Liepa Spausdinti
2004
Parašė Romualdas Ozolas   
Šeštadienis, 31 Liepa 2004 23:15

2004 07 06

9.52. Dienos, kai nebuvo užrašyta jokia mintis, man atrodo kaip nebūties properšos.

10.57. Neparankios temos. Imkis kokios nors holokausto temos – gausi finansavimą ir turėsi galimybę publikuotis vadinamuosiuose prestižiniuose leidiniuose. O pabandyk tu ką nors parašyti Vilniaus lenkiškosios okupacijos tema! – net jeigu jau būsi sukaupęs reikalingą medžiagą, netgi straipsnį parašęs, – publikuotis nelabai kur rasi. Nebent knygą už savo pinigus išleistum. Bet ar nebūsi sutiktas (kaip minimum) grėsminga tyla akademiniuose ir politiniuose sluoksniuose – didelis klausimas. Apie finansavimą tavo galimiems moksliniams tyrimams gali nesvajoti. Nepalankios politinei konjunktūrai temos netoleruojamos. Kaip? Nefinansuojamos, ir tiek.

12.23. Kiek visokių darbų padarau per dieną! – tikrai neturėčiau būti nepatenkintas. O naktį kamuoja blogas jausmas, kurį racionaliai apibūdinti galima būtų taip: jau pabaiga, ir aš nebespėsiu...

2004 07 07

9.56. Vakar, Valstybės dieną, nacionalinius interesus ginančios kairės, centro ir dešinės partijos paskelbė kuriančios judėjimą, telkiantį žmones tokiam politiniam vienijimuisi, kuris suteiktų galimybę kitokiam pasirinkimui – ne prie valdžios prasiveržti norinčių politikų, o rimtu ilgalaikiu politinės tvarkos darymu užsiimančių politikų pasirinkimui.

Ir ką gi?!

Visos be išimties komercinės televizijos vienijimosi judėjimą pavaizdavo kaip dar vieną valdžios ištroškusių mažų ir neįtakingų politinių partijų vienijimąsi, kaip rinkiminę koaliciją, kuri neturi amunicijų, bet turi daug ambicijų. Nacionalinis transliuotojas vienijimosi fakto nė nepristatė. Užtat daug laiko skyrė Rolando Pakso koalicijai, visaip ją diskredituodamas.

Ar tai žurnalistų bukumo rezultatas, politinio Lietuvos vaizdo piešimas pagal savo parsidavėliškumo konfrontacijos organizatoriams laipsnį? Esama ir to. Bet LTV cenzorių pozicija rodo, kad žiniasklaidos dirigentai pakankamai supratingi ir atskaitingi savo finansuotojams. Tad – arba nutylėti, arba deformuoti pagal jau sukurtą schemą. Nes pristatyti tikrus, kaip jie buvo pateikti, susivienijimo išsieksponavimo faktus yra labai nenaudinga, taigi – ir pavojinga.

Lietuvoje veikia pakankamai giliai įdiegta valdomos ir visuomenės sąmonę manipuliuojančios demokratijos cenzūra.

2004 07 08

9.32. Kaip keista: žmogui taip svarbu jo jaunystės, ypač vaikystės, įspūdžiai, kad jis negali prie jų negrįžti – sapnuose, mintyse, pokalbiuose. Rašantysis apie juos būtinai parašo.

O tie įspūdžiai yra tokie esmingi (jei žiūri iš šalies) to žmogaus pažinimui, kad būtent iš tų atmintin įstrigusių gyvenimo epizodų gali geriausiai pagauti žmogaus dvasios esmę, jo subrendusio gyvenimo elgesio motyvus.

Vytauto Landsbergio vaikystės ir ankstyvosios jaunystės prisiminimų knygelė „Bangos, duokit kelią. Kačerginės paveikslėliai“ šiuo požiūriu nepaprastos vertės. Pats seniausias jo prisiminimas – apie blauzdon įkandusią didelę rudą skruzdėlę, kaip „apie sopulingą nelaimę. Lyg nuo jos prasidėtų gyvenimas.“ Tas gūdus prisipažinimas yra raktas viso gyvenimo širdperšai, sopulingai nelaimei, kuri plėtojasi ne tik skruzdėlės įkandimu. Kitas epizodas, ištisas prisiminimų skyrelis – apie skruzdžių liūtą – vabalą, kuris tas skruzdėles rijo, tupėdamas piltuvėlio dugne. Nelabai rišliai šio skyrelio tekstui, bet visiškai logiškai „gyvenimo nelaimei“ V. L. sako: „Visiems reikėjo gyventi, niekas nenorėjo mirti.“ Įdomus prisipažinimas apie žuvis: „Moralės principai neleisdavo savo laimikio išmesti kiaulei ar į patvorį, tad išmokau ir tebemoku valyti ir gaminti žuvį. Žmona Gražina antai negali skersti dar krutančio karpio, o aš, senas kačerginietis, viską padarau.“ Tikrai, „senas kačerginietis“ viską gali padaryti. Netgi padėkoti vagiui, kad jis pavogė kibirą lašišų, tuo uždegdamas svajonę jį turėti (= būti dėkingu tarybiniams funkcionieriams, nepriėmusiems į kompartiją ir įžiebusiems siekimą „atsiimti savo“).

Vytulis nebuvo ramulis: siaubė daržus, sodus, ieškojo išeičių iš bet kokių padėčių (kai nusibosdavo šachmatų pozicijų atkūrinėjimas, kišdavo šachmatų figūrėles kišenėn), pyko, kaip ir brolis Gabrys, iki pažaliavimo. Knygelėje nėra aprašyta, ką pasakoja kaimynai – kad kažkurį savo skriaudėją pagrasino įduoti vokiečiams. Tačiau iš to, kas parašyta prisiminimuose, visai aišku: būtų atidavęs, būtų įskundęs.

Va tokiame vaikystės ir jaunystės kontekste atrodo visiškai įmanoma V. L. artimų žmonių pasakojama istorija, kaip Vytautas jau gimnazijoje, kovodamas už savo meilę, įskundė savo bendraklasį Aloyzą Sakalą. Memuaruose fiksuotai sąmonei nieko nėra negalima. Ta sąmonė išskaičiuoja ir suskaičiuoja, kalkuliuoja ir manipuliuoja jau tada, vaikystėje ir jaunystėje, ji viską atsimena, ypač skriaudas, ir ieško progos „nepražiopsoti“ savo, kaip ir upelio pasukimo per savo kiemą – gamta tą galimybę siūliusi...

Perskaitai tokią knygą ir galvoji: štai visa istorinė Lietuvos lietuviškoji praeitis ir tuometinės istorinės figūros supa žmogų, visas Lietuvos intelektas aplink ir po ranka, o jis auga, žiūrėdamas ne kokių nors gyvenimo gelmių, o kaip sudėstyti daiktus taip, kad jie būtų patogiausioj padėty, naudingiausi, o autorius – virš jų ir galėtų samprotauti apie dar vieną savo gyvenimo sėkmę. Apie smėlinį baravyką kaip gyvenimo sėkmę. Tegul ir smėlinį, bet – baravyką.

Ar teisus aš, šituose fragmentuose ieškodamas viso gyvenimo veiklos ir veikimo būdų ištakų dar vaikystėje?

Jeigu ir ne absoliučiai teisus, tai ir nevisiškai neteisus, ir tokiam mąstymui sugestijuoja pats autorius, pavyzdžiui, pagarsėjusio šunaujos termino ištaką nurodydamas įspūdyje, kurį paliko gauja šunų, naktį po karo išpjovusi visą triušidę. Visi prisiminimų epizodai turi šiandieninį akstiną: Dievogalos sodyba apibūdinta privedant iki „tvartelio bylos“, tėvo išvykimas neaiškiai susietas su Gabrieliaus (Gabrio) suėmimu. Akivaizdžiausiai mano paieškas legalizuoja autoriaus samprotavimai apie savo irzlumą: apibaręs skambinti fortepijonu nesugebantį tėvą, jis prisimena tai kaip nemalonų sau bruožą, bet teisinasi rėkęs ant studentų tik tada, kai šie „žaloję vargšę muziką“ arba kai sekretoriatas dirbęs blogai, kai kas nors „jam“ žalojęs valstybę, o ypač – ant Gorbačiovo, kai šis sausio 13 grojęs savo „velniškąją smurto muziką“.

2004 07 09

10.18. Vakar kyšininkavimu apkaltintieji Seimo nariai visi kaip vienas sakė neėmę kyšio. Tą patį kalbėjo ir kyšius davusios įmonės vadovas: nedaviau, nepapirkinėjau. Tačiau niekas netvirtino, kad neėmė pinigų, o vienas netiesiogiai pripažino, kad pinigus ėmė. Bet ėmė partijai. Kad partijai – tai esą normalu: kolektyvinės atsakomybės nesama, užtat tas pinigų ėmimas tarsi ir pasinaikina. O kad pinigai uždengia priklausomybe visą partiją – tai nesvarbu. Nors yra priešingai: taip pinigų poveikis sustiprėja proporcingai partijos dydžiui.

Partijų valstybinis finansavimas, pinigų panaudojimo valstybinė kontrolė, griežčiausios bausmės už tvarkos pažeidimus – štai kas turi būti padaryta nedelsiant, jeigu norima žingtelti nors žingsnelį kranto link iš dabartinio korupcijos liūno.

Tada nereiktų kentėti ir žmonėms, kurie, pagal partijos liniją elgdamiesi lyg ir teisėtai, bet kada gali būti apkaltinti padarę nusikaltimą valstybei.

15.27. Kai dabar, jau pabaigoj, žvalgaus į praeitį, dažniausiai išplaukia Žvelgaitis – piliakalnis Žagarės pakrašty, aplipęs gėlėm gėlytėm, užgultas kaitros, pilnas kažkokios paslapties ir kartu pilnatvės. Ten mes su vaikais – Jurga ir Džiugu. Jurga ant kalno, bevaikštanti kur nors greta, Džiugas pakalnėj, prie Švėtės, besidairąs vėžių, o kartais ir mus prisišaukiąs pamoklinėti po upelės seklumas, nes duburiai su visokiom šiekštom mūsų netraukia. Neatsimenu aš nei tų vėžių, nei žuvų, nors žinau, kad būta, sugauta ir vienų, ir kitų, bet atsimenu vandens skaidrumą seklumose ir tolydų rusvėjimą gelmėn,vaikų krykčiojimą taškantis ir savo baimingą reikalavimą grįžti, kai Džiugas per ilgai užsibūna kur po karklais sau vienas.

Ko jis iškyla vis nuolat? Tas Žvelgaitis.

Taip, ir Švėtė prie mūsų namų, prie tiltelio, jos kalkakmenio dugnas, kai kuriom vasarom apsidangstantis ilgom žalsvom į gleives panašiom skarom, bet šiaip – baltų akmens grindų rangomas vanduo su ajerų krantais vasarą, purienom pavasarį, amžinai kokiom nors gėlelėm žydinčia pieva ir trim galingais sidabriniais gluosniais virš viso to, kur nuolat žaidžia govėda Pašvėčio vaikų – ir ta vieta, ta erdvė, tas vasarom nuo karščio virpantis oras su visais savo syvais iškyla ne rečiau, negu Žvelgaitis. Bet tai – rami periferija.

Žvelgaičio piliakalnis – centras, atrama, esmė. Jis pilnas saldaus traukimo, svaiginančio tolių mėlynumo, pavojingo aukščio, nuo kurio tikrai reikia saugot vaikus, bet svarbiausia – tik čia galima pajusti pilnatvė, kuri traukia ir traukia, ir traukia – ir vidurdienį, ir pavakariu, kai tik gali atitrūkti nuo namų darbų ar bedarbiavimo.

Kas tai? Kartą nuo Raktuvės piliakalnio kito Švėtės pusėj pamačiau Žvelgaitį ir krūptelėjau: joks jis Žvelgaitis, tikra Žvelgaitė – gracingai kojas ištiesusi saulėj besideginanti ar pailsėti prigulusi moteriškė su visais savo figūros išlinkimais ir dar galutinai nesuniokotu veidu! Gal ir malonu buvo jausti tą formų trauką būtent todėl, kad jos tokios. Ilgai taip galvojau.

Dabar vis aiškiau matau: pilnatvė ateina ne iš ten. Pilnatvė leidžiasi iš dangaus ir per mano vienatvę plūsta širdin kaip begalinis noras pasiimti tas melzganas tolumas, įžengti į ateitį ir padaryti tai, ką – jauti – turi padaryti, kas tau tenai, anoj mėlynoj neperregimybėj skirta; bet tau nebereikia lėkti nežinomybėn tuojau: dalis ateities yra jau su tavim – viena pozuoja prie senos pušies drevės, kitas čiumpa pirštą suspaudusį vėžį, abu jie čia tarp gėlių gyvena savo gyvenimą, nereikalaudami manojo, bet leisdami būti šalia kaip su įkūnyta ateitim. Aš vienas ir nevienužis, vienas ir nevienišas, viskam pasiruošęs, tik laukiantis laiko, tik žiūrintis, kada jis ateis. Jis, tas laikas, jau šalia. Jis mano, jį gali paimti ranka kaip tirštą Žvelgaičio kaitrą, gali tuo pat metu lėkti į horizontą ir būti šiame momente kaip visų buvusių laikų būsimoji tąsa šiandien, šią akimirką, kurios negalės pakeisti nei joks pasaulio daiktas ar momentas – būti būties esamybėje.

2004 07 10

6.58. Kiek kartų aš taip keldavaus vidurnaktį ir, palikęs miegančius, išeidavau į kelią! Išėjimą visada lydėjo nežinios nerimas, sustiprėjęs vienatvės pojūtis ir ryžtas viduje: reikia. Su kiekvienu tokiu išėjimu plėtėsi tavo aprėpta erdvė, viduje kaupėsi pasaulio vaizdai ir jausmai, stiprėjo protas, ramėjo dvasia. Taip kaupėsi gyvenimo nuovargis, vadinamas žmogaus branda. Niekas nepasikeitė ir dabar: tas pats nerimas, tas pats ryžtas, ta pati išeinančiojo vienatvė. Tik visos tos vidujybės apdaras kitoks: nebėra jėgos, naktis nebe tokia gili, širdis duslesnė. Nuovargis susikaupė ne dvasioje, o kūne. Tai dėl to, kad lengviau paleistų ją paskutiniam išėjimui?

2004 07 11

Partijų vasaros stovyklos. Nors jose pagal dar labai tvirtą okupacinę lietuvių tradiciją stipriai išgeriama, padaroma ir nemaža partijoms naudingų darbų: tariamasi, grupuojamasi, sutariama dėl generalinių orientacijų politiniame valstybės lauke ir t. t. Tačiau svarbiausia yra tai, kad žmonės bendrauja. Kontaktai tarp partijos žmonių iš skirtingų Lietuvos vietų nėra labai intensyvūs, politiniame partijos gyvenime ne taip aktyviai dalyvaujantieji gali metų metus likti nepamatę ne tik kito rajono kolegų, bet ir vadovų. Stovyklose – viskas po ranka. Stovyklose gali sau pačią partijos viršūnėlę paimti už sagos ir pasukioti klausdamas kokio nors itin nemielo daikto.

Geras suartėjimo būdas yra partijų vasaros stovyklos.

Ir vis dėlto gerai, kad jos – tik kartą per metus.

2004 07 12

9.27. Sako, kad laikraščių tiražai katastrofiškai krinta. Nenuostabu: Lietuvoje – lūžio metas. Lietuva apsisprendinėja: gyventi ir kentėti, gyventi ir sukčiauti, išvažiuoti, nusižudyti. Vis aiškiau ji skyla į dvi Lietuvas – nueinančią ir ateinančią.

Ar rasi kur nors ką rimta apie tai mūsų „centriniuose laikraščiuose“?

O štai rajoniniuose, regioniniuose – taip.

Mano varėniškis „Margiris“ rašo štai ką:

„Mano giliu įsitikinimu, dabartinės partinės jėgos, o ypač vadai – buvę ir esantys – per 14 metų nuvedė Lietuvą išdavystės, moralinio, kultūrinio ir tautinio žlugimo keliu. Besikalbant su išprususiais jaunais žmonėmis, kurių kol kas dar mažoka, ryškėja tolumoje spindulėlis, kuris uždegs naują atgimimo ugnį. Gal tai bus po 20–30 metų, bet tai turės įvykti. O juodosios jėgos ir jų ruporai, tempę Lietuvą į šiandieninę pražūtį, bus atitinkamai įvertinti.“

Išgelbėjimo ir atpildo teorijų atgarsiai čia „ant delno“. Tačiau tikėjimas nauju atgimimu yra svarbiausia: Atgimimo sugestija gyva.

Ką kalbėti apie rajonų gelmėse vilties ieškančiuosius! Mano partijos vyrai problemą formuluoja panašiai: valstybės nebuvo sukurta, valstybinė veikla tik imituota, ir tik tiek, kad netrukdytų vogti; dabar viską reikia sukurti iš naujo.

2004 07 13

8.38. Valdo Adamkaus antroji prezidentavimo kadencija jau dabar atrodo nepaprastai problemiška.

Pirma, Adamkus išrinktas Prezidentu antrąkart ne konstitucinės normos (tąsyk jis pralaimėjo R. Paksui), o konstitucinės išimties (po R. Pakso nušalinimo) sąlygomis, todėl tų sąlygų sukūrimas (jame V. Adamkus pakankamai aktyviai dalyvavo) yra itin rimta problema, atsakymai į kurios klausimus tikrai nevienareikšmiški jau dabar, jos specialiai dar netyrus.

Antra, Adamkaus rinkiminis pažadas dirbti taip, kad neliktų nė vieno užmiršto žmogaus, kad visi galėtų pasakyti jį buvus lygiu visiems, kad Lietuvą visi galėtų laikyti savo namais – neįgyvendinamas, nes nenumatoma keisti politikos, kuri jį į pralaimėjimą atvedė po pirmosios kadencijos. V. Adamkaus politika numato dar gilesnį lietuvių turtinį susisluoksniavimą į turtingus ir neturtingus, ir tai vyks net tuo atveju, jei V. Adamkus nuoširdžiai norės, kad būtų kitaip: jis veikia ir veiks Europos Sąjungos sąlygomis, o šioji yra visų pirma tarptautinio elito formavimo įrankis.

Trečia, Adamkaus komanda yra ne mažiau liberalistinė, negu buvusioji, – netgi dar radikaliau „pasauliui atvira“, netgi dar akivaizdžiau asmeniškai suinteresuota. Kalbas apie jos nešališkumą, skaidrumą ir valstybiškumą Prezidentas turėtų kalbėti provincijoje – ten gal atsiras tuo patikinčių. Arba Prezidentas turės atvirai pasakyti einąs su komanda prieš tautą, bent jau didžiąją jos dalį. Kitaip jis bus sukompromituotas.

Ketvirta, Adamkaus kadencijos metu valstybės ūkio augimas sulėtės, nes pradės veikti ES apribojimai ir kiti neigiamieji faktoriai, todėl gerovės kilimas galės būti konstatuojamas tik pagal vidurkį, kuris slėps tą faktą, kad ekonomiškai stipriausieji dar labiau stiprės, o silpniausieji silpnės, neišvengiamai griebdamiesi socialinės konfrontacijos būdų ir priemonių. Visiškai įmanoma tokia Prezidento valdymo eiga, kurios baigtis bus apibūdinama kaip atvira socialinė konfrontacija. Tai ypač tikėtina situacija, jei Lietuvoje rasis darbą ginančios profsąjungos ir natūralus emigracijos atoslūgis. Tautos vienijimo užmojis yra gražus, bet kolei kas jis be pamato.

Penkta, Adamkaus amžius taip pat nėra neproblemiškas. Taip, Prezidentas atrodo puikiai. Ir vis dėlto „žmonių vientisumas“ vietoj „žemių vientisumo“ priesaikos metu nėra vien „liežuvio klaida“. Už žvalumo širmos sunkiai slepiamas išsiblaškymas yra didelių vidinių pastangų susikaupti padarinys. Prezidentas nori nenori didžiausią darbo krūvį turės patikėti patarėjų komandai. O juk Prezidento veikla prasminga tik tada, kai ji yra integruojanti. Nebent Prezidentas rastų kokių nestandartinių sprendimų ir atskleistų mūsų dar nežinomas savo dvasios gelmes.

Tačiau pati didžiausia Prezidento problema yra geopolitinė situacija.

Premjeras A. Brazauskas V. Adamkaus atėjimą pavadino atokvėpiu. Taiklus ir tikslus pasakymas. Jis rodo, ko tikisi valdančiosios viršūnės: kad greičiau nurimtų visoki „daktarų“, „žemgrobių“, „kyšininkų“ skandalai, nors už jų visų – rimti klausimai, neatsakius į kuriuos nebus jokių šansų stiprėti, priešingai – pulsim į liūną dar giliau. O kaip tik šis metas yra moralinio atgimimo reikalaujantis metas, susitelkimo ir tautos konkurentiškumo prielaidų sukūrimo metas. Maskva mobilizuojasi. Briuselis – priešingai – pasiduoda (to ženklas – Europos Konstitucija be istorinio pamato). Lietuvos pasipriešinimas Europos savižudybei per Vidurio Europos iniciatyvas galėtų būti rimtas atsakas ir Maskvos kėslams. Stagnacija, kuri graso mus apimti „atokvėpio“ metu, yra baisiausia, kas mus gali ištikti, o tai nutikti gali, jei pasiduosim klaidingam tautos vienijimui, vengdami skaudžių sveikimui būtinų operacijų.

11.59. Realioji tautos vienybė. Europos Parlamento rinkimų išvakarėse visi kliegė apie „nacionalinę komandą“, „Lietuvos atstovų Europos Parlamente bendradarbiavimą“, „kumštį nacionaliniams interesams ginti“ ir pan. O štai nuvyko ten mūsų garbieji išrinktieji, ir Vytautas Landsbergis netruko apskųsti Rimantą Didžioką, Valstiečių partijos ir Naujosios demokratijos sąjungos atstovą, kad šis esąs iš „kolchozų partijos“, priklausąs populistų partijų kategorijai ir Liaudies partijų frakcijon neturi būti praleistas. Laima Andrikienė, tarsi teisindama savo šefo elgesį, aiškina tautai, kad tai jokia konservatorių tradicija skųsti savus, o tiesiog atsiliepimas į Europos Parlamente viešpataujančią orientaciją į jau suformuotas senbuvių frakcijas neįsileisti visų populistų, atėjusių ypač iš Vidurio Europos ir galinčių sugriauti patikimą europarlamentarams darbą iš vidaus. Lyg „populistai“ būtų ne savo tautų rinkėjų deleguoti. Lyg į juos reikėtų nekreipti dėmesio vien dėl to, kad jie atstovauja pakankamo dėmesio Europos Sąjungoje nesulaukiančių sluoksnių interesams! Bet ką tada kalbėti apie Europos Sąjungą kaip tautų sąjungą?!

2004 07 14

7.56. Vakar įvyko dvi valstybės katastrofos.

Pirma: buvo priimta Konstitucijos pataisa, kuri nustatė Europos Sąjungos įstatymų viršenybę nacionaliniams teisės aktams. Tai ne tik dviejų įstatymų korpusų suderinimas – tai ir jų statusų apibrėžimas, taigi, vieno korpuso išaukštinimas, kito pažeminimas. Dar esmingiau kalbant – tai Lietuvos valstybės statuso pakeitimas. Tų, kuriems valstybės suverenitetas yra vertybė, akimis žiūrint – tai yra valstybės išdavystė. Išdavikų Seime – 115.

Antra: po kurio laiko buvo balsuojama dėl leidimo patraukti baudžiamojon atsakomybėn Prokuratūros apkaltintus dėl kyšininkavimo Seimo narius. Socialdemokratams ir liberalams nutarus neleisti atimti Seimo narių neliečiamybės, tyrimas buvo užblokuotas. Tai – tikras Seimo viešas susideginimas.

O gal kitaip ir negalėjo būti: valstybės išdavikai savęs neginti kad ir šitokiu būdu tiesiog negalėjo?!

Nes ką reiškia toks balsavimas? Jis reiškia viena: partijos nenori, kad prie jų juodųjų pinigų prieitų teisėsaugos institucijos. Jei prieis – dar baisiau bus sunaikintos...

Valstybės nebėra, bet mafijinė struktūra lieka!

2004 07 15

9.29. Viena iš konfliktuojančių Irake grupuočių, grobianti užsieniečius, kelianti reikalavimus Iraką okupuojančių šalių vadovybėms, o reikalavimų neįvykdžius (daugelis jų – neįmanomi įvykdyti) kertanti galvas įkaitams, vakar nukirsdino dar vieną – šįsyk bulgarą. Jau krito amerikiečio, prancūzų, japono galvos. Gal ir dar kieno – jau tiek, kad sąmonė nebeužfiksuoja atminty. Iškart šokiravęs galvos nukirsdinimas bejėgiam įkaitui pačiame XXI amžiaus – visuotinės pažangos amžiaus! – prasidėjime pamažu tampa rutina, ir tik musulmoniškasis Tailandas krūptelia ir pažada nedelsiant išvesti savo karius. O europiečiai ir kiti koalicijos dalyviai sako: ne, mūsų nepalauš. Tai reiškia: brangūs tautiečiai, pripraskit prie to, kad galvų kaip kopūstų kirtimas bus nuo šiolei mūsų pažangos kainos sudėtinė dalis, pripraskit!

2004 07 16

10.27. Neperseniausiai miręs mūsų pirmosios Vyriausybės ministras Birulis archyvui perdavė slaptus savo popierius su žiniomis ateities kartoms. Kaip vakar susinervinusi pasakė Kazimiera Prunskienė, tose informacijose rašoma, kad ji ir aš susitikinėję su Ivanovu.

Esu susitikęs ir kalbėjęsis su Brodavskiu, su Vysockiu, su Akanovičium, daugeliu kitų lenkų autonomininkų. Teko kalbėtis su Jazovu (telefonu), Bakatinu, Jakovlevu ir kitais rusais. Netgi su Radavičium, kuris neaišku kas – rusas ar lenkas, bet – komunistuojantis nacionalistas. Apie tai visiems žinoma.

Su Ivanovu nesu ne tik susitikęs, nesu ir kalbėjęsis. Iš kur Birulis ištraukė tą pramaną? Kodėl? Prunskienė sako: Landsbergis pametėjo, o Biruliui tai buvo neabejotinas informacijos šaltinis. Taip paaiškinti būtų lengviausia. Dabar, ko gero, ir neatsakysi į tą klausimą. Reikia palikti laikui, kuris šiuo metu tokios „informacijos“ dėka vis dėlto veikia mane neigiamai. Aš tiesiog turiu ištverti.

Tačiau kartu aš galvoju ir apie seną doru norintį būti Kostą Birulį. Kodėl jis nepasišaukė manęs kur į nuošalę ir nepaklausė, tegul ir žiūrėdamas į šalį: Romualdai, ar susitikinėjai su Ivanovu? Turiu štai tokią informaciją – paneik. Ar doras tada doru norėjęs būti žmogus? Žmogus, po savo mirties palikęs nepatikrintus teiginius? Kaip dabar ką nors išsiaiškinti? Ir man dabar senojo Kosto Birulio tiesiog gaila: kažkas suklaidino žmogų, o jis dėl savo patiklumo guli Antakalnio kalvoj be tos pagarbos, su kuria aš jį būčiau galėjęs prisiminti, be tos pagarbos, su kuria jį žiemos šalty išlydėjom.

2004 07 17

9.34. Abi tragedijos užbaigtos vakar.

Prezidentas pasirašė Konstitucinio akto dėl Europos Sąjungos įstatymų viršenybės prieš Lietuvos įstatymus priėmimo dokumentus, ir nuo šiolei mes jau konstituciškai nebeturim suvereniteto. Nepadėjo mano laiškas, kreipiantis neskubėti, pateikti kitą, ne tokią idiotišką formuluotę. Dar daugiau: internetinėse diskusijose buvau išdirbtas kaip senas kvėša, atsilikėlis ir apskritai nežinąs, ko norįs. Štai kas su tauta padaryta per 15 metų!

Prokuratūra apie kyšininkus surinktą medžiagą perdavė Seimui, nes tirti toliau ji nebegali, kai Seimas atsisakė nuimti Seimo narių parlamentarinę neliečiamybę, kad galima būtų juos apklausti kaip įtariamuosius korupcija. Dabar ta medžiaga galės sklaidytis žiniasklaida ir politiniai priešininkai, galutinai sunaikindami 15 metų kurtą Lietuvos politinę partinę sistemą.

Valstybės nebėra. Tad kam dar jos institucijos? Prezidentūra sugriauta jau anksčiau ir vargu bau greitai bus atstatyta. Dabar sugriautas ir parlamentas. Na, o vyriausybės yra kintantys dydžiai, jie gali būti ir šiokie, ir tokie. Taip ir bus.

Mus tobulai be savikontrolės vėl tvarkys svetimi.

2004 07 18

9.32. Visos televizijos, radijas, laikraščiai vėl lapnoja pilna burna, transliuodami, cituodami, interpretuodami Seimo narių pokalbius su vienu verslininku, suinteresuotu Šilumos įstatymo tokia, o ne kitokia redakcija. Puota.

Ką galima suprasti dar jai vykstant? Suprasti ne apie žiniasklaidą, o apie reikalo esmę.

Tai štai: ką daro, kalbėdamiesi su verslininku seimanariai, buvo ir tebėra (nemanau, kad nebebus, – gal bus tik šiek tiek kitaip) įprasta pinigų partijoms uždarbiavimo ir ėmimo tvarka. Esama ir kitokių – švelnesnių – atvejų: kai žodžiais atsiribojama nuo „pagalbos“ pinigus duodančiajam. Tačiau ką tai keičia iš esmės? Tai vis tiek partijos priklausomybės nuo konkretaus suinteresuotojo asmens (jeigu ne konkrečiu įstatymu, tai partijos „bendra veiklos kryptim“ suinteresuoto) palaikymo tvarka, ir nieko daugiau. Kitaip sakant – korupcinės tvarkos politinis mechanizmas yra toks, ir ne kitoks. Ir kol nebus nustatyta griežčiausia valstybinė partijų rėmimo ir to rėmimo panaudojimo tvarka, tol niekas iš esmės ir nesikeis.

Visiškai nesuprantama yra tokia logika: kai jau „tautos atstovas“ patenka į valdžią, jam mokami milžiniški valstybės (mokesčių mokėtojų) pinigai. Bet kol jis ateina, per partijoje suklostytą korupcinės priklausomybės tvarką jis jau įtraukiamas į „ratą“ ir kuo aukščiau partinėje hierarchijoje jis kyla, tuo intensyviau jis tą ratą sukti privalo.

Taip viskas ir „egzistuoja“.

Kodėl?

Todėl, kad didžiumai tai yra ne tik visiškai priimtina, bet ir labai paranku.

2004 07 19

8.28. Kai teisėsaugininkai sako, kad tokie ir tokie Seimo nariai ėmė kyšius, ir tai gali būti įrodyta operatyvine medžiaga, kodėl nepatikėti? – juk Seimas toks nemielas!

Kai apkaltintieji Seimo nariai įkvėptai ginasi, argumentuodami visa savo biografija ir gyvenimo būdu, kodėl nepatikėjus jais – juk tikrai, ir teisėsaugininkai žmonės, galėjo ir politinį užsakymą vykdyti, ir suklysti, o pinigai juk galėjo būti imami partijoms, o ne asmeniškai...

Bet kai išgirsti autentiškus įrašus ir sugretini su tomis gynybos kalbomis, pats tampi teisėju ir sprendi vienareikšmiškai: kalti! Prekiauja įstatymais!

2004 07 20

9.38. Mokslininkai sako, kad Žemė dabar keičia savo magnetinio lauko poliarumą. Kol jis kis, Pietų ir Šiaurės magnetizmas išbirs į keletą nefiksuotų „polių“, nežinia kaip išsidėstysiančių Žemės paviršiuje ir nežinia kaip slinksiančių. Svarbu štai kas: per tą laiką Žemės magnetiniai poliai nebeatmušinės Saulės vėjo, radiacija be kliūčių kris Žemės paviršiun, veikdama visą gyvastį nežinia kokiomis kryptimis. Žmonių sergamumas vėžiu padidės pastebimai, tačiau tai nebūsianti katastrofa. Tiesiog padaugės mirštančių nuo vėžio. Užtat pašvaistėmis, panašiomis į Šiaurės pašvaistes, žmonės galės grožėtis Londone, Vašingtone, Maskvoj ir kitur.

Visa tai labai intriguoja. Taip kažkaip estetiškai.

Tačiau kai atsimeni Žemės link artėjančią kometą, kai net pasąmonėj negali išsivaduot iš globalinių grėsmių, sukeltų žmonijos plėtros, jautimo, visos tos magnetizmo kitimo mums dovanosimos pašvaistės ima rodytis greičiau globalinės katastrofos fonu danguje, negu kosminę atrakciją siūlančiu gamtos anormaliu reiškiniu.

2004 07 21

9.28. Kad monoteistinio antropomorfinio Dievo idėja tapo individualizmu, kuris šiandien yra virtęs visų karu su visais – neabejotina, nes akivaizdu.

Kyla klausimas, ar ne fundamentalesnė buvo egiptiečių, o ne žydų, idėja apie vieną dievą kosminio kūno pavidalu. Tutanchamonas bandė priversti garbinti Saulę. Deja, egiptiečiams ji buvo pernelyg toli, jiems artimesni buvo ibisai, krokodilai, jaučiai. Ir – žinoma – sudievintas faraonas, kuriame jie svajojo save.

Žydai buvo ryžtingesni – išskerdė visus gyvius ir dievybe į dangų pakėlė žmogų.

Rytai išlaikė egiptietiškąjį gamtos pavidalų sudievinimo stilių. Užtat žmogus ten mažiau priklauso nuo socialinės stichijos, daugiau – nuo gamtinės, ir ne tiek stichijos, kiek esmės.

Žinoma, galima klausti: rytietiškas ar vakarietiškas santykis su pasauliu yra perspektyvesnis? Kad jie labai aiškiai skiriasi – irgi neabejotina.

Ką gi, atsakymas į šį klausimą jau aiškėja. Jeigu žmogaus misija nugyventi planetą ir išskristi ieškoti kitų, dar nenugyventų, arba užgrobti tą kitą, gyvenimui tinkamą – tada taip, tada vakarietiškasis stilius tinkamiausias. Tačiau jei žmogaus misija yra gyventi ir mirti santarvėje su savo planeta (o iki natūralios jos baigties – dar milijardai metų), tai nepakeičiamas yra rytietiškasis santykis ir jo gimdomas gyvenimo būdas ir stilius.

2004 07 22

9.32. Vartau savo dienoraštį, „Naujajai Romuvai“ ieškodamas įrašų apie susitikimus su Dauniu. Užkliūvu už daugybės jau primirštų faktų. Stasio Lozoraičio kvietimo į Prezidentus istorija apskritai aukso vertės – niekas jos nežino, kaip ją žinau aš, bet ir aš jau buvau užmiršęs, – o čia viskas kaip gyva. Kad ir kaip fragmentiška viskas, vis tiek gyva. Atmintis substancialesnė, bet be tos racionalios esmės, kuri lieka rašte, net jeigu rašai, dar nė nesuvokdamas, ką visa tai reiškia ir kaip tai atsilieps ateičiai.

Daug kas tyčiojasi iš rašančiųjų dienoraščius: girdi, nežino kaip kitaip įsiamžinti.

Aš sakau: lietuviai, rašykit! Tai, ką užrašysit, bus mūsų istorinė atmintis, kurios mums taip stoka.

2004 07 23

8.17. Kas taip įsuko mūsų griuvimą? Gali galvot apie visas įmanomas Rytų ir Vakarų žvalgybas, Mosadą (tiesa, kažkodėl niekas neužsimena apie lenkų saugumą, nors Lenkijai mūsų sugriuvimas pats naudingiausias), bet vis dėlto negali patikėti, kad kas nors tam destrukcijos procesui taip preciziškai vadovautų iš pašalės. Tada darai vienintelę galimą rimtą prielaidą: griaunam mes patys. Tuo labiau, kad yra ir akivaizdūs veikėjai. Ypač ryškus, beveik centrinė figūra dabar Paulauskas. Vis dėlto būčiau linkęs laikyti jį antruoju asmeniu. Pagal iniciatyvas likviduojant Pakso prezidentūrą pirmu numeriu turėtų būti žymimas Landsbergis. Paulauskui nepavyko likti užnugary. O gal ir nenorėjo. Nes dabar bando viską pradėt iš pradžių: telkia kažkokią „vaivorykštinę koaliciją“. Ir tada ateina dar viena mintis: mūsų kvailumas. Jis toks totalinis, kad patempk už siūlo vienoje pusėje, ir iširs visas nėrinys iki pat galo kitoje.

12.56. Pratęsiant kvailybės resursų temą.

Laikraščių pirmuose puslapiuose: „Renata Smailytė ketina eiti į Seimą“. Kas yra Renata Smailytė? Smailytė – Prezidento Rolando Pakso apkaltinimui pasitarnavusi verslininkė, kuri iš skandalo pasidarė gerą biznį, pardavusi savo vardo kokteilį, puodelius ir dar kažką, o dabar štai naudojasi nemokama reklama pakeliui į Seimą. Nepraeis? Ko gero, praeis. Ir dar partijai, kurios sąrašuose eis, balsų atneš. Tai kas bus kaltas dėl jos išrinkimo? Kvaili rinkėjai? O gal idiotiška žiniasklaida, vaikydamasi savo pelnų spekuliuojanti viskuo ir visais? Nepadaręs kokio nors skandalo, gali mokėti tūkstančius – ir tai nesulauksi dėmesio. Nusikaltai, apsiskandalinai, padarei pelną žiniasklaidos tūzams – tave išskalbs, išbalins ir ant balto arklio užkels. Išvada? Išvada aiški: nusikalsk!

2004 07 24

8.07. Ar „Jukos“ nežudoma specialiai dėl Lietuvos? Juk jeigu „Mažeikių naftą“ paims „Gazpromas“, kuris išaugino Uspaskichą, Lietuva Rusijos bus paimta ir iš išorės, ir iš vidaus. Ir ekonomiškai, ir politiškai!

2004 07 25

21.52. Paulauskas, Artūras Paulauskas, daręs tokią karjerą LTSR generalinėj prokuratūroj, tokiom įdomiom aplinkybėm parėmęs Lietuvos atkūrimą, Algirdo Brazausko nuskriaustas, Valdo Adamkaus nukautas Prezidento rinkimuose, nuvertęs teisėtai išrinktą Prezidentą, susprogdinęs Seimą gudriai pakišta politinės korupcijos bomba, dabar Artūras Paulauskas atveria kelią Rusijos emisarui perimti ir politinę, ir ekonominę valdžią, o pats kuria valstybininkų koaliciją!

Ką tai reiškia?

Ką? – sukompromituoti pačią valstybininko ir valstybingumo sampratą, idėją.

2004 07 26

9.20. Erdvė tarp Baltijos ir Juodosios jūros yra nedaloma. Tas faktas, kad čia gyvena daug tautų, reiškia tik papildomus sunkumus tam, kuris bando tą erdvę kontroliuoti. O šiaip jau gamta sukūrė vieną iš patogiausių pasaulyje vietų galingai imperijai. Neveltui būtent čia plytėjo Senoji Europa. Neveltui čia kūrėsi Didžioji Lietuva. Jokios nuostabos neturėtų kelti tas faktas, kad ją bandė uždengti Britanija ir Turkija, paskui Rusija ir Vokietija, dabar dėl jos kovoja Rytai ir Vakarai, valdomi to paties globalizacinio centro. Kaip atskiro regiono reikšmė Baltijos–Juodosios jūrų erdvė mažėja, tačiau Šiaurės pusrutulio vienijimosi procese ji gali tapti trečiuoju segmentu (Rytų Europa su kitokia nei šiandien jos teritorine konfigūracija), neišvengiamai vaidinsiančiu nors iš dalies savarankišką vaidmenį.

2004 07 27

713. Dar kartą: demokratinių režimų cenzūra. Pirmiausia, ji finansinė. Gali parašyt geriausias knygas – jeigu leidėjas nenumatys sau pelno, tai ir neleis. Gali leisti už savo pinigus, jei turi pats ar kas paaukos. O jei neturi ar neaukoja? Po to – ideologinė. Jeigu „ne tos pakraipos“ – nebūsi pageidaujamas niekur: žiniasklaidoje, akademinėse sferose, politikoje, netgi visuomeninėje veikloje. Galima būtų aprašinėti kiekvienos šių sferų faktinę padėtį – išeitų tiesiog apsakymai. Pats savo kailiu patyriau visą tą tikrovę. Pagaliau – politinė. Pagal tą pageidaujamumo–nepageidaujamumo įveiksminimo logiką sutvarkyti visi valstybės institutai ir jų reguliuojami žmonių santykiai: „ne tos partijos“ negauna finansavimo, neprileidžiamos prie rinkimų, „ne tie žmonės“ tąsomi po teismus, po viešąją nuomonę ir pan. Taip atsiranda dar viena – moralinė cenzūra ir savicenzūra. Kai tu niekinamas, ar norėsi leistis ir leisti, kad nepagarba lytų kaip lietus rudenį kiauras dienas? Daugelis neištveria, pasitraukia, užsidaro. Taip, dar reikėtų pridėti tarptautinę, arba globalinę cenzūrą. Tai tų visų procesų valdymas pasauliniu lygiu, įsukamas ir nuleidžiamas į nacionalines bendruomenes per visokius tarptautinius institutus, organizacijas, procesus.

2004 07 28

9.10. Kokį Seimo narių manipuliavimo lygį buvo pasiekęs Rubikono įmonių grupės „vyriausiasis vadybininkas“ Janukonis, dar nėra aišku, tačiau ir to, kas paskelbta, pakanka suprasti: įspūdingą! Seimo nariai kaip šunyčiai kelia kojas ir tarnauja. Net jeigu tai pinigų partijoms kaulinimas, tai yra taip niekinga, kad net gėda to jausmo nebepavadinsi – gal sumišimu, nes nėra tam elgesiui vardo. Na, dar nėra.

Užtat apie Janukonį galima kai ką pasakyti. Tai tos verslažmogių kartos atstovas, kuriai nėra jokių kliuvinių pradedant papirkimu, baigiant nužudymu (pati naujausia tokio tipo istorija – kauniečio Jakučio sušaudymas mašinoje prie namų), svarbu, kad tikslas būtų pasiektas. Ir šiam reikalui jie turi tiek „valinių savybių“ (išsireiškimai iš pokalbių telefonu, – tai vertinys iš rusų kalbos, praktikuotos tarybiniais laikais, kai Janukonis buvo mokyklos komjaunimo organizacijos sekretorius), kad verslo pasaulyje greitai pagarsės kaip visai naujas veikėjų tipas. Sakoma, kad senieji banditai jau bijo naujųjų – toks jų žiaurumas. Atrodo, senieji verslo atstovai greitai ims šiurpti nuo naujųjų verslažmogių tikslo siekimo kietumo.

2004 07 29

8.23. Jeigu miegas yra tarsi mažytė mirtis, kaip manė dar senovės žmonės, tuo pagrindu kūrę savo pirmykštes pasaulėžiūras, tai ar mirtis nėra laikinas, nors ir fundamentalus, išsivadavimas iš savo netobulumų kūne viliantis rasti geresnį sielos ir kūno santykį kitame savo pavidale, apie ką ir šiandien kalba Rytų religijos? Europiečiai dėl krikščionybės invazijos į jų sąmonę labai nutolo nuo tokio pobūdžio mąstymų ir įžvalgų, bet kaip tik dėl to jų civilizacija prieina ribas, raidos akligatvį, ir turės žlugti, ką jau rodo šių dienų Vakarų civilizacijos kriziniai reiškiniai. Rytai gi lieka atviri ir kūnui, ir sielai, ir jų bendram vardikliui – gamtai, gyvasčiai, kur ir žmogaus, ir skruzdės gyvybės yra vienodai svarbios arba vienodai nereikšmingos. Dievo sužmoginimas, išvirtęs žmogaus sudievinimu, neišvengiamai pažemina gyvastį, paties žmogaus pamatą, ir tai veda į Žemės gyvybės sunaikinimą. Gyvybės tikslas nėra susinaikinimas, tai kodėl jis negali būti persikūnijimas. Tad mes klystam pačiuose savo mąstymų pamatuose?

Įsiklausykim į miego atnaujinančiąją galią!

2004 07 30

10.22. Koks baisiausias mūsų politinės atmosferos nuodas?

Tai dvideginio garais persmelktas sąmonės orientuotumas į problemų paiešką už savęs, o ne savyje. Todėl ne kaip ką pakeisti pačiam, o kaip ką tau turėtų pakeisti iš pašalės – vyras, žmona, kaimynas, savivaldybė, partija, valdžia, Europos Sąjunga, Dievas. Blogis irgi ateina iš jų, o ne iš tavęs. Gėris gali kilti iš tavęs, iš tavęs jis ir tekyla. O iš kito – tik blogis. Taip vidiniam gyvenimui ir – kas svarbiausia – sąžinei, be kurios joks individualus egzistavimas neįmanomas, ne tik neskiriama dėmesio, – tas klausimas išvis eliminuojamas. Šitas mąstymo nerefleksyvumas, jo empirizmas susiformavo per tarybmetį, kai į sąmonę ir pasąmonę buvo diegiama nuostata, jog žmogus kilo ir gyvena kaip aplinkos (gamtos) sąveikų produktas, netgi savotiška netobula liekana, kuriai gali padėti tik gamtos tobulumą ir socialinių procesų suvaldomumą įžvelgianti išorinė šalia žmogaus esanti jėga – partija su savo „kolektyviniu protu“ (suvažiavimu) ir neklystamąja naujojo Mozės – Markso – filosofija. Socialdarvinistinis marksizmo poveikis šiandien kaip pelynų laukai veši tame dvideginio koncentrate.

2004 07 31

13.39. Tik nesveikas protas laisvę supranta kaip kažką, kas neturi ribų, kaip elgesį darant ką nori.

Sveikas protas laisvės ribas mato pakankamai aiškiai ir daro visokiausius kompromisus su laisvąja valia.

Laisvės ribojimo ženklai istoriškai kinta. XX amžiuje tie riboženkliai buvo ideologiniai. XXI amžiuje jie tapo finansiniais. Viskas pajungta pelno gamybos tvarkai. Mes esam laisvi tiek, kiek įsitenkam ir įsijungiam į pelno gamybos pajėgas, pirkimo–pardavimo mechanizmus ir vartojimo pasaulio vertybių laukus. Kiek netiek – tampam autsaideriais ir jaučiamės už visuomenės rėmų arba pačioje atskirtyje ieškom savo buvimo prasmių. Teisūs yra reklamininkai, skelbdami žinyne „Kas yra kas“ šūkį: „Ko čia nėra – nėra iš viso“.

14.04. Tai kur dabar Žemaitės namelis prie Daukanto aikštės, buvęs pačioje Prezidentūros pašonėje? Jis taip gražiai simbolizavo mūsų ištakas!

Šiandien vietoj jo – jau baigiamas pastatyti keleto aukštų modernus gyvenamasis, simbolizuojantis mūsų piniguočių galią ir skonį bei – kas be ko – santykį su tautos istoriniu paveldu.

P. S. Vos namą pastačius, jo pirmajame aukšte įsikūrė konservatorių partijos būstinė.