Spalis Spausdinti
2010
Parašė Romualdas Ozolas   
Sekmadienis, 31 Spalis 2010 20:36

2010 10 01

8.37. Jų galvose valstybės nėra. Jų galvose – tik pinigai.

2010 10 02

Labai parankų propagandinį gelbėjimosi šiaudą valdžiai numetė nevyriausybinės organizacijos: jos, girdi, daugelį dalykų ir išmano, ir žino, kaip spręsti. Taip, kai Lietuva jau primena Mėnulio kraštovaizdį, kodėl gi dalį galvos skausmo neperduoti visuomeninėms organizacijoms, kurios ilgai diskutavusios nieko konkretaus nesutars, o jei ir sutars, viską bus galima numarinti biurokratizmuotos ir korumpuotos valdžios koridoriuose!

Esamame geopolitiniame kontekste ir ES jurisdikcijos rėmuose, kurie sąlygoja, kad nacionalinės valdžios tampa tik tautų žudymo padaliniais, siūlomas ir tarsi jau aprobuojamas „problemų sprendimo“ kelias niekur neveda: kol vyriausybė „taupo“, siekdama įvykdyti eurą įsivesti leidžiančius finansinius normatyvus, tauta bėga iš Lietuvos ir iki bus leista įvesti Lietuvos finansinį savarankiškumą galutinai panaikinantį instrumentą – valdžios išsvajotąjį eurą, nebebus nei kam jo užpildyti verte, nei kam juo naudotis. Tai apie kokį visuomenės dalyvavimą valdyme per nevyriausybines organizacijas mes kalbam? Beje, kas kalba? Valdžia ir ES finansavimu besinaudoją „nevyriausybininkai“.

2010 10 03

„Kada padarysit tvarką?“ – klausia mažam miestely sustabdęs žmogus. „O ką, nėra tvarkos?“ – klausiu. Žiūri į mane kaip į ateivį iš Marso ir sako: „Bardakas“. Sako ramiai, įsitikinęs ir žinodamas. „Žodis negražus, bet per geras“, sakau aš. „Kaip pavadinsi – nepagadinsi: blogiau nebus“, atsako, bet pasidomi: „O koks tinka?“ „Morgas“, – sakau, ir išverčiu: „Laidojimo kontora“. „Tai ką daryt?“ – klausia pagalvojęs. – „Laidotis?“ „Nebūtinai“ – sakau šypsodamasis. – „Galima daryt revoliuciją.“ „Revoliuciją? Tikrai?“ – žmogus akivaizdžiai netiki, bet akys pasidaro gyvos, matančios.

2010 10 04

12.18. „Lietuva – nedidelė, dinamiška, atvira šalis. Esu tikras, kad ir po 10, 20, 30 metų ji bus pasiruošusi mąstyti novatoriškai, veikti greitai ir drąsiai. Jei ne gyvenimo kokybe, tai savo dinamizmu Lietuva pralenks Vakarų Europą“, pareiškė Lietuvos premjeras Andrius Kubilius Danijoje, Kopenhagos verslo mokyklos vadovams ir studentams pasakodamas apie projektą „Lietuva 2030“.

Politikos apžvalgininkas Tomas Viluckas „Lietuvos žiniose“ pakomentavo: „Kaip ši (aš rašyčiau ne „ši“, o „mūsų“ – R. O.) valstybė gali būti dinamiška, kai esame pirmi Europoje pagal korupciją, alkoholio vartojimą, savižudybių, skyrybų, žuvusiųjų autoavarijose ir darbo vietose skaičių, smurtą prieš moteris šeimoje? Ir labiausiai pastebima dinamika yra išvykti gyventi į kitus kraštus.“

2010 10 05

10.16. Kur atsiveria Dubingių Asvejos ežero Žalktynės įlanka, turistai aiktelia: vaizdas išties reto grožio. Ant aukščiausios vietos – pavėsinė prie poilsio aikštelės. Žvalgykitės po platybes!

Bet pažiūrėkit, kas šalia jos. Visa pakelė į pakalnę pasodinta eglaičių tvora. Metai, kiti, dešimtmetis – ir visas tas grožis bus uždengtas. Kas tuo pasirūpino? Kas daugiau – tie, kurie privatizavo visą paežerę ten, žemai, pasistatė namus, pirtis, atsitvėrė geležiniais (!) varteliais ir kūrena sau kepsnines šalia valčių prieplaukų. Pasižiūri pro tuos vartelius ir dūlini sau atgal, kontempliuodamas Vaičaičio eilutę: „pro tvorą į sodą mūs pono vargdienis žiūrėjo...“

Tarybinais metais draudimų buvo daug. Susvetimėjimas didžiulis. Tačiau jį gimdė baimė būti įskųstam ir „parduotam“. Atskirtis buvo įsitvirtinusi psichikoje. Šiandieninė atskirtis ne tik psichologinė, ir daiktinė: tvoromis, įspėjimais apie privačią valdą, užraktais, spynomis, užkardais, stebėjimo kameromis, visokiais sargais ir sargybiniais visa Lietuvos erdvė nutolinta nuo tavęs aiškiai, ryškiai ir nepajudinamai.

Globalizmas individą susvetimina nepalyginti konkrečiau ir efektyviau negu komunizmas.

2010 10 06

13.55. Lietuvos valstybės griuvimą apibūdinantys skaičiai baisūs: biudžeto deficitas siekia 9 mlrd. litų, valstybės skola – apie 36 proc. BVP, arba beveik 36 mlrd. litų, palūkanos už skolą – 1,6 mlrd., kitąmet – 2 mlrd. (tai pusė švietimo biudžeto), ketvirtis ekonomikos – šešėlyje, bedarbių – apie 300 tūkstančių, emigrantų – apie 400 tūkstančių (ir pabaigos nematyti).

Kokių nors darbų ar bent idėjų nedelsiamam padėties keitimui, kad atsirastų bent viltis – nė kvapo. Ir opozicija visų pirma kalba apie postus valdžioje, o ne apie darbus, gi kai pagaliau priverčiama ką nors pasakyti, šneka apie naujus apmokestinimus, geresnį ES pinigų panaudojimą ir taupymo racionalizavimą.

Ką tąsyk iš tiesų galvoti apie ateitį?

2010 10 07

Ignas Brazauskas DELFI paskelbė Lietuvos demografinės perspektyvos prognozes.

Jeigu migracija ir toliau vyks tokia apimtimi, kaip rugpjūtį (blogiausią nuo 1945 metų mėnesį), kai netekom 11 848 gyventojų, visų gyventojų netektume 2035 metais.

Jeigu emigracija vyks kaip per pirmuosius septynis 2010 metų mėnesius, jau 2012 metais Lietuvoje bus mažiau nei 3 mln. gyventojų. Jeigu emigracija atsigautų bent iki 1990–2010 metų lygio, 3 mln. ribą peržengtume tik 2023 m.

Netgi „optimistinio varianto“ atveju Lietuva – išsivaikščiojanti šalis, lietuviai – iškrinkanti tauta.

Kas atsitiko? Per daug vilčių buvo sudėta į Nepriklausomybę kaip kažką duodančią daiktiškai, materialiai? Pernelyg baisi pasidarė pjautynių dėl turto atmosfera? Ar minios psichologija primetė mums masinę isteriją ir „dangus griūva“ sindromą? Juk negali būti taip, kad visi bėgtų iš savo šalies, kitur ieškodami priimtinesnio lažo vien dėl didesnio užmokesčio! Kas turėtų pasakyti: sustokim, bepročiai!?

2010 10 08

Štai lietuviška demokratija.

Pirmiausia buvo sukurtas „Visuomio“ projektas. Jeigu seimas būtų pritaręs, Turto fondas būtų buvęs sujungtas su Turto banku, ir naujoji institucija būtų pardavinėjusi nekilnojamąjį valstybės turtą, įmonių akcijas, skolas ir centralizuotai valdžiusi visą valstybės turtą. Nauda? – administracinių išlaidų būtų buvę sutaupyta 2 mln. litų.

Deja, Seimas atsižvelgė į visuomenės nuomonę ir projektui nepritarė.

Tada rugsėjo 2 d. Turto banko valdybos pirmininkui Jonui Budrevičiui buvo pareikštas nepasitikėjimas. O rugsėjo 15 d. iš ūkio viceministro posto netikėtai pasitraukė didelį premjero A. Kubiliaus pasitikėjimą turėjęs Arnoldas Burkovskis. Kodėl? Todėl, kad rugsėjo 20 d. galima būtų jį paskirti Turto banko valdybos pirmininku ir administracijos vadovu.

Dabar paskelbta, kad jis vadovaus vietoj „Visuomio“ kuriamam Turto banko ir Turto fondo susivienijimui, kuris bus paverstas valstybės įmone (taigi, tiesiogiai pavaldžia Vyriausybei).

Kas slypi už tų drastiškų premjero pastangų suimti į vienas rankas ir be kliūčių savo nuožiūra disponuoti dar likusiu valstybės (t. y. mūsų visų) turtu? Ar paslapties įminimo link neveda finansų viceministro Aloyzo Vtkausko nuoroda, jog būsimajai valstybės įmonei turėtų būti pervesta disponuoti ir valstybės institucijų pastatais, geležinkeliu, valstybine žeme, miškais?

2010 10 09

Iš ko Lietuvoje pasisemsi informacijos, jei jos pats neišsigryninsi iš gandų?

Tai štai: kodėl taip atkakliai Vyriausybė kabinasi „Visuomio“ projekto reanimacijos, netiesiogiai atsako finansų ministrė Ingrida Šimonytė neigdama gandus, kad po ta slaptingosios institucijos idėja slepiasi valdančiųjų siekis vardan lengvatinių paskolų užsienio bankams užstatyti ištisas Lietuvos ūkio šakas.

Ministrė laiko neišmanėliais ir negeranoriais visus, kurie, kalbėdami apie turtą, kelia kitokius nei pelnas klausimus. Valstybės įmonės yra mokesčių mokėtojų turtas, todėl jie turėtų iš to turto gauti grąžą į biudžetą. Dabar gi esą neaišku, kaip naudojamas 20 mlrd. vertės valstybės turtas.

Ministrė pripažįsta, kad skolintojams nepriimtinos „nuo politinės įtakos neatribotos įmonės“ (t. y. ne tik pelno tikslams naudojamos įmonės). tai ministrė pripažįsta. Vadinasi, švedų eksperto Dago Deterio parengtas Lietuvos valstybės turto valdymo „skandinavizacijos“ modelis, būtent ir numatantis valstybės turto „depolitizavimą“ (t. y. išjungimą iš Seimo politinės valios), yra iš principo palankus švedams. Vaizdas dar labiau konkretėja, kai išgirsti, kad dėl nerentabilumo yra kaltinami Lietuvos valstybinio miško tvarkytojai, nors už vieną hektarą į valstybės biudžetą įmoka daugiau, negu pavyzdžiu rodomi švedų miškininkai: Lietuvoj 6,78 euro, Švedijoj – 6,18 euro už 1 ha. Ir jau visiškai aiški perspektyva veriasi, kai sužinai, kad pokalbiuose dėl lengvatinių kreditų švedų pusė į konsoliduoto valdymo valstybės turto paketą reikalauja įtraukti valstybiniai miškus, nors patys puikiai supranta, kad jie yra ne tik valstybės turtas, bet ir nacionalinis turtas, t. y. ne tik politinės santvarkos įgaliotųjų administratorių, bet ir politinę santvarką kūrusios tautos turtas.

Kodėl Švedijai reikia Lietuvos miškų?

Lietuvoje vienam gyventojui tenka 0,65 ha miško, Švedijoje – 3,41 ha – lyg ir gana būtų... Tačiau švedai Suvalkijoje turi gigantišką medienos perdirbimo įmonę, o iš Baltarusijos jie buvo išprašyti. Kur kitur ieškoti žaliavos, jei ne pačioje Lietuvoje? Lietuvai reikia paskolų (vien šiemet pasiskolinta 5 mlrd. litų), nes viešosios išlaidos galimos tik iš mokesčių ir iš paskolų – tad politika labai paprasta: jūs mums lietuvių miškus, mes jums – lengvatines paskolas.

Reikalaudama valstybės turto depolitizavimo, švedų pusė vykdo juodai politizuotą politiką. Kad stipresnieji taip daro visi ir visada – nieko naujo. Tačiau kodėl mūsų valdžia tai daro slapta? – negi mes taip prispausti, kad turim net slėpti savo negalią?

2010 10 10

Tęsiant valstybės turto „depolitizavimo“ arba komercializavimo liniją. Dabar jau be skaitmeninių rodiklių ir politinių asociacijų. Grynai logiškai.

Gyventojų Lietuvoje mažėja katastrofiškai. Visų pirma darbingiausiųjų ir į gyvenimą įsijungiančio jaunimo. Pagal liūdniausias prognozes dugną galim pasiekti jau po ketvirčio amžiaus.

Biudžeto surinkti nesiskolinant neįmanoma. Jau dabar skolos aptarnavimas kasmet pareikalauja 4 mlrd. litų. Kalbos apie skolos sutramdymą iki tokio lygio, kad visko nesuėstų skolos aptarnavimas – tai tik bankroto nukėlinėjimas paspartintai marinant žmones čia, Lietuvoje, arba išvarant juos lauk į kitus kraštus.

Kiek gali tęstis tas marinimasis dėl paskolų aptarnavimo, jei yra aišku, kad skolintis vis tiek turėsim, nes su mokesčių pagalba iš palūkanų juodosios skylės neišlįsim?

Visos slaptosios mūsų Vyriausybės operacijos yra valstybės bankroto atidėliojimas.

Atrodo, jau pasiekėme lėtinio bankroto stadiją.

2010 10 11

13.34. Pernai per demonstracijas nešti plakatai su žodžiu Revoliucija taip ir liko tik dar vienu žodžiu plakatuose ir transparantuose, nes žodžiai, kaip visi suprantam, nuvertinti kaip ir visos vertybės, netgi principai. Revoliucijos nebus, nes sprogstamoji jėga išvyksta pagal gudriai suręstą Mastrichto susitarimą: vieniems nereikia nepasitenkinimo, o kitiems reikia energijos, nes jie turi kur ir kaip panaudoti. Taigi, mes merdėsim ir numirsim tyliai. Nes mes kantrūs, geri, pakantūs, pasiaukojantys, prisitaikantys ir t. t., ir pan.

Ar tikrai norim mirti?

Nenorim. Ir dar pabandytume pakilti. Jeigu atsirastų, kas uždega nuosaikiam ir protingam kėlimuisi ir kėlimui.

Deja, niekas to negalės padaryti, tik valdžią turintis žmogus. Štai kodėl balsuota už Prezidentę su tiesiog stulbinančiu apsisprendimu. Ir jeigu man, kaip ir kitiems panašiems, į televizijos ekraną išėjęs tautos vadovas pasakytų: yra taip ir taip, mes atsidūrėm padėtyje be išeities, gal vis dėlto pabandom išeitį rasti? Siūlau tą ir tą, kiekvienas pradėkim nuo mažo, kad jis išvestų į visiškai naują didelį mūsų pasaulį – apsisprendusiųjų gyventi savo Lietuvoje pasaulį, – ar aš neatsakyčiau: sutinku, tik jūs nukreipkit mano darbą į bendrąjį gėrį.

Kodėl nė vienas valdžios lygmuo nenori kalbėti su mumis kaip su žmonėmis? Kodėl mano, kad jie viską žino geriau? Kodėl išsigelbėjimo ieško kitur ir kituose, nors žino, kad išsigelbėjimas tik mumyse pačiuose? Tai gal ir gelbėja tik save?

2010 10 12

Kapiliarinė destrukcija. Mindaugas Milinis „Lietuvos žiniose“ rašo: „Delfinai emigruoja į Graikiją“. Nei jie emigruoja, nei ką – tiesiog tol, kol bus gerinamas Lietuvos delfinariumas, delfinai laikinai perkeliami į Graikiją. Taigi, pavadinimu peršama netiesa, kad netgi delfinai bėga iš Lietuvos, tad ko gi nebėgti absolventams! Masinė psichozė taip paveikusi nacijos sąmonę, kad net nebegalvojama, kas sakoma ir kokias pasekmes mes raškom.

2010 10 13

Valstybės kontrolė pranešė, kad praėjusių metų valstybės biudžetas vykdytas su daugybe pažeidimų, ypač – skolinantis ir naudojat skolintas lėšas.

Visa valstybės skola padidėjo net 9,73 mlrd. litų, arba 56 proc. – iki 27,1 mlrd. Skolos santykis su BVP padidėjo dvigubai. Biudžeto pajamos buvo 20,7 mlrd. litų, išlaidos – 24,6 mlrd. litų.

Vyriausybės vertybiniai popieriai išleisti ne viešo aukciono būdu, o įsigyti jas palankiausias sąlygas turėjo komerciniai bankai ir finansinės institucijos.

Visiškai nesuvokiamas nusižengimas: valstybės rezervo lėšos laikytos ne Lietuvos banke, o Finansų ministerijos einamojoje sąskaitoje viename iš komercinių bankų!

Ne mažiau kraupus faktas: nekonsoliduota socialinės apsaugos fondų skola 2009 metais išaugo 35 kartus – nuo 85, 9 mln. litų iki 3,01 mlrd. litų.

Už skolinimąsi valstybės vardu atsakinga Finansų ministerija.

Kitaip sakant: Vyriausybė mūsų vardu skolinosi ir išlaidavo. Ir tai – totalinio taupymo, arba diržų susiveržimo metais!

2010 10 14

Izraelis pagrįstai gali baimintis dėl savo valstybės, jeigu Prancūzijos užsienio reikalų ministras, duodamas interviu Palestinos spaudai, pareiškia, kad Palestinos valstybė gali būti sukurta Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos sprendimu, jeigu Izraelio ir Palestinos derybos tęsis kaip iki šiol.

Valdžioje esantieji ne visada gali kalbėti tiesiai, bet šįsyk dešiniųjų nacionalistų partijos „Yisrael Beitenu“ Izraelio užsienio reikalų ministras Ispanijos ir Prancūzijos ministrams pasakė tiesiai: susitvarkykit su savo problemomis, tada žydų valstybė „klausysis jūsų patarimų“.

1938 m. Europa įgijo Hitlerio malonę, paaukodama Čekoslovakiją. Ar šįsyk Čekoslovakijos vaidmenį atliks Izraelis? Spausdama Izraelį, tarptautinė nuomonė nuolaidžiauja islamistams, bandydama kompensuoti nesėkmes kitur. Nieko iš to nelaimės, kaip nelaimėjo 1938-aisiais. Karas vis tiek įvyko. Kosovas, Kaukazas, Afganistanas, Sudanas, Šiaurės Korėja, Zimbabvė – ar ne tos pat rūšies problemos?

Šiuo atžvilgiu ministrui A. Lybermanui (Lieberman) galima būtų tik pritarti ir jį paremti: problemos turi būti išspręstos dabar, nukeltos jos tik didėja.

2010 10 15

9.33. Ir doleris, ir rublis parodė, kad didelių teritorijų su skirtingomis kultūromis uždengimas bendra valiuta neišvengiamai veda į jos nuvertėjimą, o iki tolei, kol ji galutinai žlunga, tie monetariniai eksperimentai po jais pakliuvusioms tautoms atneša neįtikėtinas kančias.

Tačiau euras sukurtas, savarankišku daromas juanis, arabai kalba apie savo valiutą. Ar šie procesai teparodo, kad žmonių kančios nieko nereiškia?

Kas dedasi su euru, arba euro zonoje, kaip sako EK komisarai, niekas atidžiau nepasižvalgė. Visi susirūpinę tik euro stabilumu.

Labai smagiai euro situaciją apibūdino JAV finansininkas Vorenas Biufetas (Buffet): „Euro stabilumas – iš tiesų milžiniška problema, nes reikia pasiekti, kad didelė grupė žmonių, priklausančių įvairioms kultūroms ir skirtingai vertinančių biudžeto politiką, galėtų naudotis viena valiuta. Jau vien dėl to man labai įdomu tai stebėti.“ „Europa patyrė didelį išbandymą ir, manau, jis dar nesibaigė. Aš pats labiau būčiau linkęs viską stebėti iš toli.“

Suprantama! Nes jeigu Europai nepavyks paspartinti ūkio augimo, valiutos „degradacija gali tapti visiškai realia perspektyva“. 1981–1993 m. BVP augo 2,25 proc., dabar nesiekia nė 1 procento.

O kaip bandoma eurą stabilizuoti? Ž. K. Trišė (Trichet), Europos centrinio banko vadovas, atsako: būtinos griežtos taupymo priemonės ir ankstyvas įspėjimas, kad valstybė galėtų išvengti didžiulio biudžeto deficito.

Kaip tai padaryti be nacionalinio ūkio ir nacionalinės valiutos?

2010 10 16

Kokie svetimi esam savo valstybei, rodo beveik visuotinai priimta formule tampantis pasakymas: šita valstybė. Taip sakoma ne apie kokią nors Lenkiją, Rusiją ar Vokietiją, rodant į ją pirštu ir sakant, kad štai šita valstybė uzurpuoja teisę spręsti mūsų vidaus reikalus ar sabotuoja prekybos sutartis. Taip sakoma apie Lietuvą, tarsi ji dryksotų po kojomis kaip koks skuduras ar šiukšlė.

Galiu suprasti, biurokratų ar korumpuotų teisininkų nukankintas žmogus nebetekęs vilties pareiškia: šita valstybė – nebe mano valstybė. Bet kada taip vograuja koks nusipenėjęs pirdžius, vadinantis save menininku, arba drąsiu save tituluojantis purvasklaidininkas, apsisnarglėjęs gimnazistas ar parlamentaru laikinai tapęs komediantas – tada aš sakau: lauk, šunie, iš Lietuvos, ir kuo greičiau, tuo geriau. Jums nebus gerai niekur, nes nieko jūs šiame gyvenime dar nesuvokę. Ir nesuvoksit, kol valstybės, kurioje gyvenat ir esat ar vadinatės jos piliečiais, nepradėsit laikyti savo valstybe.

Kitų atsiprašau už keiksmažodžius, bet su tais, kuriems mūsų valstybė yra šita valstybė, nors nieko nepadarė, kad ji apskritai būtų valstybė, kalbėtis kitaip tiesiog nebenoriu. Gana.

2010 10 17

Portalas Alfa.lt praneša, kad Vilniuje į gatves kasdien išeina apie 300 prostitučių. Kiek visoje Lietuvoje?

Prostitucija Lietuvoje nelegali. Tad moteris, kurios, kaip sako Romenas Gary romane „Gyvenimas dar prieš akis“, gatvėje dėl būvio kovoja užpakaliu, nustatyti galima tik pagal nuobaudų protokolus ir už pabaudas susidariusias skolas. Baudos už pirmą įkliuvimą – nuo 300 iki 500 litų, tačiau esama ir tokių kovotojų, kurių skolos išaugusios iki 36 000 litų.

Ne visos yra nelaimėlės. Esama nepakliūvančiųjų – elito. Jos aptarnauja aukštuomenę ir gauna atlyginimus, kurių negarantuotų jokia kita profesija. Viena darbštuolė užsienio kurorte per naktį uždirbo tūkstantį eurų. Studentės nusiperka butus, prabangias mašinas. Elitinėmis dirba verslininkės, įmonių, bankų tarnautojos, moterys su moksliniais laipsniais. Klientai – turtingi, išsilavinę vyrai.

Kadangi sifilis ar ŽIV nepaiso mokslinių laipsnių ar kitų statusų, prostituciją bandoma riboti. Pradėta persekioti vyrus. Švedijoje išsiplėtojo sekso turizmas, ypač į Lietuvą, kurioje prostitucija mažiausiai kontroliuojama, dėl ko manoma, kad čia mažiausiai šansų apsikrėsti venerinėmis ligomis.

Apie laisvo elgesio kriminologiją prabilta jau su Lietuvos Statutais. Pirmojoje respublikoje paukštytės skraidė legaliai. 1941 m. su kitais asocialiais elementais ištremtos 449 prostitutės šią problemą likvidavo. Dabar ji vėl problema. Bet nerimta.

2010 10 18

Japonijos Nagojoje šiandien prasidėjusi Jungtinių Tautų konferencija, kurioje dalyvauja apie 200 pasaulio šalių atstovų, savo pranešime konstatavo, kad dabartinė situacija artėja prie tos, kuri prieš 65 mln. metų sunaikino dinozaurus. Žmonija taip sparčiai naikina biologinę įvairovę, kad greitai jau priartėsime prie ribos, už kurios nebebus kelio atgal. Būtina imtis kuo skubiausių priemonių, kad būtų išsaugotos ir atkurtos tokios ekosistemos, kaip miškai, upės, jūros, vandenynai. Konferencija turi parengti svarbiausių tikslų ir uždavinių iki 2020 ir 2050 metų visumas ekosistemoms gelbėti drausminant stambiausias korporacijas ir raginant vyriausybes „laiku neutralizuoti tą žalą, kurią gamtai daro ekonominė veikla“.

2010-ieji yra Tarptautiniai ekologinės įvairovės metai. Juos ir baigia ši grandiozinė dvi savaites vyksianti sueiga. Tačiau jau dabar daug kas abejoja, kad ji pakeis padėtį. Dar 2002 metais Biologinės įvairovės konvencija iškėlė uždavinį iki 2010 metų „smarkiai sumažinti Žemės biologinės įvairovės praradimo tempus“, tačiau pastangos liko be rezultatų.

Ar įmanoma trokštamų rezultatų pasiekti, kai pasaulį tebetvarko juoda vartojimo ir grumtynių dėl superpelnų politika? Atsakymas absoliučiai aiškus – ne. Todėl gamtos, taigi ir gyvasties apskritai, išsaugojimo problema turi būti sprendžiama kitur ir kitaip.

2010 10 19

Po to, kai Vokietijoje paskelbta Tilo Saracino (Thil Sarrazin) knyga „Nusiplūkusi Vokietija“ ir visuomenė pamažu įsitraukia į diskusiją apie imigrantus bei migraciją apskritai, ryžtingiau apie problemą prabilo ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel.

Prabilo ji nedviprasmiškai: „Akivaizdu – pastangos sukurti daugiakultūrę visuomenę žlugo, visiškai žlugo.“ Kad Europa vykdo netinkamą imigracijos politiką, yra pripažinusios Prancūzija, Belgija, Olandija, Britanija. Dabar į jų gretas įsijungia ir Vokietija. Nekalbant apie Austriją, kurią visai neseniai dėl panašių idėjų blokavo jungtinės ES pajėgos.

„Mes esame prisirišę prie krikščioniškų vertybių. Jų nepripažįstantieji neturi čia vietos“, sakė A. Merkel. Vokietija turi teisę iš jų reikalauti bent jau išmokti vokiškai ir atsisakyti vedybų per prievartą. Užuot kvietusis darbininkus iš užsienio, reikia kelti darbo neturinčių vokiečių kvalifikaciją. Stokojama apie 400 000 specialistų, tačiau jų vietų negali užimti turkai ar arabai, kurie Vokietiją pasirinko dėl geresnės socialinės saugos. Kaip tvirtina T. Saracinas, Vokietija kvailėja dėl neišsilavinusių ir neproduktyvių musulmonų. Imigrantų Vokietijoje jau per 7 mln. Siūloma išvis uždrausti įvažiavimą, išskyrus imigrantus iš ES šalių.

Kuo baigsis šis sąmonės prašviesėjimas Vokietijai – nežinia, bet jis – geras ženklas. Gal ir Lietuva šiuo klausimu apsispręs panašiai, nes viena pati taip prabilti nebūtų išdrįsus.

2010 10 20

Lietuva pamažu prasikrapšto akis.

Gaila, kad to nenori daryti ją valdyti įgaliotieji.

„Lietuvos žiniose“ skelbiamas A. Zdančiaus straipsnis „Skandinaviška vizija: miražas ar išsigelbėjimas?“ nedviprasmiškai atsako: mūsų viltys, kad su skandinavų pagalba mums greitai pavyks pasiekti „švedišką gerovę“, žlugo kaip žlunga visi miražai.

Labai sparčiai švedai ir suomiai nupirko „Lietuvos telekomą“ su visa infrastruktūra, visus svarbiausius bankus, daugybę viešbučių, baldų ir medienos pramonę, didžiumą žiniasklaidos, didžiulį gabalą statybų verslo ir pan. Kartu su visa Lietuvos ekonomika į nuostolius įklimpo ir švedų bankai, dabar kaupiantys lėšas iš vis labiau išsiurbiamos Lietuvos, tačiau kai atsiimtus pelnus bus galima vėl paleisti į rinką, švedai dabar rengiasi pasiimti, kas geriausia liko iš 18 mlrd. litų Lietuvos valstybinio komercinio turto.

Kad būtų patogiau tą paskutinį mūsų visų turtą perimti, pačioje Švedijoje keikiamas Dagas Deteris (Detter) už 100 000 litų pasiūlė sukurti valstybės turtą administruojantį „Visuomį“, kurio pagrindinė sudedamoji dalis turėtų būti valstybiniai miškai, galintys garantuoti Kazlų Rūdoje veikiančios į švedų rankas perėjusios korporacijos „Ikea“ paklausą medienai. Mainais už tai turėjo būti garantuotos lengvatinės paskolos vis labiau prasiskolinančiai Lietuvos vyriausybei.

Niekur – jokioj valstybėj – nėra tokio holdingo, kuris valdytų visą valstybės turtą. Toj pačioj Švedijoj valstybei priklauso 54 įmonės, kurias pagal reguliavimo sritis valdo septynios ministerijos. Joms priklausančios įmonės skirstomos į dvi grupes. Vienos grupės įmonės veikia, siekdamos pelno, kitos turi socialinių funkcijų. Pastarosios gali veikti netgi nuostolingai, o kai kurios, kaip antai miškus prižiūrinčios įmonės, yra dotuojamos (iki 138 mln. litų iš valstybės biudžeto; Lietuvoje urėdijos viską turi užsidirbti pačios ir dar mokėti pelno mokesčius!). Lietuvoje visos valstybinės įmonės turi socialinių įpareigojimų, todėl dabar kalbama apie dalies jų „išlaisvinimą“ ir pervedimą į pelno siekiančiųjų, t. y. komercinių įmonių, kategoriją. Joms būtų priskirti ir valstybiniai miškai. Latviai, į miškus įsileidę švedų privatų kapitalą, savo miškus jau baigia sunaikinti. Ten kasmet iškertama 10–11 mln. kubinių metrų medienos. Lietuviai spaudžiami pasekti tuo pačiu keliu – kitu atveju apie lengvatines paskolas nebūsią kalbama. Nors ir su lengvatinėmis paskolomis, vis tiek lėtai eitume į valstybės bankrotą.

Ar tai rūpi Švedijai, į kurią važiavom mokytis, kuri mokė mus ir ilgai buvo idealas!

Neveltui švedų istorikas Larsas O. Lagerkvistas ciniškai pastebi: „Suirus Sovietų Sąjungai padidėjo švedų susidomėjimas Baltijos regionu – šalis vykdo taikią XVII a. politikos versiją.“(„Švedijos istorija“, 2001). Kaip žinia, užkariavimo politikos.

2010 10 21

10.56. Tai, kas vadinama taupymu, yra pirmas „susitraukiančio kapitalizmo“ krustelėjimas, atsitrenkus į savo laisvės ribas. Panorama vietomis gana juokinga.

Prancūzija ketina panaikinti atsargon išėjusių politikos tūzų privilegiją iš valstybės biudžeto turėti asmens sargybinį. O kaip gyvens senolis, įpratęs bilietus įsigyti per apsauginį, jo lydimas keliauti svetur ar judėti savo šaly? Ir oficialių delegacijų pagalbininkų skaičių nutarta mažinti, iki minimumo apriboti iškilmingų ceremonijų skaičių, visokių aukšto lygio priėmimų. Prezidentinių medžioklių – net atsisakyti. Parduodami du vyriausybės laineriai, 10 tūkst. automobilių, 7 tūkst. tarnybinių butų. Vyriausybė kas pusmetį privalo informuoti visuomenę, kaip vykdoma taupymo programa, susidedanti iš 130 punktų.

JAV prezidentas nuosaikesnis: bankininkams rekomendavo rečiau buvoti Las Vegase, sumažinti apetitą dalinantis premijas. JK pusę viešojo sektoriaus išlaidų sudaro tarnautojų atlyginimai, todėl valstybinis sektorius naikins beveik pusę milijono (490 tūkst.) darbo vietų. Karalienei skiriama 15 mln. svarų kasmet, todėl atsisakyta papildomų 4 mln. – net Bekingemo rūmų stogas lieka kiauras, o karalienė nešios senas sukneles.

Kadangi Lietuva dar pusiau socialistinė, toks taupymo režimas jai nebūtinas – bent jau Vyriausybė apie tai nekalba, tik veržia mokesčių mokėtojų diržus.

Kad ir kaip komiškai atrodo kapitalizmo „perteklinis reiškinių“ naikinimas, valdantieji stengiasi atrodyti žmoniškai. „Atstovaujantieji tautai negali nedaryti to, ko patys iš tautos reikalauja“, sako N. Sarkozy.

Kada nuo blizgučių nukabinėjimo bus pereita prie gyvenimo būdo pokyčių, dar neaišku. Aišku tik, kad tai neišvengiama ir kuo greičiau bus apsispręsta, tuo geriau: liks šiokios tokios vilties.

2010 10 22

10.49. „Pasaulis įsivėlė į valiutų karą“, – neseniai pareiškė Brazilijos finansų ministras. Aš seniai rašau, kad kartu su civilizacijų karu prasidėjo tylios ekonomikų ir jas reprezentuojančių valiutų grumtynės, kurios dabar išeina į atviras pozicijas.

Žingsnis viešumon – tai valiutų devalvavimas. Per kelias pastarąsias savaites savo valiutų kursus koregavo Japonija, Kolumbija, Tailandas, Pietų Korėja. Kinija palaiko žemą juanio kursą, tokiu būdu spausdama dolerį: JAV kiniškos prekės parduodamos pigiau, jos iškreipia prekybą ir visą rinką, per didžiąsias ekonomikas destabilizuodamos tarptautinių investicijų atmosferą ir lėtindamos ekonomikos atsigavimą globaliu mastu.

Valiutų kursai yra politiniai veiksmai. Lapkričio 20 d. Pietų Korėjoje susirenkanti G-20 grupė bandys tramdyti besisiūbuojantį procesą kokia nors „taikos sutartimi“, panašia į 1985 metų sutartį, kuri nuo jenos spaudimo išgelbėjo dolerį ir markę. Dabartinėje sutartyje aktyviai dalyvaus Kinija, Indija ir Brazilija. Jeigu pavyks susitarti, doleris ir euras kurį laiką bus apsaugoti, bet jau akivaizdžiai nebe tuo pačiu statusu.

Tokiu būdu ir civilizacijos užima vis tvirtesnes pozicijas daugiapoliame pasaulyje.

2010 10 23

10.24. Galvoju apie tai, kuo šiame pasaulyje dar galima tikėti?

Ar gal apskritai esu neteisingai nusiteikęs? Gal klausimas absurdiškas? Gal reikia atsisakyti troškimo ar noro dar kuo nors tikėti – ir problema išnyks? Esu girdėjęs: atsisakyk tautinės valstybės idėjos – ir daug problemų išsispręs savaime. Atrodo, būtent tokia linkme ir orientuoja pasaulio „žmogiškąją medžiagą“ postmodernaus pasaulio konstruktoriai, atsisakydami kai kurių sąvokų, įvesdami visiškai naujas ir pertvarkydami mąstymo koordinates iš logikos į matematikos argumentaciją arba tiesiog išskaičiavimą. Taip, ko gero, per ilgesnį laiką (porą trejetą dešimtmečių, praktiškai – vieną kartą) pasikeis ir žmonių santykiai, jau dabar iš paprasčiausiai bendraujančių virstantys paslaugų davėjų ir paslaugų gavėjų santykiais. Mes dar nesuvokiame ant mūsų gulančios naujosios realybės tikrojo svorio, nes, tiesą sakant, ta realybė tik gimsta, formuojasi, pamažu ryškindama suvokimui prieinamus savo bruožus, tačiau kad ateina kai kas iš esmės nauja, praėjusias epochas paliudyti gali žmonės tai labai ryškiai jaučia.

Todėl žmonės su atmintimi yra labai nepageidaujami, kai kurie – ir pavojingi. Ar paslaptis, kad su jais gana ryžtingai dorojamasi.

2010 10 24

11.22. Viešėdamas Vilniuje ir Kaune, Zigmuntas Baumanas į mūsų viešąją sąmonę įvedė keletą labai svarbių teiginių.

Pirma, jis aiškiai apibrėžė modernybės ir postmodernybės visuomenių skirtumą. Modernybė kovojo prieš visas sustabarėjusias struktūras ne dėl to, kad jos buvo vientisos ir tvirtos, o dėl to, kad norėjo sukurti dar tvirtesnes, kažkokią vieną vientisą struktūrą, kurios gimimą paskelbė Frensis Fukujama. Z. Baumanas sako, kad tokios nesąmonės apie istorijos pabaigą niekas nebekartos, nes krizė parodė, kad laisvosios rinkos kuriama gerovė yra tik gerovė kai kam (net JAV apie 30 mln. amerikiečių gyvena skurde), o individui „globaliosios struktūros“ kuriama situacija reiškia nesaugumą ir netikrumą.

Bandoma formuoti nauja ideologija. Už viską atsakingu daromas individas, o gyvenimo būdu – individualizmas su visom iš to išplaukiančiom egoizmo pasekmėm. Tai – kelias į akligatvį. Nes, kaip sako Z. Baumanas, „kad tikrai būtum pats sau ir savo tikslus įgyvendinantis, reikia turėti įgūdžių ir išteklių, o dauguma iš mūsų jų neturime“. Tad mūsų problemos yra ne asmeniškai sukurtos, jos yra socialiai paveldėtos ir paveldimos, tuo tarpu kai postmodernybės ideologai sako, kad būtent individas turi rasti asmeninius sprendimus visuomenės problemoms spręsti. Jeigu tai individui ne pagal jėgas, siūloma būti lanksčiam, prisitaikyti. Tai – šiuolaikinės nelygybės pamatas. Ir vadinamas tokios visuomenės podirvis.

Absoliučios laisvės ir neribotos gerovės bendras vardiklis – absoliuti atskirtis nuo kitų žmogiškųjų būtybių ir absoliutus gyvenimo jausmo bei gyvenimo prasmės praradimas.

2010 10 25

1985–1995 metais Europos Komisijai vadovavęs Žakas Delorsas sako, kad Europa neturi sielos, o dėl Europos Sąjungos bėdų linkęs kaltinti nacionalizmą bei regionalizmą ir – antra vertus – visuomenėse įsigalintį individualizmą, kuris kenkiąs tiek nacionalinei, tiek internacionalinei demokratijai.

Eurosąjungės demokratijos įgyvendinimo tarpininkės, anot Ž. Delorso, yra nacionalinės vyriausybės. Jos, deja, nėra pakankamai gerai (entuziastingai) nusiteikusios Europos atžvilgiu. Nepalankumas europinei demokratijai (antipedagogika) ateina ne iš ES institucijų, o iš nacionalinių vyriausybių.

Štai dėl ko taip giriama Lietuvos vyriausybė, kuri dar nėra pareiškusi jokio nepritarimo EK direktyvoms ir ką nors įpareigojusi kaip problemą iškelti Europos Parlamente.

2010 10 26

12.34. Šiandieniniame „Lietuvos žinių“ numeryje paskelbtas „The Economist“ straipsnelio „Ginčas dėl rašybos stingdo Lietuvos ir Lenkijos santykius“ vertimas.

Teigiama, kad abiem šalims reikia viena kitos visose srityse – nuo naujos energetikos (statoma nauja atominė elektrinė) iki jos transportavimo jungčių. R. Sikorskis nesilankysiąs Lietuvoje, kol nebus įteisinta lenkiška rašyba. Dėl šios smulkmenos šalių santykiai šalčiausi Europos Sąjungoje.

Tai yra netiesa, bet kas ES demokratijoje paisys Lietuvos, kai jos gyventojų skaičius Lenkijos atžvilgiu 1:10!

Straipsnis naudingas tik tuo, kad paliudija lenkus „Mažeikių naftą“ pirkus politiniais tikslais – „padėti atsilaikyti prieš Rusiją“. Dar naudingiau, kad čia atskleista, jog pagal naująją NATO koncepciją Rusijos puolimo atveju Lietuvą gintų Lenkijos kariuomenė!

Ar ne nuo Rusijos bolševikų Lietuvą gynė ir Pilsudskis?

2010 10 27

12.56. Jau rašiau apie Vokietijos tautinės sąmonės prabudimą ir karštą diskusiją dėl imigrantų, išreikšdamas viltį, kad gal pabus ir Lietuva. Deja, „Atgimimas“ paskelbė: „Vokietija pasiduoda“. Suprask, vokiečiai lūžta, bet mes būsime kietesni ir kursime multikultūrinę visuomenę bei sieksime, kad ji gyventų darnoje, nes tokia yra mūsų amžių tolerancijos tradicija, tokia yra realybė, reikalaujanti emigruojančią darbo jėgą pakeisti imigrantais iš kitų šalių. Tą pačią tendenciją rodo ir mūsų istorikų bei kai kurių politologų atkakliai peršama mintis, kad Vasario 16 Deklaracija buvusi klaida, bet jeigu taip jau įvyko, tai pabandykim Abiejų Tautų Respublikos idėją aktualizuoti per šiuolaikinį multikultūralizmą. Europos Sąjungos ideologams tai labai patinka, jie mielai dalyvauja visuose su „Europos Sąjungos provaizdžio tėvyne – Abiejų Tautų Respublikos paveldėtoja Lenkija“ (+Lietuva) susijusiuose renginiuose. Įsisiūbuoja ne tik istorikai, mielai „tautos be ribų“ ir „valstybės be sienų“ idėjas perima jaunieji tautos istorijos jausmo nepatyrę mūsų kosmopolitai.

O štai Vokietija pareiškia, kad ji grįžta prie istorijos. Grįžti istorijon po keleto dešimtmečių tylos apie tautą kaip subjektą – reiškia grįžti prie Europos konstruktyvumo pamatų, – prie nacijų ir nacionalizmo. Vokietijai, pagimdžiusiai nacionalsocializmą ir sutriuškintai bendromis kitų Europos tautų pastangomis, klausimas ypač skaudus ir problemiškas. Tačiau ji neturi išeities. Tylėjusi apie savo identitetą, sunkiai, iki nusiplūkimo dirbusi, ėjusi į visokias tarptautines organizacijas, Vokietija suvokė, kad NATO – atgyvena, neturinti karinės galios ką nors spręsti, o Europos Sąjunga – išlaikytinių maitintoja, kuriai didžiausią gabalą turi atriekti Vokietija. Kuo tada pasitikėti? Tik savimi. Ir Vokietija apie tai pasakė, pasakė aštriai – taip, kad suvokiantieji, kas vyksta, suprato: nuo šiolei Vokietija yra kitokia, o kadangi ji iš tiesų galingiausia Europos jėga, tai iš esmės keičia ir Europą. Vokietija pamatė save už ES konteksto. Tai nereiškia – virš ES konteksto. Bet gali reikšti ir tai.

Be abejo, artimiausiu metu Vokietijoje bus sprendžiamos imigrantų integravimo problemos. Išties idiotiška, kad imigranto, tarkim, turko namai ir toliau liktų Turkija, o Vokietija būtų tik jo naudos žemė. Europinė tautos tradicija reikalauja, kad tavo naudos žemė įeitų į tave ir taptų tavo su visa savo ilgaamže istorija. Čia ne Amerika – imigrantų tauta, čia Europa – senbuvių žemių visuma su kitataučių inkliuzais. Nenori gyventi taip, kaip gyvena čia senbuviai – varyk atgal arba ieškok kitos priebėgos, bet imigrantų šalimi nedaryk visos Europos. Nors ES būtent tam reikalui ir sukonstruota.

Vokietijos žvilgsnis į save ir žingsnis į savo žemę kaip savo tautos žemę yra Europos dvasinių principų nelygstamos vertės pripažinimas ir ES tikrosios pabaigos pradžia.

2010 10 28

11.18. Tas pats „Atgimimas“ (37 nr.) skelbia: „ Turkija nebeprašys malonių?“ Straipsnio mintis ta, kad po A. Merkel pareiškimo turkų imigrantų klausimu (tarp 82 mln. šalies gyventojų turkų yra daugiau kaip 4 mln.) Turkijoje stiprėja įsitikinimas, kad „ES – tai ekonomine ir politine retorika užsimaskavęs krikščionių klubas“, ir didėja skeptiškas nusiteikimas dėl galimos narystės.

Be abejo, A. Merkel pozicija sustiprins poliarizaciją. Vokietijos kanclerė bus kaltinama dėl įmanomų ir neįmanomų dalykų. Jeigu tokią poziciją būtų išsakęs mažiau galingas pasaulio žmogus, aplink jau siautėtų smerkimo isterija. Dabar net patys karščiausi kosmopolitai priversti laikytis bent elementaraus mandagumo.

O juk Angelos Merkel pareiškimas – ribą priėjusio, kampan įsprausto žmogaus reakcija. Vienas kampas – tai visiškai Vokietijos gyvensenos nepaisantys milijonai turkų imigrantų. Kitas kampas dar aštresnis: Turkija „oficialiai gręžiasi į savo šaknis“. Tas posūkis prasideda stojant XXI amžiui ir oficialiai pradedamas įgyvendinti nuo 2003-iųjų, kai premjeru tampa R. T. Erdoganas. Jo vedama Turkija stiprėja ekonomiškai, sumažina įsiskolinimus, užmezga gerus santykius su kaimyninėmis islamo valstybėmis ir vis aiškiau linksta į Osmanų paveldą, tolydžio toldama nuo Kemalio Atatiurko civilinės respublikos principų. Turkija, o ne Vokietija pradėjo procesą, kuris atsaku atsimuša Vokietijoje. Tik politinis debilas galėtų džiaugtis dėl stiprėjančio Turkijos musulmoniškojo nacionalizmo, kuris ateityje dar intensyviau produkuos Vokietijos visuomenės susiskaldymą, nes fundamentalistinės tendencijos stiprės ir taip jau į Vokietijos kultūrą integruotis vengiančioje turkų imigrantų bendruomenėje (beje, ne vienas iš Vokietijos turkų siejamas ir su teroristine veikla).

Viskas dar tik prasideda.

Tačiau kitaip ir negalėjo būti: po didžiųjų globalizmo beprotybių išryškėjimo turėjo ateiti pagirios, kad ir kokios sunkios jos būtų visiems – ir šeimininkams, ir svečiams.

2010 10 29

11.57. Vienos kavinės savininkui Britanijoje, Londone, buvo nurodyta panaikinti garų surinktuvą – pro jį gatvėn sklidusi kepamos kiaulienos smarvė, kuri piktinusi musulmonus.

Kad juos piktina daug kas, ir ypač krikščionių kraštuose – nebe naujiena. Bet kad piktintų kepsnių kvapas – dar neteko girdėti.

Šia proga taip ir norisi paklausti: o savo pačių išviečių kvapas jų nepiktina?

2010 10 30

Tarptautinio valiutos fondo misija, keletą dienų žvalgiusis Lietuvoje, paskelbė „nuosprendį“: turto apmokestinimas Lietuvoje per menkas, todėl rekomenduoja apmokestinti nekilnojamą gyvenamąjį turtą ir automobilius. Tai ne pirmus metus siūlomas „žingsnis“. Ir Lietuvoje daug kalbama apie nekilnojamojo turto apmokestinimą.

Kokia intencija tai siūloma daryti – štai kas svarbu.

Esama dviejų „tikslų“. Pirmas: taip, atseit, bus prisidėta prie biudžeto deficito mažinimo, nes vien iš ekonomikos augimo valstybės skolos sumažinti nepavyksią. Antras, viešai nedeklaruojamas: taip būtų sustiprintos didžturčių ir susilpnintos vidutiniokų bei žemiausio lygmens savininkų pozicijos, – ko iš tiesų ir reikia TVF, siekiančiam kurti makroekonomikos lygmeniu konkurencingus subjektus ir žlugdyti visą ir visokią „smulkmę“.

Tačiau, kaip lrt.lt pažymi Ramūnas Terleckas, „nekilnojamojo turto mokestis ir valstybės skola iš esmės neturi nieko bendra. Įstatymiškai nekilnojamojo turto mokestis turėtų atitekti savivaldybėms, o šios gautus pinigus teoriškai turėtų panaudoti jų teritorijoje gyvenančių piliečių gerovei.“

Taip žiūrint į TVF „siūlymą“ realiuoju tikslu lieka slaptasis – sustiprinti oligarchiją.

2010 10 31

11.48. Kodėl lietuviai pykstasi su lenkais, klausinėjama Europoje. Ne kodėl lenkai pyksta ant lietuvių ar pykstasi su jais, o būtent kodėl vėl tie patys nelemtieji lietuviai skriaudžia lenkus!

Aš nežinau, kodėl Lietuvos istorikai neparašo bent trumpos naujausios lietuvių ir lenkų santykių istorijos pradedant Atgimimu – gal nežino, kaip traktuoti lenkų autonomijos reikalavimą su aiškiai išreikštu noru priklausyti Maskvai? Gal nėra kaip kalbėti, kokiu būdu Vilniaus kraštą savo įtakon iš Maskvos perėmė Lenkija? Išvis sunkiausia būtų nutylėti faktą, kaip buvo sunaikintos ir tebenaikinamos lietuviškos mokyklos Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose. Tai, be kita ko, ir mūsų istorikų (im)potencijos problema.

O dabar akcentuojama „susipykimo“ problema – ne šios dienos reikalas. Ir vėlgi – ne Lietuvos (na: ne tik Lietuvos) užraugtas. Arba gal, pavyzdžiui, prancūzams būtų priimtina tik tokia padėtis, kad lietuviai tyli, net jei ant jų galvų pilama visa Lenkijos kanalizacija?

„Skandalas“ prasidėjo, kai Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis, o ne koks nors Armijos Krajovos senukas, prieš pusantrų metų pareiškė, kad Lenkija buvo teisėtai iš Lietuvos pasiėmusi Vilniaus kraštą. Lietuvoj tai buvo stropiai bandoma nutylėti, tačiau Lenkija tą liniją priėmė kaip oficialią naująją politinę liniją. Po ja Lietuva buvo toliau spaudžiama parduoti „Klaipėdos naftą“, šantažuojama „PKN Orlen“ pardavimu rusams, o labiausiai rėkaujama dėl „lenkų tautinės mažumos“ diskriminavimo. Viena svarbiausių Lenkijos pretenzijų – leisti oficialiuose dokumentuose lenkams rašydintis lenkiško raidyno raidėmis. Nė vienas iš lenkų nepaklausė, ką reikštų Lietuvai, o ir Europai, Lietuvos lenkai su lenkiškomis pavardėmis ir įsipareigojimais Lenkijos valstybei, kuriuos jie duoda gaudami „lenko kortą“. Atsakau: reikštų juridiškai dar neapiformintą politinę autonomiją, t. y. vieną baisiausių grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Tokiam kontekste niekas neklauso ne tik lietuvių, bet ir protingesnių lenkų argumentų, kad, savo tapatybės principu laikydami savo kalbą, lietuviai atkakliai gina ir jos raidyną, „tame matydami vienintelį savo šansą išlikti slavų mariose“. Tų žodžių autorius europarlamentaras Boguslavas Sonikas siūlo kreiptis į Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūrą kad šioji objektyviai ištirtų lenkų padėtį Lietuvoje. Toks kelias gal ir galimas, bet tik po to, kai Europos Parlamente būtų apsvarstyta plati lietuvių parengta ataskaita apie lenkus Lietuvoje.

Į „susidariusią padėtį“ jau bando kištis ir „nešališki stebėtojai“, tokie kaip Edvardas Lukasas, „The Economist“ pasiūlęs pasitelkti tarptautinius ekspertus, kurių tyrimas leistų pasiekti, kad Lietuva „grakščiai nusiliestų ir nesijaustų pažeminta, o Lenkija gautų ko nori, dėl to nepiktnaudžiaudama“. Koks būtų „problemos sprendimas – matyti iš „tikslo“ formulavimo.

Lietuvos parlamentarai irgi siūlo sprendimus. Vieni sako, kad „susiklosčiusią padėtį reikėtų aptarti dvišalėje parlamentinėje asamblėjoje“, kiti mano, kad Lietuvos lenkai arba turėtų artėti prie Lietuvos, o ne tolti nuo jos, arba, kurie to nenori – važiuoti į Lenkiją, nes judėjimas tai laisvas!

Žinoma, toks siūlymas visai nesiderina su generaline Lenkijos strategija. Ją diplomatiškai, bet skaidriai atskleidžia Lenkijos užsienio reikalų ministro R. Sikorskio ir Švedijos užsienio reikalų ministro K. Bildto spalio 6 d. laiškas ES užsienio politikos vadovei K. Ešton ir komisarui S. Fuelei, kuriame projektuojama ES ateitis. Laiške sakoma, kad per artimiausius 10 metų ES neturėtų plėstis į Rytus, tačiau Armėnijai, Azerbaidžanui, Baltarusijai, Gruzijai, Moldovai ir Ukrainai būtų paliekama galimybė „vieną dieną tapti ES narėmis“ (priešingai Šiaurės Afrikos ir Vidurio Rytų šalims).

Įdomus pats Lenkijos siūlymų pasirinkimas – Švedija. Lenkai supranta, kad švedų kapitalo iš Lietuvos nebeiškrapštysi, todėl sutinka geriau bendradarbiauti – tada bus galima pasidalinti. Apsisprendimas trauktis iš Lietuvos nepavykus jos perimti energetiškai rodo, kad R. Sikorskio Lenkija tenkintųsi pasiėmus tik gabalą Lietuvos ir atkūrusi ikikarinės „Didžiosios Lenkijos“ sienas.