Sausis Spausdinti
2004
Parašė Romualdas Ozolas   
Šeštadienis, 31 Sausis 2004 23:19

2004 01 01

12.30. Įstojimas į Europos Sąjungą negalėjo įvykti kaip paprastas formalumas (jeigu Konstitucijos pakeitimą, kuris postuluoja sąjunginių įstatymų viršenybę nacionaliniams laikysime tokiu formalumu) – turėjo įvykti ir neformalus susitapatinimo su ES gyvenimo tvarka aktas: prie valstybės vairo turėjo stoti naujam režimui visiškai paklusni vadovų komanda.

Nepaklusnus Prezidentas, ir dar tautos išrinktas, ir išrinktas reikalaujant permainų, ir permainų tautos daugumos, o ne elito, labui, – prie vairo likti negalėjo. Prieš du mėnesius pradėtas Prezidento nušalinimas neformaliai užbaigtas Naujųjų Metų naktį. Susitaręs kalbėti taip pat ir per Baltijos šalims skirtą rusų TV kanalą, Prezidentas buvo neprileistas prie nacionalinių kanalų, taip pademonstruojant, kad jis jau emigracijoje. Žmonės tokius simbolius išsiaiškinti moka. Todėl Prezidento kalbą Naujųjų Metų proga per Baltijos kanalą „perskaitė“ būtent taip. Taip buvo baigtas neformalusis Prezidento nušalinimo etapas. Lieka formalusis – apkalta Seime.

Po to liks tik valstybės satelitinės krypties formalizavimas – naujo, ES besąlygiškai priimtino, Lietuvos Prezidento išrinkimas.

16.50. Praradau laiko jausmą. Ne ta prasme, kad nebeskiriu dienos nuo nakties. Praradau vientisą laiką – su pavasariais ir rudenimis, vasaromis ir žiemomis, su lietumis ir speigais, daugybe vabzdžių, paukščių, žvėrelių ir kitokių tvarinių, visaip judančių tose metų kaitos stichijose, praradau saulės spindulių žibėjimą rasoj ar miglų kvapus, tuo pat metu vykstant visokiausiems istoriniams įvykiams – išėjimams į partizanus saulei leidžiantis, Stalino laidotuves per atlydį virš miglotos Deglės, Kenedžio nušovimą po Onuškio bažnyčios klevais, Kalantos susideginimą ir degimą kepinančioj Vilniaus vasaroj. Visa tai buvo. Bet nieko iš to nebėra. Aš visas – tik politinio gyvenimo faktuose, kurie griauna ne tik dvasios vienovę, bet naikina ir visa, kas už tavęs, o ir tau lieka gerų geriausiu atveju tik langai mansardos stoge, ant kurių iškritęs sniegas ar vasaros liūtis teprimena, kas dabar – vasara ar žiema, beje, neturinčios irgi jokios didesnės reikšmės, tik keliančios rūpestį – ne per šalta ar ne per karšta bus. Ar pajėgsiu rašyti?

18.23. Mano didžiausias troškimas būtų išmušti iš lietuvių dvasios norą kur nors nugriūti, prie ko nors prisišlieti, kam nors atsiduoti. Pradėję taip garbingai ir taip didingai – sukilę prieš kryžiokus ir ištisus amžius atlaikę germanų spaudimą, deja, Rytuose esančių baltiškųjų teritorijų prisijungimą supratom kaip rytų slavų pagalbą. Tada jau nebesunku buvo ieškoti paramos ir pietų slavuose (lenkuose). Na, o po Pirmojo atgimimo mūsų nepriklausomybė mums tapo tiesiog priklausymo kam nors problema. Ja gyvenom visą XX amžių. Tiesa, pačioj pradžioj nacionalinė nepriklausomybė buvo pakankamai svarbi idėja: su Lenkija kariauta nuosekliai ir pasiaukojančiai, neutralitetas pasaulinio karo akivaizdoj irgi yra tos pačios tendencijos raiška. Bet tautos gelmėse priklausymas kam nors nebuvo labai svetima nuostata. Užtat kai Smetonos režimas pradėjo stagnuoti, inteligentai išsigelbėjimo nebeįžvelgė niekur, tik Rusijoje. Ir Antroji nepriklausomybė buvo trumpa, dar trumpesnė, negu Pirmoji – tikra ji buvo 2–3 metus. Paskui prasidėjo „integracija“, tik šįkart jau į Vakarus, ir visų pirma – vėl į Lenkiją.

2004 01 02

12.18. Einu iš kapinių, kaip ir kasmet sausio pirmą dieną, pirmą naujų metų dieną aplankęs savo sūnų. Koks gali eiti iš kapinių?

Priešais ateina moteris su dukra.

– Laba diena! – sako ji. – Su naujais metais! Linkiu sėkmės!

– Su naujais. Sėkmės ir jums.

Einu visiškai sumišęs. Bet jaučiu, kad vidus pamažu atšyla.

2004 01 03

22.02. Rodo Discowery. Pagimdė negrė ir dejuoja: oi, oi, oi, ai, ai, ai! Įeina kaip bananas, išeina kaip ananasas!

2004 01 04

11.12. Antanas B. pasakoja epizodą iš Sąjūdžio laikų, kai Lietuvos kompartija dar nebuvo atsijungusi nuo TSKP. Antanas tada jau buvo aktyvus atsiskyrimo rengėjas ir opozicionierius.

Ateina jis kartą į partijos tarybos posėdį su vos ne dvimetrine rože. Ką čia rengies daryti, klausinėja.

– Draugą sveikinsiu, – sako Antanas.

Pasirodo Algirdas Brazauskas, atsisėda priešais visus: pradėsim, draugai!

Antanas atsikelia ir per ilgą kabinetą eina Brazausko link. Visi sužiūra. Brazauskas irgi. O Antanas sako:

– Šiandien, pirmųjų metinių, kai jūs tapot pirmuoju sekretorium, proga sveikinu jus nuo opozicijos ir linkiu pateisinti tą didelį jums parodytą pasitikėjimą.

Brazauskas išrausta, ima rožę, o Antanas sako:

– Atsargiai, ji su dygliais!

Visi aprimsta, šurmuliukas nutyla. Brazauskas pradeda posėdį iš naujo. Visų nuostabai Antanas B. vėl kyla ir prašo žodžio. Na, neduoti lyg ir neišeina. O jis eina tribūnon ir sako:

– Mes jau ne kartą siūlėm svarstyti atsiskyrimo nuo TSKP klausimą. Deja, viskas kalbom ir lieka.

Brazauskas klausosi, sirpsta.

– Tai ką, – sako jis su įsitikinimu, – jūs reikalaujat elgtis atsakingai ir tuo pat metu siūlot nutraukti visus tiekimus – naftos, dujų, elektros, visko?

Ir rodo į ištisą bateriją telefonų, jungiančių jį su Maskvos ministerijomis.

Praplyšta ir taryba.

– Kam čia tokias nesąmones kalbat! – sako piktai J. M.

– Kas mūsų ten klausys!

– Gerai, atsiskiriam, o kas po to?

Tarybos nariai įsisiūbuoja, Pirmojo padrąsinti.

Antanas klausosi, paskui ramiai sako:

– Kas po to? Po to – visiška nepriklausomybė.

Metinių dieną tai visiems atrodo nesąmonė. Antanas iš tribūnos išlydimas kaip visiškai kvailas opozicionierius. Gėdingai bandęs įsiteikti rože.

13.53. Kai ant Vilniaus iškrinta toks sniegas, koks jį apklojo šiais metais, ir nusitrina visos nereikšmingos, kitais metų laikais dėmesį blaškančios smulkmenos, lieka tik stambiausi miesto gabalai, jo esminės struktūros. Kad ir koks patriotas būtum, negali nesakyti tiesos: kaimas, didelis kaimas. O jeigu tai yra sostinė, tai šis didelis kaimas yra provincijos sostinė. Nesakau, kad provincija kažkas itin blogai. Provincijoj gyvenimas kitąsyk žymiai sveikesnis, jis gali duoti impulsų ir metropolijai. Bet dėl to jis nenustoja būti provincija. Kaip ir Lietuva su savo sostine, kai Dviejų Tautų Respublikos unijoje prarado savo metropolinį vaidmenį. Bandėm vėl sugrįžti čia kaip į sostinę. Manifestavom sostinę. Bet tik. Nes valstybės gyvenimo, tiesą pasakius, ir negyvenome. Gyvenome regioninį gyvenimą – iš regionų susidurstę ir tik susitarimais, o ne patriotizmu, susisaistę, tarpais visa valstybe nugriūdami į regiono padėtį, – tad ko norėti! Man sako: bet juk Rusija, ypač šiandien – regioninių lopinių sąsiuva. Taip, bet ją jungia patriotizmas, kuris, kaip žinia, net mitą gali atgaivinti. Tuo mes ir skiriamės. Sveiko proto žmonės. Vakariečiai.

Sniegas yra itin skaudus provincijoje.

2004 01 05

10.20. Vienas iš nuostabiausių Lietuvos reiškinių yra jos tikrasis žiemos sniegas.

Tas sniegas iškrinta dažniausiai sausy. Paprastai tai būna apie Naujus metus, kartais ir Kalėdas. Kalėdos be sniego – kaip eglutės be žvakučių. Bet Nauji metai žiemos purve – tai jau kaip juodas miško kirtimas.

Tikrasis žiemos sniegas ateina kaip kelias dienas trunkantis snigimas – kartais minkštas, ramus, kartais kietas ir su vėju. Tačiau sninga ilgai, rimtai, o viskas užsibaigia didesne ar mažesne pūga.

Jeigu po to pažvelgia saulė, Lietuva gali nusišypsoti: iškrito tikrasis mūsų žiemų sniegas. Baltas ir purus. Kur vėjas dar nenupustė per pūgą, jis sunkiai lenkia medžių šakas, peizažus paversdamas atvirukais ar pasakom. Šaltis nebūtinai iki 20 laipsnių, gana ir 10, bet jis yra būtinas to tikrojo sniego atributas. Sniego kepurės nuo medžių gali būti ir nupustytos, ir šakos grafiškai klosto baltą foną. Tačiau būtina, kad sniegas būtų sausas. Ir saulės apšviestas.

Paskui bus visokių atlydžių, pūgų, šalčių.

Bet jeigu buvo saulėto sausio sniego, per kurį brisdamas jauti jį kaip pūką, gali sakyti, negali nesakyti, kad žiema Lietuvoje šiemet buvo tikra.

14.00. Kaip malonu nukrypti nuo tiesos kelio! Kaip sunku kalbėti ir elgtis pagal būties tavo jau suvoktus priesakus!

Kad būtų lengviau, sugalvojami visokie protingi paaiškinimai, sąlygos, išlygos, kas dar negalima, nors apskritai šitai, žinote, labai teisinga ir neužmirština!.. Kad būtų dar lengviau tartis su savo sąžine, išvedamos visokios koncepcijos, teorijos, ideologijos, kuriomis apsirėdžius galima visai protingai jaustis ir jau nebematyti tikrovės.

Niekaip neužmirštu, kaip du profesoriai – Leonidas Donskis ir Egidijus Aleksandravičius – „Be pykčio“ laidoje kalba apie tuos, kurie nesugeba prisitaikyti: jie – idiotai, na, bent jau visiškai neišprusę žmonės.

Įdomi logika: išsilavinimo tikslas – kuo sėkmingesnis virsmas protinga nendre? Kuo žmogus beprincipiškesnis, tuo sėkmingesnis? To ir moko profesoriai savo studentus? Kad šito per nacionalinę televiziją moko visą tautą – akivaizdu.

Dabar lieka laukti, kada idiotais bus paskelbti Lietuvos partizanai. Nes jie tai neprisitaikė iki galo.

2004 01 06

11.02. Eina pirmokėliai iš mokyklos namo. Pro buvusį savo darželį. Visa grupė nuėjo į tą pačią mokyklą. Visi ir toliau mokysis.

Eina pirmokėliai namo ir sugalvoja: užeinam į darželį pasveikinti su Naujaisiais metais auklėtoją.

Užeina, susiranda ją. Tik prieš išeidami atsimena ko atėję. O iki tol – nuostaba, aikčiojimai, džiūgavimai. Pirmasis padėkojimas už pirmąjį bendrumą, už jo džiaugsmą.

Visa vaikystė veržiasi į džiaugsmą. Visa ji nori būti džiugi. Vaiko akys išalkusios gerumo, džiaugsmo, švelnumo. Tik nesimato, kokios audros siaučia už jų, kol pabyra ašaros – sielos skausmo lietūs.

Daug jų nulis, kol rudeniškai nudrengs dvasią, kol vaiko vidujybė pasidarys šalta ir atkari.

Ir vis tiek jis trokš to, ką bus sugyvenęs kaip vaikystės džiaugsmą – ar tai būtų sekmadienio ryto šviesa, svaiginantis miško ribėjimas vidurvasario saulėj, mokytojos pagyrimas, tėvo netikėtas švelnumas, draugo parama ar paprasčiausias pajautimas: tai buvo.

Betarpiškumas, su kuriuo vaikas trokšta džiaugsmo, yra labiausiai jaudinantis vaikystės prisilietimas prie apdiržusios suaugusiojo dvasios. Tik jis – jei jį matai – ir gali nuolat žadinti ir raginti nenužmogėti pačiam.

2004 01 07

15.45. Eina trys vyrai ir kalbasi: tegu ją perkūnas, tą politiką, tik susinervini, sveikatą gadini. Ir laiko kiek suryja! Ir t. t.

Šneka jie gryną tiesą: politika ėda ir ramybę, ir sveikatą, ir laiką, ir dar daug ką. Ir taip dedasi labiau tiems, kurie politika domisi priešokiais ar stebėdami iš šalies, negu tiems, kurie joje dalyvauja.

Priežastis paprasta: politika yra baisi dvasios įtampa, ir tas, kuris į ją įeina, įgyja tam tikrą pagreitį ir nustato tam tikrą norma tampantį padidintos įtampo režimą visam savo gyvenimui. Politiko gyvenimas žymiai skiriasi nuo nepolitiko, nuo paprasto tarnautojo gyvenimo: politikui nežinoma dvasios rimtis, jam gali būti prieinamas tik proto atokvėpis, neatpalaiduojantis dvasios netgi per atostogas. Todėl politikas išsibalansuoja fiziškai, pasidaro dirglus, tramdydamasis gadina širdį ir t. t. Kas Seime ar Vyriausybėje nusipeni – ne politikas, jis dirbo ne valstybei, o sau – nesinervino.

Užtat geriau į politiką ateiti arba rimtai ir ilgam, arba išvis nekišti prie jos pirštų. Lietuviai bevelija ramybę. Užtat Lietuva neturi politikų.

17.24. Tik eidamas pabaigon pradedi suprasti, kokia palaima yra minutė, nekalbant apie valandas, kai neprivalai niekur skubėti, ant tavęs negriūva koks nors itin skubus darbas, kai aplink tylu, kai visa ta netvari tvarka, kuri vadinama tavo valstybe, dar nesugriuvusi, o griovikai dar virškina, ką spėjo susigrūsti į skrandžius. Tokiu metu gali leisti byloti tai savo vidujybės galiai, kuri vienų vadinama siela, kitų – dvasia, bet kas tikrai yra tavyje ir gyvena savarankišką gyvenimą, užleidinėdama ant tavęs tai liūdesį, tai džiaugsmą, tai pyktį ar dar ką. Rimties minutę ji, ta galia, prigludus prie tavo kūno taip, kad beveik sutampa su jo formom ir gali būti vadinama pilnatve. Geriau niekaip jos nevadinti ir nešaukti, leisti jai šitaip ramiai pabūti santarvėje ir su savimi pačia, ir su visa likusia jos erdve, vadinama mano kūnu, kuris dabar irgi nieko nenori daugiau – tik ramybės. Palaimintos yra šitos tylos akimirkos, tas didysis dvasios polėkis, kurio nepatirtum be sielos skausmo, bet be kurio ir pastarojo tikrai neatlaikytum taip, kaip šitai dera žmogui ir mažuose, ir dideliuose negandų antpuoliuose.

2004 01 08

10.21. NULŪŽĘ ŽMONĖS. Ji dienų dienas guli sofoje, priešais televizorių. Jos širdis tokia silpna, kad kartais reikia kviestis greitąją. Sako, kad tai nuo širdies reumato, jis įgimtas, nes sirgo ir motina. Bet rankos pradėjo virpėti tik žuvus sūnui. Nuo to laiko ji niekur nebeišeina, nebesiima jokių didesnių darbų, nieko nebenori. Televizorius išveda į visokius pergyvenimus, iš jų gimsta visokios mintys, ir ji kartais pasako beveik tobulų įžvalgų. Tada lyg ir kilstelia galvą. Bet ją nulenkia eilinė migrena.

Galima drąsiai teigti: sūnaus mirtis ją palaužė. Palaužė žiauriai negailestingai – ir dvasiškai ir fiziškai. Tiesiog nulaužė. Ji dar gyva. Bet pati supranta, kad tik: dar.

Jis dailės akademijos profesorius. Dirba su studentais, lauždamas juos mokytis piešti, nes kas iš dailininko, kuris nevaldo formos! Pats dirba dieną naktį – raižo liną, litografijas, kala skulptūras, tapo freskas. Išgeria, bet ir išgėręs apie darbą tekalba. O kartais įkrinta kaip į duobę. Bet giliai savy. Sėdi tada, pastirusiom akim žiūri į savo gelmę ir tada geriau nekalbink, neklausinėk jo, leisk išsisėdėti, išlipti pačiam. Ką tada mato? Kaip sūnus blaškosi Neries semiamame automobily? Kaip tie nuostabūs šaunuoliai dailininkai ir filmininkai kabinasi vienas už kito, ieškodami pagalbos kitame kartu skęstančiame?

Net į sodybą ant Šventosios didžiojo skardžio, kuria tiek džiaugėsi, nebegali nuvykti, nebegali pabėgti: ten augo vaikai, ten kiekvienas kampas pilnas jų pėdų ir šešėlių. Niekur nuo jų nepabėgsi. Ir sėdi jis, žiūrėdamas į savo gelmę ir nieko nematydamas.

Kiek tokių žmonių Lietuvoj, per Atgimimo laisvę palūžusių, tiesiog nulaužtų!

2004 01 09

16.21. Jeigu atsimintų, kokia bjauri buvo diena po to, ar mažiau gertų žmonės? Bent aš savo praktikoj tokio reiškinio nesu konstatavęs. Pasiausti atsipalaidavus taip smagu, kad sutinkama mokėti ir didelius procentus – gaivelėjimusi.

2004 01 10

8.34. Pirmokėlis pareina iš mokyklos. Žinai, mamyt, sako, man šiandien buvo laimingiausia diena: sėdėjau su Laurynu.

Kodėl tokia laimė sėdėti su Laurynu? Todėl, kad Laurynas jį užstojo, o paremtas jis pasijuto drąsiau – kartu jiedu netgi dainavo naujametiniam vakare, nors šiaip jo niekas niekada nebuvo pakvietęs dainuoti.

Galima tik dar kartą krūptelti, kai įsižiūri, kas dedasi, kokios jausmų audros siaučia tuose mažuose žmonėse. Kiek smūgių mes smogiame jiems neatsargiu žodžiu. Kiek baisių pergyvenimų suteikiam, nė nepastebėję šito!

20.11. Vienoje iš Lietuvos televizijų „tiriamųjų“ laidų jaunas vyrukas pasakoja, iš ko ir kaip jis gyvena. Tai iš ko? Iš sekso paslaugų. Ir vyrams, ir moterims. Pasakoja ramiai, be skausmo ar džiaugsmo, bet ir neslėpdamas veido, dargi su viena kita smulkmena.

Na, ne pirmas ir ne paskutinis. Visais laikais buvo visokių, yra dabar ir bus. Nes yra paklausa. Ir bus.

Tačiau kas lieka nepapasakota ir nė jokiu ženklu neparodyta? Tas vidaus pasaulis pradedant vaikų namais, pirmosiomis internato durimis, vienatvės minutės kasdien, nuo kurių niekur nepabėgsi.

Koks šito jauno vyro gyvenimo balansas bus kada nors, kai jis pats jį panūs suvesti? Kokia visuomenė bus aplink jį, kokią patirtį jis bus paskleidęs bendruomenėje? Kokia toj vietoj bus modernioji Lietuva?

2004 01 11

10. 26. Ponas Rolandas Paksas, prieš elito valią įskridęs į Lietuvos Prezidento aukštybę, nėra pati žaviausia asmenybė. Su tuo niekas nesiginčys. Ko gero, nė jis pats.

Viena iš jo ydų: ponas Paksas neturi jumoro jausmo – nesupranta jo ir pats nemoka juokauti.

Taip apibendrinti galima. Tačiau tik tuo atveju, jeigu jo nekenti. Bet jeigu bent kiek vertini teisybę, negali nepripažint, kad Rolandas Paksas ir bando juokauti, ir ne visada tai jam nepavyksta.

Kai jo Laimutė iškėlė tą tragikomišką sceną su devynerių metų gyvenimu Turniškėse, eiliniame susitikime su rinkėjais Prezidentas buvo paklaustas, ar pralaimėjęs apkaltą išsikeltų iš rezidencijos? Paksas, kaip ir dera Prezidentui, su ironija atsakė, kad jį iškeldintų su policija. Salė suprato ir nuošė juoku ir plojimais.

Tačiau per visas televizijas rimtu veidu komentuota: iš Turniškių Paksą iškeldintų tik policija.

Taigi, svarstant vieno iš Lietuvos Prezidentų jumoro jausmą, labai tikrų pakalbėti ir apie žiniasklaidos jumoro supratimą.

Atrodo, šįkart ji pati ir šiko, ir tapšnojo.

2004 01 12

21.13. Civilizacija galinga. Aš niekur nenoriu eiti iš savo mansardos, jeigu ji suteikia man tai, kas reikalinga, kad čia galėčiau mąstyti ir rašyti. Nieko man nereikia, jokio išorinio pasaulio.

Bet štai pradeda snigti, dangus papila minkštą lengvą sniegą, jis drimba ant mano mansardos stogo langų, dengia juos, į kambarį liejasi matinė aksominė šviesa, ir mansardoje įvyksta stebuklingas pasikeitimas – civilizacija kažkur pasitraukia, ištirpsta, išnyksta – ir aplink mane, ir manyje viešpatauja begalinė pirmapradė gamta.

2004 01 13

13.03. Aš visada jaučiausi ne valdžios žmogumi. Šis pasakymas ne visai autentiškai apibūdina mano savijautą. Tiksliau būtų: visada jaučiausi masių žmogumi. Arba: su visais žmonėmis gyvenančiu žmogumi. Arba žmogumi tarp žmonių. Gal net: žmogumi iš žmonių. Būtinas tos savijautos apibūdinimo matmuo – esu apačioj, o ne viršuje. Man nepatinka būti aukštai: tribūnose, mitingų paaukštinimuose, prezidiumuose, priekinėse eilėse. Mėgstu sėdėti gale, bent jau iš šono – kad galima būtų viską matyti ir orientuotis situacijoje, o ne iš anksto ją žinoti arba eiti jos daryti, eiti ir eiti, sakyti ir sakyti. Man labiau patinka suvokinėti, kas vyksta, sakyti, kas padaryta ne taip, rekomenduoti, kurlink sukti, negu, vadovaujantis išankstiniu savo teisumo įsitikinimu, daryti žingsnius, kuriuos kažkas turės taisyti. Taip, atrodo, ir elgiausi?

13.15. Rolando Pakso viena iš didžiausių bėdų – jo nepatyrimas. Ne tik kaip politiko. Ir kaip žmogaus. Yra per jaunas. Yra pernelyg techniškas ir net kariškas. Pernelyg nehumanitaras. Nors ir jaučiantis teisingą kryptį – dvasios savarankiškumo vertės išlaikymo kryptį. Tačiau jis iš tiesų pernelyg aiškus okupacinio periodo nacionalinio savarankiškumo dvasios atstovas. Tai dabar jį atstumia.

Jeigu būtų labiau patyręs, Sausio 13 minėjime būtų paprasčiausiai pasėdėjęs ir patylėjęs. To būtų visai pakakę.

2001 01 14

13.21. Gyvenu tokiam apspurusiam name, kad čerpių stogo skylės jau matosi iš Didžiosios gatvės.

Gyvenu tokiame nudėvėtame bute, kad jo kapitalinis remontas po metų kitų darysis nebeišvengiamas.

Taip, neturiu pinigų.

Tačiau neturiu ir laiko. Labai dažnai paklausiu savęs, kaip turėčiau perorganizuoti savo gyvenimą, kaip galėčiau susitvarkyti darbotvarkę, jei tvarkymosi pagaliau imčiausi? Ir atsakau sau: neįsivaizduoju.

Ir sakau sau: geriau susitvarkyk savo vidų – parašyk viską, ką jauti turįs parašyti, suteik savo rašymams galutinę formą – tai bus kur kas geriau, negu iškirsti balkonėlį stoge ar pertvarkyti laiptus, kad patogiau būtų laipioti. Net stogas dar ne toks, kad vanduo jau visiškai klioktų kambarin, dar tik sienas tedrėkina.

Lietuviška irgi?

Ko gero.

2004 01 15

19.14. Niekaip negaliu suprast, kas žmones verčia tapt persivertėliais.

Su profesore O. V. ilgą laiką dirbom Pilietinių organizacijų forume, rengėm memorandumus ir pareiškimus, dalyvavom konferencijose tautinio auklėjimo, tautinių vertybių klausimais. Ji tikrai žino mano pažiūras iš bendro darbo patirties. Žino, net jeigu ir neskaitė mano knygų.

Pernai „Lietuvos aidas“ paskelbė prieš mane paskvilį. Buvau susitikęs konferencijoje Lietuvos rytų problemų klausimais. Ji jautėsi nepatogiai. Pakalbėjom po mano pranešimo pakankamai draugiškai. Dabar vėl! Bet ne savo vardu, kito (kažkokio A. Zolubo) nuomone remdamasi. Ir kaip įdomiai: „Tokiais vedliais į sutemas A. Zolubas vadina Tomą Venclovą ir Romualdą Ozolą, pateikia jų publikacijų analizę“. Nežinau dar, ką rašo tas Zolubas, bet – manau – apie mano pažiūras į ES. Nes tik šiuo požiūriu mane galima būtų prigretinti prie tokio visai kitas pažiūras į tautiškumą turinčio T. Venclovos: Venclova esąs tamsybininkas dėl kosmopolitizmo, aš – dėl antiunijizmo. Nors tas antiunijizmas kyla iš mano nacionalizmo, nei Zolubui, nei O. V. tai nesvarbu. Galima būtų pasakyti, na, rašo moteriškė tokius mokyklinio lygio rašinėlius, tegu sau rašo. Bet problema yra: moteriškė meluoja.

Dar didesnė problema, kodėl ji meluoja? Kodėl tokie melai Lietuvoje masiški?

2004 01 16

8.27. Mano tėvas sakydavo: atsibudęs neskubėk šokti iš lovos – pagulėk, pasivartyk, pajudink sąnarius, patrink ausis.

Kas tau paisys protingų tėvo patarimų! Ypač – jei reikia darban, o tu vėlai gulei ir turi anksti keltis: dar laikrodžiui plėšantis šoki praustis, rengtis ir troleibusan.

Pensijoj jau turi laiko, bet ne protas, o širdis, ir labai konkrečiai kėlimuisi besipriešinanti širdis paliepia pagalvoti, kaip geriau su savim elgtis.

Ir tada atrandi, kad pabudus svarbiausia net ne sąnarius sudėlioti į vietas, kur jie turi būti, o suvaryti į kažkokias gelmes naktinį sąmonės būvį – sapnų sąmonę, kuri nėra budėjimo sąmonė, sugebanti formuluoti mintis, – naktinė sąmonė yra mąstymo vaizdais sąmonė, gyvenanti ne galvoje, o visame kūne. Ją nusimesti, iš jos išsivaduoti reikia visų pirma. Tada jau galvok apie sąnarių, raumenų sudėstymą, apie smegeninės pamankštinimą kokio nors konkretaus šios dienos darbo prisiminimu. Kitaip sakant, visu savim įeik į budėjimo režimą dar lovoj. Tada be permušimų širdį pakelsi dar vienai dienai, dar vienai stresų serijai.

Išmokti pagarbiai elgtis su savo kūnu – ilgas ir sunkus, proto sunkiai perprantamas mokslas.

O moterys sau vartosi lovose kaip katės, ir joms jokio mokslo – kaip ir visa kita, jos tai moka ir be mokymosi, jos iš prigimties nuovokesnės, nes vientisesnės – gamtiškesnės.

2004 01 17

13.03. „Šiaurės Atėnuose“ pasirodė jau 23 puslapis mano „Kasdienių minčių“ – didžiausio 2001–2004 metų darbo.

Galvojau: na, bent jau sau gyvenimą malonesnį padarau, kasdien po gabalaitį savo mąstymų surašydamas. Kad ir be įkvėpimo. Kad ir kitąsyk vos ne per prievartą, iš grynos pareigos darbą padaryti iki galo.

Paskui pradėjau gauti įvairius atsiliepimus, dažniausiai – pagiriamuosius, padėkojamuosius. Bet tai, taip sakant, bendravimo metu gauti žodžiai, gali būt paprasčiausi žodžiai iš mandagumo.

Bet kai „Kasdienės mintys“ pradėtos cituot šaltinių sąrašuose, tada jau ir aš kažkaip kitaip į tas publikacijas pradėjau žiūrėt: cituojama juk ne iš mandagumo, o iš prievartos – citata kas nors remiama ar neigiama, ji yra savotiškas mintijimo atskaitos taškas.

2004 01 18

10.38. Ar aš norėčiau, kad mano vienišumo vidury didelio miesto jausmas išnyktų?

Atsimenu, koks klaikus liūdnumas, beišeitiško vienišumo jausmas užplūsdavo ir stumdavo gatvėmis jaunystėj, kai pro apšviestus langus vakare pamatydavai kambary vykstantį gyvenimą: šmėkšteli moters siluetas, vaikas pažiūri pro langą į tamsą, visa šeima kažką aptarinėja prie stalo, savo rate, savo šviesos ir šilumos pasauly, o tu čia vienas ir vienišas su savo ateities nežinia.

Bet lygiai taip kaip tada, kai paklausdavau savęs, ar noriu būti ano prie stalo sėdinčio vyro vietoj, taip ir dabar, kai paklausiu, ar noriu aš savo bute matyti kokius nors svečius, eiti į bendruomenės susirinkimus, kviestis draugus iš kito miesto galo, – lygiai dabar, kaip ir tada, aš atsakau: ne, – ir sėdžiu prie savo darbų vienas, kaip ir tada, nors ir ne vienišas, o su visu savo sugyventu gyvenimu eidamas į visiškai nežinomą ateitį per vis tamsėjantį vakarą.

2004 01 19

13.08. Po laidos prie bokalo alaus galima atsileisti. Siaurusevičius sako:

– Jeigu ir dabar liberalcentristai norės privatizuoti nacionalinę televiziją, tai… – Ką „tai“ nebepasako, nes tą mintį numuša dar svarbesnė: – Šitas skandalas parodė, ko vertas nacionalinis transliuotojas.

Jis iš esmės kalba apie save ir Miliūtę: jiedu yra pagrindiniai R. Pakso naikintojai LTV, o Jakilaitis LNK. Dabar tik reikia žiūrėti, kur ves šitų trijų keliai, jeigu į Prezidento postą sugrįš Adamkus.

Tiesa, nereikia užmiršti ir dar vienos aplinkybės – R. Miliūtė buvo viešai pažeminta ir atleista iš darbo ne be Prezidentūros pritarimo ir paramos.

2004 01 20

10.40. Gavau laišką.

„Gerb. Romualdai!

Esu pagyvenusi mokytoja. Su Jumis bendravau Atgimimo pradžioje. Tada Jūs buvote atvykęs į Panevėžio „Ekrano“ kultūros rūmus, kalbėjotės su žmonėmis. Tada aš dirbau administratore: sutikdavau ir išlydėjau prelegentus. Atsimenu Jus, paprastą, nuoširdų žmogų, koks ir turėtų būti aukščiau stovintis, t. y. politikas, visuomenės veikėjas. Didžiuojuosi, kad turėjau galimybę su Jumis pabendrauti, kad mano sūnus Jus pavežėjo iki autobusų stoties.

Visą laiką labai domiuosi politika ir politikais. Deja, Jus pastaruoju metu išvystame retai. Suprantama, nes atėjo laikas, kai nebereikalingi padorūs žmonės. Kažkas lėmė, kad pagaliau Jus pakvietė į „Spaudos klubą“. Paklausyti Jūsų ir suprasti Jūsų požiūrį į tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, buvo tikra atgaiva. Todėl dėkoju Jums, kad esate, kad tebevertinat padorumą ir smerkiate gėdingus reiškinius, vykstančius Lietuvoje, ir labai prašau: kalbėkite dažniau ir garsiau. O jie suka ir suka tą pačią plokštelę. Tik reikia pagalvoti – jau iškelta idėja neleisti liaudies prie rinkimų – jie patys išsirinksią sau patogų Prezidentą, kuris visą veiklą suvedė į nuolatinę „apgailestauju…“ dėl to, kas dedasi mūsų valstybėje, bet pakeisti nieko nemėgino, todėl visi susitarė mūru stovėti už tokį tolerantišką Prezidentą. O mums geriau veikiantis, kad ir klystantis. „Pod ležaščem kamniem voda nietiečiot“. (Pamiršau jau rusišką rašymą. – Atsiprašau“)

Savo kalboje Jūs stebėjotės, kad tik „žurnalistinę aukštumą“ pasiekusieji tiek sau leidžia. Man, kaip mokytojai, dar baisiau, kai rajonuose Prezidentą pasitinka paaugliai, šaukdami „Paksą lauk!“. Politikai, apimti tokio nuožmaus įniršio, visai negalvoja, ką duos tos „pamokėlės“ tų paauglių asmenybei. Jau dabar stebina grubumu, žiaurumu (tai Jums žinoma).

Gerb. Romualdai, atleiskit, kad drįsau Jums trukdyti, bet labai norėjau Jums išsakyti. Tą ir padariau nors šimtąja dalimi. Atleiskite.

Su pagarba! Būkite sveikas ir darbingas.

Giedrė, 247-3242, Vilnius

P.S. Nejauskite pareigos atsiliepti. Žiūrėsiu televiziją, klausysiu radijo ir būsiu dėkinga, kad padedat žmonėms, vadinamiems runkeliais ar gaivalais. Ačiū Jums.“

Du dalykai: 1) gauti nemušantį laišką yra keisčiau, nei triuškinantį; 2) runkeliai šviesą jaučia geriau už kai kuriuos žmones.

2004 01 21

* Eina dvi mergelės ir ginčijasi iki gestikuliavimo. Kažkas ne taip. Tikrai:

– Komunizmas, komunizmas! O ką tas supuvęs kapitalizmas?

Ar aš savo ausimis girdžiu? Kas dedasi Lietuvoj?

2004 01 22

9.49. Stalino laikais, kaip yra sakoma, kaltės prisipažinimus išmušdavo lubiankų požemiuose. Troikoms likdavo juos deramai apiforminti, o vyšinskiai įpakuodavo į komunistinę retoriką.

Dabar viskas daroma viešai. Ir viešumu.

Žurnalistai užduoda tokius idiotiškus klausimus, jų būna tiek, kad kartais pasijunti kaip mūsų tėvai anuose požemiuose puolami išbadintų žiurkių. Gali tiktai cypti pats. Bet privalu atsilaikyti. Oriai. Dar geriau – su humoru.

Tačiau redaktoriai ir direktoriai paskelbia nuosprendžius, visiškai nesutampančius netgi su oriausiais ir teisingiausiais atsakymais. O jau humoras bus išnaudotas itin išradingai „bendram reikalui“ naudinga linkme. (Net vargšas Petkevičius buvo suprastas tikrai einąs viceprezidentauti!) Visa tai geležiniais veidais bus pranešta iš ekranų, tarsi pesliai kapotų prie uolos prirakintojo kepenis.

Kas lieka? Lieka įvairioms laikinosioms komisijoms, parlamentams, konstituciniams teismams visa tai įvesti į valstybinės juridikos pavidalus – ir problemos išspręstos.

Kaip ten sakydavo anksčiau: nėra žmogaus – nėra problemų. Dabar taip: nėra problemų – nėra žmogaus!

2004 01 23

10.05. Dar vienas gatvės epizodėlis. Toks, taip sakant, sekundinis fragmentas. Vėl su dviem panelėm. Ateina taip iš gelmių pasakodamosi viena kitai savo pergyvenimus.

– Aš ir sakau: joptvaimat!

– Nu blet, – atsako kita.

2004 01 24

10.11. Su kuo galima sulyginti tą šeštadienio ar sekmadienio saulėto ryto rimtį, kai niekur nereikia skubėti, kai ant tavęs negriūva jokia nelaimė ar kitas koks kasdienybės negandas, kurių pilnas yra gyvenimas! Ir dar ne bet kokio ryto, o žiemos ryto, šalto žiemos ryto pakankamai šiltame saulėtame kambary, su dūmų srovelėm, kylančiom iš dar užsilikusių Senamiesčio krosnių kaminų ar naujai įrengtų židinių! Saulė jau pakopėjus ir dienon, pasisukus ir pavasarin, niūriosios galutinai užslėgti trokštančios lapkričio drangos jau įveiktos, ir galima galvot apie vasarą. Ne tik apie vasarą galvoji, visas gyvenimas kaip bet kuriuo momentu išsiskleisti pasirengusi Visata tūno tavo viduj – tik patrauk už kurio nors prisiminimų siūlelio!

Netraukyk! Nebebus juk nieko kitaip tame, ką vadini jaunyste, ką šauki branda, nebepadarysi jau jokių didžių savo svajotų ano meto žygių, bet savo šios dienos darbus, kuriuos laikai baigiamaisiais, daryti ir padaryti gali. Nebus buvę jie išsvajoti, greičiau bus buvę įsipareigoti, bet – gal kaip tik ir svarbesni? Tikresni?

Negaišk. Rytas jau apgobė tavo dvasią savo tikrai visapusišku palankumu, pradėk. Tik darbu jam gali atsakyti.

2004 01 25

10.34. Žvilgteriu į Eurovizijos nacionalinio turo finalininkų atrankos koncertą. Viešpatie! Dieve! Atleisk mums! Ką jie čia daro?!

Tokios žiaurios saviveiklos regėti neteko seniai. Tai ne dainavimas, o riaugėjimas, spygavimas, kriokavimas, dūsavimas ir dar kas tik nori, tik ne vokalas. Atrodo: ką reiškia dainavimas, nė vienas iš tų čia besiskėtriojančių nė nežino. Atrodo, kad užmiršo tai ir čia patenkantys veteranai, kažkada juk lankę kokią muzikos mokyklą. Atrodo, kad čia viską turi ir gali pakeisti kraipymasis, ypač klubų kraipymas, nesvarbu – vyrų ar moterų. Apie plikas bambas nėra ko nė kalbėti – jei nerodai, gali nė nesirodyti.

Viena įsigudrina netgi sujungti viską į viena:

– Aš tavy-a-ha, tu manyja-a-ha, – dūsauja ir prakaituoja, maldama apatine kūno dalimi.

Ką mes tuo norim pasakyti? Ir kam – sau, kitiems?

„Atėjo laikas nustebinti pasaulį ir dainomis“, sako kažkoks reklamos pusgalvis. Tai kartoja nuolat jau kelinta savaitė. Ir jau kuris metas eina „atrankos koncertai“. Juos komentuoja netgi Seimo nariai. Tikrai, kaip po to trauksi atsakomybėn kokį prodiuserį ar TV direktorių – „vsio zakonno“!

Ir kaip vis dėlto taip pavadinti? Kas tai yra?

Nieko ypatinga: kasdieninė kultūrinė savižudybė, kultūros savižudybė, ir tiek. Europos inicijuota.

21.53. Prezidentūros skandalas, kaip dabar dar tebevadinama ta antivalstybinė akcija, yra korupcinę sistemą ginančiųjų susivienijimas prieš Prezidentą reformatorių, šiam pasinaudojus ne visai aiškiais rinkiminiais pinigais, kuo ir apkaltintas jis atėjus pasipriešinimo jo pertvarkymams metui. O jo pertvarkymai buvo naudingi valstybei. Tai rodo vien jau elementari naujienų agentūrų pranešimų metinė išklotinė.

2004 01 26

9.23. O štai kaip rašo mūsų intelektualai. A. A., Laikinieji dariniai, „Šiaurės Atėnų“ šių metų trečiam numery.

„I. „We were very tired, we were very merry – /

We had gone back and forth all night on the ferry.“ Bet čia Edna St. Wincent Millay. Tuo tarpu mes tas kelias dienas ir naktis leidome kelte (nors jis gal ir kėlė netoliese). Mes jas leidome tiesiog pačiame Tallinne. /…/

Arba: „/…/ Kai grįžau, Romoje buvo jau visai naktis, net po pusiaunakčio. Tačiau nuošalesnėje gatvelėje vyriškis remontavo sugedusį automobilį. Katė buvo nuteikusi mane bendrauti. Todėl „Hello!“ tariau vyriškiui. Jis irgi pažvelgė į mane maloniai. Patrynęs, kaip kad tokiais atvejais daroma, skuduru tepaluotas rankas, pasiteiravo: „Where are you from?“ „I am from Lithuania“, – atsakiau. „Are you from Beirut?“ – stengėsi detalizuoti jis. „Surely“, – patvirtinau šiek tiek Petro Cvirkos tarme.

Grįžęs į viešbutį, pasižiūrėjau veidrodin: mano akys tebebuvo mėlynos, o pečius siekiantys plaukai – balti.“

Ir pan.

O tų „Laikinųjų darinių“ teksto mintis?

Niekybė.

Arba, kaip sako A. Š., niekio esmas.

2004 01 27

12.54. Iš kur ta šiuolaikinio elito trauka į Vakarus, į Ameriką? Kad būtų į pasaulį – aišku: atsivėrė geležiniai vartai, plūstam į laisvę kas kur. Ne! Plūstam į vakarų pusę.

Tai iš tenai – iš tarybijos. Tada niekas nežiūrėjo nei į rytus, nei į pietus, tik į vakarus: ten buvo laisvė, ten buvo demokratija, ten buvo gerovė ir visos kitos pasaulio gėrybės. Tai kai susiorientavom į tą pusę, taip ir tebežiūrim. Kai patraukėm tenlink, taip ir tebetraukiam. Nors pamatėm, ko nematę ir neįsivaizdavę, supratom, ko nebuvom nė klausimu suformulavę.

Ir vis dėlto yra viena Lietuvos žmonių kategorija, kuri nenori niekur nei bėgti, nei eiti, kuri nei žvalgosi, nei ko nors laukia iš kažkur ar svajoja apie ką, kas būtų kažkur ten, net į Vakarų pusę. Tai tie, kurie lakstančiųjų vadinami arba bent jau iš esmės sutapatinami su runkeliais – tais, kurie nuo pat pokario, atlaikę žemės nacionalizavimą ir kolektyvizaciją, įsikibo į savo gyvenimėlius, rentė juos, stiprino, dviem rūsiais į žemę gręždamiesi, dviem aukštais dar po stogu virš dviaukščio namelio (aukštesnio statyt neleido) įsikurdami. Jie ir dabar gyventų sau savo žemėj, savo Lietuvoj, jeigu jiems būtų kas leidęs, jei nebūt sugrūdęs į sklypelius ar išgrūdęs išvis į palaukes toj mūsų genialiausioje žemės reformoje. Laikosi daugelis iš jų ir dabar, nors dalis beviltiškai prasigėrė ar beviltiškai išsižudė. Ir laikysis. Ir – ko gero – išpumpuruos kartą, kuri neš su savim mūsų žemės gražumą, ir ateity juos, tuos dabar dar augančius žmones traukianti į save net ir ateity, kurią taip sunku įžvelgti.

Tai ką vis dėlto galėsim pasakyti po daugelio metų? Ogi tai, kad šiandieninė inteligentija, tęsdama mūsų bajorų ir kitos mūsų tarsi aukštuomenės tradicijas, išsivietino ir išsitautino, o lietuviškumą išlaikė tie, kurie neprarado ryšio su savo žeme, – anūkėliai ir jų vaikai.

2004 01 28

22.24. Visos lietuvės gražios. Bet ne visos gražuolės.

2004 01 29

9.30. Nuostabiausia, kad gražuolių Lietuvoje daugiau, negu bet kur kitur.

Kas išdrįs pasakyti ne?

2004 01 30

10.30. Kas per geopolitinis Bermudų trikampis yra Afganistanas? – kas ten įeina, tas ir prasmenga. Ėjo Britanija – žlugo. Ėjo carinė Rusija – sukliuvo. Ėjo Tarybų Sąjunga – prasmego. Atėjo JAV – griūva.

Kas tie afganai? Ką jiems reiškia laisvė? Ar tai dvasios kokybė, gyvenimo būdas ar dar kas nors, ko vakariečiai suvokti nepajėgūs?

2004 01 31

7.17. Jeigu mirtis sutaptų su dvasios pasisotinimu, nuovargiu ar dar kuo nors, dėl ko ji pasakytų: na, man gana, einam, – gyvenimas būtų dvigubai ilgesnis.

Gaila, bet dabar kūnas sako, kada laikas išeiti. Užtat ir nesutaria su dvasia.