Rugsėjis Spausdinti
2010
Parašė Romualdas Ozolas   
Ketvirtadienis, 30 Rugsėjis 2010 22:58

2010 09 01

9.48. Kad ir remdamasi kitų šalių mintimis, mūsų spauda jau užsimena apie knygų ir interneto kultūrų netapatumą.

Interneto kultūra remiasi informacijos operatyvia apyvarta, todėl „interneto pilietis“ žino naujausius faktus, tendencijas, jaučiasi lygus ar net pranašesnis už dažnai anoniminį Kitą, nepripažįsta jokio autoriteto ir dalyvauja įnirtingiausiose jokių ribų nepripažįstančiose diskusijose. Sakoma, kad jis sparčiau ir ryžtingiau sprendžia, efektyviau veikia.

Knygos kultūra remiasi ne tiek fakto informacine, kiek jo prasmine puse – mintimi, idėja. Minčiai suvokti reikia daugiau laiko, atidos, mąstymo, kuris išveda į aukštesnes suvokimo ir supratimo sferas, supažindina su kitais prasmių ieškotojais ir mintijimo autoritetais. Knygos kultūra yra hierarchinė tiek abstrahavimo, tiek to proceso atstovavimo prasme. Jeigu autoritetu pripažįstamas asmuo, tai ir knyga su jo mintimis gali būti autoritetingesnis daiktas, negu fragmentų ir nuorodų į kitus fragmentus kupinas kompiuteris.

Taip kompiuteris ir knyga išsiskiria. Interneto pilietis – geresnis pašnekovas, knygų pasaulio pilietis – geresnis mokinys. Net paprasčiausias knygų turėjimas, anot sociologų, teigiamai veikia ne tik žmogaus savijautą, bet ir jo intelektinius sugebėjimus.

2010 09 02

10.12. Šiemet nuo liepos 1 dienos įsigaliojo Europos tarybos vaikų gynimo nuo išnaudojimo ir prievartos konvencija. Kai kurios šalys galvoja, kaip juridiškai sutramdyti ir tokį vis platesnį mastą įgyjantį reiškinį, kaip seksualinis turizmas. Į šį „verslą“, kurio metinė apyvarta apie 250 mln. eurų, yra įtraukta apie 10 mln. vaikų. 3 proc. sekso „turistų“ yra pedofilai. Iškrypėlių, lekiančių į užsienius ieškoti seksualinių kontaktų su nepilnamečiais, amžius jaunėja: jei prieš dešimtmetį tai buvo 30–40 metų asmenys, tai dabar – 20–30 metų. Visame pasaulyje priskaičiuojama 2 mln. mažamečių seksualinės prievartos aukų. To verslo pasekmės –1640 mėginimų nusižudyti, 2,5 mln. prievartavimų, 2 mln. abortų, 300 tūkst. naujų AIDS atvejų, 4,5 mln. vaikų papilomos užkrėtimų. Nuo europiečių „turistų“ labiausiai kenčia Azijos ir Afrikos šalys. Aukų daugiausia Kinijoje, Indijoje, Meksikoje, Tailande, Nepale, Filipinuose.

Kas ir kada nupieš iškrypėliškąjį Lietuvos peizažą?

2010 09 03

10.15. Henrikas Radauskas, cituodamas vieną prancūzą, yra pasakęs, kad poezija – tai „geriausi žodžiai, sudėti geriausia tvarka“. Pridurčiau: ir suteikią apšvietimą.

2010 09 04

Politologas Gintaras Aleknonis lrt.lt atkreipė mūsų dėmesį į „smagumą pravardžiuotis“: „Vienas populiariausių šiandienos mūsų viešosios erdvės užsiėmimų yra pravardžiavimas. Kaip įspūdinga – užklijuoji nepatikusiam asmeniui etiketę, paleidi vadinamąją auksinę frazę ir paskui žaviesi pats savimi, kaip ta etiketė ar frazė keliauja sau po pasaulį aukštindama, o gal dažniau juokindama aplinką.“

Kodėl smagu pravardžiuotis? Todėl, kad nereikia argumentuoti tiesos, pakanka įspūdingai fantazuoti. VSD pareigūnai buvo vadinami kurmiais, valstybininkas iki šiolei yra neigiama sąvoka.

„Nelengva paaiškinti, kodėl teisėja Neringa Venckienė visą laiką pristatoma kaip „dviem žmogžudystėmis įtariamojo sesuo“, o, pavyzdžiui, poetas Tomas Venclova nėra pravardžiuojamas „Stalino saulę Lietuvai parvežusiojo sūnumi“. Sūnus neatsako už tėvą, kaip ir sesuo už brolį. Pravardžiavimuose neieškokime logikos ir nuoseklumo, veikiau interesų.“

Šventa teisybė.

Eidamas jos nurodoma kryptimi, autorius randa, kad „vaizdingų pavadinimų kūrimas yra neatsiejama šiandienos viešosios erdvės dalis“, išaugantis iki legendų. Kaip vieną tokių G. Aleknonis nurodo sparnuotą frazę „ir tuomet dirbome Lietuvai“, Baltijos kelias nesibaigia, Lietuva yra regiono lyderė – ir pan.

Savo ruožtu pridurčiau „legendą“, kad racionaliai naudojamas tik privatus turtas ar kapitalas, kad jei „turtingas aš – turtinga ir mano valstybė“.

Tiek to. Klausykimės, bet girdėkim, kas sakoma.

2010 09 05

Ekonomikos profesorius Jonas Čičinskas pasakė: „Pirkti, turėti, statyti Mažeikių įmonę gali tik tie, kuriems politinės idėjos negadina naftotiekių“. Taip paprastai, aiškiai ir esmingai apibendrinta mūsų dviejų dešimtmečių „Mažeikių naftos“ epopėja.

J. Čičinskas visiškai pritaria R. Kuodžiui, kad Mažeikių įmonės strateginė paskirtis yra mitas. Strateginę reikšmę turi nafta, o ne perdirbimo įmonė. Strateginė įmonė yra „Klaipėdos nafta“, kuri užtikrina naftos produktų importą, o ne „Mažeikių nafta“, dabartinė „PKN Orlen Lietuva“.

Lenkų reikalavimai parduoti „Klaipėdos naftą“ yra bandymas ieškoti „ne ten, kur pametė, o kur šviesiau“. Lietuva padarytų teisingiausiai, jeigu patartų lenkams rasti gerus ir jiems, ir mums pirkėjus – tada gal įmonė galėtų perdirbti dvigubai daugiau naftos ir būtų pelninga. Tai tuo labiau aktualu, nes iki 2020 metų Europoje dėl naftos produktų paklausos smukimo bus uždarytos kelios stambios naftos perdirbimo įmonės. Kartu su naftos produktų vartojimu naftos perdirbėjai keliasi į Tolimuosius Rytus.

Lenkai šitai supranta. „PKN Orlen Lietuva“ tikrai bus parduota. Kadangi net pagal geriausius ekspertų vertinimus įmonė Lietuvoje verta 1,5 mlrd. dolerių, o pagal santūresnius – 0,7–1 mlrd., gi lenkų koncernas nori 2 mlrd., tai „Klaipėdos nafta“ tą „trūkstamą sumą“ pridėtų. Taigi, jei norim paremti lenkų bendrovę – parduokim savo tikrąją strateginę įmonę – paremsim dar ir su visu Lietuvos nacionaliniu energetiniu saugumu!

2010 09 06

11.45. Apie Vivijaną Reding, šiandieninę Europos Komisijos Komunikacijos komisarę, mes dar išgirsim – ji priklauso tai EK vanagų grupuotei, kuri, matydama ES prestižo smukimą ir naudodamasi finansų krizės sukeltais ekonomikos sunkumais, kurpia ES unifikavimo planus ir bando juos įdiegti pagal įprastas „šoko terapijos“ metodikas.

V. Reding parengė planą, kaip, naudojantis ryškesniu valdymo strategijos „personalizavimu“ arba, tiesiai sakant, nusavinimu, Europos Komisiją perkvalifikuoti į Europos Sąjungos vyriausybę. EK prezidentas Ch. M. Barosas tam pritaria. ES „prezidentas“ priešintis negalės, net jeigu norėtų; bet nenorės: jis, kaip ir V. Reding, yra nacionalinių valstybių priešininkas.

O V. Reding formulė aiški: Europos Sąjungos projektas bus garantuotas tik tada, kai ES turės savo vyriausybę. Irgi logiška: kokia valstybė be vyriausybės! Ir kaip toje valstybėje koegzistuos du prezidentai – Rompėjus ir Barosas? Ir apskritai, kiek ilgai žmonės pakęs niekieno nerinktą iš kažkur (kaip kažkada Rusijoje) išdygusią kažkokią komisiją su raudonųjų polinkių komisarais!?

„Centarlizavus komunikaciją“, t. y. įvedus komisarų veikimo viešojoje erdvėje kontrolę, V. Reding „kultūrinio šoko“ sėkmė priklausytų nuo EK prezidento, sako „projekto“ autorė. Ir čia ji teisi: jei Ch. M. Barosas vilčių nepateisins, kodėl jo „nepatraukus šalin“ ir projekto įgyvendinimo nepavedus pačiai Vivjenai? Visi čia savi, susitarimams atviri...

2010 09 07

9.25. Styvenas Hokingas (Stephen Hawking), bene geriausias pasaulio astrofizikas, nors ir kamuojamas baisaus paralyžiaus, visą gyvenimą atkakliai siekęs atskleisti Visatos prigimtį, priartėjo prie „mįslės įminimo“ tiek, kad savo su bendraautoriumi parašytoje knygoje „Didysis planas“ gali prieštarauti Isakui Niutonui, jog Kūrėjas nėra Dievas. Visata, anot S. Hokingo, susikūrė savaimiškai dėl gravitacijos savybių, sugebančių modeliuoti makrotvarkas, ir elementariųjų dalelyčių raiškos, slepiančios savyje „laisvos valios“ motyvą. Galutinio sprendimo dar nepadaręs ir vieningo vaizdo dar nenupiešęs mokslininkas neabejoja kitose visatose egzistuojant protingas būtybes, tik nėra tikras, kad jos galėtų patekti į mūsiškę, kadangi visatos yra uždari universumai. O jei galėtų – toks kontaktas būtų labai pavojingas, nes jo tikslas būtų žmonijos kolonizavimas. Dėl žemiškosios civilizacijos ateities mokslininko nuomonė aiški: jeigu per porą šimtmečių žmonija nesugebės išeiti į kosmosą savojoje visatoje, ji žus. Vienintelė galimybė išlikti – užkariauti kitas planetas.

Karas kaip priemonė išgyventi ir Žemėje, ir Visatoje – ne itin patraukli perspektyva gerovėje aptingusiai Vakarų civilizacijai. Tačiau jeigu ji dar turi kiek kūrybiškumo, gal gali pamąstyti ir apie alternatyvą? Juk nebūtinai emigruoti į kitas planetas turi versti, pavyzdžiui, mūsų pačių perteklius?

2010 09 08

9.42. V. Redin sukurtas planas, kaip ES sparčiau versti imperija sparčiai realizuojamas. Grasinant sankcijomis į EP posėdį buvo suvaryta kuo daugiau europarlamentarų, o juos netikėta ir padėtį apibendrinančia kalba pasitiko Europos Komisijos pirmininkas Ch. M. Barosas. Kaip liudija komentatoriai, ir kalbos pavadinimas („Dėl padėties Bendrijoje“), ir turinys (nuorodos į tai, kad krizė įveikta, dabar reikia įveikti nedarbą), ir stilius (pompastiškas optimizmas) buvo nukreipti į tai, kad EK pirmininkas panėšėtų į aukšto rango vadovą. Žurnalistai tą kalbą vadino B. Obamos mėgdžiojimu. Kai kas stebėjosi, kas EK prezidentas – H. van Rompėjus ar Ch. M. Barosas. Nei tas, nei tas, atrodo. Ir tas, ir tas yra „pereinamojo laikotarpio“ figūros, bet atliekančios joms skirtus vaidmenis: Rompėjus – nurodymą neišsišokti, Barosas – nurodymą panėšėti į premjerą. Kaip tik tokią jo paskirtį „EK pertvarkoje“ ir buvo nubrėžusi V. Reding, kuriai pavesta organizuoti perversmą. O kad jis organizuojamas esmingai, rodė ir „oratoriaus“ svarbiausias teiginys: 27 valstybių blokas turi susivienyti ir kalbėti vienu balsu. Priešingu atveju Europos Sąjunga ne kils ir plauks per pasaulį, o kiekviena valstybė skęs atskirai.

Ch. M. Baroso kalba – vienas ryškesnių pastarojo meto ES imperializavimo žingsnių.

2010 09 09

11.28. Profesorius Bronislovas Genzelis „Lietuvos žiniose“ klausia, ar įmanomas naujas Sąjūdis. Atsakydamas į šį pastaruoju metu itin dažnai keliamą klausimą, profesorius neatmeta tokios galimybės, tačiau sako, kad tauta turi turėti nacionalinio lygmens tikslus, kokius turėjo tada, kurie pagimdė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį – Nepriklausomybės atkūrimą ir kovą su savivaliaujančios valdžios korupcija. Abu tikslai vėl aktualūs. Deja, korupcininkai renkami Seiman, parlamentinės partijos valstybės finansavimą pasiskirstė korupciškai, eurosąjunginė priklausomybė tebevadinama nepriklausomybe (pastarieji du faktai prof. Genzelio neakcentuoti, bet logiškai išplaukia iš konteksto). Net jeigu ir susikurtų, „joks naujas Sąjūdis nieko nepadarys tol, kol Lietuvos piliečių mentalitetas bus artimas Afrikos genčių mentalitetui, kol žmonės nepasijus piliečiai“, baigia B. Genzelis. O kad jie tokie liktų, uoliai stengiasi visa mūsų švietimo sistema, viešosios erdvės „švietėjai“ ir viena po kitos ateinančios vyriausybės.

2010 09 10

13.09. „1986 metų balandžio 26 d. Černobylio AE (Ukraina) įvyko branduolinio reaktoriaus 4-ojo bloko avarija. Sprogimas sugriovė reaktorių, dalį elektrinės. Pakilęs į atmosferą didžiulis radioaktyvus debesis kelis kartus apsuko Žemės rutulį. Tai buvo pirmas toks branduolinis sprogimas žmonijos istorijoje. Pagal išmestų į atmosferą radioaktyviųjų elementų kiekį jis prilygo 300 bombų, numestų ant Hirosimos ir Nagasakio. Černobylio AE avarija yra pati didžiausia technogeninė katastrofa žmonijos istorijoje. Nuo „taikiojo atomo“ įvairiose šalyse nukentėjo milijonai žmonių, radioaktyviaisiais elementais buvo užkrėstos didžiulės teritorijos. Į avarijos rajoną valstybinės institucijos tiesiog prievarta siuntė žmones. Tai buvo jauni vyrai, kurie turėjo užterštose teritorijose likviduoti avarijos padarinius ir dirbti kitus darbus. Per ketverius metus avarijos zonoje dirbo per 7000 žmonių iš Lietuvos. Šiuo metu Lietuvoje jau yra mirę daugiau kaip 1250 žmonių, per 2000 tapo invalidais arba serga ligomis, kurios yra susietos su jų dalyvavimu Černobylio AE avarijos padarinių likvidavimo darbuose.“

Taip Kęstutis Kazlauskas rašo fotoalbumo „Černobylis: vakar ir šiandien“ įvade. Nedidelis, tik 72 puslapių albumas išleistas 2008 m. Prienuose ir į pasaulį paleistas absoliučiai savaveiksmiškai – kažkur Lietuvos viešojo gyvenimo palaukėse matomų į judėjimą „Černobylis“ susibūrusių černobyliečių. Kęstutis Kazlauskas, anuo metu dalyvavęs avarijos likvidavimo darbuose, 1997 m. kartu su broliu, gerai žinomu fotomenininku Juozu Kazlausku nuvyko prie nebegyvo monstro.

Vaizdai šiurpina. Tada, avarijos likvidavimo dienomis, tarybinis saugumas fotografuoti „likviduotojų“ gyvenimą draudė, todėl nuotraukų išliko nedaug. Jose eiliniai „likviduotojai“ nežinios ir nerimo kaustomais veidais, ne mažiau niūrūs „operatyvinės grupės“ vadovai, viena kita buities scena: vamzdis-prausykla, pirtis-kamera, maisto pilstymas į kareiviškas „baklages“, „Tiesos“ parodomasis skaitymas...

Užtat 1997-ųjų vaizdai – Žemės po branduolinės katastrofos pačiame Europos viduryje peizažai. Tiesa, gamta bando rodyti savo galias, keldama atžalas net pro asfaltą, nokindama ir barstydama žemėn niekieno nevalgomus obuolius, bet visa kita – langai į niekur ir dykra, kurioj – šimtai rūdijančių radioaktyvumu užkrėstų sraigtasparnių, automašinų, kranų. Tik tiek, kad jie surikiuoti. Ir vis dėlto katastrofos vaizdas baisus ir šiandien. O juk žmonės gyvi virė reaktoriuje, gavo „dozes“ keldami sarkofagą. Ir mirė ne vienas, ne dešimtys, o tūkstančiai, ir ne tik Lietuvoje.

Kodėl visa tai ir šiandien tebėra mūsų viešojo gyvenimo užribis?

2010 09 11

JAV Džordžtauno universiteto profesorius Čarlzas Kupšanas (Charles Kupchan) dienraštyje „The Washington Post“ sako, kad finansų krizės sukelta renacionalizacija, milžiniškas išsiplėtimas bei populizmas (= demokratiniai žaidimai) ES pavertė praeities dalyku. ES mirtis nebus žaibas iš giedro dangaus – bus „lėta ir pamažu progresuojanti nelaimė“. Pati didžiausia blogybė – ne krizės metu išryškėjęs ekonominis egoizmas, o politinio gyvenimo renacionalizacija: „Šalys siekia susigrąžinti suverenitetą, kurio kažkada atsisakė kolektyvinio idealo vardan“.

Kurti vieningą, bent jau taikoje pačiai su savimi esančią, Europą ėmėsi Vokietija, nenorėdama daugiau leisti „didžiųjų jėgos karų“. Tačiau jaunajai kartai šis senosios kartos idealas nebeatrodo toks svarbus: jaunieji ES lyderiai ES vertę mato tik per šalto proto apskaičiavimų prizmę. Suverenitetą išlaikyti labiausiai nori naujosios ES narės, nes nepriklausomybe jos galėjo naudotis tik labai trumpai. Neryškios asmenybės, kaip H. van Rompėjus ar K. Ešton, šių procesų gilėjimo sustabdyti negali.

Ne mažiau skeptiškas ir Beno Brunalo straipsnis „Ar perlips ES „Augusto slenkstį“?“ F. Fukujamos pranašystė nepasitvirtino, demokratinis gyvenimo principas nebeatrodo vienintelis pasirinkimas. JAV galybės menkėjimas yra akivaizdus daugiapolio pasaulio formavimosi faktas. ES projektas daugelį sužavėjo kaip naujo tipo neoviduramžiškos imperijos sukūrimo galimybė. Pokomunistinio pasaulio žmonių supratimas apie ES kaip gerovės erdvę dar padidino ES prestižą. Bet nuo to laiko, kai ES buvo radikaliai išplėsta, kai persirito finansinė krizė, vis dažniau klausiama, ar ES turi tiek galios, kad taptų imperija? Imperijų tyrinėtojas M. Doilas (Doyle) vartoja „Augusto slenksčio“ sąvoką, apibūdinančią bet kurios imperijos istorijos momentą, kai po vidaus negandų iškyla grėsmė imperijos egzistavimui. Augustui Oktavianui pavyko reformuoti Romos imperiją ir pratęsti jos egzistavimą. Ar pavyks tai ES? Laukia daugybė reformų – nacionalinių biudžetų kontrolė, energetikos sistema, bendra gynyba. ES nebėra NPO (nežinomas politinis objektas), todėl „Augusto slenkstį“ peržengti galėtų, mano B. Brunalas.

O ES funkcionieriai veikia. H. van Rompėjus siūlo įkurti bendrą Europos ekonominę vyriausybę (ne politinę – būtų per daug triukšmo) vietoj kai kurių jau esamų struktūrų. Iki šiol nesutarę, prancūzai ir vokiečiai jau yra linkę kurti ES vyriausybę iš visų 27 šalių valstybių ir vyriausybių vadovų. Tai būtų jau nebe tik ekonominė institucija. Taip pamažu, pamažu ir „susibendravardiklinsim“, priešingai bendroms pasaulio tendencijoms ir tautų valiai.

Galima suprasti vadovus: jie turi ieškoti išeičių tuo intensyviau, kuo aiškiau kyla problemos. Suprasti galima, tačiau sutikti – ne. Nes imperijos visada buvo tik problemų nutolinimo ateitin būdas. Po to problemos savo nasrus parodydavo dar aršiau.

2010 09 12

13.35. Pagaliau premjeras Andrius Kubilius apie emigraciją pasakė visiškai aiškiai: emigracija – neišvengiama!

Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje bedarbystė, ypač jaunų žmonių, gerokai didesnė negu ES vidurkis. Vyriausybė, anot premjero, kuria kai kuriuos įstatymus, kad darbdaviai mieliau priimtų į darbą jaunus žmones. Bet „pakankamai didelė dalis žmonių, ypač jaunų, turinčių jaunatviškos drąsos, tikrai važiuos į užsienį ieškoti ten geresnio gyvenimo. Tai yra turbūt neišvengiama“. A. Kubilius turi vilties, kad jaunimas „vėliau grįš su didžiule patirtimi“.

Tačiau interviu J. Špakauskui (DELFI) prezidentas V. Adamkus sako: „O visiems svajotojams, kuriantiems emigrantų susigrąžinimo strategijas, sakau – pamirškite, taip nebus. Sukurkime normalias sąlygas Lietuvoje, kur vyraus principas, moralė, atjautimas, pagarba, orumas, ir nebereikės kurti strategijų.“

Iki naujų metų iš Lietuvos išvyks dar 90 000 žmonių.

2010 09 13

10.20. Nesu krepšinio aistruolis. Tačiau kas dedasi „aplink“ jas, seku ir stengiuos suprasti. Žinoma, visas tas ir sporto, ir muzikos, pagaliau ir knygų muges gali vadinti vartotojiško gyvenimo būdo suformuotais emocijų iškrovimo ir vartojimo malonumo šventėmis – bus gryna tiesa.

Tačiau vertindamas jas tik ekonominiu ir socialiniu aspektais labai greitai gali įsukti į aklagatvį, prarasti pagrindinę kryptį, kuri paprastai yra virš visų „aspektų“, kuri yra visumoje. O visuma Lietuvoj yra tokia, kad labai primena pereito amžiaus 80-uosius. Aišku, niekas jokiam laikrašty tąsyk nebūtų galėjęs pasakyti: „Drebėk, CSKA, lietuviai ateina!“, kaip dabar „Lietuvos žinios“ prieš rungtynes su JAV sušuko: „Drebėk, NBA...“ Arba reziumuoti visas pasaulio čempionato rungtynes: „Mes vėl galingi!“ Mūsų demokratija tai mums leidžia. Ir mes tuo pasinaudojam kompensuoti savo ekonominio ir socialinio nepilnavertiškumo jausmą. Saviapgaulė, bet tokia, kuri išreiškia bendrą tendenciją – siekį vėl gyventi kaip galinga tauta, kokia buvome 1988–1989 metais.

Žodžiai žodžiais, o štai stūgsmai Vilniaus Rotušės ir kitose Lietuvos aikštėse ar susibūrimo vietose virpina orą tokiomis gaidomis, kuriose nė lašo rezignacijos, kuriose – tikėjimas ir viltis. Ir džiaugsmas, kad mes kai ką galim.

Išties galim. Susirinko jaunų vyrų būrys, sutarė nevaidinti žvaigždžių, nedaryti prognozių, dirbti (ne žaisti, o būtent dirbti!) šiose, o ne kitose rungtynėse, ne laimėti, o įmesti kamuolį, tokiu būdu atimant pergalę iš priešininko, ir ką gi – Nežinomieji tapo Nugalėtojais. Net jeigu būtų užėmę ketvirtą vietą, vis tiek būtų grįžę nugalėtojais: jie pirštu prikišamai priminė, kad viską daro žmonių sambūriai, bendruomenės, komandos. Mes – paprasti Lietuvos vaikinai, sakė krepšininkai. Atėjom žaisti, o ne dalinti pergalių. „Gali mus mušti, nugalėti, bet negali mūsų sunaikinti“, pasakė komandos treneris Kęstutis Kemzūra. Pasakė ne tik apie savo komandos krepšininkus, o apie lietuvius ir Lietuvą.

Kai atsimenu, kad Lietuvos gelmėse vienas po kito buriasi žmonių rateliai, klausdami, ką gi darom toliau, sirgalių balsuose virš aikščių girdžiu tą sveiką nacionalizmą, kuris prikėlė Lietuvą tada, prikels ir dabar.

2010 09 14

„Laisvas laikraštis“ paskelbė straipsnelį (be autoriaus pavardės) „Gal 1986–1992 iš tikrųjų ne itin norėjom vadovautis skelbiamais idealais?“ Nesuprantu, kodėl autorius nepasirašė, nes tekstas ne paskvilis, o nuoširdus pamąstymas apie tautos gelmes. Cituojamas Andrius Nakas, senokai kalbantis, kad Lietuva tampa tik teritorija, nieko bendra neturinčia nei su Sąjūdžiu, nei su jo metais svajota, galvota ir projektuota Lietuva. Jei kas būtų tada pasakęs, kad bus štai taip, kaip yra šiandien, būtų užjuoktas. Pats straipsnelio autorius daro prielaidą, kad gal tame idealų ir realybės neatitikime nieko baisaus: gal tada mes nė netikėjome tais skelbtais idealais – kaip įprasta, šaukėme vieną, gyvenome kitą gyvenimą? Tai minčiai paremti cituoja Nidą Vasiliauskaitę, kuri mano, kad „atsiskyrę“ ir „nuėję į Vakarus“ (jie gi buvo mūsų gero gyvenimo idealas) „atsiskleidėm visu gražumu“.

Todėl, anot autoriaus, „gal neverta rezignuoti, nes gal tai buvo iliuzija – gal Sąjūdis buvo tik atsiskyrimui nuo TSRS, tik sovietinei kariuomenei išvyti, o tautiečiai tada – 1986–1992 – iš tikrųjų ne itin troško vadovautis to meto gausiai skelbiamais idealais“? Ir tik dabar pradedame matyti tas savo ydas, kurių anksčiau nenorėjome matyti?

Kaip savo prielaidos patvirtinimą jis vardija daugybę iš tautos gelmių kylančių iniciatyvų, kurias kelia Sąjūdyje nedalyvavę ir valdžioms nepriklausę žmonės, visų pirma gamtosaugos ir paminklosaugos sferose. Gal taip vėl bręsta geros permainos?

Pastebėjau tą nedidelį straipsnelį todėl, kad jis liudija bendrą savijautą: bręsta geros permainos. Bet dar labiau vertinga ta publikacija, kad ji atskleidžia Sąjūdžio laikų vieną skaudžiausių problemų: tikrovė iš tiesų buvo tolokai nuo idealų. Lozungai buvo perimti, o veikta – kaip buvo įprasta – po lozungais. Kol galų gale pamatėm, kad negelbėja nė geresnė Sąjunga, kad reikia imtis atsakomybės patiems – kiekvienam. Ar beišeis kas iš to – sunku pasakyti. Ko gero išeis, jei mūsų pačių valdžia nustos arba mes ją priversim nebeveikti prieš mus, prieš savo liaudį, savo tautą.

Jau Sąjūdžio metais sakiau, kad išsivaduoti tikrai laisvei – laisvei su atsakomybe gyventi savo šalyje patiems be kitų šalių išmaldų ir nurodymų – bus labai sunku. Pasirodė sunkiau negu sunku: mes vis tebebėgam į kitus kraštus, užuot kūrę tvarką savo žemėje. Bet kurti pradedam.

Tai ir yra tikrosios laisvės viltis.

2010 09 15

Mes vis godojam atsilieką nuo europietiškosios demokratijos – tebesam homofobai, nacionalistai ir kitokie atsilikėliai.

Atsiliekam, ko gero, ir studenčių prostitucijos baruose, kurie vis intensyviau plėtojami Vakarų senbuvėse. Formulė paprasta: merginoms reikia pinigų, o ne vaikinų ar sutuoktinių. Juk jos studentės, tad turi mokytis, kad įgytų diplomus, laipsnius, vardus ir taip paklotų savo ateities pamatus vis akivaizdžiau feminizuojamoje visuomenėje. Tai ar ne geriau, užuot nusigėrus ir atsidūrus lovoje vyrais, kurie visai nepatinka, gauti pinigų iš patinkančio ir dargi pastoviai?

Tuo pasirūpinti padeda net specialios interneto svetainės. Jos nesančios „palydovių agentūros“, jos specializuojasi už mokestį suvesdamos vyrus su nuolatinio išlaikymo už intymias paslaugas ieškančiomis merginomis. Tam reikią ne tik sekso, bet ir simpatijos. Didžiausia svetainė turi pusę milijono klientų, vien Britanijoje – 26 tūkstančius. 1000 svarų yra minimumas, už kurį studentė jau gali pragyventi, 2–4 tūkstančiai – jau ne tik lova, bet ir „kitos gyvenimo situacijos“.

Į tokius sandorius merginos žiūri labai pragmatiškai. Kas trečia studentė už pinigus nusirengtų, beveik pusė sutiktų filmuotis apsinuoginusios. Psichologiją studijuojanti mergina sako: „Man patinka, kai viskas yra sąžininga, kai niekas neapsimetinėja, kad sutiko meilę visam gyvenimui.“ Iš savo rėmėjo ji iš viso gavo 6 tūkst. svarų.

Studenčių ir net moksleivių „rėmimo“ praktika plinta įvairiose šalyse.

Gal metas būtų atlikti tyrimą, kiek nuo tų tendencijų atsilieka Lietuva? O gal pralenkia?

2010 09 16

10.15. Prancūzijos Senatas po audringų per visą Europą nuvilnijusių diskusijų priėmė įstatymą, draudžiantį viešose vietose pasirodyti su veidą slepiančiais galvos apdangalais. Kad ir kaip keista (beje, o kodėl keista? – islamas burkų nešioti nereikalauja! – tai tik patys europiečiai jas tapatina su islamu), islamo šalių reakcija į šį draudimą buvo mažiau jausminga, negu europiečių: pareiškė, kad tai musulmonų diskriminavimo aktas, ir tiek.

Užtat pačioj Prancūzijoj atsirado tokių, kurios kategoriškai atsisako paklusti „neteisingam įstatymui“. Viena europinių laisvių išpaikinta imigrantė pareiškė: „Tai neteisėtas įstatymas. Jis prieštarauja individo laisvei, religijos laisvei ir sąžinės laisvei. Aš gyvensiu taip, kaip anksčiau, ir visada dėvėsiu veidą dengiantį apdangalą.“ Nors tai juridiškai neraštingos bobelės šūkaliojimai (kai individo laisvė tampa priemone atstovauti kolektyvinei laisvei, kitai reiškiančiai nelaisvę, ji nebėra „individo laisvė“), bet, žinoma, ji nemokės tos 150 eurų baudos, eis per nacionalinius teismus, kels skandalus ir kreipsis į Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre, kuris tik ir laukia panašių bylų, kad galėtų paremti ekstremistę, nes su jos pagalba galės griauti prancūzų nacionalines vertybes ir prancūziškumą, vykdydamas savo tikrąją misiją – griauti Europos tautas ir nacionalines valstybes.

2010 09 17

9.37. Naujausios apklausos rodo, kad euras nepatinka daugiau kaip pusei – 55 proc. – Europos Sąjungos šalių.

Labiausiai euras nepriimtinas britams – 83 proc., prancūzams – 60 proc., vokiečiams, ispanams – po 53 proc., portugalams – 52 proc., lenkams – 42 proc.

Šiuo metu euras įvestas 16-oje ES valstybių ir Juodkalnijoje, Kosove bei Andoroje. Kai kas mano, kad euro įvedimas yra svarbiausias monetarinis reiškinys nuo Romos imperijos laikų. (Jau pats sulyginimas koks cezariškas!)

Dauguma ES vadovų mano, kad euro žlugimas reikštų ir Europos Sąjungos žlugimą. Todėl ragina naudoti visas jo stiprinimo priemones imtinai iki bendrų visoms ES šalims mokesčių įvedimo.

Apžvalgininkai stebisi, kad, reikšdami antipatijas eurui ir juo nepasitikėdami, ES šalių gyventojai vis dėlto yra už Europos vienybę: Nyderlanduose ir Lenkijoje – 75 proc., Vokietijoje ir Portugalijoje – 69 proc., Slovakijoje – 68 proc., Ispanijoje – 67 proc.

57 proc. visų šalių gyventojų mano, kad krizė turėtų labiau suvienyti visose srityse.

Aiškinandamiesi tą vertinimų „nesutapimą“ gal turėtume galvoti, kad jo potekstėje – esminis klausimas: laisvų šalių sandrauga yra Europos Sąjunga ar Trečioji imperija (po Romos ir Šventosios Romos imperijų)?

2010 09 18

9.18. Kai kalbama apie Europos Sąjungą kaip Europą, politiniame lygmenyje ji matoma kaip vieningai administruojama erdvė, t. y. vienareikšmiška imperija. Kultūros politika ir ideologija postuluojamos priešingai – įvairovė vienybėje. Nors bendravimo realybė nori nenori perša bendrus civilizacinius standartus ir bendrą (anglų) kalbą.

Šitokioj situacijoj mes jau esame buvę. Ir ne vieną, o du, netgi tris kartus. Pirmąsyk tai buvo Abiejų Tautų imperija, antrąsyk – Rusijos imperija, trečiąsyk – Tarybų Sąjungos imperija (Reichas ne kažin kiek mus paveikė). Taigi mes žinom tai, ką kiti europidai turi sužinoti. Kodėl mus laiko atsilikėliais, o ir mes patys vėl kalbam, kad lietuviu galima išlikti ir nebekalbant lietuviškai, kad suvereniteto galima neprarasti ir imperijoje? Buvo daug visokių lenkiškai kalbančių „uolių lietuvių“, tačiau po to mums teko Lietuvos ieškoti tarp lietuviškai tebekalbančiųjų, deja. Tokios imperijoje neišvengiamos nutautinimo ir nutautėjimo pavietrės Vakarai nėra pergyvenę, todėl lengvabūdiškai kliedi apie vienybę, nors būtent ta „vienybė“ yra ne kas kita, kaip kultūrinis niveliavimasis ir viso to, kas tikrai originalu ir unikalu, lėtas marinimas. Nūdienos atveju – per žmogaus absoliučią laisvę viską „laisvai pasirinkti“.

2010 09 19

9.16. Ekologinį ūkį „Ecolonie“ (šalia Strasbūro) 1989 m. įkūrė grupelė išeivių iš Olandijos. Man atrodo, svarbiau yra netgi ne tai, kad išeiviai nutarė gyventi ekologiškai, o kad kartu – kolonijoje. Tarsi kolūky. Ar kibuce. Ar tiesiog bendruomenėje.

Tų olandų bendruomenės principas – pasitikėjimas, parama ir pagalba. Žemės valda (12 ha) ir pastatai nėra kurio nors konkretaus žmogaus nuosavybė – turtas yra bendruomenės. Verčiamasi daržininkyste, auginamos vaistažolės, parduotuvėlėj galima nusipirkti ir ožkos sūrio. Daržovės šviežios, iš lauko – tiesiai ant stalo. Tai atliepia naujausioms Paryžiaus madoms. Į koloniją (aplinkiniai ją linkę laikyti sekta) kasmet atvažiuoja norinčiųjų pabėgti nuo perdėto vartojimo pavargusių žmonių, apie 20 savanorių kasmet priimama padirbėti.

Mes jau buvom ir kolūkiuose, ir atsivalgėm chemikalais užterštų daržovių ir vaisių, bet vis dar bėgam vergauti švedų, ispanų, airių pievagrybynuose, braškynuose, vynuogynuose: ten brangiau moka. O užtektų pasakyti sau: kodėl aš turiu važinėti naujausiu mersu, nors už jį turiu visapusiškai parsidavinėti? Kiek laisvų žemių dirvonuoja Lietuvoj – ar mes negalim jose pratęsti dar nenumarintųjų mūsų tėvų natūrinio ūkio tradicijų? Pasaulis grįžta namo, ieško tikrų savo namų, o mes – tarnų kambarėlių svetybėse.

2010 09 20

9.34. Kas yra „Visuomio“ projektas?

„Visuomio“ akcija yra galutinio Lietuvos išvalstybinimo planas. Kad galėtų gauti dar vieną kitą milijoną papildomų litų biudžetan, vyriausybė atsisako bet kokių reguliavimo galimybių per ministerijoms priskirtą valstybės turto panaudojimą, bandydama daryti poveikį visuomenės poreikiams realizuoti. Valstybės turtą ji atiduoda vadybininkams, kuriems visiškai nesvarbu visuotinė gerovė, svarbu tik iš to turto gaunamas pelnas, o vyriausybė baigtinai tampa tik biudžeto surinkimo ir skirstymo institucija. Ar supranta tai ši Vyriausybė? Aišku, supranta. Nes seniai yra ne ekonomikos organizatorė, o finansų maklerė. Taip pagal liberalus ir turi veikti vyriausybė – perskirstyti iš mokesčių surinktus pinigus. Bet kuo čia dėti konservatoriai? O tuo, kad jie jokie konservatoriai, jie liberalai su kai kuriais konservatyvumo rudimentais. O gal ir be jų. Nes „Visuomis“, jeigu jis bus sukurtas ir pradės veikti, bus paskutinis Lietuvos valstybės ir viso gyvenimo būdo komercializavimo veiksmas.

2010 09 21

8.57. Pranešama, kad nuo kitų metų gegužės mėnesio Vokietija nutarė panaikinti apribojimus darbo jėgos judėjimui iš naujųjų ES šalių. Savo darbo rinką ji saugojo, naudodamasi maksimaliu ES direktyvų numatytu terminu.

Pagal emigracijos apimtį skaičiuojant tūkstančiui gyventojų Lietuva visą dešimtmetį pirmavo Europos Sąjungoje. Pernai ir šiemet užfiksuoti emigracijos rekordai. Kas mėnesį išvažiuoja apie porą dešimčių tūkstančių žmonių. Išvažiuoti nori trečdalis jaunimo.

O Lietuvoje jau dabar trūksta darbininkų statybose, autoūkiuose, ligoninėse ir kitur. Emigracija dabar naudinga Europos Sąjungai, tačiau ne besąlygiškai: ES ekonomika susideda iš nacionalinių ekonomikų, ir ten, kur jos silps, versis ES ekonomikos skylės.

Netgi oficialūs asmenys pripažįsta, kad emigracija iš Lietuvos yra baisi, didesnė būna nebent per karus ar politinius neramumus. Kad Lietuva galėtų atsigauti plėtodama aukštąsias technologijas, yra vienas iš mitų bandant pridengti tragedijos mastą.

Prieš porą tūkstančių metų, kai Cezaris nukariavo Galiją, Ciceronas pasakė: Cezaris Galiją pavertė dykuma ir pavadino ją taika. Vakarų sąjungininkų perimta Lietuva šiandien gražiausiai reprezentuoja Europos taiką.

2010 09 22

11.19. Anglija.lt štai kaip išradingai niekina Lietuvą: „Lietuva niekaip nesiryžta įteisinti dvigubos pilietybės. Bet vis daugiau lietuvių spjauna į grėsmę netekti Lietuvos pilietybės ir siekia gauti Jungtinės Karalystės pasą.“

Kodėl?

„Ši šalis rūpinasi savo piliečiais. Be to, kad ir kas nutiktų, ekonominė Anglijos situacija niekada nebus tokia bloga kaip Lietuvos“, „infoZONAI“ atsako viena iš spjovusiųjų į Lietuvos pilietybę.

Tiesa, gauti „Permanent Residence“, t. y. leidimą visą savo amžių gyventi Jungtinėje Karalystėje, esą nelengva: reikia pateikti per penketą nepertraukiamo gyvenimo JK metų gautus studijų dokumentus, diplomus, darbo sutartis, algalapius, banko išklotines, mokėti anglų kalbą ir kt. Tai reiškia: kad Anglija tave nupirktų, tu turi būti darbingas, išsilaikantis ir lojalus. Kas tai, jei ne komercinis sandoris? Beje, reikia „pasitikėti savimi“ ir nebijoti Anglijos pilietybės siekti netgi tuo atveju, jeigu tau buvo ne kartą pasakyta „ne“, sako pasą pagaliau „gavusi Londone gyvenanti lietuvaitė Vilma“, baigia Anglija.lt.

Lietuvaitė?

Gavus „Permanent Residence“ įgyjamos tokios pačios teisės, kurias turi Anglijos piliečiai. Būtent: teisės tos pačios, bet tik jos: Vilma niekada nebus nei anglė, nei britė, tik ateivė. Nebe lietuvė – tuo labiau.

Kas tada yra dviguba pilietybė?

2010 09 23

2008 metais „Vagos“ leidykla išleido Inesos Makovskajos iniciatyva parengtą biografinių apybraižų knygą „Rusai Lietuvos istorijoje ir kultūroje“. 512 puslapių knyga yra rusų veikėjų Lietuvoje biografinis žinynas, kuriame sukaupta tiek medžiagos, kad perspektyvoje visiškai reali darosi enciklopedija „Rusai Lietuvoje“. Mūsų nacionalinės savivokos brandai tai būtų rimtas stimulas ir iššūkis.

Kalbame apie kultūrų sąveikas, apie daugiakultūrinę terpę ir visokius kitokius „kultūrų ribų“ ir „paribio kultūrų“ reiškinius, bet kas ir kaip juos formavo, iš svarstybų konteksto dažniausiai iškrinta. Rengiant tokią knygą reikia pasakyti aiškiai: Švarnas, Lietuvos didysis kunigaikštis, buvo rusų ar lietuvių kultūros žmogus? Uljana, Tverės kunigaikštytė, Algirdo žmona, rusų pravoslavybės auklėtinė, skirtina politikos ar kultūros žmonėms ir ar toks skyrimas darytinas? Jeigu nedarytinas, tai, tokioj knygoj pristatant Muravjovą (Koriką), Kutuzovą, netgi Černiachovskį, ką daryti su naujausių laikų generalgubernatorių tipo veikėjais, kaip Mitkinas ar Dybenka, kurių žinyne nesama? Nutylėti konjunktūriniais sumetimais gal ir galima, tačiau gal teisingiau būtų žinoti ir nenaudėlių vardus, jų vaidmenis deramai apibūdinus įvadiniuose straipsniuose?

Esama problemų ir tikrų kultūrininkų traktavime. Pavyzdžiui, Konstantiną Galkauską ar Petrą Tarasenką priskirti „rusams Lietuvoje“ tikrai nedrįsčiau, nors piktintis dėl jų vardų žinyne nesirengiu. Tik visa tai turėtų būti kur kas aiškiau argumentuota teoriniuose vardynų apibūdinimuose.

Rusų bendruomenės Lietuvoje iniciatyva išleista knyga, kurią parėmė Lietuvos vyriausybė ir Rusijos vyriausybės bendratautiečių užsienyje reikalų komisija, yra labai sveika provokacija panašiai į Lietuvos kultūrą pažvelgti lenkams, žydams, vokiečiams, latviams. Nemanau, kad neturėtų ko pasakyti ir kitos tautos – armėnai, gruzinai, totoriai, čekai, vokiečiai.

Gal jau tikrai laikas iš metafizinių „polilogo“ aukštumų nusileisti ant žemės ir pažiūrėti, kaip tai vyksta konkrečiai, kaip tai daro konkretūs žmonės?

2010 09 24

Europos Parlamentas pritarė naujam dujų tiekimo reglamentui, kurį buvo parengusi ES Ministrų Taryba. Dabar reglamento tekstas bus paskelbtas leidinyje „Official Journal of the European Union“ ir po 20 dienų nuo paskelbimo taps įstatymu, kurio turės laikytis visos ES šalys. Jos per 2–4 metus turės pertvarkyti savo dujų ūkius taip, kaip to reikalauja naujasis reglamentas, o Europos Komisija žiūrės, ar padaryta taip, kaip reikalaujama.

Žodžiu, integracija ūkio srityje vyksta taip sėkmingai, kad švilpia.

Ką ji reiškia?

Deklaruojama, kad visi vartotojai turės lygias galimybes prieiti prie dujų šaltinių. Tačiau visa ES teritorija suskirstoma į zonas, kurios yra tarsi dujų cirkuliavimo reguliavimo regioniniai centrai. Baltijos šalis numatoma sujungti su Lenkija, Airiją – su Anglija, Daniją – su Švedija, Čekiją ir Slovakiją – su Vokietija. Rumunija, Prancūzija ir Lenkija vienu metu priklausys dviem zonom, Vokietija ir Prancūzija turės tiesioginį ryšį net su trimis. Jeigu kas nemato šito zonavimo politinių pamušalų, palieku galimybę pasitikrinti politinę regą.

Lietuva labiausiai džiūgauja, kad ji pagaliau bus nebe „sala“ – turės išėjimą į Lenkiją. Ar beturės išėjimą į Rusiją – nesakoma. Jeigu jis nutrūksta, vietoj tiesioginio mes džiuginami daugiapakopiu išėjimu į ES per Lenkiją? Ką reiškė Lenkijos triūsai mūsų labui „Mažeikių naftoje“ – žinom: mokėjom už benziną brangiausiai iš Baltijos šalių. Čekų parlamentaras EP įspėjo, kad dujų tiekimo krizės atveju „ypatingasis reguliavimas“ kelia pavojų sulaukti dujų kainos didinimo. „Bendras reguliavimas“ (sąjunginis reguliavimas) visada yra anonimiškas ir neskaidrus, o tokie paprastai kainas didina.

Taigi, užliejami ES vandenyno taip pat ir dujų sektoriuje, mes iš vienašalio korupcinio ryšio patenkame į daugiašalį, dar labiau anonimizuotą, visiškai ir nevaldomą tarptautine korupcija kvepiantį dujų verslą.

Mūsų sala su tokiu kanalu murkteli į korupcinį vandenyną.

2010 09 25

Olandai, naudodamiesi eurosąjunginėmis lėšomis, dabar intensyviai gerina savo kelius – asfaltą keičia kur kas patvaresniu betonu. Kad žalieji neužpultų dėl netinkamo atliekinio asfalto panaudojimo ar, pavyzdžiui, atsikratymo verčiant į Baltijos jūrą, pradėta ieškoti kitų jo realizavimo būdų. Ir rasta. Kas ką suuostė pirmas, kas dabar pasakys, bet, atrodo, iniciatyva priklauso landiesiems skudurynų ir sąvartynų lietuviams. Jie nepralenkiami senų automobilių supirkėjai, jie jau bandė vežti Lietuvon granuliuotą nuotekų dumblą, statybines ir radioaktyvias atliekas. Surado ir granuliuotas asfalto atliekas.

Prisidengdami vadinamuoju „žaliuoju atliekų sąrašu“, kuriuo EP ir ET greta kitų leidžiama į ES šalis įvežti ir išvežti bederves bitumines kelių statybos ir priežiūros medžiagas, olandai, latviai ir lietuviai greitai suorganizavo tiekimo tinklą, ir nuo 2009 metų rudens net per Kalėdas Klaipėdos uostan plaukė dešimtys olandų laivų, iškraunančių dešimtis tūkstančių tonų asfalto dangos atliekų. Iki šiol jų atplukdyta 300 tūkstančių tonų. Tona naudoto asfalto gamtai padaro 1800 litų žalos.

Aplinkosaugininkai nustatė, kad atliekos vežtos nelegaliai. Tiekėjai ir gavėjai ginčijasi, kad jos nėra atliekos, o žaliava, kaip ir kaimynui perduota jam dar tinkanti naudota automobilio padanga. Kaimo žvyrkeliams tokia danga esą visai tinkanti. Klausimas įklimpo teismuose. Kas ten dedasi – žinom.

O Lietuva tampa ir ES atliekų sandėliu.

2010 09 26

7.21. Užgriuvo kraštą orda, nusiaubė ir išjojo.

Nuo upės vadas siunčia pažiūrėti, ką daro gyventojai. Keikia tave, sako žvalgas.

Grįžta atgal, dar kartą nusiaubia. Vėl siunčia patikrint. Verkia, praneša žvalgas.

Grįžta ir dar kartą peraria. Ką daro dabar? Juokiasi, sako žvalgas. Gerai, sako vadas, tvarka.

Putinas skambina Kubiliui. Parduok Lietuvą, sako. Mokėsiu kiek prašysi. Bet su sąlyga – kad nebebūtų nė vieno lietuvio.

Palauk, sako Kubilius. Leisk porą dienų pagalvot.

Skambina Putinas po poros dienų: kaip?

Gerai, sako Kubilius. Sutinku. Po poros metų.

Lietuva nebepyksta, nebeverkia – juokiasi. Viskas gerai, tvarka.

2010 09 27

9.50. Rugsėjo pabaigos pilnaties šviesa yra kraupi. Tarsi anapusinis pasaulis atrodo toj šviesoj sodyba. Trobesiai įsikibę žemės ir visiškai besvoriai. Per kiemą bėga katė – ne bėga, plaukia. Bet koks judesys čia netekęs konkretumo, forma – apibrėžtumo, erdvė – jungties.

Tačiau šviesa yra. Ir ji vienintelė čia tikra. Ji sklinda iš dangaus ir sminga į kūną tūkstančiais tylių, gal tik molekulėms girdimų smūgių, kurie jungiasi į tai, ką gali vadinti šiurpu, siaubu.

Mirties šviesa.

Saulės šviesa juda. Mėnulio šviesa – be judesėlio. Jos apgaubti nurimsta daiktai. Net judantys.

Kaip Lietuva dieną.

2010 09 28

9.33. Taip tiesmukai, kaip tai buvo pasakyta per Valdovų rūmų finansavimo pagrįstumo aptarimą LTV „Savaitės atgarsiuose“, dar nebuvo išsireikšta: parodykit įstatymą, kur būtų parašyta, kad kultūra finansuojama netapačiu kitoms ūkinės veiklos sritims režimu, tada bus galima kalbėti, kas ir kiek turi skirtis, o kol tokios juridinės nuorodos nėra, kultūrai bus taikomi ekonominiai veiklos kriterijai.

O aš visą laiką galvojau, kad mūsų viešosios galvos skiria alaus gamybą nuo simfonijos atlikimo ar tų pačių rūmų atkūrimą nuo aukštybinio biurų statinio rentimo!

Komercializacija taip giliai prasiskverbė į sąmonę, kad išplovė visas nerašytines nuostatas, susiklosčiusias pasaulio kultūros kūrimo praktikoje ir supratime, svarbiausia iš kurių buvo ši: dvasios tvarinys netapatus buities daiktui.

Žinoma, Valdovų rūmų atkūrimo epopėjoje esama ir juodųjų skylių. Bet apie jas turi būt šnekama kaip apie asmenų padarytus nusikaltimus. Juk galima nustatyti, kodėl statybos darbai buvo vertinami pagal restauravimo įkainius arba kodėl už stadiono pinigus buvo liejami privataus viešbučio pamatai. Tačiau dėl nusikalstamos veikos fragmentų kalbėti apie Valdovų rūmų ar Nacionalinio stadiono nereikalingumą yra nusikalstama destrukcija, baisesnė už kartu sudėjus visus finansinius nusikaltimus, padarytus ar galimus padaryti tuos objektus statant: su jais Lietuva dar šiokia tokia valstybė, be jų – skudurynė. Kol kas, deja, tokia.

Tik kodėl niekam nekyla noras kalbėti apie iš valstybės iždo apmokamas rinkimines partijų skolas? Kodėl „ėjimas į nežinią“ tiriant ir tuo pat metu atstatant Valdovų rūmus yra ne kūryba, o afera, gi einant į rinkimus partijoms, jau iki tolei išlaikytoms iš valstybės iždo, dar ir pačių pasidarytos rinkiminės išlaidos kompensuojamos? Todėl, kad taip parašyta įstatyme? O kas jį parašė?

2010 09 29

9.44. Europos Sąjungos imperializacija vyksta visais frontais – ir viršūnėse, ir pažemėse.

V. Reding projektas Europos Komisiją paversti Europos Sąjungos vyriausybe po Ch. M. Barozo pasirodymo su „metine kalba“ dabar varomas tyliai. Užtat vykdomi grandioziniai ekonominiai projektai, bene ryškiausias pastaruoju metu – dujų tiekimo „susisteminimas“, panaikinant daugiapakopės ES kontrolės nesiekiančias „salas“, tokias kaip Lietuva. Viena po kitos ES šalys nuima „laisvo darbo jėgos judėjimo“ apribojimus, patraukdamos iš vargingesniųjų šalių vis didesnius emigrantų srautus.

Dabar štai Europos eismo policijos tinklas, vadinamasis Tispolas, paragino Europos Sąjungą priimti naujas taisykles, pagal kurias būtų laikoma, jog kelių eismo taisyklių pažeidimo atveju valstybių sienos neegzistuoja. Dabar eismo pažeidėjas užsienietis bausmės išvengia, jei jam pavyksta išvykti iš šalies, kurioje pražangą padarė. Priėmus siūlomas taisykles pažeidėjai būtų persekiojami savo šalies pareigūnų, kurie veiktų jau užsienio šalies vardu. O pačių vairuotojų reikalas būtų susipažinti su šalių, per kurias jie rengiasi keliauti, kelių eismo taisyklėmis. Puiki integracijos mokykla!

Tispolas tvirtina, kad taip būtų galima išgelbėti apie 400 gyvybių kasmet. Užsieniečiai Europos Sąjungos keliuose sudaro 5 proc., bet padaro 15 proc. visų greičio viršijimo pažeidimų. Todėl gelbėjant europiečių gyvybes reikia naikinti sienas. Europos Sąjungai šiuo metu pirmininkaujanti Belgija sveikina tokį Tispolo pareiškimą, nes toks susitarimas esąs vienas svarbiausių jos prioritetų.

2010 09 30

B. Obamos sudaryta deficito komisija siūlo mažinti socialines išmokas ir ilginti pensinį amžių Jungtinėse Valstijose.

P. Krugmanas mano, kad socialinės apsaugos sistemos puolimas nėra susijęs su dolerių taupymu, jis susijęs su ideologija, o už viso to slypi nežinojimas ir abejingumas daugumos amerikiečių likimui. Sakoma, kad išmokų apimtys gali nebeatitikti realių biudžeto galių, todėl ir siūloma galvoti apie išmokų mažinimą ateityje. Pensijų karpyti šiuo metu nesiūloma, nes speciali pensijų sąskaita (Patikos fondas) šiuo metu perteklinga. Tačiau Obamos kompanija jau rūpinasi ateitimi. „Taigi siekdami išvengti galimo išmokų mažinimo ateityje, mes turime mažinti ateities išmokas. Gerai skamba, ar ne?“ – ironizuoja P. Krugmanas.

Kaip ir JAV konservatoriai, Lietuvos konservatoriai kalba tą patį. Tik socialinių išmokų sumažinimą jie projektuoja ne ateityje, pensijas jie mažina jau dabar, nes Sodra paskendusi skolose, o apie kokį nors amortizacinį fondą nė nesapnuojama. Ir iš ko gi jį kurti, jeigu visi darbingi išvažiuoja!