Rugsėjis Spausdinti
2004
Parašė Romualdas Ozolas   
Ketvirtadienis, 30 Rugsėjis 2004 23:13

2004 09 01

Pati gražiausia šventė – Rugsėjo pirmoji, mokslo, mokymosi, mokytojo, mokinio šventė yra pati baisiausia: ji kaip ant delno rodo, kokiu katastrofišku greičiu nuo Žemės paviršiaus nyksta dar viena tauta – lietuviai.

Nebegimdo lietuvės vaikų. Trenkiasi į Londoną, Berlyną, Paryžių uždarbiauti viešnamiuose, paskui važinėjasi Vilniuj, Kaune ir Klaipėdoj prabangiom mašinom – jaunos, gražios ir jau žuvusios. Žuvusios, žinoma, ne sau – mums, tautai. Iš skurdo tai? Tegul patyli reklamos ir visi lengvo gyvenimo propagandos meistrai. Gerai, sakau aš, būkit jūs kreivos (nenoriu čia jas vadinti lotyniškai), bet gimdykit ir auginkit vaikus. Atlikit bent jau gamtos skirtą pareigą.

Negirdi jos. Naudojasi oi didelių gudragalvių surašytomis vadinamosiomis žmogaus teisėmis ir dulkinasi sau – net sau į nesveikatą. Arba gimdo, kad įmestų į šiukšliadėžę. Geriausiu atveju – kad gautų socialinę pašalpą.

Kaip viso to patvirtinimas Kauno klinikose miršta trijų mėnesių kūdikis – išsekintas, suskaldyta galva, su smegenų kraujosruvomis. Na tai kas, kad jo žudikai – motina su nauju sugyventiniu – suimti ir paleisti pažadėjus neišvykti: pamaitinsim juos kalėjime porą trejetą metelių ir paleisim.

Ne tais keliais žingsniuojam ir vaikštom, broliai lietuviai, ne tais!

Ar parodė pavyzdį elitas? Ar bent mažiausias didelės darnios šeimos motyvas nuskambėjo mūsų propagandos priemonėse?

Tik šventės, žaidimai ir... pagirios. Alkoholinės. Nors jau reikia, mirtinai reikia ir dvasinių.

2004 09 02

10.19. Lietuva išpažįsta keletą sekuliarinių religijų. Reikia pripažinti: uoliau, negu tikrųjų.

Plačiausiai paplitusi – krepšinio religija. Apie jos skiriamuosius bruožus jau esu kalbėjęs. Pabrėšiu – visi netgi krepšinio bažnyčiai būtini atributai jau susiformavę.

Kita dar sparčiau plintanti – alaus religija. Ji dar pradinėje stadijoje, tačiau labai labai imponuojanti ir perspektyvi. Jau plaikstosi apaštalų vėliavos, veikia sektos, bet greitai, atrodo, stichinius susibūrimus esant naudingus valdymui ir valdžioms bus pabandyta įteisinti valstybiškai.

Trečia tiesiog revoliuciškai plintanti yra sekso religija. Vargu tai gali stebinti. Kažkas žmoguje, besisavinančiame Dievo vardą, turi būt sakralizuota. Jeigu negerbiamas ir net niekinamas protas, tai bent seksas gal gali būt šventas reikalas?!

Yra ir tylioji, viešai nelabai garbstoma, bet egzistuojant jau pripažįstama, religija – savižudybių. Žudomasi visokiais būdais, bet su tokiu tyliu entuziazmu, kad greitai, atrodo, tektų laukti kolektyvinių veiksmų. Vienas elito stulpas tai jau bandė pademonstruoti. Tiesa, šeima išsižudė ne savanoriškai, jis pats nušovė žmoną ir vos vos mokyklą baigusią dukrą. Tačiau tai jau žingsnis tenlink.

10.39. Tai štai: apsivalymas, kuris deklaruotas pradėjus Rolando Pakso kaip Prezidento apkaltą, įėjo į naują stadiją. Čia jis skleidžiasi ir žydi savo tikraisiais žiedais ir žiedeliais: kyšius ėmę (nežinia kam – gal sau, bet greičiau – savo partijoms) parlamentarai nekalti, nes negali būti kalti, ir visas klausimas ne kyšiai, o kas ir kaip prabilo apie kyšius, kas iš kur gavo ir išplatino informaciją; su Rubikonu ir jai giminingomis firmomis bendravęs premjeras AMB jokių kyšių neėmė, jis tarėsi dėl Europos krepšinio pirmenybių parengimo darbų. Ir t. t., ir pan.

Kadangi premjeras – ne varganas, nors ir solidus, parlamentaras, atrodo, bus pagaliau prieita prie apsivalymo pabaigos. Kaip? Nubausti, atleisti, o gal ir susodinti tie, kurie užsimojo kovoti su korupcija ir pinigų išplovinėjimu mažoje šaunioje pavyzdžius Europai vienas po kito rodančioje valstybėje.

2004 09 03

Prezidentas buvo nušalintas, nes grėsė nacionaliniam saugumui. Premjero nušalinimas pats būtų grėsmė nacionaliniam saugumui.

Kas tai? Sapnas vidurdienį?

Tai ne sapnas nemiegant, tai per Nepriklausomybę susiformavusių finansinių srautų saugojimas, broliai mano. Ir liaukitės jūs kliedėję apie kažkokią korupciją. Iš visų kanalų šiek tiek vandens susigeria į krantus, brangieji. Saugokim kanalų sistemą, mūsų nacionalinio saugumo pamatą!

2004 09 04

Ar supranta Lietuvos Prezidentas ponas Valdas Adamkus, ką jis padarė, Prezidentūroje surengdamas Armijos krajovos legalizavimo Lietuvoje spektaklį? Nusenęs lietuvis Plechavičiaus kariuomenės kovotojas griebia bučiuoti lenką, tas iškenčia neatstūmęs, bet vos vos, o visa Lenkija klykia iš laimės. Kur gi ne! – juk tas „susitaikymas“ – tai tikrovės, už kurią kovėsi AK, žudydama lietuvius visoje jai prieinamoje teritorijoje, pripažinimas: pripažinimas, kad AK pretenzijos į šią žemę turėjo pagrindą!

Ar supranta Lietuvos vadai, ką jie daro?

Supranta.

Ir vis dėlto daro.

Kaip tai vadintina? Ne Lietuvos nacionalinių interesų išdavyste?

Tai gal tiesiai – Lietuvos?

2004 09 05

Rusijos televizijos laidas į Lietuvą transliuojantis TV kanalas rodo filmą apie Molotovo–Ribentropo paktą, kuris traktuojamas maždaug taip pat, kaip koks nors susitarimas dėl Europos Sąjungos: nebuvo išeities, tai reikėjo daryti. Taigi, Lietuva tokiu būdu buvo ne okupuota, o priglobta ir geopolitiškai apsaugota. Žodžiu, blėnys, stalinistinė nesąmonė.

Ką daro Lietuva? Ogi klausimą svarsto Radijo ir televizijos taryba, randa pažeidimų nebuvus, atiduoda į žurnalistų etikos komisiją ir taip klausimą „nuima“. Taip jis ir numirs, kaip ir daugelis panašių.

Kas tokiu būdu atsitinka? Ogi Rusija kol kas tik savo virtualybėje, tačiau veikiančioje jau mūsų teritorijoj, išsikariauja politinę poziciją, kuri revizuoja visas iki šiol buvusias ir nepriklausomybę mums garantavusias. Dabar ji jau daiginama ir mūsų žmonių, ir Rusijos agresorių sąmonėj. Neišdygs?

Pasaulis pamažu apsėklinamas naujais, labai žiauraus plėšymosi daigais. Mes turėjom parodyti politinę valią ir tą Rusijos kanalą uždaryti. Nepadarėm. Politinės valios nėra.

2004 09 06

Daugelio dalykų priimti ir rimtai vertinti jau nebeįmanoma.

Kada įvyko lemtingasis lūžis?

Kai buvo pradėtas procesas prieš teisėtai išrinktą Prezidentą.

Kad ir koks bjaurus būtų Prezidentas kaip asmuo – jeigu jis išrinktas, jis įgyja įstatymų numatytas galias. Jos jam iš pat pradžių nebuvo pripažintos, pradedant prieš jį isterišką šmeižto ir paskalų kampaniją. Galiausiai jis buvo apkaltintas. Visas tas parengiamasis apkaltinimui ir apkaltai darbas buvo toks atvirai ciniškas, kad žmonės negalėjo nesusirūpinti: kas tai, kodėl permainas pažadėjęs Prezidentas yra nepriimtinas?

Galutinis lūžis įvyko per apkaltą. Kaip ji buvo organizuojama ir vedama, prasilenkia su visomis demokratinio teisminio proceso normomis. Išlaikyta tik schema, kad galima būtų procesą visuomenei ir – ypač – užsieniui rodyti iš paviršiaus. Dabar turim to bjauraus precedento tąsą, kurios metu tie, kuriems dar nebuvo visai aišku, kas dedasi mūsų valstybėje, galės galutinai įsitikinti: dvejopi standartai yra gyvenimo kasdienybė.

Pasitikėjimą valdžia, valstybe ir demokratija nukirto paskutinis savivalės veiksmas: skubotas Seimo sprendimas iš apkaltintojo Prezidento atimti teisę dalyvauti rinkimuose, t. y. Prezidento rinkimų įstatymo pakeitimas, arba paprasčiau – žaidimo taisyklių pakeitimas žaidimo metu.

Apie ką tada kalbėti?

Ir kaip kalbėti, jeigu vis dėlto kas nors nekalbėti negali?

2004 09 07

Ar Lietuva kada nors pajuto ir pamąstė, kokius pergyvenimus ji patyrė per pusantro šimto metų, – nuo „Aušros“ iki Europarlamento? Arba per pusšimtį – nuo Partizaninio karo iki Europarlamento? Arba nuo Sąjūdžio iki Europarlamento? Paprastai tariant, nuo triskartinio liaudies nacionalizmo iki tokio paties kosmopolitizmo?

Nepajuto. Ir nepamąstė.

Tokiems žvilgsniams reikia filosofų, o jie šiandien užsiėmę kuo tik nori, tik ne tautos reikalais. Tokiems pajautimams reikia rašytojų, o jie šiandien greičiau niekina nacionalizmą, negu juo rūpinasi.

Yra keletas suprantančių, bet jie arba užsiėmę savo įsitvirtinimu visuomenėje, arba yra blokuojami, arba ir taip, ir taip.

Tad kolei kas – tyla. Mirtina.

2004 09 08

14.19. Iš kur kyla Artūro Zuoko cinizmas?

Iš jo absoliutaus amoralumo.

Šiam žmogui nėra jokių užtvarų, jokių ribų, jokių principų. Jis – tobulas vartotojas. Ne tik prekių – ir gyvenimo. Jis ne gyvena, jis vartoja.

Na ir kas, sako jis viename interviu elitinėje TV laidoje, kad pasodins į Lukiškes kokiai porai metų! Paskaitysiu knygas, pats parašysiu.

Tai kas, kad nuvežėm ligoninėn ir uždarėm vieną savivaldybės deputatą! Jis pats dabar sako, kad jėga prieš jį nebuvo naudojama. Visa tai yra natūralūs politinių procesų veiksmai! Juk žmogaus nenuplukdėm Nerimi!

Ne, ne visi daiktai man reikalingi. Yra prioritetai, ir jachta su niekuo nekonkuruoja. Kai pajutau, kad galėsiu sau kai ką leisti, pasakiau: jachta man pirma automobilio.

Iš kur pinigai? O koks skirtumas! – svarbu, kad jų būtų. Iš čia – sandoris su prancūzų „Dalkia“ ir procentai iš jų pinigų, nuvogtų ir iš vilniečių, lupant viršpelnius, dėl kurių tyli visos valdžios, nes visos šį tą irgi gauna nuobirų pavidalu.

Na tai kas, kad Zuokas daugelio jau niekinamas! Juk jis, tiesą sakant, jau ir negyvena. Yra miręs ir sau, ir kitiems.

2004 09 09

9.19. Ir vis dėlto tokie kaip Zuokas ir Janukonis – mūsų gyvenimo realybė.

Kai Janukonis sužino, kad rinkimai į Vilniaus tarybą labai ir labai jam problemiški, jis kartu su Kvietkausku keikiasi. Tačiau tuoj pat puola organizuoti: skaičiuoja balsus, tyrinėja, ką galėtų papirkti. O kai Drėma nenulūžta, „tą durnelį“ ne „Nerimi nuplukdo“ (matyt, pernelyg rizikinga, nes galima ir kitaip), o pagrobia ir uždaro į ligoninę. Pas dabar jau nušautą Noreikienę. Pokalbiai tarp Janukonio ir Zuoko pagrobimo metu – tipiški mafijozų pokalbiai. Tai kodėl tie banditėliai nevadinami mafijozais? Kad Zuoko vaiką krikštijo Adamkus? Ar kad statybas Vilniuje kartu su Zuoku dalijosi Brazauskas? Ar kad Zuokas – Vilniaus meras ir vienos iš Prezidento Adamkaus sukurtų partijų pirmininkas? Nevadinkim, tačiau nuo to realybė nepasikeis: mus vis tiek valdys mafija. Gi šitai realybei davus vardą, ji turtėtų būti pradėta pažinti, taigi – ir tvarkyti. Mafija galėtų griūti.

Kodėl nenorima mafijos sunaikinimo – jau kitas klausimas.

11.14. Po Beslano katastrofos Rusijos karinės pajėgos gavo teisę pareikšti, kad terorizmo prevencijos pretekstu jos smogs visu joms būtinu pajėgumu į bet kurį pasaulio tašką. Tai – epochinio masto pareiškimas, rodantis Rusijos imperializmo atgimimą ir pasirengimą realiems žingsniams.

Lietuva tyli. Kaip paprastai. Žinoma, rėkauti nereikėtų – kad nepasirodytų, jog vagis pajuto degant jo kepurę. Tačiau pareikšti ką nors apie tokios pasaulio tvarkos nepriimtinumą – ne tik galima, bet ir būtina. Deja, tylu net ir šiuo aspektu. Nėra laiko? – rinkimai, valdžios mafijinio veikimo demaskavimų slopinimai, jau turimų pinigų administravimo rūpesčiai ir visa kita? O gal paprasčiau – tiesiog nesuvokiama, kad pareiškimas tokiu aspektu galimas? Bet ar jis neatsiremtų į JAV veiksmų realybę ir interesus? Taip ratas Lietuvos užsienio politikai ir užsidaro? Ir pasaulį tvarko du didieji. Abu imperialistai.

2004 09 10

Kad gyvenimas trumpas, jaunystėj taip neatrodo, ne. Priešingai. Gyvenimas begalinis. Laikas neturi vertės. Gali svajoti ir plevėsuoti, gali klysti ir tikėtis, kad pasitaisysi ir pataisysi. Kad kiekvienas veiksmas, net kiekvienas žodis – tai tavo biografija. Ne, šito niekaip nesuvoksi. Niekaip kitaip – tik su laiku.

O kai suvoki – gyvenimas jau pakrypęs pabaigon, gerokai pakrypęs, o tai ir iškrypęs ar nukrypęs nuo to, ką manei iš jo padarysiąs. Lieka tik maudulys, kad nesuvaldei to, kas vadinama gyvenimu, kai kam, beje, labai dažnai – ir graudulys, kad jis taip nuskriaudė.

Tai – taip sakant, žvilgsnis į gyvenimo dangų.

O pažemėn?

O pažemėse viskas vis tiek labai gražu. Net vėlyvą gyvenimo rudenį, net žiemą. Čia tau ir taip pat skaisčiai, tik su šiokiu tokiu nuovargiu šviečia saulė, ir taip pat sodriai lyja lietūs, geltonija klevai, stūgauja pūgos ir girgžda sniegas. Čia tavo namai su ugnele ar (ir) elektra, gal ir anūkai kai kada, ir knygos, kurias kai kurias ir antrąsyk norisi paimti.

Visko čia yra – ir pastovumo, ir kaitos. Gaila vieno: kad neturėjai kada įsiklausyti į tylą taip, kad išgirstum jos kitą pusę, neišjautei šešėlių gilėjimų ir pusšešėlių miglų, neišuostei visų kvapų, neišgėrei visų vienatvių, per kurias tik ir teatsiveria visas pasaulis, tai, kas po saule, kartu su tavim, išsprogusiu ir subliuškusiu, kaip ir visos gyvasties gyvybės, bet ir per tą trumpą laiką patyrusios šiek tiek to, kas vadinama grožiu.

2004 09 11

11.15. Dar vienas štrichas mūsų mafijinės ir kiaurai korumpuotos valstybės portretui: „Lietuvos telekome“ aptikta įranga, kuria galima pasiklausyti kiekvieno žmogaus telefoninių pokalbių. Visiškai nesvarbu, kas bus nustatyta – naudojosi kokios nors nusikalstamos jėgos ar politinės grupuotės ta įranga, ar ne, – jos neturėjo būti, jos negalėjo būti, pačios tokios įrangos buvimas yra nusikaltimas.

2004 09 12

8.33. Man vis aiškiau, kad tos vadinamosios šventės yra milžiniškos pinigų iš valstybės ir savivaldybių kasų vogimo skylės. Nekalbu apie tai, kad, pavyzdžiui, Vilniaus dienos, sutapusios su rinkimų į Seimą agitacijos pradžia, pasitarnavo Vilniaus mero ir jo partijos propagandai, o Šiaulių miesto šventė – socialdemokratams, nors Šiaulių meras (socialdemokratas) uždraudė viešai reikštis į rinkimus einantiems žmonėms (dėl to ir uždraudė kitiems, kad visa garbė liktų socialdemokratams?). Neakcentuokim tos politinės pusės, nors ji yra, ko gero, svarbiausias visų tų švenčių tikslas: užsitikrinti palankumą partijoms, kurių nariai yra tų miestų merai. Ar taip jau stropiai kasmet Varėnos meras rengtų Grybų šventę, jei ji neduotų politinės naudos?

Tačiau po visu tuo slypi grynai finansiniai reikalai. Kas paskaičiuos, kiek iš tiesų kainuoja tie fejerverkai, mugės, eitynės, koncertai ir visa kita sumaištis, kurioje dalyvauja šimtai rengėjų? Koncertui Arkikatedros aikštėje LTV užsiprašė beveik dvigubai daugiau, negu sumokėta konkuruojančiai televizijai, bet taip atsitiko tik dėl to, kad „biznelyje“ dalyvavo ne pastovieji partneriai. Pastovieji turi savo tarifus ir suka didžiules sumas su geromis nuobiromis sau. Apie tai irgi niekas nekalba, ką jau šnekėt apie kokį nors tramdymą.

Tik ta aplinkybė, kad šventės išsigimė į girtų minių siautėjimą, kurio metu žūsta žmonės (dabar kaip tik tiriama, kas kaltas dėl vaikinuko mirties – jis pats, ar jį sumušęs policininkas), gal ką ims keisti, tuo labiau, kad prieš girtų minių orgijas prie Arkikatedros sukilo kardinolas A. J. Bačkis su bažnyčia. Tik ar ne girtieji ir vagys pasirodys stipresni?

2004 09 13

9.41. Gintarui Šurkui, kaip ir Rolandui Paksui, neleista dalyvauti rinkimuose. Atrodytų, viskas teisėta: Šurkus savo oreivių klubo nariams mokėjo užsienio komandiruotpinigius, kai šie niekur nevažinėjo, dirbo Lietuvoj. Taigi – buhalterinės machinacijos, už kurias reikia bausti.

Tačiau tokių pražangų esama turbūt kas antroj buhalterijoj. Ir nieko. O Šurkų surado ir nuvirkdė. Jeigu kas bandytų sakyti, kad tai puikaus mokesčių inspektorių kasdieninio darbo rezultatas, man liktų tik nusijuokti.

Juoktis nesinori. Nes tai – teisės naudojimo politiniais tikslais faktas. Kaip ir R. Pakso nušalinimas. Kaip jo blokavimas, neleidžiant eiti į rinkimus, skubiai priėmus įstatymo pataisas.

Mes rodom pirštais į Rusiją, kalbėdami apie neleistinus Putino veiksmus. Tačiau tai, ką darom patys, niekuo nesiskiria nuo Rusijos neodiktatoriaus veiksmų. Mūsų mastai tik mažesni, tačiau ir ten, ir čia teisė jau atvirai tarnauja politikai, ją ne tik taikant tendencingai, bet ir pagal politinį užsakymą ją kuriant.

2004 09 14

10.29. Pirmasis viešas rinkimuose dalyvaujančių partijų pristatymas parodė, kad Lietuva tikrai katastrofinėj padėty: tokio bejėgiškumo, tokio pasimetimo asmeniniuose ir grupiniuose interesuose negalėjo tikėtis net juodžiausias pesimistas. Detalės, fragmentai, nuobiros. Jokio sintezuojančio strateginio teiginio, principo, doktrinos. Problemų esmės – už mąstymų ribų. Technologijos pakeltos į tikslų lygį. Realūs gyvenimo tikslai laikomi „nekorektiškais klausimais“. Žodžiu, pinigų ėmimas (netgi ne uždirbimas) ir jų dalybos – tai dėmesio vertas klausimas, o visa kita priklauso tik nuo to: gausim mes – gaus ir kiti, negausim – negausit ir jūs. Iš kur – nesvarbu. Kaip tokioj situacijoj elgsis rinkėjas? Kuris irgi yra tikras fenomenas: nors alaus buteliui duosi – balsuosiu, ne – tai ne.

Kas bus – pamatysim. Sveikas jausmas sako, kad situacija revoliucinė ir iš buvusio Seimo sąstato liks griuvenos, o naujasis bus tipiškas pasipriešinimo rezultatas, tos revoliucinės situacijos dar konstituciniuose rėmuose sukurptas produktas. Jo pronostalgiškas pobūdis akivaizdus. Ilgalaikė Lietuvos politika formuosis po juo.

2004 09 15

12.22. Spręsk ne iš žodžių, o iš darbų. Patarlė ši seniai žinoma, bet visiškai užmiršta. O šiandien ji – pati vertingiausia liaudies išminties aruode. Mat, tikrai laikas atkreipti bent kiek savo dėmesio ne į žodžius, kuriuose visi skendėjam, o į darbus, įsižiūrint, ką po žodžių miglomis kas daro.

Taigi: kas po visa ta metus Lietuvą krečiančia skandalų migla? Kas ryškėja kaip teisuolis nugalėtojas?

Atsakymas vienareikšmiškas: Artūras Paulauskas. Seimo Pirmininkas. Pabuvęs ir laikinuoju Prezidentu. Apkaltos Rolandui Paksui organizatorius ir iniciatorius. Ramiu veidu ir profesionaliau, negu Vytautas Landsbergis, siekiąs pergalės netgi mažiausiame politinės kovos plotelyje. Tai itin akivaizdu pasidarė po to, kai STT pakėlė ranką prieš Raimondą Šukį, vieną iš aktyviausių R. Pakso pašalinimo akcijos dalyvių, vieną aktyviausių V. Adamkaus atvedimo Lietuvon organizatorių (jis laimėjo teismo procesą dėl V. Adamkaus gyvenimo Lietuvoje vien pasiremdamas tuo faktu, kad V. A. buvo priregistruotas Šiauliuose, – kaip juokauta, kad po lova buvo V. A. šlepetės). Kodėl pakėlė? Todėl, kad R. Šukys konkuruoja su A. Paulausku toje pačioje rinkiminėje apygardoje ir yra rimčiausias priešininkas.

Tačiau iš to seka dar kai kas. Iš to aiškėja, kodėl net Valdui Adamkui, Prezidentui, nepavyksta pajudinti Valentino Junoko, STT vado, nors valstybės vadovas grąžo rankas ir griežia dantimis, matydamas, kaip STT terioja jo mieląjį Artūrą Zuoką, neprilygstamąjį Vilniaus merą. Tarp A. Paulausko ir V. Junoko aiškiai esama susitarimo Paulauskui viešai smerkti Junoką (po STT pretenzijų Šukiui pateikimo Šukio vadovaujamos komisijos posėdžio metu Paulauskas pareiškė, kad tai Seimo įžeidimas – ir tiek), bet šiam – pasmerkimų nepaisyti. Susitarimas padarytas, matyt, po to, kai Junokas pamatė, kad jo girtasis R. Paksas galutinai pralaimi ir blokuotis su kuo nors reikia, nori ar ne. Nuo to laiko Junokas liovėsi kalbėjęs apie kitą savo darbą, ėjimą į politiką ir pan. Kaip ryškėja iš vis naujų įrašų ir kitos operatyvinės medžiagos, STT turi neišsemiamus kompromato sandėlius. A. Paulauskas turi rimtą sąjungininką, kurį sieks išsaugoti kartais ir labai bjauriais viešais pabarimais.

R. Šukys – epizodas. Pagrindinis A. Paulausko kovos baras dabar – Artūras Zuokas, galimos didelės frakcijos Seime politinis vadas, sostinės meras, perspektyvoje – Prezidentas. Ir jis tąsomas visais įmanomais būdais, bus daužomas keliais etapais: dabar – dėl rinkimų į mero postą metu padarytų pažeidimų, po to – dėl Seimo narių papirkinėjimo, vėliau dar dėl ko nors. Maišas prakiuro. Zuokas bus sutraiškytas nepaisant Prezidento. Galbūt ir kartu su juo.

A. Brazauskas sėkmingai nušalintas, šiam sutikus pasitraukti iš koalicinio socialdemokratų ir socialliberalų sąrašo vedėjo pozicijos ir A. Paulauskui sutikus būti pralaiminčiuoju, pirmą vietą sąraše užleidžiant Č. Juršėnui. Taip pasiektas rimtas socialdemokratų pozicijų susilpninimas Seimo rinkimuose.

Situacijoje, kai naujai kilusi politinė jėga – liberaldemokratai – demoralizuoti ir suskaldyti, kai liberalai kenčia savo vadovo aferų galimas pasekmes, o socialdemokratai – ir savo narių, ir vadovo korupcijos pjūklą, pagrindine tampa Viktoro Uspaskicho Darbo partija. Jos visi bijo. Ir dreba.

O teisuolis Artūras Paulauskas tyliai imasi jos naikinimo. Tiesa, dar neaišku, kas iš to išeis. Tačiau aišku, kad didžiuliai pinigai pasukti prieš naujuosius darbiečius. Televizijos, anksčiau kiekviena savaip šlovinusi „Agurkichą“, pradeda jį pešioti ir netgi drengti, laikraščiai, anksčiau ištisom paklodėm spausdinę Viktoro programas ir pareiškimus, dabar ne tik santūresni, bet ir smaigsto jį visai nepageidaujamais būdais, Viktorui tolydžio blankstant dėl tų juodųjų technologijų ir nuovargio, kurį nori nenori taip puolamas žmogus pajunta.

Vargu Seimo Pirmininkui pavyks iki rinkimų ką nors pakeisti Darbo partijos judėjime. Tačiau dabar jam naudinga, kad ši silpnėtų, o socialdemokratų ir socialliberalų koalicija stiprėtų: daugiau jos žmonių Seime – didesnės perspektyvos jam išlikti Seimo Pirmininku.

Kas iš to?

Nieko labai nauja. Kas ir turėjo būti pasiekta. Nes svarbiausia dabar visiems jau atsistojusiems prie naujųjų pinigų srautų – išsaugoti kuo daugiau jų kontrolės pozicijų ir suformuoti pakoreguotą pinigų dalinimosi schemą. Tokią, kuri garantuotų politinių procesų projektus ateičiai. Kadangi Lietuvos politika, kaip ir visa demokratinių režimų politika, yra pinigų reguliuojama, sutartis dėl pinigų pasiskirstymo su Darbo partija tikrai bus pasirašyta.

O kur bus sukama Lietuva?

Tai dar klausimas. Nes kur suka Adamkus ir Paulauskas – jau aišku: Lenkijon. Kur bandys sukti Uspaskichas – neaišku. Nors sutarties atveju visiškai nėra negalimas posūkis ir į Rytus, ir gana radikalus – tai jau dvelktelėjo iš A. Paulausko pristatytos naujosios užsienio politikos doktrinos.

Taigi, žiūrėkim, kas ką daro.

Nebloga matyti, ir kas kam padeda. Šia prasme verta prisiminti, kad A. Paulausko tėvas – rusų saugumo aukštas karininkas. O kaip sako patys rusai: buvusių čekistų nebūna.

13.41. Tęsiant ne kalbų, o darbų temą. Dabar – žvelgiant į Rusijos padangę.

Iš karto matėsi, kad Beslano žudynės, kupinos tiek ir tokių neaiškumų, kuriuose Rusijos valdžios ir valstybės visai nebelieka, buvo pačios rusų valdžios organizuotos ir tik geriau ar blogiau įvykdytos. Kaip ir Nord-Ostas.

Dabar jau „rezultatai“ rodo taip ir buvus.

Pirmiausia, Rusijos diktatorius, parodęs institucijų neveiksmingumą ir joms baimingai tylint, paskelbė apie tokias valstybės aparato ir politinės valdžios formavimo sistemos reformas, kurios praktiškai reiškia Prezidento vienvaldystę. Ir rusai, ir užsienis rugsėjo 13-ąją Rusijoje vadina revoliucijos diena, naujuoju Spaliu (aliuzija į 1917 m. spalio perversmą). Sakoma: Putinas pasinaudojo Beslano tragedija. Yra kitaip: Putinas sukūrė tragediją, kad galėtų pabandyti, jo galva, gelbėti Rusiją nuo galutinės katastrofos bent jau diktatūros priemonėmis. Rusija nebuvo pasirengusi laisvei. Kaip, beje, daugelis posttotalitarinių valstybių. Rusija pati panūdo grįžti atgal: didžiuma rusų su savo Prezidento veiksmais sutinka ir jiems pritaria.

Antra, kas tik dar ryškiau patvirtina tragedijos valstybinio užsakymo pobūdį. Ryšium su Gruzijos „rožių revoliucija“ ir galimu jos išsiveržimu iš Rusijos įtakos zonos, V. Putinui kaip niekas kita Kaukaze reikalingas rimtas Kaukazo karas. Jau nebe kariškių biznelis – čečėnų tautos žudymas. Jau valstybinis biznis – Kaukazo tautų skerdynės, per kurias galima būtų prisikasti ir prie gruzinų arterijų. Ir karas organizuojamas: po Šiaurės Osetiją kursuoja „neaiškus elementas“, ragindamas atkeršyti ingušams ir pribaigti čečėnus. Taigi, ir čia pirmas laimėjimas pasiektas: osetinai niekada nebesusivienys, o Pietų Osetija vargu bau įsijungs į Gruziją be karo. O jei karas – tai ir antroji Beslano tragedijos Putinui dovanota pasekmė – taip reikalingas karas su Gruzija.

Viskas savo vietose, ponai.

Kaip ir 2001 metų rugsėjo 11-oji JAV.

2004 09 16

12.59. Po vakar Prezidento pateikto ultimatumo STT vadovas Valentinas Junokas vis dėlto atsistatydino. Kodėl Paulauskas sutiko jį paaukoti, pamatysim ateityje. Kodėl pats Junokas sutiko pasitraukti, aišku ir dabar: kaip sakė jis pats, per daug dideli pinigai mesti šitam reikalui, ir jis, matyt, gerai įsiklausė į Prezidento komandos nr. 1 žodžius, kad kvailelis arba gyvas nuošaly, arba plaukia upe pilvu aukštyn.

Daugiau komentuoti nėra ką. Nutraukti tris bylas tuo metu, kai jos pačiame tyrimo įkarštyje – tai parodyti savo neabejotiną poziciją jų atžvilgiu. Tai padarė Prezidentas Valdas Adamkus, nušalindamas bylas pradėjusios institucijos vadovą. Tai reiškia kovos su korupcija Lietuvoje pabaigą. Tai reiškia Lietuvos įstūmimą į progresuojančios korupcijos liūną. Tai savo ruožtu reiškia Lietuvos valstybingumo likučių naikinimą. Prezidentas tuo sprendimu nusižudė visų akivaizdoje. Nors daug kam tai bus priimtina ir Lietuva toliau merdės.

2004 09 17

11.19. Junoko atsistatydinimo komentarai.

A. Paulauskas: „STT vadovo pareigas turi eiti protingas žmogus, kuris sugebėtų įvairiose situacijose įvertinti ne tik teisinius, bet ir visuomeninius politinius aspektus.“ Kitaip sakant, žiūrėk, prieš ką keli ranką.

„Transparency International“ Lietuvos skyriaus direktorius R. Juozapavičius: „Jeigu jau kovojama su tokio svorio įtariamuoju, kaip politinė korupcija, turėtų būti kokia nors labai stipri politinė jėga, kuri remtų pareigūnus šioje kovoje.“ Gaila, deja, tokios šiandien tikrai nėra. Dar labiau gaila, kad remti prieš korupciją kovojančius pareigūnus turi kokia nors politinė jėga, o ne visuomenė. Deja, visuomenei yra gerai, kaip yra. Apskričių lygio miestuose „vaikšto“ keliasdešimties ir daugiau tūkstančių kyšiai, rajonų – mažesni, bet „vaikšto“. Visur. Po visas struktūras.

Vsio zakonno.

12.38. Kiek dabar Lietuvoje Lietuvos?

Nėra ko tuščiai samprotauti, atsiverskim „Respublikos“ priedą „Laisvalaikis“ ir pažiūrėkim pavadinimus.

Naujųjų metų proga – „MoscowCity Ballet“ premjera.

Olimpines žaidynes „Forum Palace“ stebėjo rekordinis skaičius žmonių.

„AllStars“ – estrados legendos Stasio Povilaičio koncertas.

Penktadieninė „Galaxy“ fiesta su „Plastic Fantastic“ legendinių vakarėlių „Harlem Nights“ rezidentu.

„HeliosClub“ skelbia karą rudens melancholijai.

Paskutiniame „Buru up the Premium“ vakarėlyje – robotukų šou.

„Malibu“ naujojo sezono atidarymo šventėje – koncertas su šokiais ir šlepetėmis.

Savaitgalio „New Orleans“: nuo čili pipirų aitros iki Ibisos karščio.

„Domina Travel“ Egipte siūlys kompanijos viešbučius.

„La Bamba“ – įdegęs kūnas, šokoladu kvepianti ir nuodėmingai švytinti oda.

„Sorrento“ gundo naujienomis su sūriais, jūrų gėrybėmis, žuvimis.

Restorane „Terra Eldorado“ žiemą šildys pikantiška Baravykienė ir šimtametė žuvienė.

Naujojo „Tiffany Pub“ atidarymo proga – akcijos ir atrakcijos.

Artūro Noviko džiazo mokykla ir „Intervid“ ieškos naujų talentų.

Ir t. t.

12.51. Peizažai. III. Vilnius po šilto rudens lietaus. Nuo akacijų skverelyje lašnoja, tarp medžių – šiltas rūkas. Žmonės eina neskubėdami.

Prie tako šlapioj žolėj sėdi vaikinukas. Mokinukas. Veidas ne šiame pasaulyje. Priešais jį klūpi draugelis. Viena ranka remdamasis žemės, kita glostydamas tampo už ausies ir kalba: „Mantai, kas tau, pasakyk, kas tau?“

Mantas pasimuisto, norėdamas nusimesti jo ranką.

– Kas tau? Ar galiu padėti?

– Negali, – pagaliau sako sėdintysis.

– Kas tau?

– Man bloga.

– Kas bloga?

– Man bloga. Man bloga širdy.

– Kas bloga?

– Pasitrauk! Atsitrauk! Tu nesuprasi. Dink!

Nueidamas girdžiu, kaip klūpantysis dar kažko klausia, o sėdintysis rėkia: „Dink na...“.

O virš miesto – šilto rudens lietaus miglelė.

2004 09 18

10.58. Iš kur atsirado tie mano diktofoniniai įrašai, kurie dabar taip domina archyvarus ir istorikus, kurie davė mintį daugeliui nešiotis diktofonus ir įsirašinėti pokalbius?

Tiksliau būtų paklausti: iš ko atsirado?

O atsirado iš dar 1968 metais pradėto pokalbių tėvų namuos užrašinėjimo pajutus, kad tuose pokalbiuose yra tai, ką aš vadinu tikra, kas tapo visų mano mąstymų, filosofijos, visos literatūrinės kūrybos vedamąja linija ir patosu. Tai buvo atsvara oficialiajam melui, kuris tuose pokalbiuose smigo į žmonių bandymus atsispirti jam ir rodė žmonių dvasinį stiprumą arba silpnumą, tai yra tai, kas buvo tikra gyvenime ir tikras gyvenimas.

Kai nusipirkau diktofoną ir įrašiau (tarsi juokaudamas) pokalbį savo leidykloj, kolektyvinis jo pasiklausymas man padarė tokį įspūdį, kurį atsimenu ir šiandien: tai, ką aš naktimis atkūrinėdavau sunkiai dirbdamas, aparatas fiksavo momentiškai ir su tokiu tikslumu, apie kurį aš galėjau tiktai svajoti. Reikėjo tik dešifruoti, redaguoti, ir gyvenimo gabalai jau luitais galėjo gulti į knygas. Ir aš ėmiausi įrašinėti. Žinoma, dešifruoti laiko nebuvo, bet įrašai nežuvo. Nežuvo ir įrašyta tikrovė. O be įrašymų ji būtų kritusi į praeitį be atminties, nes užrašinėti nebegalėjau: prasidėjo Sąjūdis, ėjo kiti laikai.

Dabar tai, kas buvo įrašyta Sąjūdžio, valstybės atkūrinėjimo metais, o ir vėliau, yra ištisi istorijos fragmentai. Luitai, iš kurių galima sudėti labai autentiškas anų dienų knygas. Ko gero, kada nors jos ir bus padarytos. Aš, kaip ir iki šiolei, neturiu laiko jomis užsiimti. Galiu tik apie visa tai mąstyti. Nes gyvenimo tėkmės pernelyg plačios ir gilios, o manasis tikrumo troškulys dar nepatenkintas tiek, kad galėčiau aprimti prie kurio nors atskiro fragmento.

12.06. Kai į visą tą švenčių ir šventimų chaosą pasižiūri kiek iš šalies, jis ima rodytis kaip kokios mirštančiojo konvulsijos. Išties: Europa išmiršta, į Europą plūsta agresyvūs musulmonai, europinę erdvę paskelbę islamo erdve, Europoj siautėja globalistų kapitalai, iš visko, visur ir visaip darantys sau gryną pelną – viskas prieš ją, prieš Europą ir jos tūkstantmetes tautas. Kai atėjūnai jau kuriasi Europos pietų miestuose, išsikrauna lagaminus šiaurėj, kai į lėktuvus ir laivus sėda nauji būriai, o kiti jau tariasi, kur kilti, Europa linksminasi ir smaginasi, tarsi tai būtų jos paskutinio noro vykdymas. Gal ir paskutinio. Bet kodėl neeuropietiškai beprotiško – savižudiško?

2004 09 19

10.24. Kalbasi lietuviai ir švedai. Galima sakyti: vidutiniai lietuviai ir vidutiniai švedai. Svarsto, pasiimti vyno pietums ar ne. Lietuviai sako: būtinai. Švedai sako: bet juk reikės važiuoti. Na ir kas, sako lietuviai, čia ne taip toli, gal nepagaus. Kas nepagaus, klausia švedai. Policija, atsako lietuviai. Kuo čia dėta policija, sako švedai, prie vairo juk negalima gerti. Mes ir negeriam, sako lietuviai, tik išgeriam. Bet ir išgerti negalima. Negalima vairuoti išgėrus. Lietuviai šįsyk mandagūs vyrai. Nebesiginčija. Ką čia ginčysies su neišmanėliais!

10.34. Vienas iš televizijos glušų komentuoja kažkokios naujos LTV programos dainas. Ir sako: na, dzūkai, pasirodo, moka daugiau kalbų, negu žemaičiai, kurie supranta tik savo kon saka?

To glušo jau pačiose sąmonės gelmėse tupi panieka ir žemaičiams, ir lietuviams, visiems, kurie savo ansamblių ar grupių nežymi angliškais rašmenimis ir garsais. Ir tą savo panieką jis skleidžia iš ekrano visam Lietuvos jaunimėliui, ir jaunimėlis, srėbdamas tų kreivų smegenų nuovirą, pats glušėja.

Paskui kas nors atsipeikėjęs stebisi: iš kur visa tai?

Iš kur! Iš Petrauskio glušyno.

2004 09 20

16.32. Tie rinkimų kampanijos metu vykstantys agitaciniai pokalbiai per radiją ir televiziją galėtų visiškai patenkinti rinkėjus: juose išdėstomos pagrindinės pretendentų idėjos ir nuostatos, apsispręsti suprantantiems to visiškai gana. Problema ta, kad per laidas Lietuva nebepriglunda prie imtuvų kaip per Sąjūdžio suvažiavimą 1988 metais, o ir tie, kurie laidų dar klauso ar jas žiūri, turi savo simpatijas ir antipatijas. Todėl reikia pinigų visokiems papildomiems leidiniams, laidoms, susitikimams. Todėl partijos ieško rėmėjų, klimpsta į priklausomybes nuo verslo grupių ir tampa korupcinės pelkės gyventojomis. Netgi tos, kurios ką tik susikūrė. Tiesą pasakius, visų pirma tos.

16.41. Renku medžiagą knygai „Nepriklausomybė“. Skaitau memorialinės serijos knygelę apie Gintarą Ramoną. Daug dokumentų, Gintaro užrašų, šalia buvusių žmonių atsiminimų. Gintaras Ramonas, idealistas maksimalistas, vienintelis iš signatarų nuosekliai realizavęs laisvos Lietuvos idealus taip pat ir savo paties atžvilgiu ir radęs vienintelį priimtiną sprendimą – nusišauti – knygelėje iškyla iš esmės autentiškai.

Galvoju ir apie save. Kodėl aš ištvėriau? Kad buvau to pramokęs tarybmečiu? Bet juk tada mąsčiau ne vieną Gintaro mintį, taip pat ir apie galimybę „padėti šaukštą“. Kodėl nepadėjau? Turėjau idėją – parašyti knygą apie savo metą? Taip, ji padėjo. Kai būdavo nebepakeliama, kas sunkiausia bandžiau paversti literatūra. Arba filosofija. O su tuo atsirasdavo daugybė naujų veikimo linijų, darbų. Jie reikalaudavo „pakelti šaukštą“ ir lemiamą sprendimą nukeldavo tolyn. Taip plėtėsi veiklos. Radosi daug darbų. Aprašomųjų. Gintaro Ramono jų nedaug. Nes visi – nebuitiniai.

2004 09 21

9.11. Stebėjimas yra viena, dalyvavimas – kita. Dalyvavimas atveda prie ištakų ir priverčia pažvelgti į jas.

Situacija šiandien tokia, kad net paprasčiausia rinkiminė diskusija verčiama partinėmis grumtynėmis ar net pjautynėmis ir toliau diskredituoja partijas, tuo būdu jau prieš pat rinkimus smogdama paskutinius smūgius Darbo partijos priešininkams.

Ypač pasitarnauja darbiečiams diskusijų vedėjų klausimai apie darbo vietų kūrimą. Kadangi tai amžinas klausimas ir nė viena politinė partija, nė viena vyriausybė niekada jo nesprendė, visada rasis bent vienas bedarbis, kuris galės paklausti, kur jam gauti darbo. Tas klausimas, kad ir kaip diskutantai jį vartaliotų ir projektuotų, liks neatsakytas arba atsakytas nepatenkinamai ir dirbs prieš tas politines jėgas, kurios nėra patekusios į jau anksčiau simpatijas užsitarnavusiųjų tarpą.

Nežinia, sąmoningai ar nesąmoningai, visi mūsų rinkiminės kampanijos viešųjų diskusijų vedėjai visus principų lygmens, t. y. iš tiesų politinius, klausimus pervedinėja į „realizavimo lygmenį“, t. y. administracinius samprotavimus, tuo būdu politiką ir politikus žudydami nė nepradėjus apie politiką kalbėtis rimtai. Ko gero, tai vedėjų mentaliteto problema: jie nė nesuvokia, kad daugybė praktinių klausimų gali būti sprendžiami ir išspręsti tik pakeičiant politinį elgesį iš principo. Šiaip ar taip, jie dirba ne konstruktyviam politiniam procesui, o iki rinkimų stichiškai susiklosčiusioms politinėms simpatijoms paremti. Paprastai sakant, tarnauja populistams.

2004 09 22

22.36. Antra diena žiniasklaidoje skalbiamas generalinis policijos komisaras Grigaravičius. Mat, jis turėjo nelaimės lepterti, kad į Seimą bando praeiti keletas Kauno banditų remiamų kandidatų. Jų esama kelių partijų sąrašuose. Pirmiausia šoktelėjo partijos. Pasipiktino premjeras. Paskui komisarą kedeno ministras, Seimo komisija. Komentatoriai beveik vienbalsiai įvertino: Grigaravičius prašovė pro šalį. Stipriai pats sau įsispyrė į koją. Gerokai pakirto savo populiarumą, pasirodė esąs ne toks jau įžvalgus ir santūrus, koks iki šiolei atrodė. Kas atsitiko? Kodėl? Nieko ypatingo. Tiesiog Grigaravičius apsilankė pas Seimo Pirmininką Paulauską, nežinia, ką šnekėjo, bet prisišnekėjo iš jo išėjęs. Ką gi, sekasi Paulauskui kompromituoti savo konkurentus. Tikrai sekasi.

2004 09 23

Viskas turi savo antrąją pusę. Iki šiolei mūsų visų taip trokšta ir šlovinta individualizacija, personalizacija dabar atsuka ne tik antrą pusę – savivaliavimą, amoralizmą, grobuoniškumą, apskritai degradavimą, – bet ir visuminį savo ydingumą: jeigu yra priemonė, kuri individus veikia vienodai, paimdama kontrolėn jų laisvą valią, nieko nėra lengviau, kaip tais atskirumais (individais) manipuliuoti kaip visuma. Tokia priemonė šiandien yra: pinigai. Ir tokia manipuliuojamų žmonių visuomenė jau yra: tai mūsų visuomenė. Kai sakau mūsų visuomenė, kalbu ne tik apie lietuvius, kalbu apie visą Vakarų civilizaciją: ji yra pinigų pagalba manipuliuojama visuomenė.

2004 09 24

10.40. Gimsta nauja nacionalizmo rūšis: Europos Sąjungos nacionalistai. Tiesą sakant, tai niekas nauja. Tarybų Sąjungoj irgi jų būta, ir tai buvo tie komunistai, kurie kūrė tarybinį žmogų, tarybinių žmonių bendriją, – nutautintų, dabar rusakalbiais vadinamų žmonių visuomenę (kokia ten visuomenė! – masė). Dabar kuriamas europietis – tai iš esmės anglakalbis mutantas iš senųjų Europos tautų, kurios neturi tokio kultūrinio imuniteto, kaip musulmonai, visą gyvenimą pragyveną Europoje, bet taip ir neišmokstą kalbėti tautos, kurioje apsigyveno, kalba. Europietis bus tas pats europinis mutantėlis, koks Rusijoje buvo tarybinis žmogus. Jeigu taip manoma atsilaikyti prieš islamo plitimą – labai klystama: islamas yra gyvenimo būdas, kurio esminis bruožas yra arabų kalba, tuo tarpu dominuojančios kalbos krikščionybė neturi pačiose savo ištakose, ir dirbtinai ją sukurti per dezintegruojantį dvasią gyvenimo būdą tikrai nepavyks: anglų kalba gali įsigalėti tik griūvant tautų dvasioms, o sugriuvusi europiečio dvasia islamo fundamentalumui priešpriešinti nieko nebegalės.

2004 09 25

10.41. Iki šiol nebuvau atkreipęs dėmesio į vieną labai svarbią mūsų padėties aplinkybę – į tai, kad beveik visi žmonės yra įklampinti į teismus. Neteisėtos ir supriešinančios išvalstybinamo turto dalybos (ypač kai didžiuma žmonių vienas su kitu konfrontuoja dėl politinių aplinkybių) labai nesunkiai žmones nubloškia, nutempia į teismus ir ilgam surakina bejėgiškame visuomeniniame pyktyje. Tada daryk su jais ką nori tiek biurokratiniame, tiek politiniame lygiuose. Biurokratai tuo pasinaudoja pirmieji, siuntinėdami vienas pas kitą ir sekindami jėgas. Politikai tai palaiko, nejudinama aprobavę teisėjų kastą nepatikimais ir valstybiniam darbui netinkamais apskelbę visus teistuosius. Dabar jau išryškėjo nauja politinės veiklos kryptis: apkaltinti kuo nors savo politinį priešininką ir nuteisti – teistumas išjungia jį iš politinės konkurencijos lauko. Apie teisėjus, apie jų savivaliavimą ir lupikavimą nė nekalbu: praktiškai joks sprendimas neįmanomas be pinigų arba labai didelių pinigų, o „teisingiausias“ sprendimas būna už didžiausius pinigus. Jeigu atsiminsim, kad aplink teismus jau susiklostę du klodai – apačioje skurdas ir girtuokliavimas, viršuje politinis spaudimas ir korupcija, – suprasim, kokiuose laisvosios rinkos sukurtos laisvės gniaužtuose gyvena ir veikia Lietuvos visuomenė.

2004 09 26

8.37. Kodėl nėra visuomenės, nekalbant apie kokią nors nacionalinę bendruomenę?

Todėl, kad „ėjimas į Europą“ nuvertino valstybę, vogimas „ėjimo“ metu pakirto pasitikėjimą valdžia, o liberalizmo ideologija individualizavo visą gyvenimą ir pavertė nepasitikėjimo ir karo visų su visais chaosu ir košmaru.

Apie kokią bendruomenę kalbėti tada?

2004 09 27

9.56. Žmogaus nužmoginimo jo humanitarinio turinio sunaikinimo prasme programa tobuliausiai vykdoma kinematografinės invazijos į žmogaus dvasią būdu (velnias Leninas buvo tikrai įžvalgus!). Tai, kas plūsta į kino ir teleekranus visokių supermenų idealo ir trilerių pavidalais, yra tiesioginis pasaulio nužmoginimo programos vykdymas: jokio žmogaus, ir kuo greičiau – tik herojus ir jo aptarnaujamas (valdomas) statistinis vienetas (gerbėjas, klientas ar pan.). Komercinė vizualinė produkcija užliejo Žemę pirma, negu ledynų tirpsmo vandenys, ir žmonelių sielos skęsdamos nė nesišaukia pagalbos. Nes: mirti yra gera.

2004 09 28

10.26. Jau ir žiniasklaida pastebėjo, kad išėję iš didžiausios Lietuvoje klausyklos – Seimo vado Artūro Paulausko kabineto – vienas po kito griūva įtakingiausi Lietuvos institucijų žmonės. Ypač akivaizdžiai ant buvusio generalinio prokuroro pakišto kupsto suklupo dabartinis policijos generalinis vadas. O kadangi jis iki šiolei ir tautos, ir žurnalistų buvo stipriai palaikomas, kai kas iš visagalės spaudos atstovaujamų grupių suabejojo, ar neverta spustelti didžiojo parlamento vado. Tačiau Artūras Paulauskas laikosi, projektuodamas naują skandalėlį – šįsyk su valstybės kontrolieriumi. Nes, atrodo, mano, jog ir jį reikia pakeisti savu.

Kodėl A. Paulauskui pavyksta intriguoti daug geriau, negu didžiajam intrigų meistrui Vytautui Landsbergiui?

Ogi todėl, kad Landsbergis nemokėjo bendrauti su žiniasklaida, o Paulauskas moka. Jis ir nusišypso, ir pajuokauja, ir atsako į kiekvieną klausimą, bet visada tarsi netyčia pasako svarbiausia – tai, kas kerta pasmerktąjį.

Ir dar todėl, kad Paulauskas turi tikslą – artimą ir tolimą. Artimas – sunaikinti Brazauską su visa jo socialdemokratija (nes būtent Brazauskas atleido jį iš generalinio prokuroro pareigų, o socialdemokratai neleido tapti jų partijos pirmininku). Tolimas – paimti visą valdžios kontrolę ir Lietuvą pasukti Rytų link. Ta kryptis nurodyta naujojoje užsienio politikos doktrinoje, kurią dar būdamas laikinuoju Prezidentu pristatė Vilniaus universitete. O priemonės jai realizuoti pradėtos kurti nušalinant R. Paksą ir į Seimą atvedant V. Uspaskichą.

Štai ir visas taikaus konstitucinio perversmo scenarijus. Paprasta ir aišku. Reikia tik vieno žmogaus valios ir stipraus specialiųjų tarnybų užnugario.

2004 09 29

9.15. Sako: Lukašenka manipuliuoja savo tauta. O Kinijos vadai nemanipuliuoja? O Rusijos Putinas – ką, jis irgi niekuo dėtas, – tiesiog pasako tiesą, ir tauta žino, kad geriau nepasakys niekas? Ir išrenka jį dar kartą. Ir jis nesikėsina keisti Konstituciją, kad išliktų valdžioj dar kiek „kadencijų“? Parodykit man valstybę, kuri nemanipuliuoja tauta, ir aš pripažinsiu, kad Lukašenka yra manipuliatorius. Pats klausimas absurdiškas: valdymas ir yra manipuliavimas. Klausimas tik toks: kokiais būdais tai daroma. Tie valdovai, kurie turi pinigų, manipuliuoja finansuodami, tie, kurie pinigų neturi – represuodami. Tačiau koks metodas geresnis manipuliuojamiems – dar klausimas. Represuotajam, aišku, blogai. Bet jis bent žino, už ką, ir ne vienu atveju tokį likimą renkasi. Papirkinėjamajam, aišku, gerai, bet jis nežino, kokį likimą jam suplanavo. Represuotų – vienetai, su vardais ir pavardėmis – herojų. Sužlugdytųjų – masės, jie bevardžiai ir niekada nebus niekuo kita, kaip nesėkmingaisiais, nelaimingaisiais. Už represuotųjų gyvena skurstanti, bet išgyvenanti tauta. Už sužlugdytųjų – jau tuštuma, nes tie nelaimingieji ir yra išmirštanti, savo valia į nebūtį einanti tautos dalis, dažnai tokia, kad reiškia visą tautą.

2004 09 30

10.30. Kas atsitiko mūsų intelektualams?

Istorijos instituto direktorius televizijoje porina, ęsą visai normalu, jog visuomenė nesidomi istorija – tai esąs istorikų reikalas.

Į klasikus pretenduojantys filosofai postringauja, kad juoduma žmoguje būtina – iš jos ir gimstanti energija. Visa Vakarų civilizacija iškilo, ieškodama būdų įveikti juodulį savyje, vidinę tamsą kaip blogį, nuleisti žmogun tveriančiąją Dievo galią – filosofija, teologija, mokslai, kultūra, – viskas rėmėsi šia fundamentalia nuostata. Dabar – atvirkščiai: tamsa yra gėris, jis – kūrybos ištaka.

Kas tai, jei ne terorizmo teoretizavimas, griežtai kalbant?!