Vasaris Spausdinti
2004
Parašė Romualdas Ozolas   
Sekmadienis, 29 Vasaris 2004 23:18

2004 02 05

10.16. Aš visą gyvenimą taip – rytą džiaugiuos savo buvimu, gyvenu, kaupdamas „sugyvenimus“, o vakarop ar visai naktį rašau. Ir pergyvenu, kad nespėju, kad geriausia lieka už teksto, kurį padaryti suspėju.

Ir dabar, gyvenimo pabaigoj, tas pats: skubu tvarkytis, ką sukaupęs, rašau, ką dar suspėju, o visa tai lydi vienas negeras jausmas: geriausia lieka neparašyta.

2004 02 09

22.27. Jeigu neturiu politinių minčių – neturiu jokių. Visiškas susitapatinimas. Degradavimas.

2004 02 10

9.16. Darbas žudo mintis. Kol parengiau knygą apie pereitus metus, išdžiūvau kaip nagelis – jokios refleksijos nei aukštyn, nei žemyn. Mintijimas visada susijęs su laisve. Darbas – visada nelaisvė. Netgi pats mintijimo procesas: esi jau pririštas prie kažko ir jis tave laiko.

23.55. Iš visų minčių, nuolat grįžtančių ir vis tvirčiau įsėdančių į pasąmonę, yra : aš nebeturiu laiko! Aš nebeturiu laiko, privalau skubėti, turiu dar atkakliau susikaupti savo svarbiausiems darbams, – ir tai yra tik anos minties variacijos. Nuo jų lengviau nepasidaro, kaitaliodamas pirmosios formą, aš tik bandau pabėgti nuo anos negailestingos tiesos. Negailestingos tuo labiau, kad aš begėdiškai jos nepaisau, švaistydamas laiką visokioms visuomeninėms veikloms.

2004 02 11

9.22. Mano darbotvarkė kitokia, nei daugelio: rytą užuot puolęs judėti ir fiziniu veiksmu tvarkyti savo pasaulį, aš sėdu prie stalo ir tvarkau jį dvasišku – rašau. Jeigu neturiu galimybės rytą bent dvi tris valandas padirbėti rašikliu, dienos man nebėr, ji sugadinta. O itin gera būna, kai po ryto rašymų galiu užsiimti dienos rašymu – kokio nors didesnio darbo (straipsnio, pranešimo) kūrimu. Jį galiu pertraukti ar dėl išorinių priežasčių, ar dėl to, kad išsemiu jėgas, ir dėl to nepergyventi, nes žinau sugrįšiąs. Tada jau gali būt visokia fizinė veikla: namų tvarkymas, susirinkimai, vakarai, laidos radijuje ar TV.

Toks yra idealus darbo dienos modelis.

Žinoma, tokio tikrovėj nė nebūna arba pasitaiko kartą per savaitę, mėnesį. Bet turi jį atminty kaip vykusią dieną, kaip idealą. Kitos pilnos atsitiktinių skambučių, vizitų, interesų, kurie veržiasi į tavo gyvenimą kaip gyvenimo triukšmas ir trukdo susikaupti.

Tokia darbo diena (tokio modelio diena) yra net ne politiko diena. Politikas nuo pat ryto turi pulti organizuoti savo karių ir resursų. O mane su manąja intelektualo darbotvarke jau pusę amžiaus vadina politiku!

2004 02 12

18.18. Žmonės jau atsikando užsienietiškų produktų, ieško lietuviškų – tikras jų skonis dar ne prisiminimas.

Moteriškė turguj klausinėja, pardavinėja atsakinėja. Taip taip, lietuviški. O apelsinai? Irgi mūsiškiai, irgi.

Kitoj vietoj. Ir kur pomidorai? Iš Lenkijos. Lietuviški.

2004 02 13

9.10. Dabar, kai pulti pradėtas Artūras Zuokas bando žengti atsakomuosius žingsnius, kurie aiškiai ribojasi su desperacija, galima pasakyti: kur jau tau, Valdai Adamkau, iki tokio lygio grumtynių. Esi apskritai ne mušeika. Esi toks minkštas, kad tauta jau vadina tave buvus kišeniniu prezidentu. O Zuokas eina į Taurakalnio minią, aiškiai provokuodamas kokį nors antpuolį ant savęs. Susilaukia ne muštynių ir riaušių, kurios jam labiausiai būtų tikusios, susilaukia tik spjūvio. Tada, gelbėdamas ir save, ir Rubikono gaujelę, paskelbia apie Vito Tomkaus vykdomą reketą už „ramų gyvenimą“. Tai taip beviltiška, kad net gaila Zuoko: kas tau iš laikraštininkų kils prieš save pačius – juk visi naudoja tuos pačius pinigų „išėmimo“ būdus! Bet Zuokas puola. Nes jis nebeturi ką daryti, nebeturi kaip gintis. O gintis reikia. Ir griebiasi net peilio ašmenų. Adamkus tokioj situacijoj jau ramiai sau skęstų. Negali jis lygintis su jaunąja kovotojų dėl valdžios karta. Akivaizdžiai nebegali.

2004 02 14

9.10. Europos Sąjungos kūrėjai atvirai reiškia pretenzijas į hegemoniją. Berods užvakar įvykęs Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos vadovų susitikimas yra tokia ne pernelyg ryški praktinė tos pretenzijos paraiška jau „visa apimtimi“. Mat, iki šiol hegemonais dėjosi Vokietija ir Prancūzija. Britams, matyt, reikia gelbėtis paliekant Irako kare skęsti JAV, todėl Bleiras peržengė Lamanšą ir iškilo Trijulės pavidalu virš visos kitos Europos. Ką gi! Pats laikas ir mums tarti žodžius, kuriuos išgirstų.

2004 02 15

9.35. Ar buvau kada nors kas kita, o ne politikas? Atrodo – ne.

Kai pažiūriu mokyklos meto dienoraščius (1955–1957), ir mąstymai, ir kalbėjimai – apie politiką. Konfliktai su mokytojais – iš esmės dėl politikos. Visokių grupelių organizavimaisi ar jų bandymai. Pagaliau – santykis su pionierių ir komjaunimo organizacijomis, į kurias manęs taip ir neįtraukė.

Bet įdomiausia linija – profesinio apsisprendimo linija. Iš karto norėjęs būti jūrininku, paskui astrobiologu, ornitologu, pagaliau – agronomu, aš vis dėlto apsisprendžiau žurnalistikai ir – krivuliuodamas per filologiją, filosofiją, leidybą, pagaliau ir atvirą politiką, – tokiu ir likau visą gyvenimą.

Tačiau žurnalistika buvo tik forma, esmė jos visada buvo politika – gyvenimo geresnio sutvarkymo siekimas kalbant apie tai, kas negerai, kas gerai ir kaip turėtų būti. Tie siekimai pagerinti gyvenimą, gyvenimo tvarką buvo tokie fundamentalūs, kad prireikė filosofijos specialiųjų studijų, kurios – tiesą pasakius – ir davė atsakymus į klausimus, leidžiančius man dabar savarankiškai reaguoti į pasaulio iššūkius Lietuvai. Esu ginkluotas sugebėjimu mąstyti, todėl itin pavojingas, nepalyginamai pavojingesnis už ginkluotuosius pistoletais ar sprogmenimis.

Ką noriu pasakyti?

Buvau nuoseklus. Ir tai ėjo ne iš galvos, o per galvą iš pačios mano prigimties ir mano meto.

2004 02 16

9.11. Laimantas Jonušys, vienas iš aktyvesnių Lietuvos „zapadnikų“, naujausiame „Šiaurės Atėnų“ numeryje (Nr. 6) cituoja Arvydą Šliogerį, sausio 6 dieną pokalby su Leonidu Donskiu (LTV laida „Be pykčio“) pasakiusio: „Nesu toks kvailas, kad būčiau antiglobalistas.“

Arvydas Šliogeris visais laikais sakė sentencijas, kurios jį darė herojum, epochos intelekto bomba. Taip, antai, Nepriklausomybė praėjo po jo fraze „Patriotai – idiotai“. Ir nesvarbu, kaip jis pats ją paskui interpretavo.

Įdomiausia tai, kad tarybmetis irgi buvo produktyvus: vėliava iškėlęs Eugenijų Meškauską, mokiusį, jog filosofija yra nieko mąstymas, Arvydas Šliogeris sėkmingai apsigynė visus doktoratus, įžengė į profesūrą ir paskui rašė knygas apie Niekį.

Bet jeigu tu myli Nieką, ko verki, kad tavęs niekas nemyli?

2004 02 17

10.10. Vienas iš paveikiausių dabartinės valdžios reagavimo į kritiką būdų – nereagavimas. Paprasčiausias nutylėjimas. Nuduok, kad neišgirdai, supras – nieko nebuvo. Vienas kažkoks šunelis amtelėjo, bet gal susisapnavęs? Užtat tokia klampuma, kad imi dust net pagalvojęs. O jeigu ji liečia tave – jeigu tu joj pats skęsti?

Vienas nuostabiausių nesusitaikymo pavyzdžių yra E. Skritulskas, rašantis ir rašantis laiškus visokioms institucijoms, siunčiantis tuos savo raštus kopijomis (rašyta mašinėle, dauginta kopijavimo aparatu, siųsta paštu – kiek tai kainuoja!) visiems dar nepasidavusiems.

Dar vienas toks sukilėlis yra Gušauskas, per visą Nepriklausomybę teisęsis su Gužausku. Vien jo bylos eigos aprašymas sudarytų knygą. Buvau tai pradėjęs daryti, E. S. padedamas, bet šis užgėręs viską sužlugdė, o paskui pavogė ir dokumentus.

2004 02 18

21.39. Lietuvos vadovybė neatstovauja lietuvių interesams – jie Lietuvoj atstovauja Europos Sąjungos, arba europiečių, interesams, t. y. tiems bendriesiems interesams, kurie formuoja ir kuria vieningą Europą. Kieno modelis bus ta suvienytoji Europa – vokiečių, prancūzų ar anglų? Ar visų trijų kartu, o kokia dalis kuriam priklausys – jau jų reikalas? Mūsų problema ta, kad savo vadų esam mokomi, kaip pasijungti tam bendram interesui, o ne kaip jam pasipriešinti arba bent jau pasinaudoti. Tai pagrindinis skirtumas, kurio dorai nesuvokia niekas. Kada suvoks – keisis ir santykis su savo pačių valdžia, ir su savim – vėl atgims pasipriešinimo dvasia. Bent jau dalyje žmonių. Tikiuosi – didesnėje. Bent jau tuose, kurie norės ir liks gyventi Lietuvoje.

22.45. 80-ųjų metų komjaunuoliai išugdė tokią liberalaus jaunimo kartą, kuri radikaliau „novatoriška“, negu buvusios tarybinės kartos kartu paėmus. Užtat Artūras Zuokas jiems yra idealas, jie jį pripažįsta kartos simboliu. Reikia manyti, kad Zuoko valdymas tikrai pakeis Vilnių, nes jis subūrė aplink save visus tuos, kurie nori griauti absoliučiai viską ir statyti viską iš naujo. Užtat jiems gražus ir Mindaugo tiltas, ir Gedimino prospektas, ir viešbutis vietoj Knakfuso namo (buvusio „Palangos“ restorano), pagaliau visas tas dešinysis Neries krantas su savo aukštybiniu Konstitucijos prospektu. Liberalai sunaikins daugiau, negu sunaikino komjaunuoliai.

2004 02 19

9.16. Kas drįstų pasakyti, kad aš nieko nenuveikiau politikoje ir Nepriklausomybės metais? Iš nieko, nuo nulio sukūriau Centro sąjungą. Bičkauskui niekuo neprisidedant, per skandalą su Šleževičium dargi trukdant ir kenkiant, į Seimą atvedžiau šešiolikos žmonių frakciją. Paskui valstybės priekin išvedžiau Prezidentą.

Taip, visi nuėjo ne ten, kur aš laikiau esant reikalinga eiti. Nuplaukė pasroviui. Tuo tarpu kai aš maniau esant būtina tvirtintis savo žemėje. Kitaip sakant, išdavė.

Tada aš trečią kartą pradėjau viską nuo nulio, ir mano linija pamažu pamažu jau ryškėja šiandieninės Lietuvos politikos tėkmėse.

2004 02 20

12.26. Pirmokėliui anūkui mokytoja uždavė tokį uždavinį: pasakyti, kuo berniukai skiriasi nuo mergaičių. Pirmokėlis anūkėlis atsakė: lytimi ir plaukų ilgumu. Atsakė savarankiškai su niekuo nesikonsultavęs.

Šia proga močiutė prisiminti, kaip 1956 metais vienas rusų kalbos mokytojas, nesugebėdamas išaiškinti, ką reiškia rod (giminė, lytis), paklausė to paties: kuo berniukai skiriasi nuo mergaičių? Klasė – dešimtokai – kukliai nuleido akis, neramiai dairosi, bet tyli. Kai kas kaista. Mokytojas toks kvailas, kad nieko nesupranta. Kad būtų akivaizdžiau, jis ištraukia iš suolo berniuką ir mergaitę (kur jau ten – paną ir kavalierių), rodo į juos ir klausia: tai kuo gi? Klasė visai į suolus sulindo: negi pasakosi, kas ir taip matosi, o ypač – kas nesimato! Matydamas savo komjaunuolius raudonus, mokytojas padūko: rodom otličajetsia, rodom! (gimine skiriasi, gimine!). Gerai, kad nepridėjo: duraki! O juk vaizdelis tikrai lietuviškas: ne virš galvų žiūri klasė, ieškodama atsakymo, o tarp kojų. Abstrakčiau mąstyti ji negali, todėl negali suvokt, kad berniukas ir mergaitė yra visų pirma žmonės (o ne tik Jonas ir Ona), o kaip žmonės viena nuo kito skiriasi lytimi, yra vyras ir moteris.

Ar tai reiškia, kad močiutės anūkas yra jau tas, kuris sugeba mąstyti abstrakčiai? Kad jis yra ženklas kartos, kuri jau sugebės akis pakelti virš galvos? Skirti vardus nuo daiktų?

12.46. Žmonos senelė, gimusi dar XIX amžiui baigiantis, vadovavosi tokia taisykle:

– Kodėl man kas nors turi duoti? Kodėl aš pati negaliu užsidirbti? Invalidė aš, ar ką?

Nors tikrai buvo invalidė: susuktos rankos, pabaigon ir akla iki vaikščiojimo apgraibom. Tik šviesą nuo tamsos skyrė. Bet niekada neprisipažino ar dejavo dėl to. Kai anūkė (mano žmona) kartą pasijuokė, kad jos parašas kaip beraštės, nebepasirašinėjo – dėjo tris kryželius ir sakė: už beraštę.

Taigi ta pusaklė susukta nieko dykai gauti nenorinti senelė nenustojo stebėtis, kodėl tie rusai tokie kvaili: užuot leidę ir skatinę žmones auginti kiaules, daržus – tik draudė ir varžė. Pirmiausia atėmė žemę ir tik lopinėlius pamėtėjo netgi tiems, kurie hektarus turėjo. Paskui uždraudė laikyt karves, kiaules. Nekeikė, kaip kai kurie. Tik nenustojo stebėtis.

Sykį dukraitė nutarė padėti močiutei senelei ir išaiškinti, kad viskas yra labai gerai ir kad nereikia nervintis. Pritaikiusi eilinį nusistebėjimą, paklausė:

– Ko tu pyksti ant tų rusų? Ar prie vokiečių buvo geriau?

Senoji patylėjo ir sako:

– O mes dar ir nepriklausomi buvom.

Ir nuėjo, palikusi visai pasimetusią savo dukraitę komjaunuolę.

Tą epizodą ji atsimena visą gyvenimą. Dabar pati serga, dienom prie televizoriaus sėdi. Ir, atrodo, dar artimiau su savo senele susigyvena.

– Tai kuo dabartiniai skiriasi nuo manęs? Tik arba su rusais, arba su vokiečiais. O kuo vokiečiai skiriasi nuo rusų? Pienines uždaryk, skerdyklų nereikia, tinklus padžiauk. Nors pasaulis badauja. Nors firmos genetiškai modifikuoja maistą. O juk skanesnio už mūsų nerasi. Gerai, laivus parduosi, o paskui kas? Nesvarbu, kad tik pinigas – tuoj, dabar. Ką nori sakyk – senoji vis tiek kitokia buvo, ne gauti, o užsidirbti norėjo.

2004 02 21

9.37. Kiek nedaug reikia žmogui: saulės, arbatos su duona ir švarių drabužių – ir pasaulis tau ne priešas. O jeigu dar nekliūdami veikia sąnariai, o sąmonė šviesi mintims – tai jau ir tai, ką drąsiai gali vadinti gyvenimo džiaugsmu.

2004 02 22

10.51. Partija yra vis dėlto jos vadovo mąstymo įveiksminimo institucija. Tik nuo partijos vadovo įžvalgumo priklauso jos ilgalaikis veikimas ir jo sėkmė, tik nuo partijos vadovybės taktinių sugebėjimų, sugebėjimo principus paversti veikimo faktais pareina partijos paveikumas šiandien.

2004 02 23

11.00. Kada man sako: čia mano gyvenimas ir aš nenoriu, kad apie jį kas nors būtų rašoma, aš klausiu: o kaip tas tavo gyvenimas daro manąjį, jis irgi ne mano? Tai gal tas mūsų santykis vadintinas mūsų gyvenimu? Ir tada klausimas apie tai, nori tu ar nenori, kad kas nors apie tave būtų rašoma iš to, kaip tu esi mūsų gyvenime, virsta klausimu, kaip apie tave rašoma, jeigu vis dėlto aš noriu apie tai rašyti? Apie tai reikia galvoti. Ir tai ne tik mano ir tavo problema, tai visų mūsų problema.

2004 02 25

12.56. Buvo Perlojos respublika. Buvo dar visokių iš liaudinių iniciatyvų gimusių pseudovalstybinių darinių. Dabar yra Užupio respublika. Visaip traktavo save tos „respublikos“, bet nevaidino piliečių. Ir „respublikose“ jie likdavo Lietuvos piliečiais. O štai Užupis šneka apie Užupio pilietybę. Žaidimas? Taip, žinoma. Kas supranta. O kas nesupranta? Kas nesupranta, tam šis žaidimas jau nebe Lietuvos pilietybės išplovinėjimas, o kitos pilietybės legitimavimas. Ir jeigu tu ir namie, ir mokykloj, ir per televizorių ar laikraštį girdi tą patį, tai ar nuostabu, kad sąmonėn sės tik užupietis ir europietis?

Esama pasauly šventų dalykų, ir vienas tokių – nacionalinės valstybės pilietybė. Lietuvoje šventų dalykų beveik nebėra. Kaip ir pilietybės – Lietuvos piliečio sąvokos ir garbės. Ar nuostabu, kad čia gali dėtis tokie absurdai, kaip Prezidentūros skandalas?

2004 02 26

12.34. Pirmokėlis rašo rašinėlį apie milžiną Džiugą: jo rankos – kaip žmogus, jo galva – kaip namas. Jo ūgis – ligi Dievo.

12.38. Nuvažiuoja Amerikon naujasis Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, išsiveda JAV valstybės sekretorių Koliną Pauelą pasivaikščioti po miestą, prisimena bendrus studijų metus, paskui jau tariasi, kas Jungtinių Valstijų turi būt padėta padaryti Gruzijoje: išvesta rusų kariuomenė, apmokyti gruzinų daliniai, gauta tokia ir tokia ginkluotė. Ir išvažiuoja juokaudamas. Valstybės vadovas.

Kai atsimeni, kaip mūsų Prezidentas šmėstelėjo Džordžo Bušo rinkiminiame filmuke ir kaip dėl to buvo didžiuojamasi, negali nesuprasti, kodėl reklaminiam Dž. Bušo nusileidimui Vilniuje atminti prie Rotušės kabinamos atminimo lentos.

Bet gal vertėtų prisiminti, kad atminimo lenta jau kabėjo – Lenino pravažiavimui pro Vilnių atminti skirta lenta geležinkelio stotyje?

2004 02 27

13.00. Produktyvizmas, kuriuo sergame, vaikydamiesi pelno, greito pelno, kuo didesnio pelno dabar, rytoj ir visada, gyvenimą paverčia tokia katorga, kuri nudrengia ne tik sielą, bet ir kūną – mes griūvam nuo visokiausių ligų, žūvam avarijose, žudomės viens kitą konkuruodami arba ir atvirai užgrobinėdami ne savo labą, gaunam insultus ir infarktus. Kas viešpatauja mūsų vidujybėje, aprašyti beveik neįmanoma – ten žioji begalinė tamsa, kurioj krūpsi blyškūs tikrovės fragmentai, psichikos amortizuoti bandomi juslių traukuliai ir beviltiškų vilčių ir troškimų sąmyšis. Kad visa tai ne taip kankintų, kad būtų įmanoma bent išsimiegoti ar bent kiek fiziškai atlėgti, griebiamės sportų, iškylų, išvykų, televizijų, klaikių laikraščių, bet atlėgio nerandam. Kodėl? Kas su mumis darosi?

Visur turi būti pradžia, pradmuo. Ar to chaoso, kuriame nuolat maudomės, ištaka nėra mūsų požiūris, kad neveiklos minutė – pragaišties ištaka? Neveiklos – tai ne tingulio. Neveiklos, apie kurią kalbu, akimirka yra neangažuotumo momentas, neangažuotumo kokiam nors produktyvumui ir produkavimuisi, ypač – pelną duodančiam produkavimui laikas. Ta pati kad ir mažiausia laiko atkarpa – atvirumo buities ramybei, per kurią tegali ateiti būties tyla, – leidžia išgirsti save kaip pradžią, o per ją – ir pradžių pradžią, kurioje taip pat nedaug džiaugsmo, tačiau kad ir nerime yra kažko žymiai didesnio, negu didžiausi tavo produktyvizmo produktai.

Kam nepatinka tie mąstymai, galiu pasakyti visai paprastai: niekada neužmirškim, kad ir tylos minutė yra tavo gyvenimas. Dažnai – labiau, negu triukšmo valanda. Jei tai suprasim – visa kita ateis savaime.

2004 02 28

12.44. Visą gyvenimą svajojau, ne kartą ir bandžiau gyvenimą pasitvarkyti taip, kad ryto metas, kol galva dar šviesi ir stipri, galėčiau rašyti.

Tik gyvenimo pabaigoje tą savo troškulį kiek apmaldžiau: dabar tikrai galiu rašyti rytais, o kartais ir visą dieną.

Ir ką gi – rezultatai akivaizdūs. Jei ir ne šedevrus kuriu, tai bent jau baiginėju savo gyvenimo darbus.

2004 02 29

9.30. Žmonės beveik jau vieningai kalba: gana! Jau tiek apsidirbom, tiek prisikiaulinom, tokie niekingi pasirodėm ir sau, ir pasauliui, kad galim jausti tik gėdą ir sakyti: gana! užtenka! baikit!

Baikit, vyrai, tas kirstynes, jeigu jus dar galima laikyti vyrais. Kokiu būdu? Kodėl buvot gudrūs pradėti ir visiškai bejėgiai užbaigti? Gal tokie ir esat? Jei ne – imkit pistoletus ir stokit prie barjero: kuris kurį. Juk taip ir pardėjot: kuris kurį.

Neišdrįsit. Nes neturit garbės.

O demokratija leidžia nuo savo pečių viską permesti ant kitų. Ant tautos.