu, laime, kurios tik ir trūko Lietuvai, kad galėtų džiaugsmingai užbaigti savo christianizacijos tūkstantmetį, o gal ir visą savo gyvavimo kelią? Atrodo, kad monsinjoras A. Svarinskas su šimtu kitų vilniečių, kurie meldėsi prie Arkikatedros, taip tikrai negalvojo.

2010 05 10

9.58. Kiek kainuoja euras? – klausia savaitraštis „Atgimimas“.

Nei daug, nei mažai – mokame visu savo gyvenimu. Jis ir yra būtent toks, kad visos savo politikos tikslu Lietuva laiko eurą.

Ką duotų euras?

Būtų galima pritraukti daugiau investicijų, neliktų valiutos keitimo išlaidų, tegul ir menkos valiutų keitimo rizikos, – sako Lietuvos banko vadovas Reinoldijus Šarkinas.

Euras leidžia pigiau skolintis, mažinti skolos aptarnavimo išlaidas, – sako finansų ministrė Ingrida Šimonytė.

Komercinio banko analitikas Rimantas Rudzkis euro naudą įžvelgia irgi visų pirma pigesnio skolinimosi ir skolos aptarnavimo galimybėje.

Apie skolos likvidavimą kažkodėl nė neužsimenama. Tai kiek laiko Lietuvai dar prognozuoja, jei orientuosimės tik į eurą ir pigesnį skolinimąsi?

Gal euras ir išgelbėtų žmones nuo lito devalvavimo baimės, bet kitų problemų neišspręstų, net jeigu mes jį ir įsivestume 2013–2014 metais, kaip dabar viliasi Vyriausybė. Neišspręstų todėl, sako ekonomistė Aušra Maldeikienė, kad pats jo įvedimas bus pareikalavęs pačios aukščiausios pasaulyje kainos – nacijos tremties. Viešųjų finansų krizės suvaldymas pareikalavo tokių nacionalinės valiutos „vidinio devalvavimo“, t. y. finansavimų „apkarpymo“ priemonių, kurios padarė pragyvenimą Lietuvoje nebeįmanomą ir pareikalavo neregėtos Lietuvos istorijoje emigracijos. „80 proc. mūsų emigrantų yra paprasčiausi tremtiniai. Tai yra vyksta prievartinė emigracija“. Kol euras bus įvestas, nebeliks kas juo naudojasi, nes tie, kurie turėtų kurti Lietuvos ateitį, išvažiuoja.

Jau šiandien beveik trečdalis 3,3 mln. gyventojų Lietuvoje yra pensininkai (558 tūkst.), neįgalieji (270 tūkst.) ir bedarbiai (330 tūkst.). Už 1600 litų (tai vidutinis atlyginimas) žiemą Lietuvoje išgyventi yra neįmanoma. Tiesa, daliai žmonių tenka gabalai korupcinių pinigų – įvairių ES išmokų, kurios yra ne kas kita, kaip kitų šalių mokesčių mokėtojų pinigai, kuriais papirkinėjama mūsų viešoji sąmonė. Problemų tai nesprendžia ne tik Lietuvoje – šis „solidarumas“ gilina visos Europos Sąjungos ir paties euro problemas. Apie ką, pridurkime mes, dabar kone kasdien savo posėdžiuose kalba ES administratoriai!

Neseniai „Danske banko“ analitikas Larsas Christensenas pasakė, kad Lietuva gal ir išlošė, kai EK neleido įvesti euro. Į tai Laisvosios rinkos instituto direktorė mestelėjo, kad jis negyvena Lietuvoje ir jos nesupranta. Ir jokios refleksijos, jokios diskusijos. Gal todėl, kad nuomonė, jog euras besąlygiškai reikalingas, Lietuvoje vyrauja, klausia „Atgimimas“.

2010 05 11

10.56. ES buvo įsteigusi 50 mlrd. eurų krizių fondą, kuris finansavo „pasaulio finansų krizės“ niokojamas ne euro zonos valstybes – Rumuniją, Vengriją, Latviją.

Graikijos, o artimiausiu metu, atrodo, ir Ispanijos bei Portugalijos, kaip euro zonos valstybių, finansų sistemų gelbėjimui sukurtas 750 mlrd. eurų fondas. 440 mlrd. įneš ES šalys, 60 mlrd. Europos Komisija, likusią dalį – TVF. (Įdomu, kiek į tą „krepšelį“ bus įnešusi savo žmones smaugianti Lietuva?).

Šis rezultatas, teigiamai įvertintas pasaulio akcijų rinkų, leis Graikijai trejetą metų gauti 110 mlrd. eurų paskolą lengvatinėmis sąlygomis. Panašiai, matyt, fondu galės pasinaudoti kitos euro šalys.

Europos lyderiai vienuolikos valandų pasitarimą, įveikusį šį „didžiausią po euro sukūrimo iššūkį“, vaizduoja kaip žygdarbį.

Singapūro ekonomistas gali kalbėti be patoso: „Jie laimėjo laiko. Nežinome, ar to pakaks. Jie bando sudaryti įspūdį, kad yra vis dar susivieniję. Jie laimėjo tik šiek tiek erdvės kvėpavimui, bet tik tiek. Greičiausiai tai kiek atideda neišvengiamą žingsnį, kad pagal blogiausią scenarijų euro galiausiai teks atsisakyti.“

Ekspertas neįvertina politinių euro aspektų – kaip ekonomikos integracijos įrankio nacijų gyvybinių erdvių korekcijoms. ES vadai pareiškė ginsiantys eurą „visomis priemonėmis“. Todėl euro atsisakyta nebus – bus einama bendrų visoms šalims mokesčių įvedimo link, ir tai jau tikrai bus didžiausias iššūkis ES. Jei nesubyrės tada – imperija bus sukurta realiai, ne tik formaliai.

2010 05 12

15.23. Ji pasakoja apie savo senelę, ir aš suprantu, kad ji kalba apie liūdną Europos ateitį.

Senelė tarnavo pas latvių ūkininkus. Tėvas susižeidė ranką lentpjūvėj ir tapo invalidu. Namai sudegė. Jiedvi su motina užsidirbo pusei namo, paskui ir visam. Dirbo nuo ryto iki vakaro. Kai anūkė klausdavo, ar ji neprieštaraudavo dėl išnaudojimo, nekovojo su buožėm, senoji žiūrėdavo į ją su gailesčiu: komjaunuolė. Man buvo smagu dirbti, sakydavo. Buvau jauna, stipri, viską mokėjau ir daržus nuravėt ar nuimt, ir šieną tvarkyt, ir rugius rišti ir kulti, ir valgį gamint. Man patiko dirbti. Dieną dirbi, vakare – į gegužines, naktį – vėžių. Ūkininkai ją gaudė, brangiau mokėdami viliojo. JI prikraudavo šieno vežimą, kad arklys vos patempia, kai išvažiuoja iš pardavėjo, reikia į du vežimus perkraut. Kai pamatydavo, kad su ja krautis atvažiavo, nebeparduodavo ilgainiui. Ir žiedelių prisipirko, ir karolių, užteko ir suknelių, visko, ko reikėjo. Aš darbą mylėjau, o mane irgi mylėjo. Nebuvo jokių pašalpų, jokių pensijų, jokių lengvatų, bet gyvenom. Mes dirbom. Tėvas ir invalidas meistravo.

Marksizmas su savo darbo kaip prekės koncepcija žmones supriešino, okupacija tik išplėtojo. Europa nebemoka dirbti su meile ir išvis nebenori dirbti. Kinai dar nori, bet gamina falsifikatus. Irgi išsigimimas. Bet europiečiai – pirmūnai: jau sugeba amžių nugyventi iš pašalpų, nieko taip ir nedirbę.

2010 05 13

10.13. Bene nešališkiausias Lietuvos finansų analitikas Raimondas Kuodis teigia, kad ne tik Graikijai, bet ir daugeliui išsivysčiusių Europos valstybių gresia bankrotai. Kodėl taip, atsakymas gana paprastas: kai valstybės skola tampa lygi 100 proc. BVP, ekonomikos griūties sustabdyti beveik neįmanoma. Yra įvairių gelbėjimosi būdų, ES juos taikyti dabar ir bando, ir visų pirma bendromis jėgomis gelbėdama Graikijos, kaip euro zonos šalies, ekonomiką, tačiau daugelio šalių skola artėja arba jau ir viršija 100 proc. BVP, todėl kad ir kaip sparčiai augtų jų ekonomikos, vargu pavyks „uždengti skolas“. Reikalas tas, kad biudžeto deficitą lemia mokestinės pajamos, „o jos daugiau ar mažiau priklauso nuo produkto, kurį ta šalis sukuria. Gebėjimas pasiskolinti – nėra problemos sprendimas, tai – laikinas sprendimas“. Problemos sprendimas iš esmės – parduodamo produkto gaminimas.

Deja, išlepusi Europa nemano, kad reikia pradėti dirbti ir gyventi kitaip. Europos Sąjunga ir buvo kuriama bei plečiama, ieškant būdų, kaip nuo globalizmo grėsmių apsaugoti europinį „gerovės valstybės“ modelį su nemokama sveikatos priežiūra, dosniomis bedarbių pašalpomis, ankstyvomis pensijomis ir kitomis „fundamentaliomis europiečio teisėmis“. Dabar rimtai į problemas žiūrintys analitikai sako: jeigu Europa elgsis kaip elgusis, žemyne prasidės bankų griūtis, o valstybės nebepajėgs vykdyti finansinių įsipareigojimų. Pakeisti politinį elgesį bus sunku, nes Europos Sąjungos organizatoriai iki šiol ES vaizdavo kaip globėją, gelbėtoją, saugotoją, ypač – vėliau priimtųjų, tų Rytų ir Pietų neturtėlių. Nelabai paisyta balsų apie „sutartinės valiutos“ be vieningos mokesčių sistemos iliuzoriškumą. Dabar jau matoma, kad būtinos institucijos, turinčios pakankamai galių valdyti šalių narių ekonomikas. Ar panorės to europiečiai? Jie jau suvokia, kad su globalizmo politika Europai – ne pakeliui: taip mano daugiau nei pusė rinkėjų. Europocentrizmas – toks yra finansų krizės pagimdytas Europos atsakas globalizmui. Kol kas jis reiškiasi didžiųjų valstybių „egoizmu“, kaip antai, N. Sarkozy pasipriešinimu prancūziškus automobilius gaminti Turkijoje ar A. Merkel purkštavimu dėl paskolų lengvatų Graikijai.

Pasitraukusi iš pasaulinės XIX amžiaus imperijos pareigų ir perdavusi jas Amerikai, Europa tikėjosi, juokauja spauda, kad jai liko gražiausi miestai, ilgiausios atostogos ir geriausias vynas. Gaila, bet ji negalės sau leisti tokio gražaus saulėlydžio ir tokios prabangios senatvės. Europai vėl teks ilginti pensinį amžių, mažinti socialines išmokas ir – svarbiausia – atkurti rimto darbo įgūdžius.

Vis geriau suvokdama, kad finansų krizė tėra vienas iš vartojimo ekonomikos riboženklių, Europa, žinoma, nesugebės greitai atsisakyti tinginiavimo įpročių. Tai rodo ir Graikijos streikai. Tačiau Anglija ryžtasi keistis, ir radikaliai.

Sirpte sirpsta ir radikali Lietuvos reforma.

2010 05 14

8.41. Vakar iš esmės priimtas naujas partijų finansavimo įstatymo variantas. Ilgai rengtos pataisos, galima sakyti, vienu ypu nubrauktos: palikta ir finansavimo teisė juridiniams asmenims (tai iš esmės korupcijos šaltinis, partijų pirkimo praktikos tąsa), ir valstybinis finansavimas tik 3 proc. barjerą įveikusioms (jau nupirktoms) partijoms, ir jokio „išsilaikymo krepšelio“ neskirta mažosioms partijoms (tai – tiesus kelias į dvipartinę sistemą). Konservatorius J. Razma formulavo atvirai: nėra reikalo remti smulkiąsias partijas. Į komiteto posėdį, jau baigiant įstatymą rengti svarstymui, atėjo Prezidentūros atstovai ir pareiškė, kad demokratijos Lietuvoje ir taip per daug. Prezidentės nuomonė pradžioj buvo visai kita. Kas taip staigiai ir taip radikaliai Prezidentūros nuostatas pakeitė?

2010 05 15

17.40. Pažvelkim atidžiau, kiek per 20 metų į politikos olimpą įkopė jaunųjų – tos naujosios kartos atstovų, apie kurią mes kaip apie išganymą kliedėjom dar Atgimimo laikais! Kiek? Vienas kitas. O virš jų ir visų kitų ir toliau dūlo tie patys biustai ir profiliai, kurie iškilo Dainuojančios revoliucijos metais, kaip tada, taip ir dabar tebebylojantys apie laisvę ir nepriklausomybę, kurios neturėjom tada, neturim ir dabar. Kas atsitiko? Kodėl niekas taip nesikeičia? Kodėl komjaunuolių karta nepajėgia nuo viešosios erdvės horizonto nustumti sukriošusios komunistų kartos? Neturi naujų idėjų? Iš dalies taip: gali pasiūlyti tik ciniškesnius senųjų idėjų variantus. Yra labiau orientuota į asmeninį, o ne visuomeninį veiksnumą? Tai, ko gero, reikėtų akcentuoti stipriausiai: jie supranta, kad su milijonais neišsilaikys, reikia sukaupti milijardus. Todėl visuomeninei veiklai gali skirti mažiau laiko arba eiti į viešumą tik tuo atveju, jeigu viešuma gali garantuoti pelningesnį veiksmą, negu vis rizikingesniu tampantis verslas. Yra dar viena aplinkybė, į kurią aiškiai artikuliuoto dėmesio dar neatkreipta: visi „komunistų kartos“ mohikanai (ir komunistai, ir patriotai) yra perėję kaltinimų bendradarbiavimu su okupaciniu saugumu golgotas. Arba tebeina. Tai kam „komjaunuolių kartai“ lįsti pavojun, kai turi galimybę kaupti finansines galias tyliai ir ramiai, nesiverždami į lyderiavimą, kuris turi būti sistemą kontroliuojančiųjų aprobuotas? Tebegalioja tvarka, kuri atsilaikyti leidžia tik tam, kuris vienam kompromatui gali priešpriešinti kitą, ir ne mažesnį. Tai jau geriau ateiti su tokiomis sumomis, prieš kurias pasirodytų bejėgis net pats baisiausias kompromatas, tuo labiau, kad jo vertė pastoviai krinta, o grynųjų, kaip ir aukso, vertė nepaliaujamai auga.

Viskas pakankamai neblogai subalansuota.

2010 05 16

10.07. Viešasis kalbėjimas – svarbi politikos (≠ politikavimo) sfera. Pastarąją savaitę galima aptikti ne vieną jos nešvara susirūpinusį balsą. Džiugu. Bent jau: gal tai teikia šiokios tokios vilties?

Vienas baisiausių dalykų – nuolatinis Lietuvos kaip gyvenimui visiškai nebetinkamos šalies, valstybės, provincijos, pasaulio užutėkio ujimas. Aš nekalbu apie kritiką. Lietuvos valstybės kritikos gal net per maža. Užtat ujimo, niekinimo, žeminimo – kaip sako Gražina Sviderskytė, kaip per audrą – „ilgą bjaurią audrą, kai be gailesčio supa ir pykina, supa ir pykina.“

Aš nekalbu apie tuos ujimo atvejus, aprašomus Zigmo Vitkaus, kai susiduriam su atvira juodnugaryste („Kubilių reikėtų pakarti“), netgi išsilavinusia pikta valia („frajerių ir dundukų prieglauda“, „kapinių sargas“ – tai apie Vyriausybę ir premjerą) – tai nėra kritika, tai paprasčiausias burnojimas, nesvarbu, į kokį abstrakcijų lygmenį pakeltas. Deja, tokių šiukšlių kasdienė žiniasklaidos srovė neša kalnus.

Kalbu apie tuos atvejus, kai ujimo tikrai galima būtų išvengti. Mes, sako Gintaras Aleknonis, taip jau nusigyvenom, kad „skelbti apie savos valdžios pasiekimus esą negražu, tai jau reklama, už kurią reikia susimokėti“. Užtat nenuostabu, kad TVF pasiūlius apmokestinti pensijas, žiniasklaida kone vieningai užpuolė valdžią, norinčią iš vargšo atimti paskutinius grašius, nors valdžia nuo to siūlymo tuoj pat atsiribojo, o žiniasklaida ir iki atsiribojimo turėjo galimybę paskalbti šonus sužvėrėjusiam Tarptautiniam valiutos fondui ir pasidžiaugti, kad Vyriausybė neėmė paskolos būtent iš jo.

Ar nepastebim, kad visų tų kalbų augmenis maitina vienas šaltinis: valdžia bloga iš principo ir iš esmės! Ne vyriausybė(s), o būtent valdžia – bet kokia. Bet kodėl nepatenkinti tąsyk, kad klesti toks Laisvosios rinkos institutas, kuris kasdien kartoja tą patį? Ir kodėl nebalsuoti už liberalus, kurie nori išvalstybinti visą nuosavybę – pradedant miškais, paštu, keliais ir baigiant aukštuoju mokslu ir net bendrojo lavinimo mokyklomis!

Valdžia kartais būna netgi labai bloga. Dažniausiai tais atvejais, kai joje galių įgyja mažumą proteguojanti ir ja tesirūpinanti politinė dauguma. Bet tai jau tautos (= rinkėjų) pasirinkimo klausimas. Ar Lietuvos žiniasklaidoje, apskritai viešojoje erdvėje yra pasirodęs koks nors kritinis žodis apie tautą, apie rinkėjus? Tauta visada teisi, rinkėjas visada teisus, tvirtina kiekvienas politiku save vadinantis, o nuo to teisumo gelbėdamiesi lietuviai bėga į visus pasaulio kraštus, visas pakampes.

Valdžia būna bloga, bet taip būna beveik be išimties tada, kai toną jai duoda net ne politinė jo spalva, o juodnugariški sprendimai. Rytas Staselis atkreipė dėmesį į dabartinio Lietuvos premjero „ūkišką logiką, kurią turi visi įgyvendinti, ir nėra jokio skirtumo, ar radijas, ar televizija, ar /.../ kelių tiesėjai“. Ne tik šis, bet ir daugybė kitų premjero A. Kubiliaus žodžių ir veiksmų aiškiai parodo, kad jis visiškai neskiria pramoninės gamybos nuo ūkinės veiklos, verslo nuo kultūros. Bet yra renkamas ir į Seimą, ir skiriamas Vyriausybės vadovu jau ne pirmą kartą. Nenorėčiau būti grubus, tačiau viešasis sugebėjimas diferencijuoti problemas toks, kad mano kontrargumentai bus suprasti tik pervedus juos į premjero logiką: išties, jeigu mes teisūs, reikalaudami kokybiškų batų, duonos ar televizoriaus, tai kodėl neturėtume reikalauti kokybiško premjero? Juk, anot to paties R. Staselio, mūsų „padėtį iš esmės lemia vykdomoji valdžia“.

Visiškai pritariu Gražinos Sviderskytės klausimams: „Kas galėtų nuoširdžiai pasakyti, kad protu suvokia metų metus toleruojamą žiniasklaidos būklę? Kas logiškai paaiškintų nacionalinius žiniasklaidos misijos ir verslo ypatumus? Kas dalykiškai įvardytų trūkumus, ydas ir ypač – jų šalinimo būdus?“

Visiškai sutinku, kad „racionalumą Lietuvoje įveikia gaivalas“. Senokai įveikė.

Visiškai pritariu, kad turim ieškoti išeičių, ir kuo greičiau. O kaip vieną iš gaivalo įveikimo būdų tikrai matyčiau būtinybę „leistis ant žemės, pagalbon kviestis kampan nuspirtą profesinį meistriškumą ir Lietuvoje vis dar pasitaikančią teigiamą profesionalų patirtį“.

Ir vis dėlto iki viso to turėtų būti dar du trys dalykai. Pirma, meilė Lietuvai kaip savo šaliai, savo nepamainomai žemei, kuri kaip kriterijus galėtų padėt separuoti bloga jai darančius rinkėjus, partijas, seimus, vyriausybes, premjerus. Taip pat ir žurnalistus.

Antra, supratimas viešojoje erdvėje bylojančiojo galvoj, kaip generuoja kultūra (kad galima būtų jos produktus skirti nuo pramonės produkuojamų batų) ir koks toje genezėje kalbančiojo atsakomybės savo šaliai vaidmuo.

Ir pagaliau – realus neatsakomybės baudžiamumas. Kol ir toliau užsiiminėsim grumingu (kolegos nugaros pakasymu), nors bičiulis ką tik su įkvėpimu atsikrenkštė ir palaimingai nusispjovė ant Lietuvos – „Lietuvos protu nesuvoksim“.

2010 05 17

9.03. Kad ir su kokiu humoru dabar kalbėtume apie Barako Obamos pastangas gelbėti eurą, bet pripažinkim: gelbėjo, ir rimtai, ir jeigu ES vadovai būtų anksčiau pasiryžę sudaryti galingą stabilizacijos fondą, jam gal nebūtų reikėję 750 mlrd. eurų, gal būtų pakakę mažesnės sumos. Deja, nenoras atimti finansavimo iš rinkėjams įprastų sferų vertė tęsti egoistines kalbeles, ne tik Graikijai, bet ir Ispanijai, Airijai ir kai kurioms kitoms šalims vis giliau grimztant į biudžeto deficito smegduobę. Obama paskambino Merkel ir Sarkozy ir „patarė“ ką nors daryti, jeigu nori išgelbėti ne tik eurą, bet ir visą pasaulį nuo dar vienos finansų krizės ir nuosmukio. Tada vyriausybės ryžosi. Ryžosi padaryti ne „ką nors“, o, kaip mokė B. Obama, „ką nors labai didelio“, nes kova su rinkomis reikalauja naudoti „triuškinančią jėgą“, t. y. tokius finansus, kuriuos pasaulio biržos priimtų kaip jas tenkinantį lygmenį. Tai reiškia, kad euras turi būti tokio intensyvumo apyvartos, lyg Europos Sąjunga gamintų ir prekiautų taip pat intensyviai, kaip Kinija ar JAV. Euras tokią savo galią parodyti gali tik dirbtinai kondensuotas euro aprėpiamoje erdvėje, ten, žemai, ir toliau visiems kapanojantis savo negalių pančiuose. Nenuostabu, kad Rytai ironiškai šyptelėjo: jie (t. y. europiečiai) gavo tik galimybę atsikvėpti, euro bankrotas neišvengiamas.

B. Obama mano, kad euro gelbėjimo planas sukuriant 750 mlrd. eurų fondą užbaigs spekuliacijas, jog euras, o kartu ir Europos vienybė, subyrės. Mat, krizės metu, o ypač – su šiuo fondu, Europa pasuko centralizacijos kryptimi. JAV federalinis rezervų bankas pažadėjo už dolerius nupirkti eurų, kad Europos bankai dar kiek atsikvėptų. Ko nesakoma – tai kad ši pagalba stumia Europą dar ryškesnės federalizacijos link. Dabar jau ir JAV kuria Europos imperiją. Padeda kurti.

Politinė 750 mlrd. fondo prasmė yra svarbiausias šio akto dėmuo. Tačiau klausimas, kiek laiko ES prasilaikys ir „glaudindamasi“ – išlieka. Jeigu europiečiai nepradės konkurencingai dirbti, gaminti pasaulio rinkų kotiruojamas prekes, visos tos pastangos gelbėti eurą netgi įvedant bendrus Europai mokesčius, liks kova su vėjo malūnais.

2010 05 18

9.52. Ar tikrai nuo 2010-ųjų Europoje prasidės taupymo amžius? Mums jis prasidėjo metais anksčiau. Kažkur pasaulyje buvom dėl to pagirti. Bet tik po to, kai Anglijoj prie valdžios vairo stojo konservatoriai, prabilta apie beprotiškus išlaidavimus, kuriuos praktikavo leiboristų vyriausybė. Kabinetui 5 proc. sumažinti atlyginimai, 75 proc. sumažintos aukštųjų valdininkų premijos, mažinamos valstybės institucijų išlaidos, sudarančios net 12 proc. BVP. Gali būti padidintas PVM. Neatmetama galimybė, kad bus streikuojama ir manifestuojama kaip Graikijoje, tačiau kitos išeities nėra: gyventa ne pagal kišenę.

Visos Europos Sąjungos šalys per trejetą metų turi pasiekti ne didesnį kaip 3 proc. biudžeto deficitą. Europos Komisija siūlo suteikti teisę ES valstybėms tikrinti viena kitos biudžetus dar iki jų tvirtinimo nacionaliniuose parlamentuose, šalys turėtų teikti tikslias ekonomikos augimo, infliacijos ir palūkanų normų augimo prognozes. Stabilumo paktas neattinka dabarties realijų, jį reikia keisti.

Beveiki visos ES šalys į tuos „projektus“ reagavo neigiamai. Prancūzų „Le Monde“ – tiksliausiai: tik dar kartą atskleidžia nedemokratinę ES prigimtį.

2010 05 19

9.18. Teismas nutarė, kad pedofilų kankinta mergaitė turi būti atimta iš jos gynėjų bei globėjų ir atiduota mergaitės motinai. Tai esąs teisėto motinos reikalavimo grąžinti dukterį vykdymas, nes mergaitės tėvas – Drąsius Kedys – jau miręs.

Sprendimą vykdyti turintis antstolis į mergaitės globotojų namus nebuvo įleistas: žmonių minia užtvėrė vartus, padarydami antrą – gyvą – tvorą, o policijai pareiškė, kad, jėga juos pašalinus, čia atsistos kiti. Policija pažadėjo jėgos nenaudoti. Kedžio dukrai ginti telkiasi žmonės užsieny: piketuojama prie ambasadų Anglijoj, Airijoj, Ispanijoj. Judėjimas judina Lietuvą. Valdžia nerimauja: ar padėtis kontroliuojama?

LTV laida „Teisė žinoti“ iš trečiadienio perkeliama į antradienį – rengiama ekstra laida, kurioje vaiko teisių gynimo institucija, psichologai, teisininkai ir visuomenės atstovai bando aiškintis, kas teisus, o kas ne, ir ką daryti. Teisininkams atstovauja Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras ir buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris. Jeigu išdėliotume viską, ką „pedofilų bylos“ klausimu yra kalbėjęs S. Šedbaras, turėtume pripažinti, kad jo pozicija – be aiškaus pamato, o vertinimai – pagal situaciją, tačiau apskritai komiteto pirmininkas vadovaujasi teisės raide. Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas, kažkada skelbęs Konstitucijos dvasios, taigi ir įstatymo dvasios doktriną, už kurią buvo labai žiauriai kritikuotas, atrodo, yra pasimokęs. Bent jau šiame pokalby apie dvasią, t. y. tiesą, ir jos sutapimą su raide, t. y. teisėtumu, nebeužsiminta. Abu teisininkai kaip susitarę varo „į vienus vartus“: yra teismo sprendimas ir jis turi būti įvykdytas. Nedelsiant. Neleidžia piliečiai? Kokie čia piliečiai! Antstolis neveiklus – jau trys dienos kaip turėjo būti pranešta, o jis tik dabar kreipiasi klausdamas, kam sprendimas turi būti įteiktas! Teismas nenurodė? Nereglamentuota? Blogai, bet sprendimas turi būti vykdomas! Ramus ir argumentuotas visuomenės atstovo balsas, turėjęs aiškų ryšį su realybe, tik dar aiškiau rodė: teisininkai yra kažkuo suinteresuoti.

Kuo, atsakė tą pat dieną savo tyrimą paskelbusi A. Kudabienė. Jeigu dukterį atgauna buvusi D. Kedžio žmona, ji atšaukia visus pedofilinio pobūdžio kaltinimus A. Ūsui! A. Ūso išteisinimas yra strateginis tikslas. Toks yra ir už nedelsiamą teisėjo B. Varsackio sprendimo įvykdymą laidoje kalbėjusių teisininkų tikslas?

2010 05 20

10.14. Sprendimą dėl D. Kedžio dukters „grąžinimo“ motinai padaręs teisėjas teisinasi, kad neturėjęs visos medžiagos, kuri dabar ryškėja ir pagal kurią sprendimas galėjęs būti visai kitoks. Seimo pirmininkė stebisi, kaip galima taip skubėti daryti sprendimą, kai nebaigta A. Ūso byla, kurios baigmei lemiamą įtaką ir gali padaryti dukros „grąžinimas“ motinai. Tačiau visa teisėtvarkos ir teisėsaugos mašina ir toliau sukasi, netgi papildomai skubėdama ir dar griežtėdama: sprendimas padarytas, jį reikia nedelsiant vykdyti, reikalui esant – panaudoti ir jėgą.

Tikrai galingų interesų susirėmime atsidūrė prievartauta mergaitė. Dominuoja generalinis visus metus bylą vairavęs interesas: A. Ūsas turi būti išteisintas. Ir nesvarbu, kad visur melas, klastotės, baltais siūlais siūti teisės skutai, įžūlus spaudimas, dar gilesnis visuomenės nusivylimas savo teise ir teisėtumu, visa valstybe. Sutinku kaimyną, verslų jaunuolį. „Išvažiuoju.“ „Neišvažiuok! Neišduok!“ „Nebegaliu.“

Ką daryti, kol dar nežuvom. Ir kad nežūtume?

Korupcinės sistemos galybė gelžbetoninė.

Tačiau yra priemonių ir prieš ją. Ne tik D. Kedžio namų blokada, piketai prie Seimo, pasauly, ne tik 21 000 rėmėjų „Facebook“e.

Yra kur kas efektyvesnis būdas: prisiekusiųjų teismas. Ar jis būtų padaręs sprendimą, kokį padarė Kėdainių teisėjas Bronius Varsackis? Nie-ka-da!

2010 05 21

9.51. Anglijon emigravę ir dabar ten gyvenantys lietuviai parašė viešą laišką Lietuvos Prezidentei ir Seimo Pirmininkei dėl D. Kedžio dukters. Tiksliau – dėl teisėjo sprendimo atiduoti mergaitę motinai, kuri yra liudininkė teisiamo pedofilo byloje.

Juridiškai laiškas labai argumentuotas – matosi, kad rašantieji sekė procesą ir žino ne tik jo detales, bet ir proceso teisinę bazę. Labai svarbi laiško pastaba, kad teisėjas traktavo mergaitę kaip daiktą, kai ji yra gyvybė, gyvastis, žmogus.

Lietuva su dėkingumu reagavo į Anglijoje ir kitose šalyse gyvenančių lietuvių pastangas padėti sukti procesą teisingo sprendimo linkme. Iš tiesų, teisėtumas nėra tapatus teisingumui, o ir teisėtumo šioje amžiaus byloje buvo ir tebėra prėska.

Ir vis dėlto laišką perskaičius lieka nemalonių nuosėdų. Ne dėl mergaitės reikalų traktavimo. Net ne dėl valdžios veiksmų vertinimo, nors paklausti apie esamą padėtį buvo galima kur kas griežčiau.

Nemalonu, o teisingiau – apmaudu, kaip laiško autoriai apibūdina patys save.

Mes, Anglijos lietuviai, sakome drąsiai – Anglijos, nes tai valstybė, kuri mus priglaudė ir leido gyventi neprarandant orumo, pilietiškumo ir kitų vertybių. Norime paklausti.“

Pirmą kartą viešojoje erdvėje taip aiškiai deklaruota, netgi politiškai manifestuota, kad esama nebe Lietuvos lietuvių. Nežinau, gal ir ne visi tą laišką kūrusieji nebelaiko savęs Lietuvos lietuviais, juo labiau, kad laiškas iš Lydso (Leeds), tačiau ir pabrėžimas „sakome drąsiai – Anglijos, nes tai valstybė, kuri mus priglaudė...“, ir parašas: „Su pagarba, Anglijos lietuviai“ neleidžia abejoti, kad tai – konceptualus politinis atsiribojimas nuo Lietuvos. Ne juridinis – daugelis, matyt, yra Lietuvos piliečiai arba norėtų išlikti tokie dvigubos pilietybės teise. Politinis atsiribojimas sunkiai nuginčijamas.

Kodėl to reikėjo?

Tikrai, kantrybės taurę daug kam gali perpildyti mažosios Kedžio dukros proceso neteisėtumai: „Apie kokią dar teisinę valstybę kalbate, kai taip tyčiojamasi ir engiami žmonės? Visi žmonės norėtų gyventi teisinėje valstybėje, o ne tokiame balagane.“

Jau sakiau, kad Lietuva labai dėkingai reagavo į užsienyje gyvenančių lietuvių protestus, suprasdama tai kaip savo tautiečių, laikinai nesančių Lietuvoje, solidarumo ženklą. Tačiau kas vis dėlto realiai sukliudė pedofilams pardavinėtą dukrą perimti motinai, susijusiai su pedofilija įtariamuoju? – sukliudė teisėtvarkos ir teisėsaugos ujami žmonės, gyva siena atitvėrusieji mergaitę nuo jos gyvybei gresiančios teisės! Taip, jie pažeidė įstatymą, neleisdami skubiai grąžinti mergaitę ir susilaukdami teisės šulų įsiūčio. Pažeidė įstatymą, apgindami, kaip dabar jau ryškėja, teisės teisingumo galimybę! Jie, o ne kas kitas, kad ir kaip gražiai vaiko gynimo procese būtų dalyvavęs. Jie buvo toje vietoje ir tuo metu, kai reikėjo nebe žodžių, o veiksmų, kaip savo vietoje būtent tuo vieninteliu vieninteliam padaryti būtinam veiksmui buvo Baltijos kelio žmonės.

Jūsų, brangūs Anglijos lietuviai, visas tas dienas prie Venckų sodybos nebuvo. Jūs buvote Anglijoje, kuri – sakote drąsiai – yra jau jūsų valstybė, priglaudusi jus su visu jūsų orumu ir kitomis vertybėmis, kurių taip negerbianti ir nevertinanti Lietuva, tas neteisinis balaganas. Blogiau negu balaganas. O kas ją daro kitokią? Ją ne balaganu realiai darė ir daro Lietuvoje likę, už tikrą Lietuvos tvarką galvas guldę ir savo širdis sprogdinę Lietuvos lietuviai.

Nemanau, kad jūs norėjot įžeisti mus čia, Lietuvoj, nesugebėjusius pasiieškoti priebėgos savo orumą ir kitas vertybes greičiau realizuoti kurioje nors užsienio šalyje. Manau, suprantate, kad mes likom Lietuvoj ne dėl to, kad nesugebėjome pabėgti, o tikėdami anksčiau ar vėliau įveiksią melo, korupcijos ir prievartos sistemą, taip pat ir jus išvariusią ieškoti, kur ji ne tokia nuožmi. Sistema kolei kas galinga. Bet negi dėl to galima ir reikia atsiriboti nuo Lietuvos?

Nepriklausomybę pasiekėm prieš viso pasaulio valią.

Mes ir dabar nugalėsim.

2010 05 22

10.00. Dar viena „inovacija“: jaunimo susitikime su pirmuoju euroderybininku Lietuvos Seime buvo pasiūlyta keisti Lietuvos supratimą – nebesieti jos su tradicine geografine teritorija, o Lietuva laikyti visas vietas, kuriose gyvena lietuviai.

Rusai būtent taip ir supranta Rusiją: ji yra ten, kur gyvena rusai. Todėl gina „sootečestvininkus“, jeigu šie pasiskundžia, kad yra skriaudžiami kokiose nors Rusijai dar nepriklausančiose teritorijose.

Kaip pagal šią koncepciją Angliją dalinsimės su Londonu, Airiją su Dublinu, Ispaniją su Madridu, o Rusiją su Maskva? Na, kaip bent jau ginsim lietuvius nuo diskriminacijos visose šiose šalyse?

Taigi...

Nei kursim atsargines „mini Lietuvas“, nei ginsim savo piliečius – ne tam ši „Lietuvos be teritorijos“ koncepcija kuriama. Kuriama ji tam, kad emigrantai galėtų gyventi iliuzija, jog jie yra tokie patys lietuviai kaip ir lietuviai Lietuvoje, nors jie, kaip ir patys jau pripažįsta, yra Anglijos lietuviai, Airijos lietuviai, Ispanijos ar Rusijos lietuviai. Ši koncepcija dar „prasmingiau“ leistų rašyti įvairius pamokomuosius laiškus, teikti „atsilikusios“ Lietuvos tobulinimo projektus, kelti reikalavimus Lietuvoje tvarkytis pagal tos kiekvienos „mini Lietuvos“ tvarkas ir tvarkeles. O Lietuvai jų „tobulinimų“ nepaisant – niekinti ją, tokiu būdu bent psichologiškai kompensuojant kaltės jausmą dėl išduotos ir parduotos tėvų žemės.

Nežinau, kas aname susirinkime pasiūlė tą Lietuvos supratimo „patobulinimą“. Nežinau, ar buvo jam pritarta, ar jis buvo atmestas kaip absurdiškas. Tiesą pasakius Astra ne taip ir svarbu.

Žinau viena: tokias „inovacijas“ gimdanti sąmonė – jau migranto sąmonė.

2010 02 23

9.21. „Sprint tyrimai“ nustatė, kad ekonomikos atsigavimu tiki vos 1,7 proc. gyventojų. Kad išvadas iš krizės verslininkai pasidarys, mano beveik pusė apklaustųjų. Kad nieko neišmoks politikai, mano daugiau kaip pusė – 56,5 proc. – apklausos dalyvių.

Labiausiai nukentėjusiu save laikančio „Swedbank“ vadovas Lietuvos Prezidentei sakė, kad bankas numato čia dirbti ilgai (kurgi ne – juk čia, kaip skelbia švedų turistinis bukletas, Švedijos „finansinė provincija“). Tačiau į raginimą garantuoti pakankamą skolinimą Lietuvos verslininkams buvo atsakyta pasakėle apie savo vaikų finansavimą – ir Lietuvos verslui skolinimas būsiąs „tėviškas“: mokant skaičiuoti, ar jiems reikia tiek pinigų ir ar turės iš ko atiduoti.

Taigi ir gyventojų viltys, ir didžiausio Lietuvoje veikiančio banko „filosofija“ sako: laukti nėra ko, visa Europa pradės kilti tik po 2–3 metų.

O dabar – verskitės kaip išmanot.

2010 05 24

9.47. Sako, kad Lietuva nesikeičia, viskas joje kaip apmaurojusioj įlankoj. Netiesa. Tame dumblu pavadinamame Lietuvos pastovume mutuoja nauji sutvėrimai. Tarsi koks didelis roplys homoseksualų eisena Vilniaus Konstitucijos prospektu į paviršių išmetė itin įdomių mutantų – matyt, lytinio gyvenimo gelmėse tauta intensyviausiai ir sparčiausiai formuoja savo naujų sugyvenimų pavidalus.

Vienas iš pačios jauniausios kartos teoretikų (tegul jis lieka nepavadintas – tik kaip reiškinys, o ne faktas, tuo labiau – tikrinis) siūlo lietuviams į savivokos apyvartą kartu su holokausto sąvoka įsivesti ir homokaustą, kuriuo galėtų būti apibrėžiamas „sąmoningas fizinis homoseksualų naikinimas“. Tokių užmačių ir užmojų, pasak jo, Lietuvoje esama, ir „jeigu šiandien Europoje kiltų karas, pirmosios mūsų šalyje karo aukos, matyt, būtų būtent seksualinės mažumos“.

Kodėl?

Todėl, kad „seksualinių mažumų eisena galutinai išryškino mūsų neapykantos kitam žaizdas ir jau neslepiamą norą kitokį sunaikinti“. Todėl, kad dujų kameros, į kurią karo atveju būtų suvaryti homoseksualai, „durų skląstį užvertų ir mirties mygtuką paspaustų ne tik paskutinę savitvardą praradę eitynėse Vilniuje dalyvavę Seimo bei visuomenės imbecilai“. Todėl, kad „šizofreniškai ir net makabriškai atrodo moralaus lietuvio elgesys“, kai už prancūzų, belgų ar vokiečių (taip pat ir homoseksualų) sunkiai uždirbamus milijardus, „nepaliaujamai pumpuojamus į šią tamsuolių žemę, vadinamą Lietuva“, dėkojama ne prancūzams, belgams ar vokiečiams, o „skystapročiams“ ir savo fobijų neįveikiantiems lietuviškojo orumo gynėjams, nors nuo jų plakatų reikėtų saugoti bet kurį Lietuvos vaiką. Ir dar nuo jų burnos kvapo. „Neapykanta vienija, tiesa?“

Tikrai, vienija. Kad galėtum išeiti į savo bėdų afišavimo ir propagavimo eitynes, turi gerai padirbėti ir „su savimi“, ir „su artimu savo“, apgalvodamas savo nelemties teisėtumą ir jos jurisdikciškumo galimybes. Jaunojo rašytojo tekstas – kondensuotos neapykantos taurė, kurios forma primena „Gėjų manifesto“ turinį ir Gebelso kalbėjimo stilių. Ir jeigu tai ne tiek homoseksualų teisių gynimo, kiek neapykantos lietuviams ir Lietuvai manifestavimo būdas, tada aš nežinau nieko – nieko nebežinau, nei kas yra meilė, nei kas – neapykanta.

Gal to nebežino ir interneto svetainės, ir žiniasklaidos etikos ekspertai, pagaliau – teisėsauga? – taip gali atsitikti susidūrus su rafinuotai itin įžūliu išpuoliu?

To dar nebuvo. Buvo šaukiančių, kad Lietuva – žydšaudžių kraštas. Bet kad homažudžių šalis – dar ne. Sakoma, kad senieji mafijozai jau bijosi naujųjų. Kur po homokausto paskelbimo dėtis seniesiems mąstytojams?

2010 05 25

10.23. Tegul ir toliau valdžios numylėtiniai ginčijasi, pilietinės visuomenės apraiška ar chuliganaujančios minios susirinkimas yra budėjimas prie Venskų ir Kedžių namų Garliavoje. Kas turi bent kiek proto galvoje ir meilės širdyje, tam nekils jokių problemų griežtai, bet civilizuotai besielgiančių žmonių sambūrį vadinti aukščiausio lygio pilietiškumo apraiška, dargi lietuviška – šiek tiek religiškai nuspalvinta bet tikrai kultūringa ir santūria. Ir visa ši „istorija“ su mažąja Kedyte yra perdėm pilietiška, tiesa, su širdį draskančiom aukom, bet galėjusiom nebūti aukomis jeigu į dukros tvirkinimo ir gal net prievartavimo faktą būtų sureagavusi teisėsauga. Taigi: lietuvių pilietiškumas yra toks lojalus savo valstybei ir teisei, toks kultūringas, jog turi susidaryti ekstremalios aplinkybės, kad jis nusidažytų krauju.

Ar padarys išvadas valdžia?

Kai kas iš valdžios jau leidžia sau pagalvoti, kad į teismus turi būti įsileisti prisiekusieji. Kitaip atsinaujinimo nebus arba jis vyks pernelyg ilgai.

Jau kalbama apie partinės sistemos reformą: gana Lietuvą tvarkyti „tradicinių partijų“ viršūnėse susitvenkusiems kamščiams – net reitingavimas nepajėgia į partijas įleisti šviežio oro, todėl, siūlo daug kas, daugiamandačių sąrašų reikia atsisakyti.

Reikia sukurti antruosius parlamento rūmus – nepartinius vienmandatėse rinktus atstovus išrinkti į senatą, kuris turėtų teisę kontroliuoti pagal partines programas į Seimą išrinktų atstovų parengtuosius įstatymus – tai būtų rimta parama Respublikos Prezidentui.

Taip ir panašiai samprotauja žmonės, galvodami apie ilgalaikius Lietuvos pertvarkymus. Visų jų patosas tas pats: gana pagaliau laikyti nuošalėje Lietuvos piliečius, kurie nebetiki savo partijomis, savo teismais, savo valdžiomis. Nebetiki iki tokio laipsnio, kad nebetiki savo valstybe. Dėl to – ir Lietuva.

Demokratiniai įstatymai priimti, Konstitucija garantuoja svarbiausias demokratinio gyvenimo teises. Tačiau demokratija neveikia. Kodėl – pakankamai aiškiai rodo ir Garliavoje pilietinį pasipriešinimą vykdantys žmonės. Kultūringai. Nors jau irgi priartėję prie ribos.

2010 05 26

9.18. Anksčiau už kitus pasaulio finansų krizę įžvelgti sugebėjusio Niujorko universiteto profesoriaus N. Roubini pastabas apie šiandieninę pasaulio finansų padėtį turėtume girdėti itin gerai.

Krizė nesibaigė. Įžengėme į kitą krizės stadiją, sako profesorius. Nuo privačių skolų problemų judame valstybių skolų problemos link.

Turime pradėti nerimauti dėl vyriausybių mokumo. Ekonominės depresijos įveikai buvo mestos didžiulės finansinių investicijų lėšos, o tai padidino valstybių skolas. Pirmoji problemą išryškino Graikija, bet jų turi visa euro zona, Jungtinė Karalystė, Japonija, JAV.

Europoje dabar kalbama apie fiskalinę valstybių konsolidaciją (bendri mokesčiai, biudžetų naudojimo kontrolė ir kt.). Tačiau finansų pajėgumas – tai ekonomikos pajėgumas. ES reikalauja struktūrinių reformų, kurios didintų produktyvumą ir konkurencingumą. Pagal vieną matą savo skolas restruktūrizuoti turinčios šalys gali nuspręsti, kad „pinigų sąjungos nauda yra mažesnė už kainą, kurią jos turi mokėti“. (Kaip čia neprisiminti V. Klauso žodžių lankantis Latvijoje: jis latvių neagituojąs prieš eurą, bet čekai neskubėsią – euro aptarnavimas kainuojąs pernelyg brangiai.) Buvo kalbama ir apie „finansų skylių“ likvidavimą šalis šalinant iš euro zonos.

N. Roubini mano, kad su skolomis nesusidorojančios valstybės gali nubyrėti, o aplink Vokietiją susispiesti tik stiprios ekonomikos. Tokia susitraukusi euro zona gali stipriai pažeisti euro kaip pagrindinės rezervinės valiutos pozicijas, o pati Europos Sąjunga skilti, iš jos pasitraukus Graikijai, Ispanijai ir Portugalijai.

O bankininkai jau vėl moka sau premijas, „kurios, taikant bet kokius standartus, yra begėdiškos“.

2010 05 27

9.16. Specialioje „Savaitės atgarsių“ laidoje, pridurmais tarsi atsakančioje į tokią pat specialią „Teisės žinoti“ laidą, formuluojamas visiškai kitoks klausimas: ar pasipriešinimas teisėtvarkos sprendimams nėra ženklas, kad „apačios nebenori, o viršūnės nebegali“ valdyti kaip iki šiolei, ir žmonių sambūriai ginant savo teisėtumo ir teisingumo supratimą yra valstybės griūties pradžia? O gal valstybės jau ir nebėra?

Kad esama kažko panašaus, laidoje dalyvavę reprezentatyvūs žmonės pripažino, o išeitis iš susidariusios situacijos esanti visos su D. Kedžio žūtimi susijusios ir turimos medžiagos paviešinimas. Tai reiškia, kad visas „procesas“ nubraukiamas kaip niekinis. Per šį faktą niekine pripažįstama visa teisėtvarkos sistema. Buvo rastas ir vienas labai rimtas pozityvus motyvas: Lietuva subrendo prisiekusiųjų teismams. Ir kitai visuomeninei kontrolei, kuri bent iš dalies sušvelnintų tą valdžios ir žmonių susvetimėjimą, kuris tarsi bedugnė skiria valdančiuosius ir valdomuosius.

Kai nacionaliniame transliuotojuje keliamos tokios idėjos, galima neabejoti, kad atsitiko kažkas, kas pabudino žmones. Ką, teisindami save ir mundurą, bekalbėtų prokurorai, Drąsiaus Kedžio nužudymai (jo padarytieji, jeigu tai tikrai jo, taip pat jo paties nužudymas, kuo galima neabejoti) buvo ta riba, kuri visiems parodė: baisiau už mirtį gali būti tik vaiko kankinimas. Ir žmonės suprato. Valdžia dar ne. Bet yra vilties, kad ir jos smegenėlės pradeda pulsuoti.

2010 05 28

11.12. Vėl Lietuvos fiasko Eurovizijoj. Nenoriu veltis į kokius nors muzikologiškai technologiškus ginčus. Ne mano daržas, ne mano pupos. Bet apie juos gaubiančius klimato pokyčius galiu kalbėti taip pat kompetentingai, kaip ir kiekvienas.

Tai štai, po abiejų atrankinių pasirodymų nė nelaukiant finalo galima pasakyti, kad toną duoda, deja, nebe Senoji Europa. Ji išsikvėpusi, pavargusi, paskendusi pasidabruotuose istorizmuose ir modernistinėje eklektikoje. Konkurso ir dvasia, ir siela persikėlė į rytinius Europos regionus. Visas Kaukazas – Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas – ne tik šiemet demonstruoja stebėtiną etnikos ir „eurostandartų“ sintezę, Ukraina, Rusija, Turkija irgi ne pirmi metai žaižaruoja įkvepiančiomis improvizacijomis. Jei gali kuo pasigirt Europos vakarinės šalys, tai tik rimto dainavimo įtaiga, muzikos kultūra. Beje, ir Europos rytai stovi ant profesionalizmo pamatų. Šiuo požiūriu itin apgailėtinai atrodo Baltijos šalių saviveiklininkiškumas. Ko tąsyk norėti iš ir šiaip jau itin problemiškos jų pasirodymų koncepcijos – beprasmybės estetizacijos? Galima būtų, ko gero, pagalvoti apie prancūzų kultūrinę poziciją: nebekreipti dėmesio į šitą dainos mėsmalę, seniai tapusią nebe meno, o verslo renginiu.

Tačiau etnokultūriniu požiūriu jame vykstantys poslinkiai dėmesio nusipelno.

P.S. Faktas, kad laimėjo Vokietijos atstovė, gražiai padainavusi gražią dainą, leidžia klausti: galgi finansų krizė pravalė ir europidų estetinio suvokimo centrus? Šiaip ar taip, bet tai leidžia viltis, kad muzikinio beprotnamio durys bent priveriamos? Tą patį tvirtina šiaip jau pusėtinas lenkas, „sumąstęs“ savo pergalę paramstyti scenos kekšėmis. Bendri rezultatai tik patvirtina „Naujosios Europos“ idėjinį spaudimą beišsikvepiančiai Senajai.

2010 05 29

Labai įdomią Baltijos valstybių ekonomikos analizę Balse.lt paskelbė prof. Jonas Čičinskas. Remdamasis tuo, kad Estiją nuspręsta priimti į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją bei (EK sprendimu) pakviesti į euro erdvę, analitikas peržvelgia ekonomikos „judėjimą“ nuo 1993 metų ir nustato, kad Lietuva niekada nėra turėjusi subalansuoto biudžeto. Estai jau nuo 2003 metų savo įplaukas ir išlaidas balansavo su perviršiu, o lietuviai ir latviai į savo biudžetų iracionalumą nekreipė jokio dėmesio. Kaip bajorai. Antra vertus, sako analitikas, viešųjų finansų subalansuoti nesugebėjo daugelis ES valstybių, tačiau tik Lenkija, nors irgi turėjo deficitą, nepatyrė tokio nuosmukio, nes sugebėjo garantuoti realų ekonomikos intensyvumą. Todėl „galop, ypač ilgu laikotarpiu, ir Lietuvoje, ir visoje ES, viską nulems realiosios ekonomikos raida. Jei ta tikroji ekonomika ras kitų veiksnių, paskatų ir jėgų, stumiančių ją aukštyn (jų bendras vardas – technologinės naujovės bei infrastruktūros tobulinimas), tai finansų apvalkalas taisysis pats savaime“.

Ši ekonomikos profesoriaus analizė yra korektiška, tačiau triuškinanti dabartinės A. Kubiliaus vyriausybės politiką, kurios esmė – buhalterinis biudžeto deficito „subalansavimas“, visiškai nekreipiant dėmesio į žlugdantį tokio „balansavimo“ poveikį ne tik ekonomikai, bet ir patiems lietuvių tautos gyvybingumo pamatams.

Nesuprantu, ką galvoja Prezidentė. A. Kubiliui lietuviai neturi jokios reikšmės, jų jam paprasčiausiai nėra kaip Prancūzijos karaliui-saulei: „neturi ko valgyti? – tegul ėda žolę“. D. Grybauskaitė, berods, kalba apie tautą, apie žmones, motinas, vaikus. Tačiau ir ji godoja apie eurą kaip vienintelę išsigelbėjimo valtelę. Nors euras reikštų dar vieną – išorinį – lito devalvavimą (greta A. Kubiliaus jau atlikto „vidinio devalvavimo“).

Ar mes dar galvojam apie ateitį, ar jau nebe?

2010 05 30

12.26. Atlikus apklausą 36-se iš penkiasdešimties geriausių Lietuvos mokyklų paaiškėjo, kad kas šeštas moksleivis rengiasi studijuoti užsienyje. Ten suka daugiausia abiturientai iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Iš stipriausiomis mokyklomis laikomų emigruoti ketina iki 60 proc. abiturientų. Iš 3,5 tūkst. apklaustųjų išvyks 600.

2010 05 31

9.41. Finansų krizė, išryškinusi pirmiausiai bankų, o paskui ir vyriausybių mokumo problemas, turėjo akivaizdžiai parodyti, kad pinigai – tai dar ne ekonomika, kad pinigai – tik jai atstovaujantys ženklai, dėl kurių vertės turi būti susitarta – išreiškia jie realų valstybių ir visos valiutos zonos ekonomikos pajėgumą, produktyvumą, konkurencingumą pasaulyje ar ne. Pasitikėjimas tam tikrais duomenimis save reprezentuojančia ekonomika yra ir valiutos stabilumo prielaida.

Europa yra ekonomikos nuosmukio zonoje. Sakoma – ilgalaikio nuosmukio. Labai tikėtina, nes nafta senka, o juk ji varė visą XX a. antrosios pusės technologinį kilimą ir ekonomikos augimą. Ateities ekonomikos variklio – naujos energetikos bazės – dar neturime. Visa virtinė Europos valstybių seniai nebeatitinka ES biudžeto deficito standartų – ne didesnės nei 60 proc. BVP dydžio valstybės skolos ir ne didesnio nei 3 proc. metinio biudžeto deficito. Visi ES strategai jau vieningai reikalauja mažinti viešąjį išlaidavimą, visų pirma karpant socialines išmokas arba didinat mokesčius. Visa tai – vardan nominalaus euro „stabilumo“, nes realiai euro sustiprinti neįmanoma: europiečiai nenori, dirbti! Nori gerai apmokamo darbo. Ir tik!

Ratas užsidaro. Euras toliau bliūkšta.

Bet išskyrus dvi šalis visos kitos euro dar neturinčios veržiasi į euro zoną kaip į išsvajotą žemę.

Kokia šios masinės psichozės priežastis?

Elito kaip politinės minios savisaugos jausmas?