Spalis Spausdinti
2004
Parašė Romualdas Ozolas   
Sekmadienis, 31 Spalis 2004 23:12

2004 10 01

9.33. Pratęsiant vakarykštę mintį. Visa Europos istorija yra tamsos žmoguje ir aplink jį įveikinėjimo istorija, jeigu į ją žiūrėsime dvasios aspektu. Visi didieji Europos pergyvenimai su tuo susiję. Istorija yra šviesos kovų su tamsa istorija. Čia – visas jos tikrumas, jos vertė. Jos pakilimų ir nuosmukių ištaka. Net jeigu šiandieniniam europiečiui pasidarytų visiškai nesvarbu šviesa, jei jam patiktų geriau skleisti tamsą, Europos istorija neleistų to daryti, grįždama su savo šviesos tikrumu kaip blogas europido sapnas. Arba – priešingu atveju – tai reikštų radikalų europinės patirties atsisakymą. Tiesą sakant, Europos Konstitucija tai ir postuluoja bei reglamentuoja. Europos Sąjunga (vėliau, atrodo, vien tik Sąjunga) yra skiriamoji riba, nuo kurios baigiasi Europos istorija. Nes su Europos Sąjunga prasideda kažkas iš esmės kita. Tai gal paprasčiausia europiečiams būtų priimti islamą ir baigti savo krikščioniškosios raidos etapą? Juk kažkada baigtas ir pagoniškasis! Dabar bus trečias, prasidės trečias Europos plėtros etapas. Tai visiškai įmanoma, tik aš niekaip vis dar nenoriu patikėti, kad to didžiojo perversmo iniciatoriai ir vykdytojai bus Europos socialistai. Nors ko norėt! – kai jiems nebeliko ne tik Kristaus, bet ir Markso, kas daugiau lieka jų dvasiai? Dvasiai, kuri nenori kovoti su savo tamsa, kuri linksta ir šiame, ir kitame pasaulyje mėgautis gerove? – tik Alachas. Jis būtent tai jiems ir žada, ypač – ypač už tokią klaikiai didelę europinės dvasios išdavystę.

2004 10 02

8.21. Kodėl žmonės vis dėlto eina balsuoti? Juk taip nemėgsta partijų, politikų, politikos. Taip visus koneveikia ir peikia, net neapkenčia. Galėtų – politiką ir politikus uždraustų, susodintų į Lukiškes.

Ar nebus čia svarbiausias rungtynių ar lenktynių motyvas? Nors ir blogai žaidžia komandos, jos vis tiek žaidžia, o kadangi žaidimas yra esminis mūsų gyvenimo motyvas, tai kaip neisi žiūrėti jo?

Tuo labiau, kad į tas rungtynes (rinkimus), sakoma, reikia eiti – pilietinė pareiga, asmens sąmoningumas ir moralumas liepia. O dar yra komanda, už kurią galėtų statyti arba šiaip jau paremti – nors ir prasta, bet sava.

Tiesa, yra saujelė beviltiškųjų, nepakaltinamųjų: jie eina į rinkimus, tikėdami, kad išrinktieji jų gyvenimą pagerins.

8.35. Formuojasi labai aiški visuomenės gyvenimo tendencija: net ir inteligentams, aukščiausios mūsų aplinkoje dvasios kategorijos žmonėms, darosi nebelabai svarbu, teisingai ir teisėtai, sąžiningai ir garbingai pasiekta tai ar ne – svarbu, kad pasiekta, kad nugalėta. Kad gauta naudos, o geriausia – pinigų. Kai šitai pajutau pirmąsyk (viena šviesuolis pasakė: Paulauskas vienintelis darosi panašus į valstybininką) – pakraupau. Dabar pastiręs fiksuoju tik naujus faktus.

8.40. Anksčiau istorija atrodė tokia be galo gili praraja, kurioje tik tamsa sumišai su Akropoliu, dinozaurais, hunais, karolingais.

Dabar Koliziejus atrodo lyg vakar pastatytas, o mano Margionių skerdžiaus trobelė, ko gero, užvakar – ji dar labiau apgriuvus.

Viskas greta. Istorija – mirksnis. Ypač – žmogaus. Ir viskas jau baigiasi.

2004 10 03

8.53. Grybauskaitės fenomene jau šiandien akivaizdžiai įsikūnijo tas pats dviprasmiškumas, kuris lydėjo mus tarybmečiu per Maskvai tarnaujančius, bet Lietuvos labui veikiančius komunistus: jie kalba, o ir veikia Sąjungai, bet mes turim jais jei ne didžiuotis ar gėrėtis, tai bent toleruoti, kadangi pasiekdami ir pralenkdami Sąjungos viršūnių lygį parodo, jog lietuviai nėra visiški kvaišos ir atsilikėliai. Grybauskaitė, geležiniu balsu aiškindama ES biudžeto reformų būtinybę, kapoja „socialistinį“, kaip ji sako, žemės ūkio finansavimo būdą, taigi, veikia prieš mus. Tačiau jos asmens savybės – mąstymas, kalba, elgesys, laisvalaikio praleidimo būdas (rytietiška kova) – tuos Vakarų Europos ištižas taip veikia, kad ir apie Lietuvą dėl jos jie linkę galvoti kitaip. Ne tik kaip apie galvažudžių, kontrabandininkų ir korupcininkų šalį.

Taigi: į mūsų gyvenimą vėl ateina įprastas dviaspektis vertinimo būdas, mes vėl tampam dvigubais žmonėmis.

2004 10 04

10.13. Politika su savo tikrosiomis reikšmėmis jau teka už laikraščių straipsnių ir televizijos ar radijo laidų žodžių. Visada ji taip tekėjo. Nes politika yra ne tiek tai, kas sakoma, kiek tai, kas nesakoma. Tačiau dabar ir vėl, kaip ir tarybiniais laikais, oficialaus melo sluoksnis darosi toks pastovus ir storas, kad žmonės vėl mokosi Ezopo kalbos.

2004 10 05

9.46. Net šviesiausi žmonės nusimena: pernelyg didelė galybė valdo mus, pernelyg dideli individualistai ir tamsuoliai esame, kad galėtume šiuolaikiškai – sąmoningai – jungtis į kokią nors bendriją, tikslu galinčią kelt mūsų tautiškumą ir tautos išgyvenimą „laisvosios rinkos“ siautėjimo laikotarpiu.

Vien atlikdamas savo partines pareigas ir važinėdamas susitikinėti su žmonėmis aš pasikraunu energijos ilgam laikui. Kai prieš tave stovi žmogus ir vilties kupinom akim sako: padarykit ką nors, jūs suprantat, jūs žinot, padarykit, kad mūsų taip neniekintų, – negali grįžti abejingas ir panirti į savo buities įprastinę tėkmę.

O kalbėdamasis su žmonėmis, ne vien su savimi, dar aiškiau suvoki svarbiausia: tikrai turi pamatą, dėl kurio gali neįsileist jokių nusivylimų, nepasitenkinimų, savigraužų – turi supratimą, ką daryti šiandien ir ryt, ir poryt, ir ilgą ilgą laiką, kol bus išspręstos šiandien jau užraugtos problemos, stebėti, kaip gimsta naujos, jas atpažinti, suprasti ir rasti naujų priešnuodžių. Gyvenimas yra begalinis priešinimasis iš tamsos – ir iš vidujinės, ir iš išorinės tamsos – ateinančioms destrukcijoms, gyvenimas yra nuolatinis mūšis už šviesą, už minutę kitą šviesos ir džiaugsmo, kurie ir yra tikrosios tavo pergalės prieš save ir prieš pasaulį. Neturi teisės nusiminti, neturi teisės nusiraminti, neturi teisės pasiduoti: tiek, kiek tiki pats, tiek tikės ar bent turės galimybę tikėti kiti, kurie patys negali surasti tikėjimo ir nori, kad kas nors padėtų.

Pasaulis pilnas tokios jungties galimybių, tik pamatyk jas ir panūsk išnaudoti. Tai ir yra kasdienybės prasmė. Ir gyvenimo.

2004 10 06

13.23. Daug – geriau. Didelis – geresnis. Tai šiandieninio mūsų lietuviškojo (taip pat ir rinkiminio) mąstymo logika.

Ja sekant – didelis banditas geresnis už mažą?

Gal laikas būtų pereiti prie kokybės, o ne kiekybės kriterijų? Gal laikas būtų bent paklausti, gal patikimas, nors ir mažas, geriau už didelį, bet nepatikimą?

2004 10 07

9.30. Dar vienas lietuvizmas. Pirmokėlis pareina iš mokyklos ir sako:

– Kaip gerai, mamyte, kad tu man vakar nukirpai nagučius. Šiandien mokytoja tikrino. Mano buvo trumpi, o Jokūbo ilgi ir nešvarūs. Man buvo taip gera.

2004 10 08

10.05. Iš lietuvizmų. Poetė, aktorė ir režisierė Birutė Mar. (Mar – tai Marcinkevičiūtė.)

2004 10 09

Iš lietuvizmų. Eina gatve dvi moteraitės. Eina taip plačiai, neskubiai, susikaupusios.

– Kiaulę man geriau matyt, negu adakavą, – sako viena ir mosteli.

– Ką pasakei? Advokatą?

– Nu, advakatą. Man geriau matyt kiaulę, negu advakatą, – patvirtina.

– Ko taip pyksti? – sako draugė.

Nebegirdžiu, ką aiškina, kodėl konkrečiai advokatai šiai moteriškei blogiau už kiaules. Bet nujaučiu. Prie kokių gyvių, įdomu, ji gretina notarus, antstolius, teisėjus?

2004 10 10

12.41. Švedų dizaineris (= siuvėjas) Karlas Lagerfeldas, trijų viešbučių, nežinia kiekos namų savininkas, rengiantis prašmatnius ekscentriškus priėmimus savo svečiams, žinoma, yra ir žurnalų „aukštuomenės gyvenimo“ aprašymų herojus. Galima į tai žiūrėti ir vienokiomis, ir kitokiomis akimis. Kokiomis akimis jis pristatomas Lietuvai? „Nekenčiu atsakomybės“, – toks jo šūkis. Tikrai patrauklus visiems, ypač jaunimui. Kodėl tąsyk kalbam, kad Lietuva ne tokia ir yra netinkama gyventi? Aišku, to švedų siuvėjo pristatymas – aguonos grūdas panašios propagandos srautuose. Tačiau tų „grūdelių“ tiek, kad jie plauna, gramdo ir dilina paskutines nacionalinės atsakomybės briaunas.

2004 10 11

9.25. Pareiga be juridinės apibrėžties yra niekinė. Tokia pareiga remiasi tik morale. Ar gali ji būti veiksminga, kai žmonių sąžinę pakirto pinigai, o teisių erdvę aptarnauja galingas įstatymynas bei jo sargai ir puoselėtojai?

2004 10 12

10.29. Vadinamoji globalizacija iš tiesų yra naujos eros pradžia: tai naudos pergalės prieš tiesą pradžia. Tos pergalės istorinis momentas – Tarybų Sąjungos žlugimas. Rusų imperija buvo paskutinė klasikinės sampratos idėjiškumo ir toje idėjiškumo erdvėje plėtojamos tiesos viešpatija. Kad ir kokia ji buvo kosmopolitiška ir represyvi, bet buvo. Marksas mąstė su įžvalga. Tačiau buvo pernelyg senamadiškas: kad ir pragmatikas, bet idealistas. Bankininkai pasirodė stipresni. Kapitalu, pinigu disponuodami ne kaip idėja, o realiai (Marksui pinigų visada trūko), jie pamatė, kokią galią turi, ir užtenka tik nukirsti žmogaus sąžinę – ir pinigas taps nenugalimas, prieš jį neatsispirs net branduolinė galia, pati ji pereina tiems, kurie valdo ją valdančius valdančiuosius. Po to jau reikia rasti tik konkrečius valdančiuosius (politikus) ir juos aptarnaujančius žiniasklaidininkus – ir visi keliai atviri. Tada laukia du didesni darbai visuomenės apdorojimo baruose: atkirsti ją nuo istorijos (atimti atmintį) ir įvesti į vartotojišką gyvenimo būdą (sulaužyti sąžinę). Šiandien visa tai sėkmingai daroma. Beveik visos pasaulio tautos perverdamos šituose katiluose. Neverda tik parys virėjai: nei vartojasi, nei atsisako savo istorijos. Nes ji – išrinktosios tautos istorija, istorija ne laike, o amžinybėje.

Išrinktoji tauta pradėjo realizuoti savo misiją.

2004 10 13

11.01. Partijų santykis su rinkėjais šiuose rinkimuose į Seimą – klasikinis korupcinis: dovanos, išgėrimai, koncertai, ekskursijos ir kiti panašūs materialiniai dalykėliai, pakišos tikra to žodžio prasme. Jeigu ateity visa tai būtų uždrausta pripažinus tokių santykių paperkamąjį pobūdį, dalis dabar balsuojančiųjų iš nusivylimo nebeateitų. Tačiau dabartinis kelias tikrai niekur neveda. Jeigu viena partija rinkimams, anot gandų, gali mesti 30 milijonų, jeigu viena apygarda suvalgo apie 1 milijoną per vienmandatininko pasirinkimą, tai kokia yra tikroji rinkimų pinigų sąmata? Aš jau nekalbu apie moralinę žalą, kurią padaro papirkinėjimas. Akivaizdus faktas: korupcija kaltinti Seimo nariai kaip niekur nieko dalyvavo rinkimuose ir praėjo į antrą ratą vienmandatėse apygardose. Ir visiems gerai. Kurgi ne! – jei turtuolis gali rinkimams skirti milijoną, jis žino, kad atgaus jį trijų milijonų suma. O vargšui bus nukritusios kelios bonkelės alaus. Gi tie, kurie balsus sugebėjo parduoti (pirkimas už pinigus buvo įprastas daiktas), ir visai neblogai pasipelnė.

Juodai nešvaru mūsų Lietuvoj, juodai. Bet didžiumai kol kas tai tinka.

2004 10 14

10.30. Skandalas Italijoje ir Briuselyje dėl italo Roko Butiljonės (Rocco Buttiglione) pasakymo, kad homoseksualizmas yra nuodėmė, parodo Europos nuosmukio gelmę. Butiljonė nekvalifikuoja homoseksualizmo juridiškai, nesako jį esant nusikaltimu, jis apibūdina jį morališkai – kaip nuodėmę, tačiau netgi moralinis vertinimas jau nebepriimtinas globalizatoriams , nes ir toks vertinimas yra nukreiptas prieš tolesnį visuomenės degradavimą, skaldymą ir manipuliavimą.

Butiljonę, siūlytą į Europos komisarus ir dėl tos „nuodėmės“ į ES valdžią nepraleistą, palaikė Italijos ministras išeivijos reikalams Mirko Tremalja (Tremaglia), homoseksualus pavadinęs culattori, lietuviškai, matyt, turėtų reikšti rūrytojai. Dėl to necenzūrinio, kaip sakoma, žodžio pasiuto visi ir vargšą ministrą pasmerkė iki atskyrimo nuo politikos kaip anksčiau atskirdavo nuo bažnyčios.

Deja, Tremalja yra visiškai teisus, pateikęs tokį Europos komiteto sprendimo vertinimą: „Nelaimei, Butiljonė pralaimėjo. Vargšė Europa: dauguma priklauso rūrytojams.“

2004 10 15

9.05. Ką vis dėlto reiškia faktas, kad 55 procentai rinkėjų balsuoti neatėjo? Visokių smulkmenų prisigalvoti galima: ir kad oras buvo labai gražus ir žmonės dirbo ūkio darbus, ir kad buvo dviejų dienų balsavimo precedentas, ir pan. Visa tai – nesąmonės. Visa tai – stručio pozicija bijant pažvelgti į akis tiesai. O tiesa tokia: jeigu mes nesvarbūs jums, tai jūs nesvarbūs mums. Ji, šita tiesa, gimė R. Pakso nušalinimo ir V. Adamkaus išrinkimo batalijose. Kad R. Paksas nušalintas neteisėtai ir nepagrįstai, žino ir supranta beveik visi. Tai ir norėta parodyti, balsuojant už K. Prunskienę. Tačiau „kompiuterių gedimas“ (tuo neabejoja labai didelė dalis rinkėjų) taip pakoregavo rinkimų rezultatus, kad nugalėtoju vėl išėjo V. Adamkus. Jeigu žmonės negali sulaukti savo pasirinktųjų atstovų veikimo, nes juos nušalina, jeigu žmonės negali balsuoti kaip nori, nes balsavimo rezultatai „patvarkomi“ kaip reikia valdžiai, tai kam išvis eiti į rinkimus? Šias prielaidas gana akivaizdžiai patvirtina ir vienmandačių biuletenių gadinimo procentas, nebūtas ligšiolei: jei nėra už ką balsuoti, tai ką gi daryti net tiems, kurie balsuoti atėjo?!

2004 10 16

10.48. Tikrai, ar verta taip besąlygiškai niekinti provinciją? Kai pasauly siautėja viską niveliuojanti pinigų tvarka, provincijose, į kurias tie jų srautai prasiskverbia sunkiau, ilgiau užsilieka gamtinis visų daiktų ir reiškinių autentiškumas, žmonių artumas žemei ir paprastumui. Jei ir galima su panieka kalbėti apie provinciją, tai tik apie jos nesugebėjimą protu argumentuoti to, ką šiandien taip argumentuoja „neprovincija“. Tačiau ir šiuo požiūriu provincija turi vieną pranašumą: ji intuityviai teisingiau suvokia gyvybiškai svarbių klausimų teisingo sprendimo kryptis, nes mato jų sprendimo aiškiai įžvelgiamus kelius, tuo tarpu „neprovincija“ lengvai pakliūva į visokių pseudoteorijų voratinklius ir apsikrečia profesiniu idiotizmu, kuris dar pavojingesnis už sveiką empirizmą.

Nustokim niekinti provinciją!

Ir visų pirma tai turiu pasakyti pats sau.

2004 10 17

9.56. Tiems, kurie nesuvokia gyveną visuomenėje, t. y., kad yra priklausomi ne tik nuo savęs, bet ir nuo savo aplinkumos, kuri yra aplinkinių žmonių ir buvusiųjų kartų kurta, geriausia yra parodyti sekmadienį. Priminti tokį esant. Lyg ir dieną tarp dienų. Bet visiškai kitokią nei kitos, netgi šeštadienis, kuris yra irgi nedarbo diena. Tačiau ne tokia, kaip sekmadienis. Kas ją tokią padarė? Padarė susitarimas, kad kas septintą dieną visi ilsisi. Ir ne bet kaip ilsisi, o nieko nedirbdami, nesipurvindami rankų, nes į jas reikia paimti savo dvasią ir sielą. Pakelti akis į dangų. Na, bent jau į horizontą. Praskaidrinti gyvenimą. Susitelkti naujam eiliniam (savaitės) darbų ir rūpesčių ratui. Ko nors trūksta? Tai irgi galima apmąstyt ir apgalvoti jeigu ne rytą, tai vakarėjant. Per tą sekmadieninį visuotinį atokvėpį.

Ar būtų įmanoma tai vienam? Atsakymą ne kartą esam patyrę visi: kad ir kokias malonias pravaikštas padarysi, kad ir kokias smagias atostogas susiorganizuosi, niekas negalės pakeisti sekmadienio, kai visi ilsisi, kai aplink viešpatauja visuotinė rimtis, pagal galimybes – ir dvasios rimtis.

Sekmadienis yra žmonių kolektyvinės kūrybos vaisius, visuomenės dovana kiekvienam iš mūsų asmeniškai, man ir tau. Ar suprantam?

2004 10 18

9.46. Beveik visiška ir kandidatų, ir partijų tyla prieš antrąjį rinkimų ratą yra labai charakteringas partijų ir rinkėjų dialogas: penkiasdešimt penkiems procentams rinkėjų numojus ranka į rinkimus ir pasakius maždaug taip: „pasiuskit jūs visi su ta savo valdžia – vis tiek nieko gero mūsų labui nenuveiksit!“ – partijos ir jų kandidatai į antrąjį rinkimų ratą nurijo nuoskaudą ir taipgi nusisuko nuo rinkėjų, užsiimdamos slaptomis derybomis dėl galimos koalicinės valdžios, dėl galimo parėmimo vienmandatėse apygardose, – kitaip sakant, bendradarbiavimu dėl valdžios (ir pinigų) pasidalinimo. Tai ar ne teisūs rinkėjai? Runkeliai ir nerunkeliai. Aš nebegaliu būti su tais, kurie šitaip dalinasi įtakomis, netgi moraliai nebegaliu būti kartu, net šalia. Štai jums ir tautos ir valdžios susvetimėjimo mechanizmas. O „teoretikai“ sako: gerai, taip ir turi būti, taip yra visame demokratiniame pasaulyje!

10.12. Kada nors kas nors turės atkreipti dėmesį ir pasekti dviejų Sąjūdžio lyderių – mano ir Landsbergio – kelius. Nenoriu kalbėti apie visokias tarybines praeitis, saugumus ir nesaugumus, sugebėjimą intriguoti ir nesugebėjimą, kolaboravimą ir ne. Nenoriu čia analizuoti ir „kovos dėl valdžios“ peripetijų Sąjūdyje ir Nepriklausomybėje: tai biografiniai faktai ir problemos. Noriu atkreipti dėmesį tik į mudviejų pozicijas Europos Sąjungos atžvilgiu. Kol nesuprantu, kas yra ta Europos sąjunga, kol ji ir man, kaip ir daugeliui, gelbėjimosi nuo Rusijos priemonė, tol ji gera, priimtina. Kai tik ES išryškėja kaip mūsų Nepriklausomybės kapo duobė, aš pasipriešinu, priešinuosi ir priešinsiuosi. Landsbergis ir toliau „veda“ į „naują nepriklausomybės lygį“ , nueina į Europos Parlamentą ir dirba ten, atsiduodamas tenykščių kovų dėl valdžios peripetijoms. Kolaboruoja. Aš gi rašau ir užsidarau kaime dar sandariau, negu tarybiniais metais. Gerai tai ar blogai? Gal ir blogai. Bet kitaip negaliu. Noriu tik, kad alternatyvios dviejų Atgimimo laikų lyderių linijos būtų pakankamai aiškiai akcentuotos jų tikrojo alternatyvumo požiūriu: nepriklausomybė yra niekuo nepakeičiama.

2004 10 19

9.24. Prasideda naujas vadinamojo žydų turto klausimo eskalavimo etapas. Pagal 1995 metų religinių bendruomenių turto grąžinimo įstatymą žydai nedaug telaimėjo: Vilniuj ir Kaune sinagogų nedaug. Vilniuj Didžiąją sinagogą reikia atstatyti, pinigėlių nėra – viskas stovi. O pinigėlių reikia, labai reikia „bendruomenės stiprėjimui“. Tai ir užsimota „atsiiminėti“ bendruomenei priklausiusius visuomeninius pastatus. Tokie lietuvių bendruomenei Lietuvoje negrąžinti. Žydams tai nė motais: grąžinkit ir kitiems, bet mums – būtinai. Žydams, esą, nereikia nė įstatymų keisti ar pildyti: jų visuomeninį turtą galima grąžinti pagal religinių bendruomenių turto grąžinimo programą, nes žydų bendruomenė yra religinė bendruomenė. Tai, žinoma, taip. Kaip ir Izraelis yra religinė valstybė. Tačiau Lietuva nėra religinė valstybė. Jos įstatymai civiliniai, pilietiniai. Žydai, gyvenantys Lietuvoje, turi būti Lietuvos piliečiais ir gyventi pagal Lietuvos įstatymus. Bandymas grąžintis turtą pagal religinės bendruomenės specifiką yra bandymas keisti Lietuvos įstatymus pagal Talmudą. Gražu. O lietuviai linksi ir sako: taip taip, ir galima, ir reikia!

2004 10 20

„Lietuvos žinios: televizija“ rašo: „Televizija skatina žalingus įpročius“. Pateikiama tai kaip „nuomonė“. Nors taip mano labai daug kas ir galėtų būti laikoma tiesa. Tačiau ir „nuomonė“, kad televizija žaloja žmones, yra kažkas nauja.

„Dabar visiškai nežiūriu televizoriaus, grįžęs namo jo net neįjungiu.“ „Pastaruoju metu televizija man atrodo beprasmiška, tendencinga, piktybiškai formuojanti visuomenės nuomonę.“ „Bet kokie pramanai žydrajame ekrane pateikiami kaip tiesa.“ „Komercinės televizijos perka kuo pigesnę produkciją, atrodo, visai negalvodamos, kad visokie transformeriai blogai veikia vaikus.“ „Pastebėjau, kad daugelis laidų, filmų ir reklamų tik ir skatina žalingus įpročius.“

Kas gi taip konservatyviai rašo? Kas? Ogi Linas Karalius-Ezopas, tas pats, kuris su „Žasais“ darkėsi laidoj „Be proto“. Dabar pats dėl tos laidos gailisi, nors ir teisindamasis, kad agresijos ten nebuvo.

Ar tai vienintelis praregėjimas pastaruoju metu? Ne, tai tik vienas faktelis iš tendencijos, dar nelabai aiškios, dar besiformuojančios, bet jau pastebimos: laisvė turi ribas, ir jas suvokti būtina; praeitis ir klasika ne tokios jau blogos, ten esama labai puikių dalykų; pinigai gerai, bet jie viso labo tik pinigai...

2004 10 21

7.26. Pristatydamas Martyną Švėgždą, nacionalinės televizijos kultūros laidos vedėjas sakė: Martynas Švėgžda von Bekeris. Švėgžda klausėsi akis nudelbęs, vos šypsodamasis: tikrai, negi taisysi kultūros laidos vedėją, ir dar laidos metu – mandagiajam Švėgždai tai nepriimtina. Bet mums? Mums – tai dar vienas kasdieninės lingvistinės košės kąsnis, sumaišties dulkės, kylančios dėl to, kad laidos vedėjas nemoka vokiečių kalbos. Jei mokėtų, žinotų, kad vokiečių kalboje von skaitoma fon – taip ir sakytų: Martynas Švėgžda fon Bekeris. Ne, dabar Martynas von ir von. Komedija.

Rimtai kalbant, tai ne komedija, tai tragedija – lietuvių kalbos naikinimo kasdienybės vienas iš atomų.

2004 10 22

9.20. Algirdas Brazauskas, didžiosios dalies tautos numylėtinis, po prezidentavimo turėjo tikrai nemenką autoritetą ir bent jau kairuojančiai lietuvių daliai buvęs beveik tėvu, po savo premjeravimo pasitrauks sumenkintas, suniekintas, praradęs pasitikėjimą, o tai ir tąsomas po teismus dėl visokių korupcinių skandalų.

Valdas Adamkus, kad ir netapęs labai artimu dėl savo suamerikonėjusios ir kai kur neartikuliuotos kalbos, dėl „Mažeikių naftos“ pardavimo aferos, visokių Kazickų ir Mieželių rėmimo bei bičiuliavimosi su JAV viršūnėlėmis, beveik visiems buvo priimtinas kaip pats nevogęs, su savo žmona visą amžių pragyvenęs žmogus. Jis turėjo autoritetą. Antroji kadencija jį tirpdo kaip sniegą.

Kodėl taip? Kodėl visi nacijos autoritetais galėję tapti vyrai jais netapo? Kas juos sudegino? Ir kodėl?

Vienas atsakymas yra: nė vienas nesugebėjo pasitraukti laiku. Vis buvo maža: na, dar nebuvau premjeru, dar nebuvau antrąkart išrinktas, dar negavau prezidento vardo. Ir vis dėlto šalia visų buvo kažkas, kas juos skatino ir stūmė grįžti atgal ir „pabandyti dar kartą“. Kas veikė per juos?

Nes juk aišku: jeigu nori, kad tokioj svarbioj geopolitinėj pozicijoj esanti ir tokias dvasios potencijas turinti tauta būtų be vargo manipuliuojama, ji būtinai neturi turėti autoritetų.

2004 10 23

10.20. Iš Rytų šviesa. Taip sakyta nuo seno. Gal jausta tai, kas dabar itin stipriai jau jaučiasi? – kad Vakarai savo racionalizme įsispraudė į kampą, pakliuvo į spąstus ir dabar jau vargu bau patys iš jų išsikapstys. Žmogaus teisių teorija ir praktika dabar aiškiai rodo antrąją tų teisių pusę – absoliučiai nenaudingą Vakarams, tiesiogiai prieš juos nukreiptą.

Kitaip, deja, ir negalėjo būti: Rytai visada sveikiau suvokė pagrindinį dalyką – kad gyvenimas visada yra didesnis už protą. Kad ir koks neprotingas gyvenimas, jis turi galimybę tapti protingu, kad ir koks didelis yra protas, jo nebelieka pasibaigus gyvenimui. Kas sako, kad protas išlieka ir po gyvenimo, tam galima atsakyti, kad ir jis išlieka tik dėl to, kad gyvenimas tęsiasi. Tęsiasi kituose.

Visa tai puikiai suvokia Rytai. Viso to suvokti neduota Vakarams, nes jų Dievas pasaulį sukūrė kaip protingą iki panlogiškumo, tik varganas žmogelis gyvena neprotingai – nuodėmingai. Rytams ir jų dievai įsitenka į gyvenimo begalinumą, ir tai yra jų jėga ir šviesa.

2004 10 24

9.58. Visi laikraščiai, žurnalai, eteris pilni viešuosius asmenis kaltinančių faktų. Net jei tų teiginių nevadintume faktais, turėtume pripažinti, kad dūmų nebūna be ugnies, bent jau skrudimo, kuris įsiliepsnoja. Po tais dūmais (tegul ir gandais) tikrai kažkas vyksta. Dabar gi net pokalbiai su reikalavimais duoti kyšį (ar „paramą“) yra „ne faktai“. Kaip turi tuose dūmuose jaustis visuomenė? Kaip! – arba rėkti, arba bėgti. Mes ir išsilakstom, ir šaukiam iki užkimimo arba tylom gelbėjamės. Bet niekas nuo to nesikeičia – tik dūmų daugiau. Kada suliepsnos visas mūsų būstas?

2004 10 25

10.55. Ei, klausyk, kas čia dabar!? Kur pasidėjo tiek laiko? Berods užvakar sakiau per gyvenimą parašysiąs tiek gerų knygų! Dabar kas čia – nei knygų, nei, rodos, gyvenimo!?

2004 10 26

10.42. Pasibaigė rinkimai į Seimą. Nutilo triukšmas dėl išrinktųjų ir neišrinktųjų. Tuoj aprims aistros ir dėl valdžios postų. Kas tomis dienomis kalbėjo apie tuos, kurie rinko – apie piliečius? Jei ir kalbėjo vienas kitas, kiti negirdėjo. Nebuvo kada: reikėjo užimti pozicijas. Ir nebus kada, nes pozicijas reikės ginti, vėl nebus laiko. Taip mes ir tolstam vieni nuo kitų – piliečiai ir valdžia. Kol nelaimės nepasibeldžia į valdžios duris. Ir išlaužia jas.

O galvoti yra apie ką jau šiandien. Daugybė žmonių į rinkimus neatėjo. Vargetos ėjo ir balsavo už tuos, kurie davė kokį daiktelį kaip rinkiminę dovaną. Daug kas balsavo prieš visus – gadino biuletenius. Labai nemaža dalis rinkosi kitos partijos žmogų (socdemas – konservatorių), nes jo kandidato nebuvo. Bet daugiausia balsų gavo juodojo protesto partija – ruso vedama Darbo partija. Kiek rinkėjų balsavo skaidriai – pagal įsitikinimus?

Tai apie kokį „švytuoklės sustabdymą“, politinės sistemos stabilizavimą, užkardą populizmui mes kalbam? Kada baigsis šitas politinis grumingas?

13.00. Žmogaus trukmės aprašymas vadinamas biografija, tautos – istorija, o pasaulio – kaip? – globografija? Ir kas pastarojoje svarbiau – imperializmo tendencijų logikos sekos ar likusio pasauliui laiko įžvalgos?

2004 10 27

10.55. Derybos dėl valdžios (Vyriausybės sudarymo) išryškino rinkiminių batalijų esmę: valdžia reikalinga pinigams paimti, politinės sąjungos – per daugumos teikiamą valdžią prie pinigų prieiti. Vardan to galima nepaisyti nieko – ideologijų principų, vertybių, sąžinės, žmogiškumo, garbės, draugų, tautos, tikėjimo – ko tik nori. Ta „vaivorykštinė dauguma“ – tai niekas kita, kaip valdžioje jau buvusių partijų sąjunga „nuo kairės iki dešinės“ siekiant vieno – neprileistri prie pinigų tų, kurie į Seimą atėjo, deklaruodami vienokius ar kitokius permainų būtinumo šūkius. Jeigu jie būtų gavę daugumą, dar klausimas, ar būtų vykdę savo pažadus – ir patys vargu bau būtų benorėję, ir kiti tikrai nebūtų jiems leidę. Tačiau kad „vaivorykštė“ didesnių permainų nedarys – tai aišku jau dabar: jie ir deklaravo „darbų tąsą“, „pastovumą“, taigi, tą pačią raidos schemą, pagal kurią pagrindiniai pinigų srautai ir toliau teks piniguočių kontroliuojamoms plėtros sritims, o likučiai – tiems, kuriems labiausiai trūksta netgi elementariam išgyvenimui, ir – pagaliau – dėl to, kad „vaivorykštės“ dėka kompanija prie pinigų, todėl „darbų tąsai“jų reiks dar daugiau.

Taigi: niekas nepasikeitė. Gyvenimas Lietuvoje tekės sena vaga. Pamažu išmirštant „nesėkmingiesiems“ ir išsivaikščiojant jaunimui. Jeigu negims, nesusiformuos karta, kuriai pinigas nebebus aukščiausia vertybė. Jos užuomazgos, rodos, rodosi.

Tačiau dabar reikia konstatuoti štai ką: visiems politologams džiūgaujant dėl „švytuoklės sustabdymo“, o politikams – dėl didesnio ar mažesnio jų partijų laimėjimo, niekas nenori pasakyti baisios tiesos, kad Lietuva tragiškai pralaimėjo. Ji įeina į tokios klampios stagnacijos zoną, kurią galėtume palyginti tik su akivarų kupina pelke. Nepriklausomybės laikotarpiu kapsčiusis išvalstybinamojo turto bylose, eurosąjunginiu laikotarpiu ji dusinsis sąjunginių pinigų paėmimo ir panaudojimo bylose. Toks ir bus tolesnis mūsų nacionalinis gyvenimas?

13.53.Andrius Konickis paklausė, ką manau apie Salomėją Nėrį. Atsakau.

Nemyliu aš jos. Vengiau ir vengiu jos liestis. Ji emociškai pernelyg egzaltuota. Ideologiškai pernelyg išsiniekinusi. Tačiau kaip Lietuvos kultūros ir net istorijos puslapis pernelyg įsikirtusi, įstrigusi į savo laiką, kad galima būtų numoti ranka ir praeiti. Todėl net ir labai nenorom tenka apie ją kalbėti.

Apie 1930 metus Lietuvoje vyksta procesai, kuriuos galima būtų pavadinti Lietuvos dvasios išsigryninimu, naujos Lietuvos atsivėrimu. Galima tai sieti su Vakarų kultūros leidimusi į mūsų „žalią kiemą“, tačiau teisingiau, man rodos, būtų tą atsinaujinimą pamatyti naujuosiuose, XX amžiaus pirmaisiais metais gimusiuose, nepriklausomos valstybės rytmetį brendusiuose ir apie 1925–1930 metus į visuomenės gyvenimą įėjusiuose žmonėse. Negalėjo jie neatsinešti džiaugsmingo laisvės jausmo, jaunatviškai skausmingo naujovių troškimo ir spontaniško, beveik refleksų sąlygojamo noro gyventi ir gyvenimu svaigti potraukio. Visi tuo metu ateinantys – Bačinskaitė, Aistis, Venclova, Brazdžionis, Tilvytis, Inčiūra, Vaičiulaitis tą tautos, laisvos tautos ryto šviesą vienaip ar kitaip pirmąsyk deklaruodami, o po to visą gyvenimą varijuodami kaip tikėjimą išsaugo net Sibiro lageriuose ar Amerikos gelžbetonių džiunglėse.

Salomėja Nėris yra tipiškiausia to rytmetinio kultūrinio vitalizmo dainė. Be beveik fizinių meilės artikuliacijų jos jaunystės poezija sunkiai įsivaizduojama, tačiau ji nebūtų poezija, jei joje nepleventų viltingo visiems skrydžio į saulę, į laimę, į išsipildymą viltis.

Bet apie 1935 metus situacija Lietuvoje keičiasi. Nėries karta bando kolektyviškai amortizuoti tą kismą, ir Nėris yra įtraukiama į tą kolektyvizmą, nes ji, kaip ir jos draugai, neranda atsakymo, kas gi toliau – savarankiško atsakymo, o ne iš šalies pamėtėto.

Tai – nuokalnė į 1940 metus. Daugelis ja nuslydo.

Stebina kas kita – jos „Poema apie Staliną“. Suprato esanti prievartaujama. Ir – priėmė su įkvėpimu.

Kas tai – lietuviškasis patriotizmas?

Tai didžiulė tema, kurios niekas iš filosofų, iš sociologų nenori liesti, kaip ir aš – vienos iš tos temos faktų – Salomėjos Nėries.

Rusijoj karo metu Salomėja praregėjo, apsisprendė parašyti „kitokių eilėraščių“, tačiau pasipriešino numirdama.

Irgi lietuviškas santykis su tikrove?

Nekalbėčiau taip, jeigu analogiškų dalykų nevyktų ir dabar, jeigu jie nuolat nekiltų kaip nūdienos klausimai.

Galbūt tąsyk nereikėtų tos temos iliustracijai naudoti Salomėjos Nėries?

Deja. Neįmanoma. Ir ne tik dėl to, kad su Nėries dalyvavimu ir – tegul ir širdį draskančiu – pritarimu Lietuva vyko į Maskvą „prašydintis“ į TSRS. Visų pirma dėl to. Nes nėra meno, kultūros, kuri nepriklausytų nuo politikos, ir kiekvienas meno, kūrybos žmogus privalo ir apsisprendžia politinių nuostatų atžvilgiu – čia jo orumo, garbės, žmogiškumo, be kurių neįmanoma jokia kūryba, ištakos. Taigi, ne tik dėl Salomėjos „istorinių žygių“, bet ir dėl to, kad ji kaip dvasios tipas gyva ir šiandien, reprezentuodama mūsų intelektualinės nebrandos sąlygojamą patiklumą, kuriuo ir tada, ir dabar manipuliuoja kiti – gudresni.

2004 10 28

11.05. Europa pati varo save į kampą. Kaip? Ogi dogmatiškai laikydamasi vadinamųjų „žmogaus teisių“. Ne kartą tai jau sakiau. Dar vienas pavyzdys. Britanijos laivyne tarnauja satanistas. Kai klausimas dėl jo išpažinimų teisėtumo laivyne iškilo viešumon, teisės institucijų buvo nuspręsta, kad žmogaus tikėjimo laisvė varžoma negali būti ir kad satanistas savo religiją gali praktikuoti. Žinoma, tai pergalė. Ir ką gi: satanistas užsimojo laivyne kurti satanistų bažnyčią. Tai jau – ir visuomenės, ir civilizacijos pralaimėjimas. Kur jo ištakos? Gal nė nebesakyti? Vis dėlto nepakenks: žmogaus teisėse, kurios nenumato žmogaus pareigų.

2004 10 29

PEIZAŽAI. IV. Troleibuso gale sėdi jaunimėlis. Mergelės ir berneliai. Kalbasi taip, lyg jie vieni čia būtų. Juokiasi – net priekiniai žvalgosi.

– Va, tokia tavo ateitis, – sako viena, rodydama į elgetą už lango troleibusų sustojimo aikštelėj. – Tu tik puoduką pasirūpink.

– Eik, eik, tu, – atsako kita, – Vovka mane aprūpins. Ar ne, Vovka?

– Užsičiaupk.

– Ką ten varinėji kišenėj?

Juokiasi visi. Troleibusas vaizduoja negirdįs. Ką tu jiems pasakysi? Absoliučiai nieko. Viskas atsimuš į cinizmo sieną.

Demokratija. Žmogaus teisės. Laisvė. Žodžio ir sąžinės. Aišku, ne visi demokratijos sandai tokie. Bet šis štai toks. Ir kiek tokių? Už ką jie balsuoja? Kaip prie jų turi prieiti tas, kuris nori jiems atstovauti? Kaip galės atstovauti? Jie dar ne kalėjime, bet važiuoja iš teismo. Prie pastato vos nesusipliekė dvi grupuotės. Vaikiški balsai ir brandžiai ciniškos sielos. Sėdės ne kartą. Ne kartą balsuos iš kalėjimų. Reikalaus humaniškumo ir savo teisių. Ir pereis per savo laiką, platindami cinizmą kaip AIDS visur, kur tik prisilies.

2004 10 30

9.36. Vakar Romoje ant Kapitolijaus kalvos pasirašyta sutartis dėl Konstitucijos Europai. Ne Europos Sąjungos Konstitucija, atkreipkite dėmesį! Ne, būtent: Konstitucija Europai. Tai reiškia: į kokias politines sąjungas ateityje beišvirstų Europos Sąjunga, ši Konstitucija galios kaip Europos Konstitucija.

Todėl Europos Sąjungon netrukus bus priimta ir Turkija. Per tą laiką bus pakankamai perdirbti Balkanai ir po taikos palaikymo batalionų šautuvėliais nuvesti irgi „į Europą“. Tiesą pasakius, tai tik trupiniai. Kažkoks statusas bus rastas Šiaurės Afrikos valstybėms, kurios kilo ir formavosi nuo seniausių laikų ten dalyvaujant Europai – pradedant graikais, romėnais ir gotais, baigiant britais, vokiečiai ir italais. Kažkaip bus prisegta Rusija. Gal kai nulūš per Uralo kalnus. Bet svarbiausia bus nedidelė operacija su Artimaisiais Rytais: į Europos Sąjungą, tiksliau – į Europą – įeis Izraelis. Nes kokia gi Europa be žydų? Ir apskritai – kam gi žydai pagimdė Kristų?

2004 10 31

10.18. PEIZAŽAI. V. Spalio pabaigos miškai – lengvam ūke skendintys jau be lapų miškai. Vienur kitur dar dega geltonis, bet masė – pilkšvai melsva. Net eglynų žaluma padūmavus. Tuoj patrauks šalti vėjai, lapkritis atneš nesibaigiančius vėjus ir šaltį, ledokšnius po naktų ir pirmuosius sniegus. O dabar, spaly, miškai kaip popiečio miege dar šiltam ūke iš malonumo apmirę mėgaujasi jaukia ramybe.