Sausis Spausdinti
2010
Parašė Romualdas Ozolas   
Sekmadienis, 31 Sausis 2010 00:00

2010 01 01

10.34. Sakantieji, kad nauji metai – tai tik skaičiukų pakeitimas, nėra visai neteisūs: ir visuomenėje vykstantys procesai, ir juose dalyvaujančių bei „skaičiukus“ rašančių žmonių nuotaikos kinta ne pagal kalendorinius ciklus: esama visuomenės pakilimo ir nuopuolio ciklų, žmogaus dvasinės depresijos ar skaidros periodų, klimato kitimo ar civilizacijų plėtotės laikotarpių. Jie tik sąlyginai gali būti gretinami su kalendoriniais matmenimis. Ta prasme ir svarbu nepaskęsti kalendorių „skaičiukuose“.

Ir vis dėlto naujo metai gali būti Nauji. Tai priklauso nuo žmogaus noro apsivalyti nuo praėjusio meto pergyvenimų, išgyvenimų, nuotaikų, darbų apnašų ir tarsi pradėti viską iš naujo. Tas tarsi tikrai yra tarsi. Viskas ir toliau tęsis kaip buvę, turėsi ir nauju skaitmeniu žymėti metus, ir tįsti praėjusių metų skolas, dirbti kadai pradėtus darbus, susitikinėti su tais pačiais žmonėmis, popstyti tas pačias viltis, galų gale – varyti tą pačią savo biografiją, bandydamas nugramzdinti užmaršty, kas joje nepuošia, ir pridurti, kas vaizdelį bent jau iš tolo gerina. Taip. Tačiau. Jei nebūtų tokios visuotinai pripažįstamos atsinaujinimo vilčių datos, kokia žmonėms yra tapusi praeinančių metų gruodžio 31-oji ir naujųjų sausio 1-oji, vargu ar labai džiūgautume, likę vienų vieni su savo nekalendorinių procesų tekėjimu.

Tad gal ir nėra labai nepriimtina ta tegul ir vaikiška naujametinio apsivalymo ir nenaujų vilčių ar siekių suvokimo ir išsikėlimo sau tradicija. Tuo labiau – lietuviams, kurie Europoje beveik visur paskutinieji pagal „pažangos rodmenis“, o pirmaujantieji pagal atsilikimus.

Ko – be savo asmeninių troškimų – galėtume palinkėti sau ieškoti ir siekti? Man rodos, svarbiausia būtų virš visų – ir asmeninių, ir visuomeninių, ir pasaulinių – klausimų ir problemų, o jeigu tai neįmanoma, tada pro visus tuos klausimus ir problemas įžvelgti ne tai, kas iškyla prieš mus kaip duotybė (tai suvokti irgi būtina), bet pro šios dienos, pro Laikinosios Lietuvos tikrovę įžvelgti ir pamatyti tai, kas nepraeina ir neturi pareiti – įžvelgti Amžinąją Lietuvą. Kuri nepraeina ir neturi praeiti.

Tai – rimta greitoji pagalba ir sau pačiam.

Tai – už visų mums tenkančių skaičių esanti prasmė.

2010 01 02

10.29. Na taip, labai smagu mokslininkams pasakoti apie naujausius Visatos tyrimus, ypač – juodosios materijos apmąstymų fone. Kur nebus smagu: jie turi tokį daikčiuką, kaip Hablio (Hubble) kosminis teleskopas, kuris teikia tiesiog neįtikėtinų galimybių skverbtis į kosmosą ir piešti visai kitokius jo vaizdus, nei buvo įsivaizduojama prieš dešimtmetį, nekalbant apie šimtmetį. Už mūsų Saulės sistemos aptikta daugiau nei 400 planetų. Mūsų Paukščių tako galaktika, turinti keletą vijų, besisukančių apie centrinę Galaktikos ašį, susideda iš 100 mlrd. žvaigždžių, milijardai iš kurių turi savo planetų sistemas. O visa tai kartu – tik taškas Visatoje, persmelktoje juodosios energijos, vadinamos juodąja medžiaga, iš kurios iš esmės ir iškyla visi šviesuliai. Būtent ta energija ir valdo, susiedama visatos chaotiškąją tvarką visai kitais, negu fizikos aprašomais, saitais. Bet kas yra ta juodoji medžiaga, astronomai pasakyti negali.

Tai, žinoma, ne tik smagu, bet ir gražu, jeigu manysi, kad tie vaizdai su mūsų gyvenimu neturi nieko bendra. Bet kai tau pasako, kad kamuolys, pagal fizikos dėsnius turįs pradėti kristi žemyn po tam tikro laiko, kai išseks atatrankos į žemę jam suteikta energija, pagal tos nežinomos medžiagos dėsnius turi kilti aukštyn ir judėti didėjančiu greičiu, mūsų šiandieniniam suvokimui suduodamas rimtas smūgis. Ar ne per daug jų vienu metu – kinta ir Visatos, ir gyvybės kitose planetose galimybių, ir pačios gyvybės pavidalų, Žemės ateities, žmogaus paskirties, žmonijos išvaizdos supratimai... Kaip atlaikyti visa tai su gyvenimui būtina dvasios rimtimi?

2010 01 03

10.00. Nuo sausio 1 dienos Ignalinos atominė elektrinė sustabdyta. Ką tai reiškia situacijoje, kai atominės elektrinės paspartintais tempais statomos kitapus Nemuno Rusijai priklausančioje Prūsijoj, Nemuno aukštupy Baltarusijoj, prie Baltijos jūros šiaurinėj Rusijoj? Tai reiškia, kad Lietuva elektros energiją pirks iš Rusijos ir Baltarusijos užuot pati ją pardavinėjusi. Kliedėdama apie energetinę nepriklausomybę, Lietuva tuo pat metu klimpsta į visišką energetinę priklausomybę. Kieno dėka? Europos Sąjungos dėka: energiją saugiai dar 15 metų galėjo gaminti IAE, kol bus pastatyta nauja Lietuvos atominė elektrinė. Toks tikslas ir buvo? –branduolinį reaktorių nepatikimojoj Lietuvoj užgesinti kuo greičiau?

Ar tai ne dar vienas mūsų pardavimo Rytų geopolitinės įtakos zonai veiksmas? Sudėk tuos dėmenis – dujų vamzdis Baltijos dugnu, saugomas rusų karinio laivyno, užgesinta XXI amžiaus elektros energijos gamykla, Lietuvą energetikai dar stipriau prišvartuojant prie Rusijos, pagaliau – nuolatinis Berlyno, Paryžiaus ir Maskvos flirtavimas per mūsų galvas – ką visa tai turėtų reikšti?

2010 01 04

8.43. Susumuodamas 2009 metų įvykius, Kęstutis Girnius, nuosekliausiai Lietuvos gyvenimą komentuojantis ir panoramiškiausiai viską suvokiantis politikos apžvalgininkas, „Lietuvos žiniose“ pastebi, kad Lietuva negali gyventi taip, kaip Ispanija, Vokietija ar kitos šalys, turinčios stabilesnes ekonomikas ir platesnes rinkas – jų priklausomybė nuo kitų šalių kur kas mažesnė. Tai svarbi mintis.

Tačiau mūsų politinis protas, užuot bandęs rasti lietuviškuosius išgyvenimo šaltinius, stiprinančius mūsų nepriklausomybę nuo kitų, ieško būdų, kaip dar stipriau susisieti su užsieniais, integruotis ir priklausyti. Ne kalbos apie savo verslo kūrimą – vidutiniojo ir smulkaus verslo substrato brandinimą, galintį bent kiek patikimiau saugoti nuo tarptautinių ekonomikos vėjų, o užsieniečių investicijos (kitaip sakant, Lietuvos ekonominės infrastruktūros užsieninis perpirkimas) matomas kaip vienintelis išsigelbėjimas, į tai orientuojant ne tik politinę retoriką, bet ir realius veiksmus.

Deja, tai ne klaida. Tai – koncepcija. Klaidinga koncepcija.

Ji kyla visų pirma ant nepasitikėjimo tauta, kuri laikoma neatsikračiusia tarybiniais metais įgytų ydų ir nepatikima bei netinkama kūrybiniam darbui. Tinkami yra „ne čia“. Tinkami yra Vakaruose. (Užtat geri yra ir skandinaviški bankai, neduodantys paskolų Lietuvos verslininkams, ir danų kiaulininkai, teršiantys Lietuvos žemes ir nuodijantys lietuvius, net ukrainietiška elektra yra geresnė už Ignalinos AE energiją!) K. Girniaus pastebimas A. Kubiliaus vyriausybės nutolimas nuo tautos nekreipiant dėmesio į jos pyktį darosi nusikalstamas (šio žodžio K. Girnius nevartoja), nes žmonių nepasitenkinimas valdžia perauga į nepasitikėjimą valstybe.

Tai šiandieniniam elitui – nė motais. Du tai patvirtinantys faktai. Niekas dorai nereaguoja į Seimo narių sąmoningai nusikalstamai įsigyjamus automobilius. Užtat ES pagyros dėl drastiško „diržų suveržimo“ eksponuojamos kaip neabejotinas Vyriausybės darbo kokybiškumo argumentas.

2010 01 05

9.37. Dubajuje atidarytas 818 metrų aukščio dangoraižis „Burj Dubaj“, turintis 160 aukštų, 1044 butus, 49 aukštus įvairių biurų, 49 greitaeigius liftus, 8 eskalatorius. Jį statė 12 000 darbininkų, sunaudoto 330 000 kubinių metrų betono, 31,4 tūkst. tonų plieno. Iki šiol aukščiausias buvo Taibėjaus 508 metrų dangoraižis.

Galima būtų pasakyti: dar vienas beprotiško gyvenimo simbolis. Dubajus turi 80 mlrd. dolerių skolų. Emyratas neturi gamtinių išteklių, jis vos nebankrutavo tik todėl, kad tokių išteklių turintis Abu Dabio emyratas paskolino 10 mlrd. dolerių. Bet dangoraižio statyba nesustojo, butai beveik išparduoti, nors už kvadratinį metrą mokėti reikėjo apie 50–60 tūkst. dolerių. Dabar dangoraižis tarsi simbolizuoja, kad krizės ateina ir praeina, o gyvenimas klesti.

Inžinieriai šiuo dangoraižiu prasiveržė į dar didesnes aukštumas: galima pastatyti ir aukštesnį nei kilometras statinį. Tik laiko klausimas, kada Dubajus imsis (sakoma, po 10 metų) kilometro aukščio dangoraižio, kada Kuveitas pastatys aukštesnį nei kilometro „Šilko kelią“, kada 1,6 kilometro dangoraižis iškils Saudo Arabijos Džidoje.

Galima, žinoma, apie šitą civilizacijos proveržį galvoti kaip apie praeinantį reiškinį – ne viena tokia civilizacija išliko ir vėl nugrimzdo į smėlį , į džiungles. Tačiau faktas lieka faktu: Pietūs dabar spindi stiklo ir plieno dangoraižiais, Pietūs ir Rytai gamina didžiąją dalį pasaulio produkcijos, o senieji Vakarai blanksta ir smunka.

2010 01 06

9.31. Visi analitikai pripažįsta, kad skolose paskendusių ES valstybių ir visos ES ekonomikos kelias bus varginamai ilgas. Europos Komisija tiesiog nurodė vyriausybėms viešojo sektoriaus skolas ir deficitą susitvarkyti taip, kad nebūtų stabdomas lėtas ir nestabilus ekonomikos atsigavimas. Milijardai, vyriausybių skirti šalių ekonomikoms stabilizuoti, atrodo, ištuštino jų iždus. Jeigu nebus rasta vidinių rezervų, gali ištikti antroji krizės banga, kuri būtų dar žiauresnė. Duomenys būtent tai ir rodo: 2008 m. euro zonos valstybių deficitas siekė 2 proc. BVP, 2009 m. – jau 6,4 proc., 2010 m. sieks 10 procentų.

Visa tai bus rimtas išbandymas pačiai ES: vyriausybių muštynės dėl palankesnių finansavimo sąlygų gali sukelti trintį, kuri jau šiuo metu kelia klausimą apie galimybę šalį pašalinti iš ES arba sąlygas jai pasitraukti.

Kitų priemonių, išskyrus didesnę mokesčių naštą piliečiams ir išlaidų mažinimą socialinėms išmokoms bei viešajam sektoriui ES vadai pasiūlyti negali.

2010 01 07

10.26. Apibūdindami Baltijos šalių padėtį ES ekonomikos krizės kontekste, visi apžvalgininkai kalba apie ją kaip apie katastrofą, prilygstančią tai, kuri ištiko šias šalis po TSRS žlugimo, kai eksporto į Rytus ryšiai nutrūko ir Baltijos šalims reikėjo ieškotis naujų orientyrų.

Tuos „naujus orientyrus“ Baltijos šalys susirado – su didžiulėm pastangom ir nuostoliais įsiskverbė į Vakarų rinkas. Dar giliau integravosi 2004 metais, įstodamos į Europos Sąjungą. Tai, ką apžvalgininkai vadina sparčiu Baltijos valstybių ūkių plėtojimu, buvo ES teise besinaudojančio užsienio kapitalo „investicijų“ siautėjimo laikotarpis, kurį geriausiai apibūdina per krizę išryškėjusi Skandinavijos bankų grobuoniška veikla bei danų kiaulininkų invazija. Ypač godus lietuvių patiklumas suformavo „vidinę problemą“ – neregėtą nekilnojamojo turto ir būsto statybos burbulą.

Tarptautinių valiutos spekuliantų sukelta „finansų krizė“ smogė „Baltijos tigrams“ taip, kad jiems atsipeikėti pavyks geriausiu atveju per aštuonetą metų. BVP lygį atkurti prognozuojama 2014–2016 metais.

Estijoje padėtis patenkinamiausia dėl to, kad estai turėjo sukaupę finansinių atsargų ir buvo labiausiai pasirengę veikti virtualioje laisvosios rinkos erdvėje.

Latviją slegia 7,5 mlrd. eurų tarptautinė skola. Lietuvos padėtis ne ką geresnė, nors valstybės paskolų lakštų, privatizavimo įplaukų, paskolos iš daugiašalių šaltinių gerokai sumažino 2009 metų biudžeto deficitą. Ką tai reiškia žmonėms, ekspertams nerūpi – jiems svarbu, kad nebūtų „skylių“ ES ekonomikoje, kuri konstruojama ir kontroliuojama pagal lygiavos principą.

Nenuostabu, kad „užsienio paklausa“ kils sparčiau, negu ją galės tenkinti „vidaus sektorius“ – gamyba ir toliau žlunga. Trečiąjį ketvirtį statybos apimtys sumažėjo beveik perpus, smunka mažmeninė prekyba, auga nedarbas, šiemet pasieksiantis 20 proc., o mažėsiantis labai lėtai.

Išeitys? Lanksti darbo jėga, maži atlyginimai ir silpnos profsąjungos leidžia Baltijos šalims varžytis dėl užsienio investicijų, sako ekspertai.

Kitaip sakant, mūsų pranašumas – „trečiųjų šalių“ statusas.

2010 01 08

11.01. Viešojoje erdvėje neakcentuojama, kad euro zonos valstybės klimpsta į skolas, padėtis toliau tik blogėja, o Europos centrinio banko prezidentas Žanas Klodas Trišė (Jean Claud Trichet) kalba apie tai, jog bankas dėl beribio skolinimosi prarado galią valdyti infliaciją. Tai reiškia ne ką kita, kaip euro projekto žlugimą. Neveltui į nacionalines valiutas ambicijomis be amunicijos paremto euro projekto apologetai žiūri nebe taip priešiškai, bent jau aptilę.

Šešiolikos euro zonos valstybių narių biudžeto deficitas pernai siekė 6,4 proc. BVP, nors 2008-aisiais buvo vos 2 proc. nuo BVP. Šiemet jis išaugs iki 10 proc. Graikijos biudžeto deficitas siekia 12,7 proc. BVP. Jai nurodyta gelbėtis pačiai. Ispanija, Portugalija, Airija, net euro zonai nepriklausanti Jungtinė Karalystė patiria problemų, sekinančių pasitikėjimą euru kaip tarptautinio atsiskaitymo valiuta.

Ar įmanoma konsoliduoti pastangas išlaikyti eurą kaip ES vienijantį faktorių, kai pats Europos gyvenimo būdas ir gerovės filosofija verčia skolintis iki ES iždo dugno?

2010 01 09

10.47. Žurnalas „International Living“ pagal tinkamumo gyventi indeksą ištyrė 194 pasaulio valstybes ir nustatė, kad Lietuva tinkamumo sąraše užima 22 vietą – aukščiausią iš visų vidurio Europos valstybių ir yra aukščiau už Jungtinę Karalsytę, Švediją, Airiją, į kurias taip bėga broliai lietuviai, netgi už Japoniją, kuri daug kam iš mūsų – svajonė. Estija užėmė 32, Latvija – 40, Lenkija – 35, Baltarusija – 109, Rusija – 111 vietą.

Vertinimo kriterijai buvo: pragyvenimo išlaidos, kultūra ir laisvalaikis, infrastruktūra, saugumas ir klimatas. Taigi – ne socialinės garantijos, o tik galimybės geriausiai išleisti turimus pinigus. Gaila, kad į kriterijus neįjungta prostitucija, gal būtume pakilę dar aukščiau.

Pirmoje vietoje puikuojasi Prancūzija, trečioje – Šveicarija. Toliau eina Vokietija, naujoji Zelandija, Liuksemburgas, JAV, Belgija, Kanada, Italija.

Blogiausia gyventi, anot žurnalo, Somalyje, Jemene, Čade, Afganistane ir Siera Leonėje.

Jei šį tyrimą vertinsim ir kaip piniguočiams metamą jauką, sau gal galėtume pasakyti, kad pas mus dar ne viskas sugriauta?

2010 01 10

9.15. Man sako: gyvenimas yra tada, kai turi tai, ką laikai svarbiausiu dalyku – namą, pinigų, meilę, darbą ir pan.

Aš sakau: tai – ne gyvenimas, o tik tai, kas žmogui teikia didžiausią pasitenkinimą gyvenimu, tiesią pasakius – užsimiršimą, arba laimę, – tai, kas leidžia negalvoti apie ką nors kita. Bet ir didžiausias nelaimes, sielvartus, sukrėtimus iki beprotybių, kai to pagrindinio daikto ar dalyko, to „gyvenimo“ nebelieka. Nes jis būna pridengęs visa kita: pūgą ar lėtą sniego dribimą iš pilko dangaus, varpų skambėjimą sekmadienio rytą, pro grindinio plokštę prasikalusią žolę, Kasiulio ar Gudaičio paveikslų parodą, bulviakasį ar žaliuokes gruodžio mėnesį, Paukščių taką, vyriškėjantį sūnaus balsą. O būtent tai ir yra gyvenimas. Visa, ant ko gali rastis kažkas, ką gali laikyti svarbiausiu dalyku.

Gyvenimas yra pats buvimas po saule. Nei daugiau, nei mažiau. Nors mes, vis dar tebesiveržią į šviesesnį rytojų, manom, kad turi būti būtinai daugiau.

Ir lekiam į pasviečius.

Arba žudomės čia pat.

2010 01 11

9.08. Visa Europa ir ne tik ji užversta sniegu. Tokio jo ir tokių šalčių nebūta beveik pusšimtis metų. Sustojo traukiniai, nepakyla lėktuvai, klimpsta automobiliai, trūkinėja vandentiekiai ir elektros linijos. Visur laidojami nuo šalčio žuvę žmonės.

Taip į Kopenhagos konferencijos apie klimato atšilimą diskusijas įsijungė gamta.

2010 01 12

14.36. Visą dieną Seime vyksta Lietuvos gynėjų konferencija. Rūstūs veidai, ordinai ir medaliai, senosios vėliavos, kietos kalbos. „Lietuvą gyniau, ginu ir ginsiu!“

Tikrai: Lietuvą vėl reikia ginti. Ne tik ginklu. Visu savim. Visu gyvenimu. Gyvenimais.

Puiku, kad tame savanorių gynėjų pasikalbėjime nedalyvauja jokia valdžia. Nes visos didelėm pompom padarytos šventės kuo toliau, tuo akivaizdžiau slepia didelį didelį melą – beveik nieko bendra su Baltijos kelio viltimis nebeturinčią Lietuvą.

2010 01 13

10.15. Beveik visi žurnalistai klausia vieną ir tą patį klausimą: eitų žmonės ginti Lietuvos taip, kaip 1991-aisiais, ar ne? Ir beveik visi atsako: taip! Gal nebūtų tiek daug, bet eitų.

Aš atsakau: taip, kaip 1991-aisiais, – neitų. Eitų kaip 2010-aisiais, 2011-aisiais ar dar kuriais kitais, kuriais tas reikalas kiltų, bet taip, kaip 1991-aisiais, nebeitų. Ir ne tik dėl to, kad šiandieninė Lietuva – Nevilties Lietuva, o andainykštė buvo Vilties Lietuva. Nors ir dėl to.

Svarbiausia, kodėl Lietuva būtų ginama kitaip – kad ji pati kaip valstybė, tauta ir valdžia visai kitokia, – diferencijuota, susiskirsčiusi pažiūromis ir pareigomis, meilėmis ir neapykantomis.

Žiūrėdamas į anų dienų mitingų veidus, dažnai savęs klausiu: kur jūs dabar, kokiame pasaulio krašte, kokios tautos kalba kalbat, iš kokio darbo duoną kasdieninę valgot? Ar tada, skanduodami LIE-TU-VA, apie tai galvojot? Tikrai ne taip savo laisvę įsivaizdavot – galvojot apie laisvę Lietuvoje.

Nuo ko gynėt Lietuvą sausio 13-osios naktį? Nuo okupanto. O ką konkrečiai gynėt? Ką? TV bokštą, LRTV pastatą, Parlamento rūmus. Iš bokšto sklido jungiantis balsas ir žinios. Parlamene budėjo ir posėdžiavo Lietuvos valdžia, kurią okupantas bandė sunaikint. Ją parlamento laiptuose, užsibarikadavusi smėlio maišais ir savadarbiais ginklais, saugojo tuometinė Lietuvos kariuomenė – savanoriai. Puolimo atveju jie būtų gynę valdžią ir gynęsi. Ir – žuvę. Didžiuma parlamentarų, pralamento tarnybų, išskyrus tuos, kurie turėjo sudaryti Lietuvos valdžią emigracijoje, irgi būtų žuvę degančiuose rūmuose. Apie viską buvo pagalvota.

Nieko to neatsitiko. Kariuomenė nebuvo panaudota, dėl ko galima sakyti, kad laisvė apginta neiššovus nė vieno šūvio. Valdžia nebuvo sunaikinta, tik dalis jos buvo perkelta užsienin, dėl to galima sakyti, kad parlamentas atsilaikė. Dabar galima kalbėti, kas atsilaikė labai gerai ir kas ne taip labai. Kurti filmus, knygas. Mitus.

Bet kas buvot jūs, tie, kurie apsupo bokštą, parlamentą, LRTV pastatą? Kariuomenė? Ne. Visuomenė? Ne tik. Tauta? Nebus tikslesnio vardo: vieninga, taigi, tauta. Jos kraujas ir kaulai sutraiškė okupantų tankus taip, kad pulti parlamento nebeišdrįso: būtų buvę pernelyg daug kraujo, nes aplink parlamentą susirinkusi tauta saugojo ir valstybės valdžią, ir jos tuometinę kariuomenę.

Paprastai tautą kare gina kariuomenė, kuriai vadovauja tautos valdžia. Sausio 13-ąją beginklė tauta apgynė valdžią saugančią beveik neginkluotą ir iš anksto pasmerktą kariuomenę bei savo vidines problemas sprendžiančią valdžią.

Šiandien turim ir į įvairias institucijas išsišakojusią (nors dėl valdžios vidines kovas tebekovojančią) valdžią, ir kelių lygmenų (tarp jų – NATO) kariuomenę, ir – tiesa – sumažėjusią, ko gero, visu milijonu visuomenę, nebelabai benorinčią vadintis tauta ir kalbėti tautos kalba.

Tai ar galėtų pasikartoti Sausio 13-osios gynyba, kai su agresorium turėtų kariauti visų pirma mūsų reguliarioji kariuomenė?

Ką tąsyk turėtų reikšti tas nuolat girdimas klausimas, ar galėtų būti ginamasi taip, kaip 1991-ųjų sausio dienomis? – Kad mes kariuomenės vėl nebeturim?

2010 01 14

14.32. Prieš kiek metų pamačiau kylančią Jungtinę Arabiją?

O štai ir pirmas tikrai realus žingsnis.

Kuveite įvykusioje Arabų minties fondo konferencijoje prabilta apie tai, kad Persų įlankos šalys galėtų įsivesti bendrą valiutą. Arabų šalių mokslininkų, politikų, ekonomistų, verslininkų manymu, arabus vienijanti valiuta galėtų būti įsivesta iki 2015 metų. Pradžioje ji būtų įvesta Saudo Arabijoje, Kuveite, Bachreine, Katare, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir Omane. Visose 22 arabų šalyse bendrų pinigų įvesti negalima dėl labai didelių jų ekonomikos skirtumų.

Daugiausia kalbėtasi apie ekonominius bendrosios arabų valiutos privalumus. Teisingai: politinės ir geopolitinės to žingsnio pasekmės išryškės ilgainiui. Dabar tai dar kartą patvirtina taisyklę: apie pokyčių būtinumą signalizuoja revoliucionieriai, tačiau pokyčių pobūdį nulemia valdantieji.

2010 01 15

10.22. Lietuvos vyriausybė jau džiūgauja: iš krizės kylam! Mat, surinkta 383,6 mln. litų (2,7 proc.) daugiau pajamų. Ir nors tas „biudžeto pripildymas“ pasiektas ne iš mokesčių (jų surinkta 50 mln. mažiau), o iš nemokestinių pajamų, nors nedarbas ne tik nesumažėja, bet ir auga, emigrantų srautas nenutrūksta, tie Finansų ministerijos pranešimai pateikiami kaip artėjančio atokvėpio ženklai.

Dėl tokių pat blogų tendencijų – pasiduoti krizės įveikos jausmui – JAV įspėja ekonomikos nobelistas P. Krugmanas: jei Federalinis rezervų bankas ir Kongresas nesupras, kad krizė dar nesibaigė, „2010-ieji bus metai, prasidėję netikra ekonomine viltimi, o baigęsi sielvartu“.

Taip jis kalba, remdamasis 1930 metų krizės patirtimi: 1937 m. F. Ruzveltas patikėjo, kad jau galima atsipalaiduoti, sumažino valstybės išlaidas – ir JAV ekonomika patyrė naują nuosmukį. Negalima remtis trumpalaikiais optimizmą teikiančiais pokyčiais, reikia žiūrėti gelmių. Ikikrizinę JAV ekonomiką formavo nekilnojamojo turto bumas ir išlaidaujantys vartotojai, besivadovaujantys šūkiu „Pirk dabar, niekada netaupyk!“ Būsto bumas žlugo, JAV nuklota tuščiais namais ir butais, o dėl to 11 trln. dolerių netekę vartotojai nebeturi iš ko išlaidauti. Ekonomikai reikia naujų stimulų, daro svarbiausią išvadą P. Krugmanas.

Labai praverstų verslo investicijų bumas, sako ekonomistas, tik iš kur toks galėtų kilti? – pramonė dūsta nuo perteklinių prekių. Ne išeitis ir eksportas, kurį žlugdo stabilaus valiutų kurso laikytis atsisakanti Kinija ir kitos (taip pat – arabų) šalys. Todėl P. Krugmanas siūlo B. Obamai nenutraukti valstybės dalyvavimo ekonomikos stabilizavime.

Lietuva, jeigu sutiktų su P. Krugmano realizmu, vaisingiausiai pasinaudoti galėtų jo patarimu apie naujus ekonomikos stimulus, kurių svarbiausias Lietuvai turėtų būti investicijų bumas. Tačiau ne užsieninių investicijų, o nacionalinių mikroinvesticijų, galinčių pradėti ilgalaikį valstybės remiamą smulkiojo ir vidutinio verslo sluoksnio kūrimą – to, kas iki šiol buvo tik žlugdyta, tačiau kas iš esmės ir tegali sukurti stabilią nacionalinę ekonomiką.

2010 01 16

11.10. Šiuo metu Lietuva išgyvena rekordiškai aukštą nedarbą: jeigu per Rytų, arba Rusijos, krizę registruota 237 tūkst. bedarbių, tai dabar, per Vakarų krizę, darbo ieško 280, 5 tūkst. asmenų. Yra 1138 laisvos darbo vietos, o per savaitę kreipėsi beveik 9 tūkst. žmonių. Ekspertų nuomone, laukia dar didesnis – iki 20 proc. – nedarbas (neskaitant emigruojančiųjų). Dėl emigracijos Lietuva tapo dešimtmečiams nekonkurencinga, gresia (pripažįstama jau viešai) netgi išnykimas.

Tačiau premjero A. Kubiliaus nuomone, nedarbas mažina augimo tempą. Taip jis pareiškė vakar įvykusiame Darbo forume, kuriame pirmąkart aptartos nedarbo problemos (nedarbas – Darbo forume!).

Ką numato Vyriausybė? Skiriamos trys kryptys.

Pirmiausia – pats ekonomikos atsigavimo skatinimas, kuriam pernai panaudota apie 3,5 mlrd. litų. Taip sukurta ar išsaugota 40 tūkst. darbo vietų. Šiemet ES skiria 8 mlrd. paramos.

Antra kryptis – verslo sąlygų gerinimas, įskaitant darbo santykių liberalizavimą.

Trečia – parama tapusiems bedarbiais. Darbo birža veikia neefektyviai, užsiima daugiau bedarbio pašalpų mokėjimu, negu tarpininkavimu ieškant darbo, todėl planuojama dalį biržos funkcijų privatizuoti. 46 teritorinės darbo biržos orientuojamos į užimtumą viešuosiuose darbuose. Pernai 200 mln. litų išleista įdarbinimui subsidijuojant, kvalifikacijos kėlimui, profesijos keitimui ir kt.

Tačiau ar darbo birža veiks taip, ar kitaip, ekonomikos eksperto prof. R. Rudzkio nuomone, jeigu nesutramdysime emigracijos, birža nedarbo problemų sprendimui turės mažai įtakos.

Vakcina nuo gripo jau dūstančiam nuo gripo.

2010 01 17

9.59. Europos Sąjungos lakmuso popierėlis yra Graikija. Jos biudžeto deficitas 12,7 proc. BVP, valstybės skola – 113 proc. BVP. 11 mln. gyventojų turinčią Graikiją slegia 300 mlrd. eurų skola – tris kartus didesnė nei 80 mln. gyventojų turinčios Vokietijos skola. Skolų likvidavimui šalis turės skirti didžiausią dalį finansinių išteklių, todėl Graikijos ekonomikos laukia lėta mirtis, sako ekspertai.

Europos Komisija pareikalavo, kad iki 2012 metų pabaigos Graikijos biudžeto deficitas būtų mažesnis nei 3 proc. BVP. Jau dabar Graikijoje įšaldyti didesni nei 2 tūkst. eurų atlyginimai, 10 proc. sumažintos socialinės išmokos, taikomos kitos taupymo priemonės. Tačiau deficitą sumažinti 10 procentų per porą metų yra tas pat, kas sunešioti geležines klumpes, todėl ekspertų kalbos, kad Graikija dar turi laiko, yra lopšinė, giedama prie mirštančiojo.

Panaši padėtis Portugalijoje. Kiek geresnė – Ispanijoje, Airijoje. O Lietuvoje?

Visos Europos ekonominės galios pamažu geriasi į smėlį, nes europiečiai gyvena ne pagal išgales, o jų ekonomikos galias kerta kur kas produktyvesnės Azijos ekonomikos.

2010 01 18

8.51. Dar vienas svarbus Polo Brugmano straipsnis, paremiantis B. Obamos sveikatos reformą, dėl kurios iš visų pusių pilasi kaltinimai, kad visuotinis sveikatos draudimas JAV nublokš į stagnaciją, JAV ekonomiką padarys socialdemokratinę – kaip ir Europoje. (Kad Europos Sąjunga socialdemokratinė, man irgi svarbus pripažinimas – apibūdinimas, kurio nenori girdėti mūsų liberalai.)

JAV ir daugelis demokratų, ir iš esmės visi respublikonai laikosi nuomonės, kad europietiško stiliaus ekonomika yra visiška katastrofa. Didesni mokesčiai turtingiesiems ir parama prasčiau uždirbantiems atmušanti norą dirbti, investuoti, diegti naujoves – žudanti ekonominę pažangą.

Tai netiesa, sako P. Krugmanas. Europa yra ekonominės sėkmės pavyzdys. Kitokios, bet sėkmės.

Teisybė, kad JAV ekonomika nuo 1980 m., kai JAV pasuko dešinėn, augo prasčiau, negu 15 Senosios Europos šalių. BVP augo vidutiniškai 3 proc., Europos – 2,2 proc. Tačiau BVP vienam žmogui (tai rodo gyvenimo standartus) JAV kilo 1,95 proc., o Europoje 1,83 proc. – beveik vienodai. Neatsilieka ir technologijos: plačiajuostis internetas beveik taip pat paplitęs Europoje ir JAV, be to, Europoje greitesnis ir pigesnis. Bedarbių vidutiniškai maždaug tiek pat ir JAV, ir Europoje. Panašus yra darbo našumas. Tad Europos ekonomika ir veikia, ir yra dinamiška, ir iš esmės tokia pat kapitalistinė. Tik ne tokia brutali, kaip JAV, o labiau besirūpinanti visais piliečiais.

B. Obama savo sveikatos reforma to ir siekia – sėkmės vaisius lygiau padalinti visiems. Kada mes, vis dar tebemėgdžiojantys Ameriką, pamatysim jos naująsias tendencijas – ne socializmo, o socializacijos?

2010 01 19

Spaudos konferencija Seime, opozicinėms pajėgoms protestuojant prieš Lietuvos vyriausybės teikiamą įstatymo projektą, kuriuo norima įteisinti „autentišką“ nelietuviškų asmenvardžių rašybą LR dokumentuose, tam naudojant papildomas raides iš visų tautų raidynų, sukurtų lotynų raidyno pagrindu, susilaukia tam tikro žiniasklaidos dėmesio, tačiau į viešumą praleidžiama iš esmės tik pro antivalstybinius kanalus, pradedant atvirai integraciniais ir baigiant geltonaisiais bei mažumų rėmėjais. Ir kokiu pavidalu! Visų pirma – pasityčiojimo stiliumi, spaudos konferencijos akcentų sukeitimu ir nutylėjimais bei akcentais, kuriuos galima būtų prilyginti falsifikacijai.

O spaudos konferencija buvo išties esminga ir konkreti. Kalbininkas V. Kniukšta Kubiliaus pavardės analize paneigė Vyriausybės teiginį, kad asmenvardžiai neturi leksinės reikšmės, kitas kalbininkas – K. Garšva – įrodė ne tik lingvistinį Vyriausybės siūlomos „reformos“ nepagrįstumą, bet atskleidė ir galimas kultūrines bei geopolitines pasekmes, Seimo nariai R. Kupčinskas ir G. Songaila pateikė alternatyvinį projektą, kurio siūlomos normos neprasilenkia nei su Konstitucinio Teismo sprendimais šiuo klausimu, nei tuo labiau su Konstitucija, įtvirtinusia valstybinę lietuvių kalbos viršenybę.

Kodėl Vyriausybė eina prieš Lietuvos Respublikos Konstituciją? Negi jai svarbiau migruojančios nuotakos, parsivežančios iš užsienių svetimšalių pavardes, kurias čia demonstruoja kaip ordinus? Ar gal už porą milijonų Lietuvoje likti norinčių lietuvių jai svarbesnė Lietuvos lenkų mažuma, jau beveik atvirai veikianti kaip penktoji kolona?

Taip ar kitaip argumentuosi, bet faktas akivaizdus: tai, ką siūlo Vyriausybė, yra ne lietuvių tautos valstybinių normų įgyvendinimas, o jų laužymas. Tai yra priesaikos per savo pareigas prisiimtų įsipareigojimų valstybei išdavystė, tautos interesų išdavystė ir siūlymas paniekinti ir sunaikinti porą šimtmečių mūsų kurtą literatūrinę kalbą.

Kaip Vyriausybė tuos savo užmojus argumentuoja pati?

Kaip sakoma įstatymo preambulėje, kitataučio pavardę priėmusiam asmeniui Lietuvoje „gali kilti papildomų sunkumų“. Anot įstatymo projektą pristatančio Ministro Pirmininko tarnybos kanclerio Deivido Matulionio, pagal jų siūlomą rašybč tvarkytis dokumentus „būtų patogiau“.

Patogiau. Ir viskas. Problemos išspręstos.

2010 01 20

11.54. „Lietuvos žinios“ praneša, kad į skolas įklimpusi Panevėžio savivaldybė nebegali laiduoti už miestą tvarkančių įmonių paskolas iš bankų, todėl bankai užstatu pareikalavo pastatų. Tokiomis aplinkybėmis užstatytas Panevėžio autobusų stoties pastatas, Panevėžio specialiosios autotransporto įmonės administracijos būstinė, dalis bendrovės „Panevėžio gatvės“ (gatvių priežiūros įmonė) pastatų. Kai kurie vadovai tikisi, kad toks užstatymas padės išlikti ir išgyventi iki „geresnių laikų“. Kiti, padėtį vertinantys realiau, apie šiuos „užstatus“ kalba kaip apie prarastus objektus.

Man tai tik dar vienas patvirtinimas supratimo, kad vadinamoji „finansų krizė“, pratrūkusi kaip dolerinės sistemos pūlinys, vienus bankus sunaikinusi, kitiems padėjo praturtėti ypač vertinga valiuta – nekilnojamuoju turtu. Švedų bankams Lietuvoje ji tapo fantastine investicija į fundamentalų lietuviškąjį nekilnojamąjį turtą, kuris beveik toks pat patvarus, kaip ir Anglijoje.

2010 01 21

8.43. Ar kas nors kada atkreips dėmesį į žiniasklaidos vykdomą terorą? Kai prasidėjo su Prezidentine apkalta, taip ir tęsiasi be perstojo, vieno dar nebaigus sudoroti imantis jau kito. Ir tai – ne tik užsakytieji ir už pinigus vykdomi dorojimai, tai ir pačios žiniasklaidos vidinio dorojimosi akcijos. O visa tai sėkmingai dengia tikrąsias problemas!

2010 01 22

9.36. Graikijos finansinės problemos privertė Europos centrinį banką ir Tarptautinį valiutos fondą rimtai aptarti, ar gali ir kaip galėtų subyrėti euro zona. Graikijos užsienio skola sudaro 120 proc. BVP ir iki 2012 metų gali išaugti net iki 138 proc. Viena pati Graikija su tokia skola susidoroti nebus pajėgi. Ką daryti? Išmesti ją iš ES? Laukti, kol kiti ES nariai to pareikalaus?

Net ir tuo atveju pašalinti kurią nors ES narę iš ES „nėra teisinių mechanizmų“. Principinė teisė „atsiskirti“ ar „atskirti“ numatyta konstituciškai, bet suderinti su visomis ES narėmis būtų neįmanomai sunkus darbas.

Įdomu, kad ekspertams teko pripažinti, jog įstojus į euro zoną atskiros valstybės vyriausybės galimybės savarankiškai (sakoma: lanksčiai) reaguoti į konjunktūros pokyčius labai sumažėja. Todėl klausimas spręstinas bendrai. Vienas iš būdų, kuriuos nurodo ekspertai – prasiskolinusioje šalyje keisti euro statusą, paliekant jam teisę funkcionuoti kaip Juodkalnijoje ar Kosove, kur atsiskaitoma ir eurais, nors jos dar neįstojusios į euro zoną. Ar tai turėtų reikšti, kad savo „lankstumui“ padidinti prasiskolinusioji turėtų atkurti nacionalinę valiutą?

Taip ar kitaip, tačiau dėl šito „Achilo kulno“ ponai ekspertai yra priversti netiesiogiai pripažinti, kad atskirai nacijai nacionalinė valiuta yra patikimesnis finansų instrumentas – su nacionaline valiuta net Sąjungoje savo problemas nacija gali spręsti efektyviau. Tai kodėl euras tautoms skelbiamas laimės žiburiu, kodėl į jį taip veržiamasi? Bus patogiau? Kam?

Atsakymą duoda Europos centrinio banko prezidentas: kalbos apie Graikijos ar kitos šalies pašalinimą iš euro zonos ar netgi iš ES – absurdiška hipotezė. Graikija yra ir bus ES narė, ten bus euras, o Graikijos vyriausybė(s) turi imtis „tinkamų, drąsių ir veiksmingų“ priemonių subalansuoti savo biudžeto deficitą. Pagalbos iš Europos centrinio banko nebus – Graikija susikūrė problemas, Graikija pati turi jas ir išspręsti.

Net jeigu dėl to Graikija turėtų susinaikinti.

Kaip ir Lietuva?

2010 01 23

Puikus pažintinis amerikiečių filmas apie Žemės ir Mėnulio santykį labai akivaizdžiai parodo, kad jiedu – vieningas organizmas, tokiu pavidalu, koks yra dabar, ir tegarantuojantis Žemės gyvastį. Jungtis – elektromagnetinių vieno ir kito bangų sąveika: Žemės elektromagnetizmas nepaleidžia Mėnulio, o Mėnulis laiko Žemės ašį stabiliai pakrypusią. Ši pusiausvyra neleidžia Žemės ašiai kaitaliotis nenuspėjamomis kryptimis. Marsas neturi tokio palydovo, sukiojasi nefiksuotai, todėl ten nebėra ne tik atmosferos, bet ir vandens, nors pradžioj būta. Mėnulis tolsta nuo Žemės, lėtindamas Žemės sukimąsi ir greitindamas savo paties tolimą: dabar per metus jis nutolsta 2 cm, artėja prie 3 cm. Pačioj Mėnulio formavimosi pradžioj Žemė apsisukdavo aplink savo ašį per 6 valandas, dabar per 24, bet ateis laikas ir 32, ir 36 valandoms. Jei dar gyvybė egzistuos, neišnaudojusi savo buvimo prielaidų ir resursų. Kai Mėnulis išsiverš iš Žemės traukos lauko, sugrius visi Žemės ciklai, besivartaliojanti ašis viską įstums į galutinį – mirusios planetos – chaosą.

Gal ir ne viską teisingai supratau, kartą peržiūrėjęs tą filmą, nepakankamai suprantamai ir savo supratimo fragmentiškumą perteikiau, tačiau ne detalės čia ir svarbiausia: svarbiausia mūsų pasaulėjautai ir pasaulėvokai yra tas gyvas mūsų gyvybės ryšys ir priklausomybė nuo Mėnulio. Ir net ir ne nuo Mėnulio, o nuo Žemės ir Mėnulio kosminio dueto, kurio muzika mes esam.

2010 01 24

13.25. Prieš tris dienas suimtas Sveikatos apsaugos ministerijos viceministras Artūras Skikas yra visai teisus, kai tvirtina, kad kyšio jis neėmė, nors STT pagal visus reikalavimus užfiksavo 20 000 litų paėmimą iš Nacionalinio kraujo centro direktoriaus Vytenio Kalibato. Kas tada yra tie 20 000 litų, jei ne kyšis A. Skikui?

Tai – mokestis Liberalų centro partijai, kurį paimti iš ministerijai pavaldžios viešosios įstaigos buvo įgaliotas ir įpareigotas A. Skikas. Artėja savivaldos rinkimai, partijos reikia lėšų, ir jos dirba, pamažu kaupdamos pinigus, nes bus nebe laikas šunis lakinti, kai reikės eiti medžioti. Iš partijos duondavių pasitraukus A. Zuokui, naujajai vadovybei kur kas sunkiau rasti melžiamų karvučių, tenka ir grubiai rizikuoti. Jei ne finansinė sausra, vargu bau būtų susigundyta V. Kalibato „duokle“ – pastarasis dėl savo žygių, kurie buvo apibūdinti kaip rimtai problemiški, taip ir liko nenubaustas, gi toks visada gali būti panaudotas kaip jaukas tiems, kuriuos reikia „pačiupinėti“. Būtent V. Kalibatas perdavė tuos pinigus A. Skikui kabinete, būtent tuo metu jame pasirodė STT pareigūnai.

Kitaip STT eina pas Valstybinės ligonių kasos direktorių Algį Sasnauską – jam įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi.

Kad STT dirba, pastoviai naršydama pakankamai aukšto lygio pareigūnų finansinių operacijų legalumą ir pagrįstumą – gerai. Būtų labai negerai, jei nebūtų atsižvelgta į paskatas, dėl kurių pareigūnai nusikalto.

Visiškai teisėta reikalauti, kad A. Skiko atveju būtų nuodugniai ištirta, asmeniškai sau ar partijai tuos 20 000 litų ėmė A. Skikas. Tai gal galų gale prisidėtų prie partijų finansavimo įstatymo, draudžiančio partijas finansuoti juridiniams asmenims, priėmimo? Toks įstatymo projektas guli Seime ir jau ne vieneri metai nejuda. O dėl panašių į A. Skiko veiksmų buvo priversti iš Seimo pasitraukti V. Andriukaitis, A. Vidžiūnas ir dar keletas pagal įrašus apkaltinti parlamentarai, kurie – visi „reikalus išmanantieji“ suprato – buvo pinigų partijoms rinkėjai.

Be kita ko: štai kodėl Lietuvoje neveikia lobistai – jų vaidmenį Seime atlieka pinigus iš firmų gavusios partijos, netgi „vieno langelio“ principu.

2010 01 25

9.34. Šiandieninis K. Girniaus straipsnis „Lietuvos žiniose“ padeda atsakyti į klausimą, kam – Rytams ar Vakarams – dirba Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė. Nesvarstyčiau to klausimo, jeigu jis nekursuotų kasdieninėj politinėj apyvartoj. Taip: dirba Vakarams. O kadangi Vakarai pereina į aljansą su Rusija, tai ji negali nekeisti mūsų, kaip „paskutinio mohikano“ (K. Girniaus terminas), retorikos ir elgesio Rusijos atžvilgiu, kas mūsų superpatriotams atrodo Lietuvos išdavystė. Tokio pavojaus visada esama, bet palyginus su tikra Lietuvos išdavyste Lenkijai, mūsų nusižengimas Rusijai atrodo gana niekingi žaidimėliai. Netenka abejoti, kad, turėdama gilius ir patvarius ryšius su ES, Lietuvos Prezidentė veikia, konsultuodamasi ir padedama Vakarų politikų, todėl nepaisydama jau susiklosčiusios Lietuvos šaltojo karo konjunktūros kviečiasi į svečius A. Lukašenką, į valstybės atkūrimo 20-metį – D. Medvedevą. Ir V. Landsbergis vienu atveju tyli, kitu Prezidentę giria. Nors jos veiksmai – visiškai prieš jo politikos dvasią.

Gražiai į šį kontekstą gula ir pačios D. Grybauskaitės interesai. Pasakojama, kad kartą ji pasakiusi, jog ji, kaip Prezidentė, per gera Lietuvai. Nenorėčiau to pasakymo, jeigu jo būta, suprasti paraidžiui. Suprasčiau geopolitiškai: prezidentavimas Lietuvoje yra pasirengimas prezidentavimui Europos Sąjungoje. Kodėl gi ne! Kai atsimeni, kad ES esama nuostatos į vadovaujančius postus pakaitom skirti ir Senosios, ir Naujosios Europos lyderius, o dabartinis ES prezidentas yra „senis“, iš Naujosios Europos ryškesnio lyderio kitai kadencijai vargu bau rastum.

Na, o iki tol reikia rimtai padirbėti Lietuvoje: nejudinti, o pagal galimybes ir stiprinti ES tarnaujančią Lietuvos infrastruktūrą, užsienio bankus, pravalyti lietuvių verslo nacionalizmą, pritraukti daugiau „investicijų“, neprieštarauti Vyriausybės emigracinei politikai – paversti Lietuvą kiek galima lygesniu „žaliu lauku“, kuriame visi Vakarai galėtų jaustis panašiai, kaip danai čia jaučiasi su savo kiaulėm.

Taigi, bičiuliai patriotai, nebijokim: ne Rusijai dirba Dalia Grybauskaitė.

Jeigu išeis kitaip, Rusija, kaip jau įprasta, bus dar kartą „išdūrusi“ Vakarus.

2010 01 26

10.57. Sausio 23 d. įsikūrė Krikščionių partija, kuriai vadovaus Gediminas Vagnorius, o pavaduotoju bus Aleksandras Sacharukas, Seimo narys, atėjęs su garsiąja Arūno Valinsko Prisikėlimo partija ir gangreit nuo jos nulūžęs. Negaliu suvokti, iš kur šiuose žmonėse tiek įžūlumo pasivadinti Krikščionių partija, tačiau prielaida, kad tai iš absoliutaus abejingumo klasikinėms vertybėms, kadangi apie jas neturima nė menkiausio supratimo – neatmestina. Kas visiškai aišku, tai kad šis žingsnis yra dar vienas mūsų politinio gyvenimo nugyvenimo ir naikinimo aktas.

Žiniasklaida tuojau puolė aiškintis, kokių postų norės naujoji partija, turėsianti 11 Seimo narių. Jeigu vadovausimės G. Vagnoriaus pozicija, kad jam rūpi tik Lietuvos ekonomikos gaivinimas, išdėstytas jo 14 punktų plane, tai apie postus nėra ko nei kalbėti – Krikščionių atėjimas į valdančiųjų koaliciją neįmanomas, nes G. Vagnoriaus planas yra visiška priešingybė A. Kubiliaus vyriausybės programai: vienas siūlo ekonomiką gaivinti išlaidaujant skolon, kitas – susiveržiant diržus. Derybos, apie kurias dabar šnekama, gali atvesti tik į G. Vagnoriaus plano išplovimą. Jei ne – Krikščionys liks opozicijoje ar dar blogiau – tarp žemės ir dangaus. Tai neišvengiama, jeigu abi pusės laikysis principingai. Vagnoriui to ir reikia. Jam nusibodo tūnoti rentininkaujant, rado progą – ir apsireiškė kaip gelbėtojas. Kaip jis Lietuvą gelbėjo – žinom. Bet politinėj padangėj asmeniškai kurį laiką vėl pabus. Ir lauks dar kokios nors progos. Bet ko iš Vagnoriaus reikia Prisikėlimo atplaišai? Būti „išdurtiems“?

Absurdo teatras.

2010 01 27

9.50. Vadinamoji finansų krizė (rašau „vadinamoji“, nes tai, kas vadinama finansų krize, yra finansinio kapitalizmo sistemos skausmingas krūptelėjimas trūkus keliems iš jos pūlinių) turi ne tik ekonominį, bet ir metafizinį protą blaivinančių pasekmių. Ir jos ateina jau ne iš filosofų raštų, o ekonomistų samprotavimų. Ch. Martensono pamąstymai straipsnyje „Pinigų pabaiga“ yra iki elementarumo skaidriai išaiškinta problema.

Kodėl pinigais paremtos rinkos griūtis neišvengiama? Todėl, kad kiekvienas rinkon išleidžiamas doleris gimsta iš banko paskolos su nustatytomis palūkanomis. Vakarų pasaulio biržos seniai prekiauja „oru“, o ne prekėmis ir paslaugomis padengtomis vertėmis. Dėl to visa finansinio kapitalizmo sistema yra ne kas kita, kaip didžiulis burbulas. Monetarinė sistema buvo sukurta, kai rodėsi, kad Žemė yra begalinė ir jos resursai niekada nesibaigs.

Mes savo kailiu patyrėm, ką reiškia resursų išsekimas: pirmiausia „ekonomika tapo neekonomiška“, prasidėjo „stagnacija“, o po to – „perestrojka“: globalizuotas (arba valstybinis) Rytų kapitalizmas žlugo.

Sukurti pirmąjį JAV dolerių trilijoną prireikė 350 metrų. Dabar trilijonas „sukuriamas“ per mėnesį. Ir procesas vyksta toliau, nes paskola su palūkana paremta sistema negali sustoti, ji turi plėstis, tolydžio sekdama.

Kada sistemos burbulas sprogs – laiko klausimas.

2010 01 28

10.28. Labai abejoju, kad fiktyviomis santuokomis užsieniuose besiverčiančios moterys daro tai iš vargo ir skurdo – jos visos jaunos, kupinos jėgų ir energijos, tad pabandyti į gyvenimą išeiti sąžiningai ir protingai turi visas galimybes. Deja, kaip rašo „Lietuvos rytas“, per savaitę sudaromos kelios santuokos su „jaunikiais“ iš Azijos – Pakistano, Bangladešo, Turkijos, gaunant už jas apie 2 tūkstančius svarų. Jeigu „jaunoji“ surandama Lietuvoje, jai apmokama už kelionę. O kas toliau? Pinigų iš karto negaunama, dalis išmokama prieš „vedybas“, dalis – po, už tuos du tūkstančius Londone galima pratempti porą mėnesių, bet ir per juos kelias į nusikaltimų labirintus – tiesutėliausias.

Šitas verslas lietuves traukia, nes jokių „pėdsakų“ nelieka – pasuose įrašų nedaroma, „vedybomis“ ir „skyrybomis“ pasirūpina firmos, svarbu, kad per sutartą laiką „jaunikis“ gautų darbą ir legalizuotųsi. 2005 m. Britanijos vyriausybė nelegaliai gyvenantiems tuoktis turėjo leisti specialiu aktu. Tačiau konstatuota, kad tai prieštarauja žmogaus teisėms, ir dabar prekyba fiktyviomis vedybomis klesti. Metrikacijos biuro pareigūnas mato, kad nei jaunasis, nei jaunoji nesupranta vienas kito kalbos, net elgiasi kaip mažai pažįstami, tačiau įtarimų pareikšti ir santuokos neregistruoti negali – pažeistų žmogaus teises!

Jokių problemų savo mergyste prekiaujančioms ir Lietuvoje – jos grįžta (jeigu grįžta) su „švariais“ dokumentais, ir nors Britanijoje fiktyvi santuoka dar nepasibaigusi, Lietuvoje prekeivė gali tekėti už čia susirasto tikro jaunikio. Kokios kolizijos laukia šeimoje, jeigu atsitiktinai išryškėja apgaulė – galima įsivaizduoti. Užsienio metrikacijos institucijos reikalauja tik vieno dokumento – kad mergina būtų netekėjusi. Tokių prašymų apie šeimyninę padėtį per dvejus metus Lietuvoje išduota 4 000. Lietuvos įstatymai baudžiamosios atsakomybės už fiktyvias santuokas nenumato. O apie moralinius tokio verslo aspektus niekas nekalba.

Užtat ir nefiktyvių santuokų su užsieniečiais daugėja. 2008 m. jų buvo 3157, iš jų – 2257 moterų. Pernai į užsienius nutekėjo 2291 moteris. Iš visų Lietuvos santuokų 11,2 proc. buvo santuokos su užsieniečiais. Santuokų tarp lietuvių procentas mažėja.

2010 01 29

10.13. Davose nebe tokios niūrios nuotaikos, tačiau suvokimas, kad ekonomikos atsigavimas neturėtų kelti nepagrįstų vilčių, pakankamai aiškus: privalome būti dar drąsesni, sako N. Sarkozy.

Jo kalbos laukta labiausiai, jis ir kalbėjo tuoj po Šveicarijos prezidentės Doris Lioithard (Leuthard) pasveikinimo, kuriame ji ragino panaikinti prarają tarp retorikos ir valstybės ir pagaliau imtis veiksmų: „Mes jau pakankamai prisikalbėjome – laikas veikti“.

N. Sarkozy – žinomas „perversmo strategas“. Jis ryžtingai ragina stiprinti ekonomikos valstybinį reguliavimą: „Globalizacijos procesas išslydo mums iš rankų tą akimirką, kai ėmėm manyti, kad rinka visada teisi, ir nereikia atsižvelgti į jokius kitus veiksnius“. „Rizika bus per didelė, jeigu nereguliuosime bankų sistemos, nekeisime apskaitos ir protingo vadovavimo taisyklių“, sakė N. Sarkozy. Bendrovės, kurios uždirba pinigus naikindamos bendrą gerovę, yra nepateisinamos. „Finansai, laisva prekyba ir konkurencija yra tik priemonė, o ne tikslas“, – ši formuluotė tampa sakraline ir rodo iš tiesų naują pasaulio reikalų tvarkymo atskaitos tašką. Iki krizės nieko panašaus viešojoje pasaulio erdvėje išgirsti nebuvo įmanoma.

Ši nuostata be džiaugsmo respektuojama ir dabar. Davosan atvykę bankininkai pakankamai kietai laikėsi nuomonės, kad pastovios tarptautinės finansų cirkuliavimo taisyklės ir vienodos galimybės rinkoje yra pakankamai patikimas raktas į pasaulio ekonomikos sėkmę.

Agentūros PEF atlikta apklausa už Davoso sąlėkio sienų parodė, kad du trečdaliai Žemės gyventojų ekonomikos krizę laiko etinių vertybių krizės pasekme: ji dėl to, kad nebeliko sąžiningumo, aiškumo, pagarbos. „Žmonės nepasitiki verslo pasaulio vertybėmis“, reziumavo agentūra. Atkurti ekonomiką – tai atkurti verslo žmogiškąją vertę.

2010 01 30

11.12. 2010 metais patvirtiname Europos plėtros plane buvo numatyta, kad jau 2010 metais 70 proc. aktyvių ES piliečių turės darbą, 3 proc. BVP bus skiriama mokslo tyrimams, o ekonomika augs po 3 proc. per metus. Šiandien nedarbas dar didėja, mokslui neskirta nė pusės planuotų lėšų, o ekonomika išaugo 0,8 proc.

Žlugus Lisabonos strategijai, planuojama „Strategija 2020“ arba tiesiog „2020“. Plano projektas bus pateiktas vasarį, diskutuojamas iki „viršūnių“ susitikimo kovą, o birželį jį tvirtins Europos Taryba.

Planas paremtas trimis prioritetais: žiniomis (švietimas, mokslas, skaitmeninė ekonomika, inovacijos), lankstumu (verslumo dvasia bei mokymasis visą gyvenimą), „žalesne“, konkurencingesne bei integruotesne ekonomika. Na, dar kokybiškesniu valstybės išlaidų skirstymu.

Visų šių planų tikslas – tapti konkurencingiausia pasaulio ekonomika. Šis tikslas formuluotas jau 2000-iaisiais. Ką planavosi Europa, be jokių planų įvykdė Kinija. Netgi su kaupu. Tačiau ES „viršūnės“ nenusimena: pavysim ir pralenksim per šį dešimtmetį!

Marksistai ištikimi patys sau, deja, ir politikoje.

2010 01 31

9.25. Kinijai parduoti koncernai „Volvo“ ir „Saab“. Kiek anksčiau „Land Rover“ ir „Jaguar“ nupirko Indijos „Tata“. Tai – akivaizdžiausi pasaulio galių centro kėlimosi iš Europos, arba Vakarų, į Aziją, arba Rytus, ženklai. Kinija, plačiais mostais supirkinėjanti žaliavas ir technologijas, auga taip sparčiai, kad Europa gali tik mirksėti. Ir kitaip nebus: Sarkozy tik šūkalioja apie valstybinio reguliavimo stiprinimą, o Kinija, savo ekonomikoje leisdama praktiškai viską, pasaulio kontekste ją valdo taip kietai, kad joks kinų veiksmas neatsisuktų prieš Kinijos valstybinės galios plėtojimą. Kai kas sako, kad Kinija perka senas technologijas ir dėl to atsiliks nuo Europos, nes ši ieško naujų. Panašu į tiesą, bet ne tiesa: Kinijai geriau apsimoka su senom technologijom įgyti daugiau gerovės ir galios jau dabar, negu kliautis šviesia ateitim, tuo labiau, kad senas technologijas modernizuoti irgi realiau, negu tuščioj vietoj sukurti naujas, iškart ateities technologijas. Tuo labiau, kad kinai nusitaikę į nežinomą ir viliojančią jų energiją ir darbštumą ateitį, o europiečiai – į tingią esamos gerovės gynybą.