Birželis Spausdinti
2004
Parašė Romualdas Ozolas   
Trečiadienis, 30 Birželis 2004 23:15

2004 06 01

7.45. Laikraščiai (kai kurie) teisingai pastebi, kad rinkimų kampanija visiškai išsigimė, tapdama televizijų šou dalimi. Netgi LTV rinkimines laidas taip ir vadina: „Rinkimų šou“. Man paaiškino: kad būtų įdomiau žiūrovui. Ne kad žiūrovui kurtų kitokios laidos supratimą, bet kad prisitaikytų prie įsiviešpatavusio šoumeninio stiliaus!

Prisitaikymo ir susitaikymo psichologija, logika ir filosofija viešpatauja visur – nuo apačių iki viršūnių, nuo galingųjų iki vargšų. Ir kai galvoji, kur vis dėlto viso to pabaiga, bent tos pabaigos ištaka, turi sutikti: ištaka ne turte, kuris visa tai gimdo, o skurde, kuris visa tai paneigia. Paneigia, kai išsieikvoja šita turto gamybos erdvė, nes skurdas pasako: toliau eiti nėra kur.

Artėjam į tai. Tad laikas apie tai ir kalbėti. Nuo to prasideda situacijos supratimas.

2004 06 02

7.51. Nusibodo. Viskas pabodo ir nusibodo. Ir politiniai judesiai bei judėjimai, ir politizuotos mintys bei kalbėjimai, o labiausiai – visokios rungtynės ir grumtynės dėl vietų, dėl postų, dėl pareigų ir perspektyvų, – visa tai, kas net artimus žmones išskiria, draugus verčia išduoti draugus, priešininkus daro priešais. Nusibodo. Jeigu dar už viso to būtų idėjos – taip! Galima būtų bent galvoti: analizuoti, argumentuoti, diskutuoti, įrodyti ar neįrodyti ir sutikti su priešininko nuomone arba tyloje likti su sava. Dabar nieko to nėra: yra tik už pinigus pirktas spektaklis, kuriame svarbu ne pasakyti mintį, o sukelti politinį triukšmą, nesvarbu kokiu būdu tai bus padaryta, – svarbu, kad liktų įspūdžiai, jog tu šaunesnis. Cirkas. Kartais vodevilis. Kartais net drama. Bet visada – vaidyba. Kai eini į teatrą, žinai vaidyboje ieškosiąs gyvenimo – patarimo, kaip gyventi. Kai gyvenimas paverčiamas teatru, tada jau teatre tegali ieškoti negyvenimo. Ar ne taip ir yra? Ar ne toks ir mūsų teatras? Ar beįmanoma rasti užuojautą bent jame? Taigi – visur tas pats. Taip tas pats, kad nusibodo viskas, netgi pats gyvenimas: kiek gi žmogaus psichika gali išlaikyti totalinį pasaulio netikrumą?

2004 06 03

Mūsų spaudoj švystelėjusi mintis, kad lietuviai be reikalo dejuoja esą maža tauta ir maža valstybė, yra visai produktyvi.

Netgi imant dabartinę faktinę padėtį – lietuviai turi triskart daugiau žmonių, negu estai ar latviai. Taigi, vaizdžiai galim sakyti, kad Lietuva – tai trys Estijos arba trys Latvijos. Arba aštuonios Maltos. Na, nepatinka Malta, galim sakyti: lygi su Armėnija. Arba Albanija. Kas kada Albaniją vadino maža?

Galima prieiti ir iš kito taško: iš buvusios Lietuvos horizonto. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo etninės Lietuvos (tiksliau, baltų žemių) rekonstrukcija. Ten vyko istorinis Lietuvos gyvenimas, kol karingoji ir iniciatyvioji jos dalis aptuko ir apsvaigo prabangoje, tolydžio išsikvėpdama ir fiziškai degraduodama. Tačiau tai labai nepatogus šiandieniniams politikams regos taškas: Lietuvą reikia laikyti militarine valstybe, aiškinti jos kultūrinio indiferentizmo, dabar vadinamo tolerancija, priežastis, o svarbiausia – nustatyti Lietuvos susitraukimo į mažą plotelį Šiaurėje aplinkybes, kurios pareikalaus pripažinti, kad Lietuvą pražudė nesugebėjimas kurti kultūrą – ne statybos, teisės (administravimo), o būtent dvasinę kultūrą: tikėti savimi ir kalbėtis su savimi saviškai, lietuviškai. Kariai drąsūs tik mūšio lauke. Rūmuose jie jaučiasi nesaugiai. O kai patys juos pradeda statydintis – viską, visų pirma bendravimą, mėgdžioja.

2004 06 04

Prezidento nušalinimas yra vaizduojamas kaip juridinis principingumas. Deja, jis pilnas tokios juridinės nešvaros, kad net ne specialistui ji matosi be papildomų paaiškinimų. Faktai? Tik patys didieji. 1. Laikinoji tyrimo komisija pakeitė apkaltos priežasčių formuluotę ir iš kaltinimo grėsme nacionaliniam saugumui virto kaltinimais sulaužius priesaiką ir taip pažeidus Konstituciją. Tai universalus kaltinimas, jis gali būti pateiktas kiekvienam priesaiką duodančiajam, ir apsiginti jis praktiškai negali. 2. Seimas apkaltos procedūrą perdavė Konstituciniam Teismui, tuo nusiimdamas atsakomybę už išvadas. 3. Konstitucinis Teismas ėmėsi nagrinėti ne tekstus, o elgesį, iš Konstitucinio virsdamas civiliniu. 4. Apkaltos procedūros nesilaikyta, tuo grubiai pažeidžiant ne tik įstatymus, bet ir Konstituciją. 5. Apkaltos organizatoriui (Seimo pirmininkui) užėmus Prezidento postą, yra pagrindo oponentams teigti, jog visas procesas organizuotas kaip perversmas. 6. Nušalintajam Prezidentui neleidus dalyvauti rinkimuose, įvykdytas rimtas autokratinio tipo demokratinės santvarkos destrukcijos aktas. Visa tai anksčiau ar vėliau turės būti įvertinta iš principo, o ne pagal konjunktūrą.

Ko tokioje situacijoje norėti iš kitų – paprastų piliečių, kuriems ne visi įstatymai žinomi, suvokiami, o kai kuriems – ir neįmanomi vykdyti!? Ar norės dabar laikytis įstatymų ta Lietuvos dalis, apie kurią jau kalbama kaip antrą Lietuvą ir netgi pripažįstama, kad ji yra – nusivylusi, įtūžusi, neišsilavinusi, neturtinga ir agresyvi bei nusikalsti linkusi? Atsakymas vienareikšmis.

Galiu suprasti varganus žmones – jų visada buvo ir bus, tik Lietuvoj okupacija jų itin pagausino, o nepriklausomybė ne tik nesumažino, bet ir ištobulino: savo buitine agresija jie vargu bau turi analogų Lietuvos istorijoje. Galiu suprasti juos ne tik istoriškai, galiu suprasti ir sociališkai, ir psichologiškai, ypač Prezidento apkaltos požiūriu: jie puikiai žino, kad rinkti ar perrinkti Prezidentą yra jų konstitucinė teisė, ir nesiskaitymo su ta jų teise pavyzdys yra įkvepiantis nesiskaityti su elito jiems primetinėjama teise (jų, to elito, ir, kaip paniekinančiai vadina Maksas Vėberis, balsuojančių galvijų teisės akivaizdžiai nebetapačios). Kad drama būtų užbaigta, reikia luktelti Seimo rinkimų rudenį. Tada viską galėsim įvertinti sistemiškai. Ir iki galo.

Dabar gi būtina pabandyti suprasti, kas vis dėlto skatina ir palaiko tokią elito juridinę elgseną.

Matau keletą priežasčių. Viena svarbiausių: politinis sprendimas tebėra aukščiau juridinio, ir jei juridika trukdo „politikai“, ji „taisoma“: tūkstančiai įstatymų pakeitimų, kurie Seimo dėka mūsų jurisdikciją ir visą įstatymyną verčia juridine pelke (pradedant įmonių privatizavimo įstatymais 1990-aisiais, kolūkių reorganizavimo, „Mažeikių naftos“ privatizavimo ir t. t.). Politikai tebesivadovauja šūkiu: „Virš mūsų – tik dangus“. Antra priežastis: profesinis idiotizmas. Tai toks mąstymo būdas, kai įstatymo leidėjas susitapatina su įstatymu: aš taip manau, taip ir yra. Tokioj situacijoj įstatymas jam pačiam tarsi negalioja. Pavyzdys – KT sprendimas neleisti nušalintam Prezidentui pasitikrinti tautoje, nors žymi dalis jį palaiko. Trečia priežastis: pilietiškumo atrofija. Ne vienas iš apkaltos ir vėlesniuose procesuose dalyvavęs nemąsto taip, kaip elgėsi. Bet pasakyti ir pasipriešinti neišdrįso. Per daug geri yra atlyginimai, per daug nepatikima už konjunktūros esanti aplinka, kad galima būtų ....

Tai kaip reziumuosim juridinę krizę, žvelgdami iš elito pusės? Irgi vienareikšmiškai: juridinę nešvarą gimdo dvasinė nešvara.

2004 06 05

Pernykštis kirtimas šiemet jau apsodintas vos matomomis eglaitėmis. Visas plotas išverstas vagomis, ir tuose grioviuose svirduliuoja batais prispaustos eglytės. Aštuoniolika šimtamečių ąžuolų laibais senamiškio kamienais stirkso virš visos šitos pramonės.

Miško plūgai išvertė akmenis. Šiaip juos nelabai aptiksi samanynuose, tik viena kita akis spokso. Rausva, juosva, balsva. Dabar čia jų kaip kauko kiaušinių.

Akmenys man visada kažkas giminiška: kieti, tylūs, ramūs, bet įsižiūrėk į jų matines spalvas – kokius raštus, kokius ženklus pamatysi! Vasaros vakarą šalia šešėliuotos akmenų krūvos jautiesi ne vienas.

Įduboj tikras akmenų susirinkimas. Greta vienas itin gražus, didžiulis, žėručiu vietom spindintis. Bandau jį išjudinti. Kasu kastuvėliu. Didelis. Atsinešu dalbą. Kažkas neleidžia: akmuo juda, bet nesiverčia. Pakasu ir beveik krūpteliu: lyg ranka laiko akmenį apglėbus. Ir iš kitos pusės tas pat. Storos nukirstos eglės šaknys sugniaužusios akmenį laiko.

Negaliu jų kirsti. Kažkas pernelyg žmogiška. Miškas patvariau už žmones saugo savo sugyvenimus.

2004 06 06

14.00. Kaip paprastai apeinu savo mišką. Eglės nebedžiūva, epidemija aprimo. Ąžuolai dar neiškirsti. Per visą mišką kukuoja gegutė.

Mano raudonlapis ąžuolas tiesiog šauna viršun. Klevas bando jį užblokuoti, ąžuolas svyra į šoną ir taip prasimuš švieson sparčiau už klevą, dabar jau aišku. Kėnis irgi atsigavęs, galima nebebūgštaut.

O kur kanadinis klevas? Dingo. Pavogė išsikasę?

Ne. Nukirto. Kuoliukai išversti, stirkso tik kamieno strampas. Lyg kirveliu šniota, lyg pjautas palenkus: toks atšerpėjęs.

Stoviu sau nustėręs. Paskui puolu dairytis, kur tas medelio botagui tetinkantis kotas. Kuičiuos, gal jau atžalos mezgasi.

Galiausiai suprantu, kad visa tai tik fizinė savisauga nuo to jausmo turėsimos pagimdyti minties, kai išdrįsi pažvelgti į tą tuštumą, kuri dabar žioji vietoj liauno kamieno laikytos vešlios, tokios gėlai žalsvos lajos. Tuštuma. Tuštuma ir many, nes, teisybę pasakius, nė nežinau, kaip pavadinti tą žiaurią tuštumą, kurią pro šį prižiūrimą medį nešėsi anas nežinomasis, šiaip sau čiaukštelėjęs kirvuku ar peiliu vien dėl to, kad kitam žmogui būtų bloga.

2004 06 07

8.10. Ne kartą esu kalbėjęs, kaip rinkimai kuria naujus mitus. Vienas bjauriausių pastaraisiais metais formuojamų – apie nuostabų mūsų jaunimą.

Yra, žinoma, visokių – ir tikrai nuostabių. Bet apie tai reikia kalbėti kaip apie atskirus žmones – asmenis, net asmenybes. Jaunimas gi – ryškiai juodas. Ne jis dažniausiai dėl to kaltas – ne jis sukuria aplinkybes, kuriomis priverstas ryškinti savo bloguosius pradus. Bet problema ta, kad jaunimas nejaučia reikalo su savo blogesiais kovoti, juos įveikinėti. Priešingai – jo laisvės sampratos blogesius netgi idealizuoja, jais puikuojamasi.

Tipiškas intelektinis tokio elgesio pavyzdys – internetinės diskusijos politinėmis temomis. Kokia juoda mąstysena, kokia žiauri ir ciniška kalba, kokia nepagarba viskam, kas aplink ir ne tik aplink! Visam gyvenimui. Ar tai „iš niekur“? Ar tai vien iš sociumo? Ne, tai ir iš vidaus prigimtinių žmogaus polinkių, tik jie čia išlaisvinti ir įgiję kažką panašaus į skreplių kultūros pavidalus.

Apie nusikalstamus jaunimo veiksmus nė nekalbu – tai jie čia atsiskleidę iki galo: prievartautojai, žiauriausi kankintojai ir žudikai, vagys, plėšikai, chuliganai, tėvažudžiai. Apie tai niekas nenori kalbėti sistemiškai – tai griautų „šaunaus jaunimo“ įvaizdį, tai reikalautų svarstyti kiek čia tėvų, kiek mokyklos, kiek žiniasklaidos, kiek šiuolaikinio vartotojiško pasaulio gyvenimo būdo nuopelnų ir atsakomybės.

Dar vienas stambus problemų blokas – jaunimo emigracijos mastas. Ar taip jau grynas vargas verčia jaunuosius bėgti iš Tėvynės, niekinti ją su visa, kas joje yra, pradedant politika ir valdžia, baigiant papročiais ir kalba!? Ar tokia jau neišvengiamybė yra žūtbūtinės pastangos įsikurti ten ir siekti aukščiausių anos visuomenės socialinių standartų ir padėčių, be atsakomybės už tave pagimdžiusią ir išauginusią kultūrą – jos atsisakant ir pereinant į kitą, jau sugebėjusią sukurti ankstesnius pragyvenimo standartus? Kodėl nekyla noras savo namuose padaryti taip, kaip kitur, kodėl kitų namai mielesni už savus beveik be problemų?

Visa tai, kas čia pateikiama kaip klausimai, turi visiškai aiškius atsakymus, kuriuos galima suvesti į vieną: jaunimas auga ir bręsta visiškai be atsakomybės savo tautai jausmo. Jis pats iš atsakomybės juokiasi ir tyčiojasi. Nors atsakomybė yra visos krikščioniškosios civilizacijos pamatas. Ne ištikimybė, kaip islame, o atsakomybė, ir šia prasme jaunimas psichologiškai jau pasirengęs islamizacijai. Kada nors tai bus jau akivaizdu, bet bus per vėlu. Be tikėjime užprogramuotos atsakomybės miršta ne tik tautos, miršta civilizacijos.

Kodėl visa tai vyksta mūsų akyse, vykdoma mūsų rankomis, o aplink – tyla, nors į ją bijoma pažvelgti tiek eilinių, tiek aukščiausiųjų pagal pareigas asmenų?

Todėl, kad komunizmo šmėkla vėl klaidžioja po Europą. Tos šmėklos mėlynasis mutantas: nebe idėjos kapitalo, o kapitalo idėjos mutantas. Bacila labai galinga ir gaji, nes kiekvienas trokšta ją užsikrėsti. Ypač jai imlus jaunimas, neturintis jokio visuomeninio gyvenimo imuniteto ir manantis, kad Europa jau be valstybės ir valdžios, kad jie nėra valdomi ir jais nemanipuliuojama. Na, yra tik biurokratija, kuri yra ne kas kita, kaip visuomenės sloga.

Tokioj situacijoj ar negalima manyti, kad tu esi visai laisvas ir gali daryti ką nori? Tuo labiau, kad kandidatai į valdžias būtent taip ir šneka!

2004 06 08

8.36. Reikia pasakyti tiesiai ir šviesiai: tikri Lietuvos valstybininkai Nepriklausomybės atkūrimo metu 1990 metais buvo tik tie, kurie šiandien liko euroskeptikais. Visi kiti buvo pakeleiviai, elgęsi pagal analogiją ir neturėję jokio aiškesnio supratimo, nei kas yra tauta, nei kas yra valstybė, nei kas – pagaliau – yra sąjunga. Jiems tai ir nerūpėjo. Taip, jie pasitarnavo Nepriklausomybės atkūrimui, bet ne pačiai nepriklausomybei: labai greitai, nepaprastai greitai jų valstybės atžvilgiu destruktyvus mąstymas ir veikimas pasireiškė visokiausiais principus atmetinėjančiais ir naikinančiais pavidalais (kaip neprisiminti mano nepavykusio bandymo aprobuoti principus, kuriais valstybė turėtų vadovautis!? – niekam to nereikėjo, visiems tai buvo nepriimtina!). Galutinai šita jų empiristinės mąstysenos sąlygotą chaosą gimdanti veikla ir elgesys išryškėjo jų santykyje su Europos Sąjunga: nepriklausomybininkai patys paragino žmones balsuoti už ją!

2004 06 09

Aš nebenoriu kovoti. Nepriklausomybės dvasios dusinimas ir bet kokių krustelėjimų jos link blokavimas toks besąlygiškas ir totalus, kad dabar priešinimasis tereikštų tik bergždžią jėgų eikvojimą. Aš nebeturėsiu jų tiek, kad galėčiau taip išlaidauti. Noriu ramybės, kurioje galėčiau susikaupti ir visų pirma įvertinti tai, kas buvo, kodėl pralaimėjom, o tada jau kalbėti apie ateitį. Mano paskirtis šiandien – vėl pabandyti sukurti išsivadavimo projektą ir pakloti organizacinius jo vykdymo pamatus. Tai beveik kabinetinis darbas, ir šiandien man jis mieliausias vidujai. Noriu atokvėpio, noriu susikaupimo – atsitolinimo nuo to, kas yra mūsų visuomeninė kasdienybė su savo pinigine demokratija, ir bandymo pro jos dulkes įžvelgti ateities pavidalus.

2004 06 10

Nacionalinėje bibliotekoje vyksta Laimono Tapino 60-mečio ir kūrybos 40-mečio vakaras. Tikras šeimos ir draugų improvizuotas spektaklis – ne koks nors minėjimas, o pasikalbėjimas, pabendravimas su „kaltininku“ ir jo artimaisiais. Keletas knygų, kurias persmelkia Lietuvos paieškų idėja istorijoje ( Oskaro Milašiaus ir Jurgio Baltrušaičio biografijos, tarybinių metų rašytojų ir poetų 1940-ųjų kartos portretai), lieka nepaliestos, viskas sukasi aplink autorių, tačiau ar ne to ir reikia – tikrai originalaus Lietuvos rašytojo asmeninio pagerbimo. Kas nesupranta už ką, to čia šiandien nėra.

Mokslų akademijos salėje vyksta Norberto Vėliaus pradėtos „Lietuvių mitologijos“ trečiojo tomo, kurį iš esmės parengė Gintaras Beresnevičius, pristatymas. Knygai dėmesys parodomas, tačiau vėlgi – ne apie problemas, kurios tritomyje fiksuojamos, šiandien kalbama, o apie žmones, kurie šį tikrai didelį darbą padarė, sugebėjo užbaigti, nors iniciatoriaus, deja, jau nebėra. Su Atgimimu įsitvirtinusi pertrauktų darbų tyrimo ir užbaigimo tradicija čia akivaizdi. Ir tai puikus mūsų kultūros motyvas. Bet štai parodomas A. Tarvydo dokumentinis filmas apie Norbertą Vėlių – ir vėl širdin įkrinta keistas jausmas: tie, kurie buvo šalia, jau traukiasi į atminties amžinybę, yra išeinantieji, nueinantieji.

Gera, kai Laimonui Tapinui gali dar gyvam, nors insulto ir susuktam, pasakyti, kad jis didelis Lietuvos kultūros darbininkas, kūrėjas. Graudu, kai tik žmona gali išklausyti mintis apie Norbertą Vėlių, pati kai ką pridurti, kas šį tautotyros titaną vėl atgaivina, bent mintyse.

Ir vis tiek negali atsikratyti keisto jausmo: mes palydim ar paminim išėjusius tyliai su okupacija nesutikusiųjų kartos žmones, pagerbiam ir atsisveikinam su jais, patys jausdamiesi paskutiniais mohikanais.

Nes už langų, gatvėse – jau visai kita karta.

2004 06 11

Šių rinkimų agitacinė kampanija – jau visai žiniasklaidos magnatų rankose.

Valstybės finansuojamos rinkimų laidos netgi per nacionalinę televiziją yra paverstos dvikovomis: komanda prieš kitos partijos komandą daužosi, kuri nugalės; užtat tai ne mąstymų, ne darbo projektų svarstymo pusvalandžiai, o kalbos ir posakių varžybos, kuriose niekaip neišvengiama kitos pusės žeminimų ar net įžeidinėjimų. Tai dar komercinėse televizijose, kur partijos pačios išsiperka eterio laiką, pokalbių vedėjai padaro kažką panašaus į mąstymus. Tik tiek, kad partijų žmonės, įpratę muštis, nebegali normaliai mąstyti.

Na, o prezidentinė kampanija – tai ištisinis šou. Nuo pradžios iki galo.

Viršūnė – du baigiamieji renginiai, vienas LTV, kitas LNK. Abu su visu penketuku.

LTV kandidatai į prezidento postą pristatomi tarsi ir rimtai: klausiama šio, klausiama to, kiekvienas stengiasi pasakyti kuo išraiškingiau ir įtikinamiau. Kandidatus palaiko jų rėmimo komandos. Vedėjai stengiasi būti nešališki. Tačiau Prunskienei primenama, jog ji buvo vadinama ne tik Gintarine ledi, bet ir Šatrijos ragana. Valdui Adamkui, priešingai, klausimėlis su jo nuopelnų priminimu. Gal taip padedama Kazimierai, nes lietuviai gina skriaudžiamuosius?

LNK laida – humoro rakte. Visos humoristų pajėgos klausinėja, dainuoja, juokauja ir lengvai liežuvauja. Net „kiša pagalius į ratus“ klastingais klausimais priešininkams. Ypač išraiškingai su kandidatais bendrauja „peliūkščiai“. Na ką – jeigu taip ir turi būti, tai LNK spektaklis geresnis už LTV: humoras visada yra patrauklesnis už rimtumą.

Tačiau ar turi taip būti? Ar (tegul ir dar) kandidatai į prezidento postą turi tapti TV spektaklių dalyviais, veikiančiais jau nebe kaip politikai, o kaip aktoriai – pagal jiems TV režisierių primestas žaidimo taisykles? Sakysim, kad visos rinkiminės kampanijos yra dideli spektakliai, rengiami didžiulių komandų už didelius didelius pinigus. Taip, žinoma. Ir demokratija už tai jau moka mažakraujyste obstrukciniais procesais jos vidiniuose organuose. Tačiau, tarkim, JAV ir Prancūzijoj, kur Prezidento rinkimai yra išties nacionalinės svarbos aktas, rinkimai eina kaip bangos per tautą, kurios niekaip nesukiši į televizoriaus ekraną. Televizijos ten pačios skęsta politinių įvykių sūkuriuose ir tik stengiasi išsilaikyti jų paviršiuje. Mūsų demokratija Prezidento rinkimus suvarė į LTV koridorių ir LNK didžiąją studiją, nuo pradžios iki galo paversdamos režisuotais televiziniais spektakliukais, vienu rimtesniu, kitu lengvesniu. Na, gal ir galima būtų netgi tą TV spektaklį pateisinti kaip „baigiamąjį akordą“. Bet tik vieną. Ir – LTV. Kai analogiškas surengiamas dar ir komercinėje LNK, niekaip nepaneigsi, kad kandidatai įsijautė į artistų vaidmenis ir kad šia prasme geriausiai sekėsi Vilijai Blinkevičiūtei.

O kur ir kada buvo dėstomos kandidatų mintys apie valstybę, tautą, liaudį, skurdą, jaunimą, tautos išmirimo stabdymą? Juk Prezidentas, kad ir koks reprezentacinis vaidmuo jam tetektų, yra politikas, ir vyriausias rangu tautos politikas!

Ribos nutrintos. Į TV dėžes suvaryti ir pagal TV režisierių bei vedėjų scenarijus veikiantys asmenys – nebe politikai.

Tai TV magnatai ir norėjo parodyti?

Tai mūsų politikai ir norėjo patvirtinti?

Juk po Prezidento apkaltos, kurioje pirmu smuiku taip pat griežė televizijos, joms pasipriešinti praktiškai neįmanoma.

2004 06 12

Mes (mūsų oficialieji asmenys) nuolat kalbam apie valdomą arba reguliuojamą Rusijos demokratiją. Taip, ji tokia. Televizijos uždarinėjamos. Kuri dar byloja nepasiduodama – tą priverčia uždaryti bent vieną ar kitą laidą. Partijos „stambinamos“ reikalaujant didesnio narių skaičiaus. Referendumas praktiškai nebeįmanomas dėl jo rengimo procedūrinių reglamentacijų. Ir t. t.

Ar kitaip Lietuvoje?

Partijų narystės reglamentavimas, referendumo procedūrų reglamentavimas, televizijų programų uždarinėjimas (tylus, argumentuojant nepopuliarumu arba projekto silpnumu, nors, tarkim, „Duokim garo“ – priešingai – buvo populiarumo viršūnėje), laikraščių partinis šališkumas ir vieningas kosmopolitizmas, – kas visa tai, jeigu ne reguliuojama demokratija ir čia, Lietuvoje?

Kokios jėgos visa tai tvarko?

2004 06 13

DIDIEJI ŠIŲ DIENŲ GEOPOLITINIAI MELAI.

Pirmasis ir didžiausias – Europos Sąjunga kaip tautų rojus. Netgi nebesinori kartoti tuos pačius daug kartų jau sakytus argumentus apie Sąjungos kaip gerovės kėlimo įrankį: net jeigu iš tiesų būtų skiriama tiek lėšų, kad jas būtų galima laikyti parama menkesnio gyvenimo lygio šalims, jų, tų lėšų, visų nebūtų įmanoma paimti, o paimtosios didintų vadinamųjų sėkmingųjų, o ne nesėkmingųjų (lietuviškai – runkelių) galimybes. Be to, lėšos veiktų bet kuriuo atveju tik integracine linkme, t. y. nacionalinį gyvenimą niveliuojančia linkme.

Antras nė kiek ne mažesnis – Rusijos pavojus. Netiesa ne ta, kad Rusija nepavojinga. Rusija Lietuvai visada buvo, yra ir bus pavojinga (kaip ir Vokietija, ir Lenkija nesvarbu – per Europos Sąjungą ar tiesiogiai). Netiesa tai, kad Rusija yra tik pavojus. Rusija nėra pavojus, Rusija realiai mus tvarko: tvarkė, tvarko ir tvarkys. Netgi tada, kai mes esam juridiškai visiškai nepriklausomi. Rusija yra realus mūsų gyvenimo faktorius, nes mes esam Rusijos geopolitinių interesų zonoje ir visada joje liksim, bent jau tol, kol Rusija bus didvalstybė, imperija. Ir ekonomiškai esame pačios gamtos priblokuoti prie Rusijos bent tol, kol pagrindiniais energetikos šaltiniais liks nafta ir dujos. Iš kur pigiau mums jų gauti? Ir įdomu, kas mums liepia sugriauti savo atominę elektrinę – vienintelį energetinės nepriklausomybės šaltinį, energetinę alternatyvą Rusijos energetiniam dominavimui Lietuvoje ir visoje Baltijos rytinėje pakrantėje?

Mūsų politika Rusijos atžvilgiu tegali būti tokia: gyventi greta Rusijos su Rusijos resursais, bet be Rusijos politikos, – bičiuliautis, bet nesimylėti.

Trečias itin bjaurus melas yra strateginės partnerystės su Lenkija pateikimas kaip mūsų vakarietiškėjimo garantija. Ta mūsų partnerystė pateikinėjama taip vienareikšmiškai, kad nutylimos visos mūsų santykių su pietų kaimynu aštriosios vietos, o per tai vyksta ir nuolaidžiavimas tarpvalstybiniuose santykiuose. Tokių faktų – begalės, ypač Lietuvos Seimo ir Lenkijos Seimo narių asamblėjos dėka. Pasekmės akivaizdžios: 15 000 Lenkijos lietuvių, nesulaukusių realios Lietuvos valdžių paramos, užsirašė lenkais; Lenkijos valdžia iki šiol blokuoja elektros tilto į Vakarus statybą ir ignoruoja katastrofišką automagistralių Lietuvos link būklę. Apie lietuvių vaikų mokymą lietuvių kalba nė nekalbu.

Ketvirtas negražus melas – Baltarusijos kaip šlykščiausios diktatūros, su kuria negalima palaikyti jokių santykių, konceptualizavimas. Lukašenka išties žavesio nekelianti asmenybė. Tačiau Baltarusija – ne Lukašenka, na, ne tik Lukašenka. Baltarusija – tai didelės tautos gyvenimo vieta su – svarbiausia – aiškiai išreikšta nacionalinės (gal net nacionalistinės) valstybės kūrimo programa. Ne dėl to, kad Lukašenka yra didis chamas, kaip sako vakariečiai, o kad Vakarams yra nepriimtinas Lukašenkos režimo kuriamos valstybės modelis, ir Vakarai ją blokuoja, ir savo bendrininkams tai primeta, tokiu būdu stumdami Baltarusiją į Rusijos glėbį. Gal ir naudinga tokia Lukašenkos pasionarizmą ir Rusijos perėmimą inspiruojanti Vakarų elgsena kam nors. Bet baltarusių tada tikrai neliktų, o dabar jie vienareikšmiškai sako: gyvename neturtingai, bet pragyvenimas ir išgyvenimas garantuotas visiems. Pensijos Baltarusijoje didesnės nei Ukrainoje, vidutinis atlyginimas – taip pat, atlyginimų žirklės visai nedidelės. Keliai geresni nei Ukrainoje. Valstybė vykdo daug programų. Apie ką tąsyk kalbama?

Penktas globalus melas – apie globalizacijos neišvengiamumą, jo demokratizacinį pobūdį ir humanizuojantį poveikį. Jau pats toks jos savybių išvardinimas kelia šypseną. Argumentai protui turėtų būti konkretizuojami ne tokiose pastabose. Tačiau pakanka paminėti Irako karą kaip demokratizacijos būdą, ir bus aišku, su kuo turim reikalą.

Tai kaip tąsyk galėtume pavadinti pasaulį, kuriame teko laimė gyventi?

2004 06 14

Kaip sako mūsų marksistuojantys liberalai: turim ką turim.

Į Prezidento rinkimų antrą turą išėjo Valdas Adamkus ir R. Pakso paremta Kazimiera Prunskienė.

Į Europarlamentą didžiausiu būriu žingsniuos Viktoro Uspaskicho žmonės – net penki (30 proc. rinkėjų balsų). Po du turės socdemai, konservatoriai ir liberalai, po vieną – valstiečiai ir libdemai.

Pabandykim tendenciją pratęsti į visiškai įžvelgiamą ateitį. Ką regim?

Prezidentauja Kazimiera Prunskienė.

Premjerauja Viktoras Uspaskichas.

Seime viešpatauja Darbo partija.

Kas tai?

Tai visiškai nauja politinė situacija Lietuvoje. Turint galvoje, kad ir Europos Parlamente Lietuvai atstovaujanti didžiuma yra Darbo partijos žmonės, ir užsienio politika iš esmės yra jų rankose.

Kokios išvados?

Šliaužiantysis perversmas nesustabdė šliaužiančiosios revoliucijos. Priešingai – ją pagilino ir komplikavo.

Lietuvos laukia didžiulė įtampa ir maišatis.

2004 06 15

16.31. Prie šiuolaikinių mitų skirtinas ir vienybės siekinys. Kad ir kažikiek vieningi buvom Sąjūdžio iniciatyvinėj grupėj, kad ir kaip dažnai bei besąlygiškai vienybės principas buvo taikomas, iš tikro vyko negailestinga kova už valdžią, kurią pralaimėjo visi, kas realiai vienybės principo laikėsi.

Nenuostabu. Pabandyk tu dabar pritaikyti vienybės reikalavimą. Vienybė su milijonierium reiškia visišką sutikimą pereiti jo įtakon ir dispozicijon, o tai reikštų savęs visišką atidavimą jo išnaudojimui ir engimui bei visokeriopai priespaudą. Priešinimasis tokiai padėčiai yra sukilimai, revoliucijos, o taikos metu – proletariato diktatūra ar dar kas panašaus.

Ką reiškia mūsų politikuotojų vėl metamas šūkis arba pažadai suvienyti tautą? Tai reiškia pažadą vėl grąžinti ją elito dispozicijon ir jos elgesio sureguliavimą taip, kad ūkininkai nebeitų ant automagistralių, kad nesiburtų visuomeninės organizacijos, kad mažėtų partijų skaičius, o žiniasklaida visai nustotų domėtis realybe. Kad mes visi paskęstume ištisinėje šventėje.

Taip jau beveik ir yra.

Vieningai skendim išnykimo nirvanoje.

2004 06 16

8.45. Yra keletas šių rinkimų metu atsiskleidusių faktų, kurių viešoji politinė sąmonė kol kas nenori ar nesiryžta pripažinti tikrove.

Pirma – rinkėjų neaktyvumas. Na, vertinant su kitų šalių rinkėjais, 46 procentai balsavusiųjų dar nėra pasyvumas. Tačiau aktyvumu jo taip pat nepavadinsi. O kodėl rinkėjai buvo neaktyvūs, pasakoma tik puse lūpų: girdi, nebuvo išskirtinių naujų idėjų, visi kandidatai kalbėjo panašiai. Tai tiesa. Bet visa tiesa būtų tokia: nebuvo Rolando Pakso, ir daugelis numojo ranka.

Antra – totalinė V. Uspaskicho pergalė rinkimuose į Europos Parlamentą priskiriama partijos vadovų populizmui, tuo tarpu kai ji dar kartą signalizuoja: gyventi taip, kaip gyveno iki šiolei, lietuviai nebenori. Galima tai interpretuoti, kaip lietuvių meilę R. Paksui, kaip nostalgiją sovietmečiui ar tiesiog rusui, tačiau niekas Lietuvoje nesikeis, kol jos elitas nepripažins, kad toks gyvenimas, koks buvo projektuojamas iki šiolei, lietuviams yra nepriimtinas, ir rinkimai klykte klykia: atsipeikėkit ir darykit politikos korekcijas, ir labai rimtas, visų pirma valstybei imantis globoti ne tik ekonominę gerovę produkuojančius, bet ir iš jos pragyvenančius visus socialiai remtinus ir remiamus žmones. Būtina pakeisti požiūrį į atskirą žmogų, kiekvieną laikant bendruomenės nariu ir rūpinimosi objektu. Atstumtųjų ar kokių kitaip nuo gyvenimo nušalintųjų negali būti.

Trečia – Lietuva tikrai yra labiau rusiška, negu angliška. Nors jaunosios kartos auga, visiškai nebemokėdamos rusiškai, o puikiai kalbėdamos angliškai, tačiau rusiški keiksmažodžiai jiems irgi nepakeičiami niekuo kitu. Jaunimui labiau priimtinas ir rusiškas elgesio tipas – laisvė be ribų, labai neretai tampanti tuo, ką patys rusai vadina bezpredielu. Egoizmas, beprincipiškumas, godumas ir žiaurumas yra svarbiausi jaunųjų kartų bruožai, su kuriais visuomenė dar susidurs ne tokiais, kaip iki šiol, pavidalais. Neveltui sakoma, kad senieji banditai jau bijo naujųjų. Apie vyresniąsias kartas tame rusiškumo balanse galima kalbėti nekeliant tokių būtinių klausimų – tai yra nueinančios kartos, lemiančios daugiau šiandieninę politinę Lietuvos situaciją, o ne jos perspektyvą, ir šių kartų socialinių problemų išsprendimas jas kaip visuomenės plėtotės problemą pašalintų bent jau politiškai. Tai pasyviosios generacijos žmonės, linkę daugiau kelti ranką prieš save, o ne prieš kitą, tuo tarpu kai jaunimo agresija nukreipta jau į išorę. Svarbiausia: ta iš nepatenkinto egoizmo kylanti agresija neranda jokių moralinių užtvarų pačiame individo ir politinių ar idėjinių gairių visuomeninio elgesio standartuose ar bent stereotipuose. Priešingai, vartojimo logika, psichologija ir estetika destruktyvumą tik skatina.

Ir dar viena svarbi nedelsiant atpažintina tikrovės dimensija: mūsų visuomenės intelektualinis lygmuo toks, kad netgi aukščiausiai visuomenės hierarchijoje stovintys protai nesugeba atpažinti reiškinių, identifikuoti juos politiškai ir ideologiškai, o tuo labiau – geopolitiškai. Elito mąstymo sugebėjimai su retomis išimtimis yra empiristinio lygmens, kuris lemia neprobleminį proto kritimą į partinių stereotipų pinkles, garantuojančias geras tarnybas ir konjunktūrinį visuomeninį respektavimą (žvaigždizaciją), patenkinantį asmenines ambicijas, bet galutinai nužudantį laisvą protą. Todėl opozicijos nėra iš principo. Kitaip galvojantys paprasčiausiai užblokuojami savo atskirtyje.

2004 06 17

13.14. Kad nacionalinės valdžios atmetimas gali būti toks visuotinis ir toks gilus, net neįsivaizdavau. Nuo kandidatavimo į Prezidentus nušalinus R. Paksą, vis dar žmonių vilties Prezidentą, visos jo galios buvo permestos Uspaskichui, kurį daug kas laiko nors ir ne pačia priimtiniausia, bet vienintele realia jėga, kuri Lietuvoje gali atkurti tiesą ir teisėtumą. Jis dabar jau faktiškai kontroliuoja Lietuvą: nuo jo priklauso, bus Prezidentu Prunskienė ar Adamkus, nuo jo priklauso Seimo būsimoji dauguma, kuri – jau šiandien aišku – marginalais arba bent jau „paraščių partijomis“ daro socialdemokratus ir konservatorius, nes pati užima kairę, dešinę atiduodama kiek jos pajėgs pasiimti liberalcentristams ir socialliberalams (žodžiu – liberalams), centran projektuodama „Pakso koaliciją“. Visa tai reiškia, kad valdžią perima nuvorišai. Nieko iš Nepriklausomybės meto dinozaurų nebelieka. Jei neskaitysim po paksistais spurdančių nacionalistų, galinčių susikoncentruoti į kokį nors patriotinį susivienijimą. Tačiau ar pajėgs?

Viskas skendi nežinioje. O tuo tarpu virš Lietuvos šviečia besišypsantis TSRS piliečio veidas, kuris žada ištaisyti lietuvių valdžių padarytas klaidas, padėti žmonėms ir ciniškai egzaminuoja kandidatus į Lietuvos Prezidento postą – buvusį Lietuvos Prezidentą ir buvusią Lietuvos premjerę.

2004 06 18

9.21. Išvedinėjamos įvairiausios teorijos, aiškinančios Lietuvos katastrofišką būklę. Labiausiai paplitusi populizmo kaltės teorija: girdi, žmonės tokie kvaili, kad tiki neįvykdomais pažadais.

Šios dienos „Lietuvos žinių“ straipsnyje „Emigracijos banga užgriuvo Lietuvą“ pateikiami oficialūs duomenys apie išvykstančiuosius. Vien 1999–2000 metais emigravo 278 000 žmonių – apie 13 proc. darbingųjų. 150 000 yra darbo migrantai. Ateityje jų metinis skaičius išaugs iki 200 000. Iki 60 procentų Lietuvos gyventojų norėtų išvykti dirbti ar gyventi į užsienį. 15–24 metų jaunimo apie 90 procentų norėtų išvis palikti Lietuvą.

Laikraštis pateikia ir emigruojančiųjų motyvus. Net „trečdalis darbo migrantų darbą užsienyje mato kaip vienintelę išeitį iš skurdo ir nevilties, tėvynėje nerasdami jokio darbo ir nematydami perspektyvų“. Netgi tie, kurie sako, kad užsienyje lietuvių niekas nelaukia, kad tenka dirbti juodžiausius darbus, sutinka patys ir ragina kitus bėgti kuo toliau nuo korumpuotos ir nesvetingos Lietuvos.

Kokių komentarų dar reikia?

2004 06 19

Vakar vakare 25 Europos šalių vadovų aprobuota Europos Sąjungos Konstitucija. Joje – aiški Europos federalizavimo tendencija. Visų pirma – pati Konstitucija yra Europos valstybės, o ne valstybių Europos, projektas. Nuo šiol tai – ir juridinis pamatas. Jeigu kuri nors narė per referendumą Konstitucijos neatmes. Antra – komisarų mažinimo tendencija: iki 2014 metų po komisarą turės kiekviena iš šalių, po to – trečdalis šalių kas trečią kadenciją komisaro neturės. Per tą „gerai susiklosčiusį“ laikotarpį bus stumiami visi integracijai būtini projektai. Trečia: ES sprendimus lems 55 procentai (ne mažiau, kaip 15) šalių, atstovaujančių 65 procentams gyventojų. Tai jaukas mažosioms žuvytėms, kurios labai nesunkiai prarys kokius nors didžiųjų pažadus ir bus suvirškintos. Didžiųjų šalių viešpatavimas neišvengiamas.

Tik klausimas, ar jos bepajėgs viešpatauti. Jų senėjimas ir išpuikimas, nenoras dirbti trauks imigrantus ir silpnins vidujai. Jau dabar Europos Konstitucija atveria duris tam būsimajam plūdesiui, ypač, jeigu bus priimta islamiškoji Turkija. Jos piliečių norėdamas neįžeisti Prancūzijos Prezidentas kategoriškai pasipriešino krikščioniškojo paveldo paminėjimui preambulėje. Europa niekada nenustojo kariauti su musulmonais, buvo metas, kai nuo jų gynėsi net Vienos prieigose. Ir apsigynė. Dabar netgi Konstitucijoje bijo paminėti tikybinį savo skirtumą nuo islamo šalių, bijodama šitaip kurstyti ar įžiebti religinį karą. Tai reiškia ne ką kita, kaip civilizacinę kapituliaciją prieš islamą. Kartu tai akivaizdus Europos žlugimo ženklas, rodantis to žlugimo kryptį.

Vienaip ar kitaip: Europos civilizacija išsisėmė, nes netgi jos gelbėjimosi projektai yra be dvasinio stuburo.

2004 06 20

Dalyvaujam keli Nepriklausomybės Akto signatarai Rimdžiūnų lietuviškosios mokyklos Baltarusijos teritorijoje abiturientų išleistuvėse. Gražūs vaikų veidai, jauni kūnai, atviri visam pasauliui protai, kupinos vilčių širdys. O aš matau: tai viena paskutiniųjų lietuvių kartų šioje žemėj. Prieš porą trejetą metų numirė tokia ilgai laikiusis lietuvių dzūkų sala, kaip Gervėčiai. Baigiasi Apsas. Kiti kaimai aplink – su 3–4 jau nebe lietuviškų kartų, kitur 1–2 kartų gudiška apnaša. Ir tų lietuviškai kalbančių vaikų pavardės didžiumos jau nebelietuviškos. Ir visi svajoja išvykti mokytis į Lietuvą. Nebegrįš jie čia. Arba grįš vienas kitas. O vaikelių gims irgi tik vienas kitas, ir kas, kad mes būsim buvę pastatę kultūros švietimo centrą kaip tikrus rūmus – nebeateis čia lietuviukai. Pirmam aukšte jau prisiglaudė uždarytos mokyklėlės gudukai. Laikinai. Tai reiškia: nuolatinai.

Gūdu matyti lietuvių mirimą netgi tuose jaunuose, šventiškai sujaudintuose veiduose.

Taip Lietuvos mirtis artėja prie mūsų. Prie manęs.

Palauk! O ar ir ne per mane? Kiek vaikų turi? Du. Vienas jau Antakalnio pušyne. Paliko tik vieną anūką. Kitas irgi tik vieną anūkėlį augina. Mano tėvai turėjo keturis. Aš – du. Sesuo – du. Kita sesuo ir brolis – nė vieno. Mano vaikai – po vieną. Tai ką – per mus nemirė Lietuva? Ir per mus ji leidosi žemyn. Ir tebesileidžia.

Prislegia tas suvokimas.

O jei dar pažiūrėtum, kaip mūsų kartos kultūriškai išsicentruoja?

2004 06 21

Apie pareigas dar nepriimta kalbėti. Pareiga dar nėra nei kokių nors diskusijų, nei konferencijų, tuo labiau – politinių debatų tema. Net jeigu tai būtų rinkiminių pažadų vykdymo pareigos problema: kur kas kada ką nors ta tema kalbėjo?

Suprantama, kad komplikuotesni tikrovės klausimai į pareigų sampratų lauką nepatenka ne tik dėl to, kad jie nepatogūs, bet ir dėl to, kad jie nė nesuvokti.

Antai, pareiga turėti daugiau kaip du vaikus – kad tauta galėtų laikytis ir plėtotis tiesiog fiziškai. Demografiniuose tekstuose toks atskaitos taškas nurodomas, tačiau kaip loginis ar moralinis imperatyvas visuomenės sąmonėje neegzistuoja. Priešingai: vartojimo etika ir estetika vietoj vaiko siūlo šunį, katiną, žaltį, juodą kiaulę, krokodilą ar net beždžionę, tik ne vaiką, tuo labiau – antrą ar trečią.

Kas yra mąstoma apie pareigas tėvams? Kaip vaikai juos žudo – prašom, kiek tik nori. Bet kaip vaikai jiems padeda – būkit geri, parodykit tuos mąstymus, tuo labiau – faktų aprašymus.

Ką tąsyk kalbėti apie didesnę už šeimą bendruomenę? Taip, dabar kuriamos bendruomenės. Bet jos – daugiau politinio įsitvirtinimo priemonės, ne bendrabūvio erdvės, t. y. suvokiamos kaip objektai, o ne subjektai. Ir tik tos, kurios sugeba susitelkti vidiniam gyvenimui, išsiveržia iš oficialios ar partinės politinės valios.

Ko tada mums norėti mąstymų apie tautą?

Ko tada mums dar ko norėti?

2004 06 22

10.39. Pratęsiant pareigos temą. Kasdienybė pilna pareigos. Nueiti ar nenueiti į vakarą, kurian esi kviečiamas, tačiau turi labai skubų ir svarbų darbą? Gali paskambinti kvietėjams, padėkoti, atsiprašyti – būsi ne tik suprastas, bet ir pačiam bus padėkota, kad bent taip įvertinai rengėjų triūsą. Tačiau ar nenuėjęs nepraradai to, ką davė tas vakaras kitiems, ar savim nepapildęs tuo visuomenės sambūrio nesumenkinai visuomenės gyvenimo? Pernelyg didelis būtų toks atsakomybės jausmas? O ar to darbo, kuris užstojo tą atsakomybę už visuomenės bendrumo jausmą, nebūtum įveikęs iš savo „rezervų“?

Tavo anūkas prašo knygos, kurioje galėtų rasti Egipto dievus. Skubi. Bet ar nepadavęs tos knygos neįsirėši jaunoj sąmonėj kaip puikaus projekto žlugdytojas? Pažiūrėk, kokį paveikslą sukūrė tas mažas tyrinėtojas, ir suprasi, ką galėjai nužudyti.

Eiti ar neiti į rinkimus? Kandidatai – vienas ir tas pats. Ir apskritai visa ta košė taip nusibodo. Ir nenueini.

Didžiausi dalykai miršta kasdienybės abejingume.

2004 06 23

9.41. Vakar susprogdinta dar viena politinė bomba: STT pradėjo partijų piniginių apyvartų tyrimus. Tai buvo visiems taip netikėta, kad elito viršūnėlės žiopčiojo ir gaudė kvapą, o Vilniaus meras Artūras Zuokas pabėgo į Lenkiją ir visą vakarą iš Varšuvos „vadovavo“ Lietuvos gelbėjimui nuo sąmokslininkų, užsimojusių prieš valstybę.

Kai pats Zuokas vertė Lietuvos Prezidentą, jis tyčiojosi iš šaukiančiųjų, jog tai bandymas padaryti perversmą, netgi kad tai sąmokslas. Kai puolamas jis pats, puolėjai jau sąmokslininkai prieš valstybę. Dvigubi standartai Lietuvai ne naujiena. Naujiena, kad apsikeista abipusiais smūgiais. O kur du pešasi, ten trečias laimi. Tas trečias – Viktoras Uspaskichas? Tai irgi lyg ne naujiena.

Ar nebus tas trečias tauta?

Juk – šiaip ar taip – pagaliau prisikasta ir prie partijų pinigų, kurie yra pagrindinė politinės prostitucijos priežastis. Kalbėta seniai. Bet niekas nedaryta. Kraštutinės kovos situacija privertė griebtis ir to. Tad nepriklausomai nuo to, kaip garsiai klyks partijos ir kokiais žodžiais besisvaidys, gal tai yra geriausia, kas ligi šiol padaryta kovojant su korupcija?

2004 06 24

Lyja lietus. Ne šiaip lyja – kliokia. Sako: per Jonines visada lyja. Tai nė kiek neguodžia. Lyja vis tiek. Vasaros dar nebuvo. Pavasaris šaltas, vasara lietinga. Jokios šilumos. Nei gamtoj, nei žmonėse. Būtų nors gamtoj. Nors gamta priverstų pasijusti kitaip, bent kiek atlėgti. Ne, ir ji negailestinga. Visą laiką sukosi mintis: kaip dabar turi jaustis tie korupcija apkaltintieji parlamentarai? Mums blogai, bet kaip blogai jiems! Bet kai sugavau save užuojauta žmogui bandant pridengti žmogaus niekybę, supratau ir gamtos negailestingumu bandęs pasiteisinti pats: juk gerai žinau, kad gamta šiaušiasi dėl mūsų, dėl žmonių brutalaus elgesio su ja. Tada jau visai nejučiom išsprūsta frazė, kurią pats neseniai ironizavau: turim ką turim.

2004 06 25

10.38. Intelektualų tendencija Europos Sąjungos formavimą įsivaizduoti ir vaizduoti kaip toliaregišką projektą, prilygstantį Abraomo atsiribojimo nuo protėvių arba Romos žygiams griaunant europines etnines bendrijas, esą išlaisvinusias žmonių dvasią tiems atradimams ir pasiekimams, kurie nutiesė mums kelius į žvaigždes, yra daugiau Apšvietos, davusios mums Prancūzų revoliuciją ir komunizmo teoriją sugestija, visada ignoravusi tą tikrovę, kad Prancūzų revoliucija giljotinavo savo vaikus ir išsigimė į Napoleono užkariaujamuosius išlaisvinimo žygius, kaip šalutinį produktą palikusius pasauliui Jungtinių Valstijų individualizmą bei Tarybų Sąjungos kolektyvizmą, o komunizmo kūryba ėjo per tautų genocidą, pagimdydama fašizmą, kurio pabaigos įžvelgti yra neįmanoma. Nieko to nenori matyti šiandieniniai Europos suvienijimo maisterzingeriai.

Žinoma, intelektualinio iššūkio Europos suvienijime esama. Tačiau šis iššūkis apeliuoja į neišmanančią drąsą, į empirinį protą ir avantiūrinę valią. O taip, šitos žmonių kokybės ras kur reikštis. Tačiau nuostata, jog tautos bus vieningosios Europos regionai, išduoda viską: ką reiškia būti regionu komunistinėje visuotinės gerovės perspektyvoje, mes jau žinom, ir metodai, kuriais tos gerovės siekiama, – ar idėja, ar materija (pinigu) – grindžiami, neturi jokios reikšmės: tai vis tiek bus kelias į ateitį per masines kapavietes, vienur daugiau nužudytųjų, kitur – daugiau nusižudžiusiųjų.

13.26. Vienatvė vasaros vidury. Kai visa šeimyna išvažiuoja į vasarnamį, o visas miestas – į vasarvietes pajūriuose ir paežeriuose. Tada aš savo mansardoj per stoglangius žiūrėdamas į Vilniaus senamiesčio dangų esu nenugalimai vienas. Žinoma, gana visokių mobiliųjų ir stacionariųjų telefoninių invazijų, tačiau jos nulūžta į mano vienatvės ištroškusios dvasios šarvus, ir aš galiu vėl pajausti ir gyvenimo beprasmybę, ir mirštančios mano tautos tylų skausmą, kurio nepridengia jokie politiniai tauškalai ir spektakliai, ir pagaliau savo paties gyvenimo beprasmiškumą, savo pralaimėjimų kartėlį, kurį šiek tiek atskiedžia tik mintis, kad mano surastas tautai būtinos žemės ploto pasaulyje, pastovios vietos po saule supratimas yra nepraeinantis, nedingstantis tiek, kiek ir bus patys žmonės, net jeigu numarinę savąjį, jie išsigelbėjimo ieškos kituose pasauliuose. Žiauriai palaiminga vasaros vidurdienio vienatvė vasarojančio miesto senamiesčio stogų horizontuose.

2004 06 26

15.32. Mūsų gyvenimas televizoriaus, kompiuterio, demokratijos ir laisvos rinkos dėka tapo grynu gyvenimo vaizdiniu, kuris kuriamas netgi ne mūsų, mūsų valios gyventi tam vaizdiniui nė nereikia – jis kuriamas už mus viešųjų ryšių komandų. Nėra ko kaltinti prezidentų imidžmeikerių: visi mes esame demokratijos imidžmeikerių manipuliuojami ir spekuliuojami. Tiksliau – mumis spekuliuoja tų viešųjų ryšių komandų kapitonai, vykdydami tyliųjų politikos užsakytojų valią. Kas jie? Jie – tai turtingųjų klubo nariai, palaiką keistus, bet konkrečius ryšius – ryšius ir be konkretaus ryšio kartais, vien nujaučiamų ribų dėka nustatomus ryšius, kuriems apčiuopti – gana nuojautos ir sugebėjimo elgtis ta nuojauta vadovaujantis taip, kad ant tavęs neužvažiuotų (tu tai daryti gali, – jei gali). Ta keista būklė – tai pasaulio vyriausybės priešistorė, formavimosi metas, galimybių laikas. Tai globalizacija ar dar kitaip pavadinti galimas būvis. Tačiau būvis tas visai konkretus, aiškus, nes ir virš tų visų taip keistai susijusių žmonių esama bendros, visus vienijančios ribos – jausmo, kad virš jų tik dangus.

16.08. Kai staiga toli nuo miesto tave užklumpa ramus ir ilgas vasaros lietus, priverčiąs nepulti į automobilį, neužsidaryti vasarnamy ar motely, nesigriebti mobiliojo telefono, o ramiai sau stovėti ir klausytis, kaip šnara lašai ir sproginėdami atsimuša į lapus, žemę, akmenis, vandenis, kaip jie kaip slaptingi šešėliai skrodžia erdvę ir dingsta žemės pavidaluose, net sunku patikėti, kad šitaip yra, kad tai dar gali būti. O kai patiki (jei patiki), visa ana už tavo automobilio, vasarnamio, miesto pasaulio pusė taip staigiai atitolsta, kad su paskutiniais lašais tu tarsi nusileidi ant žemės kaip seniai prarasto ir vėl atgauto pasaulio, kaip sugrįžęs iš tremties į Tėvynę, ir tik patirtis atminty tyliai sako: neapsigauk! Laikinas šis tavo jausmas, amžinas nuo šiol bus anas, žemę darąs ana puse, nerealybe.

Jeigu tai – šis prisitaikymas – yra pažangos kelias, ką be savo Tėvynės žemės turėsim išduoti artimiausiu metu, kad galėtume pasakyti: na, bet išlikom!?

16.20. Nieko nebėra ne tik švento. Nieko nebėra rimto.

Vilniaus Užupio respublika, jau turinti savo Konstituciją, įstatymus, himną, vėliavą, teritoriją, vyriausybę ir t. t., dabar nustato diplomatinius ryšius su užsienio valstybėmis. Į šią šventę pakviesti Lietuvoje reziduojantys ambasadoriai, Lietuvos užsienio reikalų ministras. Ir ministras, kaip pažymi spauda, „įsitraukė į šį žaidimą“.

Tik kokį žaidimą ministras žaidžia? Ar jis vyks ir į Žemaitijos parlamento posėdį, kuriame bus nustatinėjami diplomatiniai ryšiai su Lietuva? Tai gal neatsisakys dalyvauti ir Vilnijos autonomijos prezidento inauguracijoje?

Sąmonės ribos išplaunamos visų pirma žaidimuose. Pirmiausia televizijos paskelbia, jog gyvenimas yra be tabu. Po to lieka tik taip gyventi. Kas ir daroma. Ir labai mielai.

2004 06 27

9.06. Lietuva serga rimta mažakraujyste. Tarybiniais metais, kai mūsų švietėjų grupė rengė filosofijos antologijas ir leido filosofijos klasikų raštus, o žmonės juos išpirkdavo per pusdienį ir nebūdavo įmanoma nusipirkti net 30 000 egzempliorių tiražu išleistos Imanuelio Kanto „Grynojo proto kritikos“, nekalbant apie Senekos „Laiškus Lucilijui“, aš su pasididžiavimu galvodavau: na, nebus visai beviltiškai praėję ir okupacijos metai, žmonės ugdosi protą, racionalaus mąstymo sugebėjimą, kuris yra pats svarbiausias ir laisvėje ir nelaisvėje.

Nieko panašaus neatsitiko. Okupacija okupavo ir lietuvių protą.

Penkiolika nepriklausomybės metų aiškiai parodė: neturim filosofijos, neturim ideologijos, neturim politikos, neturim literatūros ar kokio kito meno. Turim iracionalią raišką, drabstymąsi empiriką visur ir visada, konceptualų savo proto drastiškumo estetizavimą ir chaoso tvarkos racionalizavimą. Apie ką gali kalbėti tauta ir ko gali tikėtis, jeigu jos proto autoritetai tautą esant neigia iš principo, bent jau kaip sutartinį dalyką pripažįstantieji svarsto, kokių dalykų galima atsisakyti ir vis dėlto vadintis lietuviu; apie ką galima kalbėti, jeigu lietuvių menininkai tyčiojasi iš tautos istorijos, iš jos vertybių ir paties gyvenimo, teigdami negyvenimo žavesį; jeigu jaunimas beveik ištisai nori išvykti iš Lietuvos, o senimas žudo vienas kitą ir žudosi pats!? Apie ką galima kalbėti šioje gyvenimo terpėje?

Galima kalbėti ir yra apie ką kalbėti.

Tik nėra kas kalba. Nes nebus kas daro.

Lietuva serga rimta ne tik proto, bet ir valios stoka. Nes stipriai serga jos dvasia.

2004 06 28

8.53. Apie Prezidento rinkimus nesinori kalbėti: nuo pat pirmojo turo buvo aišku, kad jie jokių esminių permainų Lietuvai neatneš. Antran iškopę Prunskienė ir Adamkus buvo savęs verti lygūs autsaideriai: vienas jau buvęs premjeras, kitas jau buvęs Prezidentas, abu išnaudoję viską, ką galima teigiamo duoti Lietuvai. Dabar jie suko tik savo ratelių malūnus ir dirbo ne tiek valstybei, kiek saviškiams ir sau, savo ambicijoms. Maždaug taip ir įvertino juos žmonės. Galima tiesiog didžiuotis savo rinkėjais: jie rinkosi, neturėdami iš ko rinktis, nes ir Prunskienę rėmė visų pirma tie, kurie būtų rėmę Paksą, ir Adamkų rinkosi tie, kurie arba bijojo Prunskienės, arba norėjo turėti į gyvenimą nesikišantį Prezidentą. Ir rezultatas parodė kandidatų tolygumą, jų nesugebėjimą įtikinti savo programos ar valstybės kūrimo projekto vertingumu. Blankūs rinkimai, tokie niekur nevedantys rinkimai. Tiems, kurie balsavo už Adamkų, yra gerai kaip yra. Bet tie, kurie balsavo už Prunskienę, manė jiems esant blogai, kad ir ne kažiko iš savo kandidatės tikėdamiesi. Tai rodo, kad Lietuva turi daug ir rimtų vidaus gyvenimo problemų.

2004 06 29

11.27. Yra visokių tautas vienijančių projektų sumanymų ir siūlymų. Vienas lietuvių intelektualas emigrantas siūlo tarybą, kuri imtųsi tautos vienijimo atrenkant žmones valstybės tarnybai pagal jų laikyseną okupacijos atžvilgiu. Kol mes buvome ne Europos Sąjungoj, tol tas kriterijus gal ir tiko, nors nebuvo universalus. Dabar jis visai atpuola, o jeigu kas pripažįsta, kad ES yra nauja okupacija, kaip šiuo požiūriu? Todėl geriau būtų klausti, koks, pone, tavo požiūris į tautą? – manai ją esant tikrai, ar ji tik mitas, gali tu tarnauti jai, o ne vien valstybei, kuri valdžių gali būti ir parduota? Tauta parduota būti negali, ji gali būti tik išduota. Ar pripažįsti galįs tapti išdaviku, jei nusikalsi atitinkamiems tautos aprobuotiems tavo patikimumo reikalavimams? Tai būtų kur kas universalesnis ir tikresnis patikimumo ir pasitikrinimo mechanizmas.

2004 06 30

12.36. Nuo pirmos dienos pradėjęs reikšti nepasitenkinimą dėl Generalinės prokuratūros ir Specialiųjų tyrimų tarnybos vykdomo „Rubikon“ įmonių grupės veiklos tyrimo, rodančio anaiptol ne antikorupcines Valdo Adamkaus nuotaikas, išrinktasis Prezidentas vakar apsilankė Liberalų ir centro sąjungos valdybos posėdyje ir pasiekė, kad Zuokas už savo pabėgimą nuo STT, tokiu būdu pačiam apsikaltinant, nebūtų atstatydintas iš partijos pirmininko posto. Tai rimtas smūgis partijai rinkimų išvakarėse. Tai, antra, galimo partijos skilimo pradžia. Tai, trečia, paties naujoves žadėjusio Prezidento kapituliacijos pačioje antros kadencijos pradžioje aktas. Niekas nepasikeis į gera. Jei keisis – tik į bloga. Dabar jau galima daryti prielaidą, kad Valdą Adamkų į antrą kadenciją atvedė pačios juodžiausios antivalstybinės Lietuvos jėgos.