Balandis Spausdinti
2004
Parašė Romualdas Ozolas   
Penktadienis, 30 Balandis 2004 23:17

2004 04 01

16.53. Laikas eina į mus reiškiniais, daiktais, ženklais. Apglėbia ir paskandina. Arba nukrinta kaip lašas, kurio nė nepastebėjai. Buvo skirtas ne tau.

Didis yra pasaulio laikas, nors ir ne begalinis. Nes apie laiką galima kalbėti tik kaip apie erdvėlaikio ribojimąsi. Į Visatas, pasaulius, pagaliau žmones, kur jau galimas džiaugsmas ir liūdesys, istorija ir idiotizmas, meilė ir mirtis. Tie žmogiškieji laiko perdirbiniai. Ir atmintis.

Kokia svarbi žmogui pasirodė atmintis, rodo tas faktas, kad jai kaupti ir stimuliuoti buvo išrastas ženklas: gestas, žodis, raštas. Atmintis – žmogaus sielos turinys. Pati siela nekinta – koks gimei, toks mirsi: geras – tai geras, piktas – tai piktas. Siela per gyvenimą tik prisikaupia atminčių, kurios švelnina piktųjų grubumą, mažina gerųjų patiklumą – apdoroja, „sukultūrina“ mus, kartais – sėkmių atvejais – įjungia į žmonių bendruomeninį gyvenimą, netgi išveda prie istorinės atminties bedugnės.

Siela, pati būdama būties atmintimi – ikilaikiškojo buvimo prisiminimu, visada turi polinkį veržtis į gėrį ir grožį. Ženklas jai padeda primindamas. Atmintis yra žmogiškoji amžinybės pastanga.

2004 04 05

22.26. Nenorėdamas mirti nuo kraujo užkrėtimo, nupjauti koją pasidavė Maschadovo asmens sargybos vadas – jaunas, visai žilas gražuolis čečėnas. Guli jis nuogas ant ligoninės stalo, o ašara bevališkai rieda per veidą ausies link. Čečėnai lūžta. Lūžta, nes nulūžo tauta – pripažino, kad turi prezidentą, vyriausybę, Konstituciją, nors jos – okupacinės.

2004 04 06

8.02. Vakarykščiame „Visuomenės interese“ svarstoma, ką reiškia Rolando Pakso laikysena apkaltos metu: neateina į apkaltos posėdį, per televiziją sako kalbas tautai ir pan. Ir pripažįsta, kad ir kalba smigs dalies žmonių širdin, ir laikysena ištisai į rinkimus nukreipta, ir apskritai – kaip kad svarstom, koks gyvenimas bus po Pakso, taip turėtume neatmesti, kad po Pakso nebūtinai bus be Pakso, gali būti, kad ir su Paksu.

Kai kuriuos tai nirtina jau pokalbio metu. Taip jie užsiveda. Toks yra Matonis – Audrius Matonis. Štai tik viena jo frazė. Kai psichologas pasako, kad geriau, kai žmonės gyvena su viltimi, Matonis rėžia, rėžia komjaunuoliškai kietai: geriau, kad be kvailos vilties!

Gyventi be vilties – tai merdėti, tai mirti. Matoniui nesvarbu, kad, praradusi viltį, „antroji Lietuva“, kaip pasakė vienas teisininkas, imtų sparčiai merdėti. Jam svarbu, kad tik Paksas netektų rėmėjų, netgi ne tai – kad Pakso tiesiog nebeliktų. Visa kita nesvarbu. Paksas vakar atvirai pasisakė esąs kovotojas prieš sistemą, prieš korumpuotą valstybinį mechanizmą, dargi susitapatindamas su tais žmonėmis, kurie nekenčia to valstybinio korupcionizmo, ir dabar kartu su Paksu turi žūti kad ir pusė Lietuvos, kad ir visa „antroji Lietuva“ – Sistemai nepritarsianti Lietuva, bet žūti turi! Kitaip nebus gyvenimo jiems, tos sistemos architektams, statytojams, trimitininkams ir vėliavnešiams. Kuo tai skiriasi nuo nelabojo atminimo Josifo laikų?

Visuomenės žiaurumas begalinis. Bet jį pralenkia Sistemos valstybinis žiaurumas. Žmonės užmušinėja vienas kitą dėl keleto litų, iš keršto, esama jau ir skerdynių iš malonumo. Bet šita apkalta, jeigu ją taip galima vadinti, demonstruoja tokį kolektyvinį, organizuotą žiaurumą, kuris pralenkia stalininį, nes yra žymiai subtilesnis ir reiškiasi tuo, kad sukuriamos tik sąlygos, o žmonės žudosi ir žūva jau savanoriškumo peripetijose.

Komunizmo patirtis kapitalizmui, pasirodo, labai praverčia. Dabar lieka tik žiūrėti, kuo užaugs šitas mulas.

2004 04 08

22.32. Visi Vakarų laikraščiai beveik vienbalsiai šneka apie Pakso atstatydinimą kaip apie Lietuvos galutinį atsiskaitymą su Rusija. Bet Europos vienas kitas leidinys pastebi esmingesnį momentą: R. Paksas buvo prastuomenės prezidentas, panašus į dabar kylančius Čekijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje. Kažkodėl neminima Lenkija – gal ten esama pakankamai vieningo „aukštuomenės prezidentą“ po A. Kvasnievskio palaikysiančio fronto?

Lietuvoje – nepaprastai keista – randasi naujų visai jaunų žmonių, kurie, atrodo, pasiryžę savo politinę karjerą konstruoti ant vienytojų platformos, ne žodžiais, o darbais sieksiančių, kad Lietuvoje nebūtų „ sėkmingųjų“ ir „nesėkmingųjų“ kvartalų, kad visi galėtų gyventi kaip žmonės Lietuvoje.

Kad „rimtosios partijos“, kaip didžiąsias šiandien bando vadinti kai kurios nerimtos TV, su savo buku egoizmu visiškai bankrutavo ir dabar desperatiškai bando rasti bendruomeniškumo, atjautos ir kitų panašių motyvų savo šio etapo propagandai – nieko naujo. Bet kad jų beviltiškas pasenimas tų naujųjų reiškinių fone atskiriamas, įžvelgiamas beveik be pastangų, kaip banalus akivaizdumas, yra irgi svarbus naujosios politinės situacijos faktas.

2004 04 09

10.28. Niekas nėra deramai akcentavęs, kad ginčytis apie Prezidentūros skandalą ir ypač pozicijas jo atžvilgiu produktyviai galima tik tokiu atveju, jeigu nustatai ir išsiryškini požiūrį į tai, ar skurdo ir prabangos santykis ir ant jo susiformavęs gyvenimo būdas bei politika tau priimtini, ar ne.

Jei priimtini, tu negali būti Pakso šalininkas.

Jei nepriimtini, tu juo negali nebūti.

Nors labai gaila. Mat problemą sutapatinti su Paksu – reiškia ją pervesti į visai kitą plotmę ir suteikti galimybę mušti save tais Pakso veiksmais, kurie yra Pakso asmens problemiškumo sukurti, o ne skurdo problemos pagimdyti.

Pabandykit įsivaizduoti, kad prastuomenės prezidentas, kaip R. Paksą apibūdino vienas Vakarų Europos laikraštis, yra ne R. Paksas, o P. Raksas, kad šis Raksas nėra susijęs su jokiu Borisovu, kaip galimu Rusijos agentu, – kaip tada galima būtų kautis su juo dėl korupcinės biurokratinės sistemos išsaugojimo? Pakaktų apkaltinimo, kad Prezidentas kišosi į „Žemaitijos kelių“ akcininkų santykius? Kur šiandien jau būtų nuvesti 2003 metais pradėti, pamažu slopinti, bet Prezidento atkakliai dienos švieson vesti procesai?

Taigi, R. Pakso elgesio nešvara buvo tikra palaima „sėkmingųjų frontui“, lemiamo pavojaus valandą susivienijusiam ir laimėjusiam: visi jų sukurstyti gaisrai dabar ramiai išblės, ir bus, kaip ir iki šiolei.

2004 04 10

9.57. Kondoliza Rais, JAV Prezidento padėjėja nacionalinio saugumo klausimais, tris valandas buvo apklausinėjama atvirame Kongreso komisijos Rugsėjo 11 katastrofai tirti posėdyje.

Keletas dienų iki to viena iš specialiųjų tarnybų vertėjų, Sibil Edmo, remdamasi arabiškais pranešimais buvo pareiškusi, kad Dž. Bušas apie PPC užpuolimą žinojo žymiai anksčiau ir nesiėmė jokių priemonių nelaimei išvengti.

K. Rais į klausimus atsakinėjo, piešdama plačias panoramas, nesileido nutraukiama, pripažino teroristinių grasinimų buvimą ir net gausą žymiai anksčiau, negu įvyko tragedija, pasakojo apie sunkumus, kylančius aiškinantis visų tokių pranešimų autentiškumą ir patikimumą, – ir tokiu būdu išplovė tiesų kongresmenų klausimą, žinojo Prezidentas apie rengiamą pasikėsinimą, ar ne.

Dž. Bušas, klausęs savo padėjėjos kalbos per televiziją rančoje, įvertino ją aukščiausiu balu: Kondoliza savo darbą atliko, atliko be priekaištų.

Visiems aišku, kad Dž. Bušas apie užpuolimą žinojo, tik nekreipė dėmesio, gal netgi sąmoningai. K. Rais pasirinktas geopolitinis atsakymų stilius vieną klausimą suskaldo į tūkstančius klausimėlių, ir apklausa atsakinėjant taip–ne darosi tiesiog neįmanoma.

14.24. Rusiškas anekdotas. Du draugai laidoja trečią. Kai palaidoja, vienas iš jų išsiima pusę litro ir prie kapo padeda tris stikliukus. Paminėsim, sako. Kodėl tris, klausia bendras. Negi tu manai, kad jis tiek negyvas, kad negalėtų išgerti?

2004 04 11

11.43. Saulė – gyvenimo amžinumo garantas. Ką apie amžinybę turi galvoti šių laikų žmogus, kuris yra priverstas žinoti, kad Saulė kažkada vis dėlto užges?

2004 04 12

14.42. Kuo išvirs Lietuva, kur ji numutuos, blaškydamasi tarp akivaizdaus melo ir neabejotino tiesos poreikio, kurio kolei kas niekas nesugeba patenkinti? Nėra tikro, aiškaus ir teisingo to proceso, kuris vadinamas Prezidentūros skandalu, įvertinimo ir paaiškinimo visiems žmonėms suprantama kalba. Nėra. O laikas eina ir kloja dulkėm faktus, ir lieka tik nusivylimo ir nepasitenkinimo jausmai, kurie dėl savo visuotinumo ir neapibrėžtumo tampa nepasitenkinimo savo valstybe, visa Lietuva nuostata bei – kai kuriais radikalesniais atvejais – ideologija.

2004 04 18

19.53. Man nebereikia politinio turgaus. Aš nebetikiu geresniu valstybės sutvarkymu. Nebenoriu apie tokias galimybes meluoti žmonėms ir vadinti tai rinkimine agitacija. Lietuvoje nieko nebepakeisi: reikalinga revoliucija. Apie tai aš kalbėti galiu, nes tai tiesa. Galiu ir daryti revoliuciją. Nes tai vienintelis tikras veiksmas. Bet dabar apie tai irgi kalbėti bergždžia: žmonės dar per daug tiki gelbėtojais iš Vakarų. Jie turi dar per daug vilčių. Kol ji, revoliucija, subręs juose, manęs jau nebebus. Todėl noriu tyloj apmąstyti savo vilčių žlugimą, pamatyti, kas jame ne tik mano, kas visų. O mąstant – pajusti saulės kilimą rytą ir gesimą vakare, pereiti per ryto rasą kieme ir miške, permirkti po lietum. Greit viso to irgi nebebus, o man tai liko nepakitusiomis vertybėmis.

2004 04 19

8.54. Visi ir nuolat kalba apie gerą anglų kalbos mokėjimą. Į valstybės tarnybą netgi negali būti priimtas, jeigu anglų kalbos nemoki. (Rusų kalbos atžvilgiu tokios nuostatos anoje okupacijoje nebuvo.) O kad nemoki lietuvių kalbos – kad nors kas! Kokia jau dabar šnekamoji lietuvių kalba – netgi jos fonetika, nekalbant apie sintaksę, leksiką, kinta ne dienom, valandom. Užrašai. Kokie šiandien oficialūs užrašai? Ir kaip tu ką nors gali pakeisti, jeigu tai, ką čia rašai ar galvoji, lieka uždaryta, o tai, ką daro elitas, yra lunatiškas tolimas nuo savo tautos kamieno, pusiau girtas išėjimas iš savo tautos.

Kai elitui bus pateiktos sąskaitos, ar nebus per vėlu?

2004 04 20

11.50. Ar pakankamai aiškiai esame įsisąmoninę faktą, jog Dievas pirma sukūrė pasaulį, o tik paskui – žmogų? Vieta, kurioje žmogus gyvena, turi būti, kad žmogus apskritai galėtų gyventi. Tai ir žmogaus priklausomybės nuo aplinkos fundamentalumo argumentas. Ar ne dėl to pagrindinė narystės Europos Sąjungoje sąlyga – žemės užsieniečiams pardavimas? Ar ne iš Biblijos ta nuostata ir transkribuota į dabartį, kai prasidėjo lemiamas puolimas prieš visas tautas ir civilizacijas?

2004 04 21

21.50. Moteriškas anekdotas. Pareina žmona, du krepšius pirkinių nešdama. Jos aukšte atsidaro liftas, o ten, prieky – nuogutėlis gražuolis, tikras Apolonas. O Dieve, sušunka žmona, užmiršau nupirkti kiaušinių!

2004 04 22

8.46. Vos tik Smailytė atliko savo vaidmenį ir pasirodė, kad daugiau ji niekam netinkama, ji paversta skandalinga, bet pageidautina elito paraščių ponia. Žodžiu, visai priimtinu ir kone teigiamu aukštuomenės personažu.

Kai tik Borisovas pradėjo pulti Paksą, jis pradėtas pervertinti ir dabar yra daromas vos ne herojumi. Viena televizija ima interviu, koks Borisovo akimis blogas yra Prezidentas Paksas, kita su užuojauta kalba, kad dėl arešto žlunga Borisovo įmonė. O štai neseniai net nacionalinė TV apsisprendė ir Borisovą parodė visai teigiamai: žuvusio lakūno šeimai Borisovas išmokės lyg tai kompensacijas, lyg tai suteiks paramą nelaimėje. Žodžiu, padės. Kai kiti tyli.

2004 04 23

7.46. Ir štai artėja rinkimų startai: į EP, į Prezidento postą, į Seimą. Ir eina perėjūnai, nupirkti partinių priešininkų, eina kad ir regioninėse, bet pirmosiose gretose. Eina iki naujų rinkimų, kada juos perpirks vėl kas kitas.

2004 04 25

9.04. Visiškai nieko nebenoriu. Na, gal dar sutikčiau skaityti, vaikščioti ir galvoti. Nežinau, ar konkrečiau rašyti. Vargu ir ar mintys vestų kur nors, dėl ko jas reikėtų ar bent norėtum fiksuoti.

Kas atsitiko? Nieko ypatingo. Tik iki galo išryškėjo, kad mes nebeturim ateities. Lygiai kaip žmogus suvokia, kad prie jo metų prisidėjo ir likusiuosius sparčiau trumpinanti liga, lygiai taip ir pamatymas, į kokias geopolitines koordinates patenka mano natūraliai merdėjanti ir paspartintai marinama tauta, atima norą kovoti su tokiu tikėjimu, bent jau nuoseklumu, su kokiu pasaulio blogiui priešintis norėjau iki šiolei.

Nežinau, gal ir vėl užsikabinsiu už kokio šiaudo. Bet šiandien, jei dar ir esama kažko, ką galėtum pavadinti noru, jis būtų toks: padėti tašką tam, kas buvo.

2004 04 26

11.20. Tauta bepročiuoja. Seimo nariai ir Seimo kanceliaristai praėjusį šeštadienį, likus septynioms dienoms iki Europos Sąjungos, Žąslių girininkijoje pasodino mišką. Iš medžių sukomponuota sugeltonuos dvylika Europos Sąjungos žvaigždžių, o šlaite iš beržų, eglių ir ąžuolų išryškės lietuviška trispalvė. Tokius ar panašius „Europos miškus“ sodino visos 42 Lietuvos miškų urėdijos. NATO ir ES ąžuolus pasodino ir Nepriklausomybės Akto signatarai Atgimimo ąžuolyne Ožkabaliuose. Nežinau, kas gali būti labiau kurioziška ir absurdiška. Tačiau Lietuvoje būtent taip. Klausimas vienas: tai ar galima tikėtis kada nors būsiant kitaip?

2004 04 27

9.00. Nepasitenkinimas politinių partijų ir visų rangų rinkimų finansavimo tvarka darosi toks didelis, kad imamasi ir rinkimų kaip „didelių pinigų“ reiškinio analizės. Ir štai tada atrandama, kad rinkiminių kuo didesnių pinigų tikrasis užsakovas yra žiniasklaida, tiksliau – žiniasklaidos verslas, nes partijoms tie dideli rinkiminiai pinigai yra ne tiek jau trokštamas dalykas – juos reikia iš kažkur gauti, už juos reikia paskui atidirbti. Ir štai einant dar giliau pasirodo, kad žiniasklaida tiesiog reketuoja ir partijas, ir pavienius politikus: moki – ką nors turi, nemoki – nieko negauni, dargi esi malamas. O ir užmokėjęs negali būti tikras, kad prekė bus tokia, kokios panorėjai – ji priklausys ir nuo konkretaus atlikėjo sugebėjimų (dažniausiai – nesugebėjimų) bei jo paties finansinių interesų. Juodasis korupcijos voratinklis pradedamas megzti būtent taip. Būtent taip šiandien viešpatauja finansinė cenzūra, pakeitusi politinę ideologinę cenzūrą.

2004 04 28

8.01. Važiuojam mes su B. V. paskui Petro Pečeliūno karstą, lydim į kapines ir pakeliui kalbamės apie savo žmones. Man seniai žinomas jos konfliktas su G. I. Ji ne kartą jau yra pasakojusi, kaip sustabdė jo diversiją su įvadu knygai apie signatarus. Dabar ji itin akcentuoja vieną motyvą – ištikimybės buvusiesiems.

Kai jis pareiškė, kad, kaip autorius, nieko netaisys – tokia jo teisė, aš labai susidomėjau, nes aiškiai matėsi, kad kai kur reikia taisyt, pasakoja B. V. Parsinešiau tą rankraštį, pasiklojau, pasidėjau du pieštukus ir skaitau. Kuo toliau, tuo labiau savo akim netikiu: Nepriklausomybę atkurti sąlygas sudarė TSKP! Skambinu L. M.: ar skaitei? Ne, bet pasitikiu G. I. Skambinu E. K.: skaitei? Ne, bet pasitikiu. Tada, sakau, atsisėsk ir perskaityk. Skambina po dviejų valandų ir sako: nesąmonė! Tai va. Kodėl aš taip? O todėl, kad po pirmo svarstymo aš išeinu į vieną Signatarų namų kambariuką, ogi kitam – G. I., kalba mobiliuoju. Ir sako: kaip ir tarėmės, viskas išlaikyta, nė kablelio nepakeičiau. Su kuo kalbėjo? Greičiausiai su Č. J. Nė kablelio nepakeičiau!

2004 04 29

8.56. Pasaulis smunka kažkur žemyn. Tas jausmas pakankamai aiškus, pakankamai svarus ir beveik nuolatinis, nors argumentuoti jį faktais nėra taip paprasta, kaip atrodytų vadovaujantis vien ta pajauta.

Ir vis dėlto: jeigu būtų atliktas toks sisteminis visų tą jausmą pabudinančių, palaikančių ir sustiprinančių faktų išdėstymas, neabejotinai gautume labai ryškų didžiulės nuošliaužos vaizdą. Ar keletos nuošliaužų, kurias sudėjus susidarytų toks nuošliaužų pasaulio vaizdas.

Tebūnie tai mūsų savijautos paliudijimas ateičiai.

2004 04 30

21.17. Koncertas Katedros aikštėje, surengtas LTV iniciatyva stojimo į Europos Sąjungą proga, nykus ir dirbtinai egzaltuotas.

Koncertas Europos aikštėje, surengtas komercinių televizijų, jaunatviškesnis. Tačiau irgi dirbtinai linksmas. Jaunimas susirinkęs kaip į eilinį koncertą – pasiklausyti, ką nemokamai parodys.

Ir viename, ir kitame kalba Adamkus ir Zuokas. Į Katedros aikštės kalbėjimą dar priima Malinauską. Adamkus užsiima aiškia rinkimine agitacija: senas, bet veržlus ir patikimas.

Net šventės metu, kaip yra vadinama šita gedulo diena, Lietuva nesugeba atsisakyti politikavimo.

Net tokiu štai metu nesugebama susirinkti į vieną koncertą – konkuruojančios firmos surengia du. O firmos – žiniasklaidos klanai. Ne valstybė. Jos ir čia nebėra.

Kas svarbiausia, nedaugelio tepastebėta: koncerto estrada Katedros aikštėje pastatyta toje pat vietoje, kur buvo pirmoji Sąjūdžio pakyla, kur viešai keltos pirmosios trispalvės. Dabar jų nė vienos. Viena didelė geltona su užrašu „Švyturys“ (alus).