Balandis Spausdinti
2010
Parašė Romualdas Ozolas   
Penktadienis, 30 Balandis 2010 00:00

2010 04 01

9.02. V. R. Myeidas Lietuvos radijui papasakojo, kaip jis suprantąs Jungtinių Valstijų sėkmės prielaidas. Panašiai yra elgęsi olandai ir britai – kūrę globalias komercines sistemas. JAV sėkmė – penkių punktų dominavimo planas.

Pirmoji sąlyga – šalis turi turėti laisvą ir atvirą visuomenę. Ji darosi kūrybinga ir dinamiška. Antroji sąlyga – ėjimas į pasaulį prekiaujant ir įsipareigojant. Trečias žingsnis – globalios geopolitinės strategijos sukūrimas. Ji turi būti paremta komerciniais interesais ir galimybėmis. Ketvirtas punktas – globalioje sistemoje turi dalyvauti kiti, kurie tavo sistemos dėka irgi gali tapti turtingi. Penktasis punktas – liberalių institucijų ir demokratijos populiarinimas pasaulyje.

Lietuviai turėtų pasinaudoti svarbiausia idėja: nors Lietuva yra nedidelė šalis su ribotais resursais ir galiomis, turim savo išgyvenimą ir gyvenimą planuoti, aprėpdami visą pasaulį ir visu juo naudodamiesi.

Taip ir darom. Išsivaikščiodami.

2010 04 02

11.43. Naujas Europos Sąjungos integracijos žingsnis: pirmą kartą Prancūzijos finansų ministrė įtraukta į Vokietijos ministrų kabineto sudėtį, o Prancūzijos vyriausybė pažadėjo į savo ministrų kabinetą įtraukti Vokietijos finansų ministrą. Vokietijos ir Prancūzijos susijungimas iš deklaracijų pereina į realių veiksmų lygmenį. Ką gi, proga itin patogi: kartu geriau aptarti „paramos Graikijai problemą“, kartu kur kas patogiau kontroliuoti kitų Europos valstybių finansus. Kol kas abu ministrai vieningai sako, kad reikalavimas biudžeto deficitą nuo 12,7 proc. sumažinti iki 3 proc. „bus Graikijos sumokėta kaina už tai, kad euras liktų stabilus“, tačiau netrukus jie reikalaus, kad, neatsižvelgiant į vietines sąlygas, atitinkamas „kainas“ sumokėtų Portugalija, Ispanija, Italija ir kitos ES „bendražygės“. Kuri iš baudžiamųjų valstybių nepanorės, kad ir jų ministrai dalyvautų sprendžiančiųjų ratelyje?

Taigi, nebūtina viską daryti direktyviškai. Daugybę dalykų galima visai „draugiškai“ sutarti.

2010 04 03

9.07. Andrius Užkalnis, penkiolika metų gyvenantis Londone ir neseniai išleidęs knygą „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“, paskelbė straipsnį „Senoji Europa merdi, o mes – jos duobkasiai“ (lrytas.lt), kuriame specialiai aptariama, kas Anglijai yra imigracija.

Taip kondensuotai ir aiškiai mums dar nebuvo pasakyta, kad Europa žlunga visų pirma dėl savo socialinės saugos garantijų.

A. Užkalnis pasakoja apie filmą, kuris parodė, kaip sekasi Britanijos įmonėms darban pritraukti ne užsieniečius, o anglus. Trečdalis įdarbintųjų tiesiog neatvyko į darbą. Atvykusieji beveik visi vėlavo, dirbo atsikalbinėdami, ilgiau ilsėjosi, „juto stresą“ ir pan. Anglų samdymo akcija žlugo. „Iš anglų darbuotojų – tik nuostoliai ir galvos skausmas“, – tokia darbdavių nuomonė. Todėl anglams Anglijoje darbo vis mažiau. „Daugelis darbdavių pasamdys bet ką, tik ne savo tautietį.“ Ne naujiena skelbimai, kad darbas čia tik lenkams.

„Ištisos kartos genetinių bedarbių (gyvena valstybės skirtame nemokamame bute, niekada gyvenime nedirbo ne tik jis pats, bet nei jo tėvas, nei motina, nei kiti giminės; dažnai net nepažįsta nė vieno žmogaus, kuris būtų turėjęs darbą) – tik vienas problemos aspektas. Už juos kelis kartus didesnė minia tų, kurie dar gyvena ne iš pašalpų, bei jei prarastų darbą, vargu ar susirastų naują.“ Kai anglas praranda darbą, jo vietą jau užima atvykėlis.

Anglų darbdaviai nesidžiaugia, bet kitos išeities neturi: anglai nebenori ir nebemoka dirbti. Dar blogiau: daugelis jų nebenori auginti vaikų. Gyventojų prieaugį užtikrina atvykėliai.

Romos imperija žlugo panašiai. „Ten irgi viskas buvo vis geriau. Ir išrinktieji, „vietiniai gyventojai“, arba „titulinė tauta“, galėjo vis mažiau dirbti, o valgyti vis sočiau. Mes, rytų europiečiai, esame naujieji barbarai – tik be ginklų, bet su neapdraustais automobiliais ir trumpai kirptais plaukais.“

„Lietuviai, lenkai ir visi kiti skverbiasi į seną, aptingusią ir nejudrią Vakarų Europą, kur vietos gyventojai prarado įgūdžius, ambicijas ir norą stengtis. Mus priimančios šalys – ir mes patys – naiviai manome, kad į senąsias Europos Sąjungos šalis vykstame padirbėti, šiek tiek užsidirbti ir, kad atėjus laikui, išvyksime, o „šeimininkai“ pasiliks tokie patys, kaip ir buvę. Mes patys retai susimąstome, kad prieš mūsų akis taikiai keičiasi Europos geografija, ir mes ją keičiame savo rankomis.“

2010 04 04

8.24. Šalys savo ekonominį augimą matuoja bendro vidaus produkto (BVP) augimu. Norena Herc (Noreena Hertz) dar 2001 metais įspėjo, kad bankai pernelyg galingi ir vykdo savarankišką politiką, rinkas reguliuoja ne protas, o godulys. Krizė parodė, kad tai veda į katastrofas ir kad kapitalizmas atsidūrė ant pokyčių slenksčio. Kitaip sakant, priėjo BVP kaip mato vienetu paremto augimo ribas.

BVP matuoja tik mažą ekonominės sėkmės dalį. Šalis gali turėti aukštą augimo reitingą, bet jis gali remtis labai taršia pramone. BVP nieko nekalba apie oro, vandens kokybę, apie švietimą ir socialinę rūpybą, inovatyvumą, produkcijos ilgalaikę perspektyvą, kitaip sakant, BVP nieko nepasako apie subalansuotą augimą. Net karas gali būti BVP stimuliatorius.

Kompleksiškumas, įvairovė ir bendradarbiavimas – tai trys tendencijos, kurios lems viską nuo inovacijų iki nuosavybės struktūrų. N. Herc tai vadina kooperatyviniu kapitalizmu. Kiek jame bus komunizmo, šiandien niekas negali pasakyti. Aišku viena, kad jame bus daugiau racionalizmo, t. y. ekonominių procesų „protingo reguliavimo“. Juos siūlo daug kas iš Vakarų politikų, ypač – N. Sarkozy, į ekonomikos sėkmės matavimą norintis įvesti laimės kriterijų. Ieškojimai ta linkme neišvengiami, nes rinkos kapitalizmas, savo pamatan dėjęs individo protingumą, pasirodė esąs utopija, kaip utopija pasirodė ir kolektyvinis racionalumas, sunaikinęs TSRS ekonomiką. Kinija, Indija, Brazilija išeina į pasaulio areną, derindamos individualizmą ir kolektyvizmą, jų galios ir įtakos auga, todėl esama vilties, kad tai skatins ir Vakarų ekonominio mąstymo bei veiklos pokyčius.

Jau esama kompanijų, kurios remiasi kooperatyviniu verslo modeliu. Jos vertina bendradarbiavimą, tinkliškumą, ryšius, socialines jėgas – vertybes, kurios buvo „nurašytos“ rinkos ekonomikoje. Supratimas, kaip valdyti tuo paremtus tinklus, bus pats svarbiausias sugebėjimas.

Dabar gyvename dviejose realybėse: viena – didelių premijų tebesiekiantys bankininkai, kita – „sėkmės krepšelio“ ieškotojų realybė. Jų išsiskyrimas yra vilties ženklas.

2010 04 05

Norėdami sužinoti, ką reiškia taupyti, važiuokite į Lietuvą – pamatysite, neseniai parašė JAV dienraštis „The New York Times“.

Ir ką gi tas užsienietis pamatytų?

Kaip nurodo Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius, pilnas kavines Vilniuje, pagerėjusį kredito agentūrų vertinimą ir atsinaujinantį augimą? Vilniaus kavines galima būtų pamatyti nesunkiai, visa kita sunkiau. Beje, ir kavinių palyginti su ikikrizinėmis užsienietis negalėtų.

Užtat eiles biržose, užšaldytas statybas, neparduotus būstus, lagaminais užtutintus oro uostus – lengvai.

Vardan ko A. Kubilius, Sąjūdžio laikų antrojo ešelono vyrukas, dabartinis nepajudinamas premjeras, pasirinko ne vartojimo skatinimo politiką, kaip daugelis šalių, o vidinę devalvaciją, 30 proc. sumažindamas viešąsias išlaidas, apkarpydamas pensijas (iki 11 proc.) ir atlyginimus? Ir sukeldamas iki šiol neregėtą emigraciją, savižudybių bumą, bedarbystę iki dviženklių skaičių, o ekonomikos sunykimą – 15 proc.?

Į klausimą atsako pats A. Kubilius: „Reikia dabar apsispręsti, kaip nori būti aprašytas istorijos vadovėliuose.“

Štai taip.

Kiek Lietuvoje buvo veikėjų, kurie savo (ne)sėkmių istorijų nenorėjo rašyti ant Lietuvos nugaros? Tai kas, kad 300 litų gaunantis pensininkas tris kartus per dieną valgo tik bulves, kad ant savižudybės ribos atsidūrusių jaunų žmonių per metus nuo 750 išaugo iki 1 400, kad 80 proc. moksleivių planuoja išvykti iš Lietuvos! – užtat jis bus aprašytas istorijos vadovėliuose kaip vienintelis valstybės administratorius, nekreipęs į tai jokio dėmesio.

Laikraštis cituoja 88 metų pensininką, atlaikiusį ir okupaciją, ir karą, ir į visa tai, kas dabar vyksta, žiūrintį jau be didesnio jausmo: „Vyriausybė daro tai, ką nori. Mes nieko negalime padaryti.“

2010 04 06

9.41. Norite sužinoti, kaip kuriama privatizacijos būtinybę įrodinėjanti atmosfera? Tai paskaitykite kovo 25 d. Alfa.lt paskelbtą p. Eugenijos Grižibauskienės straipsnį.

Pradedamas jis beveik sensacija: Vyriausybė sušaukusi posėdį (galima suprasti – specialų ir neatidėliotiną), kuriame svarstyta Valstybės kontrolės ataskaita apie Generalinės urėdijos ir jai pavaldžių 42 urėdijų darbą. „Jei tikėti mus pasiekusia informacija, kontrolieriai nustatė tiek pažeidimų, kad buvo svarstyta, ar skelbti visus faktus, ar geriau nenervinti visuomenės ir dalį tiesos nuslėpti.“ Vien šis sakinys privertė pasitikslinti, ar tai ne balandžio 1-osios rašinys: Vyriausybė gali svarstyti tiesos nuslėpimo galimybę?

Tai ką ten norėjo nuslėpti Vyriausybė?

„Šaltinis“ sako, kad urėdo vieta kainuojanti 100 tūkst. litų. Prof. A. Kuliešis teigia, kad „valstybiniuose miškuose sistemingai mažinamas brandžios medienos kiekis“ – neapskaitoma iki 20 proc. medienos. Pajamos už ją skiriamos „tarkim, medžioklėms organizuoti, maistui, merginoms nupirkti“. Bet tik dalis. Kita, o ji – milijonai, einanti „į asmenines ir giminaičių kišenes, į partijų kasas“. Prof. V. Antanaitis prieš dvidešimt metų sukūrė tokią sistemą, kad į biudžetą iš Generalinės urėdijos nebuvo reikalaujama nė cento, tik prieš metus 5 proc. imta skirti Miškų fondui. (Kad kitose šalyse miškininkystė valstybės dotuojama, autorė, suprantama, rašyti negali – tai jos užduotį vykdyti nepadėtų.

Yra susiformavę galingi medienos biznio klanai. „Pasakojama“, „atskleidžiama“, „kalbama“, „piktų liežuvių plakama“, kad yra kriminalinių klanų (Šalčininkuose ir Tauragėje), per kaimelių lentpjūves ar per pardavimus piliečiams uždarbiaujančių medienos mafijos veikėjų. Įtakingiausias esąs „paslaptingasis milijonierius Gintautas Zinkevičius bei prie turtingiausiųjų priskirtinas generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas.

Žinoma, susigriebia publikacijos autorė pabaigoje, esama daugybės savo darbui atsidavusių miškininkų. „Problemos slypi pačioje viršūnėlėje.“ Ataskaita apie Valstybės kontrolės išvadas pasieks mus „kaip spėliojama, gerokai pakoreguota“. Bet pasieks. Koks bus jos tikslas, skelbia antraštė: „Valstybiniai miškai – medienos mafijos rankose?“

Tai ką daryti?

Neaišku? Skubiai privatizuoti, kaip jau pasiūlė Laisvosios rinkos institutas.

2010 04 07

9.10. „Lietuvos žinios“ paskelbė Delfi.lt eksponuotą Kęstučio Girniaus rašinį „Teisinėje valstybėje homoseksualų teisės turi būti ginamos“.

Sunku patikėti, kad tai nešališkiausio Lietuvos politikos apžvalgininko tekstas. Tačiau patikėti tenka, kai pamatai, kad jis vis dėlto pajungtas vienam principui – asmens, o ne tautos teisių gynimui. Tad kalbėti tenka ne tiek apie homoseksualus, kiek apie konceptualinio pobūdžio problemą.

Jau daug kartų esu siūlęs išsiaiškinti ir apsispręsti, kur ir kaip gyvenam – pagal Kovo 11-ąją atkurtos valstybės Konstituciją ar kitą, pavyzdžiui, Europos Sąjungą kuriančią Lisabonos sutartį. Tai padaryti būtina: Kovo 11-ąją atkurta valstybė gyvenimą reglamentuoja 1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri pati pakankamai fundamentaliai akceptuoja asmens teises ir laisves, bet vis dėlto subordinuoja jas tautos gyvenimui; nuo 2004 m. gegužės 1-osios Lietuvos valstybei įsigalioję Žmogaus teisių deklaracija pagrįstos Lisabonos sutarties reikalavimai tautos kaip kriterijaus nebemini. K. Girniaus rašinys paremtas būtent Lisabonos sutarties Lietuvai implikuojama juridika ir visiškai nekreipiama dėmesio į Lietuvos 1992 m. Konstituciją, kuri mums tebetvirtina, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta, suverenitetas priklauso Tautai, o Valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Taigi Lietuvos homoseksualai yra ne šiaip jau neaiškios teisinės sistemos, ir net ne Europos Sąjungos piliečiai, o visų pirma Lietuvos valstybės piliečiai su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Todėl dar kartą, nes tai svarbu aiškinantis iš mąstysenos skirtybių sekančias išvadas: Lietuvos homoseksualai yra Lietuvos teisinės sistemos objektai, nes jeigu ne jos, tai taip ir sakykim: Europos Sąjungos. Lietuvos kaip teisinio subjekto tąsyk nebelieka, ir visos K. Girniaus pretenzijos Lietuvai yra priekaištai niekam, tuštumai. Mes gi turėtume vadovautis nuostata, jog Lietuva, kad ir kokią savo suvereniteto dalį yra atidavusi Sąjungai, išlaiko tam tikrą savo suvereninių galių dalį, kurios svarbiausias sandas yra teisė nesutikti su kita jurisdikcija, kad ir kokia galinga ar gerbtina ji būtų. Taigi ir su ES brukamu homoseksualių asmenų teisių supratimu.

Matyt, kaip tik dėl tos principinės mūsų tautos laisvosios valios dalies „nukenksminimo“ Europos Taryba ką tik priėmė nutarimą, kad homoseksualų teisės turi būti iškeltos aukščiau už bet kurios nacionalinės teisės savumus ar ypatumus. Klausimas, kas Europos Tarybai suteikė tokią teisę ir kodėl ji ją pasisavino – būtų ne mažiau įdomus, tačiau ne šio svarstymo klausimas.

Stebina ir „praktinė“ K. Girniaus išvada: „Nors galima nepritarti gėjų gyvenimo būdui, privaloma ginti pagrindines jų teises.“ Homoseksualų paradų priešininkai iki šiol kalbėjo priešingai: tegul homoseksualai mylisi pagal savo prigimtį, tai jų intymiojo gyvenimo teisė, ir į tai Lietuvoje visada buvo ir yra žiūrima tikrai pakančiai; problemos įžvelgiamos, kai homoseksualai pradeda savo gyvenimo būdą propaguoti viešai absurdiškai darkydamiesi ir šitokiu būdu reklamuodami ir propaguodami tą savo „teisę“.

Ar iš tiesų homoseksualų paradai yra tai, kas sudaro jų teisių esmę ir turi būti garantuojami pagal žodžio ir susirinkimo laisvės reikalavimus, kuriuos gina ir Lietuvos Konstitucija? Net jeigu kartu su Kęstučiu Girnium tartume, jog gegužės 8 dieną numatomas paradas yra mūsų mokestis už ligšiolinę jų diskriminaciją, mes ir save, ir kitus sunkiai įtikintume, kad numatytasis žygiavimas yra susirinkimo, o eisenos dalyvių bylojimai – žodžio laisvės apsireiškimai. Norėdami būti sąžiningi ir juridiški, turėtume pasakyti, kad homoseksualų paradai ir homoseksualų teisės yra gana skirtingi dalykai. Jei dėl homoseksualų teisių būti patiems su savimi paradų priešininkai jokių pretenzijų nereiškia, tai dėl paradų protestuoja visai pagrįstai, nes paradai yra reklaminis šou, propaguojantis homoseksualizmą pačiu agresyviausiu būdu, ir visuomenė turi teisę gintis nuo tokios agresijos lygiai taip pat, kaip ir nuo nacistų, sionistų, bolševikų ar modžahedų savireklamų, nes jos nukreiptos prieš pačius visuomenės pamatus. Niekaip nerandu logikos ir tokiose šiandieninės civilizacijos nuostatose, kurios toleruoja ir net propaguoja homoseksualizmą, bet draudžia prostituciją ar bent suvaro seniausios profesijos darbininkes į raudonųjų žibintų getus. Kokios galios ugdo šitokias deformacijas?

Visišku bent jau nesusipratimu laikytinas K. Girniaus teiginys, kad už triukšmą, kilusį dėl savivaldybės sprendimo leisti homoseksualų paradą Vilniuje, atsakingi tie, kurie protestuoja prieš šį „renginį“. Pirmiausia – tai netiesa. Eskaluoti tarptautiniu mastu „gėjų teisių diskriminaciją“ pradėjo Lietuvoje reziduojantys gėjų atžvilgiu šališki užsienio ambasadoriai. Jeigu į paradą atvyks dar ir Švedijos Europos Sąjungos reikalų ministrė bei parlamentarai, taip pat kitų šalių homoseksualai, turėsime konstatuoti, kad kišimasis į Lietuvos valstybės reikalus vykdomas jau pagal „gydytojų be sienų“ veiklos principus ir Lietuva tampa paprasčiausia geografine sąvoka. Beje, ar taip pat džiaugsmingai būtų sutinkami, jeigu rusų neobolševikų palaikyti atvyktų V. Žirinovskis ar V. Ziuganovas, o lenkų neopilsudskininkų – R. Sikorskis? Antra, visiškai neaišku, ką istorija pasakys apie homoseksualų paradų gynėjus ir jų priešininkus. Galima neabejoti, kad dėl kultūringo pasipriešinimo mūsų pozicijos pasaulyje nesusilpnės labiau, negu susilpnėjo, kai dėl nieko nesipriešinome. Jeigu apie savo patrauklumą su mums siūlomu nuolankumu būtume galvoję anais laikais, mes niekada nebūtume išsivadavę.

Homoseksualų teisė yra teisė gyventi jų prigimties jiems diktuojamu gyvenimo būdu. Homoseksualų paradai yra atbukusiai vartotojų visuomenei brukamas agresyvus homoseksualizmo propagavimo šou, kuris neturi nieko bendra su žodžio ir susirinkimo laisve, tačiau, kai bandomas tokiu pateikti, juridinio nihilizmo ir analfabetizmo migloje kartais priimamas kaip tikrasis demokratijos matas.

2010 04 08

9.33. Prezidentė kalba apie būtinybę valstybę tvarkyti sistemiškai, o po tomis kalbomis Vyriausybė su savo koaliciniais ministrais vieną po kitos skelbia pertvarkas, kurios iš esmės yra ne tvarkymo, o sistemos griovimo akcijos liberaloidine, t. y. privatizacine, dvasia. Gerai tvarkomi valstybės miškai – reikia juos privatizuoti. Lietuvos keliai sutvarkyti, ko gero, geriau, negu visoj Vidurio Europoj, – tai jų priežiūrą reikia atiduoti ministrui „draugiškai“ priežiūros firmai. Jeigu pašto viršininkas nebūtų įkliuvęs už turto prievartavimą, šiandien jis būtų kūręs Pašto banką, per kurį būtų plaukę teisingai kontroliuojami finansų srautai. Tai tik stambesni pastarojo meto „projektai“. Senesni, bet dar nebaigti, kaip Sodros dalinis privatizavimas, sveikatos apsaugos „reforma“, galutinai nutolinanti mediciną nuo ligonio, aukštųjų studijų „reforma“, studijas padaranti brangesnes už užsienines, o studentus parduodanti skandinavų bankams, ir pan. – jau leidžia kalbėti kaip apie bendrą tendenciją – išsivalstybinti, turtėjant iš valstybės turto. Atsimenat garsųjį šūkį: „Turtingas aš – turtinga mano valstybė“?

Įdomiausia, kaip visa tai daroma. Pirmiausia, aišku, valdžios koridoriuose sustrateguojama „idėja“ – tam reikalui ministerijose triūsia patarėjai ir ekspertai, kurių pareiga – pasirūpinti ir „argumentais“, t. y. įvairiomis pseudoekspertizėmis. Tada į viešumą nuleidžiama „žinia“ apie reikalo esmę. Kad visuomenė priešinasi – tai nieko. Kaip sako Laisvosios rinkos institutas, net jeigu ir labai nepatraukli pasirodo mintis, dar nėra buvę, kad per dešimtmetį mes jo nerealizuotume. Iš tiesų, žiniasklaida užverda tokią insinuacinių diskusijų košę (kaip kad jau skleidžiami gandai apie valstybinių miškų mafijinį valdymą), jog Vyriausybė gali daryti kokį tik nori sprendimą, nes žmonės nori, kad greičiau baigtųsi ta viešąją erdvę naikinanti spekuliacijų kakofonija.

O esmė? Sisteminis valstybės tvarkymas?

Jis lieka už viso to, po giliu mūsų viešojo gyvenimo griuvenų sluoksniu. Ir negali būti kitaip. Nes niekam sisteminio tvarkymo ir sutvarkymo nereikia. Reikėtų, jeigu turėtume bendro gyvenimo poreikį, t. y. jeigu suprastume, kad bendras gėris, arba pragyvenimo lygis, priklauso nuo to, kaip mes sugyvename ir bendradarbiaujame. Deja, to supratimo nėra, o priversti niekas negali – demokratija. Tad lieka tvirtintis aplinkoje asmeniškai – kaip kas išmano, pradedant plėšimu, kontrabanda, spekuliacija, baigiant ištisų politinių organizacijų remiamu asmeniniu įsitvirtinimu savivaldybėse, ministerijose, sąjunginėse institucijose ir organizacijose.

Su finansų krize baigėsi dvipartinė demokratija.

Net JAV jau kalbama apie dvipartinės sistemos išsisėmimą: niekas šalyje nesikeis, sako Tomas L. Frydmanas (T. L. Friedmann), kol nesurasime, kaip į politiką įjungti partijoms nepriklausančius aktyviuosius piliečius ir politikus, sukuriant alternatyvų kairei ir dešinei centrą.

Pas mus viskas sutvarkyta taip, kad centras niekaip negalėtų prasimušti į viešumą. Esamą dvipartystę saugo vadinamasis 3 proc. barjeras. Jis reiškia, kad tik po to, kai partija surenka 3 proc. rinkėjų balsų, jai skiriamas minimalus valstybės finansavimas. O kaip įveikti tą 3 proc. barjerą, jei rinkimų reklamai reikalingi didžiuliai pinigai! Naujos partijos turi lįsti į kokių nors rėmėjų akis, prašyti paramos ir įsipareigoti už tai „atidirbti“. Kitaip sakant, į „tinkamų partijų“ ratą naujokė priimama tik tada, kai jau yra susitepusi privačiais pinigais ir turi tarnauti kam tik nori, tik ne valstybei. Tada ji jau gali gauti milijonines valstybinio finansavimo lėšas, kaip gauna šiandien vadinamosios „parlamentinės partijos“.

Kiek kartų įvairiausių politinių pakraipų parlamentarams buvo aiškinta, kad 3 proc. barjeras nedemokratiškas! Ne! – turi gauti valstybės finansavimą tik rinkėjų pripažinta partija! O kad ji turi būti nenupirkta privataus intereso – nesvarbu.

Ko tada galim norėti, kalbėdami apie skaidrumą? Tik begalinių kalbų? Tą jau ir darom 20 metų. Kapojam korumpuotas galvas. Tačiau švariems žmonėms ateiti neleidžiam. Nepraleidžiam jų tuo 3 proc. filtru.

Sako: duok valstybės finansavimą kiekvienai užregistruotai partijai – prisiteigs dvigubai. Kad taip neatsitiktų, Teisingumo ministerija gali įvesti griežtus kriterijus. Galima ir jau veikiančioms partijoms drakoniškus reikalavimus kelti, pavyzdžiui, gavai finansavimą, bet dviejuose Seimo rinkimuose mandatų negavai – turi pasileisti. Norint viską galima padaryti. Deja, to noro kaip tik ir nėra.

Nors būtent per naujas partijas tegali ateiti ir naujos idėjos, ir nauji žmonės. Tik tai tėra demokratijos politikoje sąlyga ir galimybė, kol mūsų politinė sistema yra politinių partijų pavidalu tvarkoma.

Kad ji tokia, kokia yra, atgyveno, rodo „protesto partijų“, tokių kaip socialliberalų, Darbo partijos, Tvarkos ir teisingumo, Prisikėlimo partijų radimasis, joms tolydžio vis menkinant dėmesį savo idėjinėms bazėms. Prisikėlėliai yra tos tendencijos viršukalnė.

Tačiau šiandieninius politikos vairininkus akivaizdžiai mieliau tenkina „prisikėlėliai“ – skandalai su jais gražiai pridengia rimto valstybės pertvarkymo, jos tikro tobulinimo būtinybę. Kitaip vargu ar rastųsi tokie, atrodytų, radikalūs siūlymai, kaip uždrausti partijoms gauti lėšas iš juridinių asmenų, t. y. iš įvairių firmų, kurių neoficialiais lobistais partijų veikėjai dabar yra tapę. Jau geriau viena kita pasirinktinai nukirsta galva, negu dvidešimtį metų kurtos korupcinės politinės partinės sistemos griuvimas, į politinį gyvenimą atėjus švariems finansiškai ir savo idėjomis radikaliems politiniams susivienijimams.

2010 04 09

Iš tiesų gerai suprojektuotas buvo Lenkijos Prezidento Lecho Kačynskio atvykimas Lietuvon balandžio 8 dieną: Kačynskis pasirašo susitarimą dėl kreipimosi į Europos Komisiją ir Europos Tarybą dėl paramos dujotiekio jungčiai tarp Lietuvos ir Lenkijos tiesti, o Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dovanoja jam Seimo sprendimą, leidžiantį Lietuvos lenkams Lietuvos pasuose rašydintis lenkiškai (taip Lenkijoje ir sakoma, tai tik mes maitinami sąvoka „kitais lotyniško pagrindo rašmenimis“).

Kad A. Kubilius tą dovanėlę buvo pažadėjęs D. Grybauskaitei, o ši – L. Kačynskiui, įrodo faktas, jog A. Kubilius jokiu būdu nesutiko atsiimti savo projekto, nors tai padaryti spaudė netgi jam ištikimi jo paties frakcijos Seime nariai konservatoriai.

Ir ką gi! Vyriausybės vardu teiktąjį A. Kubiliaus projektą parėmė vos 30 parlamentarų, prieš buvo 38, susilaikė 36. Tai toks svarbus sprendimas, kad visi už įstatymą balsavusieji turi išlikti analuose – M. Adomėnas, P. Auštrevičius, A. Baura, A. Dumbrava, A. Endzinas, V. Gapšys, K. Glaveckas, V. Grubliauskas, D. Jankauskas, A. Kašėta, G. Kirkilas, K. Komskis, A. Kubilius, D. Kuodytė, J. Liesys, M. Mickevičius, E. Masiulis, K. Masiulis, V. Matuzas, A. Mazuronis, V. Mazuronis, J. Narkevičius, A. Petkus, E. Pupinis, G. Steponavičius, S. Šedbaras, L. Talmontas, E. Tamašauskas, E. Zingeris ir R. Žemaitaitis.

Lenkijos Prezidentas susitarimą „dėl vamzdžio“ (iš kurio tiek naudos, kad Lenkija įgis dar vieną galimybę mus spausti – šįsyk jau ir dėl dujų) vis dėlto pasirašė, Lietuvos Prezidentė „antausį“ dėl pavardžių pavadino „nediduke problema“, kuri šiuo metu dar temdanti Lietuvos ir Lenkijos santykius. Tačiau nepasakyti, ką jis apie mus mano, Lenkijos Prezidentas negalėjo. „Esu nustebintas Seimo sprendimo atmesti įstatymą. Norėčiau išreikšti viltį, kad prie to klausimo bus grįžta.“ „Turėčiau remtis ir Europos Sąjungos, kuriai priklauso Lietuva bei Lenkija, taisyklėmis. Man neatrodo, kad dabartiniai sprendimai atitiktų tas normas“, sakė L. Kačynskis. Ir aiškino, kad jiems, lenkams, nė į galvą neateitų mintis drausti rašytis taip, kaip priimta lietuvių ir kitų tautų kalbose. Žinoma, Lenkijos Prezidentui nesvarbi ta aplinkybė, kad žmogus su lietuviška pavarde gali visą gyvenimą likti registruotas darbo biržoje. O lentelės su lietuviškais gatvių pavadinimais Lenkijoje kai kur iškabintos, kad „to paties“ galima būtų reikalauti visoje pietryčių Lietuvoje. Tiek to. Prezidentai gali daug, bet visko žinoti neprivalo.

Taigi, dviejų prezidentų, Lietuvos premjero ir lenkų tautinės mažumos Lietuvoje sąmokslas, kuris turėjo leisti pasitraukiančiam Lenkijos vadovui namo parvykti su pergalės Lietuvoje laurais, Lietuvos Prezidentei pridėti dar vienos strateginės jungties steigėjos šlovę ir pasiteisinimą, kodėl nenuvyko Prahon į susitikimą su B. Obama, baigėsi labai neišvaizdžiai. Galima sakyti, ištisų nusivylimų girliandom. Labiausiai tūžo lietuviškai beveik nemokantys Lietuvos Seimo nariai.

Ką tas elito aukščiausiųjų ešelonų pralaimėjimas reiškia mums? Valstybinės kalbos statusas pusmečiui (atmetus projektą įstatymas iš naujo negali būti svarstomas pusę metų) apgintas. Tačiau lietuvių kalba – ne: kad ir ne su pagrindiniu įrašu, kalbos darkymas net ir pase yra leistas.

2010 04 10

Jeigu Lietuvos Prezidentės pasakymas, kad vardų rašymas lenkiškais (ir kitais) rašmenimis viso labo „nedidukė problema“ – ne diplomatinis Lenkijos Prezidento vizito fiasko Lietuvoje maskavimo būdas, tai mes turim rimtą savo tautos reikalų akceptavimo problemą aukščiausio lygio elito sąmonėje. Galėčiau leisti, tegul ir su kraupuliu, galvoti, kad problemos masto nesuvokti gali premjeras fizikas. Bet jis turi arba gali pasitelkti būrį patarėjų. Negaliu leisti sau jokiomis aplinkybėmis pateisinti Valstybinės kalbos komisijos pirmininkės Irenos Smetonienės ir pirmininkės pavaduotojos Jūratės Palionytės sukurtos arba iš kažkur perimtos nuostatos, kad tai, kaip dokumentuose rašomi vardas ir pavardė, yra teisės, o ne kalbos sritis, ir jeigu kalbininkės nesuvokia kalbos kaip sistemos, tai jos turi būti atstatydintos kaip nekompetentingos. Vitas Labutis problemą išdėstė labai suprantamai kiekvienam: „Pavardžių rašymas dokumentuose – ir teisės, ir kalbos dalykas. Čia galioja valstybinės lietuvių kalbos įstatymai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad pagrindinis įrašas dokumentuose turi būti valstybine kalba, nes pasai išduodami pagal pilietybę, o ne pagal tautybę, jie skirti bendrauti valstybei su piliečiais. Manyti, kad dokumentas – tai tokia pat nuosavybė kaip automobilis arba koks nors daiktas, yra nesusipratimas.“ Pavardė priklauso ir valstybei, ir bendruomenei, kurioje asmuo gyvena. Kiti tai supranta ir be problemų trumpina ilgas pavardes, nes ilgų nesugeba ištarti, arba rašo savo rašmenimis, nes kitokių (ž, š, č – kur tokie mūsų ženklai rašomi?) neturi. Visa tai – kalbinė problemos pusė.

Yra ir teisinė bei politinė problemos.

Teisinė – tai būtinybė laikytis įstatymų ir aukščiausiems pareigūnams. Ir Valstybinės kalbos įstatymas, ir Konstitucinio Teismo išaiškinimas yra vienareikšmiški: teisiškas tėra vardų ir pavardžių rašymas lietuvių raidynu ir pagal skambesį. Prezidentei ir premjerui bei trisdešimčiai Seimo narių įstatymai šioje srityje negalioja. Kodėl tąsyk jie reikalauja, kad įstatymų laikytųsi piliečiai?

Politinė problema – tai akivaizdus Lenkijos Prezidento galių ekstrapoliavimas į Lietuvos suvereninių galių erdvę. Nuo kada tai Lietuvoje laikoma norma – kitai valstybei kištis į Lietuvos reikalus? Ar L. Kačynskio reakcija į Seimo sprendimą – ne kišimasis į mūsų jurisdikciją? Ar tai ne tarptautinės teisės normų pažeidimas?

2010 04 11

Skrisdamas į Katynę, sudužo prezidentinis Lenkijos lėktuvas, ir Lenkijos Prezidentas Lechas Kačynskis su žmona bei dar 94 jį lydėjusiais žmonėmis žuvo. Tarp žuvusiųjų – kariuomenės vadai, Seimo ir Senato vicepirmininkai, kandidatas į prezidento postą netrukus turėjusiuose įvykti rinkimuose, Katynės aukų giminaičiai.

Lenkija – šoke. Lenkija skęsta ašarose, Prezidentūra – gėlėse. Niekas neabejoja, kad tai didžiausias elito sunaikinimas po karo ir revoliucijos laikų. Kad Lenkijoje įvyks didelių ir reikšmingų pasikeitimų, kalbama jau pirmąją nelaimės dieną.

Pasaulis reiškia užuojautą lenkų tautai ir žuvusiųjų artimiesiems. Panašiose aviakatastrofose yra žuvę keletas trečiojo pasaulio prezidentų. Tačiau tokio masto ir tokias politines pasekmes keliančios elito žūties, sakoma, apskritai nėra buvę pasaulio istorijoje.

Nesinori knaisiotis detalėse, ieškoti kaltų ar priekaištauti likimui, lenkus dar kartą prikalusiam prie Katynės.

Didelė, žiauri, nepataisoma, visų laikų atmintyje liksianti nelaimė.

2010 04 12

10.02. Lenkija dar neatsipeikėja. Televizijos žurnalistų kalbinami žmonės sunkiai renka žodžius, ne vienas nebaigia, apsiverkia.

Ir vis dėlto vieną labai ryškų bendrą jų bruožą galima įžvelgti net pro šoką: kalbėdami apie Prezidentą, jie kalba apie Lenkiją. „Tai mūsų Prezidentas. Lenkijos Prezidentas.“ „Nesu jo gerbėja, tačiau suprantu, kad jis dirbo Lenkijai. Didis žmogus.“ „Nors tragedija beprecedentė ir pasaulio mastu, turime tai įveikti, ir tai padarysime!“ ir panašiai. Lenkai net ir neatsigavę nuo šoko suvokia save ir elgiasi kaip Lenkijos žmonės, kaip jos patriotai, piliečiai.

Kaip ypatingai lietuvišką reakciją į katastrofą Lenkijoje noriu nurodyti Sauliaus Stomos straipsnelį „Lietuvos žiniose“, pavadintą „Šiandien aš esu lenkas“.

Buvęs su tais, kurie istoriniame Seimo apsisprendime atmesti A. Kubiliaus Vyriausybės siūlymą leisti Lietuvos lenkams Lietuvos valstybės dokumentuose rašytis lenkiškai, S. Stoma dabar jau abejoja, ar pasielgė teisingai, ir taria, kad „galbūt reikės dar kartą pergalvoti“. Lenkų tragedija jį taip paveikė, kad, nors ir abejodamas, ar sugebės įveikti sveiko proto argumentus, privertusius jį stoti už valstybinės kalbos išsaugojimą, tačiau bent jau dabar iš pagarbos visiems žuvusiesiems jis yra „linkęs būti lenkas“.

Turiu vilties, kad šis iš žmogaus jautrumo gimęs pagarbos prisipažinimas, kurį kursto ir ryšys su savo kažkada nutautėjusiomis bajorų kartomis, neįveiks politikui būtino skaidraus proto teikiamų sprendimo galių ir S. Stoma neatsistos greta E. Zingerio, kuris dar tą pačią L. Kačynskio žūties dieną per LTV paskelbė, kad tai puiki proga peržiūrėti Seimo sprendimą.

Tačiau ar koks nors lenkas iš užuojautos Lietuvai dėl Lietuvos Prezidento žūties sugebėtų pasakyti galįs nors momentui atsisakyti savo lenkiškumo? Gal aš ir klystu. Gal ir atsirastų koks „iš pagarbos už mūsų ir jūsų laisvę“. Bet ir tame pasiaukojime būtų daugiau racionalumo, negu mūsų buitiškame jausmingume, nes mūsų „bendroje laisvėje“ jų laisvės visada būtų daugiau negu mūsų.

Mums tai dar reikia atrasti. Jiems tai buvo aišku nuo amžių.

2010 04 13

9.20. Tragedija Lenkijoje. O gaila Lietuvos. Lietuvos su tokiu elitu: nors niekas iš jo nežuvo, jo nematyti.

„Savaitės atgarsiuose“ V Savukynas kankina A. Kubilių, E. Zingerį, G. Kirkilą, Č. Okinčicą ir Lenkijos pilietį J. Komarą. Kalbos apie Lenkijos Prezidento žūtį vietomis primena dzūkiškus apraudojimus.

Dėl to galima būtų gal ir pasidžiaugti: per nelaimės gelmę pasimato net elito etninės šaknys. Bet žodžių, kurie proverksmiais ištariami, prasmės stulbina. Kaip Lietuva atsisveikino su savo mylimu Lenkijos Prezidentu? – nepadovanojo netgi tokios smulkmenėlės, kaip lenkiškos rašybos pavardės lietuviškuose pasuose! Gal bent dabar atsikvošėsim, persvarstysim ir nutarsim kitaip... Tai ar teiksit kitą savaitę savo projektą vėl, premjere? Kad projektą atmetus jis negali būti teikiamas pusę metų, žurnalistui jokia problema. Bet tai, atrodo, ne problema ir parlamentarams: žinoma, atsiras visokių formalumų mėgėjų, tačiau mes turėtume ir gatvę kokią ar aikštę Vilniuje pavadinti Lecho Kačynskio vardu... Kačynskis tiek daug davė Lietuvai, teik daug, buvo toks draugas, net ir pasirašė susitarimą dėl kreipimosi į Europos Komisiją finansuoti Lietuvos prijungimą prie Lenkijos dujų tiekimo sistemos... O mes jam – nė tokios smulkmenėlės, kaip lenkiškas pavardžių rašymas Lietuvos dokumentuose!

Keista, kodėl už tokius gerus darbus ir tokią L. Kačynskio meilę Lietuvai lietuviai turėtų „atsimokėti“ tokia smulkmena? Gal galėtume pasiūlyti ką nors vertingesnio? Pavyzdžiui, atnaujinti Abiejų Tautų Respubliką arba gal tiesiog prisiimti 1791 metų gegužės 3-iosios Lenkijos konstitucijos mums nubrėžtą statusą? Pagal elito, gedinčio dėl Lenkijos nelaimės emocinį nusiteikimą, tai būtų tikrai L. Kačynskį pagerbiantis „užmokestis“ – juk būtent tokių tikslų ir siekė Vilniun pastoviai kursuojantis ir Lietuvos prezidentus nuolat spaudęs L. Kačynskis.

Vienintelis su blaivaus proto probrėkšmiais laidoje atrodo Lietuvos lenkas Česlovas Okinčicas. Jis atsargiai bando lietuvius pasukti nuo pavardžių prie Rail Baltica, elektros tinklų ir kitų ilgalaikių dalykų. Tačiau nepasinaudoti proga negali ir jis: Kačynskio žūtis primena Europai Lenkijos įnašą Antrajame pasauliniame kare, Pilsudskiui kovojant su bolševikais, kitur liejant kraują. Kad tada buvo okupuotas Vilnius, Č. Okinčicas, žinoma, nutyli. L. Kačynskio stiliumi.

2010 04 14

10.07. Iš kurios pusės žiūrėtum į Lenkijos istoriją, vienas fundamentalus faktas – kad per visą jos istorinį laiką eina lietuviškos kilmės Lenkijos vadovų ir valdžios motyvas – yra nenuginčijamas.

Pradedant Jogaila, Pilsudskiu, baigiant pretendentu į prezidentus B. Komorovskiu, nekalbant apie ketvertą parų prezidentavusį G. Narutovičių – lietuviška kilmė, didelė dalis lietuviško kraujo ir dvasios. Apie tokius kūrėjus kaip Adomas Mickevičius, Julijonas Slovackis, Teodoras Narbutas, Oskaras Milašius ar verta prisiminti? – jie ir be valdžios regalijų buvo valdovai. Ar ne todėl lenkus taip traukia Vilnius ir Lietuva – nostalgiškoji erdvė ir žemė.

Kodėl lietuviai taip giliai įsmigę Lenkijon? Kai savo akimis pamatai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis, bažnyčias ir dvarus, tik tada gali realiai pajusti, kokius plotus buvo užklojusi lietuviškoji ekspansija. Ir ką gi ji bus ten palikusi? Griuvėsius, kuriuos vieni šiandien gali aukštinti, kiti – ne mažiau pagrįstai – jų gėdytis. Ne kaip lietuviškosios okupacijos pėdsakų, o kaip lietuviškosios nelemties.

Pasakykim sau tiesiai, ką iš viso to gynybinio karo prieš germanų ordinus pasiėmėm kaip nacija? Nieko. Pirmieji LDK valdovai savo gerovės gal ir nelaikė savo tikslu, bet po Vytauto prasideda tikra pilvapenystė, simbolinį pavidalą įgyjanti Leono Sapiegos Ružanų rūmų ansamblyje. Taip, gynėmės, bet ir gerai pagyvenom! O kaip, kieno kultūroje – koks skirtumas!

Ar ne panašiai (nuo savos valdžios despotizmo, nuo krizės ir t. t.) ginamės ir dabar, traukdami į visas pasaulio šalis, o iš esmės – vykdydami visai panašią į anų laikų ekspansiją: anais laikais su kunigaikščio kariauna, kuriai buvo visiškai visvien, kaip gyvena ir ar išvis gyvena kas nors ten, apačioje; dabar jau visiškai individualiai, neatsižvelgdami į nieką. Ir tada, ir dabar ekspansijos pamatas buvo tas pats: fizinė galia, akla ir kurčia tą galią iškėlusiai kultūrai. Užtat ir tada, ir dabar Lietuvos lieka tiek, kiek ji gyveno ir gyvena savo žemėje.

Lenkai visada gyveno savo žemėje. Kadangi jos irgi buvo vis maža, plėtėsi į šonus, bet būriu, suvirškindami aborigenus ir nukeldami sienas. Štai kodėl jiems taip tiko prie jų prisitaikyti sutinkantys energingi gerai gyventi norintys lietuvių kareivos. Štai kodėl lenkų didikija buvo nacionalistė, bet mažesnė nacionalistė, negu tauta, kurią vienijo katalikybė, tapusi tautiniu tikėjimu. Pilsudskis yra tipiškas kitakilmis lenkiškasis kareiva: įžūlus, besąlygiškas, bet atsidavęs už gautąjį pripažinimą.

Lechas Kačynskis yra tikras autentiškas lenkų nacionalistas – iš lenkiškų šaknų išaugęs, visada tik lenkiškai mąstęs ir kalbėjęs valstybės vadovas. Nei Valensa, nei tuo labiau Kvasnievskis nebuvo tokie lenkai – juos veikė „anos pusės“ mąstysenos stereotipai, Valensą nuo Kačynskių atskyrę dar „Solidarumo“ laikais.

Vos tik Lechą Kačynskį išrinko, sakiau, kad su juo mums bus labai nelengva. Bet labai pamokoma. Taip ir buvo. Jo akivaizdoje mūsų elitas pasirodė taip pat apgailėtinai, kaip ir bajorų laikais. Deja, yra net ne bajorai, o plikbajoriai.

2010 04 15

9.37. Jeigu eini, vedamas aiškios idėjos, tai netgi tuo atveju, kai jautiesi visiškai teisus, negali nejausti vienišumo, ir kuo tu arčiau idėjos tiesos, tuo vienišumas aštresnis.

Nenuostabu: kasdienybė yra pustiesių ir patogių melų chaosas, kuriame prasmę rasti galima ieškant būdų, kaip vienų ar kitų išvengti, kad nereikėtų prisiimti atsakomybės arba kad kuri nors iš jų nepakenktų laviravimo tinguliui. Idėjų žmonės turi būti arba tiek stiprūs, kad galėtų bristi kasdienybe, jos lūženų chaosui daužantis į jų kojas, arba pakilti virš jo tegul ir trumpam skrydžiui.

Bet kuriuo atveju pats su savim idėjos žmogus turi būti toks vientisas, kad galvoti ar viltis kasdienybėje pamatyti giminingą sielą gali nebent naivuolis. Idėjos žmonės nėra naivuoliai. Todėl neišvengiamai vieniši.

2010 04 16

9.35. Valdas Vasiliauskas, „Lietuvos žiniose“ rašydamas apie Lenkijos Prezidento žūtį, aptaria Kačynskio įnašą į Lenkijos „autentizaciją“, t. y. apvalymą nuo bolševizmo primestų režimo vykdytojų, visų pirma Lenkijos saugumo agentų, kurių 1989 metais ten būta ne mažiau kaip 150 tūkstančių. Kačinskiai atgaivino liustraciją ir sėkmingai ją vykdė. Lietuvoje būta apie 115 tūkstančių agentų, todėl liustracija čia „niekada ir neprasidėjo“. Tiesa, „Lietuvoje viskas vyksta vėliau nei Lenkijoje. Atrodo, ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, sulaukdama milžiniško pasipriešinimo, sistemingai pradeda varyti nuo valdžios lovio šį „perestroikos“ (Sąjūdžio) suformuotą neokomunistinį elitą. Ar pavyks jį pakeisti autentišku Lietuvos elitu, kaip tai padarė Lenkijos Prezidentas L. Kačynskis?“ klausia baigdamas V. Vasiliauskas.

Įdomus sugretinimas!

Pagal jį Prezidentė D. Grybauskaitė – nacionalistė? Arba turi tapti tokia, jeigu nori autentizuoti Lietuvos elitą. Nes juk elito apvalymas nuo bolševizmo – tai apvalymas nuo liberalinio kosmopolitizmo, tai pasukimas nacionalizmo link! Tai – vienareikšmiška.

Aš čia kažko nesuprantu. Arba nenoriu suprasti.

2010 04 17

Bernardinai.lt paskelbė L. Donskio esė „Lietuva 2030-aisiais: su scenarijai“.

Pagal pirmąjį „vis mažiau svarbių sprendimų priimama Vilniuje. Jungtinėse Europos Valstybėse koordinuota, didžiųjų valstybių tiesiogiai veikiama užsienio politika ir bendra gynybos sistema šalims narėms palieka tik švietimo ir kultūros klausimus /.../. /.../ daugelį Lietuvos miestų ir regionų daug artimesni ryšiai sieja su Europos partneriais nei su Vilnium.“ Lietuvoj gyvena 2,5 mln. žmonių, iš kurių etniniais lietuviais save laiko 1,8 mln. žmonių. Į ES priimta Turkija, narystės siekia Rusija, besiginanti nuo agresyvios Kinijos Tolimuosiuose Rytuose ir Sibire. Lietuvoje didžiąją dalį pusės milijono kitakilmių piliečių sudaro rusai, keturiuose universitetuose jie sudaro ir didžiąją dalį studentų. Politiniam gyvenimui atstovauja dvi stambios partijos: pobriuselinė „Sėkmės istorija“ ir euroskeptinė „Pirmyn, Lietuva!“ Didžiuma orientuojasi į „Sėkmės istoriją“, nes ekonominė padėtis Lietuvoje stabili.

Pagal antrąjį scenarijų Rusija agresyvėja ir okupuoja Krymą bei prisijungia Baltarusiją. ES dominuoti stengiasi Vokietija, o Prancūzija ir Britanija iš integracijos proceso pamažu traukiasi. Lietuva lieka konservatyvi ir atsargi Vakarų valstybėms, o politiniame gyvenime – opozicija tarp integracinių ir euroskeptinių partijų grupuočių. Žodžiu, taip pat nieko ypatingo, kaip ir pagal pirmąjį scenarijų, tik dar nuobodžiau.

Žiūrint į abu „scenarijus“, Lietuva projektuojama išsivaikščiojusi (pusė milijono lietuvių Airijoje, pusė Britanijoje), rusifikuota, bet soti. Tokia yra L. Donskio „Sėkmės istorija“.

2010 04 18

13.24. Lietuvos kaimo išlikimo taryba Zarasuose surengė konferenciją „Uždaryta mokykla – pasmerktas kaimas“.

Tarp kitų pranešimų išklausytas pasakojimas apie bandymus išsaugoti Baibių pagrindinę mokyklą. Kas nebuvo daryta! – kreiptasi į visas įmanomas valstybės institucijas, ir tiesiogiai, ir politiškai susijusias su mokyklos likimu: Švietimo ir mokslo ministeriją, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetą, apskritį, savivaldybę – visur tik nieko nereiškiantys, kitąsyk ir sarkastiški, atsakymai ar pasakymai su nuorodomis, kad mokyklos panaikinimas yra švietimo reformos dalis. Kodėl turi būti naikinama mokykla, kuri atitinka net griežčiausius mokinių skaičiaus reikalavimus? Atsakymo, kurį galima būtų vadinti argumentuotu, nėra. Reikia – ir tiek. Savivaldybė net rezga intrigas, skiria naują direktorių, anų laikų stilium psichologiškai doroja žmones po vieną. Nepavyksta. Mokytojai, netgi kai kurie Tarybos nariai susivienija, paskelbia bado streiką, vos ne iki susiluošinimo. Tai jūsų reikalas, sako valdžios. Mokyklą, tiesa, uždaro ne iš karto – pradžioj paskelbia skyriumi. Niekas neabejoja, kad mokykla bus sunaikinta. Kolektyvas prislėgtas, bet nepalūžęs. Ar šitaip galima, klausia nebe žmonių, klausia dangaus. Žino, kad tiesos beras nei Vilniuje, nei Briuselyje. Jei ir išliks Zarasų apskrity, tai išliks ne daugiau kaip trečdalis kaimų. Daugelio mokyklų, tokių kaip M. Riomerio dvare Bagdoniškėse veikusi septynmetė, seniai nebėra, o patys rūmai – išdaužytais langais ir durimis. Kas dedasi? Kas daroma? klausia mokytojai, nors žino, ir kas daroma, ir kas dedasi, tik bijo sakyti. Ir konferencijoje sklando nerimas : o ar šių klausimų nagrinėjimas nepakenks šios mokyklos direktoriui?

Gali pakenkti. Nes leisdamas susirinkti šalton savo mokyklos salėn jis rizikavo, be abejo, bent jau nujausdamas, kad Baibių mokyklos uždarymas – tai ne tiek švietimo reformos būtinybė, kiek ja dangstomas interesas perimti ir „privatizuoti“ prie pat magistralės stovintį mokyklos pastatą, kur galima įkurti užeigą, motelį ar dar ką, nes degalinė netoliese jau veikia, jau ir pačios mokyklos stogas perdengtas naujomis čerpėmis, nors mokykla uždaroma!

Juodas gobšumas į kankinimo įrenginiais tapusius autobusėlius suvarė pusmigius vaikus, iš pradinių mokyklų išblaškė vaiką paguosti mokančius mokytojus, nugriovė arba pinigų gamyklėlėmis pavertė pastatus.

Nebūtų to, jeigu to neleistų bent jau globalinė aborigenus valdanti tvarka. Tačiau tvarka ne tik leidžia, ji dar ir skatina: lietuvių pagal ją ir taip dar per daug Lietuvos kaime.

2010 04 19

9.30. Lechas Kačynskis mokėjo vertinti tai, kad į jo šalį žiūrima rimtai. Vadovaujuosi tuo pačiu principu: jeigu mano valstybė vertinama atsižvelgiant į jos pačios vertinamas vertybes, aš galiu būti nešališkas netgi priešams.

Kilęs triukšmas dėl teisės Kačynskiui būti palaidotam Vavelyje yra gėdingas. L. Kačynskis buvo tikras lenkų nacionalistas, lenkas, niekam neparsidavęs ir nieko nepardavęs, kartu su čekų prezidentu – V. Klausu gynę savo šalis nuo Europos neobolševikų iki paskutinio legalaus veiksmo. Kaip esmingai jie skiriasi nuo čekų V. Havelo, lenkų L. Valensos, lietuvių V. Landsbergio, kuriems ES yra jų šalių „aukštesnis nepriklausomybės lygmuo“!

L. Kačynskis vertai palaidotas šalia lenkų naujųjų laikų herojų, gavusių teisę gulti greta karalių – ne prigimtine teise. Tą teisę jis įgijo, pro ir per visus Lenkijos raudonosios bolševizacijos stagarus ir mėlynosios bolševizacijos daigus pravesdamas autentišką lenkiškumą. Jis buvo pirmas tikras lenkų nacionalistas, ir būtent tai – naujųjų laikų Lenkijos dvasios įkūnijimas ir veikimo krypties nustatymas, pats sunkiausias iš visų istorinėms asmenybėms tenkančių darbų, – suteikė jam teisę amžinojo poilsio gulti šalia Lenkijos naujųjų laikų didžiausiųjų.

2010 04 20

10.03. Kokios yra mūsų politinio elito satelitizmo šaknys, dar negaliu tiksliai nustatyti. Gali būti, kad jos – paprasčiausias politinis parsidavėliškumas ir servilizmas. Tačiau gali būti dar blogiau – jos kyla iš prigimties ydingumo. Gal tai ir pernelyg kategoriški apibūdinimai, kai kalbama apie išoriškai visiškai normaliai atrodančius žmonė, tačiau jų veiksmai ir juos paaiškinančios kalbos rodo ne ką kita, kaip gilią dvasinę negalią, esminius suvokimo ir supratimo sutrikimus.

Ar galima apie lenkiško raidyno įvedimo į Lietuvos pasus problemos teigiamą lenkams prasme sprendimą kalbėti kaip apie kažkokį užmokestį žuvusiam Lenkijos prezidentui, vos tik sužinota apie katastrofą ir visi dar apimti šoko!? Lietuvos politikuotojai tokiu problemos sprendimo „posūkiu“ net nesuvokia, kad šitaip jie žuvusį lenkų prezidentą ne pagerbia, o pažemina, nes sprendžia savo pačių politinės prekybos klausimus! Vargšai politikos prekeivos! Kai kurie susivokia „išsidūrę“, bet kai kurie varo tą pačią maldelę per visas gedulo dienas! Lietuvos lenkai yra santūresni, labiau linkę kalbėti apie asmenį ir su juo susijusias netekties pasekmes, o ne kompensacijas už tą mirtį ar netgi iš jos galimą gauti pelną! Vienas toks balsas iš Vilniaus savivaldybės visai įžvalgus: neskubėkim dabar vadinti gatvės Kačynskio vardu – toks veiksmas gali dar labiau supriešinti lietuvių ir lenkų tautas, nes jau dabar įsižiebė debatai, galima ar negalima būtų gatvės pavadinimą rašyti lenkų raidynu, kaip to pageidavo Lenkijos ambasadorius Lietuvoje. Geriau gal pakalbėkim apie skverą, kurio apiforminimo reikalavimai kitoki – ten galima rašyti ir lietuviškai, ir lenkiškai, ir angliškai. Tai visiškai aiškus valstybės ir jos tvarkos mąstymas.

Kad mūsų raidyno „praplėtimas lotyniškais rašmenimis“ yra kultūrinė revoliucija, o ne politiškai sprendžiama techninė problema, mūsų politinio elito galvose – nė menkiausios refleksijos. To veiksmo suvokimas taip patikimai uždarytas technologijų logikos narve, kad nekyla nė pagundos iš jos ištrūkti, netgi prisiliesti prie narvo sienų kaip suvokimo ribos. Net pats Ministras Pirmininkas kaip genelis kalena svarbiausią to narvo stuobrį ir ieško riebesnės kirmėlytės.

Galima reiškinio šaknų ieškoti reikšmes vietoj prasmių jau nuo okupacijos mums brukusiam švietimui, kurios šią tendenciją dabartiniame šveitime dar labiau išryškino ir sustiprino, galima tą servilizmą sieti su prasmingo mąstymo taip ir neįgijusia „pirmąja nuo žagrės“ karta, galima įžvelgti lietuviams būdingą nepasitikėjimą reflektuotu mąstymu apskritai, bet faktas liks tas pats: politinis lietuvių elitas per L. Kačynskio žūtį susikompromitavo nepaprastai stipriai.

2010 04 21

12.31. Vakar paskelbta, kad rastas Drąsiaus Kedžio kūnas. Kažkur Kauno marių pakrantėj. Miręs lyg nuo peršalimo, lyg nuo alkoholio ar narkotikų, lyg ir be priežasties. Greta – pistoletas. Jokių smurto žymių, pabrėžtinai sako Kęstutis Betingis.

Kitokios pabaigos nebuvo galima tikėtis: negi Drąsių Kedį, kaip kovos už vaiką teisinėmis priemonėmis iniciatorių bei pagrindinį veikiantįjį asmenį taip pat ir žudynių byloj, galima buvo praleisti į viešumą, į teismo procesą?! Kokiais kontrargumentais būtų apsigynę pedofilai ir jų tinklo rėmėjai bei gynėjai? Stebėtina viena: kodėl taip ilgai jis kankintas kokioj nors uždaroj slėptuvėj? Pasimėgavimui? Ar kad išaugtų ilgi plaukai, kuriuos prieš nužudant būtų galima ištrinkti, nudažyti, – tada jau tikrai būtų nesunku teigti, kad Kedys slapstėsi, keisdamas ir išvaizdą, turėjo bendrininkų. Būta gi pranešimų, kad pasikeitęs jis pastebėtas kažkur – lyg ir Ispanijoj, lyg dar kur. Ir kaip taip: mes žvejojam Viduržemio jūroj, o jis sau – prie Kauno marių!

Absurdo teatras.

Teigiu: Drąsius Kedys buvo nužudytas jėgos struktūrų pastangomis. Ta aplinkybė, kad jo niekaip negalima buvo praleisti į viešumą, pasako viską. Kas ką veikė šitoje erdvėje ir ką nuveikė – antraeilis klausimas.

Manau: šitą sistemą pakeisti evoliuciškai neįmanoma.

Reikia atgaivinti bent mirties bausmę.

Kažkada buvau griežtai prieš ją.

Dabar matau: klydau. Klysti nebenoriu.

2010 04 22

9.48. Ar įmanoma ramiai, blaiviu protu ir įsigilinant į reikalų esmę kalbėtis apie tai, kaip vis dėlto pralaužti švedų bankų blokadą nacionaliniam verslui, kokiais būdais stabdyti nesibaigiančią emigraciją, ar iš tiesų dviguba pilietybė turi tapti konstitucine norma, kiek pagrįstas yra sveikatos draudimo mokestis, kas diktuoja vandens ir benzino kainodarą ir t. t., ir pan., jei nuolat, be perstojo, įžūliai ir agresyviai mūsų bendrojo mąstymo erdvę dengia vienas po kito ant mūsų griūvantys vienas už kitą didesni skandalai – pedofilų byla, lenkų pavardžių rašyba, Seimo „automobilininkų“ turgelis, valstybinių miškų privatizavimo afera, Drąsiaus Kedžio nužudymas ir pan.?

Nekomentuoju. Man rodos, pats klausimas yra atsakymas.

Tačiau dar rimtesni atsakymai yra ir už šio atsakymo.

Kas gali prasiveržti prie jų per tokią mūsų kasdienybę?

2010 04 23

10.31. Kaip liudija „The New York Times“paskelbtas Deivido Brokso (David Brooks) straipsnis, finansų krizės pamoka au bandoma suvokti ir istorijos kontekste. Autorius įžvelgia etapus, kaip kito mąstymo atskaitos taškai, arba mąstysenos principai, kuriais remiantis buvo konstruojami ekonominės elgsenos modeliai.

Viskas, ką laikome šiuolaikinės ekonomikos teorijos pradžia, siejasi su mintimi, kad žmogus yra visiškai racionalus, savarankiškas ir siekiantis visokeriopos naudos. Tai tarsi racionalaus egoizmo teorinis pagrindimas, kuris ir be pagrindimo visą nepriklausomybės metą vairavo mūsų ekonomiką, pridurkime savo ruožtu.

Per pastaruosius porą trejetą dešimtmečių pro tą primityvų ekonomikos scientizmą į viešumą Vakaruose išvesta mintis, kad žmonių veiksmai nėra visiškai racionalūs, nėra visiškai savanaudiški ir pan.

2008 metų finansų krizė akivaizdžiai parodė, ko vertas ekonominis racionalizmas, kuriuo remiantis buvo teigiama, kad rinka išsprendžia visas problemas, nes už jos, esą, racionaliai veikiantis žmogus. Dabar, pasak autoriaus, perkratoma ekonominė sąžinė. Net bandoma klausti, ar ekonomika išvis mokslas. O jei vis dėlto pretenduoja į tam tikrą orientyrų visumą, kuo turi remtis? Senieji ekonomistai, tokie kaip A. Smitas, F. Hajekas, Dž. Keinsas, niekada nėra atsisakę pripažinti moralės įtakos ekonomikai arba sutikę realybę paaukoti matematikai.

Šiandieniniai ekonomistai kuria tokius veikalus, kaip „Gyvybingumas“, „Iracionalusis ekonomistas“ ar „Asmens ekonomika“. Jie dar bando išskaičiuoti tas žmogaus vidinio gyvenimo sritis, kurios tokiems veiksmams pasiduoda. Tačiau anksčiau ar vėliau teks pripažinti, kad „vidinį gyvenimą sudarantys procesai nėra pavaldūs sociologijos metodologijai“ arba tyrinėjami kaip fizikos reiškiniai. Tai suvokus, ekonomika gal ir vėl galėtų būti pravarti jei ir ne kaip mokslas, tai bent kaip menas.

2010 04 24

Kokį likimą projektuoja mums politinis elitas?

Kitaip klausti apie tai, kas daroma Lietuvoje, tiesiog nebeįmanoma.

Vytautas Pociūnas šlapindamasis iškrenta per langą, girtas tenai prisiartinęs. Sveiko proto žmonės gūdžiai nutyla, giminės tąsosi po teismus iki šiolei.

Drąsius Kedys prisigėręs užspringsta vėmalais ir uždūsta vienas sau pamary, šalia savęs atsargiai pasidėjęs ginklą, su kuriuo įvykdė dvi žmogžudystes. Gydytojai juokiasi iš tokios išvados. Ją, beje, padaro tas pats, kaip ir V. Pociūno atveju, ekspertas.

Reikia emigruoti, gyventi taip tvarkomoje valstybėje neįmanoma, jos paprasčiausiai nebėra. O ar kitaip galvoja tūkstančiai D. Kedį palydinčių žmonių? Tiek dar nematyta Lietuvoj. Nebent per Sausio 13-ąją nužudytųjų ar prie Medininkų sušaudytųjų laidotuves. Koks dvasios potencialas kaupiamas ne tik laidojančiųjų, bet ir laidotuves per televizorius stebinčiųjų? Manot, kad tik neviltis, ponai iš anksto žinantieji, kad du pedofilų tinklo žmones nušovė būtent D. Kedys, o ne kas kitas, ir dabar besidarbuojantis pedofilijos ir homofilijos versluose?

Kodėl aš turiu atsistatydinti? – kaip šventas kūdikis klausia vienas iš šio grotesko dramos veikėjų. Dėl šventos ramybės, tyliai paaiškina laikinai vadovaujantis brolijai vyriausiasis, bandydamas išsitarnauti nuolatinį paskyrimą ir užimti stipresnę poziciją.

Kitas iš „vierchų“, nusitaikęs į Kultūros paveldo departamento sunaikinimą, neprileistas prie veiklos taip įtūžta, kad aukščiausiąjį šalies pareigūną išvadina boba, tokiu būdu žmonių, dar norinčių manyti, kad Lietuva gali turėti valdžią, atstovaujančią jų valiai, ir valstybę, garantuojančią bent elementariausias jų teises, akyse į dar baisesnę purvo duobę pamurkdydamas visą parlamentą ir dusindamas visas lietuvių gyvenimo viltis.

Tuoj bus homoseksualų paradas ir fiesta, į kurią suvažiuos daug užsienio „svečių“, net parlamentarų: negalima leisti, kad Lietuva liktų paskutine Europos sala, kurioje dar galioja tradicinės gyvensenos vertybės, reikia padėti lietuviams! Eurosolidarumas to reikalaute reikalauja. Šeši ar septyni ambasadoriai ilgai ir atkakliai tai įrodinėjo Seimo nariams per specialų vizitą į Seimą.

Ir žurnalistai, ir visuomenė vėl turės kuo užsiimti kaip dvasine ir politine veikla. Ir Kedys, ir Pociūnas bus užmiršti. Bankų blokada liks iš viso nepaliesta, o kas įvyko Lenkijoje per laidotuves ir ką tai reiškia po rinkimų – nebus net neužsiminta, kaip ir apie visus iš tiesų socialiai reikšmingus Lietuvos vidinio gyvenimo klausimus.

Neturim Seimo, neturim teisėsaugos ir teisėtvarkos, neturim socialinės saugos, baigiam naikinti visų lygių švietimą. Į gyvenimą įsijungė ir prie vairų stojo egoistiška, beprincipė ir žiauri komjaunimo organizacijose brendusi karta, ateina dar nuožmesni šiandieninį mokyklų smurtą formuojantys patys jauniausi lyderiai.

O liberalai šypsosi: kiekviena karta kuria savo pasaulį. Kitokį pasaulį. Taip buvo, yra, taip ir bus.

Kitokį, klausia vyresniosios kartos, dar mačiusios ir norinčios gyventi tautinį gyvenimą. Atvirą, bet tautinį.

Kuo tauta labiau nepatenkinta, tuo labiau patenkintas aš, sako Vyriausybės vadas.

Gal ta linkme ir ieškotinas atsakymas?

Išsilaikyti valdžioje, vardan to dedantis į koaliciją su pačiu velniu, ištuštinti visas apyvartines lėšas, įvesti eurą, ir – kaip chrestomatiniam ES nacionaliniam lyderiui, tautos ateities sąskaita išvaliusiam Lietuvos erdvę autentiškajai europinei tikrovei, su savo vertingu patyrimu įsikurti Briusely? Lenkų liberalai padės.

Tai ir būtų tas lietuviams planuojamas likimas?

2010 04 25

14.07. Islandijos ugnikalnio išsiveržimas bus padaręs ir gerą darbą – kartu su finansų krize padėjęs šiek tiek atsitokėti nuo savo didybės ir suvokti, kad globaliniai ryšiai taip pat turi problemų, ir netgi labai rimtų! Atrodė, kas čia tokio – išsiveržė ugnikalnis, vienas iš daugybės tokių pasauly, be to, mažutėlėj Islandijoj, bet užklojo jis savo dūmais Europą, ir mes staiga pasijutom labai vieniši, už tūkstančių kilometrų įstrigę pelenų blokuotuose oro uostuose.

O jeigu taip dėl kokių nors priežasčių sutriktų pasaulio elektros tinklai? Kokios sistemos išeitų iš rikiuotės? Visų pirma vandens tiekimo ir naftos perdirbimo įrenginiai – dviejų svarbiausių šiandienos skysčių tiekėjai žmogui ir mašinai, užstrigtų pačiuose gamybos ciklo pamatuose? Ką tai reiškia, įsivaizduoti tikrai nesunku.

Globalinė žmonių jungtis per energetiką yra vienas svarbiausių veiksnių, darantis šiandienines visuomenes labai priklausomas ir pažeidžiamas.

Žmonijos sąryšingumas padeda lengviau spręsti problemas, kol sąryšingumo grandys veikia be priekaištų. Jeigu kas nors trinka, kyla net nenumatytos problemos. Šiandien jau drįstama teigti, kad esama ribos, už kurios globalių sistemų sąlygoto susietumo kaina yra didesnė, nei iš to susietumo gaunama nauda. Ši mintis yra mūsų mąstysenos dar nesuvokiama, tačiau ją apčiuopti padedantis pasaulis turi vilties išlikti.

2010 04 26

9.51. Ginas Dabašinskas pakvietė per „Dienos klausimą“ pareikšti nuomonę apie viešojo bendravimo kultūrą remiantis A. Valinsko pasakymu, kad Prezidentės sprendimas dėl jo, kaip kultūros ministro, kandidatūros nepriimtinumo yra bobiškas. Atsisakiau kalbėti, nes ką gi galima pasakyti apie politikos šiukšles? Per daug garbės ir nemokamos reklamos Arūnui Valinskui, kad tokią temą, kaip viešasis politinis bendravimas, sietume tik su jo vardu. Ne tik nepraustaburniškumas, kur kas daugiau problemų veši politikos horizontuose. Mielai kalbėčiau apie politinio melo pavidalus, apie psichologinį terorą, apie problemų falsifikavimą, apie politinį trumparegiškumą – tiek prigimtinį, tiek dirbtinį, apie manipuliacijas reitingais ir t. t., ir pan. O dėl nepraustaburniškumo – ką gi, šis keiksmelis nė kiek ne blogesnis, nei „Liuks“ programos, pilnos panašių A. Valinsko perlų, kitais pavidalais į viešumą išvestų.

Pamenu, valstybės aušroj vienas signataras riebiai nusikeikė, kai neberado žodžių, kaip gelbėti į duobę stumiamą Lietuvą. Dabar keikiamasi, kai neleidžiama asmeniškai tos duobės pagilinti.

2010 04 27

10.21. Dar neįvyko homoseksualų antpuolis, bet jau ir šiandien aišku, kad jo fone Drąsiaus Kedžio nužudymas įgis dar gilesnę prasmę: Drąsius Kedys didžiumai Lietuvos žmonių taps pasipriešinimo vėliava šitai iš Europos pas mus nešamai ir brukamai išsigimimo pandemijai.

Kažkada Arvydas Juozaitis, tolimą 1988-ųjų metų pavasarį, perskaitė pranešimą apie politinį ir ideologinį mus gobusį melą ir tapo atviro pasipriešinimo vėliava, lietuvių Atgimimo herojum. Pirmasis pajutęs, kur mes sukami, pirmasis pasitraukė iš klastingos ir melagingos atkurtosios mūsų valstybės išvalstybinimo politikos, pasirinkdamas vienišo šaulio likimą.

Drąsius Kedys susidūrė jau su tos klastos ir apgaulės politikos sukurtu visa ir viską parduodančiu gyvenimo būdu, žmogų pasiekusiu pačiu klaikiausiu pavidalu – mažametės dukros pardavinėjimu išsigimėliams pedofilams, viso šiuolaikinio lytinio kvaišalo vartotojų padaliniui. Neakcentuojama, kad Kedys dėl dukros kovoti bandė teisinėmis priemonėmis, tuo būdu į nepaprastai nepatogią padėtį pastatydamas visą pedofilus dangstančią teisėtvarkos ir teisėsaugos sistemą, dėl ko jis turėjo būti sunaikintas nedelsiant (todėl didelis klausimas, ar jis yra tikrasis dviejų humanoidų žudikas). Greitai sunaikinti D. Kedžio nepavyko, jo žygį pratęsė sesuo su vyru, pedofilijos skandalą padarydami nacionaline problema.

Tie, kurie dorojo Drąsių Kedį, padėjo gimti naujam herojui – mūsų dienų herojui, žmogui, dėl žmogiškųjų vertybių kovoti pasiryžtančiam iki mirties.

Lenkija (dar nežinia, kieno pastangomis) gavo nacionalinį herojų, žuvus valstybės prezidentui.

Lietuva (taip pat nežinia dar, kieno pastangomis) taip pat turi nacionalinį herojų, žuvus eiliniam valstybės piliečiui.

Nespręskim, kas svarbiau: Lenkija niekada nebuvo nusmukusi tiek, kad valstybę kelti turėtų ryžtis vienas drąsus pilietis. Lietuva, deja, taip. Tačiau tas drąsus pilietis atsirado, sąmoningai sukilo, sukilo vienas pats prieš visą gyvenimo būdą (beje, ne tik Lietuvos!) – ir Lietuva sudrebėjus prabudo. Pirmiausia ji oriai palaidojo pirmąją savo naujojo išsivadavimo auką, o paskui sutarė nesiskirstyti.

Lietuva kyla. Pamažu, bet grėsmingai.

Lietuviškai.

2010 04 28

9.18. Uždaryta per 1000 mokyklų. Nesimoko apie 20 000 mokyklinio amžiaus vaikų. Kasmet nusižudo beveik dvi klasės paauglių. Tai – tik į viešumą patekusi statistika. Tačiau jos turėtų pakakti, kad būtų galima visu balsu paklausti: kas dedasi Lietuvoje? Na, ne tik Lietuvoje! Tai tuo labiau apie tokias problemas šnekėtina kaip apie civilizacijos problemas!

„Nebenoriu gyventi – viskas nusibodo“, sako trylikametė ir geria antibiotikus, kol netenka sąmonės. Neišlaikęs patyčių pasikaria dešimtokas. Psichologinių problemų turėjęs šešiolikmetis nušoka nuo viaduko. Tai vieno iš Lietuvos rajonų šių metų mirtys.

Ką sako mokytojai? Kas dedasi už mokyklos sienų – ne mūsų reikalas. Ko norit, pagalba suteikta laiku! Tačiau per laidotuves apie padėtį prabilusiems moksleiviams grasinama. Patyčios ir smurtas mokyklose nerimsta.

Netiesa, kad mokytojams nerūpi, kas už mokyklos sienų. Kaip tik dėl to, kad apsilankė pas trylikametės tėvus, kurie su dukra, matyt, „deramai“ pasikalbėjo, paauglė ir žudėsi. Šeima mokytojams nerūpi. Bet ką su šeima daro euro įvedimui pasiaukojusi valstybė, kaip vienas kitam padeda turto lenktynėse sužvėrėjusi viešuomenė? O ką daro brangioji žiniasklaida, internetinė erdvė, juodais srautais transliuojanti elementariausią šlamštą, prievartą, cinišką iki estetizavimo žiaurumą?

Išsilaikyti šiame be perstojo traumuojančiame pasaulyje paaugliui pačiam nevirtus tokiu, kokiu jis daromas žiniasklaidos verslininkų, yra žygdarbis.

Neatsilaikantieji arba nenorintieji prisitaikyti – žudosi.

2010 04 29

9.21. „Teisės žinoti“ laidoje pagaliau ir televizijos pagalba užakcentuota, kad skandalai viešojoje erdvėje skirti žmonių protams ir jausmams nukreipti nuo iš tiesų Lietuvoje egzistuojančių problemų. Tai padaryta žiūrovų dėka, svarstant Arūno Valinsko išsišokimą prieš Prezidentę, jos sprendimą nepritarti A. Valinsko kandidatavimui į kultūros ministrus pavadinant įžeistos bobos nuomone.

Iš tiesų, tarsi Lietuvoje nebūtų vis aiškėjančio klano, dangstančio pedofilus, tarp kurių, anot D. Kedžio, oho kokių pavardžių!

Tarsi nebūtų siaubingo bendrojo lavinimo mokyklų ir materialinio, ir dvasinio sugriuvimo ir griovimo, tai dvasios ugdymo erdvei tolydžio tampant dvasios susmulkinimo ir perdirbimo įmonių tinklu!

Tarsi nebūtų katastrofiško Lietuvos žmonių skurdo, jau nebeįmanomo pridengti nei ES „pagalbos paketais“, nei labdaros valgyklomis, nei Maisto banko daviniais ar kitais panašiais socialinės išmaldos būdais.

Galima skaičiuoti ir skaičiuoti sritis, kurios prašyte prašosi tos pačios „teisės žinoti“ dėmesio ir bent jau paryškinimo.

Deja!

Labai gražiai problemą dar laidos metu akcentavo viena žiūrovė: ar nėra taip, kad A. Valinskas nusikeikė, pats save apskundė Seimo Etikos komisijai, pasinaudojo dar viena proga pasidarbuoti TV ekranuose, o dabar štai pats kritikuoja žiniasklaidą dėl tikrųjų problemų dangstymo ir vėl tampa „kėlėju“ už tą pačią sąskaitą?

2010 04 30

9.15. Kažkas trakštelėjo teisėsaugos klano gynybos mechanizme: paskelbta, kad pradedamas Vytauto Pociūno žuvimo aplinkybių tyrimas nužudymo aspektu. Sakoma, kad gauta papildomos medžiagos, leidžiančios perkvalifikuoti bylą. Gal ir dėl to tas trakštelėjimas. Greičiausiai ne tik dėl to.

Tai labai viltingas ženklas ir Drąsiaus Kedžio bylai.

Televizijos jau pateikė faktų, kad dabartiniais bėgiais riedanti byla gali pramušti žmonių kantrybės sieną.