Kovas Spausdinti
2004
Parašė Romualdas Ozolas   
Trečiadienis, 31 Kovas 2004 23:18

2004 03 01

12.48. Kai sakoma, kad lietuviai nemyli savo žemės, aš suklūstu ir vidujai priešinuosi. Tačiau galvodamas vis dėlto randu tiesos tuose žodžiuose. Nes ką gi reiškia tokie istoriniai reiškiniai, kaip LDK, arba politinė ir karinė ekspansija, o ne vidinių resursų atsilaikymui prieš užkariautojus paieška? Arba masiniai nutautėjimai – sluoksnis po sluoksnio? Arba emigracijos – banga po bangos?

Buvo jau išaugusi sąmoningų piliečių karta, bet ji buvo iššaudyta miškuose ir pamiškėse, išvežiota po sibirus, išbėgiojo politinėn emigracijon į amerikas.

Baisų smūgį sudavė tarybinė kaimo kolektyvizacija ir miestų industrializacija: tada viskas neteko būties prasmių, viskas buvo išvietinta, atkirsta nuo žemės kaip būties vietos.

Taip, visa tai tiesa.

Bet tiesa ir tai, kad partizanai mirė už savo žemę Lietuvą, Lietuva sirgo lietuviai amerikose, Lietuva gyveno lietuviai sibiruose. Kultūros ir meno darbai, turį prasmės ir dabar, buvo tarybmečiu sukurti būtent apie savo žemę mąstant ir jos godojant.

O Atgimimas atėjo ar ne Lietuvos žemės meilės vedinas? Ar įstatymai nebuvo žemės perėmimui nukreipti, kad ir nevykusiai? O teismai dėl žemės – ar ne to paties reikalo turėti žemę kurstomi: žmonės kovoja dėl žemės kaip gali ir sugeba, kaip išmano.

O jeigu kas nori atgautą žemę kuo greičiau parduoti, tai ar ne dėl to, kad yra priversti – nuvaryti, nudrengti, pagaliau – viso bežemio tarybinio gyvenimo gyventi ne žemei, o daiktams, turtui, pamokyti?

Tik naujoji karta – buvusių komjaunuolių, dabar liberalų karta – visai abejinga žemei! Tačiau tai grynai tarybinis palikimas, ir jis praeis.

2004 03 02

10.07. Žmogaus teisės, vertinant jas visumų požiūriu, yra mažumų teisės, o ne tautos teisės. Mat, visuma gyvena pagal bendrą tvarką, o vienetas – pagal atskirą, jam reikalingą. Jeigu bendra tvarka nepatinka, remdamasis tuo, kad tu irgi žmogus, kaip ir daugumos žmonės, jau gali reikalauti ir tavo tvarkos pripažinimo. Kaip tik tą tavo norą bei reikalavimą ir palaiko Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, šiandien dominuojanti pasauliui. Ką ji su juo daro? Ogi griauna civilizacijas, o kur jos jau apgriautos – pereina prie tautų griovimo. Kaip Lietuvoje. Pagaliau kaip ir visoje Europoje. Europa Vakaruos ir Rytuos pradeda tam priešintis valstybiniu lygiu. Lietuvoje problema nė nesuvokiama, nekalbant apie supratimą, galintį pasiūlyti kokius nors jos sprendimus.

18.18. Atsisveikinėjant pasaulio daiktai pamatomi kitaip.

Kasdienybė veja tave tolyn, leki tarsi traukiamas už virvės, skubi paskui tikslelį ar tikslą, o daiktai, čia buvusių anksčiau už tave kartų tvariniai ir liudininkai, lieka už tavo regos lauko, šmėkščiodami tarsi pamėklės ir šešėliai.

Nežinau, iš kur ir kodėl ateina tas metas, kai pajunti, kad tu nebe čia – gal kai pirmąsyk svetimas pasirodo tas kasdienis skubėjimas, nes ir skubėti tai juk nėra dėl ko; gal kai netyčia pamatai plikus medžius ant Antakalnio kalnelių ir kažkaip artimai pajunti, kad tavo sūnus jau seniai ten, po jais; gal kai į Petro ir Povilo bažnyčią pažvelgi iš vidaus, ir ne jos kampuotas baltumas, o putlūs angeliukai po kupolais sudaro kontrastą tarp to, kas kyla su kryžiais ir kas spurda po juodomis sutanomis visais amžiais, visais laikais; gal upė, pilna ledinių žiedų, staiga atneša čia laukų vėjuotą erdvę. Gyvenimas yra fragmentiškas daiktas ir pats jis yra fragmentas visame, kas vyksta čia, šitame pasauliu vadinamame bandyme susivienyti, išsilaikyti, išlikti.

Atsisveikinant daiktai patys žiūri į tave tarsi jų dvasia norėtų išeiti iš jų ir pasisveikinti, nevažoma žmonių jiems primestų formų, ir tu nustebęs ir nudžiugęs matai, kad gyvenimas juose ir už jų, iki šiolei nuo tavęs kasdienybės nutolintas, yra grynas ir įtemptas, pilnas energijos ir sugestijos. Tu nemoki su jais bendrauti, ir jie greit nutolsta, bet tu eini jau žinodamas, kad už kasdienybės laukia paslaptys, ne mažiau masinančios ir galbūt džiugios, negu vis dar negęstančios mūsų žvaigždės Saulės šviesa ankstų vasaros rytą.

19.05. Kodėl Lietuva taip įnirtingai naikina trečiąją jėgą, kuri turėtų būti stipri centristinė partija arba galinga vidurio jėgų koalicija?

Todėl, kad to nereikia Europos Sąjungai – globalizuojamojo pasaulio subregionui, vėl pretenduojančiam į pasaulio valdytoją.

O nereikia dėl to, kad dvipartinė sistema – tai demokratijos inscenizacija, o ne demokratija: kapitalistui reikia pelno, ir jis jo sieks visais įmanomais būdais, užleisdamas valdžios vairus socialistui tiktai tada, kai pelno nebesuvirškina jo skrandis ir perteklius reikia paskirstyti nudrengtajai darbo jėgai, kad ši atsigautų ir vėl galima būtų ją engti. Liberalai ir socialistai yra tie patys integralistai, sunaikinę visas vertybes, imtinai iki idėjų, ir dabar ėmę naikinti paskutinę dar pusgyvę – tautos ir nacionalinės valstybės idėją.

O ši vargu bau sunaikinama. Na, bent jau sugebanti priešintis netgi gyvybės kaina.

Todėl jeigu pasaulis turi ateitį, nesunaikintą bepročių pelno darytojų, tai ta ateitis gali pasirodyti realiais pavidalais tik per trečiąją jėgą, kurios pagrindinė idėja yra nacionalinė valstybė, o ideologija – nacionalizmas.

20. 09. Mergina gražiu lietuvišku vardu (tegul tai bus Mėta, Rūta, Ramune, Egle ar dar kitaip šaukiama) pasijuto dėstytojo merginama, o kai reikėjo gauti įskaitą – ir gundoma. Norėjo ji to ar ne (neslepia, kad ir anksčiau buvo pažįstama ir bendravo), bet sumąstė, kad nenori. Bet suvaidino sutinkanti ateiti, kur kviečiama, gėrė šampaną, kalbėjosi, o tuo pat metu stropiai įrašinėjo pokalbį gera audiotechnika. Ko gero – iš kokios nors televizijos pasiskolinta. Nes kai mergelė išėjo iš dėstytojo kambario, televizijos kamera laukė už durų.

Dabar lietuvaitė laukų gėlė graži pasakoja „Srovėse“, kaip visa tai buvo. Pasakoja, ir matai: taigi tu perspektyvi kurvelė, panele. Tokia toli eisianti. Ir dar geresniais metodais besinaudosianti.

Na, ne pirma, ne paskutinis kartas. Blogai, žinoma, kai dėstytojas nori pasinaudoti studente. Blogai, kai studentė leidžiasi, kad ir iki tam tikros ribos. Blogai, kai iš to daromos žurnalistinės sensacijos ar bent pelningi skandalėliai. Daug kas blogai. Kaip ir daug kas pas mus.

Bet kai iš tokios „medžiagos“ siužetą daro Kudabienė – tai jau visiškai blogai. Jau pasiduoda ir ji.

21.25. Dabar mano didžiausias troškimas – viso savo gyvenimo rašymus perleisti per savo šiandienine patirtimi praturtintą sąmonę ir sutvarkyti iki tokių grynuolių, prie kurių kitiems nebereiktų kišti savo rankų juos apdorojant. Galėtų tik komentuoti.

2004 03 03

9.33. Savo knygos, savo galvos ir savo žmonos niekam neskolink niekados!

16.54. Sigito Parulskio pokalbis su Marium Ivaškevičium š. m. „Šiaurės Atėnų“ 8 nr. apie romaną „Žali“ ir kūrybą apskritai labai tiksliai išreiškia jaunosios kartos požiūrį į patriotizmą.

…Lietuvoje dar neatėjo laikas literatūros kalba prabilti apie pokarį. …reikalaujama aiškios politinės pozicijos. …autorius privalo būti greičiau ne pasakojantis, o kenčiantis ar atsišaudantis.

Toliau dar aiškiau.

…dar neišmokome atleisti, įvertinti, apibendrinti. Nežinau, ar iš neapykantos gali gimti gera literatūra. …aš niekada savo kūryboje visu rimtumu nekelsiu į viršų jokios vėliavos, nei lietuviškos trispalvės, nei mėlynos su žvaigždutėmis – europietiškos. Nes vėliavos ir garsūs šūkiai mane domina gerokai mažiau, nei žmonės, kurie stovi po tomis vėliavomis ir spalvomis.

Ką bepridurti?

Nebent tai, kad kaip tik dėl to mes ir neturime literatūros: jeigu kriterijum nėra vėliava, t. y. jeigu tu neturi aukštesnio už fizinį „po vėliava“ stovintį žmogų kriterijaus, tai kriterijum taps fizinis žmogus su jo genitalijomis, vėmimu, mylėjimusi, neapykanta, siautuliu – visu tuo, kuo toks turtingas romanas „Žali“ ir kuo jis neturtingas. Taip, jame tikrai nėra vėliavų. Bet nedaug ir literatūros.

O šiandienos rašytojai dėl to laimingi.

…kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad patriotizmas ir menas – prasilenkiantys dalykai.

Ir giria vienas kitą.

Uždara ir už tai neblogai apmokama kasta, norėdama ar nenorėdama vykdanti globalistų politiką.

Čia – visas reikalo esmės tragiškumas.

17.32. NASA pranešė: Marse neabejotinai būta vandens.

Kaip ši žinia paveiks Žemės protą?

Prognozuoju: ji liks neišgirsta. Kaip ir daugybė kitų panašių.

O Margionyse šuliniai jau tušti.

2004 03 04

9.44. Du „žurnalistiniai tyrimai“ tiesioginiame eteryje – kovo 1 dienos „Visuomenės interesas“ ir kovo 5 dienos „Spaudos klubas“ su saugumiečių dalyvavimu – labai stipriai keičia Prezidento apkaltos kontekstą ir pačią apkaltos prasmę: kontrabanda visada vyko ir vyks, tačiau ji ir iš principo, ir konkrečiai negali pasiekti tokių mastų, kad imtų grėsti nacionaliniam saugumui tokiu lygiu, jog būtų būtina pradėti Prezidento nušalinimo procesą. Tuo labiau, kad ir ankstesnis Prezidentas žinojo tą kontrabandą vykstant, bet nieko nedarė, šitaip tapdamas bendrininku ne prasčiau negu dabartinis, kuris ėmėsi veiksmų keisti teisėsaugos vadovus – ko gero – tikėdamasis padėtį taisyti. Matyt, taip ir buvo, matyt, to ir bijota, nes Prezidento nušalinimas pradėtas truks pliš bandant rasti sąsajų su šešėlinėmis struktūromis „faktų“. Saugumo „išplėtotas“ apkaltos kontekstas Prezidentui keltų kaltinimų nesustiprina, tik išplečia galimų apkaltinti asmenų ratą, į kurį jau patenka V. Adamkus, A. Paulauskas, A. Brazauskas, dar konkrečiai neįvardyti, bet „stogais“ buvę Seimo nariai. Vaizdialis gražėja. Bet TV kameros nuo jo griežtai bus nusuktos į šalį.

2004 03 05

6.45. Nemigos vaizdai. Tie pusiau materialūs, matomi ir užsimerkus, pavidalai susidvejina į iš tikrovės ateinančius, daiktų kontūrus dar turinčius, ir į kažkokius iš apačios iškylančius, pusiau permatomus, gimstančius tarsi iš savęs, tarsi susikondensuojančius iš oro, kuris irgi nėra oras, o kažkokia florescencija ar šiaip substancija. Tai gali susidvejinti, užplaukti vienas ant kito, egzistuoti tuo pat metu kaip visiškai skirtingi daiktai, tau pačiam nykstant su tuo materialiniams pavidalams atstovaujančiu sluoksniu. Visa tai labai aiškiai rodo, kad išorybė ir vidujybė yra atskiros, siela ir kūnas yra du pradai, kurių sąveika yra dvasia – pasaulio ir gyvenimo supratimas.

2004 03 06

10.37. Artėjant Antrosios Respublikos pabaigai verta savęs paklausti, kas gi tu joje buvai?

Griežtai kalbant, buvau Respublikos juodadarbis. Gilumiškai vairavęs procesą nuo pat Sąjūdžio gimimo, buvau balansyras ir Valstybę atkuriant, ir Pirmojoje Vyriausybėje, ir paskui, jau Seime, sukūręs ir beveik iki paviršiaus atvedęs „iš nieko“ sutelktą centristinę partiją. Didžiausias po Valstybės atkūrimo politinis laimėjimas – centristinės nuostatos įtvirtinimas politiniame tautos mąstyme. Tikiu, kad jis bus sėkmingai transformuotas į antiintegralistinį mąstymą. Šitos politinės orientacijos mąstyme ir veikime pirmeivio garbės nieks neatims iš manęs.

Ką nuveikiau konkrečiai?

Visų pirma – tai Sąjūdis ir Lietuvos Nepriklausomybė.

Tai Lietuvos Konstitucija. Nežinau, kada mes būtume ją turėję, jei nebūčiau ėmęsis taikdarystės per pokalbius su Jarašiūnu. O ir paskui, dirbant ir priiminėjant.

Tai keletas svarbiausių Lietuvos įstatymų – Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, Visuomenės informavimo pagrindų įstatymas, Ūkininkų ūkio įstatymas.

Tai dviejų institucijų sukūrimas: per Rytų Lietuvos, vėliau – Regioninių problemų komisiją – Tautinių mažumų ir užsienio lietuvių reikalų departamentą (tikiu ją pervesiąs į Etninių reikalų ministeriją); antra – Nacionalinių tyrimų biuro įstatymas, kurį perdirbus įsteigta Specialiųjų tyrimų tarnyba.

Pradėjau keletą svarbių procesų: kovą su korupcija (ji davė didelę frakciją Seime), kovą su laukine privatizacija, vykdytą visą laiką ir apogėjų pasiekusią Mažeikių naftos byloje (deja, paramos iš frakcijos nesulaukiau), kovą su besąlygine eurointegracija (mėlynąja okupacija).

Atvedžiau į Prezidento postą Valdą Adamkų, į laimėjimą (be mūsų) – Naująją politiką (per ją R. Paksas išėjo į Prezidentus).

Pastoviai priešinausi unijos su Lenkija atnaujinimui, rūpinausi Baltijos šalių vienybe ir Šiaurės matmens stiprinimu, Karaliaučiaus integracija, Čečėnija kaip Rusijos bomba ir Vidurio Europa su Ukraina priešaky, suinteresuota Kaukazu ir Juodąja jūra.

Buvau nepajudinamas Nepriklausomybės šalininkas.

Parašiau Antrosios Respublikos istoriją „karštomis pėdomis“. Lietuvos valstybės filosofiją baigiu sudėstyti. Kuriu Pasipriešinimo mėlynajai okupacijai ideologinius ir organizacinius pamatus.

Dėkoju Dievui, kad nebuvau vadovaujančiuoju: valstybės nugyvenimas mano sąžinės neslėgs – kai tik suprasdavau, kas su mumis daroma ir ką daro mūsų pačių gudručiai – priešindavausi visomis jėgomis. Tačiau dėl Nepriklausomybės netekimo moraliai kenčiu.

Kitkuo, kaip juodadarbiu, būti ir negalėjau: per daug tikėjau pasaulio ir žmonių gera valia ir protu, o kai bloga valia ir klasta išryškėdavo, būdavo per vėlu.

Tikintis žmogus politikon eiti negali.

Politikoj veikti gali tik savanaudis ir galvažudys.

2004 03 07

9.16. XIX amžius yra kapitalistinių nacionalinių valstybių su aiškia kolonijų sistema metas.

XX amžius yra Raudonosios imperijos metas. XXI amžius – Mėlynosios imperijos.

Nenoriu manyti, kad tai, kas vadinama globalizacija ir yra Mėlynosios imperijos kūrimo būdas, turėtų tęstis visą šį amžių. Noriu tikėti, kad tai išsikvėps kur kas greičiau.

Prie to visapusiškai prisidėsiu.

2004 03 08

9.36. Yra daugybė labai praktiškų klausimų, nuo kurių turėtų priklausyti valstybės politika, bet nepriklauso, nes atsakymų į juos nėra – jie nejudinami. Vienas tokių – jauno žmogaus išmokslinimo, parengimo gyvenimui kaina. Apie ją nekalbama, tarsi ne iš mokesčių mokėtojų kišenių būtų jaunų žmonių mokymui skiriami pinigai, tarsi to klausti būtų nepatogu – toks kilnus, savaime suprantamas yra jaunosios kartos išmokslinimo uždavinys.

Taip, kilnus. Taip, pareiga – nediskutuotina. Bet finansinės sąnaudos taip pat turi būti žinomos. Nes nuo to pareina kitos pusės – jaunuomenės pareigos visuomenei.

Tai štai: kiek kainuoja vieno jauno žmogaus išmokslinimas? O kokiu būdu ir kada jis tą investiciją sugrąžina? Ar taip tiesiog ir turi būti – skiri pinigus, ir nurašai? Atsakykim aiškiai bent į šį klausimą. Mano galva, šitaip – nurašydami, nereikalaudami atlygio – gali elgtis tik tėvai, šeima. Visuomenė turi reikalauti deramo atlyginimo, bent jau procento, nes yra ir kitų, ne mažiau svarbių visuomenės finansavimo reikalaujančių jos gyvenimo sferų, kurioms lėšos gal net svarbesnės, negu beprincipis švietimo finansavimas. Ypač tais atvejais, kai, visuomenės lėšomis pasinaudojęs, jaunas žmogus išvyksta į kitas šalis, atseit, geresnių sąlygų ieškoti. Ieškok, bet atsiskaitęs su tave išmokslinusia visuomene. Kad suprastume visi, ką tai reiškia, užtenka atsakyti į klausimą, kiek Lietuvai kainuoja aukšto lygio jaunojo specialisto parengimas ir kiek to specialisto nupirkimas kainuoja JAV, nekalbant apie tai, kokį JAV nacionalinį produktą tas specialistas sukuria.

2004 03 09

11.36. Dažnai, labai dažnai kalbam apie visuomenę. Kaip ji suprantama, galima būtų parašyti habilituoto daktaro disertaciją: tokia sampratų įvairovė, ir ne be pagrindo. Tačiau visoms toms sampratoms yra būdingas vienas bendrumas. Tiksliau: trūkumas. Beveik visais atvejais visuomenė suprantama ne kaip bendruomenė, kaip substancialus subjektas. Tai nenuostabu. Scientistinės sociologijos viešpatavimo sąlygomis kitaip ir būti negali. Tuo labiau, kad neatmetinėjant substancialumo sampratos kaip mąstymui tinkamo įrankio, iškiltų bendruomeniškumo pamato, prigimties klausimas, o šis neišvengiamai atvestų prie bendruomeniškumo kaip nacionalumo, tautiškumo, etniškumo klausimų – baisiausių visiems globalizatorių teoretikams ir praktikams sąvokų, reiškinių ir tikrovių, kurias jie kol kas eliminuoja iš intelektualinės apyvartos, tikėdamiesi, kad problemą nuims globalizmo praktika. Taip darė visi marksistai.

2004 03 12

12.28. Praeina šventės, net jubiliejai, – netgi tokie, kaip paskutinės Nepriklausomybės metinės Antrojoje Respublikoje, – ir vėl viskas, rodos, kaip buvę.

Ne taip. Kitaip bus. Nes kitaip jau yra.

Antroji Respublika nuo gegužės baigiasi, ir nepriklausomai nuo istorijos falsifikuotojų Kovo 11-oji kitąmet bus minima jau Lietuvoje kaip Europos Sąjungos dalyje. Nepriklausomai nuo to, kaip Lietuva ten vadinsis. Bus visai kita savijauta, bus naujų akcentų, kurie nori nenori kils į dienos šviesą ir bus fiksuojami, komentuojami, apmąstomi ir įprasminami žmonių galvose ir sielose. Taip kursis kita Lietuvos dvasia, augs kitokių orientacijų žmonės, formuosis naujos kartos, nauja epocha. Ir kuo intensyviau bus apčiuopiamos, įvardijamos ir apmąstomos naujosios pajautos, tuo autentiškiau naujoji dvasia komunikuos su senąja, garantuodamos tautos kartų perimamumą. Netgi tyla turi vardus. Netgi ji turi būt pavadinta. Vardai – mūsų vartai į gyvenimą, į ateitį.

Šventės, ypač jubiliejinės, yra šio proceso gairės, atskaitos taškai. Kuo daugiau minties akcentų juose – tuo ryškesni orientyrai kasdienybės įvardijimams.

2004 03 14

12.27. Liga yra pats baisiausias kasdienybės variantas.

Gerai dar, kai guli be jėgų. Tada tau aišku, kad turi tverti ir pasveikti. Tu kovoji su liga – bacila, uždegimu, apsinuodijimu ar dar kuo nors, pakirtusiu tavo kūną ir atėmusiu fizines galias. Bet nori nugalėti. Nes esi prispaustas ir aiškiai suvoki: arba–arba.

Visai blogai, kai neguli, bet vis tiek esi be jėgų. Kai bėga nosis ir čiaudi kas dešimt minučių, akys užburkusios, o galvoje – vata. Kai svaigsta galva ir tu beveik griūdamas sėdi bet kur, o ir atsisėdęs ne sėdi, o plūduriuoji – geriau prasmegtum. Kai kojos kaip vata, o protas, kad ir suveltas, sako tau esant būtina kentėti, nes darbų tiek – darbų begalės!

Košmariškiausia yra ilgalaikė negalia, kai tarsi ir sveikas, o sergi ir žinai, kad kitaip jau nebus. Kai kas sako: išmok gyventi su tuo, kaip su nemaloniu draugu, ir bus visai pakenčiama. Gal ir taip. Bet tai nepanaikina to fakto, kad tu nebe toks – tu sergi, tu nebesi sveikas. Ir visa tai pamažu laužia tavo gyvybinę valią, degraduoja psichiką ir naikina tavyje žmogų.

Kūnas yra baisus diktatorius.

Liga – pirmas tavo santykių su juo apmąstymų etapas.

17.11. Seni laiškai tau. Jeigu jau kitų laiškai jaudina labiau, nei kokie kiti tekstai, tai ką kalbėti apie laiškus tau pačiam! Ypač – jei jie tau artimo žmogaus laiškai. Tuoj labiau – mylimo. Baisus jausmas: nieko nebėr, o jie tau aiškina, kad yra!

Ir tikrai: eilutėse blaškosi kenčianti siela, atsinešdama visus ano meto kvapus, spalvas, jausmus, viską; taip, tai per žodžius atminty sužadinami praeities pavidalai, bet kai kas iš ano meto iškyla tikriau nei buvę, ir praradimo jausmas – trigubo praradimo (to, kas buvo, to, ką tada praradai, ir to, ką vėl praradai dabar) atveria tokią laikinumo erdvę, kad viskas o viskas atrodo maža ir menka.

Ne, geriau jau neskaityti praeities laiškų. Ypač – laiškų tau. O ypatingai tų, kuriuos mylėjai. Tebemyli. Nes ar gali praeit meilė?

Meilė nepraeina.

Kas praeina – ne meilė.

17.31. Koks mano stilius? Net apie intymiausius dalykus šnekėdamas, negaliu neperleisti jų per galvą. Todėl viskas atrodo apgludinta, kaip medžio skulptūra iki blizgesio švitriniu popierium poliruota. Gal nelakuota, bet poliruota tikrai. Tai man nepatinka. Bet logizacijos savo tekstuose atsisakyt nepajėgiu. Ir nebepajėgsiu. Galiu tik bandyti apkaišyti juos kokiom į empiriką panašiom refleksijom, taip šiek tiek atgaivindamas tą šaltai spindintį universumą kažkuo panašiu į žalsvą pievų šviesą ar mėlynus miškus.

Užtat su pasimėgavimu ir ilgesiu galiu gerti žodžiais kaip žemės gabalais bylojančiuosius.

2004 03 15

9.42. Dabar, kada Lietuva jau viena koja NATO, kita – ES, o aš mačiau, kaip tai įvyko, galiu pasakyti atvirai: aš negalėjau būti valdžioje! Dar 1992 metais turėjau pasitraukti ir užsiimti kitu darbu, – galbūt vėl leidyba. Tačiau tada dar nemačiau, kur Lietuva sukama. Mačiau tik tai, kad Lietuva naikinama – demontuojama be bendro labo paisymo ir parceliuojama asmenims ir grupuotėms. Tai buvo akivaizdu, ir aš nuoširdžiai su tuo kovojau.

Posūkis į Europos Sąjungą įvyko slaptai – susitarus aukštiesiems to meto Lietuvos pareigūnams, jiems patiems gal ir nesuvokiant, kur suka, bet sukant, nes viskas buvo jau taip įklampinta į vidinius prieštaravimus, kad apie kokį nors savarankiškumą nebebuvo prasmės kalbėti.

O aš dar bandžiau sutelkti Lietuvą vidiniam gyvenimui ir nacionaliniam pajėgumui. Kūriau centristinę partiją, kovojau su korupcija, rūpinaus žemės reforma, Vidurio Europos telkimu, Karaliaučiaus integracija ir Čečėnijos išlaikymu, taip pat Ukraina ir Kaukazu.

Fundamentali išdavystė, kurią įvykdė Vladas Adamkus, buvo ne tik manęs, mano partijos, bet ir Lietuvos išdavystė: tauta už netesybas nukirto Centro sąjungą, o paskui ir jį patį.

Taip baigėsi nepriklausomybinis mano darbų etapas. Reikia pripažinti klaidas ir išvykti į savanorišką tremtį. Nežinau, ar ji atsakys į klausimą, kaip privalau gyventi toliau. Bet kad tai bus sąžiningas asmeninių sąskaitų su praeitim suvedimas – suprantu.

2004 03 16

13.39. Okupacija yra baisus žodis, tačiau tai, ką jis gaubia, nebūtinai turi būti baisu. Bent jau iš pirmo žvilgsnio. Ar Vakarų intelektualai nesimaustė, susidurdami su Rusija iki Antrojo pasaulinio karo? O ir po jo? Ar daug kam (kam nereikėjo tarybinėj okupacijoj gyventi) ji neatrodė visai priimtina? Romantikas Gorkis, kėlęs rusus revoliucijai, net susidūręs su Stalino teroro kasdienybe, nenorėjo ja tikėti ir buvo nunuodytas, ko gero, vis dar turėdamas vilties, kad rusai – ne okupantai. Apie sušaudomus generolus, rėkusius „Tegyvuoja Stalinas!“ nė nekalbu. Okupacija, net suvokus ir pamačius ją konkrečiais pavidalais, kartais yra sunkiai įtikima. Kaip Paleckiui, Krėvei ir kitiems lietuvių inteligentams 1940 metais. Ar ne tas pat dabar? Integracija į Europą yra tokio nuostabaus okupacijos varianto išradimas, kad prieš ją nublanksta visos filosofijos ir pasakos kartu sudėjus.

Ir vis dėlto – tai yra okupacija. Ir vis dėlto turim rasti savyje drąsos tai pavadinti tikrovei tapačiu žodžiu.

2004 03 17

19.57. Kas krinta kaip gyvenimo lašai į laiko labirintų bedugnes, tas žūva negrįžtamai. Žmogui. Absoliučiajai Būčiai, jei tokia galim tikėti, gal ir ne. Žmogui – taip. Patikimiausias, jei ne vienintelis gyvenimo išgelbėjimas – tai vardas jam, nors tai būtų ir pats mažiausias gyvenimo lašelis ar gabalėlis, dvelktelėjimas.

2004 03 18

16.44. Iš tiesų, sakau jums, tautos būtis prasideda jos buityje. Ir iš jos ji aiškiai graduotomis struktūromis kyla aukštyn į valstybę, kuria kaip įrankiu manipuliuoja savikontrolės visuose lygmenyse neprarandanti tautos valia. Nulūš kur nors tos struktūros krumpleliai, ir sistema pradės braškėti. Nėra baisesnio viruso valstybei kaip skurdas. Ir visų pirma materialinis skurdas. Gerai dar, jei jis būna daugiau ar mažiau vienodas visuose lygiuose – kai visi pakankamai neturtingi, bet žino, kodėl. Tada bent esama galimybės išsikelti bendrą tikslą, kaip tą skurdą įveikti. Kai skurdas netolygus, ir vieniems gyventi yra blogiau, kitiems geriau, įsimeta pavydas, ir tada susipriešinimas ir neapykanta vienų kitiems yra neišvengiami. Tai jau valstybės praradimo ir tautos žlugimo prieangis.

Šiandien mes juo einam. Greitai užtrenksim duris už savęs, kur turėjom valstybę, kur ji buvo. Trumpai, sunkiai, bet buvo.

Ką turėsim daryti duris uždarę?

Visaip palaikyti žmonių bendrumą. Mažiausiuose dalykuose. Vyro ir žmonos. Vaikų. Šeimos. Giminės. Visos šventės namuose – gimtadieniai, vardadieniai, jubiliejai turėtų būti tradicijos, kurios nekinta, kuriose jautrumo ir gerumo dvasia yra ir seno, ir naujo elementas. Nepriklausomybės datų minėjimai su tiesa apie jų praradimą, bet dar labiau – su įžvalgom, kaip gyventi toliau. Teritorinių bendruomenių kūrimu, profesinių sambūrių organizavimu. Ir kiek įmanoma – etninės, tautinės bendrystės, galimybių pasisemti jėgų iš šio bendrumo priminimu. Ir ieškojimu, kaip ir bevalstybiniame būvyje organizaciškai išreikšti tą nacionalinį bendrumą ir vienijimąsi, kaip per jį realizuoti savo tautinio reprezentavimosi ir angažavimosi galimybes.

Yra priemonių atsilaikyti.

Tik nereikia užmiršti, kad viskas prasideda nuo mažo, nuo ištakų. Nėra žemo ir aukšto lietuvio. Yra tik tokiais save laikantieji.

Yra tik tikri ir netikri lietuviai – tie, kurie su Lietuva, ir tie, kurie prieš ją.

2004 03 19

14.57. Per visą gyvenimą perskaitai vis dėlto labai nedaug knygų. Televizijos ir kompiuterijos eroje tas jų skaičius dar sumažės.

Iš tų perskaitytųjų tekstų patikusių yra nedaug, o mėgiamų – dar mažiau. Bet juos prisimeni su malonumu. Kai kurie tekstai yra tokie svarbūs, kad gali būt laikomi dvasinės brandos riboženkliais. Kodėl aš jų nesurinkau į vieną vietą?

2004 03 20

11.41. Ankstų šeštadienio rytą Vilniaus Pilies gatve eina senas švedas. Na, skandinavas. Juos nesunku atpažinti. Tokie dar užsilikę savo trokštosios imperijos erdvių žiūrinėtojai. Gal netgi tik kontempliuotojai.

Eina sau senas švedas, žmonių dar nedaug, eina sunkiai keldamas jau kiek palinkusias kojas, tarpais pasiremdamas lazda, taip, dėl viso pikto, nes jos dar nereikia būtinybiškai. Eina, nematydamas žmonių, visas susitelkęs kažkur į namų stogus, greičiau gal gatvės konfigūracijas, eina, ir matai, kad jis visas – tame ėjime erdvėj. Žmonės jam seniai nusibodę. Jis juos pažįsta. Jie tokie pat Švedijoj, Norvegijoj, Danijoj, Ispanijoj, Lietuvoj. Visur. Su nedideliais skirtumėliais, kurie neturi didesnės reikšmės. O štai erdvė turi. Ji turi kažką, kas traukia jon kaip begalinumo paslaptis, toks su baime sumišęs paslapties saldumas, ji pilna netikėtų inkliuzų, kraštovaizdžių peizažų su upių svaiginančiais posūkiais, miestų konstrukcijų su maloniais ir brutaliais gelžbetoniniais, geležiniais, mediniais horizontų iškarpymais, jūrų, kurios arčiausiai priglunda prie erdvių vidujybės ir žaidžia begalinį bangavimą ir štilių džiaugsmą. Ką pamatė senas švedas Pilies ir Didžiosios gatvių sankirtoje, kad jis visas vėl pakilo virš to mažo, dailaus provincija kvepiančio keistųjų baltų senamiesčio, kuriame taip trumpai teužsibūdavo visi jų valdovai, vėl ir vėl palikdami savo karingą ir ambicingą tautą pavieniui vaikščioti istorijos paraštėmis?

Nesvarbu, ką pamatė senasis švedas. Greičiausiai – dar vieną įdomų posūkį savo paskutinių sąlyčių su jo buvimą globusia erdve.

Svarbu, ką jis jau turi ir nešasi savy: savo žemę, savo erdvės tašką, prie kurio pririštas nuo gimimo ir ryšys su kuriuo, tas kartais kategoriškas pririšimas brangesnis už visus nutrūkimus kartu sudėjus, nes kad ir kokia saldi yra erdvės siūloma laisvė, dvasios laisvė pasirinkti ir turėti savo sąsają su erdvę erdve tedarančia žemės vieta yra tas pat, kas erdvėn traukiančią sielą turėti dar savyje, sau. Būti dar neišėjus.

2004 03 21

9.45. Nusiperku naują rašiklį. Pigų, už 99 centus. Net keistadaugelis du ir daugiau litų siekia. Bandau atidaryt – nenusiima: nei atsukt, nei numaut. Kas gi čia? Skaitau: CENTRUM Plastma 0.5. Ar nebus čia tik nacionalinės gamybos rašiklis? Nes ką gi gali reikšti tas Plastma – tik plastmasės įmonės pavadinimą.

Šiaip ne taip nulupu dangtelį. Rašo irgi kaip su degtuku. Ir visas tas rašiklis – kaip pagaliukas. Bet kodėl nuolaidžiai galvoju: nieko, išrašysiu. Tik jeigu žinočiau, kur ta plastma, parašyčiau, kad gamintų lengviau atidaromus tuos rašiklius, bet gamybos neatsisakytų: įgus, pagerins kokybę ir pasidarys konkurentiški. Dabar visi taip turėsim elgtis, jei norėsim prasimaitint savo žemėj. Aišku, prieš tokius prakeiktus lietuvių nacionalistus bus nuolat keliamos Briuselio ekonominės pajėgos, bet nieko nepadarysi: mes jau turim santykių su Maskva patirtį, o gyventi norim ir dabar.

Paskui sužinau: jokia ne nacionalinė Lietuvos firma gamina tuos čia parduodamus nekokybiškus rašiklius, o normali internacionalinė. Kurios produkcija skirta tokiems kvailiams, kaip tu.

2004 03 22

7.57. Jeigu mūsų partija apsispręstų eiti į Europos Parlamento rinkimus, tai pagrindiniu uždaviniu turėtų laikyti Europos Konstitucijos priėmimo sužlugdymą. Būtų gerai, kad galima būtų pasiekti, jog visa Lietuvos deputatų delegacija išvyktų su šūkiu: JOKIOS KONSTITUCIJOS! Konstitucija iš principo yra valstybės požymis, o parengtoji Europos Konstitucija yra federalinio tipo unitarinės valstybės pagrindinis įstatymas. Naujiesiems lietuviams nepriklausomybė nebesvarbu, jie mielai derasi dėl detalių ir jiems teksiančios valdžios dalies, o ne dėl esmės. Esmė – jokios Konstitucijos.

2004 03 23

7.51. Daktariškas anekdotas: gydysim, ar tegul gyvena?

2004 03 24

11.07. Partijų išsigryninimas ir telkimasis darbui Europos Sąjungos sąlygomis vyksta itin nepalankiomis aplinkybėmis: viena vertus, priekin veržiasi populistų bangos, kita – žmonės dar turi vilčių dėl Europos Sąjungos paramos Lietuvai, todėl dalis jų bus linkę atiduoti balsus už integratorius, ypač – socdemus. Atsimenant visuotinį nusivylimą partijomis ir – pastaruoju metu – politika apskritai, surinkti darbingas partines komandas yra nepaprastai sunku. Ir vis dėlto tokių ilgalaikiam darbui be politinio atlygio nedelsiant, jau per šiuos rinkimus, pasiryžtančių žmonių atsiranda. Jie pakeis požiūrį į partijas visuomenėje. Tačiau pagarba tokiems pasiryžėliams turi būti parodyta jau dabar!

2004 03 25

11.18. Didelės baltaplunksnės anties patinas tūpia į seną medį ir vos neiškrinta. Ir atsitik tu man šitaip anties akivaizdoj!

2004 03 27

6.56. Gerai išsituštinti – rimtas darbas. Nepavyko – ypač, jei prieš kelionę – prasta bus diena. Tauta į tą darbą žiūri su realistiniu džiugesiu: trys šikimai kaip vežimai, – sako. Vadinas, tvarka. Šiandieniniai šnekėtojai apie šikną, šūdą, šikimą, subinę ir pan. yra palaidaliežuviai, pasileidėliai, blevyzgos. Jie nieko nesupranta, nes nieko nemoka darytu rimtai, taigi – gerai. Net šito darbo.

2004 03 28

18.30. „Margiris“, Varėnos laikraštis: NYKSTAME. Praėjusiais metais mūsų rajone gimė 263 vaikai, susituokė 108 poros. Tačiau mirė 518 žmonių, išsituokė 48 poros.

2004 03 29

10.56. Nacionalinis saugumas – ne tik militarinė tavo populiacijos apsauga, nors su ja saugumą dažniausiai tesiejam. Saugumo jausmą visų pirma garantuoja populiacijos reproduktyvumas – kai gimsta daugiau, negu miršta. Paskui – socialinės garantijos: kad ryt turėsi ką pavalgyti, kuo apsirengti, kur gyventi ir kur dirbti. Kad valstybė funkcionuoja gerai: jei reikia ką spręsti, kad spręstųsi, į savo biurokratus kreipusis. Na, ir žinoma, kad tavo žemių, tavo valstybės, tavo tau priklausančių erdvių niekas nerevizuos.

Kaip visa tai atrodo šiandien?

Viskas griūva. Tolimoj perspektyvoj nebegali atrasti jokio pastovumo. Kuo gyventi žmogui? Tik savim?

Tai labai rimta šiuolaikinio pasaulio problema – visiškas buvimo neapibrėžtumas, visiškos vienatvės jausmas.

2004 03 30

9.54. Politika man jau praeitis. Ir dar tokia praeitis, į kurią nebesinori grįžti jokiu būdu. To dar betrūko, kad aš, atkūrinėjęs Lietuvos valstybę, dabar ją „tobulinčiau“ naujojoj sąjungoj! Galiu būti ideologijos formuotoju, galiu būti politikos mąstytoju, bet vėl nertis į praktines partines pinkles – ne, niekada. Tik kolei kas dar nepavyksta tų pareigų atsikratyti.

2004 03 31

10.21. Jau dabar skleidžiasi tikrasis ES veidas: perkamąja galia galėsim susilyginti geriausiu atveju po 20–25 metų, maisto prekės brangs du kartus, šiluma du kartus, prekės turės gauti C ženklą, žmonių išvykimas darbams – tik pagal kvotas, imigrantus turėsim įsileist, atominę elektrinę uždaryt ir t. t.