Gruodis Spausdinti
2004
Parašė Romualdas Ozolas   
Penktadienis, 31 Gruodis 2004 23:10

2004 12 01

14.54. Vyksta elektroninės plokštelės „Įdomioji Lietuvos istorija“ pristatymas visuomenei. Susirenka nedaug žmonių, tačiau ne pakeleivių. Autorius pusantros valandos aiškina savo tvarinio tikslus, pobūdį, techninius ypatumus, demonstruoja turinį, jo dėstymo stilistiką. Dar valandą žmonės uždavinėja klausimus – įdomu, svarbu, sava.

Kitą dieną vienas dalyvių sako: parėjau namo atgavęs valstybę. Jau, rodėsi, jos visai nebėra. Ne, pasirodo, yra. Tik keistoj vietoj – kažkur po valdžia, visuomenėj, ir tai ne visoj, kažkokioj uždaroj erdvėj, supamoj priešiškos aplinkos. Tarsi bunkery.

Jis teisus: mes, kalbantys apie valstybę, bandantys parodyti valdžios melą ir kolaborantišką veiklą, esam taip izoliuoti ir blokuojami valdžios institucijų, imituojančių valstybę, kad tarpais jauti tikrą apsuptį, kaip partizanai bunkery, per mišką šuruojant stribams ir smaigstant žemę šampolais, kuriuos, jeigu nenori išsiduoti, turi sulaikyti smingančius, pakišdamas savo delną.

2004 12 02

8.58. Premjero ginčai su teisininkais, atsakingas jis už kiekvieną ministrą, ar ne, kaip niekas kita aiškiai parodo: bendro gyvenimo nėra. Visi kolektyvai sugriauti. Valstybės seniai nebėra. Vyriausybių seniai nebėra. Liko tik valdininkija, savo institucijose užsidariusi kaip tvirtovėse (ten irgi vyksta skilinėjimai) ir, gyvendama iš joms skiriamo biudžeto, vaidina valstybinę veiklą, kurios irgi tik skutai.

2004 12 03

10.57. Totalitarinis režimas nuo demokratinio kultūroje skiriasi tuo, kad totalitarizme apie asmenis rašyti galima tik pagal nomenklatūrinį sąrašą: visų pirma vadą, paskui žemesnio rango vadukus, galiausiai – režimui nusipelniusius asmenis; demokratijoje galima rašyti apie visus, netgi poemą apie save patį, ir, išleidus knyga, filmu ar elektronine laikmena, be didesnių problemų išplatinti. Taip per Nepriklausomybės metus kai kurie autoriai aprašė save, savo šeimą, atskiras knygas išleido apie tėvus, brolius ir seseris, kitaip tariant, be paminklų kapinėse padarė paminklus knygomis. Gerai tai ar blogai? Tiesiog: tai – demokratija knygų leidyboje.

2004 12 04

Ukrainos skaldymas, į kurį vis aktyviau įsijungia abi pusės (Lužkovas iš Maskvos su savo vizitais į Donbasą ir Bžezinskis, dalyvaujantis uždarojoje Vilniaus konferencijoje), akivaizdžiausiai parodo, kokiu laipsniu Rytai ir Vakarai suinteresuoti naujuoju pasaulio persidalijimu netgi šiuo, visai krikščioniškajai civilizacijai tokiu sunkiu ir vienijimosi reikalaujančiu Civilizacijų karo pradžios metu. Negali jie nesigrumti, nes ir Rytai, ir Vakarai turi būti atstovaujami vienos tautos, tautos–simbolio, ir Vakarų simbolis yra vokiečiai, o Rytų – rusai, ir jeigu jie susilpnės vienas kurio nors kito atžvilgiu, jie praras savo simbolio reikšmę. Grumtynių taika – štai kas apibūdintų Rytų ir Vakarų vienybę subalansuotame Šiaurės pusrutulyje, kuris vienintelis tebūtų pajėgus atsilaikyti prieš arabų, kinų ir negrų Pietų pusrutulyje kolei kas atskirai metamus mums iššūkius.

Ar tokiame pasaulyje yra įmanomos Jungtinės Tautos?

2004 12 05

10.44. Atsakydama į ultimatyvius Maskvos reikalavimus atvykti į jų Didžiojo tėvynės karo metinių minėjimą, Lietuva turėtų nedviprasmiškai pareikšti, kad ji gali atvykti į tas iškilmes tiktai kaip į šiandien jai draugiškos šalies mums pragaištingo karo minėjimo metines. Šia prasme jokių problemų. Tačiau Maskva turi prieš tai pripažinti, kad Lietuvai karas prasidėjo 1939 m. spalio 10 d., kai į Lietuvą įžengė pirmieji rusų kariuomenės daliniai, o baigėsi 1993 m. rugpjūčio 31 d., kai paskutinis rusų kareivis apleido Lietuvos teritoriją. Jie čia atėjo nepaskelbę karo, nepasirašę taikos sutarties ir išėjo. Mes nekariavom ginklu, bet atlaikėm okupaciją savo dvasine galia, žinoma, dar daugiau netekdami, negu būtume pasipriešinę ginklu. Daugiau to nebebus.

11.47. Tie Lietuvos piliečiai, kurie pagal savo galias ir jiems prieinamus būdus įspėja apie Rusijos skverbimąsi Lietuvon įvairiais moderniais ir tradiciniais būdais, yra visiškai teisūs: mes pernelyg lengvabūdiškai ignoruojam Rusijos pavojų. (Čia pat būtina pridurti, kad visiškai nekreipiam dėmesio ir į Vokietijos bei Lenkijos pavojų.) Lietuva bene labiausiai iš visos Europos priklausoma nuo Rusijos energetikos, visų pirma – dujų, po to – naftos. Rusų yra kontroliuojama ir aprūpinama dujų pristatymo sistema. Rusų naudojama naftos perdirbimo gamykla be rusų naftos – tik surūdijusio metalo krūva. Rusų transporto srautai Baltijos ir Vakarų greitkelių link, nekalbant apie Karaliaučiaus eksklavo aprūpinimą visų rūšių transportais, yra reikšmingi. Prekių srautai, dabar jau mažesni į Rytus, negu į Vakarus, vis tiek yra žymi mūsų prekių apyvartos dalis. Ką kalbėti apie kultūrinius saitus bei dvasines simpatijas (rusiškos dainos, o ypač – nepamainomieji rusiški keiksmažodžiai!)! Pastaruoju metu Rusija įžūliai veržiasi mūsų eterin su savo televizijos laidomis, kurios, beje, ne vienu atveju yra profesionalesnės už nacionalines (ypač mūsų komercines) programas. Jokio valstybinio šių ryšių reguliavimo, viskas palikta savieigai ir savikontrolei, tarsi tai būtų šiaip kokių materialinių vertybių mainai.

2004 12 06

10.26. Jeigu reiktų atsakyti tiesiai ir šviesiai, kokiu tikslu yra kuriama Europos Sąjunga – kas galėtų atsakyti? O kūrėjai tai juk čia pat! Paklausti galim!

Kai po karo pradėta tverti visokios ekonominio pobūdžio bendrijos, buvo aišku: Vakarų Europai reikia atsilaikyti prieš Rytų Europą (Rusiją), ir ką galima padaryti – tai tuoj pat, nedelsiant, kurti ekonomikos socializmą ir čia, Vakaruose, bandant pagal tai reguliuoti visus Vakarų šalių juridinius ir politinius santykius. Iki Rusijos imperijos žlugimo ta kryptimi nueita labai toli. Ir pajusta, kad situacija iš esmės pasikeitė: kad dabar gali pulti nebe Rusija, o Vakarai. Logiškai: Europos Sąjungos kaip vieningos valstybės kūrimo koncepcija yra Rusijos imperijos recepcija į Vakarus? To niekas nenori pripažinti, tačiau padėties tai nekeičia. Einant iki galo, turėtume pasakyti štai ką: kaip ir TSRS, sukurta klaidingu tikslu ir klaidingu būdu, taip ir ES, kuriama kopijuojant Rusijos patirtį, tik transformuojant ją į reguliuojamos demokratijos (arba finansinio totalitarizmo) modelį, yra ydinga iš principo ir pačiuose savo pamatuose, todėl – pasmerkta.

12.33. Jeigu norime iš esmės naujai spręsti lietuvių tautos išlikimo ir įsitvirtinimo būsimojo pasaulio gyvybingųjų tautų tarpe klausimą, turime nedelsiant išspręsti lietuvių už Lietuvos ribų dvigubos pilietybės klausimą, suteikdami lietuviams už Lietuvos ribų laisvo sugrįžimo į Lietuvą teises ir konkrečias galimybes. Jeigu sakome, kad pasaulis atviras, tai tegul jis būna atviras ne tik realiai, bet ir konkrečiai. Tuo klausimu neatidėliojant surengtinas referendumas.

13.08. Kol Baltarusija yra „anapus ribos“, mes neturėtume siekti bendradarbiavimo su ja ir remti Europos Sąjungos vykdomą gudų izoliavimo politiką. Ši ciniška išvada toleruotina tol, kol Lietuvoje subręs grupė ar net karta žmonių, kurie jau supranta ne tik tautos išlikimo problemiškumą, bet ir moka bei nori ją konkrečiai ginti visais reikalingais būdais ir visuose gyvenimo baruose. Kol ne – tegul Baltarusija būna prilaikoma tokiose savo apibrėžtyse, kokias dabar yra pasirinkusi. Nes „demokratų Baltarusija“ pasivadins Litva, pakeis dabartinį herbą į Vytį, galbūt ir vėliavą pasiims tą, kuri dabar yra Lietuvos Prezidento – mūsų istorinę vėliavą su Vyčiu. Tuo keliu jau buvo pasukta, ir mes neturėjom jokios kitos išeities, kaip koreguoti savo herbo žirgo uodegą. Tikras humoras. Bet – faktas. Apie kokį atsipalaidavimą, apie kokią taiką, taikingą pasaulį mes dar galim klejoti?!

13.21. Ar pasaulis jau kuria smurto kultūrą?

Kol aukščiausia vertybė yra pelnas ir pinigas, tradicinės moralinės vertybės ir jų gynimo principai jei teoriškai ir egzistuoja, tai praktiškai neveikia ir yra beprasmiai. O jei taip, tai nebe tiesa, o nauda viešpatauja pasauly, gi nauda naudoja savo poreikiams viską – ir smurtą. Jei smurtas reprodukuojamas, jo kuriama kultūra yra smurto kultūra.

Kokia asmens situacija smurto kultūroje?

Yra du santykio su smurto kultūra tipai.

Vieni žmonės smurto kultūrą kontempliuoja ir estetizuoja. Jiems visai neblogai toje kraujo ir ašarų pakalnės kasdienybėje: ji jų dar gal neliečia, o jei ir liečia, tai daugiau kaip ne jų tikrovė, kurioje galima įžvelgti nebūtų reikšmių ir prasmių, o tai ir patrauklumo bei grožio. Jeigu už tokį jos respektavimą galima gauti ir naudos, į smurto kultūrą žmogus gali įsijungti be liekanos ir netgi klestėti.

Kiti žmonės smurto kultūrą sugeba ir bando reflektuoti – pažiūrėti į ją iš šalies, pakilę iš jos ir aukščiau jos, tarsi iš kitos tikrovės. Šių santykis su smurto kultūra gali vėlgi būti dvejopas: vieni jos nepriima dvasiškai ir smerkia imtinai iki nusišalinimo nuo jos peršamo gyvenimo būdo, kiti stoja aktyvios pozicijon ir imasi politinio ir net ginkluoto pasipriešinimo. Bet kuriuo atveju ir vieni, ir kiti su smurto kultūra nesutinka.

Tokioje susitaikymo ir nesusitaikymo situacijoj ir gyvenam.

2004 12 07

Galima ir suprasti Vakarų civilizacijos ideologus bei politikus: jeigu nemanipuliuotų jaunimo ta popmuzikos ir kitokių kūno malonumų įvairove, ką jiems pasiūlytų kaip dėmesio vertą užsiėmimą – pamaldumą, fašizmą, komunizmą? O juk daugiau jokių idėjų rimtam ir prasmingam masiniam gyvenimui ir nėra! Taip kuriama bei peršama ši masių manipuliavimui taip tinkanti, beveik nepamainoma popkultūra.

2004 12 08

PEIZAŽAI. VII. BRIUSELIS. Kaip tarpeklis per vidurį miesto vingiuojantis Europos Parlamento ir kitų gretimų jam namų kanjonas; vakaro tamsoj iš miesto plaukianti automobilių šviesų srovė, nenutrūkstanti ir nesenkanti – tai 30 000 eurobiurokratų vyksta patogiai ilsėtis, triskart tiek juos aptarnaujančiųjų – tarnauti nakties industrijoje; arabas su šuniuku, užklotu palaikiu švarku, prašo eurocentų, kaišiodamas plastmasinį kavos indelį; stikliniai prekybos firmų korpusai leidžiasi žemyn kaip kalnai, kuriuos supsto parkai ir skverai su senais gumbuotais platanais, kaštonais, ąžuolais, liepom ir kitokia aukštesne ar žemesne lapija; žali lapai krinta po kojom ir šiuša palietus; arabai, arabai, arabai – moterys ir vyrai, moterys baltom ir juodom skarom, kurios yra ne tik religijos ženklas, bet ir grožio įnagis: susuptos galvos dar paryškina dailiai lenktas nosis ir pailgus veidus; turistai srautais pavieniui ir tuntais kartu klajoja po miestą, besiskelbiantį Europos širdimi, ir jeigu nematai jų veidų, neįsigilini į bruožus, atrodo, jog jie yra šio miesto esmė, sudaiktintas miesto kraujas; du dalykai – karaliaus Leopoldo parkai ir Atomiumas – tikri laiko simboliai: parkai – kad žmonės galėtų kvėpuoti ir mieste, sukurti XIX amžiaus pabaigoje, Atomiumas – kad žmonės išdidintoje geležies atomo struktūroje užsidarę galėtų išleisti savo pinigus, sukurtas XX amžiaus viduryje; ar stikliniai narvai, vadinami Europos Parlamentu, Europos Komisija, Europos Taryba ir dar kaip nors kitaip, pritutinti žmonių, kurie dirba neaiškų kieno diktuojamą ir kam tarnaujantį darbą, tikrą, klasikinį biurokratų darbą, bus vadinami šio miesto XXI amžiaus simboliu? – ir ką su šia stikline tara veiks briuseliečiai, kai baigsis Europos imperijos galios? O gatvėmis skuba blyškūs europidai, daugiausia arba seni, arba su portfeliukais ir baltais marškiniais, tarsi pati miesto dvasia susiliejančiais į tokį sudaiktėjusios auros įspūdį; negrai, ypač negrės – veržlios, net agresyvios, kaip Japonijos makakos, prisitaikiusios gyventi jau ir šaltuose Europos miestuose; traukinių dundesys po žemėmis ir per viadukus; ir moteriškė, stovinti prie šviesoforo ir, kol užsidegs žalia šviesa, plačiai atmerktom akim neregiškai žiūrinti priešais save, bet matanti tiktai savo vidujybės klausimus. Kuo panašus į Maskvą šis milijono žmonių didmiestis? Tuo, kad jis be skrupulų priima visus naujus iššūkius, laužydamas ir istoriją, ir dabartį taip, kaip ji dėstosi – chaotiškai ir brutaliai. Briuselis, kaip ir Maskva, yra imperijos sostinė. Šiandieninės Vakarų imperijos politinis (= sutartinis) centras.

2004 12 09

PEIZAŽAI. VIII. BRIUGĖ. Migloje išnykstantis katedros bokštas su nėriniuota gotikine raižyba; viduramžių masinė statyba: gatvelės iš vienodo dydžio mūrinių namukų, prisispaudusių vienas prie kito; parduotuvės ir parduotuvėlės prekybinėje senamiesčio dalyje, pilnos belgiškų nėrinių; vieną tų nėrinių parduotuvių atidaro jos šeimininkė – trumpu džinsiniu sijonu savo klubus ir šlaunis vos sudrausminanti blondinė, jauna, tvirta, begalinė, kaip ir šita miesčionybės galybė, iš amžiaus į amžių persikelianti šion dienon per visas aistras ir bėdas, beliudijamas tik architektūros, urbanistikos ir metalinių miesto muziejaus simbolių – marmurinių biustų su nieko pašaliečiui nesakančiomis pavardėmis, laikrodžiais, grandinėm, memorialiniais užrašais, vėjarodėmis, tiltais ir tilteliais, laiptais iš namų tiesiai į kanalus, tik užtveriant praėjimą ažūriniais geležiniais tvariniais; gulbės kaip riebios žąsys tvenkiniuose ir kanaluose, penimos ir žioplinėjančių turistų, ir – ko gero – specialių prižiūrėtojų; arklių skulptūros, kaip gyvos geriančios vandenį ten, kur kažkada, matyt, buvo tikra arklių girdykla, o dabar sustoja turistus išvežiojantys brikeliai ir per miglą dardantys tik jiems žinomais maršrutais; šimtametė vos vos besilaikanti baltoji akacija bažnyčios šventoriuje su žalia tiesiog skustuvu lyginta pievele; briliantų parduotuvė su laikrodžiais iš briliantų ir tikri aiškiai spindintys brangakmeniai vitrinoje; jaunas vyras su trimis kuprinėmis – ant nugaros, užpakalio ir pilvo, taip keliaujantis per pasaulį kur akys mato ir nelabai nuo šio pasaulio priklausantis jau dabar; šokolado parduotuvės su begale visokių pavidalų ir spalvų belgiško šokolado diktatūra; tyliai pravažiuojantys dviratininkai – mokinukai, moterys, seniokai, daug senų vyrų ir moterų, šitaip lengviau judančių; muilu padvelkiantis juodai žalsvas kanalų vanduo; žuvų turgus su įvairiais jūros padarais, vienodai dvokiančiais jau kiek pagedusia žuvimi; saugumo jausmas netgi kam nors einant už nugaros; tai – istorinis miestas Briugė (Brugge).

2004 12 10

Briugė migloje – tai Vakarų civilizacijos susitaikymo su savo mirtimi rimtis.

Briuselio stiklo ir geležies kanjonai ir kalnai su šimtatūkstantiniais eurobiurokratų tuntais viduje – tai Vakarų civilizacijos bandymas išsiveržti iš žūties pasmerktumo letargo.

Nei iš prancūzų ir flamandų sulipdyta Belgija, nei iš daugiau kaip dvidešimties nacijų sustumta Europos Sąjunga yra keliai, kuriais turi eiti pasaulis (nors Pietų Amerika jau kopijuoja Europą): kad ir tituluojamos valstybėmis, jos nėra valstybės, yra tik valstybiniai dariniai, nesprendžiantys nieko iš esmės, tik sunaudojantys laiką ir pagilinantys problemas, kuriomis pasinaudoja kiti.

2004 12 11

Kaip ir reikėjo laukti, mūsų kultūrininkams ima ryškėti ES „kultūrinės politikos“ esmė – ryškėti ne iš principų, o iš konkrečių veiksmų.

Lietuva pateikė „Lietuvos rezistencijos atlasas: 1943–1953 m.“ projektą, prašydama „Kultūros 2000“ programos rėmuose paremti šio unikalaus dokumento parengimą ir išleidimą. Europos Komisija, kuri skirsto ES pinigus nacionaliniams projektams, Lietuvos prašymą diplomatiškai atmetė, nepareikšdama nei kodėl, nei iki kurio laiko.

O tas „atstūmimas“ į nuošalę padarytas štai kodėl: rezistencija laikomas tik pasipriešinimas holokausto (žydų genocido) rėmuose. Kitų nacijų genocidas nelaikomas genocidu, pasipriešinimas tam genocidui nelaikomas rezistencija. Taigi, ir lietuvių karas su okupantais 1943–1953 metais nelaikomas dėmesio vertu ir paramos jo atminimui įamžinti nusipelnančiu istorijos faktu.

Mūsų politikai ir žurnalistai svarsto: gal pavyks padaryti holokaustą nusikaltimu tepripažįstančios rezoliucijos pataisą ir paramą gauti. Galbūt.

Manau būsiant kitaip. Rusijai pareikalavus (pagaliau – ir be tokio reikalavimo, nes vakariečių protas pakankamai prokomunistiškas) ar kokiam vokiečių socialistui inicijavus Europos Parlamentas mūsų Partizaninį karą pripažins teroristiniu ir mes ne tik negausim finansavimo – bus nuspręsta atimti teisę jį minėti.

2004 12 12

13.54. Gintauto Mažeikio interviu „Gėjų sąmokslo nėra“, išspausdintas š. m. „Atgimimo“ 45 numeryje, gali būti pavadintas pirmuoju viešu homoseksualizmo manifestu, parašytu žmogaus, kuris ne tiktai įsitikinęs homoseksualizmo įteisinimo būtinumu, bet ir jo galių euristiškumu bei konstruktyvumu. Tai galėtų būti laikoma privačia inteligento nuomone, jeigu tuo remdamasis jis neneigtų kitų teisės būti religingais, turėti „konservatyvias pažiūras į tradicinę šeimą, kur vyras dirba, o moteris daugiausia prižiūri gausią šeimyną“. Tokia „laikysena yra daugiausiai paplitusi Lietuvoje ir tai blogai“. „Tokie įsitikinimai ne tik trukdo įgyvendinti ir plėtoti homoseksualių asmenų pilietines teises, bet varžo ir heteroseksualių asmenų vaizduotę, elgesio modelius, šeimos institucijos raidą.“ Tai, anot autoriaus, irgi labai blogai, nes būtent „seksualinių santykių formų liberalizavimas skatina populiariąją kultūrą, pramogų industriją, reklamą, kūrybines industrijas“. Ar šios pastarosios yra gerai, autoriui jau nė klausimas nebekyla: gerai, ir labai gerai!

Autorius puikiai susipažinęs su homoseksualų aptarnavimo industrija. Dar daugiau: jis puikiai supranta ir epistemologines šios ir kitų „moderniųjų industrijų“ ištakas. Tai, anot autoriaus, Marksas, Nyčė ir Froidas – „iš tiesų sprogstamas intelektualinis mišinys!“ net šiandieniniai Lietuvos socialdemokratai dar nesuprantą šio neomarksistinio idėjinio konglomerato kūrybingumo, ką kalbėti apie kitus, todėl mums visiems teks „išmokti ne vieną feministinę, lyties ir seksualumo pakantumo pamoką“.

Ką čia bepridursi. Nebent tik kartu sušukti: pirmyn į pirmąsias išsigimimo kultūros linijas!

2004 12 13

12.25. Nors Europos tautų kultūros daug kartų niokotos ir perniokotos, nors Europa kaip pagoniškojo ir krikščioniškojo pradų genezės vieta taipgi ne kartą perarta įvairių karų ir revoliucijų, pradėjusių Vakarų civilizacijos epochas, Europoje jau ne mažiau įspūdingai, negu senosiose Rytų civilizacijose, galima įžvelgti sudaiktėjusią istoriją – ir kartais taip ryškiai, kad pašiurpsti. Kai praeina tas laiko konkretumo jausmas, pamažu pakyli į kitą – jutimą, kad viskas, ką turim ir vadinam savo civilizacija, yra sukuriama per šimtmečius. Ir tik tada tegali ateiti dar vienas jausmas, jau ne tiek estetinis, kiek etinis – ryšio su visu tuo jausmas bei atsakomybės už tai, kas padaryta iki tavęs, suvokimas. Taip pakylama į metafizinę erdvę, kuri individui iškyla kaip etinė problema ar imperatyvas, – priklausomai nuo to, kas ir koks tas individas, tas asmuo. O jau iš ten jis gali ir turi vėl „leistis žemyn“, struktūruoti ir analizuoti tą aprėptąją visumą, prisiartindamas prie vieno ar kito fragmento ir atsitolindamas, net atsiribodamas nuo kito – pagal pažiūras, tikslus, interesus, galimybes. Kaip bebuvę, matyti kartas istorijoje, jų ryšį nepertraukiamoje tūkstantmečių gyvenimo tėkmėje – tik tai tegali garantuoti tęstinumą bet kuriam subjektui, netgi civilizacijai, kuri yra šiandieninė žmonių veikla. Jei ji nejaučia sąsajos su praeitimi, kaip praeitis gali būti pratęsta į ateitį? O jei to pratęsimo nesama, tai, kas kuriama, yra kažkas kita, nei buvo.

Lietuvos atveju – gal ir nebe Lietuva.

2004 12 14

12.45. Aš visą laiką klausiau savęs: iš kur lietuviuose tiek sinkretinės dvasios ir sinkretizmų. Rodos, atsakymą būsiu radęs. Jis iš dviejų dalių. Pirmąją žinau seniai: iš valstietiškojo luomo iškeltos tautos mąstymo realizme. Antrąją radau ką tik: galimybę dvasinei snūdrai ir neapibrėžtumui mums suteikė Partizanų karas. Ta jau dvasiškai už nepriklausomą gyvenimą eiti subrendusi ir pasiryžusi tautos dalis žuvo, tačiau apsaugojo nuo tokios žiaurios rusų invazijos ir rusifikacijos, kokia buvo įvykdyta Latvijoje ir Estijoje. Likusieji pasidalino į pasyviuosius (sovietizuojamuosius) ir aktyviuosius (sovietizuojančiuosius) kolaborantus. Ir abi dalys ėmė, ką davė okupantai – vieni tiesiogiai, kiti šiek tiek transformuotą adaptacijos link visiems okupanto teskiriamą laisvės erdvę. Ir gyveno negalvodami, nes pirmieji neturėjo teisės galvoti ir privalėjo apsispręsti susitapatinimui, antrieji nenorėjo galvoti, sutikdami su pusiau gyvūnine egzistencija.

Nepriklausomybė reikalavo mąstyti, spręsti ir veikti savarankiškai. Užtat ji buvo beveik nepakeliama.

Dėl to taip lengvai sutikta su „integracijos“ į Vakarus, arba „euroatlantines struktūras“, kryptimi. Taip nubalsuota už ES referendume, tiek euroentuziastų dabar Lietuvoj, kai Latvijoj ir net Estijoj jų vos ne perpus mažiau, o latvių nacionalizmas yra konceptualus jau ir visuomeninių organizacijų lygiu (mes čia – pavieniai baltvarniai).

Didis buvo „karas po karo“, tačiau gerovės okupacijoje kūrimas buvo toks intelekto plėtotės požiūriu pragaištingas, kad šios realybės sklaida ir pasekmės dar nesileidžia prognozuojamos.

2004 12 15

9.56. Kas yra mafija? Tai drąsių vyrų vadovaujama labai tvirtų dorovinių normų saistoma patriarchalinė šeima tokioje socialinėje terpėje, kuri ne tik suteikia galimybę pragyvenimą garantuotis drąsos vedama prievarta su ginklu, bet netgi reikalauja tokio veikimo – greitai ir patikimai pakilti ir laikytis tos aplinkos pripažįstamo gero gyvenimo standarte.

2004 12 16

9.11. Nuostabu: vos tik tapom ES nariais, visuomenė atsigauna ir ima kalbėti apie pasipriešinimą. Vaitkui nebeįdomūs drastiški spektakliai su savo materializmo ideologija. Kukului nebe ekonomika, o kultūra svarbiau. Sverdiolas daužo ŠMC kaip pagrindinę Lietuvos dvasios naikinimo vietą. Ir t. t. Kažkas Lietuvoje kinta, ir sparčiai kinta. Netgi liberalai ima kalbėt apie nacionalinius interesus.

Bet kas yra mūsų valstybės tikslas, kokia mūsų tautos paskirtis – ir šiandien, kaip ir anksčiau, klausimas nebekeliamas. Gyvenkim, kaip kiekvienas išmanom – ir tiek. Kai nėra tikslo, ar gali būti to tikslo siekimo priemonė – valstybė? Jos ir nebėra.

Tad šitas „kažkas kinta“ ar nebus tik bandymas atgauti prarastąją valstybę? Kad įrankį turėjom ir nebeturim jo, daug kas spėjo pajusti. Kad ir koks empirinis yra mūsų pasaulio suvokimas, o gal kaip tik todėl, kad jis toks, valstybė gali tapti mūsų siekių viršukalne, nors ką su ja reikėtų daryti, ir dabar dar valdžioje esantiesiems nebūtų žinoma.

2004 12 17

9.40. Kuo virto Vakarų pasaulis, rodo Kalėdų šventimas: tai jau nebe tikėjimo šventė, o aplink ją susibūrusių, ja spekuliuojančių prekeivių orgija. Kalėdų industrija darosi tokia įžūli, galinga ir pragaištinga, kad kaip ir biblijiniais laikais, reikia laukti pasirodant mesijo, kuris prekeivius pagaliau išvys iš Šventovės.

2004 12 18

16.25. Tautos elitas yra tie, kurie projektuoja ateitį ir veda į ją, keldami tikslus ir jų realizavimo planus. Tai suprantantieji. Jie gyvena atviri nežiniai, rizikai ir viskam imtinai iki žūties vardan to, kas sutarta ieškant kelių į ateitį.

Tautos masės yra tie, kurie pritaria arba nepritaria bendro gyvenimo projektams. Jie nebūtinai juos turi suprasti, jiems gana žinoti, kad jie ateitį turi, nes ją garantuoja tam tikri išgyvenimo minimumai. Supratimo įtampą jiems pakeičia tradicijos ir papročiai bei įstatymai.

Jungiamoji tųdviejų sluoksnių galia – išgyvenimo bendromis pastangomis interesas. Jeigu jo nebelieka – vargas tautai. Kai jos žmonės kurstomi kardais arba kulkomis, išgyvenimo interesas akivaizdus. Kai žmonės kertami rubliu, doleriu ar euru, pavojų įžvelgti sunkiau. Tuo labiau, kad ten, kur nekerta pinigai, kerta labai dideli pinigai, t. y. supratimą gali nukirsti nedora. Kai elitas apgaudinėjamas dėl neįžvalgumo – blogai, bet kai jis bendrą tautos ateitį pardavinėja sąmoningai – visiškas vargas tokiai tautai. Jos kelias ateitin – nebeilgas, gal net ir naujo posūkio nepriėjus.

2004 12 19

18.20. Naujoji politika buvo. Ji ryškiausiai formuluota mano pranešime Naujosios politikos konferencijoj ir R. Pakso inauguracinėje kalboje bei kalboje tautai tą pačią dieną. Nuo Naujosios politikos konferencijos praėjo nemaža laiko, kol reikėjo sakyti ją vainikuojančią inauguracinę kalbą, ir per tą laiką „tauta“ (elitas) galėjo stipriai pamąstyti, kas vyksta ir ką daryti. Štai kodėl R. Pakso išrinkimas buvo sutiktas durtuvais dar jam nė nekrustelėjus. Štai kodėl jo nušalinime be specialių pasitarimų dalyvavo savanoriai įvairiose valdžios ir visuomenės manipuliavimo grandyse. Senasis lapinas, kurio ausyse vienoje V., kitoje L., seniai buvo suraišiojęs virveles ir tampė jas nuo pradžios iki galo (įstatymo dėl uždraudimo R. Paksui kandidatuoti ir laimėti rinkimus pakartotinai parengimo ir prastūmimo). Visa tai šiandien išlenda į dienos šviesą, kai po konservatorių tarybos posėdžio pranešta, jog A. Kubilius iškėlė idėją apie „oranžinės revoliucijos“ taip pat ir Lietuvoje neišvengiamumą ir neabejotiną konservatorių pergalę po jos.

2004 12 20

15.51. Europinis pilietiškumas – tai košė iš miežių, avižų, grikių, kviečių, rugių, sorų, kukurūzų, sojų kruopų.

Su kuo ji valgoma? Nežinau.

Man įdomiau, kas ją mala ir išverda.

2004 12 21

12.57. Konservatoriai paskelbė, kad Lietuvoje irgi reikalinga oranžinė revoliucija. Nebe revoliucija reikalinga, mes jau po „revoliucijos“ – ją pakeitė pardavikiška integralistinių politikų veikla: Lietuva jau Vakarų paimta, ir paiminėti taip, kaip buvo paimta Gruzija ir Ukraina, nebereikia. Lietuvai dabar reikia perorganizuoti savo valstybę ir valstybinį gyvenimą Europos Sąjungos sąlygomis. Tai bandė padaryti tauta, deleguodama Prezidentūrą R. Paksui. Bet jis sąmokslo būdu buvo nušalintas ir sukurti legalios integracijai pasipriešinimo struktūros neleido. Kaip dabar bus ji kuriama – neaišku. Bet kad sukurti ją būtina – nekelia jokių abejonių. Kitaip ir Europos Sąjungos epocha Lietuvai praeis be nacionalinių tikslų ir susitelkimo. Galutinio išsivadavimo laisvei ir laisvam nepriklausomam gyvenimui neįvyks.

2004 12 22

12.07. Kas vėluoja – tas skuba, kas skuba – tas žūva. Moralas: suspėk laiku.

22.39. Kaip greitai viskas pamirštama! Tarybiniais metais buvo pakankamai aiškiai sutvarkyta daug terminų. Antai, labai griežtai skirta rinkinys ir rinktinė: rinkinys – tai eilinis poezijos pluoštas, rinktinė – viso gyvenimo geriausių eilėraščių parinkimas. Dabar viskas – tik rinktinės. Dabar dailininkų nebėr – yra tik menininkai. Nors menininkai – tai ir dailininkai, ir poetai, ir kompozitoriai, ir visi kiti, meną kuriantieji. Nesvarbu. Nes dailininkas angliškai – Artist.

2004 12 23

11.24. Dabar, žiūrint jau gerokai nutolus nuo Prezidentūros skandalo triukšmų, galima įžvelgti iki šiol nepastebėtų bruožų. Vienas ryškiausių – vienmačio mąstymo sąšauka, vienijanti įvairiausius visuomenės sluoksnius ir amžiaus žmones. Kaltinimai Prezidentui visiškai nekreipiant dėmesio į teisę ir teisėtumą, pateisinant net sąmoningai neteisingų teiginių platinimą, yra tokia tarybmečiu suformuotos mąstysenos ir jausenos atrūga, kad visą tą „istoriją“ turime visai rimtą pagrindą vadinti baisiu bolševizmo pūliniu, išvirtusiu iš Nepriklausoma tebevadinusios save Lietuvos kūno.

2004 12 24

11.29. Sakoma: visus okupacijos metus buvo vykdoma Lietuvos sovietizacija. Kas tai – niekas aiškiau negali apibrėžti. Užtat labai patogu šituo terminu manipuliuoti, tačiau pozicijų, būtinai reikalingų konstruktyviai veiklai, išsiryškinti neįmanoma.

Užtat kur kas esmingesnis yra bolševizacijos terminas. Bolševizacija – tai vienmatis mąstymas ir elgesys. Tai buvo pagrindinis bolševikinio komunizmo siekis: pagal vienmatį mąstymą sukurti vienmatį gyvenimo būdą. Tam buvo pajungtos visos valstybės pajėgos ir rezervai, ir rezultatas neblogas: netgi komjaunime tepabuvusios kartos yra tokios vienmatės, kad galima tik stebėtis, iš kur ta anų laikų galia. Galima būtų stebėtis, jeigu nežinotum, kad žmogaus prigimtis yra linkusi į vienmatiškumą, vienprincipiškumą ar vienavertybiškumą, ir daug išminties nereikia žmogaus nei ten nukreipti, nei tuo persiimti. Kur kas daugiau reikia išvysti principų koordinates, reguliuojančias humanizmą ir humanistinį gyvenimo būdą. Tačiau vartojimo kultūra humanizmo nepripažįsta, todėl ji itin džiaugiasi naujuoju bolševizmu.

2004 12 25

Kiekviena epocha palieka tautoms savo pėdsakus ne tik istorijoje, psichologijoje, bet ir krašto vaizde.

Pirmoji Respublika paliko mums mūrinį Kauną, mūrinius miestelius, modernias gimnazijas ir ligonines, baltas pienines. Ir tūkstančius medžiuose skendinčių sodybų.

Ką paliko Antroji Respublika? Atsakykim ramiai, nešališkai. Jeigu nenorėsim minėti fermų ir fabrikų griuvėsių, ką turėsim nurodyti?

2004 12 26

10.40. Europos Konstitucija atsisakiusi pasiremti krikščionybe kaip tikėjimo kryptimi, Vakarų Europa pasirašė savo dvasinės mirties nuosprendį. Žinoma, ji bus, ta Vakarų Europa – Prancūzija, Anglija, Italija, Ispanija, Vokietija. Buvusi Romos erdvė. Tačiau nebebus ta Vakarų Europa, kuri šiandien dar pretenduoja būti europietiškumo etalonu.

Nebėra ji europietiškumo etalonas. Joje, kaip ir krikščionybės gimimo laikais, vyksta tautų kraustymasis ir maišymasis, senąsias Europos nacijas vedantis nežinomais plėtotės keliais. Žinoma tik tai, kad ta plėtotė veda tolyn nuo klasikinio krikščioniškojo europietiškumo.

Europietiškumui jo dvasine prasme atstovauti šiandien iniciatyvą ima Vidurio Europa. Ji taip pat sekuliarėja, daiktėja, sensta, bet aistros gyventi tikint joje nepalyginamai daugiau. Dar svarbiau yra tai, kad daugybės savo buvimo klausimų Vidurio Europa nesitiki išspręsti niekai kitaip, kaip su tikėjimo pagalba. Visų pirma religinio tikėjimo. Bet ne tik.

2004 12 27

8.58. Giedant visokias kalėdines giesmes ir dainuojant dainas, į kiemą ateina vagys ir atsidaro mašinos dureles. Pavogti magnetolos nepavyksta: pro langą pamatę, žmonės vagis nuveja. Tada jie ateina antrą kartą, tiesiog išmuša langą, išplėšia radijo aparatą ir dingsta, šeimininkui taip ir nespėjus pavyti.

9.02. Prezidentūros skandalo tikrasis vardas yra Perversmas. Tai elito organizuotas ir įvykdytas perversmas, nušalinant jam nepriimtiną prezidentą ir pastatant kitą – priimtiną. Ar tai įmanoma šiais, vakarietiškosios demokratijos, laikais? Įmanoma. Reikia tik, kad ranka rankon veiktų politikai, teisininkai ir žiniasklaida. Užtenka vien politikų ir žurnalistų tandemo: teisininkai ir politologai prisitaikys patys. Šia prasme Lietuva pademonstravo naujus veikimo metodus, tapo novatore. Kodėl? Nagi todėl, kad – be viso kito – visus vienijo vienmatis bolševikinis mąstymas.

Žiūrint geopolitinių procesų prasme, konstituciniu būdu įvykdyta liaudies revoliucija išrenkant jai atstovauti pasiryžusį Prezidentą, nuslopinta įvykdžius elito organizuotą perversmą – kontrrevoliuciją tikrąja to žodžio prasme.

Taigi, viskas įmanoma demokratiniame pasaulyje. Reikia tik kai kurių kokybių ir sąveikų – vienmačio mąstymo, valdomos demokratijos ir ciniškos moralės.

2004 12 28

10.10. Kada mes pasirašysim savo tautos ir valstybės istoriją – trumpą ir aiškią, jausmingą ir kryptingą, raginančią gyventi, o ne mušti? Nedaug pasauly tokių tautų, kurios kėlėsi, krito ir vėl kėlėsi, padarydamos daugiau negu yra įmanoma, duodamos pavyzdį ir kitiems, ir savo pačių būsimosioms kartoms. Visa tai guli žemių ir mirusių sąmonių gelmėse, ir nėra ne tik kas tą istoriją iš ten ištraukia ir išskleidžia mums – peršama mintis, kad to nė nereikia. Statomi memorialai kam tik nori, o tiems mūsų Lietuvoje gyventi turėjusiems 30-čiai milijonų – ką? neverta? Tarsi šito genocido nė nebuvo. Ar gal lietuviai ne tokie verti prisiminimo, nors apgynė Vakarų Europą nuo totorių, o Rytų Europą – nuo germanų?! Dvi tokias istorines misijas atlikusi tauta, per tuos karus neturėjusi ramybės susitelkti rašto kūrybai, bet sugebėjusi duoti visos šiandieninės Europos demokratijos juridinius postulatus, suformuluotus Lietuvos statutuose, – ką? ir tai nėra jos pagerbimo verta? Nekalbu apie tautos prisikėlimą iš istorinės nebūties 1918 metais, nors oi kaip visi to nenorėjo!

Lietuviai istorikai, baikit kapstytis po detales, pažvelkit į Lietuvą iš Viešpaties aukštybių ir prisiimkit atsakomybę jam leidžiant pagerbti ją pagaliau padoriai!

2004 12 29

Reikia labai aiškiai sau pasakyti: Lietuva atliko milžinišką Europos formavimo misiją – Vakarus apgynė nuo mongolų ir totorių, o Rytus – nuo germanų. Šios jos veiklos palikimas – Vidurio Europa, kurios iki šiolei nenori pripažinti nei Vakarai, nei Rytai (skaido į Centrinę Europą, Vidurio ir Rytų Europą ir dar kitaip), bet kurią mes privalome šiandien įtvirtinti galutinai. Ir ne kokio ten Vilniaus dešimtuko ar kitu panašiu vardu, o aiškiu Vidurio Europos regionu, gal net organizaciškai juridizuotu. Pačiai Lietuvai tai atsiėjo maždaug 30 milijonų gyvybių ir pusę visų dabar žinomų etninių žemių. Bei kiek – aštuonis, devynis? – dešimtadalius istorinio laiko su visa istorine kultūra, nugriuvusia į kaimyninių – apgintųjų – tautų kultūras. Kodėl niekas apie tai nekalba? Kodėl lietuviškasis mesianizmas rodomas kokiais tik nori empiriniais aspektais ir vadinamas pakaitalų vardais ir net be derybų perduotas lenkams, kurie, kai mes kariavom, statė savo bažnyčias ir puotavo savo dvaruose?

2004 12 30

Laisvė – tai galimybė daryti ką nori, sako mūsų žmonės šiandien. Netgi tie, kurie vadina save filosofais. Tai yra ir atsakymas, iš kur kyla mūsų nelaisvė – ir tautos, ir tų, kurie laiko save laisvais: iš neatsakomybės prieš kitą (us) sąmonės.

2004 12 31

13.56. XX amžiuje valstybę atkūrusios Lietuvos istorija – tai iš valstiečių luomo atgimusios tautos istorija. Jaunos tautos su sena istorija bandymo įsijungti į toli nužingsniavusį modernizmo pasaulį istorija. Tas pasaulis šią akiplėšišką mirti nenorinčią mažuolę blokavęs ir bandęs galų gale praryti (bolševikinė okupacija 1940–1990 m.) pats sugriuvo, nebepakėlęs savo gintų idėjų (fašizmas ir bolševizmas) svorio, paplautas pasaulio finansinės oligarchijos užleisto cunamio. Bet mažuolė atsilaikė, parodžiusi stebėtinus modernizavimosi sugebėjimus (švietimas, žemės ūkio kooperacija 1918–1940 metais, „sąjunginės fermos“ šlovė 1945–1990 metais), politinio pasipriešinimo valią (1941 m. sukilimas, 1944–1953 metų partizaninis karas, 1988–1990 metų Persitvarkymo Sąjūdis). Atsilaikė, kol turėjo su kuo kovoti (kaip ir Didžiosios Lietuvos laikais – kol rytuose kovojo su mongoltotoriais, vakaruose – su germanų ordinais, bet vos nugalėjusi – paskendo ir žuvo prabangoje). Kai tik išsikovojo nepriklausomybę – susipešė tarpusavyje dėl turto tiek, kad išvirto politiniais lavonais ir išsisklaidė po pasaulį ieškoti kur ras geriau: kad ir vergaujant, bet riebiau.

Ar XXI amžius bus jau tik šitos valstiečių tautos asimiliavimo, užgesimo istorija? Kodėl vis dėlto turiu juodos vilties? Todėl, kad tauta vis dėlto ugdosi mąstymą, o genai dar priešinasi modernistiniam ištižimui, nors šiaip aplink – tik vapėjimas.