Lapkritis Spausdinti
2004
Parašė Romualdas Ozolas   
Antradienis, 30 Lapkritis 2004 23:12

2004 11 01

9.36. Ką pirmąsyk taip ryškiai daiktiškai pademonstravo šiemetiniai rinkimai į Seimą – tai kad lietuviai gerbia ir pripažįsta tik galią. Gal net per gerai pasakiau: galia gali būti ir proto. Lietuviai proto galios nepripažįsta, lietuviai pripažįsta fizinę galią – jėgą. Didelė partija – gera partija, didelis vyras – geras vyras. Daug žada – gerai žada, mažai žada – prastai daro, pasitikėjimo nebus. Jėga nebūtinai turi būti ir raumenų jėga, ji gali būti pinigų jėga – tai irgi kažkas konkretu ir aišku, o ne žodžiai, iš kurių reikia kažką išskaityti, suprasti, pagal juos tvarkytis ir laukti. Nėra ko laukti. Duok dabar. Negali? Tai ką tu gali? – tik pakalbėti? Eik šalin, girdėjom ne vieną tokį. Aukščiausias tautos pakilimas į mąstymo sferą buvo jos skrydis kartu su lakūnu: lakūnas irgi tik kalbėjo, bet jis buvo galingas savo skrydžiais – po tiltais, sraigtasparniais į aikštes rajonų miestuose, rungtynėse. Nuvertė mylimą lakūną, žadėjusį daug permainų, ir tauta paliko jį gulėti dryksantį, nuėjo paskui rusą, už kurio ne tik jo pinigai, bet ir Rusijos, kuri tikrai arba duoda, arba atima, o ne kaip kažkokia Europa, kuri reikalauja pildyt visokius popierius, uždarinėja elektrines, atima menkes, kelia kasdieninių prekių kainas – biurokratai kaip ir Lietuvoj. Ir liko Pakso partija su dešimtuku Seime vietoj penkiasdešimties, ir išsisklaidė viltis sukurti kokį nors aljansą, galintį atsukti apkaltos įvykius atgal ir vėl prileisti lakūną prie valstybės vairų. Užtat vairus šiandien turi rusas, už kurio – ne tik Rusijos pinigai Lietuvoje, pervesti į jo valdomas sąskaitas, bet ir dideli pinigai už sienos, kurie gali būti nukreipti Lietuvon kur kas efektyviau, negu iš Europos.

2004 11 02

9.02. Tik dabar kiek aiškiau pamatau ir suprantu, kiek daug gyvenime reiškia pareigos. Ne pareiga, o būtent pareigos (gavus pareigas pareigą galima ir užmiršti!). Viešpatie! Kiek energijos pasaulyje išeikvota dėl pareigų (postų)! Lietuvoje – ypač. Nepriklausomybės istorija – tai didžia dalim mūšių dėl pareigų istorija.

Man niekada tai nebuvo labai svarbu. Dargi kračiaus pareigų: kad nereiktų pernelyg įsipareigoti, kad nebūtų galimybės kitiems mane dėl ko nors barti ar kritikuoti, kad galėčiau jaustis pakankamai laisvas. O išrinktas ar paskirtas niekada jų pernelyg uoliai nevykdžiau – toliau gyvenau sau savo gyvenimą.

Užtat visada buvau antras. Sutikau, kad ne pirmas būčiau Sąjūdžio pirmininkas, nors balsų suvažiavime gavau daugiausia. Sutikau, kad nuo Sąjūdžio į Aukščiausiosios Tarybos pirmininkus kandidatuotų Landsbergis, nors galėjau būti paremtas abiejų pusių. Sutikau tapti vicepremjeru, nors galėjau likti eiliniu ir kovą už valstybės teisingą sąrangą pradėti iš esmės – Tarybos viduje, telkdamas ištikimas pajėgas. Ir t. t. Tas mano kelias paskui įkūnytas partijos veikloje: vadovauju pagal savo supratimą, pasitraukiu, kai jo nebereikia, atkuriu, kai sampratos susikerta iš esmės. Principų niekada neišdaviau, tik jie, žinoma, buvo kiek pagludinami.

Kas išties svarbu: visą laiką buvau įvykių centre. Lietuva perėjo per mano širdį ir protą, duodama ir dvasios peno, ir pati pasiimdama manąją. Kiek jos reikėjo jai. Kartais net persivalgydama. Sugyvenau tiek chaoso, kad senas, dar iš vaikystės ateinąs troškimas „daugiau gyventi“ patenkintas iš esmės. Daug ką jau galiu matyti kaip grožį ar bjaurastį, o ne gėrį ir blogį. Ar tai, anot Demokrito, reiškia, kad jau laikas pabandyti kurti kosmosą? Ir čia tapti Pirmuoju? Kaip ir buvo skirta?

2004 11 03

12.06. Nenoriu būti Prezidentu. Noriu būti Piliečiu.

2004 11 04

Prasideda lėtas, bet akivaizdus valdžios ir tautos priešinimas. Ir vėl iniciatyvos imasi dešinė, nes valdžioje vėl kairė.

Net per Vėlines! – kalbasi Donskis su arkivyskupu Sigitu Tamkevičium: ar jums neatrodo, kad Valdovų rūmai yra arba duoklė ponijai, arba nesusipratimas, nes daug kas mano, kad tuos pinigus geriau būtų panaudot švietimui. Taip, žinoma, sako arkivyskupas, nors galėjo susilaikyti ir užapvalinti, tuo labiau, kad tie Valdovų rūmai nėra vienareikšmiškai „ponijos vertės akcentavimas“, yra ir Lietuvos valstybės ir valstybingumo (nesvarbu, koks jis tada buvo) ženklas. Ne, priešprieša akcentuota aiškiai.

Tarnybinės etikos vadovas aiškinasi, ar naujųjų Seimo narių milijonierių interesai nėra susiję su jų verslo sąlygų gerinimu. Ne, sako šie, mūsų verslas naudos gaus tik pagerinus viso Lietuvos verslo, visų verslininkų sąlygas. Ponas Meškauskas reziumuoja: naujiesiems Seimo nariams gresia daug interesų konfliktų situacijų. Tad: būkim pasiruošę, nuobodžiauti neteks.

Na, apie socialdemokratų pretenzijas kuo didesniam valdžios paketui nė kalbėti neverta. Brazauskas per visus laikraščius beveik vieningai vadinamas melagiu, gobšu, išdaviku ir t. t. Prezidentas Adamkus pareiškia itin atidžiai tyrinėsiąs kiekvieno kandidato į ministrus duomenis. Ir spauda jau traukia kandidatų praeities „darbelius“, liudydama Prezidento užmojo pagrįstumą.

Lietuvoje kvepia aukščiausio lygmens politinių kovų paraku.

Kalbos apie galimą valdžios virsmą dešinėn po 1–1,5 metų ar bent jau jos keitimą surengiant naujus rinkimus nėra nepagrįstos. Bent jau dabar į tai linkstama, kyla kaip neapibrėžta juoda grėsmė iš tų pačių gelmių, kurios alsavo pavojų vos išrinktam Prezidentui R. Paksui.

2004 11 05

Galima stebėtis, galima ne, bet pastebėti reikia: kai nusikaltimus daro diktatūriniai režimai – yra labai blogai; kai vienas kitą neįtikinamiausiais būdais kankina ir žudosi patys žmonės liberaliniuose režimuose – viskas yra gerai.

2004 11 06

19.41. Kokia pagrindinė lietuvių tautinių drabužių spalva?

Balta.

Ir šviesios iš jos kylančios spalvos.

Tai labai svarbus tautą apibūdinantis bruožas.

Visa tai jau savo civilizacine kultūra patvirtina Vilnius – tautos ir valstybės sostinė.

Vilnius – baltas. Vilniuje dominuoja balta spalva. Iš jos kyla kitos – gelsvos, žalsvos, pilkšvos, – tos pačios tonacijos spalvos.

Vilniuje maža spalvingumo, užtat gausu šviesos.

2004 11 07

9.08. Mes apie savo ateitį mąstom net kaip apie didelę nepriklausomą valstybę su etnografinėm sienom ir modernizuotu tautiškumu.

Estai į viską žiūri paprasčiau. Laiko esą dalis Suomijos, ir kad būtų visai aišku, kuria Talino ir Helsinkio dvipolį – Talsinkį. Ne tik dvipolį, kuris pagal Europos Sąjungos normas jau gali būti kitos kategorijos miestas, bet ir suomių kalbą perima, įvesdami jos dėstymą mokyklose savo šiaurinėse teritorijose. Ar tai reiškia, kad ir abi šalys subendravardiklins savo pavadinimus? O šito jie net neklausia: reiks – Estija bus Suomijos provincija, ir tiek.

Galima beveik neabejoti: tyliai kažkas panašaus projektuojama ir Lietuvai į istoriškai kartą jau egzistavusią erdvę.

2004 11 08

8.48. Europos Sąjungoje vis atviriau kalbant apie Turkijos priėmimą į „broliškų tautų šeimą“, vis aštriau kyla klausimas, kam to reikia ir kas iš to išeina.

Kam šito reikia Europos Sąjungos organizatoriams, kurie yra Vakarų raudonieji, nesvarbu, kaip jie vadintųsi – liberalai, socialistai ar krikdemai? Reikalinga jų senajai užmačiai – teritorijų perdalijimui. Tai pirma. Reikalinga naujų teritorijų prijungimui prie Vakarų Europos įtakos zonos. Turkijos viršugalvis – Europoj, formalaus jos priskyrimo Europai požymių esama, kodėl gi ne! Bet dar svarbiau, kad per prijungtą Turkiją prieinama prie Kaukazo, ir visų pirma Gruzijos. Ar ne žavingai įvykdoma Adolfo svajonė? Pamažu prilips Izraelis, Šiaurės Afrikos valstybės, iš kurių seniai jau vyksta emigracija į Europos šiaurines pakrantes. Taigi, dar dvi jūros tampa vidinėmis – Juodoji ir Viduržemio. Ar prasta imperija?

Tiktai kas joje? Joje – nei Lietuvos, nei Latvijos, Estijos, Danijos, Olandijos, bet ir pačios Vokietijos bei Prancūzijos, nes vietoje jų – spalvota košė, kalbanti neaiškia naglų kalba, bet tikinti vienu ir nebekisiančiu Dievu – Alachu.

2004 11 09

10.32. Kažkada mano surasta tiesa, kad politika yra ne tai, kas sakoma, o tai, kas nesakoma, tobulai įkūnyta Europos Konstitucijoje.

Konstitucijoje neminima tauta – visa Konstitucija taip ir suprojektuota, kad Europos Sąjungoje tautų nebeliktų.

Konstitucijoje nė neužsimenama apie nacionalines valstybes – jų jau šiandien, Konstitucijos dar nepriėmus, nebėra. Yra tik draikanos.

Konstitucijos kūrėjai itin atkakliai nesutiko paminėti krikščionybės paveldo – užtat paliko didžiulę skylę islamui, ir po keliasdešimt metų krikščionybės Europoje reiks ieškoti vėl kokiose nors katakombose – jos tikrai nebeliks.

Užtat Konstitucijos preambulėje Europa pavadinta civilizacijos lopšiu! Ir vėl kai ką esmingai nutylint: taip, Europa lopšys, bet tik Vakarų civilizacijos. Nutylėti, kad Europa yra tik Vakarų civilizacijos lopšys – reiškia Konstitucijoje projektuoti tokį Europos imperializmą, kuris numato ne tik stipriausią pasaulyje ekonomiką, bet ir visų laikų iš Europos kilusių užkariautojų svajonių įsikūnijimą ne tik Romos imperatorių, bet ir Aleksandro Makedoniečio erdvėse. Šiandien tai yra islamo pasaulio erdvės. Ką reiškia tai? Tai reiškia: Europa ir europiečiai turės melstis Alachui. Ir tiek.

13.55. Pasakų savo vaikams pasekti mes nebegalim. Pasakas pasakoti reikia tikint jomis. Mes nebetikim niekuo. Tai kaip jas papasakosim?!

2004 11 10

9.17. Karo su Rusija 1940 metais Lietuvos valstybė nekariavo. Nors mūsų „įsijungimą“ pradėjo rusų kariuomenė ir stropiai prižiūrėjo visą „procesą“. Užtat 1944–1953 metais karą su rusais kariavo tauta.

1988–1991 metais valstybė taip pat nekariavo: buvo nurodyta kad ir kas – nesipriešinti. Užtat priešinosi tauta: beginkliai prie televizijos, pusiau beginkliai Medininkuose ir kituose pasienio punktuose sušaudyti ar sudeginti.

Tada tautos karas buvo pralaimėtas. Dabar – laimėtas. Bet ir tada, ir dabar valdžia čia niekuo dėta, nes tauta kariavo, priešinosi – nepaisydama valdžios. Abiem atžvilgiais valdžia buvo amorali: 1940 metais nacionalinė valdžia išdavė ir pabėgo, o kolaborantinė kovojo prieš savo tautą, 1990 metais nacionalinė valdžia liepė nesipriešinti jėgai jėga (ginklui ginklu), taip okupantui leisdama žudyti ir manydama, kad pati tarptautinė situacija „duos rezultatus“. (Bet kas galėtų paneigti galimybę, jog šitaip nebuvo kuriamas alibi?)

Rusų kariuomenė kaip be normalaus karo atėjo, taip be normalaus karo ir išėjo. Tyliai, kaip banditas, išžudęs ir apvogęs.

Bet nepasirašęs ir taikos sutarties.

Tarsi nieko ir nebuvo.

17.13. Visuotinės lietuvių enciklopedijos ir struktūra, ir traktuotės, ir – svarbiausia – tikrinių vardų rašyba yra tokios, kad Enciklopedijos negalima pavadinti niekaip kitaip, kaip integracininkų enciklopedija.

Jos analogas praeityje yra Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, kurios ideologizmai kiek ryškesni, tačiau bent rašyba lietuviškesnė. Bet šiaip tai jos abi to paties lizdo paukščiai.

17.41. Lietuviškasis protas neaštrus ir nedrąsus. Net pasakyčiau: bukas. Todėl jis perdėm praktiškas. Tačiau ir tokiam reikia įveikti metafizines problemas. Užtat lietuviškasis protas ypač dažnai blefuoja, o sąžiningo mąstymo atvejais – gudrauja iki klastos. Tai ir visa mūsų mąstymo erdvė.

17.45. Kas šiandien Lietuva? Valstybė? Deja – tik teritorija. Ir ne tik dėl to, kad ji jau naujojoj sąjungoj, kuri uzurpavo didžiumą tautos suvereninių galių, bet ir dėl to, kad tauta tas suvereno galias prarado. Ji taip atomizmuota, kad net paralyžiuota. Ji taip perimta turto godulio, kad net sąmonę praradusi, ne tik protą. Vargšai mes! Tačiau ko norėt iš piliečių, kai net vadai daro ką nori, net aiškiai matydami, kad jiems nepritariama.

Galima, žinoma, būtų sakyti, kad tai vadai iškvaišo, nusižiūrėję į tautą. Tačiau tai labai sunkiai pritemptume prie tikrovės: empirinis lietuvių protas mąsto pagal analogiją. Kur jūs matėt kada kaip idealą rodomą neiškvailėjusį pilietį? Tuo tarpu nuo pat Nepriklausomybės pradžios viešaisiais pavyzdžiais buvo rodoma ponija, kad ir ką ji būtų dariusi, – netgi baisiausios nesveiko proto nesąmonės buvo tautai paduodamos kaip gyvenimo pavyzdžiai.

2004 11 11

9.06. Vyriausybė dar neaprobuota nei Prezidento, nei Seimo. Tačiau aišku, kad ji kis, jei kis apskritai, tik labai nežymiai. Todėl jau galima kalbėt apie jos pobūdį ir pasekmes.

Tie, kas atsimena okupacinius Brežnevo laikus, jaučiasi lygiai taip pat: visiems jau gana, o pastumti į šalį neišeina! Netgi fiziškai Brazauskas ima panėšėti į Brežnevą. Procesai Lietuvoj irgi panašūs: ekonomika turi būt ekonomiška, bet be injekcijų ji jau nebegali. O ir injekcijos bus tik į kai kurias sritis, taigi, kitos ir toliau merdės. Lietuva visiškai pakibs ant Vakarų pinigų srautų, o per tuštumas po jų į mūsų erdvę veršis tie, kurie mus finansuoja – visų pirma vokiečiai.

Apie visavertį nacionalinį gyvenimą jokios kalbos negali būti ir nebus.

Tai bus didžiausias mūsų pralaimėjimas – ne tik juridinis, bet ir ūkinis, ekonominis savo savarankiškumo praradimas.

12.35. Šiandien – du stambūs tarptautiniai lavonai: Lietuva ir Arafatas.

Kad Arafatas ilgai merdėjęs pagaliau tikrai mirė, pranešta oficialiai. Laidojimo ceremonija prasidės Kairo oro uoste, baigsis Ramaloje.

Lietuva savo Seime šiandien pirmoji iš 25 Europos Sąjungos šalių ratifikavo Europos Konstituciją. Padarytas trigubas nusikaltimas. Pirmas: išduotos tos valstybės, kurios problemą supranta ir prie reikalo prieina rimtai: integratoriai dabar Lietuvos pavyzdžiu galės daug ką spausti ir sugestijuoti iš išorės. Lietuva – šalis išdavikė. Antras nusikaltimas – pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri tokius klausimus reikalauja spręsti referendumu. Seimas yra tautos galių uzurpatorius. Trečias nusikaltimas – Lietuvos kaip valstybės galutinis juridinis sunaikinimas: jeigu iki šiol Lietuva buvo valstybė tarp valstybių, sudariusi su jomis sąjungos sutartį, tai dabar Europos Sąjunga darosi unitarine valstybe, Europos valstybe, juridiniai subtilumai nuo kurios nubyrės vos tik bus priimta ši Konstitucija Europai. Juridiškai nuo šiandien Lietuvos nebėra.

Tačiau deramai juridiškai deklaravus, kad ir referendumai, ir šis Konstitucijos priėmimas yra neteisėti, galima būtų skelbti, jog tauta šių visų sprendimų vykdyti neprivalo, ir pradėti realų pasipriešinimą naujajai okupacijai. Tą ir darau kartu su partija.

Ar aš galėjau tikėtis tokios mano kurtosios valstybės pabaigos? Niekada.

Kas nors kada nors galėtų klausti: kaip tu visa tai atlaikei?

Aš ir pats savęs noriu klausti: kaip aš visa tai dar atlaikau, nepamesdamas proto?

Gal dėl to, kad tikiu, jog ši tikrovė tėra sapnas?

2004 11 12

8.53 Rašydamas apie istoriją, greitai gali jos netekti: tik rašydamas apie gyvenimą, rašai apie istoriją. Rašai ir istoriją.

2004 11 13

10.34. Arvydo Šliogerio publikacija „Atgimime“ pavadinta „Referendumas yra pseudodemokratinė demagogija“, parodo, kaip giliai, kaip esmingai serga Lietuvos dvasia. Juk jeigu vadinantis save šviesuoliu ir ne vieno tokiu pripažįstamas intelektualas visai rimtai siūlo įvesti įvairiausius apribojimus rinkėjams, iš principo nuvertindamas juos iki gyvūno lygio ir netgi eliminuodamas iš visuomenės, o politinio elito leidiniu save laikantis savaitraštis be komentarų spausdina tą rašinį (na, gal komentarai pasirodys vėliau; gal tai yra atsakymas į ankstesnes publikacijas, reikalavusias referendumo Europos Konstitucijai; tačiau anos ir ši publikacijos jokiu būdu nėra lygiavertės žurnalistinio patikimumo požiūriu, ir tai yra esminga: apie referendumo būtinybę pakalbėta fragmentiškai, o apie nebūtinybę – fundamentaliai, pagrindinės temos teise), tai mūsų vidinė krizė į dienos šviesą išplaukia, išsiverčia jau, galima sakyti, opa.

Štai „mąstymų vinis“: „Kiekviena visuomenė turi savo padugnes, savo kvailius, savo asocialius asmenis, turi savo tamsuomenę ir t. t. Iš karto kyla klausimas: ar šita tamsuomenė tikrai gali dalyvauti toje vadinamoje pilietinėje visuomenėje, sąmoningoje politinėje veikloje ar rinkimuose? Negali.“

Ir t. t.

Iš kur kyla ta nuostata? Ji iškyla iš prancūzų revoliucijos „laisvės, lygybės, brolybės“ mechanistinio žmonių sulyginimo atmetinėjimo pozicijos. Tai gerai, apie tai jau seniai laikas mąstyti.

Tačiau Šliogeris tai daro kaip pats nuosekliausias mechanicistas: savo asmeninį santykį su savo broliu ar kaimynu jis ekstrapoliuoja į bendruomenę ir sako: „/.../ mano kaimynas alkoholikas man nėra joks brolis ir aš niekada nesutiksiu, kad jis būtų man lygus“. Ir taškas.

Ir šitaip – per visą publikaciją: aš esu didis, o kas man nepatinka – tas padugnė, vergas, kvailys, alkoholikas, tamsuolis, vargeta; kas patenka į šias kategorijas, tam reikia taikyti apribojimus, pradedant išsilavinimo cenzo įvedimu (nebaigęs vidurinės išvis negali dalyvauti rinkimuose), po to – turto, galiausia – tautybės.

Ar būtų išspręstos problemos, kurios kankina šiuolaikines visuomenes, jei būtų įvesti Šliogerio „patobulinimai“, jis nėra tikras. Tikriausiai – ne, nes ir švietimas yra prastas, ir turtuoliai būna kvaili, nors šis cenzas yra rimčiausias: turtingas – bent jau sugebantis.

O kas iš tų Šliogerio siūlymų išeina realiai, jam nė nerūpi. Jis „mąsto“, nes jis yra mąstymo specialistas. Pripažintas autoritetas. Ne kvailys.

O išeina iš tų mąstymų štai kas: demokratija yra ne visiems, – kas gimė vergas, vergu ir turi būti, nes jam iš prigimties reikalingas tironas. Elito diktatūra yra neišvengiama. Todėl viskas, kas dabar daroma Lietuvoje šia linkme, yra gerai. Lietuvoje dar yra laisvų (t. y. drąsių ir protingų žmonių, – suprask: tokių, kaip jis), todėl yra pilietinės visuomenės pradmenys.

Ką į tai atsakyti?

Viena: ačiū Dievui, kad Lietuvoje dar ne Šliogerio demokratija – tauta išmirs ne taip greitai, kaip jis norėtų.

2004 11 14

9.41. Po to, kai taip avantiūristiškai buvo aprobuota Europos Konstitucija, o visuomenė ir spauda nė nekrustelėjo, tapo aišku, kad mūsų išvietinimo ideologija ir propaganda nugalėjo, ir lietuviai ilgam išmušti iš savęs. Kuo visa tai baigsis, negali pasakyti niekas. Žinoma, jei neleisim sau galvoti apie tai, kas ir taip aišku: jei nerasim kaip pasipriešinti – mūsų per šimtmetį neliks.

Man tos trys dienos, tiksliau – paros, buvo juodos nevilties ruožas. Tačiau reagavau į tautos ir valstybės išdavystę kaip dera piliečiui – pareikšdamas įvykdytos išdavystės atmetimą, Seimo akto nepripažinimą ir pilietinį pasipriešinimą. Kas iš to išeis – visiškai neaišku. Tačiau laikau tai tuo vieninteliu šūviu, kuris turėjo būti iššautas į naujosios okupantų gvardijos gretas.

Kas toliau?

Atsiribojimas nuo išdavikų, aktyviausiuosius paskelbiant pavardėmis? Taip, būtinai. Kad ateinantiesiems nereikėtų knaisiotis analuose ir ieškoti, kas balsavo už okupacinių sąlygų priėmimą, kaip dabar mums reikia ieškoti, kas už okupaciją balsavo 1940 metų Seime.

O toliau?

O toliau, kaip sakoma, klausimus uždavinės pats gyvenimas. Žinau viena: turiu fiziškai konkrečiai priešintis ir šiai okupacijai, ir kur kas nuosekliau, negu priešinausi anai, priešintis su Partizanų sąjūdžio, o ne su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dvasia, ne „žingsnis po žingsnio“, o „nuo šio žingsnio – kitaip“. Vidujai esu visiškai subrendęs dideliems pasikeitimams ir savyje, ir aplink save. Viską ir pradėjau.

15.53. Mūsų žmonės atkakliai nenori sieti kultūros su politika ir ypač – ideologija. O iš tiesų tik ideologija ir suprojektuoja erdvę ir kryptis kultūrai, ir kol ideologija neišsisėmusi, ji eina, vesdama kultūrą, o kultūra žingsniuoja, remdamasi arba neigdama ideologiją. Tas jųdviejų santykis yra politika. Viskas taip paprasta ir taip aišku. Metafiziniam protui. Empiriniam, žinoma, ne. Užtat taip lengva ir Lietuvos kultūrininkams, ir kultūros vartotojams po laisvės nuo politikos vėliava pakišinėti visokias pseudoideologijas ir alinti žmones iš vidaus, jų pačių jėgomis.

Visas šiandieninis Lietuvos kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas yra šito kasdieninio mūsų nuskausminimo, mūsų perdirbimo į betautę vartotojišką visuomenę iliustracija. Klasikinis vaizdelis.

2004 11 15

7.24. Rašytojai yra veikti nedrįstantys politikai. Jeigu jų raštuose nėra netgi politikos – jie yra rašėjai, tekstuotojai, tekstininkai.

2004 11 16

9.56. Gyvenimui einant į pabaigą galiu pasakyti, kad dar vidurinę mokyklą baigiant, kai buvau tąsomas ir man patarinėjo bėgti iš Lietuvos, dienoraštyje įrašyti žodžiai, jog niekur niekada nebėgsiu ir viską, kas įmanoma, darysiu čia ir tik čia, įgyvendinti su kaupu. Niekur ne tik nepabėgau. Viską atlaikiau čia, Lietuvoj. Atkūriau valstybę, tą vienintelį tautos išlikimo garantą. Ne aš ją nuvedžiau į naują priklausomybę, nors ir aš dėl to esu kaltas. Dabar dirbu, dėdamas jos galutinio išsivadavimo pamatus. Ir vėl čia ir tik čia – Lietuvoj. Ir ne tik emigravimo ar dvasinio išsivietinimo prasme esu nuosekliai atsparus. Man neįdomu kitur netgi turistauti, netgi keliauti. Buvo įdomu pačioj jaunystėj. Bet greit pamačiau, kad visur tas pat – visur savas gyvenimas, o manasis – Lietuvoj. Dabar galiu tūkstančius kartų vaikščioti tomis pat vietomis, ir niekada jos nepabosta, galiu kaip į nuostabiausią kelionę traukti į dar nelankytus Lietuvos kampelius, gerti jos spalvas ir garsus ir niekada nepasisotinti. Viskas yra čia ir tik čia.

2004 11 17

9.56. Greitai bėga laikas. Laikas bėga labai greitai. Tačiau kaip besukinėtum tuos abstrakčius laiko bėgimo apibūdinimus, jie lieka jausmo migloje, jei dvasia apskritai yra linkusi įsileisti tą pasakymą kaip dirgiklį, jausmų kėlėją. Užtat visi laiko bėgsmo apibūdinimai tokie: ak, kaip bėga metai!, – Dieve, nejaugi gyvenimas baigiasi?!, – o, koks tas gyvenimas trumpas, ir pan.

Kas kita yra mūsų Nepriklausomybės penkiolikmetis, iš tiesų – keturiolikmetis: keturiolika metų, beveik akimirksnis, o jo nebėr! Ar – be kita ko – ir ne dėl tos priežasties nenorima pripažinti, kad Nepriklausomybė baigta? – per daug trumpai ji truko. Psichologijos šioje vietoje labai daug.

O laikas iš tiesų teka siaubingu greičiu. Kol perskaitau dešimt puslapių, saulė pro mano langą iš priešpiečių pusės persikelia į popiečio pusę – beveik akimirksniu, net gali pamanyti, kaip lango rėmo šešėlis slenka stalu. Vasara šiek tiek sušvelnina tą bėgsmo aiškumą, nes ilgesnė diena, o žiemą ir diena tokia: čia vos prabrėško rytas, žiūrėk, jau užsimerkė vakaras, iš priešpiečio saulė persikėlė į popietį – ir dienos nebėr. Viskas taip konkretu. Tai ne laikas bėga. Tai Žemė siaubingu greičiu sukasi apie Saulę, ir kol trunka vienas apsisukimas, mes skaičiuojam metus, kol trunka apsisukimas aplink save – dieną arba naktį. Bet žmogui labai smagu galvoti apie kažkokį už viso to esantį laiką, – tarsi daiktą, tarsi idėją, kurių neaiškūs kontūrai ir turinys nereikalauja aiškumo ir iš to, savo paties trukmės nenorinčio pripildyti aiškiu savo aplinkos trukmių pajautimu.

2004 11 18

10.58. Trokšti būti išmintingas? Pereik visas mokymosi pakopas ir stadijas, žavėkis ar nekęsk ko nori, tik nesusitapatink su niekuo. Visa tai – tik geresnės ar blogesnės mąstymo technologijos. Mąstymas ir išmintis – ne jose. Išminties siekianti valia turi būti laisva. Tokia laisva, kad laisvės ribas žymėtų tik gyvenimas. Štai kodėl filosofija nėra mąstymas apie negyvenimą, jis visada yra mąstymas apie gyvenimą, ypatingas mąstymas – ne apie tai, kaip gyventi, o kas yra gyvenimas. Gyvenimas laisvėje, jeigu jis yra gyvenimas gyvenimui, vyksta tam tikroje erdvėje, kurią galima būtų pavadinti dora. Dora yra gyvenimo būdas, kartu ir filosofijos vieta. O pati filosofija – tai žmogiškoji valia, tarp sąžinės savyje ir drąsos virš savęs atsakinėjanti į klausimą, kas yra gyvenimas.

2004 11 19

10.26. Patvirtintas Europos Komisijos komisarų korpusas.

Patvirtintas po EK pirmininko padaryto „atsitraukimo“, kai išryškėjo, kad didžiuma Europos Parlamento narių gali balsuoti prieš. Nes pasirodė, kad komisaras nuo Italijos Butiljonė nepalankiai vertina gėjus, pervertina šeimą ir yra prisiekęs katalikas. Prastai pasirodė Latvijos atstovė Ūdrė ir dar vienas kitas kandidatas į komisarus. Lietuvos komisarė Grybauskaitė „ėjo be konkurencijos“.

Sustabdęs tvirtinimo procedūrą, pirmininkas dirbo: pasiekė, kad „prastai pasirodę“ kandidatai į komisarus būtų pakeisti kitais, ir visų pirma nelaimėlis kandidatas katalikas Butiljonė, pasikėsinęs į didžiausią, na, vieną svarbiausių Europos Sąjungos laisvių – galimybę būti netradicinės seksualinės orientacijos.

Per tą „apsivalymo“ laiką Europos šalyse vyko didesnės ar mažesnės diskusijos humanistinės, politinės ir – įnirtingiausiai – lytinės orientacijos klausimais. Pasirodė, kad EP pasmerktasis Butiljonė (įdomu, kad jį labiausiai smerkė Vokietijos socialistai, t. y. šiandieniniai ES komunistai) Italijoje dėl to savo pareiškimo EP susikrovė didelį politinį kapitalą ir tęs karjerą nacionalinėje erdvėje. Išryškėjo taip pat, kad Lietuvos kandidatė į komisares Grybauskaitė – ne tik Rytų kovų menų meistrė, bet ir netradicinės seksualinės orientacijos. Natūralu, kad keltas klausimas: jeigu dėl tos problemos Butiljonė diskriminuotas ir nušalintas, tai gal dėl tos savo savybės Grybauskaitė kelta? Netgi šlovinta? Palikim tai kaip šalutinę temą.

Kur kas įdomesnė ir vertingesnė yra žinia, kodėl buvo nušalinta latvė Ūdrė. Pasirodo, ji euroskeptikė! O tai dar baisiau, negu būtų katalikė ir tradicinės orientacijos kartu sudėjus. Europos Parlamente būti euroskeptiku – ir dar komisaru! Absurdas, ar ne?!

Taigi, europiečių parlamento demokratijos principai ir normos gana kryptingi. Ir griežtai prižiūrimi. Tiek, kad primena valdomos demokratijos modelį.

Ar jis nepanašus į Putino Rytuose sukurtąjį?

Bet ko gi čia stebėtis! Ar gali skirtis socialistinės valstybės, nepriklausomai nuo to, Rytuose jos ar Vakaruose?

17.56. Ką Lietuvos kultūrai bus palikusi Nepriklausomybė?

Filosofijoj – daug gerų vertimų. Tačiau nieko rimtesnio nacionaliniame mąstyme.

Teosofijoj – išpopuliarinta Biblija, ir Senasis, ir Naujasis testamentai. Išleista keletas klasikinių religinės filosofijos tekstų. Aptvarkyta didžiuma bažnyčių. Tačiau Prisikėlimo bažnyčia nebaigta.

Politologijoj – keletas nacionalinių autorių knygų, deja, naikinančių racionalumo sampratas ir skleidžiančių kosmopolitizmą.

Literatūroje – keliolika romanų apie kažką, tik ne apie gyvenimą. Iki epochinio nepakyla nė vienas. Deja. Mūsų dvasia dar pasimetus.

Poezijoje – net ir Geda atkartojo senuosius motyvus, rašė daugiau prozos.

Publicistikos derlius buvo gausiausias, bet simbolinio veikalo nesukūrėm ir čia.

Teatras buvo aktyviausias, tačiau destrukcinis. O taip, čia mes parodėm pasauliui: griauti mes mokam!

Dailė beveik ištisai išvirto įvairiomis akcijomis – dominavo Šiuolaikinio meno centras, ko gero, galįs būti mūsų viso kultūrinio gyvenimo destruktyvumo simboliu. Taip.

Muzika – arba kitašaliai atlikėjai, arba popsas, be kita ko – angliškai.

Visam dvasios gyvenimui dominavo politizuotos ir supopsintos televizijos.

Laikraščiai ir žurnalai buvo nustumti į palaukes, bet ir ten krūvomis gulė visokie geltonosios literatūros leidiniai ir leidinėliai.

Negalima būtų pasakyti, kad suaktyvėjo ar ūgtelėjo liaudies menas: jis skendėjo ūkio griuvenose, žudynėse ir skurde. Tik Nepriklausomybės pabaigoj tautiniai pasidainavimai išsiveržė į televiziją, buvo bandyti nužudyt, bet išsilaikė.

Pastatyta keliasdešimt paminklų. Irgi ne simbolių lygio. Nebent Kančiai Antakalnio kapinėse.

Iškilo keletas masinio stiliaus aukštybinių pastatų Vilniuje. Dominavo prekybos centrai. Čia, aišku, iki cinizmo simbolio išaugo „Akropolis“.

Buvo negailestingai naikinamas paveldas.

Ar iki simbolio pakils atstatytieji Valdovų rūmai? Galbūt. Bet jie bus netilpę į Nepriklausomybę. Kaip ir Prisikėlimo bažnyčia.

Lietuva bus davusi pasaulio paveldo sąrašui keletą objektų – Vilniaus senamiestį, kryždirbystę, Kryžių kalną, Kuršių neriją, gal dar ką. Bet Vilniaus senamiesčio taip ir nesugebėjom išsaugoti.

2004 11 20

10.24. PEIZAŽAI. VI. Paryčiu, apie penktą valandą, visas senamiestis skamba nuo girtų dainų. Ne skamba, greičiau virpa. Nes tos girtos dainos nėra dainos – tai greičiau staugimas, gal net staugsmas ir bliovimas kartu. Tai taip akivaizdžiai piktybiška, kad net prie ambasadų (jų čia keletas – Švedijos, Turkijos, Italijos, Austrijos) budintys policininkai turėtų imtis tvarkymo. Ne. Bliaunantis ir staugiantis būrys eina ir nueina Didžiąja gatve Aušros vartų link ir ten dar ilgai girdisi kažkokie agresyvūs garsiniai fragmentai. Taip ir gyvenam. Senamiesty. Vilniuj. Sostinėj. Savo politinio ir dvasinio gyvenimo centre. Kaip nuošaliausiam kaime.

2004 11 21

8.26. Pradedu suprasti, kodėl dirbantieji nerašo arba rašo fragmentus ir visai ne apie tai, ką dirba: ir darbas ką nors veikiant (netgi jei tai yra biznis), ir rašymas yra skirtingi gyvenimo būdai. Kai į rašytojo gyvenimą įsiveržia įvykiai, reikalaudami reaguoti veiksmais, rašymas nutrūksta, atsiranda duobė: tada rašytojas „gyvena“, o rašo tik po to. Štai kodėl rašytojui reikalinga visuomeninė rimtis arba bent jau toks visuomenės neramumas, kuris iš rašytojo nereikalauja jo asmeninio dalyvavimo.

2004 11 22

9.50. Ir vis dėlto atsidūrus šiapus Europos Sąjungos sienų Lietuvoje pakankamai greitai vyksta keisti pokyčiai – tarsi sugrįžus namo ir apsidairius vėl išvystant save patį. Kelionėj nebuvo kada apie save pagalvoti: reikėjo priimti išorę, orientuotis, spręsti visų pirma už save, tad spręsti apie save nebuvo kada – sprendė kiti, ar tu, jų akimis, ir teisingai eini, ir pakankamai tinkamas...

Dabar būrelis viename ruime. Kai kas – iš senųjų bendrabūvių, kai kas – iš naujų, bet visi viename name. Toks pažįstamas jausmas... Vėl uždaryti!

Ir ką gi: kai kurios partijos, iki tolei kalbėjusios apie atvirą liberalią visuomenę, ima kalbėti apie atvirą nacionalinę bendruomenę; kai kurie žurnalistai, iki tolei suokę apie grįžimo namo („ėjimo“ arba „grįžimo Europon“) gėrį, dabar deklaruoja, kad reikia į viską pabandyt pažiūrėti su humoru ar bent ironija; kai kurie dailininkai, kartu su kitais taikęsi prie kūrybos parduodamumo standartų, dabar ima tyčiotis iš to su gana aiškiomis aliuzijomis į buvusius namus „ne Europoj“ (tema “Mūsų adresas – ne namas ir ne gatvė, mūsų adresas – prekybos centras“). Ir t. t., ir pan. Rimtesnio proto mąstytojai savo bičiuliams filosofams ir rodo, ir sako, kad trankymasis po pasaulio universitetus mintį nebūtinai pagilina, net priešingai – o Lietuvoj yra pagalbininkų, kurie padėtų susikaupti prie vienos kokios prasmingos idėjos (Alvydo Jokubaičio laiškas-recenzija Leonidui Donskiui). Įvairiems institutams ir toliau mintant iš žydų holokausto arba panašios „globalios“ tematikos, Mokslų akademijos biblioteka ima ir išleidžia išsamią labai jau „neprekinio“ Vinco Kudirkos bibliografiją – įvadą į šio nepriklausomybininko mokslinę biografiją. Beveik galima neabejoti, kad netrukus išgirsim kažkokius apsisprendimus dėl tikrinių vardų rašybos Lietuvoje. Tų faktų faktelių, kurie rodo visuomeninės atmosferos keitimąsi, ir šiandien galima pririnkti žymiai daugiau, ir dar daugiau jų rasis ateityje.

Ar tai reiškia, kad, nesakydami to garsiai (kaip buvo įprasta ir anais laikais), mes tyliai sau pripažįstam vėl gyveną okupacijoje?

2004 11 23

10.39 Europos Sąjungos pareiškimas apie būtinybę kurti savas karines pajėgas yra visų pirma nuosprendis JAV (konkrečiai paliudijama, kad nebetikima jų perspektyva ir ieškoma naujo Vakarų civilizacijos gynimo aljanso centro), o antra – galutinis Europos Sąjungos kaip vieningos valstybės modelio įtvirtinimas. Himnas, vėliava, konstitucinės teisės subjekto statusas, teritorija, kariuomenė, biudžetas, užsienio politika – ar tai ne valstybės atributai? Prezidentas, parlamentas, vyriausybė – kas tai, ne atskiros valstybės valdžia? Dar žaidžia į Sąjungą įėjusios valstybės savo prezidentais, premjerais, parlamentais, bet tai dar baisiau, šis žaidimas: savarankiškumo simboliai sutapatinami su nelaisve, ir kokius tąsyk reiks kelti simbolius, kai reikės iš naujo vaduotis? TSRS bent buvo uždraudusi nacionalinę Lietuvos (Latvijos, Estijos) vėliavą, himną, tad buvo ką kelti kaip prarastą savastį, o dabar, naujojo išsivadavimo laikui atėjus, ir to nebebus! Neįtikėtino klastingumo pinklės nuleistos ant mūsų galvų! Vakarų komunistai savo protą praturtino azijatiškąja Rytų komunistų klasta, net patys nebesivadina komunistais, tik socialdemokratais, socialistais ir net liberalais. Ši buvusios partinės sistemos mimikrija yra irgi vienas iš azijatinio gudravimo būdų įtvirtinti globalinei manipuliacijai valstybėmis ir tautomis. Marksizmas viešpatauja pasauly. Karlas Marksas gali mus stebėti plačiai šypsodamasis.

2004 11 24

10.10. O! Koks mielas galėjo pasirodyti naujasis TSKP generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas savo Vakarų kolegoms vadams ir vadukams! Taigi, jis nesuprato, ką daro: vedė Sojūzą tiesiai į vakariečių rankas! Jiems buvo labai aišku, kad viešumas – tai laisvė žodžiuose, o laisvė žodžiuose yra laisvės veiksmuose šauklys, pranašas. Kas yra laisvė veiksme? Laisvė veiksme – tai laisvė ne tik kalbėti, tai laisvė turėti, laisvė turėti ne tik žodžius, bet ir daiktus. Laisvė – tai turtas. Gorbačiovas gal ir tikėjosi tą turtinę laisvę apriboti tautiniame lygmenyje, kaip tai sugebėjo padaryti Kinija. Tačiau kad tai būtų galėję būti, Tarybų Sąjunga būtų turėjusi turėti Kinijos dvasią – kolektyvistinę ir disciplinuotą. Ir partija būti neperpuvusi. Russkaja duša skleidėsi valdoma tiek, kiek yra valdoma Černobylio katastrofa. Suprantama, kad bendruomenės, kurios galėjo toje situacijoje kalbėtis tarpusavy su bendra valia, jau buvo stiprios kaip kolektyviniai subjektai, o tos, kurios dar turėjo ir proto, galėjo tapti rimtais veiklos subjektais. Lietuva pasirodė esanti būtent tokia. Tačiau dabar galima suprasti, kokią paramą ji tegalėjo gauti iš Vakarų, kurie vietoj Rusijos nenorėjo turėti Černobylio, kurie bevelijo valdomą demokratiją Rusijos imperijoje, negu Vilsono pasaulyje!

Deja! Tie, kurie Vakaruose buvo ne valdžioje, susiorientavo greičiau nei tie, kurie buvo valdžioje, ir dabar turi priešingą Antrojo pasaulinio karo pasekmėms pasaulį – Rusiją be Vidurio Europos ir kolonijinės sistemos už Europos ribų.

Ir pasiekta tai, leidus viešumui su visom iš to išplaukiančiom pasekmėm toliau plėtotis buvusiose Rusijos priklausomybės šalyse: turtas labai greitai perėmė jo pertroškusias buvusių komunistinių šalių žmonių sielas ir, jas atomizavęs ir uždaręs į socialinius ir ideologinius rezervatus bei kitas sistemas, gražiai jomis manipuliuoja, kurdamas valdomą demokratiją Vakaruose ir demokratinę autokratiją Rytuose – tai, ko norėta iš Rusijos pačioj pradžioj, kaip minimumo, bet pasiėmus už kantrybę maksimumą – anksčiau Rusijos valdytas teritorijas, ir dabar dar gravituojančias pagal turto trokštančios dvasios slinktis.

Niekas taip tobulai nevaldo laisvės, kaip turtas. Niekas.

12.22. Algirdas Brazauskas vakar Seime apkaltintas dviveidiškumu, nuoširdžiai ir pirmąsyk taip aiškiai iš sielos gelmių įsižeidęs, pasakė labai svarbius žodžius: aš visada elgiausi pagal besiklostančią situaciją, atsižvelgdamas į ją, o ne kokius nors išsigalvojimus, ir buvau jums matomas visas ir visada.

Tikrai. Jis visada buvo situacijos žmogus. Bet situacijas kurdavo Landsbergis su savo kompanija. Landsbergio kompanijos „išsigalvojimas“ buvo Nepriklausomybė, o Brazausko tikslas buvo rasti Lietuvai realų buvimą toje naujojoje situacijoje.

Tačiau kai Landsbergis Nepriklausomybę sutapatino su pabėgimu iš Rusijos priklausomybės ir nusėdimu į Europos priklausomybę, jis „kompaniją“ išdavė ir pats pasidarė situacijos žmogus, iš esmės susitapatindamas su Brazausku. O kad kuo nors vis dėlto skirtųsi nuo Algirdo Mykolo, stipriau akcentavo Rusijos grėsmę – netgi tada, kai ji iš esmės išnyko.

Mano nelaimė buvo ta, kad Nepriklausomybės idėja man visada buvo reali Lietuvos nepriklausomybė – Lietuva kaip tarptautinės teisės subjektas su savo teritorija, teise, valdžia, politika, tauta, ideologija ir visais valstybingumo atributais. Aš niekada nemaniau, kad kokia nors buvusi ar esama ar būsima sąjunga galėtų uzurpuoti mūsų tautos suverenines galias ir nacionalinę valstybę paversti pseudotikrove. Štai kodėl aš nebesusitapatinau su situacija tada, kai ES pareikalavo mūsų žemės pardavimo, bendros su Vakarų Europa pilietybės, galų gale Europos Konstitucijos kaip aukščiausiojo mums įstatymo.

Algirdas Mykolas sutiko ir su tuo Vytauto primestu ir Algirdo Mykolo rankomis atliktu Lietuvos sunaikinimu, Romualdui pamažu tampant politinių paraščių figūra.

Ar tai ir yra istorijos teisingumas? Nežinau.

Žinau, kad Nepriklausomybės idėja man ir šiandien tokia pat reali, kad aš už ją kaunuos ir kausiuos netgi tada, kai manęs nebebus, tada dar labiau, negu šiandien, nesusitapatindamas su jokia situacija.

14.38. Europos Konstitucijos pamatan padėtos vadinamosios žmogaus teisės. Jos nenumato jokio kultūrinio žmogaus turinio – nei tikėjimo, nei tautybės, nei nacionalinės pilietybės. Šiandien panaikinti Europos Sąjungon įėjusių šalių nacionalines pilietybes būtų pernelyg įžūlus žingsnis. Tačiau jis nėra negalimas ateityje, nes numatytas Europos piliečio statusas, kuris bus lemiantis už nacionalinių bendruomenių etninių ir teritorinių ribų. Europos pilietybė nacionalines pilietybes eliminuoja jau dabar, suvesdama europinį gyvenimą į žmogaus teisių nustatomas normas ir ribas ir jas jau šiandien nukultūrindama atskirų Europos tautų kultūrų prasme bei „kultūrindama“ vieningos Europos tautos prasme. Visai kaip buvusioje Tarybų Sąjungoje, kūrusioje tarybinį žmogų.

Kova dėl nacionalinės kultūros vėl tampa tautų gelbėjimosi svarbiausia forma.

2004 11 25

9.58. Sunku bus mums susitelkti nacionalinės kultūros kūrimui. Individualizmas sprogdina visas buvusias formas. Mąstymo realizmas, metodu tepripažįstąs analogiją (kopijavimas, net plagijavimas), transplantuoja tokius svetimybių inkliuzus ir tokiu lygiu, kad šiandieninę kultūrą gali pavadinti nebent eklektika. Kūrybos prekeiviškumas netgi tuos eklektizmo pavidalus kreipia ne tautos gyvybinių interesų atstovavimui, o finansuotojų planams gausinti, kas dažniausiai su nacionaliniu gyvenimu neturi nieko bendro.

Svarbiausia – ne tik senoji ar vidurinioji karta suniokota. Jaunieji perdirbti taip, kad agresyviai atmetinėja bet kokias nacionalumo ne tik formas, bet ir sugestijas. Jų intelektą ryškiausiai demonstruoja vadinamosios internetinės diskusijos, apibūdintinos ne kaip pateiktų temų ir problemų aptarinėjimas, o kaip išpuolių prieš temos ir problemos autorių arba mūšių tarpusavy rinkiniai. Kalbų tonas grubus ir ciniškas, vertybių ar principų beveik nerasi, ir visa, kas rūpi internautams – tai išlieti savo juodą sielą. Vienas kitas šviesus protas atrodo kaip drugelis srutų statinėje. Deja, būtent toks mentalitetas šiandien yra mūsų kultūros gelmenys.

2004 11 26

10.28. Niekas iš Lietuvos istorikų dar nėra pažiūrėjęs į Lietuvos istoriją Rusijos kariuomenės buvojimo joje aspektu. O tai labai įdomus ir labai reikšmingas mūsų ateičiai aspektas.

Rusijos kariuomenė į Lietuvą (pagal Savitarpio pagalbos sutartį; ir formaliu požiūriu nesvarbu, kokiomis sąlygomis ji buvo pasirašyta) įžengia 1939 m. spalio 10 d. Taip be šūvio prasideda Lietuvos karas su Rusija. Svetimos kariuomenės buvimas valstybės teritorijoje yra aneksijos aktas, kad ir kaip jis būtų juridiškai „legalizuotas“. Taip, ginkluotas pasipriešinimas tuo metu beveik neįmanomas. Bet jis darosi beveik neišvengiamas, kai paskelbiama okupacija – valstybingumo panaikinimas ir karinis tokios padėties užtvirtinimas. Tačiau Lietuva ir tada neiššauna nė vieno šūvio. Jeigu tarp Vokietijos ir Prancūzijos Antrojo pasaulinio karo pradžioje vyksta „keistas karas“ (paprasčiausiai nekariaujama, nors karas ir paskelbtas), tai tarp Lietuvos ir Rusijos užsimezga „labai keistas karas“. Per visą Antrąjį pasaulinį Lietuva nekariauja nei su Rusija, nei su Vokietija, ir vienos, ir kitos valstybės pusėje kariauja tik lietuviai, t. y. žmonės, stoję tų valstybių pusėsna kaip iš tautos gelmių iškylančios iniciatyvos. Tačiau 1945–1953 metais Partizanų karas yra jau tautos karas už save pačią. Tai manifestuoja partizanų 1949 metais skelbiamas valstybingumo atkūrimas. Kova palaiminama. Bet ji yra tikras sukilimas – ir ginkluotas, ir politinis, – sukilimas prieš okupantus, apsivainikavęs mūsų dar visai neįvertinta galia: valstybingumo galia.

1988–1990 metų judėjimas, išvedęs į parlamentinį valstybės atkūrimo kelią, buvo partizaninio karo atkartojimas atbuline tvarka: pirma valstybės politinis atkūrimas, o paskui jau dorojimasis su okupacine kariuomene ir vidinėmis, ir išorinėmis pajėgomis. Taip, griežtos ribos nebuvo: jau nuo 1988 metų vyko pasipriešinimas okupacinei kariuomenei, bet nuo juridinio mūsų nepriklausomybės deklaravimo pradžios klausimas pervestas į tarptautinių derybų lygmenį dėl okupacinės kariuomenės pasitraukimo, kol ji 1991 m. sausio 13 d. demaskavo save pasaulio akyse ir sukūrė savęs išvesdinimo opiniją. Nuo tada Maskva jau leidžiasi į derybas su Lietuva, kol 1992 m. rugsėjo 8 d. Maskvoje pasirašytas Rusijos kariuomenės išvedimo iki 1993 m. rugpjūčio 30 d. grafikas. Politinė sutartis, kuri buvo parengta Derybų delegacijų ir pateikta kartu su paketu dokumentų, pasirašyta nebuvo.

Nepaskelbto okupacinio karo pradžia buvo juridiškai neįforminta ir kaip okupacijos pabaiga. Labai keistas Lietuvos ir Rusijos karas nepaskelbtas prasidėjo, nepaskelbtas ir baigėsi. Nebuvo oficialios karo pradžios, nebuvo ir oficialios – Taikos sutarties statusu – karo pabaigos.

Beje, lygiai taip pat baigėsi ir 1918–1920 metų Lietuvos karas su Lenkija: klastingas okupacinis Lenkijos išpuolis ir Vilniaus aneksija, o po to – ir okupacija, 1994 m. spalio 13 d. Lietuvos Seime ratifikuojant keistą dvišalę tarpvalstybinę 1994 m. kovo 18 d. Varšuvoje parafuotą sutartį su Lenkija „Dėl draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo“.

2004 11 27

17.07. Mūsų politinė kultūra be paniekos kitaip mąstančiam, kitai nuomonei atstovaujančiam dar negali tverti.

Ką tik pasirodžiusioje „Literato“ ir „Politiko“ pokalbių knygoje „Politiko duona“, kur S. Krivickas kalbina E. Gentvilą, pastarasis, kalbėdamas Liberalų ir Centro partijų susijungimo peripetijas, kalba šitaip:

„LITERATAS: Teko girdėti, kad jis (t. y. Ozolas) pabandė kurti savo atskirą partiją ir kviesti į ją buvusius Centro sąjungos narius.

POLITIKAS: Nepavyko. Kaip matome, Ozolas lieka politikos marginalas, nors yra ėjęs pirmose Sąjūdžio kūrėjų gretose, dešimtį metų dirbęs Vyriausybėje ir Seime.“ (p. 172)

Kitoje vietoje (p.175) jis sako: „Vieta partijos vadovybėje man nėra pats svarbiausias dalykas, kaip Rolandui Paksui.“ Iš kur jis žino, kas svarbiausia Rolandui Paksui? Net jei ir žinotų, ar ne geriau kalbėti tik už save?

Kas dėl manęs, tai aš ne „savo atskirą partiją bandžiau kurti“, o atkūriau Centro partiją, kuri kolei kas nėra labai gausi, bet su aiškia ideologija ir daugiausia iš jaunų tvirtų žmonių. Visi kiti epitetai yra garbingam politikui visiškai netinkantis šnekėjimas. O po tų „Politiko“ žodžių pasakyta „Literato“ pastaba „Politika – kaprizinga dama, nežinia, kada atsuks veidą, o kada – nugarą“ visą knygą–dialogą apibūdina greičiau kaip politinius plepalus, negu prasmingą tekstą.

17.36. Mes maitinam kitas tautas. Maitinam ne duona, pienu, mėsa (nors ir jais, nes tie, kurie nori dirbti, moka visa tai pagaminti), maitinam savimi. Ištisos mūsų tautos klasės ir socialinės grupės nusprūdo į kitas – lenkų, vokiečių, rusų, amerikiečių kultūras, galybė gabiausių sielų ir šviesiausių protų persikėlė į kitus kraštus ir tapo kitų kultūrų klasikais. Kodėl taip? Ar ne todėl, kad niekada nemokėjom gyventi kartu ir drauge kautis už bendrą mūsų galią? Kada ir kodėl nulūžo mūsų valstybingumo dvasia?

Visko pradžia yra unijos su Lenkija. Lietuviams kaip individualistams katalikybė nebuvo jų religija. O būtent šito politiškai reikalavo unija. Tapdami katalikais, lietuvių didžiūnai tapdavo kito valstybingumo žmonėmis arba pergyvendavo dvasinę dramą ir traumas. Taip ir vyko tos aukštųjų sluoksnių nuošliaužos į lenkybę. Katalikybė kaip nacionalinė religija įsitvirtino tik žemuosiuose sluoksniuose, ir kol iš jos iškilo nacionalinė aukštuomenė, turėjo praeiti pora trejetas amžių.

Tačiau ir nacionalinėje Lietuvoje individualizmas kiša koją bendruomeniškumui, ir jeigu tik iš jo išmušamas patriotizmas, lietuviai vėl byra po pasaulį, pamiršę savo valstybę kaip prietarus, simbolius, idealistines miglas ir visą kitą nekonkretumą. Valstybingumas yra įmanomas tik kaip ilgaamžė apšviestos, sukultūrintos, išmanančios ir gyventi norinčios tautos dvasinė tradicija, kuriai geriausiai atstovauja vyriška, t. y. drąsi – valinga ir protinga – aukštuomenė, renkanti į save visas geriausias, gabiausias tautos pajėgas iš visų sluoksnių.

2004 11 28

10.43. Brazauskas tampa klasiku. Kalbėdamas Seime apie reagavimą į įvykius Ukrainoje, jis pasakė: ko mums skubėti, Europos Sąjunga irgi nesuformulavo savo pozicijos, esam Europos Sąjungos nariai, kai Briuselis nutars pareikšti poziciją, mes ją paremsim (cituoju iš atminties).

Adamkus, Vykė-Freiberga ir Riuitelis, susitikę Vilniuje pasitarti dėl Putino kvietimo dalyvauti gegužės 9-osios minėjime Maskvoje, savo poziciją Ukrainos klausimu irgi sutapatino su Europos Sąjungos pozicija ir paskui kartojo: mes – kaip Europos Sąjunga.

Šitaip štai suverenumas ir dingsta.

2004 11 29

9.45. Taip, kažkas tikrai kinta Lietuvoj. Nesitikėjau, kad televizijoje tai padarys Mildažytė, beveik klasikine popso žiūrėtojams priimtina forma pasakiusi, kad laikas mums grįžti į gyvenimą ir nustoti giedojus himnus ir giesmes griovimui ir mirčiai.

Ką ji padarė? Iš pirmo žvilgsnio – nieko ypatingo. Susitarusi su savo kolegomis programų vedėjais atrinko po tris žmones iš būrio anksčiau pristatytų įvairiausio likimo ir darbų žmonių, pristatė juos televizijos arenoje, tuos pristatymus permušdama moterų ansambliuko dainomis – ir išėjo toks pasakojimas apie šiandieninę Lietuvą, kad galima tik krūpčioti: tikra (likimai – likimai ne pasiduodant, o už gyvenimą kovojant – neišgalvoti, iškentėti asmeniškai ir konkrečiai: vienas išoperuotas iki liekanos liemeniu ir viena pusranke, kita išprievartauta ir vaikelį nešiojanti, trečia invalidė savo verslą varanti ir kitiems darbo duodanti, dar kiti – savigynos būrį sukūrę ar kultūros centrą įsirengę, vėžį gydantys ar narkomanus slaugantys), gražu (kalbų – minimumai, jokių savo bėdų komentavimų, tik gyvenimo džiaugsmo liudijimai, geras muzikinis fonas ir apskritai nuostabi geranoriškumo, tarsi vienos šeimos dvasia) ir prasminga (valdžios žmonių esama, bet jie sėdi kaip žiūrovai, į juos jokių kreipinių, tarsi sakant: galim gyventi ir be jūsų, tik netrukdykit, savo sprendimais mūsų nežudykit, jeigu nieko kito, nieko geresnio nesugebėsit).

Viskas taip vykusiai sustatyta į vietas, kad ir televizinio meistriškumo požiūriu tai yra etalonas. Dainuoja „Bobų vasaros“ansamblis, dainuoja po kiekvieno šviesuolių pristatymo, tačiau dainavimas tik palydi pristatomus žmones, yra tik fonas, nors ir pats išraiškingai gyvenimiškas: viena dainininkių jau tiek nėščia, kad nepaslėpsi, o ji ir neslepia, tarsi sakytų: o ką? Nesako, dainuoja, – tai irgi gyvenimas čia, vietoj: nes negi jai lengva? Pradžioj ir pabaigoj dainininkes keičia mažos mergaitės, kurios šoka nesudėtingas choreografines kompozicijas, tačiau kai žinai, kad tos mergytės kurčios, ne vienam sunku susilaikyti, kad viduj viskas neapsiverstų. Dainos italų, tačiau dainuojamos jos lietuvių kalba, vedėja pasako ir lietuviškų tekstų autorę – viskas savo vietoj. Kai visos televizijos pilnos angliško kliegimo, lietuviškas tekstas čia beveik manifestuoja: mes vis dėlto dar esam, dar galim kai ką suprasti. O kai pabaigoj viena daina dainuojama itališkai, tai jau yra nebe tik kultūros, bet ir diplomatijos ženklas. Laidos „Daugiau šviesos“ vedėja Edita Mildažytė žino, ką daro.

Siūlyčiau jai kada nors balotiruotis į Lietuvos Prezidentus.

2004 11 30

Pereitais metais Prezidento R. Pakso dekretais buvo atleisti trys teisėjai, akivaizdžiai talkininkavę kontrabandininkui Karaliui, giminystės ryšiais susijusiam su vienu iš teisėjų. Tada teisėjai buvo tiesiog pašalinti iš pareigų, byla įgijo nemenką rezonansą ir Prezidentūros skandale figūravo kaip viena nepasitenkinimą Prezidentu inspiravusių aplinkybių. Jau tada trijų teisėjų bylos turėjo būti sujungtos į vieną ir perkvalifikuotos į organizuoto nusikalstamumo bylų kategoriją. Tačiau šiaip jau ranką prieš teisėjų klaną išdrįsusiam pakelti Prezidentui tokia operacija, atrodo, pasirodė per drąsi – teisėjai buvo atleisti kaip atskirus nusikaltimus padarę ir teisėjų vardą diskreditavę pareigūnai.

Ir ką gi?

Ir štai kas: jie sprendimus dėl atleidimo apskundė. Prokuratūra, iškėlusi baudžiamąsias bylas, pralaimėjo: įrodyti jų nusikaltimus pritrūko argumentų. Ko gero, jie bus atstatyti į darbą. Teisėjai triumfuoja.

O Prezidentas nušalintas visiems laikams netekęs teisės užimti bet kokio su priesaika susijusio posto