Birželis Spausdinti
2010
Parašė Romualdas Ozolas   
Trečiadienis, 30 Birželis 2010 23:05

2010 06 01

9.40. Matydamas, kaip sparčiai lietuviai neria į anglų kalbą (sparčiau negu anais laikais į rusų), beveik neabejoju, kad Mažvydo laikais lenkų kalba jau buvo tapusi didžiūnijos gimtąja kalba, o bajorijos – viešąja, arba kultūros, kalba. Todėl su katalikybe kovojantys reformatoriai kovojo ir „prieš kultūrą“, ir „prieš prigimtį“. Ar ne todėl taip sunkiai lietuviuose plito lietuviška knyga, tiek mažai jos lietuviams tereikėjo? Ir vis dėlto būtent bažnyčios reformatoriai pramušė skylę lenkiškoje lietuvių sąmonėje, įleisdami ten lietuvišką raštą. Jeigu ne lenkiškoji katalikybė, lietuviai savo rašto tauta būtų tapę kur kas anksčiau.

2010 06 02

9.16. Europa – proto erdvė! Europa – racionalių sprendimų žemė. Europa – vilčių žemynas. Ir t. t. Ir pan.

Deja, Europoje – kaip visur: pirma padaroma, o paskui galvojama.

2008 m. Tarptautinės jūrų organizacijos aplinkos apsaugos komiteto posėdyje buvo nutarta, kad Baltijos ir Šiaurės jūromis bei Lamanšo sąsiauriu kaip ypač pažeidžiamais vandenimis plaukiojantys laivai turi naudoti tik tokius degalus, kuriuose sieros kiekis neviršija 0,1 proc. (šiuo metu leidžiama 1,5 proc., kitur – 4,5 proc.). Dabar Europos Komisija rengiasi tas normas įteisinti specialia direktyva.

Kai suinteresuotos kompanijos ir šalys ėmė analizuoti pasekmes, buvo suvokta, kad reikalavimai sumažinti sieros kiekį degaluose Baltijos regiono uostus paliktų merdėti, bet taršos regione problemų neišspręstų: iš laivų prekės persikeltų į geležinkelius ir automagistrales, kurių automobiliai aplinką teršia dar labiau nei laivai.

Kaip galėjo būti padaryti tokie neapgalvoti sprendimai? Europarlamentaras Z. Balčytis sako, kad niekas nesirėmė realiais skaičiavimais ir prognozėmis, visi „rūpinosi“ tik taršos mažinimu, o apie ekonomiką negalvojo. Kitaip sakant, dominavo „politinė valia“, kuri šiandien atsižvelgia tik į daugiausia balų iš rinkėjų galinčius išpešti šūkius. Dėl jų galima atsisakyti ir proto.

Nors akivaizdžiai matėsi, kad sprendimas neprotingas: Rusija, kurios laivai plaukioja Baltijos ir Šiaurės jūromis, nėra Tarptautinės jūrų organizacijos narė, nėra ES narė, ir jai nebūtų privalomi kuro apribojimai, taigi, ir konkurencingumo varžtai. Be to, niekas nežinojo, ar naftos magnatai sutiktų gaminti 0,1 proc. sieros turintį kurą tokio nedidelio regiono laivams – vargu apsimokėtų. Tada sprendimai išvis absurdiški.

Fragmentiškai nesprendžiamas joks klausimas. Neišspendžiamas. Jeigu išspręsti nori protingai.

O gal ir labai protingi – kaip diversija?

2010 06 03

14.02. Dvi dienas Vilniuje vykęs Baltijos jūros valstybių tarybai priklausančių valstybių vyriausybių vadovų susitikimas, dėl Vokietijos ir Rusijos premjerų neatvykimo tapęs vyriausybių atstovų susitikimu, nors ir be planuotos pompos vis dėlto baigėsi reikšmingai: Baltijos jūros valstybių kaip regiono vienijimosi būtinybė pirmąkart Lietuvos erdvėje suskambo politiškai visiškai aiškiai ir prasmingai. Įžvelgiu netgi alternatyvą pietų krypčiai, kuri su nuolatiniu Lenkijos akcentavimu panėšėjo į Abiejų Tautų Respublikos-2 projektą. Čia neturėjo ką veikti nei V. Adamkus, nei V. Landsbergis, nei E. Zingeris, o R. Sikorskis buvo vienas tarp daugelio kitų.

Lietuvos Prezidentė pabrėžė, kad Baltijos jūros regionas yra reali, svarbi ir aktyvi jėga Europoje, kurios stiprinimas turi remtis tolesne ir gilesne integracija. Ir nors Lietuvos Seimas, priėmęs Gruziją remiančią rezoliuciją, nuo svečių stalo nuvijo ne tik V. Putiną, bet ir A. Merkel, Vilniaus deklaracijoje iškeltas siekis regionui tapti viena iš labiausiai klestinčių, novatoriškų ir konkurencingų pasaulio dalių, jeigu bus integruota energetika, intensyvinamos investicijos, gerinama ekologija, plėtojama atsinaujinančios energijos gamyba, mažinama socialinė atskirtis ir racionalizuojama darbo rinka, skamba ne pernelyg utopiškai netgi „aukštosios politikos“ kalbą bandant išversti į žmonių kalbą. Baltijos jūros šalių regionas būsimojoje Europoje yra Europos centras, nes Baltijos jūra – Europos vidaus jūra jos pakankamai aiškiame centre. Jūra užteršta? Tuo labiau ji tinka regiono politikai kaip europiečių išlikimo iššūkis ir galimybė.

2010 06 04

9.40. Vokietijos politiniame savaitraštyje „Der Spiegel“, paskui „Deutsche Welle“ radijo laidoje pranešta, kad 1990 m., kai vyko derybos dėl Vokietijos suvienijimo, TSRS buvo linkusi svarstyti ir Rytprūsių, dabar vadinamų Kaliningrado sritimi, statuso klausimą. M. Gorbačiovas, dabar skubiai užklaustas laikraščio „Nezavisimaja gazeta“, piktai atsakė, kad tai Vokietijos laikraščio interneto portalo „pastipusi katė“, mat, apie kokį nors Kaliningrado statusą ne tik nekalbėta, bet ir nemąstyta.

Jeigu nežinočiau, tai nekalbėčiau: būdamas Regioninių problemų komisijos pirmininku, ne kartą lankiausi Kaliningrade ir kalbėjausi su įvairaus rango srities politikais apie tokius dalykus, kurie neabejotinai gali būti laikomi pokalbiais apie statusą. Ne per derybas dėl susivienijimo galėjo ir būti sprendžiamas Rytprūsių statusas. Jis tegalėjo pasikeisti vėliau. Ir tos mintys nėra apleidusios ne tik politikų, bet ir vietos žmonių. Ir – nepaisant visų Maskvos judesių – statusas keisis. Maskvai liks tik pripažinti tą faktą.

Ką jis reikš Lietuvai? Juk tai bus po Antrojo pasaulinio karo nustatytų Europos sienų peržiūra. Ar mes rengiamės tokiam scenarijui, pagal kurį sienų peržiūrėjimas gali sutapti (man rodos – neišvengiamai sutaps) su euro žlugimu ir Europos Sąjungos subyrėjimu?

Mūsų vaikų laukia labai sunkūs laikai.

2010 06 05

9.16. Žurnalistė Živilė Makauskienė paklausė, kokia šiandien filosofo paskirtis. Atsakiau, kad teikti vardus, įvardyti.

Sykį taip jau buvo: dar gerokai prieš 1988 metus filosofai į apyvartą įvedinėjo naujus žodžius, arba pervardindami daiktus, tarsi nuluobdami senuosius pavadinimus, arba, įžvelgę naujus reiškinius, apibrėždavo juos, apgobdami arba kažkada vartotais, bet užmestais žodžiais, arba sukurdami neregėtus naujadarus, kurių vieni nunykdavo, kiti prigydavo. Iš tų laikų užsiliko procesą nusakantis žodis: įvardyti. Iš inercijos tebesakoma įvardyti, kai visiškai pakaktų pasakyti pavadinti.

Dabar vėl vardų teikimo metas. Tik procesas kitas. Anksčiau tikrovę pervardinom, daiktams ir reiškiniams dažniausiai grąžindami senuosius, patikimuosius pavadinimus, tik neišsiversdami be naujų. Net Sąjūdis, unikalus lietuvių istorijos reiškinys, buvo pavadintas tradiciniu, taikų sukilimą nusakančiu žodžiu. Dabar mes turim žodžiais pašaukti visiškai naujus reiškinius ir juos lydinčius daiktus, dažnai ir netgi dažniausiai neregėtus negirdėtus, užtat ateinančius ir su savais svetimųjų duotais pavadinimais. Mes nesuprantam, kas tai, užtat priimam su svetimžodžiais, nes nesugebam išversti, o šitą nesugebėjimą esam linkę laikyti šaunumu, išsilavinimu ir kultūra – ir žarstomės makaroninės kalbos dribsniais.

Galima ir nevadinti paskirtimi, bet pirminė filosofo priedermė šiandien – suvokti, kas vyksta – kas su mumis daroma ir darosi – ir pavadinti tai tiksliais savo kalbos žodžiais. Nes tik per juos tikrovė ta ar kita (= tavo) kalba kalbantiems žmonėms gali skleistis prasmingai – su suvokiamomis ir niuansuotomis reikšmėmis. Be jų slopsta ir miršta sąmonė, griūva kalba, miršta tauta. Kad išryškėtų filosofų galia, šiandien pakanka suvokti, jog stojo masinis tautų mirčių metas. Per tai, matyt, galėtų ateiti ir filosofų priedermių, o gal ir paskirčių, suvokimas ir supratimas, kad ir kaip kas nenorėtų taikstytis su tuo žodžiu paskirtis.

Niekas nenori girdėti? Netiesa. Tai tik tokia mina nutaisoma – negirdžiu, nežinau, nesąmonė. Visi viską girdi, o daug kas ir supranta. Net jeigu ir negirdi ir nesupranta kas, net jeigu tas kas yra dauguma, tai negi dėl to neturi būt dirbamas tas kasdieninis darbas – tikrovės pagavų suvokimo ir supratimo bei jų aprėdymo žodžiais darbas? Kas tu be šito kasdienio triūso? Kas tik nori, tik ne filosofas. Filosofo pirmiausioji priedermė skaidriai apvilkti tikrovę švariais žodžiais. O paskirtis – sakyti ją pasauliui, kad ir kokia vienatvė spengtų aplinkui.

2010 06 06

8.15. Kaip praneša balsas.lt, pagal „Sprinter tyrimus“, 71 proc. Lietuvos gyventojų yra patenkinti, kad Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Didžiausi privalumai – atviros sienos, galimybė laisvai keliauti, ES finansinė parama, darbas kitose šalyse. Kas ir kaip valdo, respondentai beveik nežino. Geriau informuoti yra 25–36 metų aukštesnio išsilavinimo ir didesnes pajamas gaunantys didmiesčių gyventojai, t. y. tie, kurie kaip nors susiję su Lietuvą pasiekiančiu ES funkcionavimu. Apie autentiškąjį Lietuvos gyvenimą toks tyrimas nepasako nieko.

2010 06 07

9.12. Tikrai: Lietuvą puola ir savi.

Nors – tiesą sakant – vargu ar V. Tomaševskį, V. Uspaskichą, L. Donskį galima vadinti savais. O būtent jie pastaruoju metu surengė šlykščius išpuolius prieš Lietuvą.

V. Tomaševskis pasitelkė V. Usdpaskichą, anot savęs paties, „tolerantišką žmogų“, kad kartu su 84 Europos Parlamento nariais dar kartą užpultų Lietuvą dėl siaubingo tautinių mažumų, visų pirma, suprantama, lenkų diskriminavimo: atsisakymo leisti Lietuvos Respublikos pasuose rašytis lenkiškais rašmenimis, reikalavimo nukabinti Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių savavališkai iškabintas gatvių pavadinimų lenteles ir kt. Prie Lietuvą smerkiančio laiško prisidėjo Rumunijos, Čekijos, Suomijos, Graikijos, Vokietijos europarlamentarai, daugiausia tų šalių lenkų tautybės piliečiai.

L. Donskis susidėjo su liūdnai pagarsėjusiu „nacių medžiotoju“ Efraimu Zurofu, kurio dėka didžiulis jų straipsnis pasirodė JAV televizijos CNN tinklalapyje. Žinome, ką kalba E. Zurofas. Nauja tai, kad kaltės naštą lietuviams nešti E. Zurofas liepia 100 metų, nes savo geriausią šansą „lietuviai pražiopsojo“. L. Donskis pritaria: Lietuva patyrė nesėkmę, nes visi išaiškintieji nusikaltėliai liko nenubausti. Lietuva liks kalta tol, kol nebus pripažinta, kad 1941 metų Laikinoji Vyriausybė bendradarbiavo su naciais ir veikė prieš savo piliečius. Tačiau bolševikų nusikaltimai, anot L. Donskio, vargu bau buvo pasiekę genocido lygį.

Galima, žinoma, būtų ir nekreipti dėmesio į tuos eilinius, nors ir naujumo turinčius, išpuolius: šuo loja, karavanas žingsniuoja.

Tačiau esama giluminių Europą virpinančių poslinkių ženklų: puolimams vienijamasi nacionaliniu pagrindu – V. Tomaševskiui talkina Europos Parlamento lenkai, E. Zurofui – Lietuvos žydas. Abu išpuoliai turi akivaizdų nacionalinį atspalvį. Dabar tai jau bus „humanistines vertybes“ ginančiųjų politinio vienijimosi pamatas?

Įdomus ir kitas aspektas.

Kur mūsų kompetentingiausiais laikomi europarlamentarai – V. Landsbergis, V. Blinkevičiūtė, Z. Balčytis? Kodėl jie neorganizuoja masinių Lietuvą ginančių laiškų, kuriuos pasirašytų ne 84, o 884 europarlamentarai? Kodėl kompetentingiausiu politiniais klausimais laikomas V. Landsbergis kalba apie ką tik nori, tik ne apie nuolatinius žydų išpuolius, o lenkų įžūlius pareiškimus komentuoja taip, kad galima būtų perskaityti kaip kam priimtiniau? TSRS liaudies deputatų suvažiavime kalbėta tiesiai ir šviesiai. Europos Parlamente kalbama kreivotai ir miglotai. „Politinis korektiškumas“ pakirpo sparnus, o gal oll right ar vsio zakonno?

2010 06 08

9.39. Europos lyčių lygybės instituto vadovė Virginija Langbak paprašė, o Lietuvos seimo narys Egidijus Vareikis jau įregistravo įstatymo projektą, kuriuo siūlo, kad Seimas suteiktų neregėtas lengvatas ir privilegijas ne tik šiam, bet ir visoms kitoms Lietuvoje panorėsiančioms įsikurti ES institucijoms.

Kuo naudotųsi Lyčių lygybės ir kitos institucijos?

Patalpos yra neliečiamos. Jose negali būti atliekamos kratos, jų negalima rekvizuoti, konfiskuoti ar eksproprijuoti. Nuosavybei ar valdomam turtui, kad ir kur jis būtų, kad ir kam priklausytų, negali būti taikomos jokios administracinės ar teisinės suvaržymo priemonės. Apsauga – kaip Lietuvoje dirbančiai užsienio valstybės diplomatinei atstovybei. Institucija, jos turtas, pajamos ir kita nuosavybė atleidžiami nuo visų tiesioginių mokesčių. Kai perkamas nekilnojamas ar kilnojamas turtas bei paslaugos, nemokamas pridėtinės vertės mokestis ir akcizai. Oficialioms reikmėms skirtiems daiktams (automobiliams, jų dalims ir kt.) netaikomi muitai, importo ar eksporto draudimai ir apribojimai. Darbuotojams suteikiami diplomatiniai imunitetai ir privilegijos. Dirbti į Lietuvą atvykstantys užsienio piliečiai nemoka muitų už atsivežamus ir išsivežamus daiktus. Visiems darbuotojams taikomas ES pareigūnų ir kitų tarnautojų socialinis draudimas.

Neliečiamybė ir mokesčių lengvatos yra tokios fantastiškos, kad jos pačios jau nebestebina, kaip nestebina pasaka: klausaisi ir gėriesi.

Stebina kita: žmonių sąmonė, sugebanti tokių pasakiškų sąlygų reikalauti realybėje.

Kita vertus, ar būtina stebėtis?

Tarybų Sąjunga ginkluotei – tankams, raketoms, branduoliniams užtaisams, kariuomenės kontingentui – išleisdavo tiek pinigų, kad pati pradėjo griūti. Tereikėjo pastumti.

Europos Sąjunga laisvajai rinkai ir ją aptarnaujančioms institucijoms irgi negaili lėšų: minėtam Lyčių lygybės institutui, kurį Europos Ministrų Taryba 2006 m. gruodį nusprendė įkurdinti Vilniuje, 2007–2013 metams skirta 52 mln. eurų (181 mln. litų). Nuo šių metų kovo Institutas jau veikia Vilniuje ir prižiūri visų Europos valstybių lyčių lygybės, tarp jų ir homoseksualinių santykių, padėtį. Ar galima gailėti lėšų okupacijos įrankiams? Be tokių institutų integracija (= aneksija) vyktų kur kas lėčiau.

2010 06 09

8.50. Sufalsifikavę kaimo gyventojų nuomonę ir klaidingai išaiškinę paveldosaugos nuostatas, Mingės kaimo krantinės rekonstrukcijos projekto, finansuojamo ir dalinėmis ES lėšomis, stūmikai iškirto visą kaimą puošusius pakrantės medžius, nes jie, esą, būtų trukdę technikai. Iškirto medžius, kurie buvo sudėtinė – ir kartu su vandenimis – esminė kaimo savitumo dalis. Iškirto, nors pats projektas dar nepatvirtintas, o paveldosaugininkai sako, kad ir nebus patvirtintas, nes yra kičinis.

Ar tai, kas padaryta, yra dar vienas mūsų juodnugarystės faktas? Dar vienas institucijų nesusikalbėjimo atvejis?

Ne, nieko panašaus. Ateina dideli pinigai, kuriuos žūt būt reikia pasiimti, ir čia jau medžiai – nebe medžiai, o paprasčiausi kliuviniai. Nes stūmikams irgi turi nubyrėti į kapšius! Kapiliarinis, bet itin ryškus ir išraiškingas demoralizuojantis ir mūsų gyvenimo specifiką, savitumą, mūsų autentiškas galimybes naikinantis „europinių pinigų“ poveikis. Taip, darome tai mūsų pačių rankomis, bet ar kitaip buvo daroma ir anksčiau? Hitlerininkai prižiūrėjo, kaip lietuviai šaudo žydus. Bolševikai tik padėjo, saviems stribams naikinant partizanus. Mingės krantinės finansavimas EK buvo skirtas aiškiai matant, kad kaimo esmė bus sunaikinta.

Ten iki šiol plūdę vokiečių turistai sako: nebeįdomu – nebėra medžių. Kas bus, jei krantinė bus išgrįsta dar ir trinkelėmis?

2010 06 10

10.41. Padarė Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo pirmąjį metinį pranešimą. Žurnalistai komentuoja, politologai analizuoja. Vieni randa tą, kiti – aną, šie neranda to, anie ano. Skiria formą nuo turinio, stilių nuo tendencijų. Visa tai – taip, visa tai – gerai, taip išryškinamos papildomos reikšmės ir prasmės. Bet ar nereikėtų visų pirma pasakyti, kad tai buvo Dalios Grybauskaitės pranešimas? Lygiai kaip ir buvo Valdo Adamkaus, dar anksčiau – Algirdo Brazausko. Asmenų ne tik su vardu ir pavarde, bet ir su skirtingu mentalumu, intelektualumu, būdu ir charakteriu, įpročiais ir papročiais – visu tuo, iš ko susidaro asmens bylojimo stilius. Asmens stilius, kuris, jeigu nori, gali būt apibūdinamas ir vienu žodžiu, visiškai atskiriančiu jį nuo kito asmens stiliaus ir geriau padedantis suprasti, kas yra pats asmuo, taigi – ir Prezidentas.

Kol kas mūsų analizės nuasmenintos. Nors asmenys anaiptol ne beveidžiai. Kas šia prasme D. Grybauskaitė? Dalia Grybauskaitė yra tvarkytoja. Jeigu A. Brazauskas buvo akivaizdus statytojas, tai dabartinė Prezidentė – akivaizdi tvarkytoja, tvarkdarė. Kas iš tos jos daromos tvarkos išeis – dar neaišku, ir nėra ko dėl to neršti. O kad rodo norą padaryti tvarką, tegul ir pagal save – tai juk asmenį ir rinkom, ne robotą.

Gaila, bet viešosios erdvės reakcija susikoncentravo į kritiką, kad Prezidentė nepasakė, ką darys su Rusija, o kišosi į Vyriausybės reikalus. Ir apskritai – pranešimas buvęs lozungų rinkinys, senų tiesų pakartojimas.

Tiesa yra tai, kad kaip žanras Prezidento metinis pranešimas nėra susiformavęs. Tačiau atsimenant, kad tai yra virš partijų stovinčio aukščiausio valstybės pareigūno bylojimas, jis negali būt suprantamas niekaip kitaip, kaip pasikalbėjimas su tauta, pasidžiaugiant tuo, ką turim, pakalbant, ko norim, bet labiausiai – suteikiant vilties. Kitaip sakant, tas pranešimas – tai žmogaus pasikalbėjimas su žmonėmis apie bendrą mūsų gyvenimą. Va šito mes dar neišgirdom nė iš vieno Prezidento, nors pastangų ta linkme darė kiekvienas, o D. Gryvauskaitė kluptelėjo priešais abstraktų žmogų.

Ir tegul mūsų Prezidentai kalba apie ką nori, kišasi kur patinka, net į paties Viešpaties reikalus, svarbu, kad pranešimas neštų gerą žinią.

2010 06 11

10.50. Šūkiai „Apie viską pagalvota“, „Tavęs nėra čia – tavęs nėra visai“ ir kiti panašūs verslo erdvę aptarnaujantys teiginiai – ne tušti niekaliukai, o esminės, beveik principų statusą turinčios komercializuojamo pasaulio nuostatos.

Tikrai apie viską pagalvota. Iki smulkmenų.

Nes per smulkmenas lengviausia prieiti prie bet kurios visumos.

Kažkada naiviai rašiau: tai ką gi mes švenčiam, paskelbę Lietuvos 1000-metį?

Dabar štai žiūriu į vieną iš smulkmenėlių – atraižą žymėti perskaitytąją knygos dalį – ir matau, kad tai anaiptol ne koks parankis popieriaus bryzas, o gerai apgalvota mūsų istorijos trumpinimo priemonė. Tiems, kurie mano, kad baltai, pamažu tampą lietuviais, savo žemėje apsigyveno ne prieš tūkstantmetį, o prieš keliolika tūkstančių metų, įdėklas atkakliai kartoja: 2009 – Lietuvai 1000, 2010 – Lietuvai 1001, 2011 – Lietuvai 1002, 2012 – Lietuvai 1003, 2013 – Lietuvai 1004. Ir visur kovo 9 diena – raudona, nes šventė. Taip ir rašoma: Kovo 9-oji LIETUVOS DIENA. Kam ir to per maža, per visą atraižą aiškinama: Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių užmuštas su aštuoniolika saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų. Dar neaišku? Galima perskaityti dar kartą. Ir dar. Ir dar. Pagaliau daug tūkstantmečių Lietuvos liks už Lietuvos suvokimo vartų, o kovo 9-oji taps Lietuvos įkūrimo diena. Mindaugas? Koks Mindaugas! Lietuvą įkūrė Bonifacijus, atsakys „Klausimėlio“ herojai. Ir bus teisūs. Nes taip ir rašo propagandinė skrajutė: Kovo 9-oji – Lietuvos diena.

Apie viską pagavota pakankamai smulkmeniškai.

2010 06 12

9.55. Kas darosi su premjeru Andrium Kubilium? Elgsena – grubi arogancija. Veiksena – šemetiškas buhalterizmas. Jokių judesių, pravalančių valstybės korupcinę smarvę, puvinius ir pūlinius, o viskas – dar labiau prispausti sąžiningai mokesčius ir iš atlyginimų pragyvenančius žmones. Įspūdis toks, kad premjeras vykdo užsakymą kuo greičiau išvaryti iš Lietuvos jos žmones ir palaisvinti „gyvybinę erdvę“. Belgai skaldo Belgiją, dalindamiesi ją į flamandų ir valonų teritorijas, o mūsų Vyriausybei, atrodo, visiškai nesvarbu, gyvens čia kas nors ar negyvens. Gyvens, žinoma, bet ne lietuviai.

Ir visas tas „diržų veržimas“ tik vardan to, kad įsivestume eurą? Šakėmis ant vandens rašytą valiutą?

A. Kubiliaus „ekonomikos“ galai niekaip nesueina į Lietuvos nacionalinių interesų atstovavimo mazgą.

Premjere, kam atiduodat Lietuvą ir už ką?

2010 06 13

13.01. „Atgimime“ prieglobstį radę naujieji kairieji nerimsta: nors teismas išaiškino, kad Klaipėdoje į Nepriklausomybės dienos minėjimą jaunimo atsineštieji simboliai yra paveldo objektai, savaitraštyje vėl samprotaujama, kad yra ne visiškai taip. Argumentai? Nagi „nevalia ignoruoti šiuolaikinės šio simbolio prasmės.“ O ji tokia: jaunieji demonstravo užšifruotas svastikas!

Teismas sprendė, ar plakatuose pavaizduoti svastikos pavidalo paveldo objektai yra paveldo objektai, ar Hitlerio svastikos. Ir atsakė: paveldo objektai. Atsakė visiškai teisingai: plakatuose buvo pavaizduoti paveldo objektai. Straipsnio autorei tuose objektuose matosi svastikos. Irgi, rodos, teisingai – ne penkiakampės žvaigždės.

Tačiau tikėdamiesi doro pamąstymo svastikos klausimu vargu ar turėtume falsifikuoti diskusijos objektą: svastika nėra tai, kas svastiką primena. Tai du visiškai skirtingi dalykai. Svastiką sukūrė Hitlerio vyrukai iš svastikos pavidalo ženklo, su įvairiausiomis jo variacijomis tūkstantmečiais naudoto mūsų protėvių. Falsifikuojant svastikos pavidalo paveldo prasmę, įmanoma, aišku, falsifikuoti ir paveldo ženklą iškėlusiųjų jaunuolių intencijas. Tačiau lygiai taip pat teisingai galima būtų paklausti, o gal jaunieji demonstrantai norėjo pasakyti, jog Lietuvos istorija skaičiuotina ne nuo Brunono apsireiškimo, bet nuo mūsų tautiniuose raštuose užfiksuotų simbolių. Kažkodėl tokios mąstymo krypties nesirenkama. Istorija, kaip ir juridika, šiuo atveju turi tik tiek vertės, kiek jomis galima pasinaudoti puolant nacionalistus ir paremiant tikrai nefalsifikuotus homoseksualus.

Keisti dalykai dedasi Lietuvoje. Bolševizmo recidyvai tiesiog bado akis. Apie juos – nė žodžio. Tuo tarpu būtais ir nebūtais būdais ir priemonėmis stengiamasi sukurti fašizmo, bent jau nacionalizmo grėsmės, atmosferą. Taip sakant, pats muša, pats rėkia. Kaip ten bebuvę, pagal savo proto ilgį gal galima būtų nematuoti bent savo istorijos?

2010 06 14

9.20. Vakar pranešta: rastas Andriaus Ūso lavonas. Kažkur Alytaus rajone. Šalia keturračio motociklo, nupirkto birželio pradžioj. Veidu į vandenį, po liūties susitvenkusį didelėn balon.

A. Ūsas buvo vienintelis kaltinamasis „Kauno pedofilijos“ byloje. Teismas turėjo prasidėti praėjusį mėnesį, tačiau atidėtas susirgus advokatei.

Niekas neužsimena, kad prieš tai Ūsas jau buvo leidęs sau pasirodyti televizijoje. Ir atrodė pavojingai kvailai. Bet kuris žurnalistas galėjo išplukdyti jį į „švarų vandenį“. Užtat „prigėrė“ baloje.

Pedofilų mafija likviduoja liudininkus.

Dabar kieno eilė?

2010 06 15

Pirmąkart su derama valstybine pagarba paminėtas nuo Raudonosios Armijos žuvusio Ūtos pasienio baro viršininko Aleksandro Barausko (1899–1940) žygdarbis: tuo metu, kai Lietuvos vadovai jau krovėsi lagaminus, vyresnysis policininkas atsargos viršila pasipriešino sieną peržengusiems okupantams ir buvo užkapotas kardu bei pribaigtas šūviu į galvą.

„Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs“, – kaip realybės nebeatitinkančią eilutę citavo kalbėtojai prie karininko žūties vietoje pastatyto paminklinio kryžiaus, ir minia suvažiavusių iš visos Lietuvos žmonių kaip gaivų orą gėrė šitą žinią, su padėka galvodami apie žmogų, kuris savo valia pasipriešino ant Lietuvos jau griūvančioms okupantų ordoms.

Iki šių dienų išgyvenusi pasieniečio dukra Ona klausė: kodėl tik dabar atsiminta, nors buvo tiek Nepriklausomybės metų! Kodėl viskas buvo nutylima okupacijos metais – aišku. O kodėl A. Barauskas nacionaliniu lygmeniu nebuvo pagerbtas išsivadavusioj Lietuvoj? Ar ne dėl to, kad jis priešinosi, o priešinimasis niekaip „neįsirašė“ į vadinamąją nesipriešinimo blogiui jėga koncepciją, kuria tebegrindžiamas visas 1990–1991-ųjų patosas? Ir nesvarbu buvo ir tai, kad pagal šią koncepciją 1991 m. sausio 13-ąją žuvusieji laikyti ne tiek lietuvių pasipriešinimo kovotojais, kiek aukomis. Ir šiandien mes taikūs taikučiai, beveik angelaičiai, mūsų sąmonėje jėga kaip konfliktų sprendimo būdas, galima sakyti, neegzistuoja, nors jėgą būtina rodyti netgi norint įveiksminti įstatymus. Dalyvaujam kitų kraštų okupacijose, bet vaizduojamės esą neatsakingi už tai. mus pačius irgi turi kažkas ginti. Bet kad patys galėtume ir turėtume gintis, bet kokiam agresoriui peržengus sieną, – jokių kalbų, jokių minčių. Esam nevyriška tauta. Moterys tarpais rodo daugiau vyriškumo. Tebegyvenam nesipriešinimo blogiui (kitai jėgai) dvasia.

A. Barausko pagerbimas gal žymės kažką kita?

2010 06 16

Lietuva absoliučiai atvira, tarsi apelsinas be žievės ar nuluptas obuolys.

Sienų nėra. Migracija be jokių suvaržymų. Žemės nuosavybė internacionalinė. Kalba atverta (netgi sąmonėje) visoms galimoms invazijoms. Visuomenė abejinga tautos gynybai. Vyriausybė dirba eurointegracijai. Partijos dirba valdžiai. Žmonės gyvena kas sau.

Kas suvalgys desertą, vadinamą Lietuva?

2010 06 17

Turtas nevienija, turtas skaldo.

Vienija kalba ir tikėjimas.

Kalba vienija žmones jų daiktiškuoju pavidalu. Kalba yra aukščiausia žmonių daiktiškoji pakopa.

Tikėjimas žmones vienija jų idealiuoju lygmeniu. Tikėjimas yra aukščiausioji žmonių nedaiktiškoji bendrystė.

Mylėkim ir prižiūrėkim savo lietuvių kalbą!

Ugdykim ir stiprinkim savo tikėjimą!

Šie abu mūsų dvasios darbai užleisti neleistinai.

2010 06 18

Kai klausausi dabar siautėjančio pilietybės dovanų lietaus, negaliu liūdnai nesišypsoti.

Iš politikų šypsausi su panieka: siūlydami dvigubą pilietybę, kai netgi Konstitucinis Teismas išaiškino, jog tokios, išskyrus jos kaip išskirtinio apdovanojimo, negali būti, jie prekiauja Lietuva vardan savo varganų reitingų ne tik demonstruodami savo pačių teisinį nihilizmą, bet ir žlugdydami paskutinius demokratijos likučius. Jie paprasčiausi politiniai cinikai.

Iš lietuvių, trokštančių žūt būt išmušti dvigubos pilietybės be ribų įteisinimą, šypsausi su gailesčiu: kiek daug dar jums šiame pasaulyje reikėtų suprasti! Žinoma, suprasti ką nors gali tik norintis suprasti. Lietuviams reikia pilietybės, o ne jos supratimo, tad aš vėl būsiu iškoneveiktas kaip senas niektauza ir nurašytas į istorijos atliekas. Kadangi mano galimi oponentai – vienokio ar kitokio pobūdžio emigrantai, į galimus būsimus priekaištus atsakysiu tik vienu klausimu jiems patiems: kur jūsų antros ar trečios kartos emigrantai su savo prigimtine teise ir net pačia dviguba pilietybe, jei ją turi? Kur jie, kaip lietuviai? Konstituciškai jie yra lietuvių kilmės amerikiečiai, lietuvių kilmės britai, lietuvių kilmės vokiečiai, bet ne lietuviai, nors tokiais save ir laiko.

Tie, kurie teisę į dvigubą pilietybę remia prigimtine teise, įsivaizduoja, kad lietuvių tėvų vaikas gimsta lietuviu. Tarsi su lietuvio marškinėliais. Ar net oda. Deja, net lietuvių tėvų vaikas negimsta lietuviu, lietuviu jis tampa: tampa mokydamasis lietuviškai kalbėti, lietuviškai galvoti, lietuviškai elgtis ir pan. Kad yra būtent taip, rodo emigrantų vaikų likimas: stodami į airiškas, angliškas, švediškas, prancūziškas ir kitokias mokyklas, jie pradeda perėjimo į kitą tautybę kelią, savo kitakalbiškojo įsitautinimo kelią, net ir savo tėvų pririšimo prie kitos tautos kultūros ir galų gale taip pat ir jų nutautėjimo mažąją istoriją. Iš tokių šimtatūkstantinių ir milijoninių nutautėjimo istorijų ir susideda išeivijos nutautėjimo neišvengiamybės faktas, motininės tautos, jeigu ji nesugeba demografiškai atsikurti, degradavimo ir mirties istorija. Ir galimas faktas.

Ir jūs norit, kad jūsų psichologinei paguodai bei migraciniam patogumui reikalaujama dviguba pilietybė būtų pripažinta neproblemišku, normaliu ir net būtinu šių dienų reiškiniu? Taip, ji yra šiuolaikinis tautų ir nacionalinių valstybių marinimo įrankis rankose tų, kurie tai planuoja ir vykdo, tačiau aš niekada nesutikau ir nesutiksiu, kad jis būtų įduotas į rankas marinti mus užsimojusiems, net jeigu jūs, prigimtinės teisės vardu dvigubos pilietybės reikalaujantieji, to nesuprantate. Nepakaltinamumas nepanaikina juo padaryto nusikaltimo fakto. Ir jeigu nesuprantantieji, ką daro, apkaltinti būti negali, tai kaltė dar sunkesniu akmeniu gula ant tų, kurie supranta, bet tyli. Arba daro: prekiauja.

Aš pasakiau.

2010 06 19

11.15. Išsigimusioji Europos prabanga. Italijoje valstybės administratorius ir politikus vežioja 620 tūkstančių limuzinų su vairuotojais, gaunančiais 3 tūkst. eurų algą. Valstybės biudžetui tai atsieina 21 mlrd. eurų per metus. Tai – vien limuzininis aptarnavimas, neskaitant pačių vežiojamųjų personų atlyginimų! Valstybės biudžetas sutaupytų beveik pusę visos nacionalinio taupymo normos, jeigu pavyktų šių tarnybinių limuzinų flotilę bent sumažinti. Vien jos pastatymui reikia 1 200 futbolo aikščių ploto. Italai gėdinami: JAV – tik 73 tūkst., Prancūzijoje – 65 tūkst., Vokietijoje – 44 tūkst. tarnybinių automobilių.

Kada bus paskelbta, kiek tarnybinių (iš jų – su vairuotoju) automobilių esama Lietuvoje?

2010 06 20

8.53. Prekybinė Lietuvos sąmonė: išgirdusi, kad Vyriausybė vėl kalba apie išmokų motinoms mažinimą, viena jauna motina pareiškia: gailiuosi, kad sugrįžau, gailiuosi, kad pagimdžiau! Žodžiai kaip juodi varnai skrenda per Lietuvos viešąją erdvę šiurpindami sąmonę: negi iš tiesų ir vaikus pradėsim gimdyti tik už pinigus?

Galiu iš dalies suprasti jaunosios ponios pasipiktinimą dėl to, kad Vyriausybė keičia žodį. Tikrai: pažadėjai – ištesėk. Bet apie tai reikėtų ir kalbėti: nebepasitikiu Vyriausybe! Melagių vyriausybe!

Dabar gi: ji gailisi pagimdžiusi dukrą! Leidusi išvysti dangų dar vienam pasauliui! Tai kas gi tau, moterie, tavo dukra? Pinigų paėmimo priemonė – korta, lošimo automatas, loterijos bilietas, dėl kurių pasirinkimo tikrai galima gailėtis?

Sutinku: tikrai žiauriai komercializuoja mūsų sąmonę tie lopšelių, moksleivių, studentų „krepšeliai“ ir visa neaiškiais kriterijais paremta socialinių išmokų sistema. Tačiau žmogus ir yra tiek žmogus, kiek jis atlaiko įvairius spaudimus, apsaugodamas sąmonę nuo deformacijų, kuri viena tegali sulaikyti nuo humaniškumo išdavystės, nes sąmonės gelmėje glūdi vienintelis niekuo nepakeičiamas pagalbininkas – sąžinė. Turi tu dar ją, moterie, besigailinti pagimdžiusi dukterį? Abejoju. Ir dėl tavo sąmonės: atrodo, ir jos vietoj senokai nebe žmogaus, o pinigų pasaulis.

Varyk, ponia, atgal iš kur sugrįžus. O vaikelį gal geriau palik čia – Lietuva, kad ir sunkiai, jį išaugins. Pati nusipirk šunelį – tikrai pigiau atsieis. Jūs taip mėgstat vietoj vaikelio vedžiotis šunelį.

2010 06 21

9.21. Kodėl šiandieniniai liberalai su tokiu uolumui eksploatuoja marksizmo ir leninizmo koncepciją, kad tauta yra naujųjų laikų kūrinys?

Matyt, visų pirma todėl, kad jie patys yra marksistai leniniečiai, kaip ir dera šiems laikams, šiek tiek modifikuoti, bet ne genetiškai.

Ne mažiau svarbu, atrodo, ir tai, kad „gimimas naujaisiais laikais“ leidžia eliminuoti tautos etninio prado problemą: juk beveik neįmanoma, jeigu neužsiimsi falsifikacijom ir mistifikacijom, tautos nesieti su jos etninėmis ištakomis. O kultūros be etniškumo apskritai neįmanoma įsivaizduoti. Netgi paties moderniausio popso. Tad geriau etninių pradų „teorijon“ neįsileisti.

Na ir dar viena svarbi leninizmo recidyvų prielaida: tautos istoriją nukeliant į gilesnius nei naujieji amžius tektų nagrinėti visokias tautų virsmų aplinkybes, iš kurių lietuviams bene opiausia yra nutautėjimo problema. Kodėl nutauto net du lietuvių sluoksniai – didikai ir bajorai? Tai viešajai sąmonei suteiktų galimybių rasti tokių paralelių su nūdiena, kad ir šiuo požiūriu geriau nepraleisti progos patylėti ir užsidaryti leninizmo šviesoje.

2010 06 22

10.02. Iš to, kas dabar kaip didžiausias rūpestis virpina viešąją erdvę, ką galėtume pasakyti apie pasaulį kaip visumą?

Manau, nedaug kas prieštaraus tarus, kad didžiausią nerimą kelia jausmas, jog pasaulis dūsta savo vartojimo atliekose, kurios nebūtinai turi būti suprantamos tik kaip šiukšlynai – tai ir nuo augmenijos apvalytų kalnų nuošliaužos, ir miškų gaisrai, ir tornadai, ir ledynų tirpsmas, liūtys, tvindančios senąsias sostines, sausros, plečiančios dykumų horizontus, naftos verslovės, išeikvojusios lengvai išgaunamą naftą ir jau laistančios teršalu vandenynus, – visa skylėta, apgleizota, nudrengta, išniekinta ir vis akivaizdžiau menkstanti gamtinė aplinka.

Su tuo, be abejo, nesutiktų visi grynieji vartotojai – tie, kurie nebesugeba pažvelgti į tai, kur, kokioj aplinkoj kuriama ir funkcionuoja jų gerovė.

Suprantantieji savo ruožtu visai pagrįstai galėtų paklausti, ar ne iš čia ir veržiasi nerimą keliančios pasaulio bėdos?

2010 06 0 23

9.46. Nejaučiu simpatijos į Lietuvos Prezidento postą kandidatuojantiems žmonėms. Remigijus Vilkaitis buvo vienas iš jų.

Šiandien, kai jis pasitraukia iš kultūros ministro posto, noriu palydėti jį su apgailestavimu. Tai ne dėl to, kad jo vietą užima kitas, kurio visiškai nepažįstu – gal ir naujajam traukiantis jausiu pareigą ką noras pasakyti apie jį kaip apie gyvą žmogų. R. Vilkaitį palydžiu su apgailestavimu dėl to, kad šis protingas ir savarankiškas žmogus tapo voliuntaristinės politikos auka, kurią aukoti padėjo ir siaurakaktė sensacinė žiniasklaida.

Niekam juk nėra malonu, o kai kam net kenksminga, kai valstybinės valdžios įgaliojimus gavęs žmogus nustoja pliauškęs ir imasi darbo! Kiek buvo klegesio dėl „Vilniaus – kultūros sostinės“ piktavališko chaoso! O kai R. Vilkaitis veiksmais išreiškė aiškesnę politiką, ne atskirų asmenų ar grupių naudai pritardamas, o valstybės labo ieškodamas – labai negerai, jis – „prieš Europą“. Ir jau visiškai neregėtas kultūrininkui žingsnis – kreipimasis į prokuratūrą dėl odiozinio Operos ir baleto teatro scenos remonto!

Nežinau, gal ir specifiškai vilkaitiškai buvo pareikšta mintis, kad stokojant naujų knygų galima skaityti senas. Tačiau tokia mintis galėjo gimti tiktai galvoje, kuri tikrai žino, kas yra „Dieviškoji komedija“, „Don Kichotas“ „Iliada“, „Odisėja“, „Budenbrokai“, „Sartoris“, „Maras“ ar „Badas“, kuri ne tik matė, bet ir skaitė „Pasaulinę literatūros biblioteką“, „XX amžiaus lietuvių prozos lobyną“ ir pan. Tačiau skaityti tokias knygas – tai kliudyti čia plūsti kokiam nors D. Braunui, I. Aljendei, „Valgyk, melskis ir mylėk“, o paskui juos – tūkstančiams literatūros pigmėjų, kurie „naujų knygų“ priedangoje plukdo šiandieninės literatūrinės pramonės pelną. Ir garantuoja ramų bukos sąmonės miegą. Negali toks žmogus būti kultūros ministras! Be viso kito, jis nieko nesupranta ir apie Gugenhaimo muziejaus filialo Vilniuje inovatyvumą, o steigia kažkokią ten „Tyliųjų žvaigždę“, kuria turėtų būti apdovanojami kultūros šventieji. Tokių juk nebūna!

Geros kloties naujoj kelio atkarpoj, Lietuvos Respublikos pilieti Remigijau Vilkaiti!

Brangūs lietuviai, nepamirškit, kad senąsias knygas perskaityti reikia visų pirma!

2010 06 24

7. 29. Bernardinai.lt gali džiūgauti, turėdami tokį apžvalgininką kaip Mykolas Drunga. Kiekviena jo parengta pasaulio laikraščių apžvalga – tai ne šiaip įdomybių asorti, bet atitinkamu momentu pasauliui ar specifiškai Lietuvai aktualiausios problemos apmąstymas kompetentingiausiais pasaulio laikraščių pasisakymais, stebinantis tiek šaltinių gausa, tiek sugebėjimu jų mintis sistemizuoti išdėstant svarbiausiais problemai aspektais.

Ryšium su „British Petroleum“ sukelta ekologine katastrofa Meksikos įlankoje išsiliejus naftai, kuri nesuvaldomas veržiasi iš gręžinio ir dabar, M. Drunga cituoja tik du šaltinius – „Wall Street Journaly“ ir „New York Times“, kuriuose savo nuomones pareiškia Čikagos universiteto teisės profesorius Richardas A. Epšteinas (Epštein) ir Harvardo universiteto ekonomikos profesorius Edvardas L. Gleizeris (Glaeser). Tačiau problemai nušviesti iš esmės, o ne kaip nors sensaciškai, to visiškai gana, nes abu kalba apie esmę: ką daryti, kad panašių ekologinių katastrofų būtų galiam išvengti ateityje?

Aplinkai rizikingų veiksmų įstatymu uždrausti negalima. „Tačiau reikia visapusiškos teisinės strategijos, kad su ta rizika susitvarkytume. Strategija turi numatyti reguliavimą prieš faktą ir civilinę atsakomybę už prasižengimus bei baudžiamąsias sankcijas, jei reikia, po fakto.“ Teisinė sistema, sako R. A. Epšteinas, niekada neturėtų leisti suinteresuotosioms šalims pasilikti sau visas pajamas, kurios sudaro nuostolius kitiems. Todėl tikri laisvosios rinkos gynėjai turi tiesiog reikalauti, kad būtų taikomos tokios griežtos priemonės, kurių neribotų jokios nuostolių padengimo „lubos“, kurias paprastai nustato valstybinis reguliavimas. Atlyginimas už žalą pagal žalos realųjį dydį savo ruožtu reikalautų numatyti, ar firma būtų pajėgi su sunkumais nelaimės atveju susidoroti. Solidžios draudimo garantijos reikalavimas naftos gavyboje leistų dalyvauti tik itin pajėgioms firmoms, tačiau tai būtų sprendimas, suderinantis laisvąją rinką ir valstybinį reguliavimą, nes reguliavimas valstybei nustatant baudos sumas yra neveiksmingas: nauda gali būti didesnė už baudą, nors žala kitiems gali viršyti ir naudą firmai.

Tai, mano galva, gali būti laikoma rinkoje veikiančių subjektų atsakomybės principu, derinančiu privatų ir viešąjį interesą.

E. L. Gleizeris atkreipia dėmesį ir į tai, kad galingi advokatai gali paveikti bet kokį teismą o teisėjai be viso kito yra žmonės ir gali būti paperkami.

Šių dviejų profesorių samprotavimai apie Meksikos įlankos ekologinę katastrofą dar kartą tikslina valstybės ir rinkos santykius, primygtinai raginami naujajame kapitalizme rasti kur kas protingesnę valstybinio reguliavimo poziciją, kuri tradicinių libertarų buvo visiškai nuniokota.

2010 06 25

10.36. Iki šiol tik aprioriškai tegalima buvo atsakyti į klausimą, kodėl A. Kubilius žudo Lietuvą, darbingus išvarydamas į kitas šalis, o nedarbingus pribaiginėdamas čia nuolat mažinamomis socialinėmis išmokomis ir atlyginimais.

Po A. Kubiliaus vizito į Londoną, kur kalbėjo potencialiems investuotojams, dėl atkaklaus Lietuvos orientavimo į euro įsivedimą 2014 metais stebėjosi ir Niujorko „The Wall Street Journal“: juk ir pats A. Kubilius neslepia, kad litą susiejusi su valiutų krepšeliu, Lietuva „jau beveik turi eurą, tik be privilegijų“, o privilegijos yra viso labo balsas formuojant euro zonos politiką ar pigesnės prieigos prie obligacijų rinkų. Su ironija anksčiau kalbėta ir apie Estijos eurą: estai nekantrauja efektyviau dengti Graikijos, Ispanijos, Portugalijos skolas... Jau išryškėję euro sunkumai iki 2014 metų ne tik nebus išspręsti – jie dar labiau komplikuosis: Europos produktyvumo augimas vėžliškas, šalių narių ekonominiai potencialai labai skirtingi, finansinio reguliavimo nei politikos, nei mechanizmų nėra ir nelabai aišku, kaip juos sukurti. Britanijos konservatoriai pareiškė, kad jų kadencijos metu Anglija euro tikrai neįsives. Danija, Švedija į euro valiutos arealą nusprendė nesijungti. Labai santūri Lenkija. Lietuva tiesiog pavyduliauja Estijai ir 2014 metus mato maždaug kaip komunizmo aušrą.

Europarlamentarų iš svarbiausių frakcijų kreipimasis į visuomenę ir Europos Komisiją su raginimu padėti kovoti su bankininkų lobizmu Europos Parlamente atskleidžia dar vieną Europos finansinio gyvenimo problemą. Ir anksčiau buvo žinoma, kad lobizmas Europarlamente klesti. Kreipimosi autoriai teigia, kad bankininkai tapo „patarėjais monopolininkais“. Žmonių kalba tai reiškia parlamentarų papirkinėjimą ir manipuliavimą jais. Įdomu, kaip šioje veiklos srityje sekasi mūsiškiams? – juk ir jie sprendžia ne Lietuvos, o „bendrus reikalus“.

Kad problema itin rimta, rašo ir Vokietijos naujienų portalo TAZ redaktorė Ulrikė Herman: visuomenė nelabai nutuokia, kas yra ir kaip veikia finansų rinkos, ir bankai nesunkiai savo interesus gali pristatyti kaip naudingus visuomenei. Kad iki šiol bankų lobizmas buvo nepaprastai sėkmingas, rodo tas faktas, jog jų sukurta finansų krizė tęsiasi jau trečius metus. Iš mokesčių mokėtojų pinigų bankams gelbėti buvo skirti milijardai, tačiau bankų veiklos taisyklės liko nepakeistos, bankai netrukdomi spekuliuoja toliau. O europarlamentarai vargu bau galės pasisamdyti tokio lygio ekspertus, kokius gali pasisamdyti bankai. Pridurkim nuo savęs: ir ar panorės?

Ar bankų lobizmas galimas tik parlamentuose? Vyriausybės koridoriai dar minkštesniais kilimais kloti.

Anglijos konservatoriai, vos atėję į valdžią, nuo mokesčių atleido vos ne milijoną mažus atlyginimus gaunančių savo piliečių, o labiau pasiturinčius privertė mokėti daugiau negu ligi šiolei. A. Kubiliaus konservatoriai svarsto, kiek dar galima sumažinti pensijas, motinystės išmokas, bet ima gromuluoti karštą bulvę, kai prabylama apie progresinius mokesčius, šešėlinio verslo apkarpymą. Ką tik iš Privatizavimo fondo partijų 2008 metų rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimui skirta 4 mln. 99 tūkst. litų. Dar 5,5 mln. „parlamentinės partijos“ gaus pagal valstybės kasmetinio finansavimo normą. Lietuvos nugyvendinimas euro įsivedimo vardan tebevykdomas popininant elitą ir engiant visus likusius.

Kadangi Lietuva beveik nieko negamina, o pinigai gali ateiti tik ką nors parduodant arba parsiduodant, parsidavinėjimą palaikyti gali tik tas, kas disponuoja pinigais – bankai. Euro įvedimas žmonių drengimo sąskaita bankams Lietuvoje leidžia perimti nekilnojamą turtą (žemę, pastatus, būstus), kontroliuoti politikus ir valstybės administravimo įstaigas.

Euro įvedimo programa Lietuvoje – bankų lobizmo programos sudėtinė dalis.

2010 06 26

9.13. Kai manęs klausia, ką reiškia Algirdo Brazausko apdovanojimas aukštu Rusijos ordinu, aš nežinau, ką atsakyti: jokių nei viešų, nei kuluarinių motyvacijų nepateikiama. Ką galiu pasakyti be jų? Galiu pasakyti štai ką: Rusijos specialiosios tarnybos dirba gerai. Net subtiliai: K. Prunskienę apdovanoti Rusijos kunigaikštienės titulu, o A. Brazauskui skirti ordiną!

Kartu su K. Prunskiene ir A. Brazausku buvom atkurtosios pirmosios Vyriausybės vadovai. Šia kryptimi mąstant irgi galima padaryti kai kurių išvadų. Buvau derybų su TSRS darbo grupės vadovas, Regioninių problemų komisijos pirmininkas, daug ir rimtai dirbęs Karaliaučiaus (Kaliningrado) teritorijoje, Čečėnijos respublikos rėmimo grupės vykdomasis direktorius. Suprantama, kokie nors Rusijos apdovanojimai man negresia. Kaip ir Lenkijos, apie kurios pretenzijas Lietuvai nuo pat 1990 metų iki dabar ir visoj man teksiančioj ateity rašau ir rašysiu, kalbu ir kalbėsiu. Tuo metu visa kohorta lietuvių, pradedant Vytautu Landsbergiu, apdovanoti visokiausiais Lenkijos ordinais ir medaliais. Niekas man negresia ir iš Vokietijos arba tiesiog ES.

Kokia išvada? Tas, kuris rūpinasi Lietuvos nepriklausomybe kaip Lietuvos vidiniu savarankiškumu, niekam – nei Rytams, nei Pietums, nei Vakarams neįdomus.

Tik nežinau, ar toks yra įdomus ir ordinus iš užsienių renkantiesiems saviškiams. Jeigu juos galima vaidinti tokiais.

2010 06 27

9.18. Vakar mirė Algirdas Brazauskas. Tai ištisos epochos baigmės vienas ryškiausių ženklų. Išėjo ne tik laiką savaip reprezentavęs politinis veikėjas – tai ir ištisos kartos atsisveikinimo su Lietuva pirmas ryškus mostelėjimas.

Buvo parodyta trejetas ar ketvertas dar Prezidentui gyvam esant sukurtų televizijos filmų. Laikraščiuos ar žurnaluos pasirodys nekrologiniai vertinimai. Ilgainiui sulauksim ir apibendrinamųjų darbų, papildančių R. Sakalauskaitės, G. Ilgūno knygų apie A. Brazauską eilę.

Čia – tik mano sekmadieninis pamąstymas dar prieš laidojimo iškilmių kalbas ir publikacijas. Niekieno dar neįtakoti ir visuomenės nuomonės nereguliuoti.

A. Brazauskas tikrai nenusipelnė jam rodytos neapykantos. Nemeilės – taip, bet juk tokia ir yra politikų dalia: vienus myli, kitų – ne. Neapykanta seikėjama už išdavystę, už žmogžudystę. A. Brazauskas tikrai nieko nenužudė fizine šio žodžio prasme. Ir išdavė ką (jeigu išdavė) daugiau metafizine prasme. O juk neapykanta rodyta jam visų pirma už išdavystę. Lietuvių tautos išdavystę kolaboruojant su komunistais.

Kolaboravimas su priešu per penkerių metų okupaciją yra pakankamai aiškus reiškinys. Ką reiškia kolaboravimas penkiasdešimties metų okupacijoje, kuri genocidinių operacijų pagalba tampa aneksija per ištisų kartų integravimą į okupanto nustatytą tvarką? Vieni – prievartiniai tremtiniai – nutildyti sibiruose ir butyrkose, kiti – savanoriški tremtiniai – kalbasi amerikose, o su priešu miškuose kovojantys vyrai jėgoms senkant vis aiškiau linksta į tai, kad būtina ieškoti kitų pasipriešinimo formų, nes pagalbos nei iš amerikų, nei iš sibirų nebus. Galima ar negalima partizanų išsakytas mintis apie pasipriešinimą kitomis formomis laikyti dominuojančia išvada, realiu padėties vertinimu, ar vis dėlto akcentuosim kovos iki paskutinio šovinio nuostatą, kurią įkūnija A. Kraujelis? Arba tas žmogus, kuris beveik iki nepriklausomybės atkūrimo išsislapstė rūsyje? Kodėl per Nepriklausomybę nepasakyta pakankamai aiškių žodžių apie tuos esminius mūsų lietuviškajai būčiai faktus ir reiškinius, nors pasakyti buvo ir galima, ir būtina? Kad galima būtų selektyviai naudoti kolaboranto vardą: kada naudinga – segti, kada nenaudinga – nesegti tos etiketės? Juk jeigu kovos iki paskutinio šovinio (= žmogaus) nuostata vadovausimės logiškai nuosekliai, turėsime pripažinti, kad visi likę gyventi po Partizanų karo, yra kolaborantai nepriklausomai nuo bendradarbiavimo su priešu pavidalų. Nekolaborantais vadintis galėtų tik pabėgėliai, ir tai ne visi, o tik tie, kurie laikėsi visiško ryšių su LTSR blokavimo pozicijos, pvz., K. Bobelis. Bet ne V. Adamkus. Netgi tremtiniai atsidurtų dvilypėje padėty: kad ir katorgoj, jie fiziškai dirbo okupantams!

Tokiam kontekste tarp partizanų paskutiniaisiais ginkluoto pasipriešinimo metais brendusi nuostata apie kitas pasipriešinimo formas nėra konceptualizavimo, bent jau visapusiškos analizės neverta išvada, o jos ignoravimą galima laikyti labai problemiška pozicija ne vien dėl jos politinės naudos.

Popartizaninės kartos gyvenimo ir santykių su okupantu klausimas yra atskiras mūsų istoriosofijos ir istoriografijos klausimas. Ir jeigu partizanų, tremtinių ir emigrantų kartai būties problemos buvo vienos, tai į tą aplinkybę, jog netgi partizaninio karo slopimo metu popartizaninė (tarkim, 1940-ųjų gimimo) karta tada teturėjo 10–12 metų, neatsižvelgti negalima.

Kas turėtų ir galėtų būti vadinama šios kartos nekolaborantiškumo kriterijumi? Atsakymas, ko gero, vienas: fizinis lietuvių tautos išlikimas. Ta karta pripažįsta, kad valstybės nebėra, bet yra tauta, kuri valstybę gali ir turi atkurti, ir rūpinasi, kad to atkūrimo esminė sąlyga – pati valstybę atkurti norinti tauta – egzistuotų, būtų pasaulyje, ir būtų visų pirma čia, savo tautos žemėje, nes kitur tos valstybės atkurti tiesiog nėra galimybių. Daug vaisingų mąstymų galėtume iškelti iš savo sąmonės, jeigu jai uždavinėtume klausimus, žiūrėdami į savo praeitį būtent tokiu rakursu. Deja, mes mieliau klimpstame į ginčus žydšaudžiai mes ar ne, į savigyrą apie ilgiausiai Europoje užtrukusį partizaninį karą, lemiamą indėlį į TSRS sugriuvimą ir pan. A. Brazauskas niekada nei tarybiniais, nei Atgimimo, nei Nepriklausomybės metais nesikreipė į tautą žodžiu lietuviai, visada sakė Lietuvos žmonės (bet pasakykit, kuris iš valstybės vadovų kreipėsi kitaip?) – mąstė Lietuvą kaip daugiatautę, t. y. mąstė tarybiškai (bet pasakykit, kas ir šiandien ją mąsto kitaip?).

Nemanau, kad A. Brazauskas nusipelno apologijos. Manau, kad jo prezidentavimo metais Lietuvoje gimė daugybė hibridinių mūsų gyvenimo padarų, tokių pusiau komunistinių, pusiau liberalinių monstrų ir chimerų, kurioms veistis padėjo jo pažiūrų neapibrėžtumas ir būdo kompromisiškumas, apie ką – metui atėjus – bus dermai pasakyta.

Ir vis dėlto jis turėjo vieną labai svarbią savybę – sveiką gyvenimo instinktą, kuris labai padėjo jam savarankiškai reaguoti į aiškiai ilgalaike tapusią okupacijos tikrovę ieškant joje tautai normalų gyvenimą garantuojančių išeičių, taip pat ir vėliau, pamažu tampant lyderiu. Būtent tas instinktas, o ne kokios intelektinės nuostatos (pats jis ne kartą sakėsi jokių filosofijų neragavęs) padėjo apčiuopti jam tai, kas sudarė to meto buvimo esmę: rūpintis lietuviais, o ne kuo kitu, t. y. tauta, kurios labui reikėjo kreipti ir okupacinės (taip jo gal ir nevadintos) administracijos veikimą. Būtent todėl jis asmeniškai kovėsi už naftos perdirbimo įmonės perkėlimą iš Jurbarko į Mažeikius, A. Brazauskui aktyviai dalyvaujant buvo sukurtas pramonės įmonių decentralizavimo planas, pagal kurį suformuoti ir šiandien egzistuojantys regioniniai centrai, nutraukę ir absorbavę „broliškos pagalbos“ imigrantus kolonizatorius bei apsaugoję Vilnių nuo rusifikuotos Rygos likimo. Tai pernelyg dideli darbai, kad galėtume sutalpinti į savo provincinę sąmonę, tuo labiau, kad tebeviešpatauja koncepcija, jog 1940–1990 metais Lietuvos išvis nebuvo (ne Lietuvos valstybės, o Lietuvos!). Vertas dėmesio ir A.Brazausko prisipažinimas, kad – nepaisant visų diplomatinių mandagybių – daugiau kaip metus nepavyko pasirašyti sutarties su Lenkijos prezidentu L. Valensa dėl sutartyje buvusios formulės, jog Sutartis pasirašoma Lenkijos su istorine sostine Varšuvoje ir Lietuvos su istorine sostine Vilniuje. Lietuvių kaip Lietuvos kūrėjų ir jos istorijos tęsėjų supratimas buvo A. Brazausko kraujyje. O jo galinga povyza daugeliui ne tik lietuvių, bet ir lenkui A. Kvasnievskiui rodė jį esant tipišką lietuvį (būčiau linkęs patikslinti: okupacinės kartos lietuvį). Šia prasme nedaug ką galėtume pastatyti greta.

Ateis laikas, bus susverti ir geri, ir blogi pirmojo oficialaus atkurtosios nepriklausomos Lietuvos Prezidento darbai. Norėdami išlikti nešališki, turėsime išspręsti daug principinio pobūdžio istorijos supratimo klausimų, tarp jų ir labai nemalonių dabartinei mūsų sąmonės konjunktūrai, tačiau būtinų, jeigu istorija norėsim pasiremti ateitį kurdami, o ne griaudami ginčuose dėl politinės naudos. Dar vieną labai svarbią aplinkybę, susijusią su palydimu Prezidentu, teks atsiminti liekantiesiems ir tebesvarstantiems: A. Brazauskas buvo statytojas – statytojas ir pagal profesiją, ir pagal mentalitetą. O čia jau jis buvo niekas kitas, tik lietuvis.

Taip, žinoma, likimas iškirto jam piktą pokštą: sutikęs eiti kartu su Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiu į Nepriklausomybę, vėliau jis pasirašė ir Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutartį. Bet ar tai buvo vien jo politika? Jis bent jau svarstė, kas naudingiau – likti be Ignalinos atominės ar be Europos Sąjungos. Buvusiems Sąjūdžio ir Nepriklausomybės vadams net klausimas nekilo – pirmyn, tik pirmyn „į Europą“! Europa eilinį kartą „išdūrė“ lietuvius. Kiek čia A. Brazausko kaltės – ne šio pamąstymo reikalas. Užteks pasakyti, kad tiek, kiek jos yra, visiškai išsemia žodžiai „pats išsidūrė“.

2010 06 28

9.03. Kaip atrodytų Lietuva, kas su ja būtų, jei ji dėl kokių nors priežasčių staiga netektų A. Šliogerio, V. Radžvilo, A. Jokubaičio, V. Rubavičiaus, J. Balčiaus – dar iš „anų laikų“ ateinančių „grynųjų filosofų“ plejados? Kaip plynas kirtimas?

Ir vis dėlto netgi jų akių ir proto pajėgų kiek mūsų tikrovės tamsos ir dumblo ne tik nepersmelkta, bet ir nepajudinta! Gal reikėtų kokios nors kolektyvinės pastangos, bendradarbystės talkos išmėžti piktavalių nemokšų ir klastotojų prišnerkštą mūsų savivokos brudą? Metas kažką nuveikti bendrai, jeigu dar norim kartu gyventi. Netikiu, kad nenorėtume. Tik vis dar negalim.

2010 06 29

A. Brazauskas ne kartą yra sakęs, kad nebaigė jokių filosofijos mokslų, kad mėgsta spręsti konkrečius klausimus, juos aptarus – daryti sprendimus ir imtis jų įgyvendinimo. Gedulo dienomis „patyrimo“ ir „filosofavimo“ problema nuolat iškyla ir tyliai išnyksta, o atsisveikinimo su A. Brazausku pagyrų dengiama nyra į patyrimo, gyvenimo kaip vyriausiojo mokytojo ir tokioms pozicijoms atstovaujančių žmonių pirmaeiliško svarbumo pripažinimą. Minties vertė neneigiama, bet mintis turinti kilti „iš patyrimo“, o ne „iš išprotavimo“, netgi politikas gimsta, o ne išmoksta politikos.

Tai labai pavojinga pozicija. Beje, tradicinė.

Kvailys, galintis tapti nusikaltėliu stambiu mastu, yra tas, kuris sako, kad gyvenimas nemoko. Galima būtų sutikti nebent su tuo, kuris šitokiu pasakymu teigia, jog niekas nieko nemoko ir niekas iš nieko nepasimoko, – esama tik sėkmingų ar nesėkmingų sprendimų, kuriuos mes galime vadinti protingais ir pamokomais pavyzdžiais. Tačiau net ir elementariausius sprendimus, kurie mūsų viltyse pretenduotų į sėkmingus, taigi, ir protingus, darant viena yra daryti išvadas iš dviejų prieš tave esančių daiktų santykio ar dviejų teiginių reikšmių, ir visiškai kas kita, jeigu apie tuos du daiktus spręsi, matydamas juos ne žalioje pievoje, o viso pasaulio istorijos plūdesy, kurio momentu yra tų dviejų daiktų santykis šiuo akimirksniu, kuriuo tu privalai spręsti. Nemanau, kad A. M. B. būtų panorėjęs aiškintis, apie ką aš čia šneku. Bet lietuviai dėl to neturėtų džiūgauti. Vienu iš svarbiausių mūsų šiandieninės tikrovės formatų yra tikrovės atitikimo mąstymui ir mąstymo atitikimo tikrovei problemų ignoravimas. Ta liga serga visa visuomenė, ieškodama argumentų savo „didžiuosiuose“, visų prima Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio, mąstysenose ir mąstymuose, pirmuoju remdamiesi tie, kurie abejingi filosofiniam išprusimui, antruoju – tie, kurie vadina save intelektualais. Ir vieni, ir antri sutinka, kad A. Brazauskas negali lygintis erudicija su V. Landsbergiu, kaip V. Landsbergis negali lygintis su A. Brazausku gyvenimo patirtimi, tačiau abi pusės savo pranašumų ieško savo trūkumuose, tuo būdu argumentuodami revoliucionizmo pranašumą prieš evoliucionizmą ir atvirkščiai.

Čia – didžiausia, svarbiausia visų nesusikalbėjimo priežastis. Ji tokia: nė vienas iš jų nėra tikras intelekto (supratimo) žmogus, kokiu galima laikyti A. Šliogerį, V. Radžvilą, A. Jokubaitį, t. y. žmones, kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką galinčius matyti kaip pasaulio istorijos plūdesio faktą.

Taip, abu antagonistai gyvena ir veikia racionalumo erdvėje. Ir sprendimų ieško kaip tikrovės racionalizavimo būdo. Bėda ta, kad ir vienam, ir kitam visiškai nesvarbu daikto ir jo vardo santykis griežtai metafizine prasme. A. Brazauskui tokia problema išvis neegzistuoja: „gyvenimas reikalauja“ – ir jis gamina daiktą, kuris tą „reikalavimą“ įvykdytų optimaliai ir „reikalavimui“, ir „poreikiams“, o kaip visa tai kas pavadins – ne jo reikalas. V. Landsbergis nuo tikrovės taip toli, kad „gyvenimo reikalavimas“ jam atplūsta kaip debesėlis ir jis ilgai aiškina, kaip pagal jį turi atrodyti tikrovė, gi kas į tą aiškinimą netelpa – tai ir ne tikrovė. Mąstysena, kuriai atstovavo A. Brazauskas, yra elementarus empirizmas, kurio negalima pavadinti net mąstymo būdu, o tik mąstysena. V. Landsbergis atstovauja racionalizaciniam spiritualizmui, pagal kurį erudicijos tikrovė perdirbama ne logizacijos, o asociacijos metodais, dėl ko V. Landsbergio mąstymas labiau panašus į grožinę kūrybą, o ne į filosofiją, ką, beje, patvirtina ir jo visapusiškas fliuksavimas, iš gyvenimo darantis politinį performansą. Kam patinka žaidimai, peno dvasiai čia gali rasti apsčiai. Kūnui – nelabai.

Tuo galų gale, matyt, ir skiriasi tų dviejų vyrų, kurie dvidešimt dvejus metus mušosi tarpusavy ir mušo mus, įrodinėdami vienas kitam ir mums visiems savo mąstysenų pranašumus.

Nors mums reikėjo visai ko kito.

2010 06 30

Gaila, bet tenka pripažinti: mus visada vienijo tik išoriniai pavojai. Ir tik tuo atveju, jeigu dar būdavo kam vienytis.

Dabar mūsų sąmonė suskaldyta į dvi dalis: bijančią Rytų ir bijančią Vakarų. Provakarietišką ir prorytietišką.

Padėtis galėtų pradėti keistis tuo atveju, jeigu tautai pavyktų pamatyti, kad tos abi pasaulio dalys bendradarbiauja, o mes joms esam nereikšminga smulkmena. Dar geriau, jeigu pavyktų pamatyti, jog esant reikalui jos veikia prieš mus.

Esam toks Rytų–Vakarų greitkelio patiltėj užsilikusių keistuolių būrelis. Kiti jau išsivaikščiojo.