Gegužė Spausdinti
2004
Parašė Romualdas Ozolas   
Pirmadienis, 31 Gegužė 2004 23:16

2004 05 01

9.54. Net jeigu sąjungoje ieškotum teigiamybių, jų negali pradėt skaičiuoti, nepasakęs svarbiausio dalyko: kiekviena sąjunga susilpnina kiekvieną jos narį. Tik visapusiškai įveikdamas save su savo trūkumais kiekvienas – žmogus, tauta – gali augti bręsdamas. Sąjunga palengvina kai kuriuos problemų sprendimo barus ir šitaip susilpnina subjekto galias bent jau tuose palengvinto buvimo baruose. O iš esmės – ir visumą.

10.45. Visa vakar diena – balandžio 30-oji, visokių koncertų ir kitokių linksmybių Lietuvos ir kitų Vidurio Europos valstybių priėmimo į Europos Sąjungą proga – buvo man juodo siaubo diena. Atsiminsiu ją kaip didžiausią savo gyvenimo tragediją.

Kas pasidarė su lietuviais? Kas pasidarė su Lietuva? Nebetenka savo valstybės, o jie geria, ryja ir dainuoja. Kas tai? Sapnas? Miražas?

Ne, ne sapnas. Nuo šiandien Lietuvos Respublikos nebėra. Nuo šiandien mes vėl sąjungoje, už mus vėl spręs ir gyvens kiti.

O gal Nepriklausomybės nė nebuvo? Gal mes tiesiog nuo vieno šono apsivertėm ant kito?

2004 05 02

10.35. Vakarykštis protesto prieš Nepriklausomybės atsisakymą stojant į Europos Sąjungą mitingas – keliolikos žmonių sambūris prie Mickevičiaus paminklo, kur 1987 metais įvyko protesto prieš Tarybų Sąjungos vykdomą Lietuvos okupaciją mitingas. Tai iš tiesų ne mitingas, tai pasikalbėjimas tų, kurie čia susirinko, pasidalijimas skausmu, kad tauta nesupranta, ką daro, vilties išsakymas, kad tolydžio supras ir kad mes dar kartą atsilaikysim. Pro šalį einantieji stabteli, pasiklauso ir nueina. Kai kas numoja, kai kas nusišiepia. Oficialioji propaganda kol kas galinga. Tačiau rezignuoti dėl to – reiškia nusižudyti. Einu namo ir sakau sau: bus kitaip, ir tu pirmas padarysi, kas įmanoma, kad tikrai būtų kitaip.

11.04. Dzūkijos miškas – visai kitoks miškas. Pušys taip rezonuoja mažiausią garsą, kad uodų zyzimas girdisi kaip gaudesys, o tolima gegutė, vos girdima – kažkur netoliese. Tie garsai nėra garsūs, bet jie stiprūs, gryni. Keistai skambanti tyla – štai kas yra Dzūkijos pušynai.

2004 05 03

11.18. Lietuvos spauda kurčnebylė visiems protesto prieš Europos Sąjungą balsams balseliams. Viskas kol kas gruzda kažkur apačiose. Tačiau gruzda. Nieko nuostabaus. Kaip sakė vienas mūsų mitingo prie Mickevičiaus paminklo dalyvis, ir anai okupacijai suvokti prireikė keleto metų. Tada vyrai pakilo ir išėjo į miškus su ginklais. Ir kariavo ilgiausią Europoj partizaninį karą.

2004 05 04

10.50. Į Lietuvos pavasarinę kino šventę atvyksta Žakas Sernas, kuriam surengiamas vienas iš kamerinių vakarų su kviestine publika.

Vakare parodoma nedidukė vieno iš filmų, kuriuose dalyvavo Sernas, ištraukėlė, iš kurios matyti, jog Žakas jaunystėje buvęs, kaip pasako viena vakaro dalyvė, žavus. Pasakyčiau daugiau – šokoladiškai gražus. Dabar jis praplikęs 79 metų vyras, su prancūziškai aktorišku atvirumu sakantis, kad Oskaro Milašiaus jis nepažįstantis (tai atsakymas į klausimą, ar patinka jam Milašiaus poezija), kad apie motinos teatrinę karjerą jis nesidomėjęs, o kad ji parašiusi porą romanų – žinąs.

Iki tolei vakaro dalyviai gal ir nelabai supranta, kam šis vakaras, jeigu nedemonstruojamas koks Serno filmas ar bent jo filmų ištraukos. Bet kai pamažu ima ryškėti, kad Žakas Sernas yra Vasario 16-osios Akto signataro Jokūbo Šerno ir žydaitės aktorės Veros Vainbergaitės sūnus, po tėvo mirties tuoj išvežtas į Paryžių ir taip netekęs ryšio su Lietuva, apie kurią beveik nieko nežinojo, kol pernai Vilniuje apsilankė jo anūkas ir pasakė, kad Vilniuje jis turįs giminių, panoramos istorinė gelmė ima ryškėti.

Pirmose gretose savo vežimėly sėdi Tomas Šernas, Medininkų žudynių gyvoji auka, ir Žakas Sernas, vos prisilietęs tos pusės, sukūkčioja, čia pat susivaldydamas ir atsiprašydamas. Baigia jis savo autorinio vakaro kalbėjimus pareiškimu, kad norįs grįžti į Lietuvą ir būti lietuviu.

Aišku, buvimą lietuviu jis supranta prancūziškai – gauti Lietuvos pilietybę ir likti Italijoje, kurioje dabar gyvena, kartkartėm atvažiuojant čia ir diegiant taip pat ir Lietuvoje ten suformuotą lietuviškumo supratimą – formalinį. Mūsasis supratimas kitoks – neformalus, etninis: mokėti lietuviškai, gyventi pagal lietuvių papročius. Taip grįždavo Lietuvon XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje – pereidami į lietuvių kalba reiškiamas kultūros lytis.

Dabar bus kitaip.

Tačiau ir toks grįžimas yra sugrįžimas. Tuo labiau, kad visas vakaras verčiamas: Sernas – į lietuvių, klausantieji ir klausiantieji – į prancūzų.

2004 05 05

12.42. Įstatymas prieš konkretų asmenį priiminėjamas tik gilios autokratijos šalyse.

Ko gero, teks konstatuoti, kad Lietuva yra būtent autokratinė valstybė.

Algirdo Brazausko spaudžiami, Vytauto Landsbergio padedami, Seimo socialdemokratai vakar priėmė įstatymą, kuriuo užkerta kelią į rinkimus dar kartą eiti Rolandui Paksui. Įstatymo numatomi apribojimai nenumatyti Konstitucijoje, ir Konstitucinis Teismas, jeigu jis dar išlaikė bent lašelį savigarbos, turėtų pripažinti, kad įstatymas nekonstitucinis. Užtat socdemai, ir konkrečiai Aloyzas Sakalas, Teisės komiteto pirmininkas, iki tolei žadėjęs pats kreiptis į Konstitucinį Teismą, šiandien to jau atsisako. Tai dar vienas teisinio voliuntarizmo, būdingo autokratijoms, faktas. Neveltui R. Paksas tą jo blokavimo procesą pavadino organizuotu teisingumu (tai aliuzija į organizuotą nusikalstamumą).

Apie galimybę rinkėjams spręsti tokio pobūdžio problemas nė negalvojama. Tiesa, vienas parlamentaras, aktyvus apkaltos dalyvis, atsipeikėjo ir pareiškė, kad įstatymas yra ne tik antikonstitucinis, bet ir nedemokratinis, nes būtent tauta turėtų nuspręsti, leisti R. Paksui grįžti į Daukanto aikštę, ar ne, o įstatymas iš jos tą teisę atima. Teisingai. Tačiau valdančiajai daugumai tai nė motais. Ši nuostata – kad Tautos atstovai yra protingesni už Tautą ir sprendžia teisingiau už ją, pradėjo įsigalėti nuo 1996 metų, kai valdžion grįžo konservatoriai, ir leido padaryti tokius žingsnius, kaip privatizuoti strateginius ūkio objektus, tarp jų „Mažeikių naftą“, laivyną ir kt.

Dar daugiau: ir į Europos Sąjungą, jau nebe valstybių sąjungą, o sąjunginę valstybę, siūloma eiti be Tautos referendumo – te Seimo nariai nubalsuoją, to visiškai pakanką. Tai dar baisesnis Tautos galių uzurpavimo aktas, kurio teisingas pavadinimas būtų toks: elito sąmokslas prieš Tautą.

2004 05 06

10.32. Štai sėdi LTV ekrane „Be pykčio“ laidelės herojai istorikai ir kalbasi apie Lietuvos ir Lenkijos santykius. Laida skirta geros kaimynystės sukakties sutarties 10-mečiui. Dalyvauja Lenkijos dienraščio žurnalistas, akredituotas Lietuvoje, mokantis lietuviškai.

Vedėjas klausimus pateikia, tarsi sėdėtų ne Lietuvoj, o Briusely ar bent jau Varšuvoj. Lietuva ir Lenkija jam – aljansas, jau beveik genetiškai įsėdęs į lietuvių kraują. Ribos tarp dviejų valstybių neturi būti, neturi būti jos ir tarp tautų. Susitaikymas ir tik susitaikymas, nepaisant nieko – tokia perspektyvos vedamoji linija. Koks viso to tikslas? Joks. Tiesiog taip turi būti, nes taip yra gerai.

Kas buvo negerai, geriau neprisiminti, sako ir pašnekovai, visų pirma lietuviai – istorikai. Na, gal ir ne visai gerai buvę, kad lietuvių didžiūnija nuėjo į lenkų kultūrą – per kalbą; bet savo žemes, savo valstybės atskirumą atkakliai gynė. Lenkų žurnalistas sako, kad blogai buvę Plechavičiaus rinktinės konfliktas su Armija Krajova. Bet šiaip visi konfliktai buvę buitinio pobūdžio. Iš visų, su kuo konfliktavę lietuviai, sako mūsų istorikas, konfliktai su lenkais pareikalavę mažiausiai aukų. Matyt, tai pasąmoniškas brolystės reiškimasis.

Ateitis apskritai rožinė. Čia jau lenkas neiškenčia ir sako, kad ji jau dabar problemiška. Lenkija norinti didvalstybės vaidmens ir reiškia pretenzijas Vokietijai ir Prancūzijai, o Lietuva norinti gerai gyventi už Lenkijos nugaros. Gal ne visai taip, juokauja vienas lietuvis: kai kas įstojimą į Europos Sąjungą laikąs Mindaugo siekio įvykdymu, dabar reikią įvykdyti Vytauto siekį. Humoras, atseit.

Vos ima atsakinėti kuris iš lietuvių, vedėjo akys pasidaro panašios į periskopą, veidas atlėgsta tik tada, kai pro galimas paliesti problemas praeinama pro šalį. Užtat pabaigoj su tikru palengvėjimu galima pareikšti, kad ir apie sudėtingus klausimus galima kalbėti be pykčio.

Kad be pykčio – gerai. Bet kodėl – meluojant?

Kodėl meluoja net lietuvių istorikai? Ką jie tokiu būdu tikisi laimėti?

2004 05 07

8.28. Paskendę savo kasdienybės sumaištyje, gindamiesi nuo jos jausmų, minčių ir įvykių, ar pastebim, kokia visuotinė yra gyvasties kančia?

Tai ne tik žmogaus, gyvulio, gyvūno – tai viso, kas gyva, kančia, savo jautriųjų ląstelių davikliais reaguojant į visą tą pasaulio judėjimą, iš kurio kiekvienu momentu gresia sunaikinimas ar bent jau bandymas tai padaryti, geriausiu atveju besibaigiąs įskaudinimu. Žmogaus gyvenimas apsuptas tokio technologinio sluoksnio, kad jam jau sunku beprasismelkti iki skausmo ir kančios realybės, žmogus netgi svajoja sukurti nuo tokių jausenų laisvą savęs patobulinimą – kiborgą. Jeigu įvykdys šią į kliedesį panašią užmačią, pats savo rankomis bus baigęs pasaulio istoriją. Nes skausmas, tapęs jausmų kančia, tėra vienintelis bet kokio žmogiškumo pamatas, nes iš jo gimsta tai, kas tikrai žmogaus sukurta – atjauta ir dora.

2004 05 08

7.23. Iš kalbų Seime, minint Europos dieną.

Iš tribūnos:

– Laikinasis Lietuvos Respublikos Prezidente! Laikinasis Seimo Pirmininke!

Iš salės:

– Laikinoji Lietuva!

2004 05 09

8.57. Kiekviena naktis – maža mirtis. Kiekvienas rytas – atgimimas. Kiekviena diena – naujas gyvenimas. Su viltimi jį nugyventi geriau, negu praėjusį.

8.59. Europos Konstituciją reikia skaityti ieškant joje ne to, kas parašyta, o kas neparašyta.

Nes atsimenat diskusiją, įrašyti ar neįrašyti į europinių vertybių eilę krikščioniškąjį paveldą – neįrašyta. O tai juk esmė.

Kas tai suprato, tas rado raktą.

9.29. Iš Airijos grįžęs A. Brazauskas, sakoma, gana kategoriškai pareikalavęs socialdemokratų frakcijos Seime paremti konservatorių teikiamą Prezidentų rinkimų tvarką keičiantį įstatymą, pagal kurį Rolandas Paksas būtų išeliminuotas iš rinkimų. Kad tuo įstatymu keičiama rinkimų tvarka jau vykstant rinkimams ir yra grubus teisinės tvarkos pažeidimas, kad įstatymas yra nukreiptas prieš asmenį, o tokio pobūdžio įstatymai galimi tik autokratinėse santvarkose, netgi kad įstatymo normos nėra numatytos Lietuvos Konstitucijoje – niekas nebesvarbu. Ką visa tai reiškia? Tai gali reikšti tik viena: kaip ir Maskvos laikais, Briuselis mūsų Premjerui davė tokių vertingų nurodymų, kad nevykdyti jų jis negali.

2004 05 10

8.21. Labiausiai man gaila vaikų. Gaila dėl to, kad jiems teks pergyventi visokius siaubus, kuriuos mes jiems sukūrėm. Gaila, kad jie sirgs ir kitaip kentės, o ne tik džiaugsis saule ir žvaigždėm. Gaila, kad jų prigimtis pateiks jiems problemų, kurių negalėjo numatyti nei tėvai, nei patys vaikai. Gaila, kad jie sunkiai gyvenę, sunkiai mirs, taip ir negavę to, ką svajojo savo vaikystės vakarais.

Bet yra viena sritis, kur mes galim savo gailestį pakeisti vaikų gynimo veikla. Tai vaikų išnaudojimas tėvų viešajam gyvenimui – tėvų populiarumui, tėvų tėviškumui rodyti ir tvirtinti. Kodėl prezidentai tįsia į sales savo dukras ir sūnus? Vaikai nori? O kai tėvai pasitraukia iš politinės arenos ar krinta – vaikai nebenori? Visą gyvenimą jie nori ir norės to, ko nei verti buvo, nei nusipelnę, nei pagaliau sveiko proto žvilgsniu reikalo būta! Kiek vaikų įvairiausiuose lygiuose padaroma lėlėmis, statistais, iškamšomis, visai nesirūpinant, kas vyksta jų viduje. O juk vyksta didys dalykai – skleidžiasi jaunas gyvenimas, mezgasi jo stereotipai ir standartai, jo stilius, jo turinio užuomazgos. Ar pagalvojam apie tai? Tikrai ne.

2004 05 11

9.06. Taip, reikia pripažinti, lietuviai savo agresyviausia ir valdžios saugoma dalimi kibiai ropščiasi į materialinės gerovės pozicijas. Tokie gigantai, kaip „Achema“, „Vilniaus prekyba“ nėra, žinoma, globalaus pasaulio galiūnai, bet regione turi galimybę pakovoti ir už save, ir už tuos, kurie aplinkui.

Ir unijos su Lenkija laikais Lietuvos teisė ir galia patikimai saugojo Lietuvos bajorų ir didžiūnų interesus: neleista pardavinėti žemės kitašaliams, Seimas atkakliai kovojo už lygiateisę su lenkais savo piliečių padėtį ir pan.

Materialiniai interesai ir anoje, ir šioje unijose, atrodo, bus bandomi saugoti gal ir pakenčiamai.

Tačiau kultūrinė sąmonė ir šiandien juoda kaip naktis. Kai anais laikais krikštas užliejo Lietuvą, užliejo ir jos kalbą: su katalikybe atėjo lenkybė. Kai dabar globalusis kapitalas ima dengti Lietuvos gyvenimą, į dvasinį pasaulį veržiasi tą kapitalą aptarnaujanti anglų kalba ir išstūminėja lietuvių.

2004 05 12

9.52. Na štai, ilgai laukti nereikėjo: jau ir išryškėjo nacionalinių europarlamentarų tipai. Jų tebus du: nacionalai ir europidai. Gal ir kokį kitą vardą gaus kuri grupė galiausiai. Tačiau dabar į EP rengiasi vykti tie, kurie savo tikslu laiko Lietuvos interesų gynimą, ir tie, kurie mano, kad jų paskirtis – bendrų Europos reikalų atstovavimas.

„Lietuvos žiniose“ (2004 05 11) Andrius Navickas, bernardinų elektroninio laikraščio redaktorius, vienas labiausiai žiniasklaidos dabar eksploatuojamų euroentuziastų, sako tiesiai: „Europarlamento rinkimuose balsuosiu ne už „pramušinėtojus“, bet už tuos, kurie į Strasbūrą važiuos spręsti visų mūsų, t. y. Europos reikalų. Jei iš tiesų esame viena Europos tautų šeima, tai, kas gerai visai Europai, gerai ir Lietuvai bei atvirkščiai.“

Ką bepridurti! Nebent priminti, kad panašiai kalbėjo ir Maskvos internacionalo entuziastai: kas gerai tarybiniams žmonėms, Tarybų Sąjungai, gerai ir lietuviams, Lietuvai. Nebuvo gerai. Išėjom. Bet Andrius Navickas tada buvo dar labai jaunas, neatsimena.

Užtat jis filosofas. O kaip toks jis turėtų suprasti, kad demokratinėje Europoje „Europos reikalai“ sumuojami ir bendravardiklinami iš lietuvių, čekų, vokiečių, lenkų ir kitų Europos tautų reikalų, kad Europos Sąjunga yra tik idėja, o jos turinys yra Europos tautų interesai, gi jie anaiptol netapatūs.

Kaip tyčia už dviejų to paties LŽ numerio puslapių – tiesiog klasikinis atsakymas jaunajam mąstytojui: informacija apie tai, kaip, naudodamasi Europos Sąjungos tvarka, Lenkija blokuoja Lietuvai gyvybišką elektros energijos perdavimo liniją per Lenkiją į Vakarus. Iki šiol tiesiog vilkinusi projektus, dabar ji reikalauja, kad kartu su elektros perdavimo linija būtų atnaujinti Lenkijos skirstomieji tinklai. Seniesiems ES energetikos rykliams Ignalinos atominė buvo lyg harpūnas gerklėj, todėl šis projektas dar labiau nepriimtinas. Politiškai naikinę Ignalinos atominę elektrinę, jie su dar didesniu uolumu, šįsyk manipuliuodami ir tam tikru ekonominio naudingumo argumentu Europos Sąjungai, dusins Lietuvos energetinę nepriklausomybę bei smukdys pragyvenimo lygį Lietuvoje.

Kai kur čia „Europos tautų šeima“, kur čia Europos gėris kaip mūsų gėris?

Nacionalinės valstybės kuriamos, kad tautos turėtų tarptautinės savigynos ir savitaigos instrumentus. Į tarptautinius susitarimus – „gėrį visiems“ – tautų interesai pervedami per įtemptas derybas ir kompromisus. Jeigu jaunasis interentuziastas siūlo mums į Europos Parlamentą rinkti žmones, kurie važiuotų tik pritarti tam, kas į EP nutarimus bus jau prastumta lenkų, vokiečių, prancūzų ar britų, tai ko gi ten, tiesiai tariant, važiuos mūsų europarlamentarai? – pagyventi Strasbūre ar Briuselyje už Lietuvos pinigus ir Briuselio priemokas?

14.59. Galiu sutikti su Alfonsu Nyka-Niliūnu, kad „vienatvė yra vienintelis autentiško buvimo būdas“. Tik kodėl mes ieškom mūsų vienatvę bent paliudyti galinčios sielos? Kodėl tą „vienintelį buvimo būdą“ bent jau pripažįstantis žodis toks brangus?

„Mano vaikystės Nemeikščiuose purienos anapus upės žydėjo (turbūt ir dabar tebežydi) vienos, be liudininkų, abejingos viskam ir nuostabiai gražios.“ Taip, žydi vienos, bet anaiptol sau neabejingos – oi, kaip siekiančios būti, augti, žydėti. O kad taptų nuostabiai gražiomis, reikia žmogaus, kuris tą grožį įspėtų. Taigi – ne bet kokio, o vienatvę suvokiančio: gilaus, kaip vienatvės bedugnė.

2004 05 13

8.21. Kai matai, kaip amerikiečiai tyčiojasi iš Irako arabų, sukištų į kalėjimus atėjūnų, užpuolusių jų šalį prieš visokią žmogaus logiką ir tarptautinę teisę, kai pamatai, kaip keršydami arabai sprogdina automobilius, o apdegusius amerikiečius tąso gatvėmis ir paskui karia ant tiltų, kai uždarbiauti atvykusiam Amerikos žydui nupjauna galvą kaip bausmę už patyčias iš kalinių, kai supranti, kad ta keršto grandinė niekada nesibaigs, ji per kartas eis į ateitį ir pasaulį ne tik čia vers pragaru, – kai visa tai pamatai blaiviom akim ir įvertini šviesiu protu, suvoki: šitas pasaulis nebetinkamas gyventi, jį reikia sunaikinti.

Tai ir buvo numatyta Paskutiniojo teismo projekte?

2004 05 14

9.50. Dinozaurai žūsta. Tarakonai išlieka.

2004 05 15

8.55. Negana to, kad žiniasklaidą persmelkė skandalo etika ir estetika („Vakaro žinios“ be skrupulų pirmajame puslapyje spausdina Garliavoj automobily degančio žmogaus nuotrauką), joje su pasipuikavimu viešpatauja chamo kalbėjimo stilius. Žinoma, galima nurodyti, kad interneto svetainėse kalbėjimo stilius nė chamo lygio nesiekia, tačiau spausdinta produkcija, atrodo, vis dėlto turėtų turėti savo lygmenį ir jo laikytis kaip munduro garbės. Deja, mes ir į diplomatinius priėmimus ateinam su džinsais, tai ko čia kuklintis laikraščio puslapio!?

2004 05 16

9.59. Sakyti tiesą dabar dar sunkiau, nei okupacijos metais. Anais laikais žinojai, kad visi bijo, bet tiesos nori, ir tu turi reikalą su suprantančiaisiais, bent jau norinčiais suprasti. Dabar visi irgi bijo, bet net nebenori girdėti tiesos, tuo labiau – apie ją kalbėti, o visiškai – ją sakyti. Pavojinga, taigi – nenaudinga.

Tiesos sakytojas šiandien yra visiškai vienišas. Tada jis buvo vienas, buvo kaustomas baimės, bet žinojo: už šio totalinio sekimo, persekiojimo ir baudimo tvarkos yra kita tvarka, kuri tiesą ne tik toleruoja, kuri pati laikosi tik dėl to, kad sakoma tiesa. Taigi: tiesa kažkur yra, ir yra ne danguje, o žemėje. Dabar, kai visas pasaulis nebe prievartiškai valstybiškai reglamentuotas, kai iš principo visur gali sakyti tiesą, bet interesų tvarka pati reglamentuoja tiesą naudos–nenaudos stereotipų sistema, su tiesa pasijunti esąs vienas ne tik todėl, kad jos sakymas priklauso tik nuo tavo drąsos, bet ir dėl to, kad žinai, jog be tavęs, be tavojo bylojimo tiesos ir nėra, taigi, gali nebūti iš principo, – pasijunti, kad tiesa niekam nereikalinga, kad ji reikalinga, ko gero, tau vienam.

Tai – psichologinė demokratijos agonijos kasdienybė.

16.31. Jaunas nužudytas verslininkas Arvydas Grigas 1988 metų liepos 1 dieną savo dienorašty rašo: „Yra revoliucionieriai: Ozolas, Genzelis, Juozaitis, Kaušpėdas, Minkevičius, Landsbergis, Vaišvila, Nasvytis, Kuzmickas. Visi – inteligentai. Inteligentijos revoliucija, išeitų.“

Jis tiksliai pagauna to meto padėtį. Dar tiksliau pastebi: revoliucionieriai. Tokie kai kurie buvo. Tokiu likau ir liksiu. Ne politiku.

2004 05 17

7.57. Na va – ir parodė ukrainiečiai, ką turėjo padaryti lietuviai: trinktelėjo savo istorinę liaudišką interpretaciją, ir europiečiai ne tik išsižiojo, jie suklupo prieš tą laukiniškai gaivalingą muziką. Ką ten muziką – visą mini spektaklį. Ukrainai bus dabar lengviau išeiti ir į Europos Sąjungą (o ji tą darys, nes labiau net negu gruzinai nori atsiriboti nuo rusų), o vidujai ji jausis dar geriau negu lig šiolei, nors ir dabar jai jau netrūko didvalstybės savijautos.

Kad ir kokiu masinio meno bastionu yra tapęs Eurovizijos dainos konkursas, šiandien tai yra Europos estradinės dainos forumas, per kurį tepraėjęs gali gauti pigų, greitą ir ilgalaikį pripažinimą, o šalis, išplėšusi galimybę surengti tą eurospektaklį, – įsirašyti į tarptautinius renginius rengti sugebančiųjų rangą. Žodžiu, renginys prestižinis.

Dar įdomiau, kad pro savo unifikacinius filtrus, kurie veikia kaip to prestižiškumo palaikymo mechanizmai, konkursas, o per jį ir visa Europos lengvoji muzika, patiria poveikius, kurie keičia paties konkurso ideologiją ir stilistiką. Nežinau, kaip buvo anksčiau, bet nuo to meto, kai Eurovizija prasiskverbė ir Lietuvon, įvyko jau du pastebimi pokyčiai: beveik dešimtmetį pasimalusi po euroafrikietišką eklektiką, po latvių spektaklėlio su tuo raudonu sijonu E-vizija pasuko spektaklėjimo link (šįsyk matėm net forsuotų kopijų), o po ukrainiečių liaudinė stilistika neabejotinai bus dominuojanti kryptis, nors ir šiame konkurse to netrūko, ir jo „balkanizacija“ įvyko kaip tik dėl to, kad visi Balkanų ir ne tik jų) dainininkai į šiandienybės improvizacijas kilo iš savo liaudinių tradicijų gelmių.

Ką tame fone galėjo parodyti mūsų duetas? Kipro kompozitoriaus muzika, padainuota angliškai ir prastai kultivuotu vokalu, apkarstyta siaubinga butaforika ir apdangstyta psichodeliniais drabužėliais, ir dar įrėminta į visiškai nesuvokiamą pantomimą... Galima paskui ir atjausti dainininkus, ir kaltinti sąmokslaujančias šalis, ir nagrinėti pasirodymo sudedamąsias dalis, protingai linguojant galvomis ir giriant tai dainininkės šukuoseną, tai drabužių dizainą, bet ir aptarimas tąsyk bus toks pat, koks ir pasirodymas – be dvasios ir be jėgos, be viską sujungiančios ir įprasminančios ideologijos.

Ką noriu tuo pasakyti? Nieko labai išskirtino, iškilaus ar prasmingo – tiesiog tai, kad kosmopolitinė eklektika jau kuris metas nebėra netgi Eurovizijos vedančioji tėkmė, tik to nemato arba nenori matyti mūsų eurovizininkai, ir toliau sau kontempliuojantys visokius galimus prisitaikymo estetikos variantus.

Tiesą pasakius, buvus nebuvus man ta Eurovizija – meno globalizacijos kūdikėlis. Bet sykį kūdikėlį tą auginam ir mes – tai nors auginkim! Galima būtų papriekaištauti valdžiai, kad lietuviškasis Eurovizijos projektas yra tapęs beveik privačiu reikalu. Arba dėl nesėkmių apkaltinti privatininkus.

Tik ar ir šitaip atsakysim į klausimą, ką daryti, kad lietuviškoji E-vizija nesiblaškytų kaip lietuviškasis Valensos ešerys ant Dusios kranto?

Neatsakysim. Ir neatsakysim tol, kol nepasakysim, kad visas Lietuvos menas ir kultūra eina ne tuo keliu – mitinių „pasaulio standartų“ kopijavimo ir pamėgdžiojimo keliu, savo išskirtinumo ir savitumo atsisakymo keliu. Ar gali šiandien kitu keliu eiti masinė eurovizinė daina?

Vargu bau.

Tik gal ji pirmoji gali pajusti, kur eiti?

18.28. Randasi vis gražesnių pasakymų apie Europos Sąjungą: „ES – laikina, Lietuva – amžina“, „Eurofilai – nekrofilai“, europidai ir pan.

18.30. Mąstyti apie Lietuvą Europos Sąjungoje iš tiesų reikia kaip apie laikinai tokioje padėtyje esančią. Mąstyti apie Lietuvą esmingai – tai mąstyti, kaip ją per Europos Sąjungą pervesti ir kokia ji bus po Europos Sąjungos. Mąstyti be pykčio – aiškiai ir ryškiai.

2004 05 18

9.08. Lietuva be abejo atras savo veikimo būdus ir Europos Sąjungoje, išryškės ir jos naujieji kontūrai. Tačiau kad tai būtų gyvybiškas darinys, reikia neužmiršti trijų banginių: žemės, tautos ir kalbos. Jie turi likti mūsų. O prieš juos užsimota taip klastingai ir taip esmingai, kad išsaugoti juos bus nepaprastai sunku: nėra nei supratimo, kad šitai reikia daryti, nei noro, nei sugebėjimų, nei institucijų, nekalbant apie kokį nors ilgalaikį projektą.

Kas turėtų tuo užsiimti? Šiandien, be abejo, dar tik filosofai ir politologai – teoretikai. Nes problema dar nesuvokta nė teoriniu lygiu.

2004 05 19

9.33. Pastaruoju metu pastebimas (tai ne tik su rinkimais sietinas procesas) siekimas savo naująjį būvį ir jo reiškinius ar daiktus apibūdinti kiek galima trumpesniais sakiniais, kurie galėtų būti ar tapti lozungų tipo apibrėžimais.

Labai geru laikau tokį tautos apibūdinimą: tauta – tai patikimiausias žmogiškasis ryšys.

Žmogaus teisių dominavimo situacijoje, kai prie visų pasaulio reiškinių prieinama nuo individo ir sprendžiama pagal jo egoizmo prizmę, toks apibūdinimas tikrai nervina ir žadina protą.

2004 05 20

16.13. Kas atsitinka, kada ir kokiu būdu, kad vieną gražią dieną pamatai atėjus visai naują kartą, gyvenančią visai kitame pasaulyje? Kas? Persmelkia kitos idėjos? Ar perima kita pasaulėjauta, kuri tas idėjas pagimdo? Kas pakiša jas? – iš kur nors importuojamos? gimsta spontaniškai? Visa tai toks svarbus ir įdomus darbas, kad, rodos, jo turėtų griebtis šimtai magistrantų, diplomantų, daktarantų. Bet tema nekonkurentabili – pinigai siūlomi už kitokias ir kitas. Todėl – tyla.

2004 05 21

7.27. Sapne išsprendi sudėtingiausius intelektualinius uždavinius, ir taip aiškiai, kad net sapnuodamas stebies tuo savo sugebėjimu, o atsibudęs vėl plakies į sąmonės ribas kaip į kameros sienas.

2004 05 22

11.35. Siela tikrai yra kažkas kita, nei kūnas. Ji visiškai nesitaiksto su kūno nykimu senstant. Tarsi jis elgtųsi savarankiškai – neklausytų. Iš tiesų tai apgaulingas pajautimas – kūnas auga, bręsta, sensta ir miršta: jo pradžia ir pabaiga yra užprogramuotos ir gyvenimo trukmė gali būti tik didesnė ar mažesnė, ilgesnė ar trumpesnė, bet visada – su pradžia ir pabaiga.

Siela ir atrodo begalinė. Ji gali tik pasikrauti patirtimi, bet niekada nemąstys savęs kaip kažko baigtinio. Siela sau atrodo begalinė, ir savo pradžia, ir pabaiga atsiremianti į nebaigtinumą. Gal gimimas yra labiau apibrėžtas pradžia. Bet mirtis niekada neatrodo kaip pabaiga. Siela neįsivaizduoja savo pabaigos. Ji gali matyti tik savo vienatvę, kai artimieji išmirs, bet ir toj baisioj vienatvėj pabaiga lieka neįžvelgiama.

13.02. Keistai tyliai, beveik nesuvirpinęs žiniasklaidos receptorių, praėjo Lietuvos savivaldybių asociacijos narių atstovų suvažiavimas, vykęs naujojoje Vilniaus savivaldybės būstinėje gegužės 20 dieną. Nors būta daug įdomių dalykų. Kur kas įdomesnių ir svarbesnių, ypač ateičiai, negu dabar viešpataujantys rinkimų motyvai.

Pirmiausia: Asociacija tampa svarbia savivaldybininkų bendradarbiavimo institucija. Pasveikinti atvykęs Ministras Pirmininkas pirmiau, negu pareiškė savo nepasitenkinimą dėl pačių savivaldybių ir visuomenės blokuojamų 11 sąvartynų, išreiškė visišką pritarimą tiesioginiams merų rinkimams, tarsi ši nuostata būtų tokia akivaizdi, kad nebebūtų dėl ko diskutuoti. Tačiau Premjeras žino, ko reikia merams.

Antriausia: nepaisant bendradarbiavimo ir galimybių susitarimus realizuoti, Asociacijos nariai visada turės savų specifinių interesų, ypač – finansų srityje, todėl nacionalinio lygmens valdžia, stovinti prie finansų paskirstymo tvarkos bei jos įgyvendinimo svertų, visada turės būdų skaldyti savivaldybininkų vienybę. Antai, taip ir „nepraėjo“ Kėdainių rajono mero Viktoro Muntiano nuo Kauno apskrities merų teiktasis Kreipimasis svarstyti vienodų galimybių gauti proporcingą gyventojų skaičiui valstybinį finansavimą. Arba: taip be atsakymo ir liko Kupiškio rajono mero Leono Apšegos klausimas, kur rasti sisteminę informaciją, kas, kiek ir kokiems reikalams gavo kokių fondų paramos.

Ir vis dėlto: suvažiavimo dokumentai, nors ir skaidydami į sudedamąsias dalis, vedė labai vieningą politinę liniją – kuo daugiau valdžios savivaldybėms!

Tas pats Viktoras Muntianas pateikė sąrašą valstybinės valdžios funkcijų, kurios turi būti perduotos savivaldybėms, LSA viceprezidentas Bronis Ropė pasiūlė įvesti vietos mokesčius („kaip naujas savivaldos funkcijas pripildyti turiniu“), o LSA prezidentas Ričardas Malinauskas – pakeisti LR Konstituciją taip, kad savivaldybės šeimininkas būtų meras, o renkamas jis būtų tiesiogiai.

Linija apskritai tikrai graži: ir teisių, ir finansų savivaldybėms kol kas iš tiesų ne per daug. Tačiau kai pamatai, kad siūloma savivaldybėms patikėjimo teise disponuoti valstybine žeme, vykdyti žemėtvarką ir žemės grąžinimą, „pilna apimtimi“ garantuoti viešąją tvarką, tvarkyti nekilnojamąsias kultūros vertybes, – nejučia suklūsti: ar realu?

Viešosios tvarkos garantavimo savivaldybės jėgomis suvažiavime atsisakyta: delegatai suabejojo, ar siūlymas pakankamai apgalvotas, tačiau noro disponuoti valstybine žeme beatsisakė, po skubrios diskusijėlės suformulavę bent jau reikalavimą savivaldybėms perduoti apskričių teises.

Disponuoti – reiškia tvarkyti jurisdikcine teise. Jurisdikcija žemei pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją priklauso tik valstybei. Ar gali būti jurisdikcija perduota patikėjimo teise? Net jeigu tai galima (tai turėtų pasakyti Konstitucinis Teismas), turėtų būti aiškiai nurodyta, kad interesų konflikto atveju (pavyzdžiui, Vyriausybė nusprendžia tiesti kelią arba įrengti sąvartyną, o savivaldybė sako: ne, negalima) savivaldybės galia šioje vietoje be teismų suspenduojama. Nereiktų tada premjerams verkti ir pykti, kad merai savivaliauja ar daro malonę.

Deja, suvažiavime problemos nesvarstomos. Problemos, kurios trukdo brėžti tiesias savivaldybių interesų linijas, suvažiavime netgi nervina. Tiktai kuo tada tampa suvažiavimas: Lietuvos valdymo tobulinimo ar asocijuotos grupės interesų deklaravimo ir stūmimo įrankiu?

Mažų mažiausia – tokiu jau gerokai padėvėtu aksominiu Savivaldybių asociacijos karu su Vyriausybe.

Irgi lyg nieko?..

Bet kai prisimeni, kad mes jau Europos Sąjungoj, ir nacionalinės valdžios galios joje tolydžio menkės, ta sena dviejų valdžios lygių trintis įgyja gana ryškių naujų atspalvių.

Išvada?

Ji logiška: nacionalinę valdžią šalin! Ir kuo greičiau.

2004 05 23

8.56. Vienas iš įdomiausių propagandinių „Lietuvos be ribų“ arba „pasaulio Lietuvos“ variantų yra mūsų krepšininkų, ledo ritulininkų, dviratininkų, futbolininkų pristatinėjimas taip, kad žmonėms rodytųsi, jog JAV, Izraelio, Kanados, Italijos ar kitų šalių komandos, už kurias pasirodo lietuvių sportininkai, yra Lietuvos komandos. Dariaus Kasparaičio x nugalėjo y, Macijausko xx įveikė yy ir pan. Kaip tu gali galvoti, kad tos komandos ne tavo, jeigu nugalėjo? O jeigu tavo, tai ir tos šalys, už kurias tavo tėvynainiai, tavo nupirktieji broliai lietuviai atiduoda savo jėgas, yra tavo, taigi – ir visas pasaulis. Legionierių institutas veikia be priekaištų – ribos tarp šalių, tarp valstybių ištrinamos, tautų maišatis tampa pasaulio norma. Ir tik olimpinės žaidynės, kol kas tvirtai tebesilaikančios nacionalinio atstovavimo principo, prilaiko tą legionų žygiavimą, nors pinigai yra tokie baisūs (už sportininką mokama dešimtys milijonų, teisėjai nupirkinėjami pasipiktinusių ir jau rezignuojančių žiūrovų akyse), kad vargu tas principas ilgai išsilaikys ir čia. Taip galvoti verčia ir vos vos besurenkamos pasaulio pirmenybių nacionalinės komandos.

10.04. Mokslų Akademijos Didžiojoje salėje, toje istorinėje salėje, kur 1988 metų birželio 3 d. vyko visuomenės susirinkimas, tapęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pradžia, dabar vyksta Lietuvių tautinės kultūros forumas.

Forumas šis – tai visą dieną užimanti konferencija, net 22 pranešimai. Ir pranešėjai! – ir girdėti, ir negirdėti.

Fojė, kol dalyviai registruojasi, gieda vokalinis ansambliukas. Žodžiu, viskas solidu, kaip dabar įprasta.

Deja, devintą, kai renginys prasideda, pusė salės kėdžių tuščios. Į poezijos vakarus, knygų pristatymus čia susirenka daugiau, kartais – sausakimšai. Tiesa, darbo diena – penktadienis, o dirbantieji dabar darbą brangina. Antra vertus, skandalingų įvykių lyg ir nėra, bet žurnalistų čia taip pat nėra, nors toks pasikalbėjimas – pirmasis Lietuvoje, nuo Nepriklausomybės laikų nieko panašaus nebūta.

Pranešimai tikrai įdomūs. Profesorius Mečislovas Treinys Lietuvą pristato kaip Vidurio Europos, kurią suformavo Vakarų–Rytų ilgaamžė politinė ir kultūrinė priešstova, neatskiriamą dalį su neabejotina istorine baltų civilizacijos įtaka. Profesorius Romualdas Grigas, neseniai išleidęs „Laiškus Amerikos lietuviams“, pateikia į visus pašalius išsklidusių lietuvių vienijimo nacionaliniam gyvenimui šiuolaikiniame pasaulyje idėjas. Dalia Urbanavičienė akcentuoja lietuvių traktuotės Europos Sąjungoje problemą: būsim tauta, tautine mažuma (už tai ES mokėtų specialias išmokas) ar tiesiog „pasaulio piliečiai“. Stebėtinai tikslių, gilių bei aktualių klausimų ir atsakymų pateikia jaunas kunigas Edmundas Naujokaitis, svarstydamas tautiškumo ir krikščioniškumo kontroversijas. Pamažu pereinama į nacionalinės kultūros propagavimo, mokymo, ugdymo specifikas: konkretinama. Irgi kaip dera.

Žodžiu, konferencija rimta, respektabili.

Tiktai kodėl po pietų klausytojų dar mažiau? O jaunimo, galima sakyti, visai nėra. Vienas kitas.

Klausi savęs, o akyse stovi vakar matyti televiziniai vaizdai: eilės jaunų žmonių prie lėktuvų, pilni europinių reisų autobusai. Atrodo, visa jaunoji Lietuva pakilo į kitus kraštus, o čia liks tik valdžia, valdininkai ir pensininkai. Emigracinis sprogimas, atrodo, bus pirmasis labai konkretus Lietuvai ES pagamintas negendantis produktas. Antras bus kainas keliančios pragyvenimo lygių žirklės. Trečias – imigracija.

Apie visa tai kalbama konferencijoje. Ne tik kalbama – siūlomi sprendimai. Aukšto lygio sprendimai. Antai, reikia kurti pasaulio lietuvių kongresą, kuris suvienytų Lietuvos valdžios ir po pasaulį pasklidusių lietuvių savivaldos pastangas ieškoti ir rasti nacionalinės kultūros išlaikymo ir ugdymo pavidalų bei struktūrų globalizuojamame ir unifikuojamame pasaulyje sistemą. Kaip pasiekti, kad trečioji emigrantų karta būtų dar nenutautusi? Arba: Lietuva Europos Sąjungoje pilnavertiškai gyvens tik atkūrusi savo tautinį patriotiškumą, tokį akivaizdų Sąjūdžio laikais ir tokį išplautą šiandien, nors pilietiškumas be tautiškumo yra fikcija. Ar nacijos galių priežiūrai ir ugdymui neįkūrus kokios nors nacionalinių reikalų ministerijos, panaikinus mažiau reikalingas ir šiandien jau atmirusias? Tačiau pati svarbiausia konferencijos idėja išsakoma jau debatuojant dėl rezoliucijų: Lietuvos valstybinės politikos pagrindinis uždavinys Europos Sąjungos sudėtyje – tautos dvasinių ir fizinių galių atkūrimas, iš išmirštančios ją vėl išvedant į gausėjančių ir stiprėjančių gretą.

Kai pasižiūri, kiek žmonių klausosi, diskutuojant šią minties formuluotę, galima tik nusišypsoti. Net ir sarkastiškai.

Bet ar po šio forumo bus galima pasakyti, kad klausimas Lietuvoje nebuvo svarstytas, kad valstybinės politikos tikslas Europos Sąjungoje nebuvo formuluotas, kad mes nieko nežinojome, kad tauta gyveno be idėjų ir tikslų?

Ne. Tikrai ne.

2004 05 24

12.24. Tokios tįsios košės seniai nebūta. Kalbu apie politinį gyvenimą. Kai nebeliko teisėto Prezidento ir atsistojo apsišaukėlis, dabar bandąs vaidinti tikrą ir negalįs kaip nors konkrečiai įtakoti kasdieninių sprendimų, visu ryškumu iškyla tas, kuris visą tą košę verda – Algirdas Brazauskas, senas senais kelių sluoksnių ryšiais susijęs politikuotojas, dabar atskleidžiąs visą savo esmę – valdymą bejėgiškai nuolaidžiaujant ten, kur reikia kautis už principus, ir negailestingai besimušąs ir pardavinėjąs visus, kai reikalas liečia pinigus – jam arba jo klanui. Kuo tai pavadinti? Kokiu vardu šaukiama tokia grupė?

2004 05 25

9.30. Visą mielą dieną Lietuvos politikos ir demokratijos elitas svarsto naująją užsienio politikos doktriną. Pristato ją laikinasis Prezidentas, aptaria JAV, Vokietijos, Rusijos, Lenkijos atstovai, kalba mūsų save specialistais laikantieji. Pilni įkvėpimo ir entuziazmo šneka apie Lietuvą kaip regiono lyderę, kurios uždavinys – įtraukti į europinę erdvę Baltarusiją, Ukrainą ir Moldovą, o perspektyvoje – ir Rusiją. Ir vis partneriaujant su Lenkija. Gal net tenkinantis asistento vaidmeniu.

Klausausi ir galvoju: ar jie supranta, ką kalba!? Lietuva sumažėja kasdien apie šimtu žmonių. Lietuvių tauta merdėja ir miršta. Apie kokią lyderystę jie čia kalba? Čia kažkas ne taip.

Ir tik paskui, kai viskas baigiasi, ir visi išeina į priėmimą, Prezidentūron, suvokiu, kad tik dabar suprantu, ką jie kalbėjo: taigi gavo nurodymą iš Briuselio Lietuvos užsienio politiką pasukti Rytų link, nes to labiausiai dabar reikia Briuseliui: Vidurio Europa jau paimta, ir ji dabar turi dalyvauti naujų teritorijų perėmime, savo garbėtroškos dėka paspartintai pati išsitirpdydama. Paksas buvo nekontroliuojamas Prezidentas. Dabar jo nebėra, Paulauskas savo TV kalba jau padarė paraišką 2009 rinkimams, dabar gerai pristatė „posūkio doktriną“ – galima bus paremti. Neveltui keli ambasadoriai išklausė Paulauską ir išėjo.

2004 05 26

6.28. Kai pats savo akimis pamatai imperinės Lietuvos sienas, suvoki, kad ji buvo ne mitas, kaip bandoma pateikti mūsų sąmonei ir iš savų, ir iš svetimų. Savi anksčiau gal nespėjo apvažiuoti Didžiosios Lietuvos sienų, svetimi senąją Lietuvą gabalais graibstė sau, o Pilsudskis norėjo ją atkurti realiai su sostine kur nors Lucke ar panašiai. Bet kodėl dabartiniai istorikai, kai kurie jau ir savo akimis pamatę tuos supergalingus, bene tankiausiai Europoj susmaigstytus gynybinius ir administracinius gigantus, vis dar kalba kažkokias kalbas apie lietuviškąją plytų rišybą, apie bažnyčių stilių, rūmų prabangą, o ne esminius tautai dalykus: kokia kalba kalbėjo Vytautas, kaip jis ir kiti valdovai žiūrėjo į lietuvių kalbą, kodėl, kokie etnosai čia kažkada gyveno, kur dingo jotvingiai, kada Baltarusijoj išnyko lietuviai ir pan. Kodėl nesvarsto apie ekonominės ir finansinės ekspansijos pasmerktumą, jeigu ji nepalydima kultūrinės, ko galime mes iš protėvių pasimokyti šiandien. Pagaliau – kas galėjome būti, jeigu imperinė Lietuva būtų išlikusi? Ir apskritai – kad ji tikrai buvo!

Daug klausimų, gal net per daug klausimų, kurie šiandien dar neturi ir negali turėti atsakymų. Bet uždavinėkim nors klausimus, liekanėle nuo anų laikų vėl eidami į šiuos laikus anais laikais mūsų pačių pranašautos Europos situaciją!

2004 05 27

21.15. Kaip daiktiškai eina laikas! Vienas kunigaikštis, kitas – ir epocha praėjo. Liko gynybinės pilys, jos nebereikalingos, nes totoriai atslūgo, aprimo, karai su rusais ir švedais dar priešaky, o čia, Didžiojoj Lietuvoj, ant gynybinių jau galima statyti reprezentacines pilis arba bažnyčias, paliekant dūlėti bastėjas, kol XX ir XXI amžiaus žmogadieviai jas galutinai išnešios. Koks mažas tas daiktų pripildytas laikas!

2004 05 28

Yra du rimti klausimai: kas buvo tie, kurie pakilo kaip lietava ir sukūrė Mindaugo valstybę ir kaip vyko Didžiosios Lietuvos kūrimas – iš kokių etnosų, kokiomis paskatomis ir kokia metodika. Ar dėl to, kad kareivių (atėjusiųjų iš Lietuvos) buvo mažiau, ar kad jie buvo kareiviai, – dėl to kultūriškai Didžioji nebuvo integruojama? Aišku šiandien tik tai, kad Didžioji (imperinė) Lietuva buvo kuriama militariškai atkuriant ją kaip kažkada prarastą savo erdvę, tik be kultūrinės jos rekonstrukcijos.

2004 05 29

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo militarinis tvarinys. Taip, baltiškosios erdvės globiamas tvarinys. Taip, ant kažkada baltų gyventų žemių tvertas, tačiau etniškai jau stipriai mutavęs į slaviškąją pusę. Kas buvo tas mutantas – rusinai, kurie dar nebuvo nei rusai, nei ukrainiečiai, nei lenkai, tačiau nebebuvo ir prabaltai, o tuo labiau – lietuviai, kariaunos dar tik išvesimi į dienos šviesą? Kas yra lietuviai šiandien, vėl – tik jau ne kaip kariauna, barbariškasis veiklos subjektas, o pavieniui, kaip krikščioniškasis (arba krikščionizuotas) barbaras puoląs į pasaulį, tikėdamasis jį užkariauti, o iš esmės tik patrešiąs kitų – kalbiškai viešpataujančių tautų augimą? Kas jis, lietuvis, šiandien, per tris kartas beveik be pėdsakų tampąs kitataute ląstele, savo genetine atmintimi praturtinančia ir išplėtojančia asimiliuojančiosios tautos istorines galimybes? Ir vis dėlto šitokiu būdu ne tik kuriąs imperiją, bet ir teoretizuojąs jos galimybę be išnykimo fakto.

2004 05 30

Reikia veikti. Vienas šitas žingsnis – žygis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytinių sienų papiliais – ir gyvenimas pasidaro kitoks. Aiškiai matai, kas nuo tavęs buvo atkakliai slėpta ir savųjų, ir svetimųjų, kas nesuvokta ir nenorima suvokti dabar, nes tektų keisti ne tik vaizdinius apie savo istorinį gyvenimą, bet ir šiandieninio gyvenimo stereotipus, o tai jau tiesiogiai susiję su nauda, su jau susiklosčiusių jos gavimo būdų peržiūra ir pertvarkymu, neišvengiamu politinės elgsenos pervertinimu ir koregavimu. Kai tik dėl to reikia veikti. Reikia veikti mums, kurie suvokėm, kad kažkas esminga yra slepiama, kad apčiuopėme, kas yra slepiama arba – jeigu vis dėlto prasiveržia viešumon, – yra iškraipoma. Reikia veikti, ryškinantis patiems, aiškinant kitiems ir organizuojantis visiems naujausios Lietuvos kūrimui, tos Lietuvos, kuri ir šiais, kaip ir anais laikais, gali pasipriešinti tautų naikinimo ideologijai, susvetiminto ir svetimo pasaulio kūrimo politikai, mūsų tautos naikinimo ir tolydaus nykimo realybei.

Reikia veikti. Per Nepriklausomybės metus mes net nespėjom išsiaiškinti, kas esą, kas už ką. Dabar jau ryškėja, kas buvo už Nepriklausomybę, kas tik už priklausomybės pakeitimą. Pats likimas davė mums į rankas įstatymą, kuriuo remdamasis Nepriklausomybės signataras gali kontaktuoti su bet kurio lygio valdžia ir daryti jai poveikį. Tai ir turi būti daroma pradžioj. O pakeliui – aiškinamasi, kas gali jungtis prie šitaip veikiančiųjų, vienytis ne partinių, o asmeninių visuomeninių ryšių pagrindu ir per penketukus veikti visoje Lietuvoje bei už jos ribų. Privalom atsilaikyti. O atsilaikoma tik veikiant.

2004 05 31

14.39. Kokias pirmas praktines politines išvadas galima daryti iš mūsų kelionės po Baltarusijos ir Ukrainos teritorijose esančias lietuviškos kilmės pilis – LDK sienos sargybinius?

Svarbiausia iš jų – kad tai galima mūsų bendrosios rinkos erdvė. Lietuva per maža reproduktyviai kapitalo apyvartai. Šios trys šalys (gal dar ir Latvija) jau galinga ekonominė erdvė. Visos trys turi vieningą politinį interesą – nacionalinį saugumą, būtiną garantuoti tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Rytuose visoms pavojų kelia Rusija, Vakaruose visoms pavojinga Lenkija. Pačios šios šalys viena kitai visiškai nepavojingos, o esami pavojai gali būti eliminuoti.

Mes per buvimo ES laiką turime pasirengti šiam bendradarbiavimui ir parengti partnerius pietuose. Darbas ne tik galimas, bet ir būtinas pradėti jau dabar kaip generalinė mūsų užsienio politikos kryptis.