Vasaris Spausdinti
2005
Parašė Romualdas Ozolas   
Sekmadienis, 28 Vasaris 2010 23:08

2005 02 01

9. 49. Klykiam apie savo gyvenimo nešvarą – moralinę, politinę, juridinę, mentalinę. Taip ir yra: mes maudomės dumble, nešvarūs ir viduje, ir dvokiantys patys sau.

Ką daryti?

Daryti pradėta. Pradėta su Prezidento apkalta. Ir nors pati apkalta ir R. Pakso nušalinimas yra juridinis absurdas nuo pradžios iki galo, procesas yra neatmestinas kaip vienintelis prasmingas to absurdo spektaklio faktorius. Todėl apkaltos procesas turi būti tęsiamas: apkalta korumpuotiems parlamentarams, merams, apskričių viršininkams ir visiems kitiems valstybės tarnybos postus užimantiems žmonėms. Su okupacinėmis struktūromis bendradarbiavusių „valstybininkų“ išviešinimas yra pats prasmingiausias šio proceso žingsnis dabar.

Kodėl? Todėl kad praktiškai neįmanoma kitaip išpainioti to istoriškai susiformavusio nešvarumų kamščio, kuris sieja rinkėją ir renkamąjį per jo žmogiškuosius, psichologiškai paimančius santykius: gražus, protingas, turtingas, teisingas, galingas ir t. t., ir pan. Nors ir buvęs saugumietis. Ne vienas net ir paskelbus, jog jis saugumiečiu buvo, yra išrenkamas, paskiriamas, deleguojamas ir t. t. Būtent tai ir yra demokratinio proceso sąlygojama mūsų gyvenimo nešvara, dėl ko, jeigu norime švaros, turime kirsti per tą kamštį aiškiausiai visiems matomu ir suprantamu gydomuoju pjūviu – per pūlinio geluonį. Keletas tokių pjūvių padėtų. Randai primintų. Nes nesigydyti nebegalima: demokratija dūsta savo pačios gaminamoje bjaurastyje.

2005 02 02

9. 17. Prieš porą dienų įvyko rinkimai Irake. Dabar skaičiuojami balsai. Pasaulis džiūgauja: pirmi laisvi rinkimai Irake po tiek metų diktatūros! Ir jau kalba apie karą Irane. Kartojant Irako variantą ir įteisinant vadinamuosius prevencinius karus kaip demokratijos įdiegimo būdą!

Bet visa tai – kas, jeigu ne Stalino išvaduojamųjų karų variantas, pasaulinės proletarinės revoliucijos ir komunizmo sukūrimo visame pasaulyje būdas?

Ko tada mes čirškiam, lietuviai, dėl okupacijos 1940 metais? Ar ne kariuomenei prižiūrint vyko „laisvi demokratiški rinkimai į Liaudies Seimą“?

Ne, kai rinkimai į parlamentą vyksta saugant okupacinėms karinėms pajėgoms, laisvais ir demokratiškais aš juos tegaliu vadinti tik tuo atveju, jeigu visas pasaulis tokią tvarką pavadintų naująja pasaulio tvarka. Bet vis tiek atsiminčiau, kad anksčiau buvo kitaip, kad mes iš tokios tai Stalino, tai Hitlerio mums primesti bandomos tvarkos vadavomės ir išsivadavome.

Tiesa, padėčių be išeičių nebūna. Mane, kaip ir kitus tokius, galima būtų sunaikinti. Bet iki tolei mes priešintumėmės.

Pilietinių karų laikotarpis artimiausiu metu pasaulyje yra neišvengiamas. Tiesą sakant, jis jau prasidėjo, karai jau vyksta – kaip ne pirmą sykį jau smogiami „prevenciniai smūgiai“ – šiuolaikinės demokratijos pranašai.

2005 02 03

10. 25. Kiekviena visuomenė suformuoja tam tikrą svarstomų klausimų ratą, kuris sudaro vadinamąją viešąją opiniją. Po ja liula neviešoji opinija – įvairių grupių ir grupuočių nuomonės, kurios stengiasi prasimušti į dienos šviesą ir įgyti viešosios opinijos, viešosios nuomonės statusą.

Yra ir tokių dalykų visuomenės sąmonės visumoje, kurių ji jokiu būdu nenori praleisti į viešumą, griebdamasi ne tik nutylėjimų, blokadų, bet ir atvirų melų.

Iš nutylėjimo į atviro melo rangą šiandien pereina viešosios nuomonės kultivuojama nuostata apie mūsų valstybę. Na taip, sakoma, ji prarado šiek tiek suvereniteto, tačiau tai nereiškia, kad prarado tiek, jog galima būtų sakyti mus praradus valstybę. Valstybė tebėra, yra ir bus tiek, kiek mes ją sugebėsime išlaikyti. Išlaikyti galime tik kurdami, t. y. ją naudodami naujomis sąlygomis.

Tai būtų šiokia tokia tieselė, jeigu mes ją naudotume bent jau tomis naujomis sąlygomis, t. y. reorganizuodami į unitarinės Europos integralų nacionalinį darinį. Kolei kas to nedaroma. Kol kas valstybė – 1990 m. kovo 11 d. atkurta nacionalinė valstybė – tik griaunama, nestatant nieko nauja vietoje tos, senosios – nepriklausomos nacionalinės valstybės. Tai reiškia visišką mūsų nusiginklavimą, savanorišką nusiginklavimą ypatingos konkurencijos sąlygomis. Tai reiškia pasidavimą be kovos, be šūvio kaip ir dvidešimtojo amžiaus vidury, ant mūsų griūvant Rytams.

Vienintelė teisinga pozicija šiandien – valstybės pertvarkymo Europos Sąjungos sąlygomis darbai. Senosios – Nepriklausomos – valstybės mes juridiškai nebeturim, ir ką dabar reikia padaryti – tai atkurti bent jau satelitinę, nuolatinės negailestingos integracijos sąlygomis veikti galinčią juridinę nacionalinę konstrukciją, kurią vadinti valstybe būtų pasityčiojimas, didesnis nei valstybe vadintume buvusią LTSR.

Todėl pats didžiausias melas šiandien – teigti, kad mes dar turime savo valstybę.

11. 05. Kai dabar klausaisi Zuoko ir Janušonio pokalbių telefonu slaptųjų įrašų, negali nekrūptelti: rusiškas partinis mentalitetas, amoralumas, puikybė, keiksmai ir nauda susisukę į tokią nuostabią vienybę, kad jos niekai kitaip nepavadinsi, tik įsikūnijusiu bolševizmu. Kadangi tai dar palyginus jaunų žmonių bolševizmas, toks gyvenimo geismo, vilties turėti dar daugiau ir viešpatauti dar galingiau bolševizmas, jis apibūdintinas ypač charakteringais anam laikui: komjaunuoliška dvasia.

Taip, tie vyrukai komjaunuoliai ir šiandien. Tik veikią jau nebe nelaisvėj, o laisvėj. Ir beveik užmiršę, kad esama kokių nors įstatymų, visuomenės gyvenimo normų: padaryk, kaip tau geriau.

Iš kur šitai jų dvasios gelmėse?

Irgi iš anų laikų.

Mano karta dar sprendė klausimą, kolaboruoti su okupantais, ar ne. Stojimas į partiją daugeliui buvo didžiulė dvasinė trauma, gyvenimo drama. Tarsi viešas išsiprievartavimas. Tarsi moralinis susinaikinimas. Nesvarbu, kokiais tikslais motyvuojamas – asmeniniais ar visuomeniniais.

Zuoko karta tos problemos nebesprendė. Ji buvo gimusi okupuota, struktūrą, vykdančią okupaciją, priėmė kaip duotybę su visa jos sukurta tikrove – melu, dviveidyste, nihilizmu, pragmatizmu, prisitaikėliškumu, goduliu. Iš „teigiamų emocijų“ buvo laisvės troškimas, ir jis – suprantama – primityviausiu būdu reiškėsi viso, kas ne tavo ir ne tau, atmetinėjimu. Iš absoliutaus draudimo į absoliutų nedraudimą išėję komjaunuoliai tapo liberalais, dalis kurių, tokių kaip Stašaitis, Petrikas, Degutis sudegė ir nuvažiavo į praeitį, o dalis nuosaikesnių arba gudresnių, kaip Janušonis, dar vidurinėj karjerą pradėjęs komjaunimo sekretoriumi, Zuokas, į Iraką išvykęs karo korespondentu, kilo, kaupdami laisvę (= turtą) ir telkdamiesi lygiavertei bendrystei. Ir puotaudami, skęsdami ir skandindamiesi savo galimybėse.

Ar gali būti kokios nors kliūtys jiems visuomenėje, kurioje skurdas dar labiau masina realiai laisvei – pinigams? Ką tokioje situacijoje gali reikšti kažkoks pederastas ir durnelis, užsiprašęs pernelyg didelės kainos, kad savo „auksinio balso“ pagalba praleistų komjaunuolius į sostinės valdžią?

Kliūtys gali būt padarytos visokių priešų ir nesusipratusių elementų. Net iki teismų. Tačiau jos tam ir egzistuoja, kad būtų įveiktos ir dar pastiprintų stipriuosius ir atkakliuosius. Valdžia valdžią myli. Prie savo valdžios ar jos troškimo junk kito ir kitų tokius pat jausmus ir siekius – ir laimėsi.

Taip ir kuriasi Lietuvoj komunistinės dvasios kuriama naujoji mūsų tikrovė – raudonojo liberalizmo košmaras.

12. 16. LTV laidos „Arti. Toli“ vedėja Beata Nicholson, pristačiusi Airijoj įsikūrusių Lietuvos emigrantų jauną šeimą, papasakojusią apie visas gautas valstybės lengvatas jaunai šeimai, taip sukritikavusi Lietuvą ir parodžiusi lietuviams, kur geriau gyventi, pabaigia taip: „O ir koks skirtumas, kur gyventi – Dubline ar Alytuj! – juk Europa – viena respublika!“

Tegyvuoja europinis komjaunimas! Komfortiškiausiai jis jaučiasi Lietuvos nacionalinėje televizijoje.

Bet ko stebėtis: ar jos vedantieji asmenys – ne komjaunuolių karta?

2005 02 04

11. 26. XX amžius buvo paskutinysis ideologijų amžius. Antrajame pasauliniame kare susigrūmus dviem didžiosioms ideologijoms – nacionalizmui ir kosmopolitizmui, kuriems atstovavo nacionalsocializmas ir socializmas, arba fašizmas ir bolševizmas, fašizmas pralaimėjo, bolševizmas laimėjo. Bolševizmas, socializmas ir kosmopolitizmas dabar viešpatauja pasauly. Tai patvirtina ne tik gyvenimo kasdienybė, bet ir pompastiškas Antrojo pasaulinio karo pabaigos šventimas, vadinamas pergalės prieš fašizmą metinių minėjimu. Kam dar „nesueina galai“, kad tai komunizmo ir kosmopolitizmo triumfas, tegul pasižiūri į fašizmo ir bolševizmo ženklus – svastiką ir penkiakampę žvaigždę. Svastika draudžiama, penkiakampė viešpatauja visame Šiaurės pusrutulyje.

2005 02 05

9. 56. Atrodytų, kiekvienas žmogus turėtų ieškoti istorijos – pasaulio praeities, tautos praeities, savo giminės ar net savo paties praeities tikrumo pajautų, kurios jei ir kokiems didesniems darbams neįkvėptų, tai bent pareikalautų įkūnijamos kokia nors konstatacija: užrašu, paminklėliu, apeiga ar darbu, maža kas ką gali sugalvoti. Tokia logika, atrodytų, visai normali, klasikinė. Juk istorija yra mums tenkanti amžinybė. Istorijoje mūsų kitimas sustabdomas vienintele mums prieinama pasipriešinimo išnykimui forma.

Tačiau šiandien į visuomenės gyvenimo viešumą išeina visiškai kitokia žmonių veislė. Jiems jokios istorijos nereikia. Jų siekinys – tuščia erdvė prieky, kur turi būt permesti jų verslumo sugebėjimai ir verslo įnagiai, su kurių pagalba iš tos erdvės ir jon pateksiančios daiktijos (taip pat ir žmonių) turi būti išspaustas grynasis pelnas, leidžiantis čia ir dabar kurti tai, kas gali būti pavadinta gerove. Ne praeitis, netgi ne ateitis yra tų žmonių mąstymo ir veikimo orientyrai ir kriterijai. Dabartis yra jiems vienintelė tikrovė. Jie patys sau yra vienintelė istorija, kuri rašoma nuperkamų raštininkų ir kas rytą paduodama jiems kaip naujas aukštuomenės skandaliukų aprašymas.

2004 02 06

9. 41. Yra du žmonių tipai: revoliucionieriai ir evoliucionieriai. Ir vieni, ir kiti yra istoriją kuriantieji, tačiau pirmieji – pralaimėjimų, o antrieji – laimėjimų istoriją. Pirmieji savo kelius baigia kalėjimuose, tremtyse ir ešafotuose, antrieji – parlamentuose, vyriausybėse ir sostuose.

Viena juos jungia: pajautų gelmė. Pirmieji iki dugno patyrę žmonių skausmą, iki kaulų smegenų persmelkti atjautos, nieko negaili vardan tiesos. Jie patys yra tiesa. Antrieji, iki padangių matydami žemės judėjimus, nujausdami traukos kryptis, patys įsitarpuoja į tas sroves ir, sėdę ant kokio plausto, plaukia kur neša istorijos srovės, pakeliui šūkaudami, kaip reikia plaukti.

Mano gyvenimo istorija – revoliucionieriaus pralaimėjimų istorija. Landsbergio gyvenimo istorija – istorija evoliucionieriaus, kuriam tiesa jau duota, ir reikia tik liulėti laimėjimų ant neišvengiamo Rusijos imperijos griuvimo srautų.

Be viso to, Vytautas dar ir puikiai mokėjo pasisavinti jam tenkantį laiką.

2004 02 07

8. 50. Landsbergio stilius. Esu pats sau, bet viskas yra man. Ką sugebėsiu pasiimti. Atidžiai stebiu visumas ir jų judėjimo kryptis, bet ieškau jas žyminčių figūrų. Šachmatai yra geriausia tokių paieškų treniruotė. Muzika yra parankiąsias visumų pagavos būdas. Čiurlionis yra tobuliausias tų pradų jungimo dailėje mokytojas. Ir Vytautas veikia tomis kryptimis. Dar konservatorijoje mokydamasis manipuliuoti srovėmis pagal šitų menų taisykles.

Užtat jis tyliai pasirodo ten, kur prasideda kas nors iš tiesų nauja, nedrąsiai apsidairo, sudalyvauja minimaliai, kad nebūtų galima pasakyti nei kad dalyvavo, nei kad nedalyvavo. O tada jau imasi reikalo. Arba, žinoma, nesiima.

Mano atminty jis taip pasirodo „Kultūros baruose“ su vienu kitu rašinėliu. Mes išspausdinam jo apie aleatorinę muziką, paskui jau ir apie Čiurlionį.

Panašiai pasirodo ir Iniciatyvinės grupės steigimo susirinkime. Pasirodo, pasako keletą žodžių ir išeina. Buvo? Nebuvo? Paskui ilgai laukia, kas bus toliau. Ir tik liepos mėnesį nedrąsiai atsisėda kažkur paskutinėse eilėse. Ir pradeda žygį.

2005 02 08

13. 54. Jau ir knyga prieš Basanavičių parašyta. Ne tik Baranauską, bet ir prieš Basanavičių: jis romantikas, klejotojas, mitų kūrėjas ir t. t. Tai jis uždarė mus į etninį narvą ir atskyrė nuo politinės pilietinės bendruomenės. Tai jis šiandien trukdo mums perimti gražiąsias europines vertybes. Ir pan.

XIX amžiuje nebuvo ryškesnio realisto už Basanavičių. Aš jį pavadinčiau vietomis net pragmatikų: nemato realios nepriklausomybės galimybės – kalba apie autonomiją, vokiečiai viešpatauja Lietuvoj, ir jis sutinka kalbėti apie „įsipareigojimus Vokietijai“.

Tačiau visų pirmiausia jis realistas. Netgi istorijos fronte. Jis aiškiai mato, kad didžioji Lietuva negrįžtamai nuėjo į praeitį ir lieka tik jos mitas, o politinė jos tauta seniai įsiliejo į Lenkiją. Jis gerai supranta, kad Mažoji Lietuva dar didesnė efemerija, ir visas jos palikimas – tai pirmieji lietuviški raštai. Nei Didžiosios, nei Mažosios Lietuvų nebėra. Yra lietuvių valstiečiai, ir jeigu norim, kad lietuviai ir Lietuva būtų išvis, ją reikia atkūrinėti iš tų po šiaudinėm pastogėm dar išlikusių žmonių. Ir jis skelbia to darbo pradžią, renka jo istorinius ir etnologinius argumentus ir kuria etninės Lietuvos ideologiją – patikimiausią ir perspektyviausią į visus tautai dar galimus ateities amžius.

Basanavičius – didis realistas. Tuo jis ir neprilygstamas savo meto politikas. Prieš sakydami ką nors prieš jį, šiuolaikiniai mergelės ir berneliai, jūs turit galimybę pagalvot ir dar geresnę – patylėt.

2005 02 09

10. 31. Vėl ir vėl lietuviai draskosi dėl televizijos nacionalinio transliuotojo pertvarkos.

Mieli tautiečiai! Arba jūs esat absoliutūs sukčiai, arba absoliutūs mulkiai. Juk viskas yra labai aišku, tik reikia norėti arba nenorėti tais principais pasinaudoti.

Pirmas principas: nacionalinis transliuotojas turi gauti pilną valstybės finansavimą, kad jokie pašaliniai finansiniai srautai nedarytų jokios įtakos nei programų turiniui, nei orientacijai.

Antrasis principas: visuomenei turi atstovauti taryba, dirbanti be jokio atlyginimo ir deleguodama ne organizacijų, o tautos. Delegavimo tvarka – atskiras klausimas.

Kadangi valstybės finansų panaudojimas turi būti atsakingas valstybės sprendžiamų klausimų požiūriu, politinė LTV veiklos priežiūra turi būti vykdoma nuolatinės parlamentinės komisijos. Jos sudarymo ir veiklos principai bei reglamentas – grynai politiniai, o sąveikos su nacionaliniu transliuotoju tvarka turi išlikti griežtai demokratinė.

Štai ir visas mechanizmas. Švarus ir aiškus. Leidžiantis vertinti kiekvieną veikiantįjį asmenį, reikalaujant vadovautis ne politine valia, o gera valia, t. y. pozityvių problemų sprendimui mus visus jungiančios laisvos valios apsisprendimu.

Čia siūloma tvarka apsaugo nuo mutantų, kurie – kaip ir visi mulai – yra bevaisiai.

2005 02 10

9. 05. Individualizmas, scientizmas ir pozityvizmas taip suskaldė mūsų mąstymą į fragmentus, detales, elementus, kad ne tik pasaulis nebeteko vienovės – netgi daiktai matomi labai aspektiškai, vienmatiškai, neadekvačiai.

Bene ryškiausiai tai atsispindi substancinių sąvokų likime. Kažkada, apie devintąjį pereito amžiaus dešimtmetį, marksizmo viešpatavimo epochoje, buvo sunku į apyvartą įvesti dvasią. Pavyko. Ji viešpatavo visą Antrosios Respublikos metą. Dabar ji gęsta. Dvasia paniekinamai vadinama mistine sąvoka ir ujama iš apyvartos, labai ryškiai skiriant nuo sielos ir būtent ja pakeičiant. Tos sąvokos tikrai netapačios. Tačiau dvasia nebereikalinga, nes ji metafiziška, o siela praverčia, nes ji, nors irgi ne mažiau metafiziška, bet tiek konkreti, kad įsitenka buitinėje mąstysenoje, o ypač naudinga visokio plauko būrimams ir pranašavimams.

Lygiai toks pat likimas laukia tautos (siūloma keisti visuomene), meilės (siūloma keisti seksu), garbės (ji išvis nurašoma) ir pan. Kuo mažiau substancialumo terminijoje, tuo mažiau vienybės pasaulio matyme ir mąstyme. O būtent to juk ir reikia tiems, kurie manipuliuoja žmonėmis ir tautomis.

Marksizmas sėkmingai grįžta Lietuvon.

2005 02 11

6. 53. Žydai jau atvirai kalba apie žydų civilizaciją. Kol kas, atrodo, ji suprantama kaip teritoriškai neapibrėžtas darinys, bet žydų valdomo kapitalo manipuliuojamas pasaulis (globalizacija) tą civilizaciją leidžia tapatinti su visu pasauliu (išskyrus islamo šalis ir Kiniją), tuo pat metu disponuojant ir visai aiškiais teritoriniais vienetais – Izraelis, iš dalies JAV. Vakarų Europa su krikščionybe ir ypač katalikybe irgi žydiškosios dvasios apvaisinta teritorija. Ar ne tam kuriama Europos Sąjunga, kad jon patekęs Izraelis pagaliau galėtų jos valdymą perimti taip pat akivaizdžiai kaip JAV? Šia prasme ES konstruktorių svarstymus apie Turkijos priėmimą reiktų vertinti kaip ES vidinį pasipriešinimą būsimai žydų diktatūrai? Kaip bebuvę, Europos Sąjungos projektas yra Europą žydų diktatūron pervesti bandantis geopolitinis judesys.

10. 08. Sukurdamas valstybę etnosas tampa tauta, o valstybę įtvirtindama (ugdydama savo politiką, teisę, ūkį, kultūrą) tauta stiprėja.

11. 20. Mokyklose nebeliko istorijos. Pasaulio istorijos – dar šiek tiek. Lietuvos – beveik nebe. Literatūros istorijos – jokios. Tai ko norėti, kad „Klausimėlio“ herojai kalba kaip idiotai?

Mokytojai aiškina: mokiniams neįdomus Baranauskas, naivus ir pasenęs Maironis, o Donelaičio jie visai nesuprantą. Sruogos „Dievų miškas“ įdomus, bet Vaičiulaičio „Valentina“ – per daug liūdna, jos prasmė – „nepagaunama“. Baltušio „Sakmė apie Juzą“, Marčėno poezija tinka, bet labiausiai traukia Keruakas, Hesė, Gildingas. Mokiniai sparčiai europietiškėja, aiškina mokytojai.

Ką pridurti? – Debilai ugdo debilus.

2005 02 12

12. 17. Rusai nedelsiant išsivertė Dž. Bušo inauguracinę kalbą ir „Apie šalių padėtį“. Lietuviškai nė vieno teksto kol kas nėra. Ir – matyt – nebus. Mes – ne rašto tauta. Mums nesvarbūs pasaulio lyderių tekstai, formuojantys politikos tėkmes, nes mes – ir ne politikai. Atsisakydami versti iš kitų kalbų į savąją svarbiausius šios dienos tekstus, mes ir šitokiu būdu slystam į kitas (visų pirma anglų arba rusų) kalbas ir apskritai traukiamės iš pasaulio tautų rato.

2005 02 13

9. 06. Kažkada, dar marksizmo blokuojamas, mano protas atrado tą seną tiesą, kad tik istorija įvietina dvasią, suteikia apimtį ne tik laike, bet ir erdvėje, duoda savivokos koordinates ir padeda matyti, kaip ant tavęs krinta laikas, o matant jį kaip ateities būtį, padeda orientuotis, kur atsistoti, kur eiti, ką galvoti.

Visa tai ir dabar tebėra taip. Tik istorija sutiekia žmogui orientyrus ir kriterijus.

O štai šių laisvos rinkos organizatoriams kaip tik ir nereikia. Nieko nėra nenaudingiau, kaip kriterijai ir principai. Vertybės gali likti, nes be savivokos koordinačių likusiam žmogui vietoj vienų vertybių galima pakišti kitas.

Todėl visų pirma – šalin istoriją ir filosofiją. Na, filosofija dar irgi gal gali likti – ji irgi gali būti pakeista seklia ar ne visai seklia lingvistika (poetinėmis filosofynėmis) arba tos filosofinės lingvistikos lingvistinėmis analizėmis pozityvistine dvasia. Bet istorija niekaip neturi kliudyti laisvajai rinkai.

Istorijos naikinimas šiandien – sudėtinė dvasios naikinimo dalis.

9. 43. Mūsų tikybininkai dejuoja, kad žiniasklaidą užplūdo visokie parapsichologiniai, kultiniai, mistiniai, astrologiniai ir kiti multimedialiniai spektakliai–susitikimai, istorijos, anapusybės liudijimai ir t. t. Tai vadinama juoduoju dvasios verslu, pavojinga dvasine epidemija, nešvariu verslu ir pan.

Ko pykstat, teisuoliai? Patys naikinat dvasią ir verkšlenat, kad dvasia nyksta? Jeigu dvasioje nelieka racionalumo, joje nelieka ir tikro tikėjimo. O žmonėms juk reikia saugumo jausmo. Jis turi jaustis namie, o namie būti gali tik tada, kai dvasia įvietinta būtyje. Negaudamas tikro įsivietinimo, jis ieško jo visokių burtų ir egzorcizmų pagalba. Taip žmonės gelbėjasi patys, nes jūs jų negelbėjat. Einat išvien su dvasios žudikais.

2005 02 14

8. 31. Kosmopolitizmas – ne pasaulėžiūra, o mąstymo yda.

Kosmopolitas paprastai yra pozityvistas. Visas pasaulis jam susideda iš atskirų daiktų, kurių kilmė jam visiškai nesvarbi, nes svarbus tik jų buvimas. Kur jų yra – ten gerai, kur nėra – blogai. Kad jie turi būt kažkieno pagaminti – jam jokia problema, o kad toje gamyboje turėtų dalyvauti ir jis – išvis nesuvokiama.

Lygiai tas pats su supratimu: nekeldamas klausimo apie daiktų prigimtį ir genezę, supratimas nereikalauja tokios jungties, kaip visos substancinės sąvokos – būtis, dvasia, pasaulis, tauta. Šiems žodžiams jie kurti. Arba įdeda į juos tai, ką kas pakišinėja. Ir – tarkim – jeigu globalizatoriams nepriimtina tauta, nacija ir visa, kas susiję su tom sąvokom ir jomis žymimais daiktais, yra bloga, nevertinga, tai bloga ir kosmopolitui, ir jis su tuo didesniu įniršiu puola tuos, kuriems šios sąvokos reikalingos, kuo labiau jas pripažįstantys žmonės bet kokiu aspektėliu kosmopolito naudmenis ir naudas.

Kosmopolitas yra be principų. Išskyrus vieną – kitų požiūrių principinį neigimą. Čia jis negailestingas. Pasiryžęs ir asmeniškai, ir pasikviesdamas į pagalbą visą savo giminiją sutrypti į dulkes kitaip manantį. Arba iš aukštybių žiūrėti, kaip anas miršta, viso pasaulio paniekintas.

Kosmopolitai – bedvasiai žmonės. Šia prasme jie su tam tikru ir išoriniu antspaudu – veide, elgsenoj, gyvensenoj. Jie ne eina ar keliauja per pasaulį, o ieško kelio tarp pasaulio daiktų. Jie – užgesusio pasaulio atomai.

Kosmopolitai nevaisingi. Jie negali sukurti nieko iš esmės naujo, nes jie neturi nei teigimo, nei neigimo aistros, kuri vestų į gelmes, būtinas fundamentaliosioms pagavoms, arba į aukštybes, reikalingas esminėms įžvalgoms. Net ir praktiniam naudojimui reikalingų kokybiškų daiktų jie negali pagaminti, nes tokiems reikia bent jau meilės.

Kosmopolitas – mirštančio pasaulio žmogus.

2005 02 15

17. 52. Nežinau, kas ir kodėl (nors ištaka yra V. Landsbergis, o tribūna – „Atgimimas“) pradėjo tą okupacinių saugumiečių skandalą, kokių rezultatų siekiama ir kokių bus pasiekta, tačiau kad reikia grįžti į praeitį ir panagrinėti šiandienos sąsajas ne tik su kagėbizmu, bet ir su kompartizmu – akivaizdu. Niekada dar nebuvo taip aišku, kaip giliai buvusios okupacinės struktūros yra perėmusios ne tik mūsų valstybės kontrolę, bet ir jos gyvenimo būdą bei mąstyseną, ir kad šitaip yra ne tik pas mus, bet ir visoje „pokomunistinėje erdvėje“. Nėra tokios pokomunistinės erdvės. Yra pookupacinė erdvė. O joje viešpatauja pats tikriausias bolševizmas – vienmatis mąstymas, vienakis matymas ir vienrankis veikimas. Kas ne tavo spalvos – tas priešas, kas ne tavo minties – to išvis neturi būti, geriau – fiziškai. Ko jau galėjau tikėtis, to, tik ne šito. Tik ne to, kad Brežnevo epochoj augusieji komjaunuoliai, jau tada atsisveikinę su morale ir dora ir pasirengę vardan asmeninės gerovės išduoti ir parduoti visus ir visa, pagaliau sunaikins valstybę, o dabar pradės metodiškai naikinti ir tautą. Tiesą pasakius, jau prieš valstybės sunaikinimą tauta buvo apnaikinta, dabar lieka ją tik pribaigti. Nenoriu manyti, kad tai jiems pavyks. Bet kad nepavyktų, reikia parodyti, iš kur kyla šiandieninis oficialusis Lietuvos mąstymas.

2005 02 16

10. 36. Lietuvių kalbos paskirtis yra pervesti per Europos Sąjungos projektą lietuvių tautą gyvą ir sveiką tiek, kad ji, tam tautų naikinimo sumanymui žlugus, būtų pajėgi atkurti nacionalinę valstybę, o tauta joje jaustųsi galutinai išsivadavusi pilnaverčiam laisvam gyvenimui.

2005 02 17

11. 13. Ką rodo Vasario 16-osios šventimas?

Bene charakteringiausia detalė: įteikdamas nacionalines premijas, Prezidentas kalbėjo ir lietuviškai, ir angliškai, nors anglų neapdovanojo ir jų ten nebuvo. Ar dar ką reikėtų prie to fakto pridurti?

A. Bumblausko ir E. Gudavičiaus pokalbis baigtas tokia išvada: jei Kunigaikščių Lietuva yra mūsų vaikystė, Vasario 16-oji – jaunystė, tai kas yra Kovo 11-oji? – senatvė? Neduok Dieve, jei tai būtų. Bet būti gali.

Nors ir nupirktas už nešvarius Janušonio pinigus, šventinis koncertas Katedros aikštėje – pirmąsyk ištisai lietuviškas ir net patriotiškas, ir ne bet kaip – moderniai. Tauta jau išmoksta atliepti „laiko dvasiai“, neatsisakydama savęs.

Tai reiškia: išlikti net ir prieš vadų valią?

2005 02 18

10. 33. Kaip liudija LTV rusų programa, Vilniuje, šv. Paraskerijos cerkvėje, kuri pastatyta 1345 metais pagonių dievo Ragučio šventvietėje (aikštėje priešais tą cerkvę romuviai ir dabar atlieka atitinkamas senameldiškas apeigas) ir daug kartų perdirbinėta iki dabartinio pavidalo (paskutinį sykį – Muravjovo Koriko nurodymu pagal Nikolajaus Ragino projektą 1804 m.), jau antrą kartą įvyko pravoslavų pamaldos lietuvių kalba. Keistai visa tai atrodo. Tačiau kai įsiklausai, įsigilini ir supranti, kas čia vyksta, visa tai ima apaugti įvairiomis reikšmėmis ir prasmėmis.

Pirmiausia pasirodo, kad tai labai gerai. Programos autoriai kalbina ne tik šventikus, bet ir pamaldų dalyvius. Žmonės džiaugiasi, kad taip padaryta ir mato rimtą ateitį šitai iki šiol paskirties neturėjusiai rusų cerkvei. Motinos sako, kad nutautėjantys Lietuvos rusų vaikai tegul geriau eina į pamaldas lietuvių kalba, negu į jokias – kalba ne taip svarbu, kaip tikėjimas. Lietuviai čia įžvelgia ir demokratijos, ir savitos estetikos, ir Lietuvos pirmavimo naujų kultūros raiškos būdų paieškose.

Visa tai taip. Taip esama visose tautiškumą vertinančiose pasaulio šalyse.

Tačiau žiūrint lietuvių kultūros akimis, greta mums mielo lietuvių kalbos įsiskverbimo į rusų dvasinio gyvenimo švenčiausią sferą, neužmirškim, kad tai yra ir pravoslavybės platinimo Lietuvoje (kaip ir visame pasaulyje) būdas, tik skirtingai, tarkim, nuo Prancūzijos, – ir Rusijos įtakos Lietuvoje stiprinimo būdas.

2005 02 19

9. 44. Kuo atidžiau įsigilinu į Vasario 16-osios minėjimo užgrobimą, tuo geriau suprantu, kas padaryta. Atsiribojimas nuo disidentų, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, Kovo 11-osios signatarų, Pirmosios vyriausybės ir kitų iki šiol į valstybės atkūrimo minėjimo iškilmes kviestų žmonių yra atsiribojimas nuo anojo istorijos minėjimo modelio ir perėjimas prie kito – satelitinės valstybės, arba pseudovalstybės, oficialaus įteisinimo šventės rėmuose. Disidentai, sąjūdiečiai ir signatarai kalti patys, kad nesuspėjo išmirti ir dabar reiškia nepasitenkinimą. Jiems, kaip istorijos atliekoms, bus galima renginėti kokius nors kompensacinius renginėlius, o tikrieji signatarai nuo šiolei bus tie, kurie ratifikavo Europos Sąjungos Konstituciją. Ir nėra ko purkštauti. Kai kas tautoje reiškia nepasitenkinimą, kad atvirai nepasakoma, jog Lietuva šiandien vėl be valstybės, ir jie yra teisūs: reikia žinoti, kas esi. Žinoti adekvačiai, be iliuzijų ir mitologijų. Prezidentas tarė aiškų žodį apie savo santykį su istorija šiandienoje. Pasakė ir aiškų žodį, kaip kalbėti mums: pirmąkart per nacionalinių premijų įteikimą prabilo ir anglų kalba. Pirmyn, Prezidente! Nes yra tokių, kurie dar ir to nesuprato.

2005 02 20

9. 32. Andrius Martinkus vėl pasirodė su puikiu straipsniu („Šiaurės Atėnai“, 2005, Nr. 7: „Ar tik piktas Dievas yra miręs?“). Polemizuodamas su Antano Saulaičio knyga „Piktas Dievas yra miręs“, A. Martinkus parodo, kad šitas teiginys yra katalikybės kapituliacijos prieš laisvąją rinką ir vartotojišką visuomenę formulė. Jeigu būtų kitaip, sako A. Martinkus, jeigu nebūtų miręs bet koks Dievas, jam būtų atsiradusi nors viena eilutė, nors vienas sakinys Europos Konstitucijoj. Taigi, anot autoriaus, reikia pripažinti esamą padėtį ir pasakyti, kad Europos krikščionybė yra Bakchą, Venerą ir Mamoną garbinanti krikščionybė, vartotojų civilizacijai pataikaujanti krikščionybė, kuri lengva širdim aiškina, kad homoseksualizmas ne nuodėmė, kad santuokos gali būti teikiamos ne kartą, tos pačios lyties asmenims, kurie savo ruožtu gali būti kunigai. Praėjo tie laikai, kai Europos žmonės meldėsi, kariavo ir dirbo – dabar Europa nei meldžiasi, nei kariauja, nei dirba. Europa – nebe krikščionybės centras. Krikščioniškuoju pasauliu daugiau teisių turi vadintis Naujasis, o ne Senasis, pasaulis. Kaip Europa negali vaidinti supergalybės vaidmens, taip ji nebegali būti pasaulio moralumo centras. Gyvenimo lygis, kurį pasiekė Europa, niekada nebus prieinamas kitam pasauliui – to neleis pasaulio ištekliai. Tai labai rimtas iššūkis Europos krikščioniškajai sąžinei. O kad jos nereiktų judinti, Europa atsisako tikėjimo net konstituciškai. Gi tiems, kuriems dar reikia kokio nors dievo, palieka gerąjį Dievą, kuris kaip Čiurlionio karaliai savo delnuose saugo sumaterialėjusią Europą ir laimina ją eiti tuo pačiu keliu, o Bažnyčią – nemąstyti apie savo pašaukimą krikščionybei, Europai ir pasauliui apskritai – gyventi globaliniame egoizme, kaip ir iki šiolei gyveno.

11. 46. A. Juozaitis liudija (ŠA, Nr. 7), kad „Šiaurės Atėnų“ logotipą sukūrė Agnius Tarabilda. Aš čia liudiju, kad „Kultūros barų“ logotipą sukūrė Arūnas Tarabilda. Ir ŠA, ir KB pavadinimų šriftai panašūs kaip du vandens lašai. Būtų įdomu sužinoti, ar ŠA logotipas yra parafrazė, sąmoningas ar nesąmoningas žingsnis, liudijantis dviejų leidinių sąsają, kuri tikrai neabejotina turinio ir intencijų požiūriu. „Atgimimo“ pavadinimo šrifto sąsajos su Arūno Tarabildos parinktuoju „Kultūros barams“ 1998 metais reikalavau sąmoningai, tačiau niekas nesugebėjo jos sukurti tapatesnės „Kultūros barų“ pavadinimo pirmajam variantui (1965m.). Paskui prasidėjo ir kaitaliojimai, kiekvienas redaktorius norėjo ir pavadinimo šriftu išreikšti savo viešpatavimo netapatumą buvusiems. Ką gi, noras labai lietuviškas.

2005 02 21

9. 31. Pranešama, kad Paukščių take Žemei priešingoje galaktikos pusėje įvyko galingas kosminis sprogimas. Jis fiksuotas 2004 m. gruodžio 27 d. Saulės masės dydžio mirštanti žvaigždė susitraukė į 24 kilometrų skersmens rutulį. Gravitacinis kolapsas buvo toks smarkus, kad už 50 tūkstančių šviesmečių (šviesmetis – šviesos greitis 9,6 trilijono kilometrų per metus) sutrikdė daugelį mūsų palydovų, kosminių laivų aparatūras, radijo transliacijas labai žemo dažnio bangomis. Kaip pasakė vienas astronomas, sprogimas įvyko mūsų užpakaliniame kieme. Jei būtų įvykęs už 10 šviesmečių nuo Žemės, būtų sunaikinęs ozono sluoksnį, o tai reikštų visos Žemės gyvasties žūtį.

Pastarasis cunamis parodė, kokia nesaugi gyvastis dėl Žemės stichijų. Šis trečias Žemės astronomų fiksuotas sprogimas nebus pastebėtas taip visuotinai, kaip Pietryčių Azijos cunamis, tačiau ar jis mažiau iškalbingai liudija, kokia lokalinė, kokia pažeidžiama yra žemiškoji gyvastis visoje kosminėje tvarkoje?

2005 02 22

9. 25. Pinigai viską gali.

Per pasaulį nubangavo ribulys: Bušas rūkydavo „žolę“. Pretekstas tam šurmuliukui – rašytojo D. Veido (Wead) apie 1999 metus padarytas įrašas: „ Neatsakysiu į klausimą, ar rūkiau marihuaną. Žinai kodėl? Nes nenoriu, kad vaikai darytų, ką išbandžiau.“

Baltųjų rūmų atstovai neneigia įrašų tikrumo, tik pabrėžia, kad prezidentą jie nuvylė. „Tai buvo atsitiktiniai pokalbiai su žmogumi, kurį tuometinis gubernatorius Bušas laikė savo draugu“, pasakė atstovas spaudai.

Tai gal ir pinigai gali ne viską?

2005 02 23

14. 05. Televizijos pagavo naikinti šeimą.

Meilių šalia šeimos, šalia žmonos buvo ir bus. Vyras yra grobikas, imperialistas. Moteris – nepriklausomybė su asmenine valstybine nuosavybe. Vyro ir moters antagonizmas buvo ir bus, jį tramdyti ir sugalvota šeima – socialinis ir moralinis (dabar jau – tik finansinis) kontraktas. Tai taip aišku ir taip vienareikšmiškai visiems visokeriopai naudinga, kad tikra iš esmės telieka meilės galimybė už šeimos.

Bet tai, ką daro televizijos, yra ne meilės, o naudos apologija šeimos sąskaita. Viena yra šlovinama, kad vyrą pasirenka iš penkių, kita – kad išgriovė gausią šeimą ir, pasiėmusi turto dalį, paliko merdėti persenusį vyrą. Eltonas Džonas taip įsimylėjo savo partnerį, kad panūdo jį vesti. Ir t. t.

Kas kada nors išgarbstė nesavanaudišką meilę?

Bent jau daugiavaikę šeimą – tikrąją vedybų prasmę?

2005 02 24

9. 15. Yra du politikos būdai: kalbėjimas ir tylėjimas. Nes kas yra sakoma, įvyksta tik dėl to, kad yra tylima – neprieštaraujama.

2005 02 25

10. 09. Nacionalinius interesus suvokiančios, o tuo labiau – ginti juos mokančios, ne save, o tautą tikslu laikančios vadovų kartos Lietuva dar neišsiaugino. Ir atrodo, kad jie dar negreitai pasirodys. Ar turės iki jų ateiti kiti – save tikslu laikantieji, ir parodyti, kaip tai visiems pragaištinga, kad visuomeniškai suvoktume moralių vadovų būtinybę? Atrodo, kad taip. Nes visuotiniu protu kokia nors tiesa tampa tiktai per kolektyvinę patirtį.

Yra blogai. Žinokim: bus dar blogiau.

Svarbiausia – supraskim: reikės ir tai atlaikyti.

2005 02 26

9. 20. Pasakykim sau aiškiai ir atsakingai: politikai šiandien jau vadovauja žiniasklaida.

Kaip? Ogi įvairiaip.

Kaip jau susiklostė R. Pakso apkaltos metu, kam nors iš politikų pasakius kokią nors prielaidą žurnalistai ją pateikia kaip faktą. (Nekalbu apie atvejus, kai politikai slapta pamėtėja žurnalistams tikrus faktus, kuriuos šie jau interpretuoja kaip nori.)

Antra labai populiari jų galios kaupimo priemonė – nutylėjimai: ko nenori aštrinti, gali už pinigus arba už politinės paramos pažadus neliesti netgi tais atvejais, kai pražanga ar net nusikaltimas tokie akivaizdūs, jog žmonėms lieka tik stebėtis, kodėl tie žiniasklaidininkai tokie akli.

Trečia – pirktos publikacijos. Jos gali būti už arba prieš kokį nors konkretų asmenį.

Ketvirta – gandų skleidimas: kažkas kažkur pasakė kažką, koks nors jau įsitvirtinęs TV laidos vedėjas arba žurnalistinės skilties vedėjas paklausia apie tai dar ir dar kartą, ir „žinia“ beveik baigta.

Ir dar viena gudrybė – pačių žiniasklaidos tūzų prielaidos, daromos Lietuvos, jos prestižo, jos interesų gynimo pretekstu. Kartais jos daromos su tokiu įtūžiu, cinizmu, kryptingumu, kad aiškiai matosi: šis atseit žurnalistas yra kokios nors slaptosios tarnybos bendradarbis ir dirba jai su tokiu uolumu, kaip nedirbo net tarnaudamas okupaciniam režimui. Bet ką tu jam padarysi! Tavo vertinimų jis nesiklausys, jo bičiuliai kituose leidiniuose nespausdins, o politikai paprasčiausiai bijos pakliūti po jo dalgiu.

Štai šitoj košėj sklandanti baimė ir yra ta jėga. Kuri valdo politiką. Ji kaip prasikaltęs šunelis kicena žiniasklaidai iš paskos.

Kodėl taip?

Ogi todėl, kad po politika srovena dar didesni pinigų požeminiai vandenys, negu po žurnalistika.

2005 02 27

8. 48. Vakar iš Kauno sporto halės buvo visą vakarą transliuojamas Eurovizijos nacionalinis konkursas. Kadangi ne pirmi metai žmonės nepatenkinti komisijos sprendimais, šįsyk balsavo žiūrovai. Ir dabar jų nuomonė su komisijos nuomone rimtai nesutapo: komisijos pirmoji buvo šešta pagal žiūrovų balsavimą. Nacionalinio radijo ir televizijos generalinis direktorius jau vakar po konkurso atskleidė, ką buvo sumanęs: na, mieli žiūrovai, pasiųskit dar vieną komandą pralaimėjimui, o mes su muzikais tada imsimės parengti tikrus nugalėtojus. Žiūrovų balsavimas buvo tarsi demokratijos bejėgiškumo demonstravimas prieš įvedant diktatūrą. Tokia konkurso techninė pusė.

O meninė yra absoliuti katastrofa. Tokio vidutinybių ir visiško bejėgiškumo parado dar neteko matyti. Man nesuvokiama, kaip ne tik dainuoti nesugebantys, bet ir kultivuoto balso neturintys, net balso apskritai neturintys žmonės gali kopti į sceną. Nesuvokiama, kaip visa tai gali būti toleruojama rengėjų – parodyti mūsų bejėgiškumą?! Kai reikia kažką pasakyti apie tai, ko visai nėra, jau ne tik žodžių trūksta – kvapo neatgauni.

Na, o anglų kalba ir melodijos (tik viena dainininkė spjovė į tą reikalavimą ir dainavo lietuviškai, iš anksto žinodama, kad net laimėjusi dalyvauti internacionaliniame konkurse negalės) buvo tokia koncentruota Europos Sąjungos politikos nacionalinių kultūrų atžvilgiu demonstracija, kad visos kalbos apie tautinių kultūrų ugdymą, identiteto saugojimą, kultūrinę autonomiją ir demokratiją lieka tarsi pasityčiojimas iš kvailių, kurie dar nesuprato globalizacinės civilizacijos klastos arba kuriems vis vien, ką su jais daro.

2005 02 28

9. 08. Bronislovas Kuzmickas „Šiaurės Atėnuose“ (Nr. 8) atsiliepė į mano „Merdėjame ir mirštame“ savo straipsneliu „Apie išgyvenimą kalbėkime“. Tarsi aš kalbėčiau ne apie išgyvenimą. Kalbėjau ne tik apie išgyvenimą, bet ir apie gyvenimą.

Kuo mes skiriamės, kalbėdami apie tą patį?

Aš bandau pasakyti tiesą ir ja praskaidrinti protą, kad jis pagaliau tartų: gana, gyvenkim kitaip.

B. Kuzmickas siūlo tiesos nesakyti, nes ji galinti sukelti neviltį ir dar sustiprinti žūties galimybes. Jis yra autokratinio, aš – demokratinio režimo šalininkas.