Sausis Spausdinti
2005
Parašė Romualdas Ozolas   
Pirmadienis, 31 Sausis 2005 23:09

2005 01 01

10. 27. Kokių metų norėtųsi Lietuvai?

Visų pirma – protingesnių. Tai nereiškia noro, kad būtų kas protingiau daroma. Tai reiškia norą, kad būtų protingiau galvojama. Bent galvojama. Ir būtent jau vadinamojo tautos elito.

Šitai nereikalauja vienodo mąstymo stiliaus. Užtektų, kad būtų sutariama dėl keleto mąstomųjų nuostatų. Pirma iš jų turėtų būti tokia: laisvė – tai ne galimybė daryti ką aš noriu, o galimybė susitarti, ko norime aš ir tu, ko norime mes. Antra, negalima atmesti abstrakcijų, tokių kaip tauta, žmonija, gėris ir pan. – tai ne tušti žodžiai, fikcijos, kaip dabar sakoma (nes realybėje jų, girdi, nesą, tai esą mūsų išprotavimai), bet proto principai, kurie leidžia pamatyti realybę iš aukščiau (jeigu tu nemanai, kad realybė tėra beprotybė, t. y. tik tavo juslių chaosas, tai ir tų proto principų negalėsi nelaikyti realybe, na, bent jau protine tikrove). Yra apie ką mums visiems pamąstyti, visų pirma pertvarkant mūsų viešąjį mąstymą.

Kitas labai svarbus metų darbų baras – praktinis. Jis reiškia štai ką: mes įstojome į Europos Sąjungą, ir gana vaidinti, kad nieko neatsitiko. Atsitiko. Atsisakėm didžiulės dalies suvereniteto, o ir likęs priklauso nuo atsisakytojo, yra jo valdomas. Juridiškai vertinant, baigėme ir Antrosios Respublikos istoriją, esame Europos Sąjungos sąjunginė respublika (ESSR). Už savo suvereninių galių išsaugojimą ir plėtros galimybes mes dar kovosime, turime kovoti. Bet to nedarom. Vaizduojam, kad viskas ateis savaime, kad Vakarų kultūra nusileis čion pati. Ji ir leidžiasi, bet! – kaip vokiečių, anglų, amerikiečių, lenkų kultūros ir pinigai. Valdžiai tai gerai – nereikia imtis kokių nors pasipriešinimo veiksmų, išgalvoti kokių nors metodikų ir institucijų, skirti papildomų lėšų blogybėms neutralizuoti. Galima girtis nedarbo sumažėjimu, nors jis viso labo reiškia fantastinę mūsų žmonių emigraciją. O ji laikoma normaliu reiškiniu, norma. Norma bus ir imigrantai iš Turkijos, Šiaurės Afrikos, arabų šalių, kurių būtinai prireiks kaip darbo jėgos?

Mes turim persiorganizuoti gyvenimui Europos Sąjungoje pagal realią mūsų padėtį joje. Ką visa tai reiškia? Tai reiškia, kad mes turim visą savo savivoką perversti nuo galvos ant kojų, ir ne ekonomiką, kaip buvo iki šiol, o kultūrą laikyti mūsų nacionaliniu tikslu. Verslininkams palikim galimybę dalyvauti ES ekonominėje veikloje, nuimdami visus nacionalinius trukdžius. O valstybinio gyvenimo prerogatyva ir paskelbkim, ir padarykim veiksmus, vedančius į aukščiausio nacionalinio intelekto sukūrimą. Tam reikalui būtina perorganizuoti biudžetą, kultūrai skiriant ne liekanas nuo ūkio, o ūkiui – liekanas nuo kultūros. Jeigu valstybė nebeturi nacionalinės valiutos, ji nebegali kontroliuoti ūkio. Palikim ūkį privačiai iniciatyvai. Valstybės rūpesčiu padarykime tautos kultūrą.

Jeigu metams baigiantis galėtume pasakyti, kad poslinkiai tomis linkmėmis prasidėjo, šiuos metus galėtume laikyti tikrai istoriniais.

Na, o buityje? Būtų nuostabu, jei bent kiek mažiau gertume (taip pat – alaus), susodintume narkotikų platintojus, pradėtume sveikintis, nesistumdyti gatvėse, užleistume vietas seniems, nemuštume NATO karių, o užsieniečiai nustotų šlapintis ant Prezidentūros.

2005 01 02

9. 18. Europarlamentarai skundžiasi negauną jokios patikimos informacijos, kokios pozicijos laikosi Lietuvos Vyriausybė tais ar kitais Europos Parlamente ar Europos Komisijoje svarstomais klausimais. Tai tiesa. Bet tiesa ir tai, kad tokios informacijos Lietuvos Vyriausybė dažniausiai pateikti negali, nes ji jos neturi kaip aiškios savo nuomonės ir pozicijos. Ką gi, tuo lengviau europarlamentarams savivaliauti, savo nuomonę pateikiant kaip valstybinę.

Kita vertus, ar patys europarlamentarai pateikia informaciją, ką jie ten Europos Parlamente veikia ir nuveikia? Girdėjom viena – kad jie tobulai pykstasi ir pjaunasi. Ar tai teisybė? Galų gale tegul ir peiliais švaistosi, bet tegul informuoja, ką gero nuveikė arba bent bandė nuveikti Lietuvai, iš kurios savo atlyginimus ir gauna.

Tik kokiu būdu ta informacija galėtų būti pateikta? – jokio tam reikalui skirto spaudos leidinio nėra ir nenusimato.

2005 01 03

16. 30. Oho, kaip sukilo Lietuvos šviesuoliai, kai viešai pareiškiau, kad Antrasis pasaulinis karas Lietuvai ir prasidėjo ne rugsėjo pirmą, ir baigėsi ne gegužės 8, o tuo labiau – ne 9 dieną! Nežinoti, kada prasidėjo Antrasis pasaulinis! Pradžiamokslio analfabetizmas! Mažareikšmės partijos išsišokimas! Atskira atskiro žmogaus nuomonė! Bet kai reikia paaiškinti, kokia kariuomenė veikė Lietuvoje 1991 metais – triukšmas tyla. Ir triukšmas – geriau įsižiūrėjus – kyla ne dėl to, kad Lietuvos karo su Rusija istorija niekaip nesutampa su pasaulio pripažinta Antrojo pasaulinio karo pradžia ir pabaiga, o kad sunku sukilti prieš savo pačių stereotipinį mąstymą, o dar labiau dėl to, kad bijomasi, jog nenuvažiavus Maskvon, kai kviečia pats Rusijos vadas, gali šiek tiek pablogėti mūsų idealiai vasališki santykiai ir su šiandieninės Rusijos režimu.

2005 01 04

8. 03. Nauji tautų santykiai pasaulyje ir žmonių santykiai tautose kaupiasi dešimtmečius ir tik lemiamais momentais, kaip ir Žemės plutos sprūdžių atvejais, išsiverčia stichijomis, panašiomis į dabar Pietų Aziją nusiaubusį cunamį.

Kokias išvadas iš to gali padaryti politikai?

Nereikia nė spekuliuoti, pakanka žvilgterti į naujausią Lietuvos istoriją. Leisk bangai nešti, kovodamas dėl aukščiausios vietos ant jos, ir būsi Landsbergis. Leisk ant keteros tave užsodinti ir nešti, pats nieko neveikdamas – ir būsi Adamkus. Leisk visam tam vykti, bet pats tuo metu dar ir žuveles žvejok – ir būsi Brazauskas.

Lietuva jau davė visus svarbiausius naujausių laikų politikų tipus.

2005 01 05

9. 51. Pietryčių Azijos tragedija atskleidė siaubingą tiesą: esame atviri cunamio bangoms, bet ne informacijai apie tektoninių smūgių keliamą pavojų. Po žemės drebėjimo kai kuriose šalyse buvo išjungtos net televizijos – kad nekiltų panika. Iš tiesų, panikos metu šimtatūkstantinės minios galėtų trypti viena kitą, žūtų dešimtys ir šimtai, galėtų būti apkaltintos vyriausybės, įvairios tarnybos. O kai cunamis nuskandina šimtus tūkstančių, nėra ant ko pykti, net žalos nėra iš ko pareikalauti atlyginti – kalta stichija.

Ne, ne vien stichija šį sykį kalta. Ir nėra ko guostis, kad gripo epidemijos nuneša dar daugiau žmonių gyvybių. Pasaulis kol kas atviras tik pelno gamybai, o ne žmogui. Pelnas sukaustęs netgi tokį visam pasauliui rūpėti turintį humaniškumo pasaulyje gausinimo institutą, kaip savisaugos nuo žemės drebėjimų ir jo sukeltų stichijų organizaciją.

2005 01 06

10. 41. Po mano laiško Prezidentui su siūlymu nevažiuoti į Maskvą pagal Putino pergalės prieš fašizmą formulę švęsti Antrojo pasaulinio karo pabaigą pasipylus diskusijoms radijo ir televizijos laidose darosi aišku, kad mes ne tik nežinom istorijos, mes net atskirų istorijos faktų, tokių kaip Antrasis pasaulinis karas, nesugebam analizuoti pagal jiems analizuoti būtinus aspektus – maišom pervien ir politinį, ir juridinį, ir militarinį, nekalbant apie smulkesnius. O kodėl maišom? Ogi todėl, kad neaiški pati istorijos pažinimo prasmė, netgi tikslas, nekalbant apie pažinimo metodus. O kai neaišku šitai, ar gali būti kas nors svarbiau už interesą? Koks gi interesas šiuo atveju? – karas su Rusija? Apsaugok Viešpatie! – ne tik ne karas, bet ir ne pykimasis, nes Rusija – tai ir mūsų gerovės šaltinis: dujos, nafta, uranas, prekyba... Tai ir vaikščioja tose diskusijose dalyvaujantieji kaip po visiškai svetimą teritoriją ir dar užrištomis akimis, o visa, kas bent kiek reikšmingesnio tiems neregintiems – kad neužsiaugintų kur kokio guzo.

Ar gali gyvuoti valstybė, jeigu ją tvarko žmonės, kuriems nieko nereiškia principai?

Kvailas tai klausimas.

Nes atsakymas jau kuris metas duotas: mes nebeturim valstybės.

Tai kodėl neatsiveria dangaus ar žemės rūstybė?

O kas sakė, kad neatsivėrė?

2005 01 07

13. 33. Ar gali faktas, jog lietuviai savo kilmės ieško kur nori, – trakuose, romėnuose ir kt. – tik ne Lietuvoj, – ar gali tas faktas liudyti, jog lietuviai, tiksliau – baltai, yra M. Gimbutienės Senosios Europos prisiminimas, sapnas nemiegant, kuris trunka štai jau keletą šimtmečių, bet pabudimo žymių dar nerodo?

2005 01 08

9. 20. Naujas skandalas: okupacinio saugumo bendradarbiais buvo Lietuvos užsienio reikalų ministras ir saugumo departamento vadas. Prezidentas susinervinęs: ką, vėl prasideda raganų medžioklė? Seimo pirmininkas ramina: problema bėra tokia reikšminga, ji tik bandoma sureikšminti.

Tikrai nereikšminga? Nereikšminga, kad valdžios viršūnėse įsitvirtinę buvusio okupacinio režimo slaptieji bendradarbiai? Kas iš valdžioje esančiųjų šiandien yra nesusijęs tais ryšiais, jeigu vien susijusiųjų išviešinta jau ne vienas ir ne du. Gandų sklando aplink daugelį. Ar tai nereikšminga vien psichologiniu požiūriu: bendradarbiavimas su priešu – jokia nuodėmė, nekalbant apie nusikaltimą! Kas tada yra politinis nusikaltimas?

Sakoma, kad rezervistai – tokia visai nekenksminga saugumiečių kategorija. Ar gali būti kas pavojingesnio, kaip normalų kasdienį civilinį gyvenimą gyvenąs slaptas okupacinio saugumo karininkas, kuris bet kada gali pateikti informaciją apie tokių pat, kaip jis, tik nelojaliųjų elgseną? Ar gali būti kas baisesnio, kaip tas buvęs civilis, karinio konflikto atveju jau privalantis naikinti tuos nelojaliuosius savo paties rankomis, padedamas savo suorganizuotų smogikų būrių? Apie ką kalba visokie pseudopolitologai, bandydami užmigdyti visuomenės sąmonę? – ar kartais ir ne apie save?!

Baisi bacila yra saugumietizmo bacila – skundimų liga nuo kaimyniško liežuvavimo iki valstybiniu mastu organizuojamo ir specializuojamo įdavinėjimo. Tokia žmonių bendruomenė nebeturi ateities. O mes savo ateitį bandom kurti skundikų ir nelojaliųjų naikintojų vadovaujami!

2005 01 09

10. 32. Dabar dar labai nedaug kas tiki, kad su Europos Sąjunga prasidėjo didysis Europos tautų genocidas, prieš kurį holokaustas nublanks kaip Karpatai prieš Himalajus.

Dabar dar beveik niekas netiki, kad prasidėjo didysis klimato atšilimas, apie kurio pasekmes ateities kartos pasakos legendas kaip pasakoja apie Tvaną ir Nojaus arką.

Buitinis protas labai sunkiai įžvelgia epochų pradžią, nes jos prasideda labai buitiškai.

2005 01 10

9. 48. Galiu prognozuoti tokį mūsų dvasinės erdvės atspalvių kitimą. Antiglobalistų veikiama mūsų politinė sąmonė pamažu susitaikys su tuo, kad Europos Sąjunga (galbūt) yra nauja okupacijos forma. Jai pateisinti istoriškai bus nebe taip puolama buvusi okupacija ir – panašiai kaip „Laiko ženkluose“ Lietuvos unijinis laikotarpis – tarybmečio gyvenimas bus rodomas jau ir savo šviesiosiomis pusėmis. Pasirodys daugybė etnologinio pobūdžio darbų ir darbelių, memuarų, net publicistikos, bus perleisti kai kurie anų laikų kūriniai, atgaivinti spektakliai, muzika – stos savotiško retro stiliaus laikotarpis. O po to jau atsiras palyginimų ir naujosios okupacijos nepriimtinumo ir naujojo išsivadavimo dvasinių sugestijų.

2005 01 11

14. 55. Cunamis Pietryčių Azijoje parodė, kad globalumas yra atviras finansiniam ir politiniam pelnui, bet ne humaniškumui. Tokia tema verta visos didelės knygos, ir ji būtų bestseleris.

Europą užgriuvęs uraganas Ervinas parodė, kad ir Europos Sąjungos, ne tik pasaulio, kaip vieningo regiono, nėra, yra tik lozungas ir mechanizmai bendriems pinigams pasidalinti.

O Lietuva tai ir išvis gyvena kas sau. Bet ar imsis kas iš žurnalistų, iš rašytojų – bent jau iš jų, ne iš politikų – bent jau žodžiuose, o ne tikrovėj, sudėstyti mus pamokantį uragano bendrą vaizdą?

2005 01 12

10. 58. Nėra kitos išeities nė vienai į kitą politinį režimą perėjusiai valstybei, kaip paskelbti visų su nuverstojo ar pakeistojo režimo slaptosiomis tarnybomis bendradarbiavusių žmonių pavardes ir nustatyti aiškias tų bendradarbių reabilitavimosi (nekalbant apie bausmes) ir įsijungimo į viešąjį gyvenimą taisykles. Nėra. Priešingu atveju buvusio režimo slaptieji šalininkai arba paprasčiausi politiniai priešininkai jiems patogiu momentu taranuos naujojo režimo struktūrų veikimą, kompromituodami to režimo struktūrų veikėjus. Tai nepaprastai ryškiai demonstruoja ir pookupacinės Lietuvos, ir pokomunistinės Lenkijos istorija: kiekvieni rinkimai, kiekviena nauja vyriausybė yra žlugdomi, į viešumą ištraukiant vis naujus su TSRS slaptosiomis tarnybomis bendradarbiavusių asmenų, tapusių jau pareigūnais, pavardes.

2005 01 13

10. 34. Išsikerojus skandalui dėl rusų okupacinio saugumo aukšto rango bendradarbių mūsų valstybės aukščiausiuose postuose, įvairiausiose televizinių pokalbių laidose nuskamba ir toks motyvas: jeigu ir sukurtum tobulus įstatymus, pro jų koštuvą į valdžią vis tiek prasiskverbtų koks naujas netikėlis. Atseit, labiausiai dėl tokios padėties kalti rinkėjai, neturintys politinės nuovokos ir toleruojantys buvusio režimo bendradarbius skundikus.

Čia dera pasakyti, kad toks demokratinio režimo ir rinkėjų kaltinimas yra visiškai nepagrįstas, jeigu visi buvusių okupantų bendradarbiai rinkėjui yra žinomi. Jeigu žinomas bendradarbis vis dėlto išrenkamas į valdžią, jis, vadinasi, yra nepraradęs pasitikėjimo arba jį atgavęs – toks yra tautos sprendimas, ir nėra ko dėl šito sriūbauti. Bloga tauta ar gera – toks yra jos sprendimas.

O jeigu jau norime rasti papildomų problemų, tai jos štai kokios. Pirma – valstybės įstatymų. Negalima užslaptinti dokumentų apie slaptuosius okupacinio režimo bendradarbius. Ir netgi prisipažinusiųjų įslaptinimo neturi būti. Turi būti žinomi visi ir visi atitinkamai įvertinti iš pat pradžių. Antra – valstybė seniai nebėra valstybė senąja, Kovo 11-osios prasme: ir jos pačios – tik likučiai, ir sąžinės bei garbės nebelikę, ir galbūt laikas deramą atsakomybę priskirti žiniasklaidai, kuri, politiką pavertus preke, į valdžią – aktyviai kvailindama rinkėjus – parduoda visiškus supuvėlius.

2005 01 14

9. 28. Paradoksali gali atrodyti ši mintis, tačiau labai svarbi ir teisinga: jeigu nebūčiau įstojęs į TSKP, nebūčiau šiandien signataras. Kodėl? Todėl, kad būčiau buvęs disidentas. O disidentai buvo prieš režimą iš esmės. Gi sąjūdininkai buvo už persitvarkymą. Irgi iš esmės. Nepaisant kai kurių, galvojusių kitaip ir veikusių prisidengiant persitvarkymu. Disidentai – tai Laisvės lygos linija – oficialiųjų sluoksnių buvo atmetinėjami. Ir jie patys nesiartino prie komunistų partijos narių. Taigi, skiriamoji linija buvo labai aiški. Niekas iš disidentinio judėjimo žmonių į Sąjūdžio iniciatorius nepateko. Net ir pernelyg radikalūs sąjūdininkai pamažu buvo „atitolinami“ nuo vadovaujančiųjų pozicijų. Mano 1973 metų kompromisas su savo sąžine atvėrė galimybę purkštauti prieš valdžią viešai, taigi – ir įsijungti į „pertvarkytojus“.

2005 01 15

12.48. Liberalizmas – tai šiuolaikinis komunizmas. Neoliberalizmo pavidalu neokomunizmas viešpatauja šiandieniniame pasaulyje, naikindamas tautas, valstybes civilizacijas. Žmonės globalizacinio pelno cunamiams pasipriešinti tegali prisitaikydami prie jo siūlomos tvarkos ir mafijozuotis, arba statytis Nojaus laivelius – raudonąsias brigadas, musulmonų savižudžių organizacijas, džihado karus. Teroristiniai ir pilietiniai karai yra viena iš ryškiausių globalizacijos pasekmių. Jeigu eis taip, kaip eina dabar – pasaulis kaip permanentinio pilietinio karo arena yra neišvengiamas.

2004 01 16

10. 13. Kiekvienas kolektyvinis subjektas susideda iš dviejų žmonių grupių – suprantančiųjų ir nesuprantančiųjų. Pirmųjų būna labai nedidelė dalelė, antrųjų – dauguma. Pirmieji siūlo inovacijas, antrieji jas tramdo, o iš to gimsta realybė, kurią valdo dar mažesnė, negu pirmoji grupuotė – suprantantieji pragmatikai. Suprantantieji idealistai tik kalba, bet nevaldo. Taip buvo visada. Taip bus ir ateityje. Tačiau jeigu nebūtų suprantančiųjų idealistų, nebūtų nė suprantančiųjų prakticistų – būtent pirmieji yra didžiųjų įžvalgų, praregėjimų autoriai, kuriais antrieji moka tik pasinaudoti.

12. 12. Reikia rašyti. Rašymas yra pats giliausias sielos klausinėjimas: rašymas neleidžia palikti užčiuoptos pajautos, kuri, kaip ir tamsus urvas, veda bauginančian priekin, o vienu momentu nušvinta išėjimo šviesa. Rašymas yra pagalba valiai, norinčiai prasibrauti pro supratimo sienas.

2005 01 17

9. 22. Kiekviena visuomenė turi savo stebėtojus, darančius prognozes apie gyvenimo tendencijas, apie ateitį. Esu toks šiuolaikinis šamanas, bandąs įžvelgti, kas su lietuviais vyksta šiuo metu ir galėtų nutikti ateity. Mane labiausiai domina ne galimi mitologizuoti lietuvių ir Lietuvos raidos scenarijai, kaip antai, naujosios imperijos galimybės ir tikimybės, padėtis euraziniame kontekste, o tai, kas su šiandienine jos visuomene daroma tų, kurie veikia po globalizacijos skraiste, ir tų, kurie jiems tarnauja. Esu daugiau pėdsekys, negu būrėjas.

2005 01 18

9. 24. Kaip ir tarybiniais laikais, mums vėl reikia kurti nacionalinio atsilaikymo mechanizmus, ir labai rimtus. Kultūroje tai visų pirma turi būti deimanto kietumo paveldas, akumuliavęs mūsų istoriją.

2005 01 19

17. 30. Taip klostantis politiniams įvykiams, kad pagrindinius postus vėl užima rusų saugumo bendradarbiai arba Rusijai idėjiškai bei kultūriškai prijaučiantieji, kai oligarchija perauga į neobolševizmą, reikia grįžti prie liustracijos įstatymo kūrimo ir liustracijos realizavimo. Geriau vėliau, negu niekada. Revoliucijos prasideda pamažu, iš pačių gelmių, iš apačios. O apačia šiandien valdančiąją daugumą jau atmeta. Tik dar nežino, kaip nusimesti.

2005 01 20

9. 23. Prie Prezidentūros piketuojantys žmonės reikalauja okupacinio saugumo archyvų neuždaryti 70-čiai metų, kaip buvo nutarta pernai ir aprobuota laikinojo prezidento A. Paulausko, turėjusio neabejotinus ryšius su ta organizacija ne tik per savo tėvą, rusų saugumo pilkininką, bet ir asmeniškai. Piketuotojų reikalavimus ignoruoja visos valdžios institucijos. Spaudoje, radijuje, televizijoje – jokių garsų. Tai tik dar kartą parodo, jog mūsų demokratija jau šiandien oligarchų valdoma, ir mūsų valdomoji demokratija yra pažengusi toliau, negu Vladimiro Putino: ten opozicinių laikraščių ir TV nepalyginamai daugiau. Tačiau, kaip sako B. Genzelis vakarykščiose „Lietuvos žiniose“, visos oligarchijos perauga į diktatūras, o visos diktatūros baigiasi kruvinomis revoliucijomis ir pilietiniais karais. Turime tam rengtis jau dabar, nes tas, kas vadinama demokratija, ne tik Lietuvoje, Europos Sąjungoje, bet ir visame pasaulyje yra po manipuliuojamos demokratijos skraiste vykdoma finansinės oligarchijos diktatūra.

2005 01 21

9. 21. Antano Terlecko mintis, kad Sąjūdį sukūrė KGB, beveik teisinga. Tik reikėtų sakyti ne sukūrė, o perėmė. Ir tai padaryti buvo visai nesunku. Verkių rūmuose apie biurokratijos įveikimą diskutavo beveik visi su KGB susiję profesoriai. Jeigu nebūčiau nukėlęs į birželio 3 dieną ir per naktį nebūtume surinkę žmonių, su KGB ir nesusijusių, iš pat pradžių viskas būtų buvę saugumo rankose. O ir iš Iniciatyvinės grupės kiek iš tiesų netarnavo?

Dabar jau žinoma, kad visa Iniciatyvinė buvo kruopščiai tyrinėjama. A. Čekuolis jau pirmą dieną atbėgo pas mane kalbėtis, kas čia ir kaip bus, kur suksim. Nepranešė? Tuoj pat raportavo. Kodėl neapibrėžtume buvo paskandinti Tarybos rinkimai suvažiavime? Todėl, kad ne Landsbergis gavo daugiausia balsų. O kai CK svarstė, ką norėtų matyti pirmininku, KGB vadas Eismuntas pasakė, kad KGB remtų Vytautą Landsbergį. Jis, pasirodo, užverbuotas dar 1955 metais, o jo tėvas V. Landsbergis-Žemkalnis – 1927 metais. KGB filtras net Sąjūdžiui kuriantis buvo labai smulkus. O paskui kiek atėjo į Sąjūdžio Tarybą, į Sąjūdžio Seimą!?

Sąjūdis ne atkūrė Nepriklausomybę, Sąjūdis ją apiformino – įteisino tą neišvengiamybę, istorinę būtinybę.

Bet ir pasistengė ją sugriauti. Kaip ir įprasta rusų saugumiečių kovų metodikai: susprogdink tiltus, sunaikink fabrikus, sudegink derlius priešui paliekamoje teritorijoje! Sunaikino. Sąjūdžio žmonės – Landsbergis, Čepaitis, Vagnorius, Grakauskas ir daugelis kitų sunaikino Lietuvos ūkio mechanizmus taip, jog paskui liko viską tik išparduoti svetimiems.

2005 01 22

9. 42. Tai tik vyriškasis šovinizmas moteris laiko nepatikimom plevėsom, pasirengusiom pirma proga griūti kur papuolė su kuo tik nori.

Moterys yra doresnės už vyrus. Tai lemia jų gamtinė prigimtis: naujos gyvybės išnešiojimas yra ne koks atsitiktinis darbas, o gyvenimo būdas, susijęs su susilaikymu, dėmesiu tam, kuris ateis, atida sau ir aplinkai. Pagaliau ir pats gyvybės pradėjimo cikliškumas yra preliudija dorai.

Vyrai – visai priešingos natūros. Kuo daugiau, kad ir be jokios atsakomybės, bet kada ir su bet kuo, netgi su vyrais. Iš čia – emancipuotos visuomenės ne tiktai seksualinės mažumos, bet ir visos visuomenės susiorientavimas į produktyvumą, o ne į atsakingumą, į seksą, o ne į meilę.

Deja, nekokybiškas produktyvumas gimdo patikimumo deficitą ir su juo susijusių formų destrukciją. O nepatikimas gyvenimas – neperspektyvus gyvenimas. Kaip ir visas Vakarų demokratijos, savo ateitį susiejusios su mechaniniu produktyvumu, plėtojimasis ir šiandienybė.

2005 01 23

8. 51. Cinizmas į valdžios gretas atėjo su liberalais. Tačiau nekrito į akis taip, kaip krinta dabar, kai dominuoja darbiečiai.

Tada cinizmas ėjo greta su kažkokiu jaunuolišku nebrandumu, komjaunuoliškai entuziastingu bukumu. Dabar jis – saugumietiškai įžūlus: neberėkiama prieš padarant, o daroma tyliai atsistojus ten, kur reikia, ką nors nustūmus arba nukreipus dėmesį, o kai pastebima – nutaisoma labai nustebus mina ir sakoma: negi? negali būti! visai ne taip! Arba nusijuokiama ir daroma toliau. Viskas daroma nebekreipiant dėmesio į nieką – argumentus, subordinacijas, tikslus. Apie moralę – jau jokios kalbos.

2005 01 24

7. 55. Šneka antstolis, aiškindamas mažo miestelio didelių namų problemą. Keramikos įmonė bankrutavo, žmonės neteko darbo, vieni pardavė butus ir išvažiavo, kiti juos tiesiog paliko, nebeišsimokėdami skolų, siekiančių dešimtis tūkstančių litų. Tų žmonių surasti niekaip nepavyksta, sako antstolis, o ir suradus nedaug naudos, nes jie niekur nedirba ir nieko neturi. O antstolis ieško ne žmonių, ieško turto ar pinigų, sako jis pats.

Kas šiandien turi vertę ir kas ne – aiškiau nepasakysi.

2005 01 25

8. 25. Dar viena globalizatorių veiklos detalė. „Visuomenės interesas“ nagrinėja gėjų ir lesbiečių valstybinio finansavimo problemą. Skirti didžiuliai ES pinigai, reikia ir nacionalinių. Diskutuojančiųjų tarpe yra ir normaliai mąstančių žmonių. Tačiau kurie jau susiję su tų dotacijų finansavimu, tie visom keturiom už diskriminacijos likvidavimą, požiūrio į seksualines mažumas liberalizavimą, demokratinių procesų plėtojimą ir pan. Bet kai tų finansų besigviešiančiųjų klausiama, ar į jų bendruomenes, klubus gali patekti ne homoseksualai, atsakoma, kad tai klubų bendruomenių reikalas. Logika tokia: kas jūsų – tas ir mūsų, bet kas mūsų – tai ne jūsų. Ir šis „nediskriminavimas“ yra Europos Sąjungos norma!

2005 01 26

10. 36. Laikraščiai praneša: Europos Sąjunga vienodins etiketes. ES pramonės komisaras Giunteris Ferhoigenas (Günter Verheugen) pasiūlė sujungti šią veiklą reglamentuojančius nacionalinius įstatymus bei dvi ES direktyvas ir priimti vieną direktyvą, kuri standartizuotų visų ES šalių maisto produktų ir buities prekių etiketes visoje Sąjungoje. Tai esą padarytų vartotojų gyvenimą perspektyvesnį ir leistų taupyti gamintojams. Dabar gi nacionalinių gamintojų išlaidos pakuotėms didėja.

Mums, išėjusiems iš TSRS standartų vergijos ir bent kiek atsikvėpusiems nepriklausomybės meto Antrosios Respublikos laisvėje, šitas siūlymas atrodo panašus į košmarą. Nes šiais reikalavimais bus ne tiek taupoma, kiek unifikuojama, naikinant visų šių prekių dizaino savitumus, nacionalines skirtybes, simbolius ir galų gale stilius. Prekių apipavidalinimas buvo galinga pramoninės grafikos meno sfera, kurioje pakankamai neblogai užsidirbdavo būriai įvairių šalių dailininkų.

Dar svarbiau, kad su naujaisiais standartais bus įvesta anglų kalba, ES proteguojama arba net ir nurodoma terminologija, tuo būdu – kalbant apie nacionalinių identitetų saugojimą – kertant dar vieną smūgį ir nacionalinių kalbų vartojimo erdvėms anglų kalbos jose įsitvirtinimo labui.

2005 01 27

13. 30. Pilietybė yra asmens valstybinė, arba juridinė, jungtis. Jeigu tu, būdamas Lietuvos piliečiu, tampi ir dar kokiu nors kitu piliečiu, tu jau nebe tik Lietuvos pilietis, tavo pilietybė – mažų mažiausia – problemiška. Bet jeigu tu tampi Europos Sąjungos piliečiu, tai problema viena – kiek tu dar ir Lietuvos pilietis; nes tapdamas Europos Sąjungos piliečiu, tu tampi Lietuvą kitų šalių bendrijon integruojančios pilietybės dalimi, integracinės, taigi, stipresnės pilietybės objektu. Ir visai nebūtina Europos Sąjungai tapti unitarine valstybe, gana turėti bendrą europinę pilietybę – ir valstybinis ES gyvenimas garantuojamas. Atėjus laikui bus galima paskelbti Europos Sąjungą tapus unitarine.

Šitaip visur: pilietybė, pinigai, kariuomenė, vėliava, sostinė, himnas, konstitucija, – viskas tarsi ir atskirai, fragmentais (netgi valdymo organai: parlamentas, vyriausybė – dirba tarsi ir kas sau), tačiau, integruojami vieningos pilietybės, atlieka unitarinės valstybės funkciją. Tai ir yra didžioji Europos komunistų klasta, nusižiūrėta iš Maskvos imperijos, tik primesta ne iš viršaus, o iš apačios, ir vykdoma ne kulkomis, o eurais manipuliuojant.

13. 52. Prieš keletą dienų Tulūzoje buvo pristatytas didžiausias pasaulyje keleivinis lėktuvas Airbus A380. Per pristatymą, kuris panėšėjo į spektaklį, kalbėjo prezidentai, premjerai ir kancleriai, akcentuodami Europos šalių bendro darbo galimybes. Lėktuvo ir gabaritai, ir talpa ( nuo 555 iki 840 keleivių), ir dizainas atitiko į vieną valstybę vedamų Europos žmonių politinio elito politinių ambicijų užmojį: didžiausia Šiaurės pusrutulio valstybė – didžiausias pasaulyje lėktuvas (Kinija gali didžiuotis didžiausia pasaulyje hidroelektrine).

Tai yra propagandinė eurosąjunginės gigantomanijos pusė. Tačiau yra ir praktinė – integracinė.

Agregatus gigantui gamina 16 Europos šalių įmonės. Viskas surenkama Tulūzoje. Kita pagrindinė įmonė yra Hamburge. Dalių pristatymas – ne toks jau paprastas daiktas, kadangi agregatai Tulūzon patenka visiškai užbaigti – išvedžiotais laidais, hidraulinės sistemos vamzdynais, įrengta kondicionavimo sistema, padengti izoliacijomis ir t. t. Tai palengvina darbą, kelia gamybos efektyvumą. Iš šalutinių įmonių Anglijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Vokietijoje agregatai pristatomi specialiai sukurtais transporto įrenginiais jūromis, oru, upėmis ir automagistralėmis. Esama specialių lėktuvų, specialių baržų, specialiai nutiestų kelių nestandartinių gabaritų įrenginiams pervežti ir t. t., sudaryti specialūs reisų grafikai, pristatymo terminai, gamybos grafikai. Po visą Vakarų Europą kaip milžiniškas aštuonkojis išsirangęs to gigantiškojo, didžiausio kol kas civilinės aviacijos istorijoje, lėktuvo gaminimo mechanizmas. Jis į vienumą sujungia valstybes, gamyboje dalyvaujančius žmones, firmas, politinius elitus ir – kas be ko – pilkojo ir juodojo su šia integracine sistema susijusias verslo struktūras.

Tai ir pamėgink tu, Lietuva, ar kita nykštuke, pareikšti apie išėjimą iš tokios vienovės!

2005 01 28

10. 20. Stebint vakar vykusį Aušvico koncentracijos stovyklos išvadavimo minėjimą Lenkijoje, į kurį suvažiavo Europos tautų politiniai lyderiai, matant tą teatralizuotą pakilumą, su kuriuo pirmąsyk tokiu būdu pagerbtas vienos iš daugybės konclagerių pabaigos faktas (ką dabar tie iniciatoriai pasiūlys daryti su Sibiro konclageriais arba kad ir su kitomis vokiečių koncentracijos stovyklomis?), nejučia kyla klausimas, kas už viso šito?

Ir visų pirma prisimena diskusija dėl Europos Konstitucijos, kurioje taip ir neatsirado žodžio apie krikščioniškąjį Europos paveldą! Ką reiškia šitas fundamentalus atsiribojimas nuo žydų inspiruotos europinės dimensijos ir šitas operetinis žydų naikinimo paminėjimas?

Tegul lieka šis klausimas be atsakymo.

Kol kas.

Bet kai pasižiūri šiame kontekste į žydų istoriją, negali nepripažinti, kad tai būtent jie, ieškodami ateities, pagimdė Kristų, savo siela apvaisinusį visą civilizaciją, ir ne bet kokią, o kolei kas dominuojančią pasaulyje. Ir dominuojančią ne tik dvasiškai, bet ir materiališkai – JAV šiandien dar vienvaldiškai tvarko pasaulį, visiems kitiems tik purkštaujant arba dar rengiantis pasipriešinti tai diktatūrai. Sudėk tris dalykus – Europą, du tūkstančius metų gyvenusią ir kūrusią pagal Kristaus interpretuotą Bibliją, Jungtines Valstijas, materializavusias ir juridizavusias krikščioniškąją asmens sampratą ir sukūrusias pirmąją pasaulyje piliečių be prigimties skirtybių sąjungą ir – pagaliau – Izraelį – Pažadėtąją žemę, kurią šiandien žydai kuria, nekreipdami dėmesio į jokius pasaulio pagraudenimus. Ar maža šito, kad apčiuoptume žydų poveikį ir praeity, ir dabarty? Tai ką reiškia vis dėlto Europos juridinis atsiribojimas nuo krikščionybės? Kad čia bus kuriama sekuliarizuota visuomenė? Bolševizmas ir fašizmas sykį tai jau bandė padaryti. O ir visa žmonių istorija liudija: žmogus turi kuo nors tikėti. Nei stabmeldystė (daiktizmas), nei netgi aukščiausi naudingumo pamatu padaryti susitarimai nėra pakankami bendrumo pamatai – jie gal ir tenkina protą, bet nepatenkina dvasios. Tik religijos turi tą galią.

Aiškiai negaluodamos naudų psichozėmis, ir JAV, ir Europa, ir Rusijos Eurazija kiekviena savaip vėl kyla prieš žydus ir jų įtaką? To esama, be abejonės.

Tačiau sukildama Europa kam atveria vartus?

Islamui? Sąmoningai?

2005 01 29

9. 24. Lietuvos prezidentas išvyko į Meksiką tradicinių atostogų. Kaip darbo JAV laikais, kai galėjo iš anksto pagal valdininkams priklausančią galimybę suderinęs laiką išvykti pailsėti. Čia, būdamas valstybės vadovu, Prezidentas pagal Konstituciją ir įstatymus neturi teisės į atostogas, tuo labiau – savavališkai pasirinktu laiku. Tačiau Lietuvoje viskas galima, ne tik kokios ten „tradicinės“ atostogos Meksikoje. Galima palikti aukštų valstybės valdininkų bendradarbiavimo su okupacinio režimo slaptosiomis tarnybomis skandalo krečiamą visuomenę, galima nusišalinti nuo premjero ir ūkio ministro konflikto, galima nenuvykti į Ukrainos prezidento inauguraciją, Aušvico koncentracijos stovyklos išvadavimo minėjimą, pagaliau – Davoso susirinkimą, nekalbant apie tai, kad šitai yra jau galbūt Lietuvos izoliavimo ženklas, – viskas galima Lietuvoje, kurioje nuo vieno iš jos prezidentų apkaltos ir pašalinimo iš posto valstybės teisė buvo pakeista grupuočių susitarimo teise. Ar tikrai mažoje valstybėje politinė demokratija neišvengiamai išvirsta mafijinių klanų trapia ir nelengvai palaikoma taika, kurios pagrindinė sąlyga – visų pusių daugumai priimtinas finansinių srautų kontrolės pasidalijimas? Gal tokioj situacijoj Prezidentas daugiau nieko ir negali, kaip išvykti atostogų pačiu įtempčiausiu momentu?

Kaip ten bebūtų, Lietuvos prezidentui jo antrosios kadencijos metu prioritetiniai darbai, atrodo, bus kasdienis pogulis ir tradicinės ar netradicinės atostogos.

2005 01 30

Jeigu reiktų pasakyti, kas dedasi Lietuvoj, vargu bau pavyktų pataikyti į dešimtuką. Bet pasakę, kad vyksta kova dėl valdžios, kliudytume devintuką. Beveik neabejotinai.

Ūkio ir finansų ministrų susirėmimas yra susirėmimas ne tik dėl ES pinigų – tai ir susirėmimas dėl dominavimo. Premjeras stovi nuošaly, tačiau jam atstovauja bendrapartietis finansų ministras, o ūkio ministras yra kitos politinės grupuotės, kito klano galva, ir kuris iš jų nugalės, reikš viena – nugalėjo ar pralaimėjo premjeras. Grumtynės dėl paraiškų ES fondams priėmimo sustabdymo – tai grumtynės už premjero galių išlaikymą premjero poste ar jų perėmimą į ūkio ministro rankas. Tai visi supranta daugiau ar mažiau aiškiai ir stebi, kokiais būdais už šias galias kovojama.

Kadangi Prezidentas šiuo metu emigravęs į Meksiką, kovoje tedalyvauja Vyriausybė, Seimas ir žiniasklaida. Pastaroji vaidina pagrindinį vaidmenį, kaip ir Prezidento apkaltos metu norima parduodama už esama. Deja, jos padėtis šįsyk keblesnė, nes nėra aiškaus priešo ir jo rėmėjų: ūkio ministras yra rusas, todėl blogas savaime, jis kairysis, todėl dar blogesnis, o premjeras – pasenęs ir įgrisęs, be to, irgi kairysis, be to, dar gudriai užsislaptinęs ir išliekąs aukščiau ministrų ginčo, tad maišatis begalinė, ir vis dėlto priemonės, kurias naudoja kovininkai, žurnalistams nė nenorint pakiša interpretacijas ir sprendimus. Ūkio ministeris yra itin didelis visokių spektaklių meistras, žurnalistai į juos patenka kaip muselės į medų ir zyzdamos šlovina medų sunešusią bitutę. Spektaklis su verslininkais naktiniame klube yra tipiškas pasityčiojimo iš visų ir visko šedevriukas, po kurio ūkio ministras pasirodo esąs padėties šeimininkas, vienvaldiškai sakantis: noriu – bus taip, noriu – bus kitaip. Ne jūs valdžioje!

Užtat tiek daug rimto kapstymosi po Seimą. KGB rezervistų medžioklė ne tik nerimsta, ji plečiasi, į „apyvartą“ įtraukdama vis naujus asmenis. Pakeldamas ranką prieš Seimo pirmininko pavaduotoją, kurį gina premjeras ir žemės ūkio ministrė, Seimo pirmininkas į kagėbistų glėbį nustumia ir premjerą, ir ministrę, ir dar sustiprina ūkio ministro pozicijas – šįkart Seime.

Ir kas gi ryškėja šiuo rakursu žiūrint? Ryškėja tai, kas prasiryškino jau Prezidento apkaltos metu: Seimo pirmininkas yra neformalus rusų Lietuvoje bendražygis, dar daugiau – tikrųjų, t. y. šiandien Lietuvoje tebeveikiančių, rusų saugumiečių ir žvalgybininkų bendradarbis.

Kas galų gale nugalės šitoje grumtynėje, reikia luktert. Tačiau jau dabar aišku, kad tai Brazausko galios saulėlydis. Bet dar svarbesnė išryškėjusi tiesa yra ta, kad Rekonstrukcija beveik įvykdyta: prie Lietuvos vairų stovi tie, prieš kuriuos buvo pakelta ranka, prieš kuriuos kovota 1988–1991 metais!

2005 01 31

9. 54. Kaip toli, kokiuose bauginančiuose toliuose žmogui iki dvidešimties atrodo šešiasdešimtmetis! Septyniasdešimtmetis yra neįsivaizduojamas. Ir kaip netoliese, beveik ranka už nugaros pasiekiamas žmogui, artėjančiam prie septyniasdešimties, yra dvidešimtmetis!

Keistas, tiesiog nesuprantamas dalykas yra gyvenimas. Vos gimei – ir: mirti!

Ką darei ir vadini savo veikimu – kiek tai yra to, kas juda kaip pasaulio tvarka, klausimai tau ir tavo atsakymai į tai, o kiek tai yra tavo klausimai ir pasaulio grumėjimas kažkur padangėse, jam pačiam su savimi ritantis tolyn?