Gruodis Spausdinti
2010
Parašė Romualdas Ozolas   
Šeštadienis, 01 Sausis 2011 11:05

2010 12 01

Visas pasaulis komentuoja „Vikilyks“ („WikiLeaks“). Kas yra slaptus dokumentus vagiančių kompiuterių įsilaužėlių kompanija, – vadovaujama kažkokio australo ir dabar stropiai slepiančio savo pėdas, – niekas negali pasakyti.

Patys informacijos grobikai sakosi kurią „naują laisvos spaudos standartą“, kurio tikslas – kovoti su globaliąja tautų ir žmonių valdymo sistema. Tikslas kilnus. Tačiau priemonės nešvarios.

Netgi XX amžiuje, nekalbant apie ankstesniuosius, būtų visuotinai pasmerktas kaip negarbingas šitoks konfidencialios informacijos paviešinimas. O ta, kurią skelbia vikilyksai, yra ne tik konfidenciali, bet ir keliskart vogta. Tai nesiderina su jokiomis garbės ir garbingumo sampratomis. Bet ar tai svarbu „naujus standartus“ kuriantiesiems?

Tai, kas įmesta į viešąją erdvę, irgi nespindi nei garbingumu, nei netgi kultūringumu. Už viešųjų kaukių pasaulio galingieji yra nesyk dar vulgaresni ir žiauresni, negu padugnės. Tokio jų veido parodymas smarkiai pakenks jiems brangaus dvigubų ir trigubų standartų pasaulio konstravimui. Jei po diplomatinio susirašinėjimo bus paskelbti slapti bankų bendravimo popieriai, jau nebe gėda ir komplikacijos dėl diplomatinio bendravimo subtilybių, bet ir nauja finansų krizė gali ištikti pasaulį: vien pagrasinus demaskavimu „Bank of America corp.“ akcijų vertė nukrito 3 proc.

Daug kas linkęs menkinti vikilyksų veiklą. Ar ne dėl to, kad bijo jos plėtotės? Kurie supranta, kalba apie epidemiją, laikydami tai tik proceso pradžia. Neabejotina, kad šis „žmonių žvalgybos“ būrių karas su sistema nenutrūks.

Pats dokumentų skelbimo ir to skelbimo poveikio pobūdis panašus į teroristinius aktus ir jų poveikį. Kad „Vikilyks“ pradėjo informacinį karą – neabejotina. Bijoma tik pasakyti, kad jų rankose baisus naujas ginklas – nešvari informacinė branduolinė bomba.

Kiek laiko praeis ir kas dar turės įvykti, kad galiausiai būtų panaudota tikra nešvari branduolinė bomba, kurių teroristai, galima neabejoti, jau turi ne vieną?

2010 12 02

Kad Moldovoje gyvos ir aktualios susijungimo su Rumunija nuotaikos – vieša pasaulio paslaptis.

Tačiau kai apie Moldovos prisijungimą prie Rumunijos prabyla Rumunijos prezidentas, o Rumunijos atstovas ESBO susitikime pareiškia, kad rusai privalo pasitraukti iš Padnestrės, reikalas įgyja tarptautinės politikos pavidalus. Rumunai sako niekada nepasirašysią sienos su Moldova sutarties: taip būtų įteisintas Molotovo–Ribentropo paktas. Tokią Rumunijos poziciją, be abejo, mielai palaikys Lenkija, iki tarptautinės politikos lygmens pakeldama ir „Vilniaus aneksavimo problemą“. Tiesa, tokiu atveju turėtų būti kalbama ir apie Vakarų Baltarusiją ir Vakarų Ukrainą.

2010 12 03

12.30. Seimui pritrūko balsų atmesti Prezidentės veto Pilietybės įstatymo pataisoms, pagal kurias Seimas buvo numatęs leisti dvigubą pilietybę turėti ir tiems lietuviams, kurie priėmė ES ir NATO šalių pilietybę. Vakar po ilgo galynėjimosi Prezidentę palaikė 65, prieš balsavo 21, susilaikė 40 parlamentarų. Kad dėl šitaip „nuskriaustų“ lietuvių verkia Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Regina Narušienė ar PLB atstovė Lietuvoje Vida Bandis – nieko nuostabaus: joms atrodo, kad pilietybę sąlygoja prigimtinė teisė. Kad be šito pilietybė dar turi būti juridiškai reglamentuota, ir tai nustato homogeniškai gyvenanti ir nacionalinę valstybę kurianti tauta, joms nesvarbu. Bet kad šių sąsajų nesupranta ar nenori suprasti Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras – tai jau valstybės problema. Ir tie 21 balsavusiųjų prieš bei 40 susilaikiusiųjų – irgi visų mūsų problema.

O kyla ji iš egoizmo – susirūpinimo dėl galimų balsų per rinkimus. Tik taip būtų galima kaip nors „pateisinti“ klyksmus apie varpų skambėjimą mums visiems, jeigu išvykusiųjų „nepririšim“ prie Lietuvos. Nepririšit jų prie Lietuvos nei vienaip, nei kitaip formalizuodami ir įteisindami jų nutautėjimą. Darykit, ponai Seimo nariai, taip, kad iš Lietuvos nereikėtų bėgti, kad Lietuvoje gyventi norėtųsi, kad Lietuvoje būtų gera. Tai, ką darot jūs netgi su tais debatais dėl pilietybės, veikia visiškai priešingai.

2010 12 04

14.23. Europa kuo toliau, tuo akivaizdžiau tampa Kinijos prekių pardavėja savo pačios namuose. Lygiai kaip Lietuva – Lenkijos, tos „Mažosios Kinijos“ Europoje. Kokia Europos ateitis Kinijos produktyvumo šešėlyje?

Net jeigu Vakarų Europa susivienytų su Rusija, vis dar turinčia šiokių tokių žaliavų resursų, ar jųdviejų produktyvumas būtų konkurencingas civilizacinių ekonomikų epochoje? O ekonomikų konkuravimo ar neprireiktų sutvirtinti politiniais ir geopolitiniais judesiais? Ar tai nereikštų naujos civilizacijų priešstovos fazės? Kur visa tai vestų?

Atrodo, kad po Francio Fukujamos „Istorijos pabaigos“ bankroto dar nesusiorientuota, kaip atsakinėti į naujų suvokimų keliamus klausimus. Atrodo, net ir klausimai padoriau nesuformuluoti.

2010 12 05

11.40. Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblis (anksčiau jis vadinosi liaudies dainų ir šokių ansambliu) atšventė savo septyniasdešimtmetį. Puikus buvo dviejų dalių – šiandieninio sąstato ir veteranų – koncertas. Buvo galima manyti, kad mūsų kosmopolitinio nuopuolio metu prisikviesti jaunų žmonių į lietuvių muzikinę ir choreografinę kultūrą kultivuojantį scenos mėgėjų kolektyvą bus labai sunku. Nežinau, ar tai vien ansamblio vadovų veiklumo, ar ir jaunimo atsikvošėjimo nuopelnas, tačiau kolektyve – lietuvių jaunimo žiedas. Šokėjos – tiesiog karalaitės. Ir vyrų ne vieną, ko gero, mielai vogtų televizijos šokių ar šou rengėjai. Na, o choras demonstruoja liaudies melodijų subtilybes su profesionalams prilygstančia technika. Ką ir kalbėti – reikia pasiklausyti, kad sutiktum, jog ansamblis, kaip ir daugeliu atvejų praeity, vadinamas geriausiu Lietuvoje.

Galima tik sveikinti ir meno vadovą Eugenijų Čiplį, ir šokių grupės vadovę Birutę Mažrimienę, ir choro vadovę Dovilę Mačiukaitę, ir orkestro vadovę Rūtą Jonynienę, ir visus kitus kolektyvo vedėjus ir ugdytojus, palaikančius ir muzikinės, ir dvasinės tradicijos liniją šiais laikais.

Tačiau keista, kad minint buvusiuosius vadovus, pasitenkinta tik Juozo Lingio, Tamaros Kalibataitės, Vido Aleksandravičiaus ir dar poros „ansamblio legendų“ pavardėmis, nė neužsimenant apie Vladą Bartusevičių, iš esmės ir sukūrusį šiuolaikinio liaudies ansamblio (greta Dalios ir Povilo Mataičių etnologinio ansamblio) modelį, kuris, įvairiai interpretuojamas, ir toliau tarnauja savo principinėmis nuostatomis netgi tais atvejais, kai bandoma jas neigti. Nenoriu V. Bartusevičiaus svarbiausiais nuopelnais laikyti lietuvių liaudies ansamblio išgarsinimo už Lietuvos ribų (nors aukso medalis 1959 m. pasaulio jaunimo ir studentų festivalyje Maskvoje ir aukso medalis 1959 m. tokiame pat festivalyje Vienoje tuo metu reiškė labai daug), nes lietuviams tokie meno kolektyvai svarbiausi savo pačių namuose, bet būtent su V. Bartusevičiaus vardu tada buvo siejama ieškojimų ir atradimų dvasia, tikras liaudies ansamblių kaip meno saviveiklos žanro bumas. Vėlyvieji V. Bartusevičiaus ieškojimai, vykę jau valstybiniame „Lietuvos“ ansamblyje, nebe tokie reikšmingi – susižavėjimas koncerto kaip spektaklio idėja nuvedė ir į kritikuotinus sprendimus, kurių Vilniaus universiteto ansamblyje būta tik užuomazgų. Tačiau Universiteto ansamblio istorijoje V. Bartusevičius tikrai yra legenda, kurios nutylėti nederėtų bet kokiais sumetimais – V. Bartusevičius per didelis už bet kurį jo nutylėjimo motyvą.

2010 12 06

11.30. Gražina Drėmaitė išleido 776 puslapių knygą „Vilniaus Bernardinų kapinės. 1810–2010“. Tai yra, kaip ji pati sako, jos „gulbės giesmė“ – nuostabus rašytinis paminklas tam Vilniaus nekropoliui, kuriuo ji, kaip Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondo vadovė, rūpinosi ir saugodama, ir organizuodama svarbesnių paminklų restauraciją.

Šiandien Bernardinų kapinės lenkia Rasų kapinių priežiūrą daugeliu požiūrių, o tokio detalaus, tokio kruopštaus ir tokio įspūdingo esamos padėties kompleksinio liudijimo, kokio susilaukė Bernardinų kapinės su šia G. Drėmaitės knyga, Rasos dar lukters. Veikalas yra visapusiškas istorijos šaltinis, kuris turėtų būti įvertintas specialistų ir tarnauti pavyzdžiu, kaip ir kuo galim praturtinti savo atmintį, visą kultūrinę sąmonę, jeigu su išmanymu pažiūrime, kas po mūsų kojom, kas mūsų akiraty.

Mane pritrenkė 346 puslapiuose surašytos kapinėse palaidotųjų pavardės. Kiek daug juose sulenkintų lietuviškų asmenvardžių ir kiek mažai grynai lietuviškų pavardžių! Kur ir kada dingo čia gyvenusių baltų vardai? Kaip ir kodėl juos apgobė slaviškos formos ir rašmenys? Net mirtys čia liudija mūsų nykimą ir slinktį istorijos tamson. Kodėl, lietuviai?! Kas tūno mūsų gelmėse kaip ir šiose kapinėse liudijama istorijos tamsa?

Ar nieko apie tai nesako ir mūsų šiandieniniai kalbėjimai apie savo raidyno „praturtinimą“ lenkiškais ir lotyniškais rašmenimis? Ar mes ką nors mąstom apie savo lietuviškumą kaip pasaulio vertybę? Ar mes apskritai ką nors mąstom? Ar tik sutinkam, ką mums sumąsto kiti?

2010 12 07

13.55. Nuo praėjusios savaitės Vilniaus biržoje prekyba akcijomis pervesta į eurus. Tai – pirmas atsisveikinimo su litu veiksmas.

Ko taip skubama? Estija nuo sausio pirmosios jau įsiveda eurą, o Talino biržoje eurais pateikiama tik akcijų vertė, atsiskaitoma kronomis. Estai neskuba.

Ko skubėdami siekia lietuviai? Komentarai tuo klausimu komiški: rinka taps patrauklesnė dėl sumažėjusių pirkimo ir pardavimo sąnaudų, be to, bus vizualesnė. Deja, ir po šių pakeitimų apyvarta menka, lito palydos praėjo be pėdsakų.

Lietuva pirmoji iš Baltijos šalių įsivedė atsiskaitymus biržoje eurais. Tai dabar pabrėžiama su pasididžiavimu. Išlaikant siekio pirmauti tradiciją. O kad šis veiksmas antikonstitucinis – nesvarbu? Nesvarbu, kaip ir daugely kitų sričių.

Estai neskuba ne dėl to, kad nespėja, o kad supranta, jog įstatymų reikia paisyti. Štai kodėl Talino birža investuotojams patrauklesnė: ji jurijiškesnė, todėl patikimesnė.

2010 12 08

11.11. Neseniai pasirodžiusi Juozo Kazlausko knyga „Fotografija“ yra neeilinis lietuvių fotografų leidinys, praturtinantis dabar vis gausėjantį „ataskaitinių albumų“ rinkinį. Juozas Kazlauskas savo kūrybos ataskaitos nespėjo parengti pats, už jį parengė žmona Dalia Kazlauskienė ir Stanislovas Žvirgždas. Parengė labai reprezentatyviai. Rado galimybę paskelbti netgi Juozo Kazlausko tekstus apie Šiaurę, tuo papildydami autoriaus ne tik kaip fotografo ir kino operatoriaus, bet ir kaip literato portretą.

Juozas Kazlauskas stipriausias fotografijose. Agnė Narušytė įžvalgiame įvadiniame straipsnyje pabrėžia autoriaus aistrą būti labiausiai įtemptose pasaulio vietose, kur gyvenimas susiliečia su mirtimi. Taip, tai ryšku. Tačiau nesinorėtų, kad tas motyvas būtų suprastas kaip menininko trauka mirtin. Mirtis jam tėra kraštutinė gyvenimo vieta, kaip Šiaurė su savo poliariniu dangum – žmonių buvimo riba, kaip Sibiras su tremtinių kaulais – lietuvių išsklidimo riba, Černobylis – technologijų ribos vieta, o nusigėręs lietuviškas kaimas – mūsų tautos buvimo riba. Tačiau net šiuo pastaruoju atveju, kuris yra toks atviras kaip mūsų dvasios sifilio žaizda, autorius kalba ne apie mirtį, o apie gyvenimą. Gyvenimo pėdsakas yra tuščios degalų statinės Karos jūros pakrantėj, gyvenimas yra kunigo šventinami karstai su tremtinių palaikais, parengtais skraidinti atgal į gimtinę, gyvenimas yra seniai išžudyti tie jauni Džocharą Dudajevą lydintys čečėnai, net nužudytieji Medininkų fotografijose vyrai yra gražūs tarsi gyvi. Nuostabus yra J. Kazlausko užmojis aprėpti visą tuo metu galimą pasiekti imperijos erdvę ir, žiūrint į ją iš gyvenimui, atrodytų, neįmanomos vietos, sakyti: o mes gyvenam! Kur ta mūsų aistra yra dingusi šiandien? Kur tokios mūsų šiandieninių menininkų manifestacijos? Kodėl net aplink Juozo Kazlausko knygą kaip briliantą – tylu?

2010 12 09

13.58. Toks Vilis Normanas lrytas.lt paskelbė tekstą „Apie holokaustą, istoriją klastojantį policijos istoriką ir masturbaciją“, kuriame, nepaminėdamas Vidaus reikalų ministerijos darbuotojo, „Veide“ paskelbusio straipsnį apie holokaustą kaip legendą, naudojasi proga dar vieną sykį apdergti lietuvių tautą. Tarsi jis nebūtų girdėjęs, kad ne vienas žmogus pasaulyje apie holokaustą kalba mąstydamas ir abejodamas vienu ar kitu jo bruožu, o yra ir tokių, kurie toje „legendoje“ įžvelgia ir šiuolaikinę industriją. Mūsų rašytojas (nors koks jis mūsų – jis nežinia kieno, manau – netgi ne žydų) kaip iš medžio iškritęs kūdikėlis: ak, och, oi! – ir pan. O kai „atsipeikėja“ – varo: „Tauta, kuri per Antrą pasaulinį karą išnaikino 90 procentų čia gyvenusių žydų (220 000 ir 240 000), drąsiai pareiškia – holokaustas mums nė motais, mes lietuviai – patriotai!“

Tauta paprastai ką nors pareiškia per savo juridinius atstovus, oficialiai įgaliotus tai daryti – Seimą ir Vyriausybę. Bet kas tokiam save superišprususiu laikančiam rašytojui, lietuvių tautą vadinančiam debilų augintoja, reiškia klastoti kaltinimus! Nors, tiesą sakant, pats galėtų ir turėtų būti apkaltintas. Tik ar ne to jis ir nori, naudodamasis „policijos istoriko“ sukurta galimybe užpildyti skandalų stokojančią viešąją erdvę tuo metu, kai reikia spręsti gyvybinius visai tautai klausimus, kurių, anot valdžios, viešumon neturėtų būti keliama.

Mūsų žiniasklaida ant „policijos istoriko“ slieko neužkibo. Vilį Normaną tai labiausiai ir įsiutino: „Kas šioje istorijoje stebina? Tai visiškai apatiškas šalies žiniasklaidos elgesys žiauraus nusikaltimo akivaizdoje.“ „Lietuvos žiniasklaida iš esmės liko kurčia šiai istorijai. Lietuvos žiniasklaidai apskritai nusispjaut, kas, ką ir kodėl rašo. Kokia visuomenė – tokia ir žiniasklaida.“

Bandydamas „pabudinti“, autorius kaltina ją pomėgiu „kurstyti aistras, kiršinti, neapkęsti“, ypač – neapkęsti, nesvarbu, kokia forma, svarbu – neapkęsti, nes tai lietuviams esą labai gera. Norintieji vis dėlto byloti lenda į socialinius tinklapius – „viešo teršimo vietas“ ir „murdosi savo mėšle“.

„Ką gi“, baigia autorius, „masturbuokitės tokiu būdu – nieko daugiau, atrodo, ir nesugebate.“

„Mūsų rašytojas“ akivaizdžiai sugeba daugiau. Kur kas daugiau. Užtat jaučiasi labai nelaimingas: čia taip blogai, kad nieko nepakeistų ir vieno kito idioto įkalinimas.

Čia tai teisybė.

O kadangi nieko pakeisti neįmanoma, tegul ir lieka jis su savo vienatve. Į kurią, deja, išgujo save pats.

2010 12 10

Vytautas Radžvilas dabar valdančią Andriaus Kubiliaus vyriausybę pavadino socialiai nejautriausia ir žiauriausia vyriausybe per visą istoriją.

Kodėl ji tokia? Ką ji darė, žadėjusi radikalias reformas valstybėje? Reformas darė ir tebedaro, tuo pat metu didindama PVM ir pelno mokestį, karpydama biudžetą, įšaldydama net valstybės tarnautojų atlyginimus, nekalbant apie pensijų, sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros sričių finansavimo mažinimą – visa, ko reikalauja Europos Komisija, siekdama žūt būt išsaugoti bendrąją ES valiutą – eurą. Net emigracija, reiškianti lietuvių persikėlimą už Lietuvos ribų, laikoma pozityviu reiškiniu. Lietuva aukojama eurui.

Briuseliui ir to atrodo per maža. Kalbama apie tiesioginio Europos mokesčio įvedimą. Britai atsisakė tą klausimą net svarstyti, nors kai kurioms ES šalims tai suteiktų galimybę mokėti mažiau mokesčių. Tačiau ES institucijoms tas mokestis suteiktų daugiau galimybių veikti nepriklausomai nuo ES gyventojų, netgi nuo nacionalinių vyriausybių. Valstybių Europos Sąjungoje net nebereikėtų, mano kai kurie apžvalgininkai. Tiesa, Europos Parlamentas pirmą kartą nuo 1988 metų nepatvirtino ES biudžeto. Probrėkšmis. Bet ar ilgam? ES ekonominės ir finansinės sistemos sekimas akivaizdus. Ar užteks lyderiams drąsos pripažinti pralaimėjus?

2010 12 11

Tik dvi nuomonės iš begalinio „Vikilyks“ komentarų srauto.

Olandė Marijetė Šake (Mariete Schake) mano, kad „Vikilyks“ yra interneto ir technologijų keičiamos demokratijos ženklas. Visa, kas įvyksta, privers permąstyti demokratiją, valdyseną ir diplomatiją. Visur turės atsirasti daugiau skaidrumo, nes akcija gimė nepasitikėjimo valdžia klimate. Tik taip galėtų būti atkurtas žmonių pasitikėjimas valdžia.

Niekas nesikeis, sako buvęs JAV patarėjas Zbignevas Bžezinskis. Kaip ir Habsburgų imperijos laikais – „tai katastrofiška, bet ne rimta“. Jokios šalies diplomatinės korespondencijos pobūdis nėra kitoks. Ir negali būti kitaip, bent jau Amerikoje, kurioje daugumai žmonių visai nerūpi pasaulis. Dauguma amerikiečių yra tamsuoliai. Ką turėtų daryti JAV prezidentas šiandieninėje situacijoje? „Atsipalaiduoti ir dirbti toliau“, sako Z. Bžezinskis.

2010 12 12

Estijos prezidentas Tomas Ilvesas (Toom Ilves) neabejoja, kad Estija privalo įsivesti eurą, o kalbas apie euro žlugimą vadinas geltonosios spaudos lygio žurnalistika.

Kodėl jis toks tikras? Ar tik dėl to, kad, anot jo, nė vienas ekonomistas nėra išreiškęs abejonės dėl euro ateities, o Estijai jis reikštų investuotojų pasitikėjimą ir estų gerovę?

Ne vien) dėl to. „Jei skaitėte Tukididą, žinote, jog mažos šalys priklauso nuo to, kaip visi laikosi taisyklių. Jei taisyklių nebūtų, didžiosios valstybės darytų ką panorėję.“ Todėl estai laikosi taisyklių. Apskritai, Šiaurės Europos šalys paprastai yra linkusios į fiskalinę atsakomybę, o ne į pinigų leidimą.

Estija, anot jos prezidento, palaiko didesnę integraciją, nes yra įsitikinusi, kad tuo atveju, jeigu ES vystysis dviem greičiais, Estija bus „teisingoje grupėje“.

Estijos eurointegracinę apologiją T. Ilvesas užbaigia taip: jei pažiūrėtume, kaip Europos šalys laikosi įsipareigojimų NATO, ES ir eurui, tuos įsipareigojimus iš esmės yra įgyvendinusi vienintelė Estija.

Taigi, nedidelė kol kas tėra Europos Sąjunga.

2010 12 13

Gruodžio 10 dieną Freiburge Prancūzijos ir Vokietijos vadovai pareiškė, kad euro zonos lyderiai turi pasimokyti iš krizės ir ryžtingai sukti politinės integracijos link, visų pirma harmonizuodami, t. y. suvienodindami, mokesčių ir darbo teisę. Tai svarbus judesys Europos imperiniame virsme.

Po poros dienų Vokietijos finansų ministras Vofgangas Šoiblė (Scheuble), anksčiau nepritaręs raginimams euro zonoje įvesti „visavertę mokesčių sąjungą“, dabar jau parėmė lyderių susitarimą keisti Lisabonos sutartį taip, kad ji nekliudytų kurti „finansinę paramą euro zonos valstybėms teikiantį ilgalaikį krizės valdymo mechanizmą“.

Ir sako: „Po dešimties metų mes turėsime daug galingesnę struktūrą nei politinė sąjunga.“

Seniai sakiau, kad ES iš sandraugos neišvengiamai virs sąjunga, ir mes atsidursime ten pat, iš kur išėjome, tiktai nudrengti dar baisiau, negu militarinės okupacijos. Dabar žingsnis po žingsnio tai tvirtinasi. Net nebesinori sekti šio proceso konkrečių apraiškų: faktai lyg ir nauji, esmė – ta pati.

2010 12 14

Prieš premjero A. Kubiliaus vizitą į Izraelį mūsų viešojoje erdvėje vėl suaktyvintas „žydų klausimas“.

Nesiknaisiodamas po visokių kvapų sklidiną pseudoistorinę žydus vienaip ar kitaip užgaudinėjančią rašliavą, pažymėsiu ir pabrėšiu orią ir garbingą Lietuvos žydų reakciją. Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko dr. Simono Alperavičiaus ir Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky vardu paskelbtame pareiškime sakoma: „Galima tik įtarti, kad yra jėgų, kurios specialiai organizuoja ir rengia provokaciją, siekdamos sukiršinti žydus su Lietuvos visuomene, priešpastatyti žydų interesus Lietuvos interesams. Norime patikinti Lietuvos visuomenę, kad Lietuvoje gyvenantys žydai yra lojalūs Lietuvos valstybei, jos nepriklausomybei, turi tuos pačius tikslus ir ateities vizijas.“

Kas iš kitų Lietuvoje gyvenančių tautų yra padarę tokius pareiškimus, kai kokie nors provokatoriai sėdavo nesantaikos sėklas?

2010 12 15

Šiek tiek atlėgus Lenkijos spaudimui dėl Vilniaus krašte gyvenančių lenkų pavardžių rašymo, kyla skandalas dėl dėstymo lietuvių kalba vadinamosiose lenkų mokyklose. Seimas pritarė nuostatai, kad mokyklose, kuriose ugdymo procesas vyksta tautinės mažumos kalba, šalia privalomos valstybinės kalbos du ar trys dalykai būtų dėstomi taip pat valstybine kalba. Tai reiškias, kad apie 40 proc. dalykų būtų dėstoma valstybine kalba ir apie 60 proc. – tautinės mažumos kalba. Toks yra ir Europos standartas.

Dabar lietuviškai tedėstoma 10 proc. , o 90 proc. – lenkiškai. Lenkijoje gyvenančių lietuvių vaikai didesnę dalį dalykų mokosi lenkų, o ne lietuvių kalba. Todėl ne tik Seimas, bet ir Vyriausybė bei Prezidentė pritaria, kad tautinių mažumų jaunimo švietimas turi būti suvienodintas ir Lietuvoje, priartinant prie Europos standartų.

Ministras Pirmininkas pabrėžė, kad nei Lenkijoje, nei kur kitur nėra suvokiama, kokia dabar išskirtinė padėtis Lietuvos lenkų mokyklose. Ir apskritai – iš 170 mokyklų, aptarnaujančių pasaulyje gyvenančių 10 mln. lenkų jaunimo, 100 mokyklų veikia Lietuvoje. Galime didžiuotis, sakė A. Kubilius.

Didžiuotis neturėtume. Turėtume pasakyti esą nevykę tolerantai.

Tačiau lenkai mano kitaip. Per 500 vietos lenkų, prisidengusių ir kai kuriais rusais, surengė protesto akciją prie Prezidentūros, mojuodami plakatais „Gimtinė – be gimtosios kalbos?“, „Ne – priverstinei asimiliacijai!“ ir pan. Miniai moksleivių (!) ir šiaip „piliečių“ dirigavo buvęs parlamentaras J. Mincevičius ir dabartinis Lietuvos parlamento narys L. Talmontas, frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ (!) narys.

Tokia štai tvarka ir teisingumas Lietuvoje.

2010 12 16

Kai kažkada, dar Atkurtosios Lietuvos pradžioj, kunigas Ričardas Mikutavičius paleido erdvėn šūksmą „Kad Lietuva neišsivaikščiotų!“, šiek tiek stebėjausi: negi gali taip atsitikti? Taip, emigruoja, bet šiuolaikinis pasaulis – tai beveik visuotinio tautų kraustimosi pasaulis. Apkvaitusios nuo „žmogaus teisių“ laisvės, minios nepatenkintųjų šalių teikiamomis galimybėmis palieka savo kraštus ir traukia į svetimybių nostalgišką sotumą. Lietuvių emigracija iš Lietuvos – didžiausia Europoje.

Net plika akim matyti – tuščia Lietuva. Ištuštėjusi taip, kad net per šventes nebeužplūsta Vilniaus Rotušės nepraeinamai, kaip būdavo dar amžiaus pradžioj. Pustuščiai rajonų centrai. Griūva pamiškių sodybos, tuštėja kaimo (ir miesto, deja) mokyklos. Taip, paežerėse ir paupiuose kuriasi praturtėlių mūriukai, tik nežinia, kiek laiko skirta ir jiems. Ką čia kalbėti – net Vilniaus Gedimino prospektas – kaip miškas po šiemečio viesulo. Liūdnoji Lietuva. Išsivaikščiojanti Lietuva. Išsvajotosios laisvės subankrotinta Lietuva.

2010 12 17

Kad „Mažeikių naftos“ pardavimas Lenkijai buvo absoliučiai neprotingas politinis žingsnis, matėsi nuo pat pradžios.

Dabar tai pripažino Lenkijos finansų ministras Janas Rostovskis: „Pati idėja pirkti naftos perdirbimo įmonę, kuri importuoja naftos žaliavą iš Rusijos, tik siekiant sugriauti Rusijos planus, yra absurdiška.“

Buvęs PKN Orlen generalinis direktorius Igoris Chalupecas savo knygoje prisipažino, kad viena iš „Mažeikių naftos“ pirkimo priežasčių buvo siekis užblokuoti galimą Rusijos kompanijos plėtrą į šiaurės rytų Lenkijos rinką.

Ką reiškia Lenkijos žodyne „šiaurės rytų rinka“ – aiškinti nereikia.

Tai rodo ir faktas, kad „Mažeikių naftos“pirkimą prižiūrėjo tuometinis Lenkijos premjeras Jaroslavas Kačynskis.

Per 9 šių metų mėnesius gamykla patyrė 70 mln. Litų nuostolio, nors dirbo 99 proc. pajėgumu. 

Be to, Lietuvos konkurencijos taryba nustatė, kad PKN Orlen piktnaudžiavo kainodara, siekdama išvengti konkurencinio dyzelino iš Rytų, o benzino – iš Vakarų. Naftos produktų kaina yra gerokai aukštesnė, negu kitose Europos šalyse.

Kada bus parduota „Mažeikių nafta“ dar kartą – dabar jau tik laiko klausimas.

2010 12 18

Metams baigiantis išsisprendė dar vienas klausimas, rodantis ES posūkį į ekonominės valstybių narių integracijos griežtinimą: vakar ES valstybių vadovai sutarė, kad reikia keisti ES sutartį ir kurti nuolatinį stabilumą garantuojantį finansinės paramos mechanizmą, padedantį finansinių problemų ištiktoms euro zonos šalims stabilizuoti savo finansų sistemas.

H. van Rompėjus pareiškė, kad Stabilumo ir augimo paktas bus apginkluotas daug efektyvesne sankcijų sistema, kuri leistų pastebėti ekonomikos sutrikimus dar ankstyvojoje stadijoje.

Kiti ES administratoriai prisipažįsta, kad trokštamos „jungtinės mokestinės euro zonos politikos“ dabar tikėtis nerealu, todėl bus siekiama kiek įmanoma griežčiau prižiūrėti individualias valstybių fiskalines politikas – iki ES teisės vetuoti nacionalinių biudžetų planus.

Taigi, kelyje į suvienodintus Europos Sąjungos mokesčius žalia šviesa uždegta.

O kad mokesčių buldozeris traiškys žmones ir tautas – argi tai svarbu? Argi tai nebuvo daroma ir pradinėje kelio į rojų atkarpoje – kuriant rytietiškąjį komunizmą?

2010 12 19

Lapkritį Europos Sąjungos biudžetas nepriimtas dėl Europos Parlamento pareikštų politinių reikalavimų, pagrindinis kurių buvo Lisabonos sutarties garantuojama teisė Parlamentui dalyvauti svarstybose dėl ilgalaikio ES biudžeto bei nuosavų išteklių sistemos pakeitimo. Gruodį tokius sutarimus pavyko pasiekti. Susitarta ir dėl naujų ES politikos prioritetų atsižvelgiant į Lisabonos sutarties reikalavimus.

ES 2011 metų biudžetas – 141,8 mlrd. eurų įsipareigojimų ir 126,5 mlrd. eurų mokėjimų. Jeigu pritrūks lėšų, bus teikiami biudžeto taisomieji projektai.

Taigi, judėjimas imperijos link, visai Europai tolydžio grimztant į lėtinį bankrotą, finansiškai garantuotas dar vieneriems metams.

2010 12 20

Lisabonos sutartis numatė teisę milijonui piliečių kreiptis į Europos Komisiją prašant parengti to ar kito ES teisės akto projektą. Europos Parlamentas jau patvirtino reglamentą, kuris numato šios teisės įgyvendinimo reikalavimus ir procedūras. Pritarė 628 EP nariai, nepritarė 15, susilaikė 24.

Prašymą kurti teisės aktą turės pasirašyti bent 7 ES šalių piliečiai, o mažiausias parašų skaičius kiekvienoje iš šių šalių turės būti lygus joje renkamų europarlamentarų skaičiui, padaugintam iš 750 (Lietuvai reikės mažiausiai 1000 parašų). Prieš pradedant rinkti parašus turės įsiregistruoti bent 7 ES šalių „piliečių komitetai“. EK jį įregistruos, tada per metus turės būti surinktas milijonas parašų. Jie galės būti renkami ir per internetą. Jei EK nutars projektą siūlyti, galės būti surengtas viešas svarstymas. Šį reglamentą bus galima pradėti taikyti po metų, t. y. nuo 2012-ųjų.

Galima neabejoti, kad vienu pirmųjų projektų bus siūlymas ES pilietybę laikyti pagrindine, o nacionalinę – papildomąja. Kodėl? Todėl, kad jam parengti „piliečių“ komitetai jau dirba keletą metų, labai dosniai EK finansuojami.

Nors ir slaptai.

2010 12 21

Genialus yra Polo Krugmano straipsnis „Valgant airius“, išvertus į lietuvių kalbą perspausdintas šios dienos „Lietuvos žiniose“.

Pradeda jis Džonatano Svifto 1729 metų esė „Kuklus pasiūlymas“, kurioje satyrikas, mąstydamas apie to meto airių skurdą, siūlo maistui pardavinėti vaikus.

Šiandien Airiją nuskurdino ne žemvaldžiai, o bankininkai, o ką pardavinėti – dar nežinia.

Viskas prasidėjo nuo „airių stebuklo“, kurį sukėlė „nutrūkę nuo grandinės bankai“, „nekilnojamojo turto magnatai“ ir svarbiausi politikai. Burbului sprogus bankai patyrė didžiulių nuostolių. Žinoma, ir kreditoriai. Tačiau visi buvo suaugę ir normalaus proto žmonės, todėl – nepaisant nuostolių – atsakingi už tai, kas įvyko, yra jie.

Deja, ne taip, kaip Islandijoj, kuri atsakomybę užkrovė ir finansų žaidėjams, airių vadovai bankų nuostolius padengti nutarė mokesčių mokėtojų pinigais – bankų skolas pavertė valstybės obligacijomis. Valstybės skola išaugo tiek, kad pasaulis suabejojo tautos kreditingumu. Airija pasitikėjimą bandė atkurti, priimdama griežtą taupymo („karpymo“) programą. Tai sukėlė recesiją, mažėjančias žmonių pajamas ir visišką nedarbą. Žmonės ėmė bėgti iš šalies. Pakėlė sparnus ir investuotojai. Airija žengė dar vieną žmones prislėgusį žingsnį – pasinaudojo „finansine parama“. Kas bus toliau, niekas negali pasakyti, nes padėtis negerėja nė vienu aspektu.

Tuo tarpu Islandija, užuot išprotėjusių bankų skolas sukrovusi ant mokesčių mokėtojų pečių, leido privataus sektoriaus bankrotus, uždraudė išvežti pinigus iš šalies ir devalvavo kroną. Nacionalinė valiuta pasirodė labai paranki sparčiai spręsti Islandijos eksporto konkurencingumo atkūrimo klausimus. Islandijos padėtis gerėja.

P. Krugmanas klausia: kas dar turi būti padaryta, kad rimti žmonės suprastų, jog gyventojų baudimas už savo pelnu tesirūpinančių savanaudžių nuodėmes, yra blogiau nei nusikaltimas.

LŽ pataria šį straipsnį atidžiai perskaityti ir Lietuvoje. Tikrai, reikėtų. Tik – atrodo – mūsų premjeras mieliau važinėjasi dviračiu, negu skaito pasaulio spaudą ir joje generuojamas mintis.

Neskaito, atrodo, ir nacionalinės spaudos. Finansų analitikas S. Jakeliūnas yra paskaičiavęs, kad mūsų „burbulas“ kilo dėl piktybiškai neatsakingo skandinavų bankų elgesio, kurį ne tik toleravo, bet ir rėmė Lietuvos politikai ir Lietuvos bankas, vadovaujamas Reinoldijui Šarkinui paklusnaus „specialistų“ būrelio. Tokio elgesio kaina – 18 mlrd. litų, „tuščių“ litų, kuriuos dabar už spekuliantus „dengia“ pensininkai, mokytojai, kultūrininkai, – visi, išskyrus pačius bankininkus, oligarchus ir politikus.

2010 12 22

Europos Sąjungos funkcionieriai vienas per kitą įvairiausiom progom porina, kad euras, o su juo ir Sąjungos ateitis yra patikimose jų rankose.

Joška Fišeris, buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras ir vicekancleris, juos pavadino Europos diletantais, kurie bijo daryti sprendimus, kad tik būtų perrinkti, arba daro juos tokius, kad kuria maišatį, kuri neišvengiamai kelia mintis apie galimą euro žlugimą ir Europos Sąjungos pabaigą. Tai, anot J. Fišerio, būtų „didžiausia tragedija Europoje nuo 1945 metų“. O jie, tie Europos diletantai, net nesuvokia, kad „finansinė krizė jau seniai tapo politine krize“.

Esant dabartinei padėčiai, sako J. Fišeris, eurui išsilaikyti bus sunku. Dabar, o ne kada nors vėliau, reikia apsispręsti: arba ryžtingai einama į realią ekonominę sąjungą bei tolesnę ES integraciją, arba grįžtama prie laisvosios rinkos zonos su Europos valstybių nacionalinių interesų paisymu.

Tuos dalykus Europai turėtų pareikšti Vokietija ir Prancūzija, abi prisiimdamos įsipareigojimus atlaikyti bet kokias to pareiškimo pasekmes savo likimui, tačiau išaiškindami savo gyventojams, kad euro išsaugojimo kaina yra neišvengiamas perėjimas prie ekonominės sąjungos.

Galima suprasti J. Fišerį: jis  – vokietis, o vokietis negali nenorėti, kad Vokietija nedominuotų Europoje. Europos diletantai nepakankamai ryžtingai sprendžia šią svarbią užduotį. Vadinasi, ateina ir naujų vadovų metas? Kaip 1933-iaisiais?

Atrodo – taip.

Nes, anot J. Fišerio, „Europoje nėra politikų trūkumo“.

2010 12 23

11.27. Liuksemburgo teisingumo teismo atstovas pareiškė: Lietuva, kaip suvereni valstybė, savo teritorijoje turi teisę lenkų tautybės Lietuvos piliečiams taikyti lietuviškus pavardžių rašybos principus. Šią išvadą pacitavo ir Lenkijos naujienų agentūra PAP, ir dienraštis „Gazeta Wyborcza“. Į Europos Teisingumo teismą buvo kreipęsis Vilniaus rajono teismas, prašydamas išaiškinti pavardžių rašybos taisykles Lietuvoje. Tarsi nebūtų aišku pagal Lietuvos įstatymus.

Lenkams neaišku. Jiems visada viskas neaišku, jeigu nėra taip, kaip sako ar galvoja jie.

Su šiuo Europos teismo išaiškinimu šišas dėl pavardžių rašybos turėtų aprimti. Bet kad nepasidarytų pernelyg ramu Lenkijos ir Lietuvos fronte, kuriama nauja maišatis – dėl, kaip teigiama, švietimo lenkų tautinės mažumos mokyklose bloginimo: girdi, reikalavimas įvesti kai kurių dalykų dėstymą lietuviškai, kaip tai daroma Vakarų Europoje, Lietuvos lenkams yra nepriimtinas.

Radikalų vadu apsišovė būti Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis. Kai kas iš lietuvių ramina, kad Sikorskis – dar ne visa Lenkija, tačiau pats Sikorskis, nors dar be ūselių, mano kitaip. Jis jau šiandien tvarko mūsų reikalus, reikalaudamas nepriimti Lietuvos įstatymo tol, kol nesusitiks šalių švietimo ministrai.

Klasikiniame Lenkijos santykio su Lietuva apibūdinime „Nešventas lenkų melas“ Alvydas Butkus rašo: „Lietuvoje, pasirodo, esąs trijų rūšių švietimas: lietuviškasis, tautinių mažumų ir lenkiškasis (polska oswiata). Pastarajam keliami ypatingi reikalavimai: visi dalykai privalo būti dėstomi Lenkijos valstybine kalba, o Lietuvos valstybinė kalba turi būti dėstoma pagal mažesnius reikalavimus. Ar Lenkijoje yra kokia atskira „litewska oswiata“? Ne, nėra.“ Ten, sako A. Butkus, veikia vienodi visoms tautinių mažumų mokykloms reikalavimai. Lenkijos lietuviai valstybinį lenkų kalbos egzaminą laiko be jokių palengvinimų, Lenkijos istoriją ir geografiją mokosi lenkiškai, ir tai daroma ne tėvų pasirinkimu, kaip kalbama iš tribūnų, o Lenkijos švietimo ministro 2007 metų įsakymu. Net Lietuvos istorija ir lietuvių kalba lietuviams dėstoma pagal Lenkijos ministro leidimą.

Apie ką turėtų kalbėtis Lietuvos ir Lenkijos švietimo ministrai? Kad negalima bloginti švietimo sąlygų, nes to neleidžia ES? „O gal tikrai verta įsiklausyti į erelio rėksnio šūkčiojimus laikytis europinių standartų ir pasimokyti tautinių mažumų švietimo politikos ne iš Latvijos ar Estijos, o iš europietiškesnės Vokietijos ar Prancūzijos? Ten nėra tautinių mažumų valdiškų mokyklų, todėl nėra ir problemų. Sektinas pavyzdys!“ – baigia A. Butkus.

Kaip meluoja lenkai, sistemiškai parodoma ir apibūdinant viešųjų užrašų reikalavimus. Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose gatvių pavadinimus pradėta rašyti dviem – lietuvių ir lenkų kalbomis, kai kur – tik lenkų, esą gyventojų iniciatyva. Melas yra, kad Punske visi užrašai dvikalbiai – lietuviškai dubliuojami tik mokyklos, kultūros centro ir „Aušros“ redakcijos užrašai. Galų gale Punską Lenkija gal galėtų paversti lietuvių rezervatu ir to pat pareikalauti iš Vilniaus?

Reikalaudami pavardes rašyti lenkiškai, lenkai bado pirštu į 1994 metų sutartį. Tačiau ten parašyta, kad šalys susitaria asmenvardžius rašyti „pagal tautinės mažumos kalbos skambesį“. Lenkija taip ir daro: R. Szimaszius, V. Uszackas. Lietuvoje, deja, turi būt rašoma ne Malgožata Runevič Vardyn, o Malgorzata Runewicz Wardyn, Jan Szydlowski ir pan.

Tokie ir panašūs reikalavimai girdisi ne tik iš Vilniaus ir Šalčininkų regioną dominuojančios lenkų rinkimų akcijos su jos atstovu V. Tomaševskiu Briuselyje, bet ir iš Lenkijos Respublikos aukštų pareigūnų.

„Kai kurių Lietuvos politikų atkaklus šalies piršimas Lenkijai į draugus ir net į strateginius partnerius atrodo mažų mažiausiai neoriai. Tai kaip karvelio siūlymasis už jį daug didesniam ir plėšresniam ereliui. Šis mainais į draugystę jau yra išpešęs iš karvelio keletą svarbių plunksnų“, – sako A. Butkus.

2010 12 24

Kūčių kaip nedarbo dienos įteisinimas yra rimtas baltiškojo paveldo įvalstybinimo faktas. Krikščioniškajai tradicijai, Kalėdas laikančiai Jėzaus gimimo švente, Kūčios tėra prieššventinis vakaras. Vakarų pasaulyje Kūčių nėra ne tik mūsiškąja, lietuviškąja prasme, bet ir kaip kokio nors atitikmens. Lietuviai Kūčių naktį laiko esant tamsiausia metų naktimi, kurios gelmėse gimsta šviesa – įvyksta šviesos gimimo stebuklas.

Šitaip ši diena suprasta ir seniausiose mitologijoje. Kristus pradžioje taip pat eina į mus kaip šviesos nešėjas, kol kaip Tiesos saulė nugali Gamtos saulę. Šioje dvikovoje brendo visa europinė civilizacija, žmogų tolydžio vis aukščiau iškelianti virš gamtos. Dabar esame to virsmo zenite ir pamažu slenkam žemyn.

Šia prasme Kūčių kaip šventės įteisinimas, kai krikščionybei tai jokia šventė, dar reikšmingesnis.

2010 12 25

Kai puoši eglutę, nepagalvoji apie tos tradicijos kilmę – rūpinies tik papuošimu. Nelabai ir svarbūs man ginčai, estai ar latviai pirmieji papuošė eglę, nevykęs atrodo ir jų susitarimas, kad pirmąkart ji papuošta Livonijoje. Retropolitizavimas intensyvėja ir čia. Baltų pavergimo formos pamažu grįžta komerciniais pavidalais.

O eglynai traukiasi. Sakoma, kad kaltas klimato atšilimas: eglė yra šiaurinių kraštų medis, jautrus net nežymiems temperatūros pakitimams. Prieš Antrąjį pasaulinį karą eglių būta daugiau nei pušų, dabar pušų dukart daugiau (723 tūkst. ha) nei eglių (426 tūkst. ha). Per pastarąjį dešimtmetį eglynų sumažėjo apie 4 proc. Ne vien klimatas čia kvėptelėjo, tai akivaizdu.

Gražiausi, sakoma, yra Prienų, Punios šilai, Dubravos sengirė su keturiasdešimtmetinėmis eglėmis, Rokiškio, Panevėžio, Biržų, Jurbarko, Trakų urėdijų eglynai.

Esama ir eglių įžymybių. Viena įspūdingiausių Europoje – 7 kamienų Raganų eglė netoli Vilkyškių miestelio. Aukščiausia – 44,3 metro – eglė auga Alytaus urėdijos Dzirmiškių girininkijoje, storiausia – 3,89 metro kamieno apimties – eglė yra Žemaitijoje, Renavo parke. Gražiausia galėtų tapti Labanoro regioninio parko Peršokšnos kraštovaizdžio draustinyje auganti su tobula piramidine laja eglė.

Baltų mitologijoje eglė yra mirties medis. Kitos legendos sako, kad eglė simbolizuoja amžinybę, skatina susikaupti.

Mes, Saulės apsisprendimą vėl kilti aukštyn sutikdami su egle, elgiamės, ko gero, prasmingiausiai.

2010 12 26

Vis arčiau Kinijos kvėpavimas.

ES ir Kinijos įgaliotų asmenų Pekino susitikime, skirtame aptarti trečiąjį aukšto lygio ekonomikos ir prekybos dialogą, Kinijos komercijos ministras pareiškė, kad Kinija atidžiai stebi besitęsiančią Europos skolų krizę, ir paragino ES vadovus užuot griežtai klabėjus imtis „tikrų veiksmų“: „Mes labai sunerimę, ar Europos skolų krizę pavyks suvaldyti.“ O Kinijos vicepremjeras pridūrė, kad Kinija remia iniciatyvas, kurių iki šiol ėmėsi Europa, siekdama užtikrinti savo finansinį stabilumą, tačiau jai verta neužmiršti ir apie paramą, kurią Kinija suteikė konkrečioms ES valstybėms narėms.

Kinija jau yra pareiškusi, kad neketina mažinti turimų Europos obligacijų skaičiaus. Kiek iš 2,65 trilijono dolerių, kurie yra Kinijos užsienio rezervuose, yra investuota į eurus ir kiek euro zonos obligacijų ji turi, Kinija neatskleidžia.

Kad globalizmas suteikė nuostabų būdą Kinijai kontroliuoti pasaulį vien diplomatiniu spaudimu, aišku net iš šio mažo Kinijos „ėjimo į pasaulį“ fragmento.

2010 12 27

Jau ir viešai kalbama, kad „mokinio krepšelio“ reikia atsisakyti. Oficialieji kalbėtojai yra pripažinę, kad „krepšelis“ atliko savo vaidmenį – „optimizavo mokyklų tinklą“, kitaip sakant, sunaikino kaimo mokyklas ir sumažino miestuose. Dabar nuo sausio 1 d. įvedamas „ikimokyklinis krepšelis“. Ką naikins jis?

Vienam ikimokyklinukui skiriama 2 555 litų, vaikui su specialaus ugdymo poreikiu – 3 450 litų per metus. Krepšelio struktūra – kaip ir mokinio krepšelio: ugdymo priemonėms, pažintinei veiklai, auklėtojų kvalifikacijai ir kt.

Iš viso šiam reikalui skirta 1 9431 mln. litų.

Pernai nepatenkinta 20 tūkst. paraiškų darželiams.

Naujoms ikimokyklinėms grupėms steigti Švietimo ir mokslo ministerija iš savo asignavimų numato skirti 5,4 mln. litų.

2010 12 28

Prekyba žmonėmis Lietuvoje klesti. Jos formos įvairiausios – nuo pardavimo į užsienius, iš kur kelio atgal nebebūna, nebent karstuose, iki vaikų prostitucijos (tiek mergaičių, tiek berniukų) vaikų globos namuose.

Ne viena mergina, kaip tvirtina oficialūs teisėtvarkos ir teisėsaugos pareigūnai, parsiduoda savo noru. Žinoma, iki to su ja ar jomis turi būti gerai padirbėjusi socialinė aplinka – atvedusi iki tokios būsenos, kad mergina apsispręstų geriau parsidavinėti, negu egzistuoti nežinia kaip.

Apie aukšto lygio „iškviečiamąsias“, grįžtančias į Lietuvą ir išvažiuojančias į bet kurią pasaulio šalį, o paskui važinėjančias naujausių markių automobiliais ir puotaujančias „elito“ sueigose, nekalbama. Jos – tabu.

Užtat apie studentes, savo kūnu prisiduriančias prie mokesčių už mokslą, jau prabilta. Tačiau kalbama tokiu tonu, kad, atrodo, tik iš reikalo pripažinti faktą.

Kad vaikų namuose prostitucija išplėtota iki sistemos lygio, pripažinta neseniai. Naujokus įtraukti padeda vyresnieji globotiniai, kurie žino interesantų telefonų numerius, taksi vairuotojus. Nustatyti sistemoje dalyvaujančius asmenis sunku, nes visi patenkinti – užsidirba. Kita vertus, veikia ir sistemos sukurta savikontrolės sistema – organizatoriai ir prižiūrėtojai žiauriai keršija bandantiems ištrūkti. Tuo labiau, kad žino liksią nenubausti: žinomi atvejai, kai teismui pasirodė, kad filmuota prostitucijos scena yra per menkas įrodymas nubausti įstatymų pažeidėjus.

2010 12 29

Gordonas Braunas (Brown), buvęs Britanijos premjeras, socialdemokratas, pripažįsta, kad Europa smunka. Bet smunka ne tik ji. Jos nedarbas ir nukritęs pragyvenimo lygis yra tik galima preliudija didžiajai pasaulio depresijai.

Nei Vakarų Europa, nei JAV dorai nesuvokia, kad pasaulis išgyvena „rimtas pasekmes turėsiančią, negrįžtamą ir beprecedentę ekonominės galios kaitą“.

Auga Azija. Kinija eksportuoja daugiau nei JAV, o netrukus daugiau ir pagamins bei investuos. „Vakarų dominavimas (10 proc. pasaulio gyventojų sukuria didžiąją dalį pasaulio eksporto ir investicijų) baigėsi ir niekada nebegrįš.“  Jau dabar visas likęs pasaulis gamina, prekiauja ir investuoja daugiau nei Vakarai. Jei Vakarai nesuvoks, kad jų svarbiausia problema – atsakas į Azijos ekonomikos augimą, jų laukia „liūdna nuolatinio nuosmukio ateitis“.

Tačiau G. Braunas įsitikinęs, kad gali būti kitaip. Kitaip būtent todėl, kad netrukus daugiau nei milijardas Azijos gamintojų „taps ir vidutiniosios klasės vartotojais“. Azijos vartotojų revoliucija – naujos JAV didybės prielaida. Šiandien Kinijos vartotojų išlaidos tesudaro 3 proc. pasaulio ekonomikos, 36 proc. suvartoja Europa ir JAV. Iki 2020 metų Azijos vartotojai atneš dvigubai didesnę vartojimo galią, ir pasaulio ekonomika įveiks savo šiandieninį išsibalansavimą, lemiantį ir Europos smukimą.

Tačiau naudos sau Vakarai galės pasiekti tik tuo atveju, jeigu ras kaip įveikti deficitus, prekybos karus ir ras naujas pasaulio bendradarbiavimo formas.

Deficitai gali būti įveikti didinant investicijas į mokslą, technologijas, inovacijas ir švietimą.

Prekybos karus galima įveikti tik atvira prekyba.

Bendradarbiavimas turi būti pagrįstas moderniu Maršalo planu. Turi būti G-20 rėmuose atgaivintas privatus skolinimas pagal bendras griežtas bankų veikimo taisykles ir standartus.

Vakarų investicijos į švietimą ir inovacijas turi būti suderintos su Rytų vartotojų išlaidomis.

Jeigu visa tai būtų įgyvendinta, vietoj šiuo metu aklavietėje atsidūrusio pasaulio sulauktume 3 trilijonų JAV dolerių augimo, 30 mln. naujų darbo vietų ir 40 mln. iš skurdo išbridusių žmonių.

Kažkas iš pasaulio klasikų yra pasakęs: kas atsitiktų, jeigu visi teatro žiūrovai vienu metu nusičiaudėtų?

2010 12 30

Stanislovas Pempė Delfi paskelbtame straipsnyje tikina, kad euro krizė tampa egzistencine Europos krize.

Lisabonos sutartis, taip sunkiai ratifikuota ir juridiškai išgelbėjusi ES idėją, keičiama, nuo 2013 metų leidžiant įvesti nuolatinį euro stabilumą garantuojantį finansinės paramos mechanizmą euro zonos valstybėms gelbėti.

Mechanizmas būtų įjungtas, jeigu prireiktų gelbėti visą euro zoną. Dalį išlaidų, susijusių su kokios nors šalies bankrotu, turėtų padengti privatūs investuotojai.

Tie susitarimai – Vokietijos spaudimo pasekmė. Tai rodo, kad Vokietijos elitas nebenori mokėti už išlaidavusias valstybes. Ne paslaptis, kad Berlyne viešai svarstomi šalies pasitraukimo iš euro zonos scenarijai. Jei Vokietija nutartų, kad euras pernelyg nuvertėjo ir reikia trauktis, tai būtų ES kaip politinio projekto pabaigos pradžia. Finansinė nauda yra šalis Europos Sąjungoje palaikantis motyvas. „Be šio pamato nėra kitų priežasčių, kurios kultūriškai ir nacionalinių interesų požiūriu skirtingas Europos valstybes galėtų išlaikyti drauge“, sako autorius. Deja, daugelyje prognozių ES nebėra vertinama kaip įtakinga politinė ir ekonominė veikėja, nes naujosios pasaulio tvarkos kūrėjai sėdi Vašingtone ir Pekine, o ne Briuselyje.

Vargu ar Lisabonos pataisa yra kaip nors tiesiogiai pravarti Lietuvai: kokio lygio smukimas turėtų būti, kad jis galėtų grėsti visai Europai ir turėtų būti įjungtas finansinės paramos visoms ES šalims mechanizmas?

Tačiau litas susietas su euru, ir euro problemos yra ir lito problemos. Šiuo požiūriu mes jau naudojamės visomis euro pulsavimo ekonominėmis ir sociopolitinėmis pasekmėmis. Kitaip sakant, visomis iš to plaukiančiomis blogybėmis.

2010 12 31

Lietuvai vis giliau grimztant į neviltį, vis skausmingiau klampojant per valstybės lėtinį bankrotą, vis daugiau žmonių kalba apie naujo Sąjūdžio būtinybę, kiti laukia visagalio vedlio, dar kiti rezignavę tyli. Intelektualai kalba apie tautos gyvenimą stebinčią ir savo išvadas apie neteisingus žingsnius skelbiančią nešališkų mąstytojų grupę.

Marcelijus Martinaitis mano, kad ne kokios nors išminčių ištarmės, o žmonėse glūdinčios humanitarinės jungtys yra mūsų išsigelbėjimo laidas.

Šventa teisybė.

Tačiau gyvenimo jungtimis jos gali būti tuo atveju, jeigu jos nesunaikintos kaip dvasios kokybės. Kur tos kokybės šiandien?

Taip, kiekvienas save gerbiantis intelektualas turi jausti, apie ką kalbėti. Ir visų pirma – kad be mūsų pačių dalyvavimo gyvenimą tvarkant visų pirma čia, savo žemėje, asmeniškai, mes dar turime valstybę – bendros tvarkos mechanizmą. Tik dar neturime supratimo, kad ją turime.

Čia viskas užlūžta.

O juk viskas taip paprasta, sako poetas: „Valstybė tam ir kuriama, kad žmogus galėtų gyventi, išreikšti savo sugebėjimus, poreikius, kad būtų sukurtos palankios galimybės žmogui veikti, kad žmogus sakytų mes, mūsų, mums.“ Žmogus „turi gyventi, kuo nors džiaugtis, auginti vaikus, mylėti moterį arba moteris vyrą, dirbti mėgstamą darbą, gerai jį padaryti, ir jis padarys viską, kas reikalinga valstybei būti turtingai, patraukliai. Iš žmogaus, gyvenančio nuošalyje, daugiau nieko nereikia, jeigu jis laisvas, jo niekas nepersekioja, negąsdina, neliepia daryti tai, ko jis nenori“.

Taip, svarbiausias valstybės rūpestis, kad žmogus galėtų gyventi. Tik kaip padaryti, kad gyvenimas sau būtų ir gyvenimas pagal valstybę, su valstybe?

Kai jungtys sutrūkusios.