Rugpjūtis Spausdinti
2004
Parašė Romualdas Ozolas   
Antradienis, 31 Rugpjūtis 2004 23:14

2004 08 01

6.52. Paskutinę liepos dieną du muzikos vakarai – Jūrmaloj ir Palangoj. Jūrmala jau išgarsėjus savo vasaros muzikavimais. Palanga vejasi, konkuruoja. Jūrmala šiemet išvijo nuolatinius Rusijos scenos grandus ir pakvietė jaunimą – „naująją bangą“. Palanga pirmąsyk susiėmė platesniam mostui. Tačiau sukvietė tik Lietuvos pajėgas. Gal ir gerai, kad nuo to pradėjo – matosi, ką šiandien patys turim.

Tai štai, brangūs lietuviai. Saviveikla. Tokia saviveikla, kad gūdu. Malamės po savo juodą neišprusimą visais įmanomais požiūriais – intelektinį, muzikinį, elementaraus skonio. Tokių sekimų, net plagiato, tokio sentimentalumo, nemuzikalumo nė nebuvo galima tikėtis. Jeigu ten, pas kaimynus, jau galima kalbėt apie populiarios muzikos stilistiką, bruožus, tendencijas, tai čia, pas mus, tiktai apie tai, kas nedelsiant mėžtina lauk ir paliktina pakely, dar geriau – užkastina, kad nė neprimintų.

Ten kylama į meną nuo nacionalinių pradų. Pas mus – iš nuosavų vidurių.

2004 08 02

20.34. Kaip ir galima buvo laukti, pailsėjęs ir kupinas teisuoliško pasipiktinimo, visų partijų globėjas ir ugdytojas premjeras ir prezidentas Algirdas Brazauskas tarė: Seimo nariai puolami be pagrindo – taip griaunama politinė partinė sistema. Tai ženklas, kad teisėsauga turi pirmiausia pasisaugoti pati. L. e. generalinio prokuroro pareigas G. Jasaitis jau išsitarė: tyrimas bus atnaujintas ir vykdomas, tačiau kad bylos pasieks teismą – nelabai tikėtina. Taigi, kaip baigsis Prezidento nušalinimo organizatorių apkaltinimas – jau aišku. Ar kitaip Lietuvoje galėjo būti? Kol kas – tikrai ne.

2004 08 03

9.13. Valdas Adamkus išleido savo penketo metų prezidentavimo aprašymą, pavadintą „Be nutylėjimų“. Tai dienoraščių, jų papildymų bei komentarų knyga. Jei tie dienoraščiai ir autentiški, tai čia stipriai Prezidento literatūrinio bendraautoriaus apdoroti. Tad Valdas Adamkus reikalui esant galės atsižegnoti autorystės ir, kaip visada, kaltes versti kitiems. Na, tai jo problema. Svarbu, kad mes ją matom.

Ir kaip gi jis kalba „be nutylėjimų“?

Iš mudviejų bendravimo – tik du epizodėliai.

Pirmas: aš telefonu siūlau premjeru Alį Vydūną. Atseit, nei iš šio, nei iš to kišuosi į jo reikalus.

Antras: jis nepasirašo valstybinių pensijų įstatymo, nes tokie komunistiniai funkcionieriai kaip Algirdas Brazauskas, Romualdas Ozolas ir dar kai kurie kiti, dabar esą nepriklausomos Lietuvos veikėjai, tų pensijų negalėtų gauti. Kai tokiais žodžiais mane pavadina Antanas Terleckas, aš nepykstu. Bet kai šitaip tave dergia tavo Prezidentas, tarsi nežinotų, kas anais laikais buvo Brazauskas ir kas Ozolas, tada aš jau nutylu ir sakau: ne, šitaip negalima, šitaip ne tik negarbinga, pone Prezidente, – tai jau ir istorijos klastojimas. Ko tada pilna visa knyga? Ko ji verta?

2004 08 04

8.37. Labai įdomią mintį pasakė vienas iš Sąjūdžio laikų žmonių: ar negalėjo būti šiandien kitaip, jeigu mes bent tarpusavy būtume kalbėję vienas kitam tiesiai, ką negero matom kitame ir taisę tai bendromis pastangomis?

Atsakiau: negalėjo. Atsakiau taip todėl, kad bandžiau. Bandžiau keletą kartų. Ir kiekvieną sykį gaudavau tokį smūgį, kad ilgai gaivelėdavausi, o tie, kurie smogė, blokavosi su panašiai galvojančiais ir žingsniavo tolyn, kurdami bolševikinius mikropasaulėlius. Susikilus ar skilinėjant bolševizmui, jis byrėjo į tokius pat vienalyčius, atsinaujinusius, dar agresyviau egzistuoti pasirengusius mikropasaulius, iš kurių paskui augo ir plėtojosi šiandieniniai politiniai klanai ir sluoksniai. Totalitarizmas niekur nedingo, jis perėjo su jį griovusiais žmonėmis į vadinamąją demokratiją ir nulėmė jos stilistiką, kurios apibūdinimo nesama iki šiolei. Viena visiškai neabejotina: tarybmetis labai produktyviai gyvena ir Sakalo, ir Andriukaičio, ir Steponavičiaus su Masiuliu, ir Janušonio, Zuoko, nekalbant apie Brazauską, Landsbergį, Vagnorių, Kubilių veiklose. Jiems patiems ir jų aplinkai tinka vieni kriterijai, o „ne jiems“ – kiti (kolūkiečiams, darbininkams, apskritai nepartiniams, šiandieniškai – runkeliams, šunaujai, kirmėlynui).

2004 08 05

8.23. Dabar, kai Artūras Paulauskas vakar pasiskelbė kuriąs socialdemokratų ir socialliberalų rinkiminį susivienijimą prieš populistus, o tai reiškia, kad jis eina pirmuoju rinkimų sąraše, nes Algirdas Brazauskas į Seimą neina, tai savo ruožtu reiškia, kad Artūras Paulauskas vėl pretenduoja į jungtinės partijos pirmininkus, apie ką svajojo nuo pernai metų pradžios, bet, gavęs skyrių atkirtį, rudenį pradėjo Prezidentūros ir Seimo griovimus. Jis negalėjo nežinoti, kad STT turi daug informacijos apie Seimą. Todėl gavęs VSD informaciją apie Prezidentūrą, pirmiausia susitvarkė su ja. Paskui smogė Seimui. Tiesa, iki užpuldamas Prezidentūrą, jis bandė pajudinti Seimą, bet „žemgrobių akcija“ pasirodė neįspūdinga, o paskui reikėjo užsiimti „nacionaliniu saugumu“. Tada jau galima buvo visą dėmesį sutelkti partijoms. Ir ką gi: ir savas kritikas sunaikintas, ir perspektyvaus konkurento Artūro Zuoko komanda apdarkyta, o svarbiausia – sunaikintas Vytenis Andriukaitis, svarbiausias jo išėjimo į jungtinės partijos pirmininkus kliuvinys. Dabar kelias vėl atviras. Tuo labiau, kad pusaklių inteligentų jau formuojama „bendra nuomonė“, jog Paulauskas puikiai pasirodė per laikinąjį prezidentavimą ir jo laukia puiki perspektyva.

Taigi, žudyk, ir būsi pašlovintas.

2004 08 06

8.16. Nei socialdemokratai, nei liberalai, nei konservatoriai nebepateikia jokių rimtesnių valstybės tvarkymo idėjų, atrodo išsisėmę ir jeigu dar dėl ko nors pergyvena, tai tik dėl to, kaip išsilaikyti valdžioje ar bent valdžiukėje.

Darbo partijos programa fundamentali, su padėties apibūdinimu, tikslais ir sprendimo būdais. Jų laikraštis gyvas ir įdomus. Partijos reitingai padangėse.

Tačiau visi politologai, politikai ir epigoniškoji inteligentija klykia, kad ateina populistai, jie nieko nepadarysią, nes tai, ką jie žada, esą nerealu.

Net jei tikrai pažadai būtų nerealūs, jie būtų dėmesio verti, nes turi tai, ko nebeturi nežadantieji: turi energijos siekti naujo, daryti tvarką, geresnę už dabar esančią.

Ar ne tai ir yra svarbiausia?

Juk jeigu nebetesės visko, tesės bent dalį, o po jų ateis kiti ir įneš savo dalį. Ir gyvenimas nueis su jais, o ne su išsisėmusiaisiais.

2004 08 07

8.47. PEIZAŽAI. 1. Kaitriosios Lietuvos vasaros yra vis dėlto savitos. Tiesą sakant, kiekviena vietovė turi savitumų. Žemaitijos ir Dzūkijos vasaros taipgi skiriasi: galima rasti tokių neįtikėtinų bruožų, kad gali galvot apie visai skirtingus regionus.

Bet Lietuvos vasaros skiriasi, tarkim, nuo Latvijos (labiau negu nuo Baltarusijos, bet tai kita tema). Tikrai galima kalbėti apie Lietuvos vasarą.

Kuo ji savita? Tipiškumas atsiskleidžia tada, kai laimingai sutampa vidurvasaris ir kaitra. Kadangi per saulėgrįžį paprastai lyja, kaitros stoja vėliau, jeigu apskritai stoja. Tada dar ryškiau matosi, kad vidurvasario saulė yra įkypa – šiaurinė saulė. Kad ir tokia, ji karšta iki skaudumo, o dangus mėlynas kaip vanduo. Tas gyvas mėlis daugybe pavidalų kartojasi visur: ežeruose, medžių lapuose, debesyse. Pabandyk atrasti jų jungtį, ir pamatysi, kad ji yra vėsa kaitroje: net vidurdienį veidas šiaurėje, žolė šešėlyje, miško tankmė yra vėsi, vanduo gyvena čia pat, paviršiuose ir net per įkaitusį orą jungiasi su debesimis. Šie yra trečias didysis Lietuvos vasaros savitumas: iškils nei iš šio, nei iš to kokia skiauterė vidury kaitriausios dienos, driokstels liūtimi ir vėl paliks visus kepti; arba praplauks baltas garbanas nešdami tokie džiaugsmingai orūs kamuoliniai gražuoliai – ir vėl mėlyna iki spengimo. Na, kada jie užkloja dangų kaip pilka tiršta migla, apie vasaros savitumą kalbėt nebetenka, net apie vasarą. Bet kol šitas Lietuvos vasaros šiauriškumas neužkariavęs visos Lietuvos erdvės, dėl ko visai pagrįstai galim sakyti „čia Lietuva, čia lietūs lyja“, yra galima ir būtina kalbėti ir suvokti Lietuvos vasaros ypatumą. Jį sudaro įkypa saulė, vėsa šešėlyje ir netikėti debesys mėlyname danguje.

Tačiau pats svarbiausias elementas visame tame yra tavo širdis, kuri šitą kraštą nori laikyti savo žeme ir sugeba pamatyti joje tai, ko negalės įžvelgti perėjūnas. Netgi jei jis gimęs čia, Lietuvoj.

2004 08 08

9.32. Kiekvienas žmogus jaunystėj rašo eilėraščius. Daugelis rašo apsakymus, romanus arba bent jau publicistiką. Sendami pereina prie visokių politinių projektų ir memuarų. Tokia, deja, šio pasaulio tvarka. Galiojo ji ir man. Gal netgi galioja. Žinoma, stengies suvokti, ką bedarąs.

Dažnai galvoju apie mano kartos rašančiųjų likimą. Tuo labiau, kad turiu liudininką – save.

Visas tas jaunystės rašinėjimas buvo bemokslio(ų) klyksmas, prašant nežinia ko lesti kaip nors pasakyti. Prasmingai ką nors pasakyti. Ir jeigu aš ką prasmingo pasakiau, tai buvo rašiniai apie prasmės troškimą.

Kadangi ilgai trokšti negali ir arba atsigeri, arba miršti, aš išėjau ieškoti vandens – išėjau į filosofiją, mokymąsi mąstyti. Tokia buvo mano literatūrinė savižudybė.

Radzevičius išėjo kitaip: išėjo į kalbos klodų klojimą. Vertė sakymų arimus ir ėjo per savo juslių ir jausmų aklagatvius. Tai buvo tikri priešaušrio vieškeliai: pustamsiai, bet eiti leidžiantys. Radzevičius nuėjo iki galo ir pamatė: ne, ne tai. Ir įvykdė ne tik literatūrinę savižudybę.

Dirgėla paniro į istorijos vizijas.

Geda sprogdinosi žodžiuose.

Kai aš kurį nors iš jų kritikuoju, aš kalbu apie tas viltis, kurias dėjom vienas į kitą, tarsi kitas galėtų padaryti tai, ko nesugebi tu pats. Kai aš sakau, kad Radzevičiaus romanai niekur neveda, kad jie yra tik literatūrinė savitaiga, aš sakau, jog pats nesugebėjau parašyti ko nors, kas kur nors nuvestų.

Bet kai skaitau, kaip lengvai Radzevičių atmeta Nyka-Niliūnas, aš pasišiaušiu ir stoju greta Radzevičiaus: jeigu bent trupinį žinotum, kame ir kaip mes gyvenom, pone Nyka, kalbėtum gal kitaip. Žinotum, kaip buvom užblokuoti intelektualiai, kaip žiauriai žlugdomi buvom estetiškai, kokia baisi idėjų siena saugojo mus nuo laisvo mąstymo nuo noro laisvai mąstyti, nekalbant apie sugebėjimą, – jeigu žinotum tai, gal kiek kitaip kalbėtum. Nors kažin. „Dienoraščio fragmentai“ rodo, kad bet koks istorizmas Nykai-Niliūnui yra svetimas, nors tik istorijos tėkmė teįsikūnija grožio pavidalais. Mūsų metas buvo žiaurus. Bet kas pasakys, kad jis nėra savotiškai gražus: visų mūsų likimai yra žmonių likimai totalitarizmo sąlygomis. Sąlygomis istorinių aplinkybių, į kurias dar niekas deramai neįsijautė ir neįsigilino. Tai ar jūs galit mus suprasti?

Be supratimo grožio nepajusi.

16.35. PEIZAŽAI. II. Ar taip ir lėksi akis išdegęs iki pabaigos? Ar negali kaip tas turistas iš Šiaurės (aiškiai skandinaviškas tipas, tiksliau – tipai: su tokia pat pavėpusia žmona) žvalgytis, bent jau pažvilgčioti į savo miesto vaizdus? Ar pastebėjai, kas jame pasikeitę, kaip? Jeigu nenori niekur išvažiuoti, tai kodėl negali pasidairyti po kojom?

Kaip tvoskia karštis nuo gelžbetoninės šito banko sienos. Vilnija kaip oras virš įkaitusio vieškelio. Tik ten jis kvepia pavėsiukuose žvyru, įsaulėse dulkėm, o čia – perdžiūvusiu kalkių skiediniu.

Iš pavartės trūktelėjęs karštas vėjas pakelia šaligatvio plokščių kvapą. Kaip jį pavadinti, tą pilką mišinį?

Užtat apsauginis praėjimas pro remontuojamą ministeriją – tikras sakų tunelis: eglė, pušis vidury miesto!

Žydi gėlės. Vazonėlių eilė nuveda tolyn keraminių smėlinių plytelių taku iki kažkokios užeigos, šone matyti durys, kvepia sausainiais, tiksliau – vanile ir kepimu. Seniau čia buvo šlapimu trenkianti dviejų namų skiriamoji erdvė, tikra apšiurusio miesto tarpvietė. Dabar švara, gėlės ir kvietimas palikti pinigus prie mažų stalelių. Lengvabūdiško miesto karbatkėlis.

Ko čia nėra, senojoj Trakų gatvėj! Pypkių, raktų, portfelių parduotuvėlės. Kitoj pusėj – naktinis klubas, kirpyklos, konditerinė. Toliau – dar kirpykla, apatinių drabužių pardavykla, restoranas. Biblioteka. Nuostabu: taip viskam keičiantis Petro Repšio varinis medis su paukščiais savo pablukusiu metalu tebeliudija bent šiokį tokį pastovumą. Nes viskas pasikeitė per Nepriklausomybės metus, net namų fasadai. Net gatvės grindinys. Taip, akmeninės plytos tos pačios, tik dar labiau mašinų ratų nugludintos, dirvos judėjimo išklibintos, kai kur ir įkaitusios taip, kad geriau tas įdubas aplenkti.

Dabar, sekmadienio popiečiu, vilniečiai dar prie vandenų – pajūry, paežeriuos, paupiuos. Viena kita motorinė karieta pravažiuoja Trakų gatve, prie įvažiavimo tebesaugoma to paties dar tarybmečiu aukštai, antro aukšto lygy, įkurdinto šarvuoto sargybinio su ietimi. Palauk, su ietim ar be ieties? Net ir to tiksliai negali pasakyt apie savo gatvę, kuri tau viena iš pagrindinių, tūkstantį kartų eita!

2004 08 09

9. 11. Ačiū Dievui, jau daug kas ima kalbėti apie 1990–2004 metų Lietuvą kaip apie Antrąją Respubliką. Tai teisinga.

Nes jeigu į Lietuvos Respublikų skaičių įrašytume ir Abiejų Tautų Respubliką, į jų skaičių tektų įrašyti ir dvi tarybines Lietuvas – 1940–1941-ųjų metų ir 1944–1990 metų. Tačiau jeigu jos buvo okupacinės ir lietuviškojo valstybingumo statuso joms nesuteikiame, negali būti nepriklausoma laikoma ir Abiejų Tautų Respublika – ji nėra Nepriklausomos Lietuvos respublika, yra unijinės Lietuvos respublika. Kaip ir šiandieninė Lietuva nuo 2004 metų gegužės pirmosios (buvusios tarptautinės darbo žmonių šventės). Tokia realybė, deja. O juridinė realybė dar aiškesnė: Lietuvos Respublika buvo sukurta 1918 metais ir atkurta 1990-aisiais. Daugiau Lietuvos Respublikų kol kas nebuvo ir nėra – yra Europos Sąjungos Lietuvos Respublika, kaip buvo Tarybų socialistinė respublika, kaip buvo Abiejų tautų Respublika. Kas nori nepamesti anos – viduramžinės – mūsų tikrovės, testudijuoja ją ir tevadina tikruoju – unijinės tikrovės vardu, lygiai kaip mūsų tautos gyvenimas turi būt studijuojamas ir okupaciniu laikotarpiu nepriklausomai nuo to, kad suverenaus valstybingumo tada neturėjome.

2004 08 10

7.52. Partijos per vasaros karščius renkasi į stovyklas prie kokių nors vandenų ir ilsėdamosi dirba.

Šiųmetis jų darbas rodo tikrą sumaištį. Kokie tik hibridai nekomponuojami! Socialdemokratai su socialliberalais. Iki šiolei kaip šuo su kate darkęsi. Liberalai su konservatoriais, irgi ne per džiugiausius jausmus vieni kitiems reiškę. Ten rodosi ir Auštrevičius, remtas Uspaskicho. Tačiau konservatoriai reikalauja, kad liberalai pasirašytų pasižadėjimą nebendradarbiauti su Darbo partija. Pailsėjusi prie Lūkšto, šimto susitikimų žygį per Lietuvą pradėjo Rolando Pakso koalicija. Ką ji jungia ir ką duos?

Niekas nieko nežino apie nieką. Apie nė vieną iš tų koalicijų. Kadangi ir jos pačios apie save ne ką gali pasakyti: yra senųjų partijų mutantai, užsimaskavę tik tam, kad neatpažinti prasmuktų į Seimą.

2004 08 11

9.22. Vaizdingai kalbėdami, ir vienadienių komentarų rašytojai pasako įdomių sugestijų.

Vienas padejavo, kad nėra nei dykumos, nei Mozės, kad mes galėtume išeiti į Pažadėtąją žemę.

Kas dėl Mozės – nežinau.

Bet dykuma tikrai yra. Ji – tai mūsų neraštingumas, mūsų intelektualinė dykuma, mūsų nekultūringumas, nesuvokimas, kur, kaip ir kodėl gyvenam.

Kai skaitai Konfucijų ir matai, kad dar prieš 2,5 tūkstantmečio žmogus suvokė Europos tik prieš 2,5 šimtmečio atrastąjį moralinį imperatyvą, o mes, lietuviai, jo ir šiandien dar nesam atradę, supranti, iš kur Kinijos kultūrinė galybė ir subtilumas. Kai skaitai Konfucijų ir matai, kad dar prieš 2,5 tūkstantmečio žmonės žinojo individo ryšį su praeitim ir santykį su visuma, supranti, iš kur Kinijos politinė galybė ir perspektyvumas. Kas tau šiandien iš mūsų Delfi skaitytojų kiš nosį į Konfucijų ir aiškinsis jo mintis? O ir išsiaiškinę ką pasakys?

Neturim mes ryšio su savo praeitim, su savo dabartim, su savo žeme, su savo visuma (visuomene, tauta), nes neturim ryšio patys su savim.

Mūsų intelektinis ir dvasinis skurdas yra mūsų Sinajaus dykuma.

Mūsų atkaklus noras kaip nors gyventi, kunkuliuojantis po mūsų varganumu, yra tas Mozė, kuris galėtų vesti į Pažadėtąją. Šiandien esam kiekvienas sau Mozė.

Visų karo su visais metu tai vienintelis kelias. Mozės kaip Išganytojo laikas praėjo.

2004 08 12

9.41. Nuostabu! Korupcijos Seime skandalas privertė valdžias imtis pagaliau partijų gyvenimo normalizavimo žingsnių. Pasukta teisinga linkme – pasiūlytas valstybinis partijų finansavimas ir tų pinigų panaudojimo kontrolė. Atrodo, dar bus ribota reklama. Tai gerai. Tai – į išeities pusę.

Bet kas padaryta tuos sprendimus realizuojant! Pinigai paskirstyti „tautos pasitikėjimą gavusioms partijoms“ – liberalams, socialdemokratams, socialliberalams, – korumpuotosioms partijoms! Kitos nevertos nė grašio, nes dar neapsivogė?

2004 08 13

Olimpiada, aišku, yra įvykis. Pasaulinis įvykis. Tūkstantį metų išsilaikiusi Senojoje Graikijoje, sugebėdavusi nutraukti karus, ji dabar bando įsitvirtinti naujajame – globaliame – pasaulyje. Kolei kas nesėkmingai: karų nenutraukiama, pati yra naudojama juodiems politiniams tikslams, organizacijoje klesti korupcija, sportiniai laimėjimai skatinami pinigais, kaip kažkada laisvai skatinti dopingu. Ir vis dėlto olimpiada yra ir įvykis, ir šventė, ir šalių prestižo reikalas. Ir teisingai: sportas, jeigu jis suprantamas kaip sveiko gyvenimo būdas, o ne profesija, yra visapusiškai skatintinas ir gerbtinas. Šiuolaikinių olimpiadų pati didžiausia bėda ta, kad sportas čia iškyla kaip profesionalų rungtynės už kuo aukštesnius rezultatus, už pergales (o ne dalyvavimą), už vartotojiško gyvenimo būdo įtvirtinimą štai ir tokiu – olimpinių žaidynių – būdu. Visokie vaidinimai, paradai, prezidentų, premjerų, ministrų ir kitų įžymybių dalyvavimo olimpiadų atidarymo iškilmėse vaizdai ima nustelbti žaidynių vaizdus, jų dinamiką ir dramatiką, jų tikrąjį grožį, kurį pakeičia reprezentaciniai motyvai, tik kitu būdu, negu Hitlerio ir Stalino laikais, reiškią žaidynių politizaciją.

2004 08 14

9.49. Komentuoja lietuviai olimpinių žaidynių atidarymą ir keletą kartų dejuoja, kad pagal graikų abėcėlę kai kurios valstybės atsidūrė labai neįprastoj vietoj – turėjusios būti pradžioj, yra pabaigoj, turėjusios būti paskutinės, kažkur pakilo į viršų. Tai priekaištas graikams, komandas surikiavusiems pagal savo raidyną? O pagal kokį turėjo rikiuoti? Kelis kartus buvo užsiminta, kad angliška alfabeto tvarka kitokia. Ne lietuvių raidyno tvarka, o anglų. Nors komentuoja lietuviai. Ir lietuvių raidyno tvarka netapati graikų. Dar daugiau: Paukščių tako prasmės skirtybes graikuose mūsų komentatoriai aiškina irgi ne lietuviškosiomis prasmėmis, o angliškosiomis. Kas tai? Pasipuikavimas savo išmanymu? Gal ir taip. Bet: provincinis. Provincialų kalba apie pasaulio dalykus, iš nuostabos išsižiojus ir užmiršus, kas pats esi.

Mus, deja, jau pasąmonėj valdo anglų mąstysena ir kalba, tik ne visi sugeba pakankamai greitai jon prisijungti.

2004 08 15

8.22. Pereitą savaitę skambėjo aidėjo banko apiplėšimo skandalas. Tarsi kas specialiai būtų užsakęs – kad būtų apie ką rašyti ir kalbėti, kai atostogauja svarbiausieji plėšikai – seimūnai.

Sugavo vyrukus pakankamai greit. Buvo spėję tik vakare pagerti ir pasidžiaugti prostitutėmis. 2,3 milijono litų grąžino bankui. Padejavo dėl šeimų, tėvų. Ir nutilo.

Tik viena kita pastabėlė apie tai, kas čia buvo ir kodėl. Vienas tokiam absurdiški žygiui galėjo ryžtis, nes buvo apsaugininkas ir prie pinigų padėjimo–išėmimo vaizdų pripratęs: tereikėjo tų vaizdų darymą pasiskirti sau. Kitas – prancūzų legionierius, kuriam jau reikėjo stresinių situacijų. Toks psichologinis apiplėšimo aiškinimas. O sociologinis? O sociologinio ir nėra. „Lietuvos žinos“ savo redakcinėj pastabėlėj pažymėjo, kad tai vienadienio, lengvo gyvenimo ieškotojų klasikinis Lietuvai pavyzdys – ir viskas. O kad kasdien to lengvo gyvenimo, to vienadienio buvimo ieškoti moko visa reklama, visos televizijos, visi laikraščiai ir žurnalai, visas mūsų gyvenimo būdas – kur šitai?

2004 08 16

9.32. Apie Prezidento komandą. Spalvinga ji buvo susirinkusi apie Paksą. Bet dar spalvingesnė ji renkasi ir darosi aplink Adamkų. Na, skraidė Šurkus oro balionais – tai visi iš anksto žinojo. Na, nežinojo, kad Sereika gražiai griežia armonika, koja mušdamas taktą, – bet jis atėjo komandon vėlai, jau skandalo metu ir ne dėl armonikos buvo priimtas. O štai Adamkaus sekretoriato vadovas Darius Gudelis yra geriausias Artūro Zuoko draugas. Jo jachta Viduržemio jūra plaukiojantis ir apie tautos gerovę galvojantis. Arba visuomeninis patarėjas Gitanas Nausėda. Pavilnio regioniniame parke virš savo trobelės stiklinį sarkofagą sau statantis. Gamtosaugininkai bandė uždraust šitaip peizažą darkyti užsigeistą statybą –Prezidento patarėjas teisme išsikovojo savo užmojų įgyvendinimo teisę. Liks ar neliks jis istorijoje kaip Prezidento komandos spalvingumo štrichas? Gal ir per daug jautrūs mes savo išrinktiesiems, bet Prezidentas gal irgi galėtų pamąstyti apie mūsų jautrumą. Tuo labiau, kad jis gamtosaugininkas, o sarkofagas statydinamas Pavilny per teismus.

2004 08 17

7.44. Kaip kažkada tarybmečiu anos epochos lietuviškoji kultūra kilo iš visiškų beraščių ir per 50 metų davė šiokio tokio intelekto produktų, taip ir šiuolaikinė vartojimo kultūra per kelis dešimtmečius duos gal savųjų stereotipų klasikinius pavidalus. Tačiau kolei kas – visiškas neraštingumas, visiškas dvasinis nepasirengimas nuolatinės įtampos įforminimui. Tai matosi ne tik masinės kultūros plotuose – popmuzikoje, sporte: čia dar žemiausia saviveikla. Tai matosi ir aukštojo meno sferoje. Ką, pavyzdžiui, šiandien galėtume kaip mūsų meto simbolį nurodyti literatūroje? Ypač – prozoje?

2004 08 18

12.47. Apie ką dabar mano kasdieniniai mąstymai? Nagi apie gryniausią politinę kasdienybę, kuri verta tik fakto grafinio fiksavimo.

Tačiau vakar televizijos, o šiandien ir laikraščiai pranešė žinią apie faktą, kuris turės labai rimtas pasekmes: Adamkaus rinkiminę skolą (skolą už rinkimus, kuriuose pralaimėjo Paksui) sumokėjo kas? – ogi Uspaskichas. Netiesiogiai, per statytinius, bet sumokėjo, dėl viso pikto nepuldamas prisipažinti. Kam? – jam ir toliau patogiausia gudrauti ir kvailinti lietuvius. Didžiuosius lietuvius, didžiausius, garbingiausius. Ką ten koks šūdgaris Borisovas – jis tai blogas rusas. Uspaskichas – geras rusas, ir tai yra svarbiausia. O kad kažkada gal ir neblogas Prezidentas Adamkus nėra toks geras, kaip geras rusas, tai juk visi amerikonai, netgi patys geriausi, nėra tokie geri, kaip geri rusai. Nors ir šių tarpe, kaip matėt, esama blogų. Tokių iš anų laikų.

Na, o kaip dabar suksis Prezidentas Adamkus? Paėmęs pinigėlius ir tylom sutikęs, kad Darbo partija būtų pripažinta kaip tikra, normali partija, o ne kokia nors ten rinkimų akcija? Ir dar pasakys, kad nieko blogo nemato, jeigu ji Seime turės daugumą – tai juk ja bus pasitikėjusi ir tauta. (Tarsi Paksu nebūtų pasitikėjusi ir dėl to buvo būtina jį nušalinti! Nors Paksas buvo vienintelė vieta Lietuvos politinėj ir valstybės institucijų sistemoj, kuri buvo pajėgi, nes suinteresuota, pasipriešinti Uspaskichui. Kas bus, jeigu tai ir išryškės. Jeigu atsiskleis didysis A. Paulausko intereso nušalinti R. Paksą stimulas – senasis jo rėmėjas Uspaskichas?)

Vis dėlto mintingi tie Lietuvos politinio gyvenimo faktai!

2004 08 19

7.55. Kaip giliai visus perėmusi kyšių sistema, rodo Seimo reakcija į kyšininkavimu apkaltintus parlamentarus.

Kai tapo aišku, kad apkaltintieji Seimo nariai neišduos, jog pinigus ėmė partijoms (nors tuos ėmimus naudojo ir savo interesams), Seimas užėmė jų gynimo poziciją ir, taip stipriai, jog Etikos ir procedūrų komisija jau apkaltino STT vadovą nesilaikant įstatymų, o Seimo valdyba nutarė sukurti komisiją Generalinės prokuratūros ir STT veiklai tirti. Sunaikinęs Prezidentą, kuris grasino sunaikinti ar bent apnaikinti korupcijos sistemą, Seimas dabar ima naikinti institucijas, kurios nelabai uoliai puolė naikinti Prezidentūrą, o kai apkaltino pačių puolėjų viršūnėles – visai pasiuto, ėmėsi naikinti ir tas valstybės institucijas.

Kas dedasi Lietuvoj? Kas bus šios beprotybės teisėjai? Europos Sąjunga? Rusijos Federacija? Lenkija?

Istorija. Dar kartą istorija, dar kartą praturtėjusi lietuvių politinio godulio ir beprotybės puslapiais.

2004 08 20

8.21. Zuokas paskelbė eisiąs vienmandatėje prieš Uspaskichą. Supranta, kad tai beviltiškas reikalas, bet „politologai“ jau išteisino pralaimėjimą: jeigu ir nelaimės, tai bent parodys, kad kėdainiškiai ne šimtu procentų už Uspaskichą. Tarsi galėtų būti kitaip! – net už Staliną balsuodavo tik 99,99 % rinkėjų.

Tai kam tos komedijos?

Tam, kad nukreiptų dėmesį nuo kaltinimų dėl pabėgimo į Lenkiją nuo STT, dėl bendradarbiavimo su Janukoniu parduodant šilumos ūkio kontrolę ir dėl kitų avantiūrų. Kuo didesnės pinigus darančios avantiūros, tuo beprotiškesnės turi būti politinės populistinės avantiūros. Ir Zuokas nesidrovi. Nueina ant Taurakalnio, kur mitinguoja verčiamo Pakso žmonės, yra apspjaudomas ir susilaukia užuojautos. Dabar pakyla prieš Uspaskichą jo tėvonijoje, gauna į skudurus, bet kas nors galės sakyti: na, nors nesėdėjo rankų sudėjęs!

Tačiau ką visa tai reiškia, jei pažiūrėsi į jį kaip galimą aukštą valstybės pareigūną?

Reiškia viena: ateina avantiūristas.

2004 08 21

Šiandien olimpinėse žaidynėse Lietuva susitinka su JAV. Rungtynės principinės – ne tokios, kaip su graikais, serbais, prancūzais ar kokiais ten išsišokėliais iš Puerto Riko ar Angolos. Rungtynės su JAV – tai tas pat, kas tarybiniais laikais buvo rungtynės su TSRS – su Maskvos CASK. Lietuva nemyli užkariautojų, Lietuva nemėgsta imperijų. Nes ji pati imperija. Nors ir sužlugusi.

Savaitgalis, šeštadienis. Lietuviai turi daug ūkio darbų, tačiau dabar juos baiginėja iki pavakario, iki dvidešimtos valandos, kada pasidėjus alaus reiks sėsti prie televizoriaus. Toks masiškas tas skubėjimas, kad griūva visi kiti įprasti šeštadieniniai ritualai.

Na, o kas darosi mieste rungtynėms įsisiaučiant, geriau neklausti. Pradžioj atskirais šūksniais, riksmai pamažu pinasi į galingus staugsmus, ir iš to, kaip staugiama, gali suprast, kas įmetė. Ko gero, įspūdingiau yra klausytis, negu žiūrėti, tuo labiau, kad lietuviams nesiseka, o koks gi lietuvis gali pakęsti nesėkmę! Paskutinį kėlinį staugsmai jau primena dejones, kurios stiprėja ir lietuviams persvėrus rezultatą virsta vientisu virš miesto tvyrančiu vaitojimu, kurį drasko tik motociklų riaumtelėjimai ir automobilių signalai.

Pergalė išplėšta. Miestas nesprogsta. Dejuojantis vaitojimas kai kur artikuliuojasi į „Mes nugalėjom! Mes nugalėjom!“ ir „Lietuva“, „Lie-tu-va“. Jis nėra toks džiugus, kaip galima buvo laukti. Na, čia tik kelintfinalis, gal žmonės jėgas tauposi finalui?

Galima neabejoti: koks gi lietuvis nenori laimėti? Nes juk viskas dabar taip: laimėsi – esi, nelaimėsi – nesi.

2004 08 22

13.23. Tebesam viskam labai kritiški. Tik ne sau. Aš tą kritiką šiuokart sau taikau. Nes supratau vieną mažmožį, kuris yra, deja, labai svarbus mažmožis. O būtent: ir mūsų intelektualiai gana anemiškoje žiniasklaidoje esama minčių, kurias gali pavadinti ne tik svarbiomis, bet ir esminėmis. Reikia tik įsiskaityti ir suprasti, kas sakoma. Taigi, rasi ar nerasi minčių, priklauso nuo tavęs paties, nuo skaitančiojo. Kad suprastum, reikia žinoti, ko ieškai. Kitaip – bergždžias tavo darbas. Kad ir ką skaitytum. O kai žinai, ko tau reikia, gali ir, visai netikėtam tekste surasti svarbų krislą. Tačiau turi būti ir dar viena sąlyga: laikas, per kurį tu gali skaitomą daiktą perskaityti ramiai, permąstydamas, o ne skubom surydamas. Deja, mes įpratę būtent taip – viską naudoti kaip greitą maistą, pradedant sumuštiniais, baigiant straipsniais ir knygom.

Jeigu ramiai, skirdamas tam laiko, pasėdi su straipsniais, tegul ir labai netaviškais, pajauti kalbąsis su tais, kurie rašo. Nes jie rašo ir tau. Tas neakivaizdus pasikalbėjimas yra labai svarbus visuomenės jausmui rastis ir pačiai visuomenei egzistuoti. Taip šiais laikais iš esmės ir tebendrauja intelektualai.

2004 08 23

7.53. Rusija nepripažįsta, kad TSRS 1939–1940 metais okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją. Taigi, ji mano, kad visose trijose šalyse vyko „socialistinės revoliucijos“, ir Baltijos šalių tautos apsisprendė „įsilieti į TSRS tautų šeimą“. Nuostabus lenininės revoliucijos teorijos taikymo šių dienų sąlygomis pavyzdys! Rusija ir savo mąstysenos gelmėse nepasikeitė.

2004 08 24

12.03. Istorija mūsų dar suprantama kaip mokykliniai pokalbiai ir tekstai iš vadovėlių, geriausiu atveju – kaip kokie nors rašytiniai tekstai. Kai iš tiesų ji yra visų kartų išgyventas ir pergyventas laikas, konkreti mums tekusio bendro visiems laiko pajauta. Tik tada ji, apibūdinant K. Levi Stroso (C. Lévi-Straus) terminais, tampa tautos moralinės sąmonės dalimi.

Kaip mes apskritai galime susikurti kokią nors moralę, o tuo labiau – moralinę tautos sąmonę, kai apie istoriją nekalbama svarbiausių dalykų, t. y. kai pati istorija yra suprantama kaip įvairiausių fragmentų suma, geriausiu atveju sistemos ar grupės, tik jokiu būdu ne bendras gyvenimas, o ir tie fragmentai nušviečiami pagal mokslinio egoizmo arba politinio intereso sugestijas!

Kaip galima tikrai, esmingai mąstyti apie istoriją, jeigu mes savo Didžiosios Kunigaikštystės žlugimo nematom visų pirma to bendro gyvenimo nebuvime, nesugebėjime kurti kultūrą netgi egoistiniam pradui viešpataujant, kaip buvo lenkų atveju, jiems radus vienijimosi pamatą krikščionybės išgyvenimuose!

Nutautėjimo drama ir tragedija – štai kas galėtų būti praeities tikrojo išgyvenimo pretekstu ir prielaida šiandien. Deja, mes vėl kalbam apie LDK žmonių toleranciją, apie lietuvių įtakas kitų tautų plėtrai ir dovanas jų gyvenimui, bet tik ne apie tai, kas tuo pat metu vyksta su mumis, ką mes su savim darom!

2004 08 25

8.35. Kaip rodo sociologiniai tyrimai, tautiškumas, pilietinė visuomenė, valstybė Lietuvos rinkėjams yra antraeiliai dalykai.

Pirmaeiliai yra darbas, atlyginimas, ekonomikos stiprėjimas.

Tomis preferencijomis remdamiesi rinkėjai balsuos ir šių metų Seimo rinkimuose.

50–53 procentai rinkėjų yra patenkinti ekonomikos augimo tempais. Tad manoma, jog „tradicinės partijos“ turi galimybę sudaryti ir naujojo Seimo branduolį. Nepatenkintieji Seiman deleguos Darbo partiją, galinčią gauti per 50 vietų.

Paprasta ir aišku.

O tu čia: valstybė, nepriklausomybė, tauta!

2004 08 26

8.23. Tauta instinktyviai jaučia savo naująją padėtį: nebe nepriklausoma. Priklausoma nuo NATO, t. y. JAV, priklausoma nuo ES, t. y. nuo neaiškios Briuselio valdžios, Briuselio teisingumo.

Kaip tas instinktyvus suvokimas reiškiasi?

Tipiškiausiai – per reakciją į Lietuvos krepšininkų pergalę prieš JAV „svajonių komandą“: tai buvusi istorinė pergalė, ir jau nebesvarbu net olimpiados auksas, svarbu, kad pakeliui nugalėtos JAV – taip anksčiau buvo svarbu nugalėti TSRS „nacionalinę“ CASK (Centrinį armijos sporto klubą). Ta pergalė tokia saldi, kaip vienintelė mums prieinama kompensacija už geopolitinį pažeminimą – tada ir dabar.

2004 08 27

8.30. Jeigu Lietuvos krepšininkų pergalė prieš JAV komandą buvo Lietuvos politinė pergalė, tai pergalė prieš Kinijos komandą buvo akivaizdžiausias fiziškai mažo pergalės prieš fiziškai didelį galimumo pademonstravimas. Tuo labiau, kad Kinija ne tik didžiausia pasaulio šalis, bet jos komandoje žaidė aukščiausias olimpiados krepšininkas. Šios rungtynės yra klasikinis teiginio „Ir mažas gali nugalėti didelį“ pavyzdys. Reikia tik rasti būdą, kaip tai padaryti.

9.42. Ne naujiena, kad tradiciniai Lietuvos dienraščiai remia tam tikras politines orientacijas ir grupes. Ne naujiena, kad verslo banginiai supirkinėja žiniasklaidą. Bet dar naujiena, kad atskiri turtuoliai jau gali nusipirkti arba įsteigti savo laikraščius – vieni dienraščius, kiti dar tik savaitraščius, bet pretenduojančius būti dienraščiais. Antai, Bronislovas Lubys nusipirko „Lietuvos žinias“, Artūras Zuokas – „Vilniaus žinias“, Viktoras Uspaskichas įsteigė „Laiką“. Tai, žinoma, praturtina Lietuvos periodinių leidinių panoramą. Bet skaitydamas turi žinoti, kam jie priklauso.

15.35. Česlovo Milošo laidotuvėse Lietuvos Prezidentui atstovauja Česlovas Okinčicas. Nė vieno žodžio lietuviškai. Nė užuominos, kad gimė velionis Lietuvoj. Vilnius jam Vilno. Lenkai ir lietuviai – dvi (tapačios) tautos. Milošas – paskutinis iš Didžiosios Kunigaikštystės (bet be žodžio Lietuvos, taigi, Lenkijoje buvusios kažkokios Didžiosios Kunigaikštystės) .

2004 08 28

9.20. Ir nėra ko virkauti, kad lenkų nacionalistai nenorėjo įsileisti Milošo į lenkų panteoną: lenkų nacionalistai protingesni už internacionalistus, nes nori sukurti Lenkijos valstybę, o internacionalistai – vėl Dviejų uniją, kurios nebus, taigi, jėgos bus eikvojamos trečiajai pusei.

Lietuvos bėda ta, kad Milošas – ne Lietuvos patriotas, o būtent unijatas, arba bent jau žmogus be tautybės. Tokių visada buvo ir bus. Tokių itin reikia šiandien. Kai kam. Bet svarbu, kad bent būtų žinoma, kas Milošas iš tiesų. O iš tiesų tai jis nei lietuvis, nei lenkas, naudingesnis lenkams, nes rašė lenkiškai, nors ir mąstė kosmopolitiškai su sentimentu sodybai kažkur ten žemai.

9.35. Kodėl lietuviai nesugeba nueiti iki galo? Todėl, kad pradėjus sektis, jie atsileidžia, o sekantis ilgėliau – pradeda švęsti pergalę pirma laiko.

Taip buvo ir šįsyk su mūsų krepšininkais. Favoritai, svajonių komanda, ateinantys pasiimti medalių! Ir pan.

Patys jie gal ir neištižtų, bet aplink tiek varnų ir juodvarnių, kad jų sukeltas būsimosios pergalės šventimas prieš laiką psichiškai persiduoda žaidėjams ir atima žaidimo laisvę, sunaikina ją. Medalizmo propaganda yra mūsų kvailų komentatorių ir alkanų žiniasklaidininkų nuodingi garai, nuo kurių žaidėjai paprasčiausiai nebesugraibo kamuolio.

Pergalės prieš pergalę kaina – pralaimėjimas.

2004 08 29

8.32. „Šiaurės Atėnuose“ (Nr. 32) – labai geras Andriaus Martinkaus straipsnis „Istorijos pabaiga Lietuvoje?“. Nepriklausomybę jis, interpretuodamas „dviejų Lietuvų“ ir Augustino „Dievo valstybės“ (miesto) įvaizdžiu vadina materializmo įsiviešpatavimo laikotarpiu, idealizmo blėsimo kronika. Tai tikrai rimtas „priėjimas“. Ir geros išvados: reikia saugoti Sausio 13, Baltijos kelio dvasią, kurios gali vėl prireikti.

Kiek nuvilia požiūris į politiką NATO ir ES atžvilgiu, nekritiškai vadinant jas abi „nacijos tikslais“, „didžiausiais tikslais“, o veiklą užsienio politikos kryptyje – neklaidinga. Jau vien Rusijos ir Lenkijos traktuotės mūsų užsienio politikoj leidžia įžvelgti didžiulius nenuoseklumus ir veidmainystes, visišką istorijos ignoravimą.

Standartinis požiūris ir į Rolando Pakso atėjimą.

Tarsi naujas akcentas būtų pabaigoj pasirodantis šėtonas, kuriam buvo leista sudeginti idealizmą prie Baltijos krantų. Sudeginti viduje leidžiant siautėti savanaudiškumui ir juodam egoizmui. Šėtonas – Landsbergis? Deja, tai tik nujaučiama. O pagrindinė bėda ta, kad autorius nė nebando suvienyti tų dviejų Lietuvų ir pasakyti bent pradžiai, iš kur visa tai kyla.

O kyla juk iš tarybmečio, kuris yra totalinis dvigubumas: išorėj blizgesys, viduje – teroro tamsa. Nepriklausomybėj vietoj vienos asmenybės teroro – individualizmo teroro vienas kito atžvilgiu juoduma, dvasios tamsa.

Nepriklausomybė Lietuvoje yra bolševizmo laisvės metas, komunizmo nevaržomo siautėjimo laikai. Ir tai – nuo „buvusio aukščiausio valstybės pareigūno“ iki paskutinio girtuoklio ir narkomano žemai.

2004 08 30

9.23. Partijose prasidėję priešrinkiminiai maištai rodo, kokia gili yra partijų krizė. Partija yra pasitikėjimu grįstas susivienijimas. Nėra pasitikėjimo tarp narių – nėra partijos. Jau akcento pakėlimas į vadovą rodo, kad partijos yra daugiau paskui jį einančiųjų būrys, o dar jei tas būrys stumdosi ir grumdosi?

Būtent tokių besigrumdančiųjų būriai ir yra šiandieninės partijos. Ypač – naujosios, šios kadencijos Seimo partijos. Ir naujieji senosiose partijose žmonės. O būtent naujieji šiandien užduoda toną: aš neįpratęs, kad mane vedžiotų už pavadėlio, sako vienas ir renka parašus keltis savarankiškai, nes partija grasina už nepaklusnumą išmesti jį ne tik iš sąrašo, bet ir iš partijos. Tam ir šitai – nė motais. Nors būtent partijos dėka jis įgijo garsą visuomenėje, vesdamas tyrimą ir rengdamas Prezidento apkaltą. Vien dėl to jis neturėtų spjaudyti ant partijos, jeigu yra suvokiantis, kas yra žmogaus patikimumas kitam žmogui ir jų grupei. Deja, apie tai ne tik nekalbama – nemąstoma. Tokie dalykai Lietuvoj – dar ne problema. Lietuvoj dar žydi individualizmas. Atsiprašau – tik skleidžia savo pačius žaviausius būsimuosius žiedelius.

2004 08 31

9.34. Niekaip nesuprantu, kaip galima šlovinti nugalėtuosius?!

Tarkim: olimpiečių sutikimo šventėje nagrinėti pralaimėjimo priežastis netinka, tai galima padaryti vėliau – televizijose, laikraščiuose. Bet kokia analizė begalima, kai olimpiečiai pagarbinti didžiuliu koncertu, fejerverku, valstybės aukščiausiųjų pareigūnų vainikais, Prezidento kalba!? Vienos liaupsės. Galima būtų galvoti, kad tai trims – aukso ir sidabro medalininkams. Bet už jų – visa pralaimėjusiųjų ir negirdėtų neregėtų minia. Visiškas absurdas.

Ir tada ateina paprastas ir aiškus atsakymas: pinigai. Tokios šventės ilgai ir gana nelengvai ruošiamos. Parengimui ir įvykdymui reikalingi pinigai. Pinigai buvo skirti. Taigi, juos reikėjo „įsisavinti“, nepriklausomai nuo to, kad krepšininkai jokio medalio neiškovojo. Todėl, kaip dabar sakoma, turim ką turim – dar vieną visai neaiškią ir tautą demoralizuojančią šventę.

Valdininkai aiškina, kad žmones suvaldyti aikštėje lengviau, negu gatvėse. Ten jie siautėją, daužą taksofonus ir kitą miesto įrangą.

Arkikatedros administratorius kunigas Ričardas Doveika sako kitaip: tai eilinė girtų žmonių šventė.

Aš pridurčiau: tai dar viena valstybės pinigų pasisavinimo akcija.