Vasaris Spausdinti
2010
Parašė Romualdas Ozolas   
Sekmadienis, 28 Vasaris 2010 00:00

2010 02 01

11.00. Dž. Štiglicas konstatuoja: JAV „bankininkų socializmas“ nepasiduoda.

„Jau seniai pripažinta, kad JAV bankai, kurie yra per dideli, kad bankrutuotų, taip pat yra per dideli, kad būtų valdomi. Tai yra viena iš priežasčių, dėl kurių keli jų veikė labai silpnai“, rašo Nobelio premijos laureatas. Jis labai mandagus – bankai veikė ne silpnai, o stipriai, tik ne visuomenės, o bankininkų labui. Tai jie visų pirma kalti dėl visų burbulų, kurie patį finansinį kapitalizmą pavertė burbulu, grasinančiu susprogdinti sistemą.

JAV vyriausybė, formuodama kapitalizmo gelbėjimo per bankų reguliavimą ideologiją, suformulavo naują sąvoką: „bankas per didelis, kad nebūtų finansiškai atkurtas“. Tai reiškia, kad didiesiems bankams negalima taikyti įprastų banko pertvarkymo taisyklių – jos, girdi, gali nuterioti investuotojus, nors ir patiems priešgynoms aišku, kad sisteminis organizuotas pertvarkymas ilgainiui gali atnešti pelno ir obligacijų turėtojams, jeigu turto vertė pasirodys esanti didesnė, nei mano rinka. Tačiau bankininkai laikosi nuomonės, kad „ne tik negalima liesti obligacijų savininkų, bet ir akcininkų, net tuomet, jei daugumos jų akcijų vertė susijusi su vyriausybės suteikta finansine parama“.

„Tai nauja erzacinė kapitalizmo forma, kurios nuostoliai suvisuomeninti, o pelnas privatizuotas, – nes paskatos yra iškreiptos ir nėra rinkos drausmės. „Per dideli, kad būtų pertvarkyti“, bankai žino, jog gali nebaudžiami žaisti net su federalinio rezervo lėšomis, nustatydami beveik nulines palūkanų normas, nors pinigų tam neturi“, sako Dž. Štiglicas. Ir reziumuoja: „Reikia išardyti „per didelius bankrutuoti“ bankus, nes nėra jokių įrodymų, kad šie monstrai visuomenei atneša tokią naudą, kuri proporcinga už ją sumokėtai.“

Tai – siūlymas politiniu sprendimu naikinti spekuliacijos gigantus. Revoliucinis. Duodant atkirtį politiškai tiek sustiprėjusiems bankams, kad ir po krizės jie atsisakinėja reguliavimo ir toliau reikalauja už jų padarytus nuostolius mokėti mokesčių mokėtojams.

2010 02 02

9.24. Gėjai nerimsta.

Europos Sąjungoje prisipažinti esą žydraisiais išdrįsta vis daugiau aukšto rango politikų, argumentuodami tuo, kad nesislapstantieji esą patikimesni už tylūnus. Jau vien šis „argumentas“ apnuogina jų savivoką: gėjumi būti nėra gerai, o buvimas juo yra nuolatinis konfliktas su visuomene, reikalaujantis drąsos ir savitvardos. Šią situaciją klasikiniu pavidalu išreiškė į Berlyno merus kandidatavęs K. Voveraitas (k. Wowereit): „Aš gėjus, ir tai gerai.“ Komentaruose jis bent jau pripažįsta, kad tol, kol seksualinė orientacija bus diskusijų objektas, bus manoma, kad gėjui siekti aukštų valstybinių postų yra nenormalu.

Kai Islandijos premjere tapo lesbietė J. Sigurdardotir, pasaulio spauda mirgėjo antraštėmis apie mažos valstybės moralinę drąsą, tačiau pačioje Islandijoje tai netapo diskusijų objektu: redaktoriai pareiškė gerbią premjerės privatumą. Tai – tikrasis atsakymas į klausimą, gerai yra būti gėjumi ar lesbiete ar negerai. Problema yra ne pats žydrasis, o jo komentatoriai, ir tyla yra autentiškiausias paliudijimas, kad problemos nėra. Tūkstančiai žmonių ir mūsų „homofobiškoje“ Lietuvoje, netgi giliausiuose kaimuose, per amžius yra nugyvenę savo žydruosius gyvenimus, netapdami jokia problema nei kaimynams, nei Lietuvai, nei jokiai ją valdžiusiai imperijai. Tai tik dabar Lietuva savo komentatorių dėka tampa gyvenanti „visai kitame pasaulyje nei dauguma išsivysčiusių Vakarų valstybių“ (V. Mitė, Laisvosios Europos radijo žurnalistas).

Yra vienas iš tiesų rimtas klausimas – tai klausimas, kaip padėti jaunam žmogui, pirmąkart suvokiančiam apie savo netradicinę orientaciją. Visa kita – juodoji prekyba. Kaip nikotinu, alkoholiu, narkotikais. Pagalba žmogui, o ne savo nesveikoms aistroms, yra medicininė psichologinė pagalba, visiškai nereikalaujanti nei gėjų paradų, nei politikų apsinuoginimų, nei žiniasklaidos „advokatavimų“. Paradus vadinti visuomenės švietimu yra – švelniai tariant – ta pati juodoji prekyba, ir jai įtvirtinti Lietuvoje telktis netgi JAV ambasadorę! – jau vien tai rodo, kad tai neturi nieko bendra nei su mažumų teisėmis, nei su žmogaus laisvėmis, kaip ir su autentiška laisvąja Europa.

2010 02 03

9.28. Ką reiškia neapibrėžtumai, gerai iliustruoja ką tik pasirodžiusi knyga „Kelias į nepriklausomybę. Lietuvos Sąjūdis 1988–1991“.

Nepriklausomybę atkurią mes paskelbėm 1990 m. kovo 11 d. Toliau vyko valstybės kūrimas ir įtvirtinimas pasaulyje. Pasaulis ją pripažino 1991 metais, žlugus Maskvos pučui ir galutinai subyrėjus TSRS. Pasauliui mūsų nepriklausomybė gal ir gali sietis su jo, to „pasaulio“, praregėjimu, bet jeigu nebūtų buvę Kovo 11-osios, ar būtų ką pripažinti? Tai kodėl mes savo Nepriklausomybę siejam su kitų nuomone, kad ji atsirado 1991-aisiais?

Maskva visai neseniai pareiškė, kad 1991 m. sausio 13 d. Lietuvos valstybės dar nebuvo, tad kompensacijų Lietuvai mokėti nereikia. Mes patys, savo nepriklausomybę siedami su užsienio pripažinimu, tarsi ir pritariame tam, ką sako kitų dar neišmokusi matyti Maskva.

Kodėl atsirado toks bjaurus neapibrėžtumas?

Atsirado todėl, kad ant knygos viršelio pabūgta istorinio Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio vardo, nors būtent su šiuo sąjūdžio pavadinimu Lietuva atėjo į Nepriklausomybę, paskelbdama valstybės atkūrimo Aktą. Valstybė įtvirtinama buvo jau su Lietuvos sąjūdžiu.

2010 02 04

11,04. Po to, kai generalinė prokuratūra atidavė teisman kauniškę pedofilijos bylą (vieną iš daugelio tokių bylų), viešoji informacinė erdvė įsisiautėjo: televizijos rengia net po dvi – ir už, ir prieš – pasisakančias laidas, laikraščiai rašo apžvalgas, pristato žurnalistinius tyrimus. Tame triukšme pasidaro nebeaišku, ne tik kas už ką, bet ir kas apie ką.

Tai apie ką yra teisman perduota byla?

Byla yra apie tai, pedofilas ar ne pedofilas yra A. Ūsas? Juridiškai tai ypatingai sunkiai patvirtinamas faktas.

Tad kodėl nekalbama apie juridiškai vienareikšmį ir nepaneigiamą faktą – dviejų žmonių nužudymą? Nužudymą galimai dėl sąsajų su pedofilinėmis veikomis. Tačiau – neabejotinai – nužudymą.

Kodėl Drąsius Kedys nušovė teisėją Joną Furmanavičių? Dėl kokių aplinkybių įvykdytas šis susidorojimas?

Esu įsitikinęs, kad tik atsakinėjimas į šį klausimą galėtų duoti vienareikšmius atsakymus į klausimus, kodėl be teisėjo buvo nušauta dar viena moteris, kodėl kėsintasi į A. Ūsą, pagaliau – pedofilas ar ne pedofilas yra šis verslininkas, pedofilas ar ne pedofilas buvo nušautasis teisėjas, sąvadautoja ar ne sąvadautoja buvo nužudytoji moteris.

Aš nežinau, kaip tiksliai formuluota yra teisman perduota problema. Jeigu taip, kaip ji diskutuojama žiniasklaidoje ir visuomenėje – pedofilas ar ne pedofilas yra Andrius Ūsas, tai – sakau drąsiai – ji taip suformuluota dėl to, kad ji nebūtų išspręsta ir kad A. Ūsas būtų apkaltintas švelniausiu nusižengimu. O į visa kita liktų neatsakyta.

Man galima būtų pasakyti: taigi D. Kedžio nėra, ir mes negalime klausimo formuluoti taip, kad tyrimas būtų vykdomas šitokiu požiūriu. Kadangi spręsti reikia, Todėl renkamės realiai išspręsti galimą problemos dalį.

Į tai galima būtų atsakyti: jeigu prokurorams nesvarbu, ką pasakys visuomenė (vakarykštėje „Teisė žinoti“ laidoje, ji, visuomenė, buvo vadinama ir minia, ir sergančia moraline psichoze, ir Linčo teismu, ir t. t., ir pan.), ir prokuratūra žiūrės tik įstatymo, nepasiduodama jokiam spaudimui, tai ar ji negalėjo būti tokia pat nuosekli, gindama esminę bylos ašį: kol nesurasim Kedžio, byla nejudės teismo link. Gal tokio tvirtumo nenorima žinant, kad D. Kedžio nebėra ir jis niekada nebus surastas?

Jeigu taip, kas man neleistų paklausti: o žudikas visai ne D. Kedys?

2010 02 05

10.50. Dar apie trečiadienio „teisę žinoti“, bet nebe svarstybų objektų, o subjektų aspektu.

„Prokurorų ansamblis“ akivaizdžiai pademonstravo, kaip toli ne tik valdžia, bet ir „nešališkumo bastionas“ – teisėsauga – yra nutolusi nuo to, kam atstovauja ir kam dirba. Visuomenė, tauta ar tiesiog žmonės, kurie sudaro Lietuvą, gyvą Lietuvą, jų kalbose buvo apibūdinama tik neigiamai. Teisėsauga – prokurorai, teisėjai, – kad ir daranti klaidų, ir veikianti pagal netobulus įstatymus, – tik teigiamai. Kuo paremta teisėsaugos žmonių puikybė?

Paremta tuo, kad jie yra laisvi ir žinantys, o „minia“ yra neišmanai ir nelaisva, afektuota iki moralinio pakrikimo. Todėl jie turį būti nepriklausomi nuo visuomenės nuotaikų ir spręsti laisvai pagal tai, ką savo dispozicijoj turi kaip faktus ir kaip žino juos turį interpretuoti. Kad faktų gali būti nepakankamai, kad jie gali būti netikri, kad procedūros gali būti pažeistos arba klaidinančios – ne visuomenės, o jų, specialistų, reikalas. Kitaip sakant, teisėsaugininkų puikybės pamatuose įmūrytas scientizmas – mokslinio žinojimo neklystamumo ir nekvestionuotumo nuostata, kurio kraštutinė forma gali reikštis profesiniu idiotizmu, o nesąžiningumo atveju – nusikalstamais sprendimais. Visa tai buvo už disputantų ne tik dėmesio, bet – susidarė įspūdis – ir už supratimo ribų.

Kai stovima ant tokių pamatų, teisėsaugininkų laisvė spręsti nepriklausomai nesunkiai tampa savivale. Tai ir pademonstravo disputantai savo požiūriu į visuomenę bei to požiūrio reiškimo būdu. Visuomenę vadinti nesveika, netgi jei ji iš tiesų nesveika – ne teisėsaugininkų reikalas nei kaip specialistų, nei – pagaliau – kaip piliečių, nes jie yra žmonės tarp žmonių. Jei visuomenė afektuota iki pamišimo, tai priežastis šiuo atveju yra aiški: tai – ir pačių teisėtvarkos bei teisėsaugos žmonių profesiniai veiksmai, jau pripažinti ir nepakankamais, ir klaidingais.

Dar viena žiauri tiesa išryškėjo teisėsaugininkų elito diskusijoje: teisė yra ne neteisėtumo naikinimas, leidžiant ir skatinant augti žalią gyvybės medį, o įstatymo raidė, taikoma fakto faktiškumui apginti. Fakto faktiškumas yra gyvenimo lavonas. Galėčiau pritarti vieno iš diskusijos dalyvių nuomonei, kad visos teisės sistemos turi savo dvasią. Tik pridurčiau: mūsų teisės dvasia yra nekrofiliška. Jeigu būtų kitaip, ar būtų diskutuojama dėl A. Ūso pedofiliškumo – dalyko, kuris „grynu faktu“ paverčiamas labai sunkiai. O tos skriaustosios mergaitės gyvenimas, kuris dabar yra didžiausias iššūkis mūsų visuomenei, yra žudomas, nei jos, nei kitų tokių neapginant nuo netgi gyvenimo lavonais priremtų pedofilų.

Praeis kiek laiko, žiniasklaida išsems visą A. Ūso bylos“ pelną, o mažąją mergaitę užmirš taip pat, kaip Rinau dukterį. Tik jeigu Rinau atveju tašką padėjo Vokietijos teisėsauga, pripažinusi teisėta tėvo teisę į dukterį, tai mažoji „A. Ūso bylos“ liudytoja nugrims į užmarštį taip ir nepraskaidrinusi nei mūsų teisėsaugos, nei gyvenimo dvasios.

2010 02 06

9.44. Atsistatydino generalinis prokuroras A. Valantinas. Prezidentė pareiškė: derėtų pasitraukti ir abiem jo pavaduotojams.

Politikos kuluaruose – šiurpelis: kas darosi? P. Malakauskas, V. Ušackas, dabar A. Valantinas, ir visi – dobrovolno-prinuditelno.

Kai kas sako tokios vykių eigos netoleruosiąs: kur tai matyta, kad Kovo 11-osios iškilmėse dalyvautų A. Lukašenka, D. Medvedevas!

V. Landsbergis Prezidentę remia: Maskva dabar labiausiai norėtų kokios nors aštrios reakcijos.

A. Brazauskas ligoninės reanimacijoje, ir įvykiai teka jam virš galvos.

Jeigu ne giliausias per dešimtmetį sniegas, sakytum: karštas šienapjūtės vidudienis.

2010 02 07

17.47. Už ką labiausiai myliu šitą žemę, vadinamą Lietuva?

Už tai, kad norinčiajam dirbti ji leidžia ir išgyventi, ir gyventi nieko iš nieko neprašant, nieko iš nieko nesiskolinant, tuo labiau –niekur nieko neprievartaujant ir negrobiant. Labiausiai nekenčiu atėjūnų, kurie trempia šią žemę, lipa ant galvų ir neleidžia mums dirbti.

2010 02 08

8.32. Nepaprastai reikšmingi yra šimtatūkstantiniai mitingai Karaliaučiuje (Kaliningrade). Mūsų nuolatinis bendravimas su krašto administracija Lietuvą atkūrus, kalbos Baltijos Asamblėjoje apie kraštą kaip apie Baltijos respubliką, akivaizdus Maskvos savivaliavimas bandant kraštą paversti galingiausiu Europos kariniu regionu, dėl ko visas gyvenimas darosi netinkamas tvarkingai veiklai ir prekybai, – visa tai pagaliau susidėjo krūvon ir prasiveržė. Ką bedarytų užsirūstinusi Maskva, ir jos rankos per trumpos, ir dvasinė bei politinė krašto konjunktūra ir tyliau bus už Rytprūsių politinį savarankiškėjimą. Dar apie 1995 metus sakiau, kad Kaliningradas – nebe Rusija. Tada kilo skandalas. Būtų labai sveika, jeigu kas iš mūsų tai pakartotų – nebeatrodytų taip sensacingai. Ir prie tiesos šiandien būtų dar arčiau.

2010 02 09

8.59. Jeigu tiesa, kad mokytojai mokyklose kala mokiniams, jog mažos tautos turi išnykti ir jiems geriausia emigruoti, tąsyk mes tikrai pasmerkti.

2010 02 10

9.28. Krizė iškėlė ir demokratijos likimo klausimą. Goldmano viešosios politikos mokyklos profesorius Robertas B. Rechas mano, kad krizės įveikimo sprendiniai prasilenkė su demokratijos principais, kurie numato, kad svarbiausi nutarimai turi būti priimami viešai, visuomenės balsas debatuose turi daryti įtakos sprendimams, o sprendėjai privalo skaitytis su rinkėjais. Kodėl buvo pasirinktos tos, o ne kitos valstybės remtinos įmonės, kokios skolos padengtos iš valstybės iždo? Kongresas negali nuspręsti, ar sumažinti ir kaip sumažinti finansininkų algas, Senatas bejėgis apsispręsti klimato kaitos klausimu, sveikatos reforma pajudėjo tik už uždarų durų papirkus farmacininkus. Kas dedasi?

„Vašingtonas yra aptekęs lobistais, ginančiais turtingųjų interesus. Čia ir slypi esminė problema, dėl kurios atvira politika darosi nebeįmanoma“, sako profesorius. Demokratiją galima apvalyti tik sutramdžius lobistus. Kitaip demokratija nunyks.

Lietuvoje oficialių lobistų – ant rankos pirštų. Jų ir nebus, kol lobizmu užsiiminės už turtuolių ir mafijozų pinigus į Seimą siunčiamos partijos – kolektyviniai lobistai, lobistų kolūkiai.

Mums demokratijos apvalymas dar sudėtingesnis.

2010 02 11

10.15. Politinės demarkacijos linija tarp Lietuvos ir Rusijos trūkinėja sparčiau, negu kai kas prognozavo.

Helsinkio forumo Baltijos jūros problemoms aptarti kuluaruose Rusijos premjero V. Putino iniciatyva su juo susitiko Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė (dziudoistas su karatiste, šmaikštauja Lietuvos spauda). Lietuva į tą susitikimą reaguoja su nerimu, Rusija – su savo viltimis. Ar tai duos ką nors gera, parodys ateitis, nes dabar susitikimą reikia vertinti kaip grynai žvalgybinį.

Lietuva šiuo susitikimu signalizavo, kad Rytų kaimynė mums yra svarbi, Rusija pabrėžė norinti aktyvesnio dalyvavimo Lietuvoje. Anot V. Putino, jei santykiai būtų buvę geresni, krizė Lietuvą nebūtų taip prislėgusi. Rusija galinti padvigubinti dujų pardavimą. D. Grybauskaitė turėjo atlaikyti gundymą dalyvauti Karaliaučiaus AE statyboje. V. Putinas patvirtino, kad lenkai derasi dėl Mažeikių naftos perdirbimo įmonės pardavimo.

Pokalbis buvo pabrėžtinai ekonomikos klausimais. Tačiau šių laikų svarbiausi ginklai – nafta ir dujos. Mažeikių pardavimas pirštu prikišamai rodo, kad net Lenkija su Maskva šnekasi virš mūsų galvos.

2010 02 12

9.24. Generalinio prokuroro A. Valantino atsistatydinimo patvirtinimas Seime virto Seimo apkaltos spektakliuku.

Kas privertė Generalinį trauktis? Jūs privertėt, atsakė Generalinis. Kai padarėt savuosius prokuroro skyrimo tvarkos pakeitimus, tapo aišku, ką turiu daryti.

Ir jis darė. Pedofilijos bylą patvarkė taip, kad į teismą patektų prieš pat pokalbį su Prezidente, kuriai galėtų pranešti, kad byla atiduota teismui, taigi, Prezidentė neturi pagrindo pasiūlyti jam atsistatydinti, atsistatydinti jis galėtų savo valia, tačiau byla teismo ratuose suktųsi taip, kad A. Ūsas liktų neapkaltintas ir neišduotų pedofilijos liūnan pakliuvusių teisėsaugininkų ir teisėtvarkininkų – kad profesinis klanas nuo bylos nenukentėtų.

Bandymus kokiu nors būdu prieiti prie klano kontrolės Generalinis vadino politikų spaudimu ir bandymu paneigti teismų nepriklausomumo ir nešališkumo principą. Galima buvo suprasti, kad tautos atstovai yra nepakaltinami ir verti pagailos.

Mes dar atsiminsim šį spektaklį ne kartą: klanas deklaravo savo politinę nepriklausomybę.

2010 02 13

Šių metų pradžioje DELFI portale paskelbtame V. Laučiaus ir A. Januškos pasikalbėjime esama keleto aktualių minčių.

Visų pirma – apie bendrą Lietuvos būklę, stagnaciją, interviu vadinamą išsekimu, „nusiseiminimu“, vidaus netvarka. Svarbiausios to priežastys – „užsikimšusios“ partijos, per viršuje užstrigusiuosius nepraleidžiančios į viešąją erdvę gaivaus proto, ir silpna, neįgali opozicija; verslumo niekinimas ir verslininkų naikinimas; nesugebėjimas pasisemti geopolitinių galių nei iš Lenkijos, nei iš Europos Sąjungos, nors „tam ir esame naujoviškoje imperijoje – ES, kad per ją kalbėtumės su Rusija. Jėga prieš jėgą“. Dabar gi tebesame „Pribaltikoje“ su sostine Rygoje.

A. Januška mano, kad panieka ir priešiškumas verslui eina iš valstietiškosios ir okupacinės tikrovės, kuriose kiekvienas turtingesnis tapatintas su vagimi ar oligarchu. O kaip tuos oligarchus įveiksim? Jų veikla legali, tad jie bus įveikinėjami nelegaliomis ar užkulisinėmis keršto priemonėmis? Gal geriau būtų tuos, kurie įrodė moką dirbti ir būti kapitalistais, leisti dirbti Lietuvos biudžetui? Dėl to A. Januška skeptiškai vertina LEO LT išardymą: „Gal ir surasime užsienio investuotoją, bet jis juk ne už dyką dirbs. Pelnus, palūkanas atiduosime kitiems biudžetams.“ Čekai konsolidavo privatų ir valstybinį kapitalą ir tapo ekspansyvia valstybe. Mes – provinciali.

„Amžinoji tema“ – Rusija – A. Januškos akimis atrodo taip: „Laikysena Rusijos atžvilgiu nėra tiek svarbi, kaip mums vidaus ginčuose atrodo. Gali būti susirietęs, gali – išsitiesęs, vis tiek jiems rūpės tik interesai. Ekonominiai, saugumo, kultūriniai. Ir mums tai terūpi. Ne nuolankumo forma, o interesai.“

A. Januškos idealas formuluojamas paskutiniais pokalbio sakiniais: „Surasime savyje jėgų, neapvilsime a.a. Gintaro Beresnevičiaus ir būsime kaip visada ekspansyvi, bet tolerantiška tauta ir valstybė. Kaip LDK“.

Matyt, ši linija bus tolydžio stiprinama, ieškant vidurio tarp proamerikietiškosios ir prorusiškosios mūsų geopolitikos orientacijų. Pamažu telkiasi ir „linijai“ pritariančių asmenų ratas, ne per ilgiausiai trukus pasirodysiantis kažkokiu organizuotu pavidalu.

2010 02 14

12.01. Bernardinai.lt publikavo K. Puloko išverstą M. Milerio (Miller) „The Ekonomist“ paskelbtą straipsnį „Po Berlyno sienos – tvirta socializmo galia“. Jame sistemiškai ir argumentuotai šiandieninė Europos, iš dalies – ir pasaulio, padėtis siejama su pamatinėmis marksizmo dogmomis.

E. Markso bendražygis F. Engelsas matė tris didžiausius socializmo įgyvendinimo kliuvinius: privačią nuosavybę, religiją ir santuoką.

Nuosavybės socialistinės transformacijos vyksta Lotynų Amerikoje, net JAV politika jau pavadinama socialistine. Kas tiksliai pasakytų, kiek žmonių ir kokiais pavidalais gyvena kaip sugyventiniai, nes laiko santuoką „barbariška seksualine priespauda“ dėl to, kad „jis kartą turėjo malonumo permiegoti“ su kažkuo. Sekuliarizacijos plitimas dar akivaizdesnis, religija prilyginama netolerantiškumui, jos atributai net draudžiami. Keroja etinis ir kultūrinis reliatyvizmas, mokymas tampa nebe švietimu, o indoktrinacija, tiesos teigimas – ekstremizmu, protą užkariavo materializmas, o kalbą persmelkė „politinis korektiškumas“.

Iš kur ši socializmo galia?

Po to, kai įsitikinta, kad „proletarinė revoliucija“ ne pagal jėgas ne tik proletariatui, bet ir ištisai „proletarinio internacionalizmo sistemai“, politinius radikalus, tokius kaip Leninas ar Kastro, pakeitė „kultūrininkai“ Teodoras Adorno ar Antonijas Gramšis, projektavę įvairias „komunizmo su žmogišku veidu“ variacijas, kurias įgyvendinti siūlė per Vakarų kultūros institucijas. Šiandien XX a. septintojo dešimtmečio revoliucionieriai Vakaruose užima įtakingas pozicijas. Jų dėka Vakarų kultūrą persmelkė šeimos, religijos, meno, bendruomenės, komercijos ir poetikos marksistinė vizija. (Visą laiką tvirtinau, kad marksizmas yra visų Europos Sąjungos ideologijų ištaka.)

Bet ar vien dėl šių menševikų veiklos socializmas būtų toks paveikus? Dar prieš tapdamas popiežiumi Banediktu XVI Jozefas Radcingeris rašė, kad „marksistinė radikalaus išsilaisvinimo svajonė tebežavi šiuolaikinę vaizduotę“. Komunizmo žlugimas Vakarams teko pernelyg lengvai, sistemos žlugimas nepaveikė sąmonės, nepaisant Jono Pauliaus II, Aleksandro Solženicyno perspėjimų nesižavėti tuščiu materializmu, apgaulingu reliatyvizmu ir pagedusia kultūra.

Masė žmonių prekių gausą sutapatino su žmogaus troškimų patenkinimu, su laisvės turiniu.

Socialistinės minties iššūkiai yra tikri, reziumuoja M. Mileris. Tačiau vilties yra. Ji glūdi akivaizdžiai kylančiame pasipriešinime neprecedentiškai augančiai valdžiai, milijonuose sunkiai dirbančių šeimų ir tūkstančiuose kovojančiųjų dėl laisvės. Tokios laisvės, kurios turinys – pagarba ir paklusimas tiesai, prigimtinio orumo ir žmogaus dvasinės jėgos prioritetui, pagarba šeimai, lemiamas kultūros ir religijos, o ne politikos, vaidmuo, gėris ir blogis – yra ne susitarimas ar mada, o laisvės ištaka – ne valstybės institucijos, bet Dievas.

Tai, ką kaip išeitį siūlo M. Mileris, yra šiuolaikinių Vakarų institucijų ir jas valdančios socialistinės sąmonės apvalymo procesas – ilgas ir atkaklus sąmoningų individų pasipriešinimo veiksmas. Ar ras individualistinė Europa vienijantį pradą, aplink kurį galėtų susiburti ir galutinai išsivaduoti iš degraduojančio marksizmo poveikio?

Šia prasme mūsų paieškos visiškai sutampa su Europos atgimimo kelių paieškomis.

2010 02 15

9.56. Po daugiau kaip dvidešimties metų per bernardinus.lt į mūsų mąstymo erdvę vėl įkeltas Zigmunto Baumano parašytas ir 1999 metais „Šiaurės Atėnuose“ paskelbtas straipsnis „Racionalumas ir gėda“. Jame autorius svarsto holokausto iškeltą masių moralinės atsakomybės problemą: ar įmanoma pasipriešinti galiai, veikiančiai kaip racionaliai sutvarkytas ir gerai veikiantis blogis. Net jeigu – kaip nacių sukurtame pasaulyje – protas padaromas moralės priešu. Nes išlikimo tame pasaulyje logika reikalauja pritarimo nusikaltimui – nesipriešinti kito sunaikinimui.

„Daugeliu atvejų visi valdžioje gali tikėtis, kad racionalumas yra jų pusėje“, sako Z. Baumanas. Ir pateikia pavyzdį: žudyti vedamieji ėjo ne į dujų kamerą, o į kirpyklą, pirtį – į apsivalymą, į viltį. Juos variusiųjų nusikaltimas nebūtų toks baisus, jei varomieji būtų žinoję tiesą ir blaškęsi priešmirtinės baimės apimti. Tačiau tokiai procedūrai būtų reikėję daugiau kareivių, ginklų, pinigų. Racionalumas buvo efektyvesnis, lengviau pasiekiamas, pigesnis.

Bausmės už žydų gelbėjimą buvo tokios žiaurios, kad ne vienas atsisakydavo rizikuoti savo ir savo šeimos gyvybe ir atstumdavo prašančiuosius pagalbos. „Sumenkinęs žmogaus gyvybę iki apskaičiuotos būtinybės išgyventi šis racionalumas iš žmogaus išplėšė jo žmogiškumą“, sako Z. Baumanas. Tai pats baisiausias jo palikimas nūdienai, tebesvarstančiai, buvo ar nebuvo galima padėti, ir taip tebekultivuojančiai nežmoniškumą. Vien gėdos jausmas gali suteikti viltį moralumui, bent jau jo galimybei, nes ir pajusti gėdą dėl tavo akyse vykusio ar vykstančio blogio yra drąsa.

„Sistemoje, kurioje racionalumas ir etika yra skirtingos priešingybės pusės, žmonija pralošia“, sako Z. Baumanas, nes blogiui „nereikia nei entuziastingų pasekėjų, nei plojančios auditorijos – pakanka savisaugos instinkto, kurį skatina raminanti mintis, kad, dėkui Dievui, tai dar ne mano eilė: pasislėpęs dar galiu to išvengti“. Blogis gali viešpatauti, tik tikėdamasis, kad daugelis žmonių susilaikys nuo pasipriešinimo, kuris reikalauja drąsos, dažniausiai atrodančios beprotiška.

Tačiau savisauga nėra iš anksto nulemtas elgesys: mes galim būti spaudžiami ką nors daryti, bet niekas nėra priverstas tą daryti besąlygiškai. Kraštutiniu atveju tu gali pasirinkti absoliutų pasipriešinimą – mirtį. Blogis nėra visagalis. Priešintis galima visada. Ir įvairiausiais būdais. „Neturi reikšmės, kiek žmonių pasirinko moralinę pareigą vietoj savisaugos racionalumo, – svarbu, kad kai kurie ją pasirinko.“ Blogis gali sudegti žmogaus laisvos valios ugnyje. „Ar yra toks stebuklingas nepaklusnumo slenkstis, ties kuriuo blogio mašina būna priversta sustoti?“, baigdamas klausia Z. Baumanas.

Tas pats Baumanas 1998 metais parašė knygą „Globalizacija: pasekmės žmogui“, kuri jau 2002 metais buvo išleista lietuviškai. Joje nesipriešinimo blogiui mentalinės savybės ir politinės technologijos analizuojamos visų pirma žmogaus nužmoginimo aspektu. Gaila, kad tokios (panašių knygų jau ir lietuvių raštijoj ne viena) knygos praeina pro mūsų visuomeninę sąmonę jos nė nesuvirpinusios (tai gal tos sąmonės nė nėra?).

Tačiau tai, ką Z. Baumanas sako apie žydų genocidą (holokaustą), taip svarbu mūsų savivokai, kad be jo moralinių imperatyvų vargu bau pajėgtume suprasti šiuolaikinio tautų genocido mentalinį pamatą: nepadėdamas kitam aš dalyvauju šiuolaikinėse žudynėse.

2010 02 16

9.33. Labai lietuviškas yra Jonas Basanavičius: visas paskendęs artojiškai smulkiam kasdieniniame moksliniame plušėjime, griebdamasis visko, kas tik gali nuvesti giliau į tautos praeitį, jis palieka daugybę iš gryno triūso ir atkaklumo sukurtų anksčiau lietuviuose nebūtų dalykų, iš kurių ryškiausias, be abejo, yra laikraštis „Aušra“, išreiškiantis slapčiausią tautos troškimą ir poreikį – bendrauti kaip visuomenei, kaip tikrai bendrijai – viešu rašytiniu žodžiu. Vien tai Jonui Basanavičiui būtų garantavę tautos lyderio vaidmenį. Ir garantavo. Vasario 16 Akto dėl Lietuvos nepriklausomos Respublikos įkūrimo pasirašymas tik sustiprina tą poziciją, tiesą pasakius, yra jo, kaip „Aušros“ kūrėjo, autoriteto sąlygotas: pats būdamas nepartinis, jis Taryboje tampa arbitru tarp rietis besimokančių partijų. J. Basanavičius „pridengia“ Tarybos partinę nesantarvę tegul ir pačios Tarybos narių sutarimu, tačiau būtent jo buvimas Taryboje leidžia tapti galva, sujungiančia Tarybą į kūną, turintį du – kairįjį ir dešinįjį – jau ryškiai besiskiriančius sparnus. J. Basanavičiaus parašas ant Nepriklausomybės Akto yra logiška XIX amžiaus tautos kultūros kėlėjų ir XX amžiaus jau politikos vedėjų santara – vieno etapo pabaiga ir kito etapo pradžia. Ką reiškia ta pradžia, tada galima tik nujausti. Dabar mes jau žinom: partinis protas sudegina Lietuvą, taip ir nesukūręs tautiškai pilietiškos nacijos. J. Basanavičiaus viršpartinis dvasiškumas nebuvo pratęstas, jis buvo sumaltas dalinumų grumtynėse.

Kažko panašaus esama ir Kovo 11 Akto atveju: jis yra Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, dar toleravusio kairiosios pakraipos asmenų dalyvavimo Valstybės atkūrime teisę, dokumentas. Ir šiuo, kaip ir Vasario 16-osios Akto atveju, jo parašų savininkai išsklido po partijas, kartu su jomis sudegdami ir sudegindami Lietuvą. Ir labai gaila, kad nė vienas iš savo parašą palikusiųjų netapo naujausiems laikams tuo, kuo aniems – Jonas Basanavičius: turim partinių sparnų autoritetus, neturim visus į naciją vienijančio autoriteto. Užtat vienas sparnas – į Vakarus, kitas – į Rytus, o skrendam į Pietus.

Jonas Basanavičius nelygstamas nacijos vienijimo simbolis. O mes neturim net šiuolaikinės monografijos, atskleidžiančios jo mastą ir reikšmę.

Gal ir negalim turėti, kol jis didesnis už mus?

2010 02 17

10.37. Privatizuoti valstybinius miškus galėjo pasiūlyti arba proto liliputai, arba iš to gerai uždirbti planavę parazitai, arba valstybės priešai. Akademikas, buvęs Miškų ūkio instituto direktorius L. Kairiūkštis tuos „novatorius“ apibūdina švelniau: „arba nesuprantą, arba antivalstybiškai nusiteikę žmonės“. Tai ne „nesupratėlių“, taigi, ne nepakaltinamųjų, veikla: „Mūsų institutas jau 20 metų siūlo privatizuoti ne tik miškus, bet ir daugumą valstybės turto, kurio moderni valstybė nebūtinai turi turėti. Tai instituto pozicija...“ , sako Laisvosios rinkos instituto direktoriaus pavaduotojas G. Kadziauskas. Tai – sąmoningai antivalstybinė pozicija, nesvarbu, ta valstybė moderni ar nemoderni, į ką apeliuoja LRI atstovas.

Nėra nė vienos valstybės pasaulyje, kuri neturėtų valstybės turto. Kas juo galėtų ir turėtų būti, Laisvosios rinkos institutas nesvarsto: jo pozicija – išparduoti viską. Ką reiškia toks išsipardavimas, Lietuva jau ima suvokti. Tačiau ne Laisvosios rinkos institutas: jo pozicija lieka nekintama. Tad gal laikas paklausti, ar turi teisę Lietuvoje veikti prieš Lietuvos valstybę dirbanti įstaiga? Kas ją finansuoja? Kokius uždavinius kelia? Su kokiomis grupuotėmis susijusi?

Vargu bau šitai bus padaryta. Nes idėją privatizuoti valstybės miškus perėmė A. Kubiliaus vyriausybė ir dar 2009 m. balandžio mėnesį premjero sudaryta darbo grupė parengė Ūkio ministerijos siūlymus, kaip supaprastinti valstybės įmonių pertvarkymo į bendroves tvarką. Jei Seimas patvirtins tai įstatymiškai, valstybinės įmonės statusą turinčios 42 urėdijos, kurios dabar prižiūri valstybinius miškus, bus nesunkiai pertvarkomos į bendroves, o per jas valstybinius miškus privatizuoti arba išparduoti bus vienas juokas.

Kas juos nupirks? Niekas Lietuvoje tokių lėšų (sakoma, apie 6 mlrd. litų) neturi. Vadinasi, juos pirks užsienio įmonės. Švedų kompanijos, įsigijusios miško ūkius Švedijoje, įsitikino, kad ūkininkauti savo miškuose neapsimoka, todėl eina į Jaunąją Europą. Latvijos miškai jau skandinavų rankose ir sparčiai naikinami. Lygiai tas pats būtų ir Lietuvoje. Kas darosi jau šiandien – užtenka pažvelgti į Dzūkijos kažkada vaizdingiausias pakeles. Vien Marijampolės medžio perdirbimo įmonė pareikalautų 3, gal net 4 kartus padidinti kirtimus. Užsienio įmonės ateitų čia ne ūkininkauti, o kirsti nusipirktus miškus. Jos to nė neslepia.

Sakoma: miškai turi būti kertami. Tai netiesa. Miškai turi būti ne kertami, juose turi būti ūkininkaujama. Gerai ar blogai ūkininkaujama valstybiniuose Lietuvos miškuose – kitas klausimas. O tikrovė yra tokia: valstybiniams miškams tvarkyti Lietuvos valstybė neskiria nė cento. Urėdijos pačios vykdo atrankinius kirtimus, o pajamos už medieną naudojamos miškų priežiūrai ir atsodinimui. Ir kol kas miškų Lietuvoj padaugėja 0, 8 procento.

Bet miškai – ne vien mediena, tuo labiau – miškininkystė nėra medienos vartojimas, o gamtos išteklių kūrimas. Yra privačių miškų savininkų, kurie juos prižiūri kaip savo vaikus, tačiau taisyklė „griebk kiek gali“ dominuoja. Atiduoti valstybės miškus – visos miškininkystės stuburą, kaip juos vadina buvęs LR miškų ministras prof. V. Antanaitis, tai atsisakyti kurti tą pridėtinę vertę, kurią sudaro miškai kaip kraštovaizdžio estetinis ir net etinis turtas, kaip vieta, kur žmogus dar gali pailsėti ir kur atsigauna oras bei gamta kaip visuma.

Apie tai nei LRI, nei Vyriausybė negalvoja.

Tačiau, sako miškininkai, tauta jau pasimokė iš beprotiškų privatizacijų ir bunda iš meškos miego.

Kad tik greičiau pabustų!

2010 02 19

10.41. Nežinau, kas svarstė galimybę apdovanoti Nepriklausomybės atkūrimo signatarus Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju Kryžium, trečiuoju pagal statusą valstybės apdovanojimu, ir kas tokią mintį inspiravo. Gal Latvijos ir Estijos aukščiausiu valstybės ordinu atdovanotųjų tų šalių signatarų pavyzdys? Gal tiesiog supratimas, kad 124 viskam pasiryžę žmonės kovo 11-ąją žengė žingsnį į visišką nežinią, aukodami save tikrąja to žodžiu prasme, nes jeigu būtų laimėję Maskvos pučistai, visi tie šiandien niekinami signatarai būtų sušaudyti kaip „tarybinės tėvynės išdavikai“ – sąrašai buvo sudaryti, jie yra analuose ir dabar.

Už Lietuvos valstybės atkūrimą nesu apdovanotas jokiu ordinu ar medaliu. Gedimino ordinas man skirtas už laisvosios spaudos organizavimą. Tačiau ne už valstybės atkūrimą. Estai yra apdovanoję ordinu už paramą jų valstybės atkūrimui. Lietuva nerado reikalo pagerbt net medaliu. Neprašau. Mano garbė yra su manim ir be kokios nors partinės grupuotės malonės ją man pripažinti.

Bandymas signatarus įvertinti automobiliais, žeme ar „sunkmečio litais“ – tai bandymas pervesti kalbą į visai kitą plotmę – istorijos deimantą padėti ant turgaus svarstyklių. Kad ir kuo būtų tapę deimantą šlifavę žmonės (šiandien ne vienas balansuoja ties valstybės politinės išdavystės riba, kad ir į kokias turtines priklausomybes būtų patekę „šoko be terapijos“ ir „terapijos be šoko“ pervartose, būtent jie tada sukūrė šitą „TSRS susprogdinusį Aktą“, ir būtent tai yra jų didysis istorinis nuopelnas: nebūtų buvę jų – viskas būtų buvę kitaip. Gal dėl to jie ir labiausiai kalti? Pagal dabartinę įvykių logiką taip ir išeina: būtų gerai, kad signatarų išvis nebūtų buvę, o geriausia, kad nebūtų buvę Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, kuris Lietuvą atvedė į Kovo 11-ąją, Iniciatyvinės grupės, kuri viską pradėjo.

Esu patyręs daug pažeminimų. Tokio taukuotai purvino – dar ne.

2010 02 20

9.22. Michaelis Richardas buvo teisiamas už rasistinius pasisakymus. Internetu platinamame laiške jis mąsto, „kodėl baltieji yra rasistai, tačiau jokia kita rasė – ne!“

Kai tu gatvėje prasilenkdamas vadini mane baltuoju, baltuku, urviniu – tai nieko tokio.

Kai aš tave pavadinu negru, nigeriu, žydu, atėjūnu – tu mane vadini rasistu.

Jūs sakot, kad baltieji kursto begalę smurto. Tai kodėl getai yra pačios pavojingiausios vietos?

Jūs turint Jungtinį negrų koledžo fondą, Martino Liuterio Kingo dieną, Juodosios istorijos mėnesį.

Mes būtume rasistai, jeigu turėtume Baltosios istorijos mėnesį, organizaciją tik baltiesiems – būtume rasistai.

Esama Juodųjų didmeninės prekybos rūmų, ispanų didmeninės prekybos rūmų, o visi kiti – tiesiog paprasti didmeninės prekybos rūmai. Įdomu, kas už visa tai moka?

Yra „Miss Juodoji Amerika“, bet „Miss Amerika“ priima visas spalvas. Yra daugiau kaip 60 juodųjų koledžų, bet jeigu būtų atidarytas bent vienas koledžas tik baltiesiems – tai būtų rasistų koledžas.

Jūs apiplėšinėjat, vagiat, nuvarinėjat mašinas, šaudot į mus. Bet kai koks baltaodis polininkas šauna į juodaodį narkotikų platintoją, jūs vadinat jį rasistu.

Kodėl tik baltieji gali būti rasistais?

Didžiuokitės būdami baltieji. Tai – ne nusikaltimas. Kol kas. Tačiau arti to, baigia autorius.

Šis dokumentas – giliai sergančios civilizacijos balsas.

2010 02 21

11.33. Pernai vasarojant Dzūkijoje dėmesį atkreipė keisti veiksmai prie Margionių kaimo, ne per toliausiai nuo Baltarusijos sienos.

Už nebeveikiančio geležinkelio Kabelių link plytėjo keliasdešimties hektarų kadagiais ir mažom pušelėm apėjus dykra. Vieną gražią dieną visa jos augmenija buvo nušluota. Žinantieji paaiškino, kad „Baltijos karjerai“ išsinuomojo ją 99 metams ir rengiasi čia kasti žvyrą, o eksploataciją baigus įrengti vandenvietę su poilsiavietėmis ir vandens sporto bazėmis. Margionių kaimo gyventojai pasipriešino: savivartės su žvyru per jų kaimą nevažiuos! Tada „greituoju būdu“ buvo sugriauta Margionių geležinkelio stotelė ir galimas išvažiavimas iš dykros nusuktas nuo kaimo. Teiraudamasis, kas čia ką rezga, iš išmanančiųjų sulaukiau patarimo: jei tikrai yra taip, kaip sakai, nestok skersai kelio, čia eis baisūs pinigai.

Kad tai ne prielaida, o didelių įvykių šitame Dzūkijos kampe preliudija, liudija žinios, kurias paskelbė „Respublika“.

Aštuonios ES valstybės – Lietuva, Lenkija, Bulgarija, Slovėnija, Slovakija, Rumunija, Nyderlandai ir Italija – slapstydamosi nuo viešumos kuria ESPO – branduolinių atliekų saugojimo plėtros organizaciją, kuri nuspręs, kur įkurti Europos branduolinį kainyną. Europos Komisija projektui turėtų pritarti dar šiemet. Kapinyno įrengimas kainuotų apie 2 mlrd. eurų (7 mlrd. litų). Šalis, sutikusi priimti tą kapinyną, gautų milijardus paramos: branduolinio kuro laidojimas prilyginamas naujos elektrinės pastatymui. Britų „The Times“ paskelbė, kad radioaktyviosios šiukšlės greičiausiai atsidurs Lietuvoje. Mūsų Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūros direktorius D. Janėnas sako, kad kapinynas tikrai gali būti įrengtas Lietuvoje – Dzūkijoje, Suvalkijoje arba netoli uždarytosios Ignalinos atominės elektrinės. Ir, užuot aiškiai ir griežtai pasakęs: niekada! – priduria: gal ir apsimoka.

Tai štai: žmogus su tokia sąmone vadovauja institucijai, kuri turėtų ginti mus nuo panašių kėslų, nes toks kapinynas – pavojus ne tik Lietuvos, bet ir aplinkinių valstybių žmonėms, tai puikus taikinys teroristams ar žaliavos šaltinis „nešvarių bombų“ gamintojams. Po kurio laiko Europos Sąjungos nebeliks, o branduolinis šiukšlynas, kurį turėsim šimtmečius prižiūrėti savo jėgomis ir kaštais – liks ir tiksės kaip tikra branduolinė bomba.

Lietuvos žalieji sako: verslą iš europietiškųjų radioaktyviųjų atliekų sumąstę prekeiviai daro aukščiausio laipsnio nusikaltimą.

Kad pavojus visai realus ir labai konkretus, kalba ir ta aplinkybė, jog po Margionių dykra, sakoma, tvirtas, konteinerius su atliekomis patikimai laikyti galintis granitinis dugnas.

2010 02 22

9.04. Bernardinai.lt paskelbė įdomią publikaciją „Nykstanti Europa“. Čia buvusios Rytų Vokietijos miesto Hojersverdos pavyzdžiu remiantis mąstoma apie Europos demografinę perspektyvą.

Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje Hojersverda buvo regiono pažiba. Mieste nuolat trūko darbo rankų. Po Berlyno sienos griuvimo šis, kaip ir daugelis pramoninių Rytų Vokietijos miestų, ėmė tuštėti. Pramonė stojo, žmonės ėmė traukti į Vakarus. Pirmosios buvo merginos ir jaunos moterys. Kurios liko, nusprendė nebegimdyti vaikų. Dabar 30 proc. Vokietijos moterų teigia neketinančios turėti vaikų. Beveik 50 proc. vyrų sutinka, kad gyvenimą laimingai nugyventi galima ir be vaikų. 1988 m. Rytų Vokietijoje gimė 216 tūkst. kūdikių, 1994 m. – jau tik 88 tūkst., – 0,8 kūdikio vienai moteriai. Beveik milijonas namų nebegyvenami. Valdžia juos tiesiog šluoja nuo žemės paviršiaus. Nuo Antrojo pasaulinio karo laikų nematytas vaizdas!

Po karo Europa džiūgavo: Britanijoje vienai moteriai teko 2,8 vaiko, Prancūzijoje – 2,9, Olandijoje – 3,2. Demografai įspėjo, kad greit viskas grįš į vėžes ir gimstamumas apsistos ties 2 kūdikiais. Šiuo metu tokio gimstamumo nebėra nė vienoje Europos šalyje. XX a. pradžioj V. Europoj kasmet gimdavo 10 mln. kūdikių. Amžiaus pabaigoje – vos 6 mln., t. y. 2 mln. mažiau, nei galimybė užtikrinti ilgalaikę žemyno demografinę raidą ir tęstinumą. Beveik visoms šalims jau reikia imigrantų pagalbos.

Kas atsitiko?

„Svinguojanti septintojo dešimtmečio europiečių karta daug jėgų iššvaistė realizuodama laisvos meilės idealus, bet nematė didelio reikalo pasirūpinti giminės pratęsimu ir nė nepastebėjo, kad Europoje prasidėjo demografinė žiema. Dėl tokios situacijos, sako Briuselio universiteto profesorius Ronas Lestheigas (Lesthaeghe), kaltos postmaterialistinės vertybės, iš kurių pačia svarbiausia ir savitiksle tapusi saviraiška skaudžiai atsiliepia gimstamumo lygiui žemyne.“

Tos postmaterialistinės vertybės Lietuvoje šiandien viešpatauja totalitariškai. Kad ir vėluodami, vejamės Europą – ir – nenusiminkim – pralenksim!

Su kuo ir sveikinu brangius tautiečius.

Jeigu mirti – tai kodėl ne su muzika?

2010 02 23

10.07. Z. Čepaitė Anglija.lt žvilgteri į seksualinį ir apskritai emocinį emigrantų gyvenimą.

Išvykdami kiekvienas visų pirma galvoja apie darbą, butą, buitį, o visa kita – „kaip bus, taip“. Deja, labai greita pasirodo, kad svarbiausia yra vidinė savijauta, o tie svarbiausiais atrodę dalykai – „visa kita“.

Emigravus viskas lūžta ir dūžta. Ir negali būti kitaip: pasikeičia aplinkos visuma. Gerai, kad bandom susivokti bent vienu svarbiausių – seksualiniu aspektu.

Moterys, sako autorė, remdamasi tyrimais, lengviau keičiasi ir perima naujoves. Jas ypač žavi kitataučių asistavimo menas, kuriuo lietuviai vyrai pasigirti negali. Moterys jaučiasi išsivadavusios, labiau pasitiki savimi, bręsta savo vertės pajautimas, lūkesčiai ir reikalavimai vyrams. Kartu ta nauja aplinka ugdo neadekvačią savivoką, aroganciją. Lietuvių jaunimas Londone mielai perima betikslio naršymo po svetimas lovas stereotipus. Ilgainiui toks gyvenimas panaikina natūralų siekį rasti artimų ilgalaikių santykių partnerį, turėti šeimą, auginti vaikus.

Vyrai elgiasi dar rizikingiau – dažniau keičia partneres, naudojasi prostitucija. Ir vyrai, ir moterys dažniau nei britai įkliūva į narkotikus. Nors dažniausiai stengiamasi ryšius užmegzti su tautiečiais, nepalyginamai laisvesnė nei Lietuvoje elgsenos aplinkas veikia emigrantų elgesio stilių. Emigravę lietuviai darosi kitoki lietuviai. Viena svarbiausių to kitimo priežasčių – dažni atsitiktiniai lytiniai ryšiai.

Lietuviai Anglijoje – vieniši ir nelaimingi? – klausia autorė. Klausimas suponuoja atsakymą, kurio skausmo gelmių negali paslėpti net politiškai korektiškiausia kalba.

2010 02 24

10.10. Net 20 iš 27 Europos Sąjungos šalių yra labai įsiskolinusios. Graikija – tiek, kad ne vienas analitikas mano nesant negalima jos pašalinti iš euro zonos. Tačiau tuo atveju į pirmą planą iškiltų Ispanijos problemos. Jei Graikija maža, o jos izoliavimas ES narių nejaudina, tai Ispanija – didelė ekonomika, ir jos problemos sujudintų net pačius rambiausius. Tad išeitis viena: duoti Graikijai pinigų ir kontroliuoti jų panaudojimą. Ir kontroliuoti griežčiau, negu dabar šalis nares spaudžia Europos Komisija, nes ši kontrolė – tai kova už Europos Sąjungos išlikimą.

Pati Graikija irgi apčiuopia naujus savo gyvenimo aspektus. Kaltinti galima ką tik nori, netgi Vokietiją, nors būtent iš jos pinigų buvo didinamos socialinės graikų streikininkų išmokos. „Tam, kad iš viso kas nors keistųsi, reikia visų pirma teisingu keliu nukreipti jaunimą, kuris vis dar per dažnai svajoja apie ilgalaikę šiltą vietelę viešojoje tarnyboje, nereikalaujančioje daug darbo“, rašo vienas Atėnų dienraštis. Graikija turi pradėti kurti tikrą gerovę, o ne dalintis skatinimo lėšas, kurias partijų kadrai išdalija savo drugeliams. Graikija ima suvokti, kad norint turėti, reikia užsidirbti rimtai dirbant. Darbo kaip ekonomikos vertės supratimas yra pirmasis spekuliacinio kapitalizmo narkotikų priešnuodis.

Lietuva į savo viešąją sąmonę tokio suvokinio dar nėra iškėlusi.

2010 02 25

Bene pats ryškiausias faktas, kuris demaskuoja valstybinių miškų privatizavimo kaip jų geresnio tvarkymo apaštalus, yra tie 200 000 ha ir dabar privatizavimui skirtų valstybinių miškų, kurių niekas neperka, nes jie yra jauni ir netinka kirtimui. Jie yra likę nuo pirmojo privatizavimo, kai valdžia jau buvo skyrusi dalį valstybės miškų išparduoti. „Ekspertus“ iš „laisvosios rinkos“ domina tik tie brandūs medynai, kuriuos privatizavus būtų galima be vargo ir su dideliu pelnu parduoti.

Į tą faktą dėmesį atkreipia Vytautas Almanis, rašytojas ir girininkas, ilgus metus prižiūrėjęs Altajaus, paskui – ir Lietuvos miškus. Jis puikiai suprato, kas Žemei yra miškas. Dabar jis Lietuvoj, kaip kažkada taigoj, vėl vienišas šūkauja apie būtinybę nekirsti savo gyvenimo.

2010 02 26

Robertas B. Reichas, buvęs JAV darbo ministras ir dabartinis Berklio universiteto profesorius, savo knygoje „Superkapitalizmas: verslo transformacija, demokratija ir kasdienis gyvenimas“ kurią pristato mūsų „Lietuvos žinios“, aptaria šiuolaikinio kapitalizmo ir demokratijos santykius.

Jo pateiktas kapitalizmo supratimas ir apibūdinimas ir apibūdinimas į mūsų savivoką ko nors ypatingai naujo neįneša: autorius pripažįsta, kad vieninteliu kapitalizmo tikslu yra tapęs pelnas ir BVP didinimas. Kapitalizmas, nepaisant laikinų sukliuvimų, sparčiai žengia į priekį, bet demokratija juda sunkiai. Tai visų pirma todėl, kad nė viena demokratinė valstybė efektyviai nekovoja su šalutiniu kapitalizmo poveikiu.

Autoriaus teigimu, „demokratija yra kai kas daugiau, nei laisvi ir sąžiningi rinkimai. Tai sistema, skirta siekti tikslų, kai piliečiai yra vieningi ir remiama visuotinė gerovė“. Deja, to daryti neleidžia „pašėlusio ekonominio augimo padrąsintos korporacijos bei elitas“. Įmonės „nusikrato įsipareigojimų ir virsta globalinio tiekimo tinklais“, „investuoja didžiules sumas į lobistus ir net ėmė duoti kyšius aukštiems valstybės pareigūnams, siekdamos palankesnių įstatymų, kurie sutiektų konkurencinį pranašumą prieš varžovus“.

Demokratija pralaimi ne tik dėl korporacijų agresyvumo ir finansinių galių. Patys „žmonės mąsto dvejopai – kaip vartotojai ir investuotojai, nes nori sėkmingų sandorių ir didelio pelno, teikiamo globalinės ekonomikos. Tačiau jiems nepatinka dėl to atsirandančios socialinės pasekmės, todėl linkstama kaltinti korporacijas, nors iš tiesų tokie nemalonūs sandoriai sudaromi su savimi“. Reikia paminėti, kad knygą pristatančiame straipsnyje R. B. Reichas nekalba, jog valstybės neginamas ir kapstytis tik savo jėgomis tame „kapitalizmo augime“ paliktas žmogus yra priverstas daryti tuos sandorius su savimi, bet nepaisant sąžinės graužačių ir viešų protestų (streikai, mitingai ir pan.), visur auga socialinė atskirtis ir piliečių, vis dar siekiančių visuotinės gerovės, bejėgiškumas.

Dabar badoma girti įmones, kurios prisiima tam tikrą socialinę atsakomybę ar užsiima labdara. Iš tiesų tai tėra dėmesio nukreipimas nuo įmonėms pataikaujančių įstatymų ir taisyklių, kurias patylom priiminėja parlamentas. Net ir labdarai aukojama tiek, kiek galima bus grąžintis su pelnu. Todėl vienintelė išeitis vartotojiškumui įveikti ir atkurti pilietiškumą – „tai įstatymai ir taisyklės, investicijas paverčiantys ne tik socialiniu, bet ir asmeniniu pasirinkimu“. Pilietiškumas šiuo atveju būtų žmonių sugebėjimas sumažinti visuomenines sąnaudas paliekant kiek įmanoma mažesnes prekių ir paslaugų kainas. Pirmas žingsnis ta linkme – aiškesnis piliečių mąstymas. Kitaip sakant, autorius siūlo piliečiams užsiimti savišvieta ir saviugda, globalizacinio superkapitalizmo lokomotyvui be raudonų šviesų dundant į šviesią socialistinę pasaulio galingųjų ateitį.

Vertingos yra dvi autoriaus mintys: demokratija yra prieštaringa ir pasmerkta negalavimams pačioje žmogaus prigimtyje, kuri reikalauja grobti, bet nedraudžia svajoti ir kalbėti apie gerovę visiems; demokratija ir kapitalizmas nėra tapatūs dalykai, ir kapitalizmo ribojimai įstatymais gali padėti demokratijai. Pastaroji mintis irgi ne nauja. Nauja būtų, jeigu būtų patarta, kaip tuos gerus įstatymus priimti ir įveiksminti, kai didelės dalys tautų kaip suverenų veikimo galių yra juridiškai paralyžiuotos globalizacinio kapitalizmo, o dar dalis savanoriškai perduotos kokiam nors viršnacionaliniam subjektui, tokiam kaip ES, kuri direktyviškai veikia prieš piliečiams reikalingų protingų įstatymų priėmimą.

2010 02 27

Džordžas Frydmanas (Friedman), JAV militarinių sluoksnių patarėjas, prieš naujuosius metus Lenkijos spaudai davė interviu, kuriame indoktrinuoja Lenkijos didžiavalstybinę sąmonę. Jo piešiamas vaizdas toks: jeigu Lenkija atsikratytų karo ir pokario įskiepytų kompleksų, ji galėtų tapti regiono nuo Baltijos iki Juodosios jūros lydere, nes chaose, kuris ateitų Rusijai galutinai žlugus, niekas čia savarankiškai tvarkytis nesugebėtų, visi ieškotų ir ekonominės, ir karinės pagalbos, ir Lenkijai čia atsivertų gigantiškos veiklos galimybės, o konkurentų nebūtų. Tokios sėkmės sąlygos dvi: kad Lenkija imtų kurti savo kariuomenę ir kad ją kurdama bendradarbiautų su JAV. Jau ir dabar matosi, kad konflikto tarp Vakarų ir Rusijos atveju Vokietija tikrai neremtų Lenkijos, o Prancūzija ir Britanija – greičiausiai neremtų, tad lenkams laikas susivokti, kad NATO jiems ne padeda, o trukdo: neleidžia kurti tikrai galingos kariuomenės, nors pati NATO seniai nebetekusi to vaidmens, dėl kurio lenkai į tą organizaciją stojo. Stiprią kariuomenę sukurti Lenkija galėtų tik JAV padedama.

Iš čia – pirmoji svarbi išvada: JAV projektuojama Lenkija – imperialistinė didvalstybė. Labai smagu tokią turėti pašonėj, dargi su jos pretenzijom Vilniui.

Antra išvada: NATO plėtėsi siekdama perimti Rusijos anksčiau kontroliuotas teritorijas, o už jos buvo JAV imperializmas.

Dž. Frydmanas yra įsitikinęs, kad Rusija dabar kaupia jėgas artimiausiu metu prasidėsiančiam lemiamam susirėmimui su JAV kaip NATO lyderei. Jeigu Lenkija imtųsi jai siūlomo vaidmens ir besąlygiškai remtųsi JAV kaip vienintele patikima partnere, Rusijos bandymai perimti geopolitinę erdvę, kuri siūloma Lenkijai, pareikalautų iš Rusijos tiek investicijų ir pastangų, kad šis antrasis JAV ir Rusijos (TSRS) šaltasis karas baigtųsi visišku galutiniu Rusijos išsekimu ir sutrupėjimu. Taip būtų galutinai sunaikintas Rusijos pavojus.

Prielaida apie tolydžio stiprėjančią Rusiją yra įtikinanti tik išoriškai. Rusija klimpsta į begalę vidinių problemų, visų pirma dėl sparčiai degraduojančio demografinio sąstato ir senkančio galių potencialo. Rusija niekaip negali ir vargu bau pajėgs iškopti į kitą technologijų lygmenį, ypač – jų taikymą gamyboje. Rusija nedisponuoja ir patrauklia ekspansine ideologija, o grynos jėgos politika yra galų gale pralaimėjimo politika. (Tas pats galioja, beje, ir JAV.) Prielaida apie JAV kaip vienintelį ir patikimiausią Lenkijos draugą yra tiesiog juokinga: kur dabar kad ir karinės JAV bazės, taip didingai pradėtos Dž. Bušo? JAV viskas dar labiau negu Rusijoje priklauso nuo eilinio naujo prezidento. Apie Kinijos faktorių Dž. Frydmanas išvis nekalba. O juk JAV yra galinga mąstymo srovė, žiūrinti į Rusiją kaip patikimiausią JAV sąjungininkę prieš Kiniją, kuri šiuo metu tiktai žvalgosi naujų savo plėtrai būtinų erdvių, visų pirma – Sibiro.

Tai kam tas gundytojo daineles Lenkijai gieda Dž. Frydmanas? Kodėl jis, demokratinės valstybės žmogus, kalba kaip juodas imperialistas, pavyzdžiu keldamas savo Izraelį ar Pietų Korėją? Tai leninizmas grynu pavidalu: įsivelkim į mūšį, o ką daryti – matysim tada. Tegul pešasi lenkai ir su rusais, ir su vokiečiais: nebus tvarkos Europos Sąjungoj – bus geriau Jungtinėms Valstijoms. Kad nuo to nebus geriau Lenkijai, tai negi negalima bus dar kartą kokiu nors kompleksu ar apskritai lepšiškumu apkaltinti pačių lenkų?

2010 02 28

Pagal euro kūrėjų planą šios neįprastos valiutinės konstrukcijos paskirtis buvo monetarinė, o ne politinė sąjunga. Europos Sąjungos steigėjai, siekę visų pirma politinių tikslų, tikėjosi pergudrauti visus: įsteigė Europos Sąjungos centrinį banką, tačiau ES piliečių visų vienodai neapmokestino. Negalėjo, nes būtų išėjęs šnipštas iš politinio plano: nacionalinių valstybių valdžiukės būtų pasipriešinusios stipriau nei Airijoj ar Čekijoj. Tačiau dabar gudragalvių planai gresia ir eurui, ir pačiai Sąjungai. Reikalas tas, kad visavertei valiutai reikalingas ir centrinis bankas, ir valstybės iždas. Iždas reikalingas ne tik mokesčiams kaupti, bet ir jais disponuoti, ypač krizei atėjus – naudoti pagal ypatingą režimą. To ypatingo režimo eurui ir prireikė stojus finansų krizei. Pagal Mastrichto sutartį apie bendrus mokesčius kalbėti negalima, Vokietija laikosi to principo nuosekliai ir kietai pasakė nebūsianti pinigų maišu išlaidaujančioms Sąjungos narėms.

Graikija yra tik viena iš jų. Mažiau į skolas įkliuvusios yra Italija, Ispanija, Portugalija ir Airija. Net jeigu Graikija išsikapstys (žmonės vyriausybės pateiktą taupymo programą remia, kad tik būtų sutramdytas baisus ir išsikerojęs piktnaudžiavimas), bendras tų šalių plotas yra toks, kad euro vertės problema tebebus daugiau negu rimta.

Europos Sąjunga buvo kuriama klasta – nustatant ribotus, bet politiškai pasiekiamus tikslus ir žingsnius jų link, nors gerai žinota, kad jie politiniam euro aptarnavimui visa apimtimi bus nepakankami ir reikalaus naujų žingsnių, kurie gali būti sustabdyti bet kurioje vietoje ir bet kuriuo metu. Taip ir atsitiko. Procesas užstrigo. Europos Sąjunga sustojo. Finansų ministrai prabilo apie euro obligacijas kaip ypatingą atsiskaitymo formą. Kuriam laikui tai nukels euro bėdas ir Sąjungos problemas?