Kovas Spausdinti
2005
Parašė Romualdas Ozolas   
Ketvirtadienis, 31 Kovas 2005 23:07

2005 03 01

9. 21. Vargu bau kas aiškiau parodo mūsų supuvimą, kaip KGB rezervistų byla. Problemai tirti sudaryta komisija žingsnis po žingsnio tolo nuo pirminių formuluočių ir pagaliau paskelbė, kad, nors rezervistai ir priklauso KGB struktūrai (nieko sau: abejoti, ar priklauso!), jie turėję veikti tik ypatingais atvejais, kurių nebuvę, taigi, suprask – jie ir nenusikalto. O priklausymas – tai, taip sakant, nieko baisaus, visi tada vienur ar kitur buvo įklimpę, todėl apie to ar kito asmens tinkamumą valstybės tarnybai reikia spręsti konkrečiai. O kaip bus nuspręsta ne jų naudai, jeigu juos tiesiogiai globoja Seimo pirmininkas, Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas, Prezidentas, Lietuvos televizija, laikraščiai?! Kitur į tokius postus su kokiomis nors saugumo tarnybomis susijusių asmenų neprisileidžiama per šūvį. Pas mus žiūrima, kaip apginti ten pralindusius ir visuomenės pastangomis užkluptus. Koks tai cinizmo laipsnis? Kaip tai pavadinti – ne sąmokslu prieš tautą?

19. 10. Lietuvos elito moterų pavardės (iš „Stiliaus“, 2005, nr. 8): Danutė Krištopaitytė-Mallart, Jolita Van Otterlo, Jolanta Grossman, Lina Uzelko, Inga Barakat, Ernesta Vizbaraitė-Kilas, Miglė Holliday, Daiva Janulaitytė-Günther. Ir t. t. Kas tai? Prekės ženklai?

2005 03 02

9. 17. Vienas iš būsimosios Lietuvos kūrimo būdų – Lietuvių legionierių korpuso įsteigimas. Jame galėtų tarnauti visi iš Vidurio Europos kilę savanoriai – estai, latviai, gudai, ukrainiečiai, rumunai, bulgarai. Lietuvių legionas skirtųsi nuo prancūzų legiono tuo, kad šis galėtų specializuotis taikdarystės misijoms. Bet kuriuo atveju jame turėtų dominuoti lietuviai, jis turėtų suteikti galimybę tapti vyrais tiems tūkstančiams jaunų žmonių, kurie dabar bėga į visus pasaulio kampus, šlaistosi ten, plėšikauja ir žudo, nerasdami ateities kelių nei sau, nei Lietuvai. Kad ir ką kas kalbėtų apie Lietuvos imperinę dvasią, ji mumyse egzistuoja, tik neranda pozityvios išeigos šiandienos sąlygomis. Lietuvių legionas yra ta konkreti forma, branduolys, aplink save galintis sukti visas kitas. Ir bazę, ir potencialą mes turim.

2005 03 03

Kai bandai suvokti žydų nesipriešinimo juos varant į akivaizdžiausią mirtį priežastis, racionalių paaiškinimų rasti nepaprastai sunku. Tarsi tai būtų per amžius žydus šioj žemėj lydėjęs pasmerktumas, tapęs nacijos likimu ir reikalaujantis nekelti rankos prieš žmonių menkybę, nes jie nežino, ką daro. Išrinktoji tauta negali nusileisti iki tokio pasmerktumo, kaip priešinimasis žydšaudizmui.

Tačiau ir holokausto kompensacija negali būti paaiškinta vien Toros reikalavimu vietoj negyvo žydo pastatyti gyvą, vietoj sudegintos trobos atstatyti naują. Tai irgi kažkas „iš anapusiškumo“, tik jau iškraipytas mūsų laikų materializmo.

Aišku viena – visas žydų pasaulis susideda iš daugybės žydų pasaulių, kurie prasideda ne laike ir – ypač – ne vietoj (šios apibrėžtys jiems praktiškai neturi jokios didesnės vertės), o kiekvieno iš jų viduje, belaikėje dvasioje, reguliuojamoje tik tikėjimo kanonų.

Landsbergiui Lietuva su savo istorija ir savo žeme taip pat neturi didesnės reikšmės. Štai kodėl jam beveik nekilo sienų problemos, štai kodėl išėjimas iš vienos sąjungos galėjo būti nepastebimai perjungtas į kitos bėgius, o ėjimas į Europos Sąjungą traktuojamas kaip aukštesnis nepriklausomybės lygis. Štai kodėl civilizacijų karas jam praktiškai neturi kontūrų, o yra gėrio kova su blogiu.

Sunkiai paaiškinama vadinamoji „nesipriešinimo jėga“ koncepcija, žinant kvietimą prie televizijos bokšto ir parlamento rūmų lydėsiant žudynes, ko gero, irgi gali rasti jei ne paaiškinimą, tai bent sąsajas su „išrinktosios tautos“ fatalizmu. O atkaklų reikalavimą, kad Rusija atiduotų už okupacijos metu padarytą žalą deramą materialinį atlygį, tikrai galima susieti su žydų „turto grąžinimo“ filosofija.

2005 03 04

Bušas pagaliau rado pavadinimą tam, ką jis bando padaryti su pasauliu, naudodamas paskutinius JAV resursus ir degindamas Amerikos autoritetą. Savo invazinius karus, oranžines ir kitokias revoliucijas Bušas vadina pasauline demokratine revoliucija. Kas negirdėjo tokio pavadinimo, kaip pasaulinė proletarinė revoliucija, tam šita Bušo žodžių samplaika gal ir nesukelia jokių asociacijų. Man eina šiurpas per nugarą: kaip greitai netgi demokratija išsigimsta į totalitarizmą ir prievartą, vos tik nelieka ją tramdančios išorinės jėgos!

2005 03 05

Jau kyla paminklo Kovo 11-ajai statymo idėja. Nors mano galva – statyti paminklą Kovo 11-ajai, kol nėra paminklo Vasario 16-ajai, yra šventvagystė – dar didesnė šventvagystė yra siūlyti tą paminklą statyti kažkur palei automagistralę, prie įvažiavimo į Seimo II rūmus, greta automobilių stovėjimo aikštelės. Kodėl jį siūloma nugrūsti kažkur užkampin, kai – jeigu jau apsisprendžiam statyti, tokio paminklo vieta yra viena vienintelė – priešais centrinius rūmus, kur buvo manifestuojama paskelbus nepriklausomybę, kur dabar kasmet keliama nacionalinė vėliava. Jei nenorim statyti čia, kam taupoma ši vieta?

2005 03 06

Galvojant apie tai, kaip pasikeitė pasaulis XX amžiuje, nedaug kas teatkreipia dėmesį į Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos poveikį. Kas dabar pasakys, kas buvo Deklaracijos tikrieji iniciatoriai ir kūrėjai, tačiau kad būtent ji buvo visų ideologijų sprogdintoja – neabejotina. Kalbama tik apie totalitarinių tvarkų sprogdinimą. Tai tiesa – sprogdino, ir TSRS viena iš žlugimo priežasčių buvo būtent kova už žmogaus teises. Tačiau ši kova buvo ir kova prieš valstybės tvarką, o dar svarbiau – prieš tuos principus, kuriais remta valstybės tvarka. Čia aš nekalbu, geri jie ar blogi: jei jau kas ėmėsi ginti „žmogaus teises“, jam, vadinasi, buvo blogos „valstybės teisės“? Žlugo komunizmas. Įsigalėjo liberalizmas. Ir ką gi: ir liberalizmo tvarka daug kam pasirodė esanti nepriimtina, ir prieš ją atsirado kovotojų, besiremiančių kova už žmogaus teises. Rezultatas? Rezultatas štai koks: ėdamos iš vidaus, žlunga netgi liberalios nacionalinės valstybės. „Žmogaus teisės“ verda košę, kurią gali pavadinti kaip nori: Europa, Rusija, JAV ar dar kaip, bet visais atvejais jos susidės iš visų pirma individų konglomeratų, kuriuos gali būti persmelkęs koks nors tikėjimas, tačiau nebūtinai. O Europoje – ir būtinai nepersmelkęs, nes čia tikėjimas vienas – gerovė, fizinė nirvana, kuri ir yra slaptoji „žmogaus teisių“ esmė, o gal ir užduotis. Kadangi netikinčių žmonių masės yra tik maistas tikintiesiems, čia, „žmogaus teisių“ erdvėje, anksčiau ar vėliau pasirodys tikėjimas, kuris disciplinuos šią amorfišką ir merdėjančią kultūrą bei nukreips kokia nors kryptimi. Kaip vadinsis ta kryptis? Budizmas? Judaizmas? Islamas?

Nuostabus įrankis yra Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, siūloma padaryti jau ir institucinės JTO veiklos pagrindu!

Kurdama nukultūrintą individą, ji kuria tokį žmogiškąjį niekatrumą, kurį gali perimti bet kuri gerovės neabsoliutizuojanti ideologija ar religija. Europa, taip pat ir Lietuva, jau seniai yra šios problematikos erdvėje, bet apie tai dar nenori mąstyti. Kai privers, ar nebus per vėlu?

2005 03 07

Šūkis „į ateitį be praeities“ vykdomas taip nuosekliai, kad net valstybinių švenčių dalyvių sąrašai koreguojami pagal Europos Sąjungos konjunktūrą. Nekalta detalė atrodantis merų vietoj signatarų pakvietimas į Vasario 16-osios minėjimą yra labai konceptualus. Nacionalinei valstybei ir jos vyriausybei menkstant ES unitarizme, kas laikys tiesioginį ryšį su Briuseliu? Meras. Štai jis ir pasirodo arenoje kaip būsimasis pagrindinis veikiantysis asmuo.

2005 03 08

Valstybinis gyvenimas lietuviams yra per sunkus. Dar per sunkus. Nieko gero neišėjo iš Pirmosios Respublikos. Dar greičiau neliko Antrosios.

Na, sykį jau apsispręsta gyventi vėl sąjungoje, tai reikėjo atitinkamai ir pasitvarkyti – naujoms sąlygoms pritaikyti visą valstybės mechanizmą.

Deja! Buvę Antrosios Respublikos piliečiai greičiau prisitaikė prie naujų sąlygų ir dalis jų visai neblogai jaučiasi. Nors didesnė dalis merdi ir miršta. Tačiau valstybinio gyvenimo sferoj didžiausias rūpestis tebėra valstybės mechanizmų koreliavimas su ES mechanizmais ir įstatymų „harmonizavimu“.

Kodėl taip?

Tai šitaip todėl, kad bendro gyvenimo kaip nacionalinio gyvenimo idealas lietuviams niekada nebuvo nei idealu, nei veikimo tikslu, svarbiausia jiems buvo laisvė – asmeninis išsilaisvinimas iš visų galimų sąsajų, atsakomybių ir pareigų.

Šitai jie šiandie turi.

Visa tai jau galima vadinti vienareikšmiškai: išsivaikščiojančia ir išmirštančia Lietuva.

2005 03 09

Viena iš Lietuvos partijų negalios priežasčių – jų nedalykiškumas, bylojimas ideologiniais lozungais (jeigu dar ideologiniais, o tai ir išvis tuščiomis ir nuvalkiotomis žodžių samplaikomis), kai žmonėms reikia apie gyvenimą pasakyti jų kalba ir būtent apie gyvenimą.

Štai tokioj neturiningo, negyvenimiško bylojimo situacijoj ir galimi tokie reiškiniai, kaip balsų pirkimas už alų, skalbimo miltelius ar atvirai už pinigus, kaip rinkėjų simpatijų patraukimas visokiais festivaliais, ledų šventėmis ar popmuzikos koncertais su fejerverkais.

Tačiau ar gali kuri nors partija pradėti kalbėti apie gyvenimą, o ne apie žodžius apie gyvenimą?

Tai – klausimas, į kurį, deja, tenka kol kas atsakinėti neigiamai. Nė viena partija neturi realaus visuminio vaizdo, kaip gyvena tauta. Dar blogiau: nė viena partija nėra suformulavusi aiškios nuostatos, kad mūsų tikslas – bendras lietuvių ir su jais lietuviškai gyventi sutinkančių tautų gyvenimas. Bendras gyvenimas, o ne laisvas gyvenimas. Taip, žinoma, iš principo laisvas, bet su apsiribojimais bendruomenei, bendrumui. O kol tokia nuostata netaps aiškiai suvokta ir tvirtai paklota kaip visų kitų sprendimų pamatas ir atramos taškas, ko nors gero teigiamų permainų linkme tikėtis nėra ko.

2005 03 10

Lietuvoje viešpatauja dvasinė sumaištis. Tarpais ji tokia akivaizdi, kondensuota, nebepakeliama, kad trūksta žodžių jai apibūdinti. Nuo aukščiausių valstybinius postus užimančių pareigūnų iki žemiausių padugnių – poelgiai tarsi prieš paskutiniojo teismo dieną ir žinant, kad pasigailėjimo nebus. Taip ir elgiamasi: kas ką nori, tas tą tesako, o aš darysiu taip, kaip aš noriu, kaip man patogiau ir geriau. Ir valstybės prezidentas gina buvusius okupacinio režimo saugumiečius, jam tarnaujančius absoliučiai amoralius teisininkus, korumpuotus verslininkus ir net atvirus banditus. Seimas paskendęs savitarpio pjautynėse ir paskutinius valstybingumo likučius likviduojančių teisinių normų pramušinėjime, tuo pat metu žiūrint vieno: kaip nepraleisti pro šalį kokių nors pinigų srautų ar netgi nuobirų. Vyriausybė apskritai nežinia ką daro. Na, o visa tai apiformina žiniasklaida, fontanuodama tokias gyvenimo formas, kurios primena paskutines Romos imperijos dienas. Sumaištis kaip gyvenimo norma tokioj situacijoj, ko gero, tėra vienintelė ir paskutinė kokio nors bendrumo būklė?

2005 03 11

Ir komunistai, ir liberalai yra to paties kirpimo, tik žiūrį į pasaulį vieni iš viršaus (komunistai), kiti iš apačios (liberalai) – pirmieji nuo valstybės aukštumų, antrieji nuo individo žemumų.

Tačiau kapitalo klausimu jie iš principo sutaria be problemų: jis, kapitalas, yra kriterijus žmogui, o ne atvirkščiai, skiriasi tik kapitalo viešpatavimo įforminimas, – komunistams jis atrodo turįs būti valstybinis, liberalams – asmeninis. Nors ir komunistinio kapitalo valdymas praktiškai yra personalinis (vykdomas diktatoriaus nuožiūra).

Visiškai ir be jokių skirtumų komunistai ir liberalai sutaria nacionalistų klausimu: nacionalistų neturi būti žemėje, juos reikia sunaikinti kaip bjauriausią jėgą, nes, siekdami išsaugoti žmogiškuosius bendrumus, kurie visuomeninės psichologijos, logikos ir filosofijos dėka garantuoja žmonėms bent minimaliai saugią dvasinę erdvę, jie kliudo nevaržomam kapitalo funkcionavimui.

Mušk nacionalistus! – tai ir šiandien bendras ir liberalams, ir komunistams šūkis.

2005 03 12

Na ką gi, jeigu lietuvių menininkai nesugeba sukurti patriotinių dvasią keliančių dainų, tai Tėvynės sąjungos nariai kviečiasi į Lietuvą Rusijos „Liube“, kuri mūsų Nepriklausomybės dienomis traukia „Alfos“ himną, o lietuviai jiems ploja!

Jau lyg ir bandoma pasukti mūsų didžiuosius oficialiuosius koncertus lietuviškumo linkme. Tačiau kas ten dainuojama! – „palinko liepa šalia kelio“, „marš marš, kareivėliai“, „ant kalno mūrai“ ir pan. – net ne mūsų pačių kažkada sukurtos miesčioniškos dainelės.

Tai ko galim norėti, brangieji patriotai?

2005 03 13

Televizijos net ir nenorėdamos, sąmoningai to nesiekdamos, vis dėlto parodo gyvenimą. Tegul ir skandalų ar reklaminio stiliaus šou pavidalais. Tačiau vis dėlto į ekranus patenka ir turtuolių miegamieji su visais jų garderobais, ir skurdžių lūšnos, kartais panašios į palapines ar bunkerius. Prabanga ir skurdas. Jo priešprieša tokia akivaizdi, tokia atitinkanti skandalo stilistiką, kad visiškai nebesvarbu, kokia intencija visa tai rodoma, aišku viena: mes plėšiami per pusę.

Visa tai nebe naujiena. Kasdienybė. Ir gyvenime, ir TV ekrane.

Naujiena ir TV ekrane, ir gyvenime yra tai, kad už viso to TV aprobuoto ir saviškai stilizuoto virtualaus gyvenimo vyksta savas, nepriklausomas gyvenimas. Kas įdomiausia: ne aukštuomenėje, elito sluoksniuose, o žemumose, skurdo Lietuvoje. Vienas jo sluoksnis – tai senieji prieš neviltį atsilaikę ir nenusigėrę bei nenusižudę žmonės. Kitas – o tai jau tikrai visiškai nauja! – jaunimo sluoksnis ar bent jau to sluoksnio (nežinia, kokio dydžio) grupė, kuriai viešasis juos balvonizuoti bandantis gyvenimas atrodo visai nepriimtinas, kuriems tikras gyvenimas atrodo (ir yra) tai, ką jie patys išgyvena kaip tikrus dalykus ir sukuria pagal savo supratimus ir sugebėjimus, tačiau aiškiai verždamiesi aukščiau viso gyvenimo šlykštesio, melo, brutalumo, nežmoniškos prievartos.

Pasirodo štai tokie „Ventukai“ – nukala visokius ten popus vien dainuodami ir grodami tai, kas Lietuvoj per amžius buvo priimta, vilkėdami tautinius rūbelius ir nė nekreipdami dėmesio į tai, kiek ir kaip bus apsinuoginusios popsės. Koks nors vedantysis, aiškiai nesuprasdamas (tiek jau jis nužmogėjęs!), iš kur ta jaunųjų provincialų drąsa ir sugebėjimai, klausia, ar jie mokęsi, netgi natas moką skaityti?! O tie, pasirodo, ne tik muzikos mokyklas baigę, bet ir patys dainas kuria ir dar mokosi ir mokysis. Ir mokys.

Na, kaip mokys – nežinia. O kaip jau šiandien moko – matosi. Jaunimo balvonizuotojai apstulbę. Jie kol kas neranda žodžių tokiam netikėtam reiškiniui apibūdinti. Kai suvoks ir suras, pradės blokuoti: juk tai pasipriešinimas jų vykdomai globalizacinei nužmoginimo politikai! Konfliktas įgis kitokias formas.

O tuo tarpu padėtį būtų galima apibūdinti taip: tylusis provincijos sukilimas. Arba: provincijos sukilimo prieš tautos debilizaciją tylusis etapas.

2005 03 14

Viktoras Uspaskichas į Maskvą išvažiavo su vertėja. Visi žiniasklaidos kanalai galingai suošė: rusas į Rusiją su vertėja! Na na, pažiūrėsim, kas ten ką vers!

O rusas pasirodė visa galva aukštesnis už visus vadinamojo elito lietuvius! Net jeigu jis nutarė šitaip pasipuikuoti prieš maskvėnus ar atsiriboti nuo jų ir įsiteikti lietuvių propagandistams, net ir šiais atvejais V. Uspaskichas padarė rimtą diplomatinį Lietuvos prestižą keliantį žingsnį: bendravimas su kitos tautos atstovais valstybiniu lygmeniu turi vykti tik per vertėją. Tai sena klasikinė pozicija. Ji buvo naikinama Tarybų Sąjungoje, dabar sėkmingai naikinama Europos Sąjungoje. Taip sėkmingai, kad beveik visa estrada jau angliška, o Lietuvos prezidentas švenčių proga į tautą prabyla irgi angliškai.

2005 03 15

Vienas ryškiausių pasaulio baigmės reiškinių – modernybės išvietinamoji paskirtis. Jeigu iki globalizacijos pradžios, t. y. kapitalo išlaisvinimo nuo atsakomybės teritorijai ir sociumui, visa kultūra, pradedant pagonybe, buvo žmogaus įvietinimo ir socializavimo kultūra, tai dabar modernybė reiškiasi būtent tų dviejų žmogaus parametrų naikinimu – pakertami žmogaus ryšiai su vieta, o per tai – ir su savo vidumi kaip dvasios buvojimo vieta. Apie kokius ryšius su kitu, visos klasikinės kultūros objektu ir rūpesčiu, galima tada kalbėti!

Pagonybė įvietindavo, netgi krikščionybė dėl to nesielvartavo, bet modernybė tik išvietina – kryptingai ir negailestingai!

2005 03 16

Jeigu Europa nori tapti stipriausia pasaulio ekonomika, ji be Rusijos to nepadarys. Rusija anksčiau ar vėliau taps Europos Sąjungos dalimi, blogiausiu atveju – stipriai asocijuota ES rytine teritorija.

Kodėl tai įvyks?

Žiūrint Vakarų Europos būtinybių požiūriu, tai įvyks dėl to, kad be Rusijos resursų tai paprasčiausiai neįmanoma, antra, tokią jungtį diktuos Kinija, savo ekonomikos apimtimi provokuodama ES ekonomikos apimtį – kitaip ji nebus stipriausia pasaulyje (jeigu tai apskritai įmanoma).

Žiūrint Rytų Europos, t. y. Rusijos, būtinybių akimis, tai įvyks dėl to, kad Rusija dėl savo tautos mentaliteto niekada nepajėgs savarankiškai prilygti Vakarams naujausių technologijų kaip produktyvumo ir kokybės kėlimo priemonės visuotiniam įvaldymui, bet, matyt, dar svarbiau bus tai, kad Rusija jau traukiasi iš Sibiro, iki galutinio jo perleidimo kinams ir japonams bandydama ten laikytis asocijuotomis savarankiškomis teritorijomis, dabar valdomomis gubernatorių. Kažkada plėtusis į rytus iki Amerikos, Rusija šiandien natūraliai renkasi šiapus Uralo kalnų. Tas procesas prasidėjo dar Brežnevo laikais, dabar reiškiasi įvairiais teoretizavimais iš vienos pusės ir desperatiškais regionų „priraišiojimais“prie Maskvos iš kitos pusės, tačiau anksčiau ar vėliau užsibaigiantis Sibiro azijatizavimu geltonosios rasės rankomis.

Kokia mūsų laikysena ir ateities projektas šioje situacijoje?

2005 03 17

Kai žiūriu į kretantį popiežių neliberaloidinės žiniasklaidos akimis, pro mano sumišimą ir gailestį tam kenčiančiam žmogui pagaliau į smegenis prasismelkia mintis: o juk jis kenčia ne dėl populiarumo, ne dėl to, kad būtų perrinktas kur ar išrinktas – kenčia dėl pareigos, kurią jam užkrovė idėja! Popiežius yra tikras kankinys, tik mažesniu laipsniu kartojantis Kristaus likimą. Šia prasme jis yra tikrasis išrinktasis: Išrinktasis.

Vargu bau savo valia idėjos kankiniai buvo ir Rusijos gensekai, Vokietijos fiureris. Galima atmetinėti jų atstovautas idėjas (nors jos buvo viso labo tos pačios krikščioniškosios idėjos atšakos), tačiau, pripažindami popiežiaus Jono Pauliaus II kankinystę, negalime nepripažinti ir politiniams veikėjams aplinkos užkrauto kankiniškumo – ne dėl savęs (na, ne tiek dėl savęs) kentėjo ir jie, kentėjo dėl juos išrinktaisiais padariusios idėjos.

Deja, per maži esame, kad panūstume tai suprasti, o tuo labiau – pripažinti. Mus visada „koreguoja gyvenimas“, padiktuodamas į viską tai Europos Sąjungos požiūrį, tai kokios nors konvencijos, tai – pagaliau – savo nuosavos algos ar pensijos. Užtat mes taip lengvai pardavėm savo didžiąją svajonę – Nepriklausomybę.

Aš jos neatsisakysiu iki savo pabaigos.

2005 03 18

Skirk garbę nuo šlovės: garbė visada kupina sąžinės, šlovė beveik visada be jos.

2005 03 19

Kai man sakoma, kad už laisvę reikia mokėti, aš krūpteliu. Kai šitai sako verslininkas, aš priimu tai kaip pasikėsinimą. Bet kai šitai sako valstybės prezidentas, aš imu galvoti apie revoliuciją.

2005 03 20

Praėjo dvi didžiosios metų pradžios šventės – Kovo 11-oji ir Vasario16-oji. Ir kuo gi jos skyrėsi?

Nebent tuo, kad Valstybės atkūrimo šventė iš ryto buvo perkelta į vakarą. Daugiau kuo – tokios pat kalbos, tokie pat koncertai (šiemet, tiesa, abu šiek tiek patriotiškesni, bent jau lietuviškesni). Kad Lietuva turi susikurti švenčių modelį visiems metams – akivaizdu. Kitaip dar metai, dar kiti – ir niekas jų nebenorės švęsti. Svarbiausia tame švenčių modely yra trejeto švenčių – Vasario 16-osios, Kovo 11-osios ir Liepos 6-osios – individualizavimas.

2005 03 21

Lietuva kaip valstybinis organizmas tebetvarkoma fragmentiškai. Tačiau dominuoja tose pertvarkose Europos Sąjungos teisės inkorporavimo aktai. Tiesą pasakius, jau seniai nė vienas nacionalinis teisės aktas nepriiminėjamas, jeigu jis prieštarauja ar galėtų prieštarauti ES teisės normoms. Taip per Lietuvos valstybę, kuri juridiškai unifikuojama į kažką, ką jau dabar galima pavadinti Europos valstybe, lietuvių tautos elgesys reglamentuojamas kaip bet kurios kitos Europos tautos elgesys.

Tačiau lietuvių gyvenimas netapatus vokiečių ar ispanų gyvenimui. Kur ir kuo jis gali skirtis? Gali skirtis tik socialinėje ir kultūros sferose, ir tai ne skirtingais elgesio tose sferose modeliais, o finansavimo galia: jei nuo ES pritaikyto nusavinimo mechanizmo lietuviams lieka mažiau, negu vokiečiams, tai ta galimybe į švietimą, kultūrą, sveikatą investuoti mažiau jie ir skiriasi nuo vokiečių.

O kaip tam pasipriešinti? Pasipriešinti būtų galima, jeigu nacionalinė valia paklaustų nacionalinio proto: kaip sistemiškai pertvarkyti valstybę, kad ir su tais nacionalinės teisės likučiais mes galėtume tenkinti lietuvių, o ne vokiečių ar turkų poreikius. Deja, nėra nei nacionalinės valios, nei nacionalinio proto. Užtat nėra ir nacionalinės valstybės adaptavimo pozityviam veikimui savo tautos labui sąlygose, į kuris mus pastatė Europos Sąjungos organizatoriai. O kodėl nėra tos valios ir to proto? Negi jų nėra? Yra. Tik nukreipti jie kitur – kaip prie tokios deformuotos ir nacionaliniams poreikiams netinkamos valstybės svertų stovinčios grupuotės galėtų pasisavinti pro skyles kol kas dar tekinamo čia ES biudžeto.

2005 03 22

Išleista Pasaulinės literatūros biblioteka. Tačiau Nacionalinės literatūros bibliotekos nėra ir nenumatoma leisti. Tokią išleisti, žinoma, žymiai sunkiau, negu pasaulinę: anon veikalus jau atrinko laikas, o šion visokį savo šlamštą kištų ir gyvieji.

Ir vis dėlto esama veikalų, kuriuos be abejonių ir balsavimų galima būtų kloti Nacionalinės bibliotekos pamatan – jie jau šiandien yra pripažinti kaip amžiams išliksią mūsų raštijos tekstai. Tai ne tik „Metai“, „Anykščių šilelis“, „Jaunoji Lietuva“ ar „Diemedžiu žydėsiu“, bet ir „Dievų miškas“, Grinkevičiūtės užrašai, Baliukevičiaus dienoraščiai, Marcinkevičiaus, Gedos poezija, Mikelinsko, Apučio, Granausko novelės. Jau abejonių nebekeliančių kūrinių išleidimas pareikalautų ne vienų metų. O per juos gal bent kiek sustiprėtų ir mūsų nacionalinė savimonė?

2005 03 23

Labai svarbus yra Gavrilo Popovo, buvusio Maskvos mero, liudijimas apie Jelciną filme apie Michailą Gorbačiovą. Siekdamas valdžios, Borisas Jelcinas buvo pakankamai gerai apskaičiuojantis ir suvokiantis, kaip rinktis ir tarp rūmų žaidėjų, ir išorėje – gatvėje. Ilgą laiką tylėjęs Janajevo–Gorbačiovo susirėmimo metu, jis ryžtingai apsisprendė, kai pamatė prieš Janajevo grupuotę nukreiptas minias. Dėl TSRS subyrėjimo jis ne per daug jaudinosi. Jam buvo svarbiau, kad turėtų kuo pamaitinti tuos gatves užplūdusius žmones. Apskaičiavęs, kad maisto atsargų visai TSRS užteks trims dienoms, o Rusijai be „sąjunginių respublikų“ – savaitei ir gal ilgiau, jis ciniškai pareiškė, kad jos gali daryti ką nori, „imti laisvės, kiek paima“. Ir ne tik tai. Jam atrodė, kad ir Rusija apskritai per didelė, užtat lengvabūdiškai žiūrėjo į Sibiro problemas. Popovas mano Jelcinui svarbiausia buvus ne Rusiją, tuo labiau – Tarybų Sąjungą, o savo paties buvimą valdžioje.

2005 03 24

Globalizmas yra šiuolaikinis komunizmas, arba demokratinis komunizmas, kuriame veikia nebe ideologija su jai atstovaujančia grupuote, o kapitalas su jo savininkų struktūra. Kadangi politinės daugumos formuojasi asmeninių apsisprendimų būdu, bet yra finansiškai reguliuojamos ir koreliuojamos, ideologiškai grynų partijų nebegali būti iš principo, o klasikinė dvipartinė schema yra visiškai integruota į globalios rinkos veikimo tvarką ir egzistuoja, gindama regioninės rinkos (mūsų atveju – Europos Sąjungos) interesus. Klasikinė dvipartystė yra pajungta kapitalo funkcionavimo totalumui garantuoti.

Jeigu iki globalizacijos socializmas ir liberalizmas atstovavo tam tikrais būdais gyventi norinčių žmonių požiūriams į gyvenimą, tai dabar ir socialistai, ir liberalai atstovauja nebe žmonių požiūriams, o jų valdymo būdams – disponuojančiųjų kapitalu apsisprendimui savo veiksmus derinti su sociumu ar nederinti. Politikai čia yra tik to apsisprendimo vertėjai ir retransliatoriai, o politikoje dalyvaujantys žmonės (rinkėjai) – prisiglaudžiantys prie kapitalo turėtojų ar kapitalo vartotojų šalininko sparno. Jokių nurodymų. Viskas tik pagal tai, kas kam patogiau ir parankiau. Jokių kitų kriterijų – tik vartojimo reprodukcija. Ir pelnas.

Nei kapitalizmas, nei komunizmas kaip pasaulio su nacionalinėmis valstybėmis idėjinio organizavimosi kryptys ir būdai šiandien nebepriimtini, nes jie neveiksnūs ideologijų nuvertėjimo epochoje. Reikia trečio kelio. Reikia kelio, kuris galėtų būti esmine opozicija pelno ideologijos totalumui, nes pelno ideologija – nebe kapitalizmas, tad tuo labiau – nebe socializmas net kaip opozicija kapitalizmui.

Kur galima būtų ieškoti trečiojo kelio ištakų?

Visų pirma – žmogaus atsakomybės pozicijoje, kuri dabar visapusiškai naikinama Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos neatsakingumo ideologijoje.

Antra – valstybės atsakomybės (socialinės ir ekonominės atsakomybės) pozicijoje, valstybę suprantant ne kaip patogiausią tam ar kitam kapitalo koncentruotumui veikti erdvę, o kaip biologiškai, etniškai, kultūriškai atsakingų visuomeninių subjektų organizavimosi ideologiją ir politiką.

Tai – politikos sugrąžinimo į dvasinę sferą kelias. Griežtai žiūrint, tai net ne trečias kelias, o grynoji opozicija, humanistinė opozicija globalizmo dehumanizuojančiam totalumui.

2005 03 25

1938 metais, po Lietuvos vyriausybės priimto Lenkijos ultimatumo siųsdamas į Kauną Lenkijos karo atašė, Lenkijos ginkluotųjų pajėgų generalinis inspektorius maršalas Edvardas Rydz-Smiglas kalbėjo: „Lietuva turi suprasti, jog jeigu nebus Lenkijos, nebus ir nepriklausomos Lietuvos. Vienintelis tikros Lietuvos nepriklausomybės garantas gali būti tik nepriklausoma ir stipri Lenkija. /.../ tai yra principai, kuriuos lietuviai turi giliai suvokti protu ir širdimi.“ Panašiai kalbėjo ir Lenkijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo štabo 2-ojo poskyrio viršininkas pulkininkas Tadeušas Pelčynskis („jei Lietuva remsis Lenkija, bus užtikrinta jos nepriklausomybė“), ir užsienio reikalų ministras pulkininkas Juzefas Bekas („Lietuva vardan savo interesų savo likimą privalo sieti su Lenkija, o ne su Vokietija ar Rusija“). Paaiškinimai, kodėl tokios pozicijos Lietuva turi laikytis, buvo principo eksplikacijos į aktualijas ir tik išplovinėjo tai, ką Lenkija galvojo ir ko siekė nuolat: Lietuva turi priklausyti Lenkijai.

Dabartinių mūsų politikų, pradedant Landsbergiu ir Saudargu, baigiant Gyliu, Brazausku ir Adamkum, pozicija Lenkijos klausimu yra Lietuvos politikos sutapatinimas su Lenkijos politika. Ko Lenkija siekė 1938 metais, Lietuva besąlygiškai vykdo dabar.

Atrodo, Lietuva Lenkijos ultimatumo sąlygas priėmė nebe tik protu ir širdimi – priėmė visu kūnu: vienijimosi su Lenkija unijiniu lygiu darbai vykdomi ir ūkio, ir kultūros, ir geopolitikos sferose, visur.

2005 03 26

Kai jau nebe vien nutylėjimais (150-osios Jono Basanavičiaus gimimo metinės 2001-aisiais buvo „prisimintos“ tik po to, kai didžiulę mokslinę konferenciją surengė Nacionalinis muziejus), publicistiniais pasispjaudymais, bet ir ištisomis knygomis (N. Putinaitės prieš Basanavičių, E. Aleksandravičiaus už Baranauską) imamas neigti Jono Basanavičiaus pasiūlytas lietuvių tautos ir Lietuvos plėtros kelias, suprantu, kad žodžių nebegana, reikia veiksmų.

Galvodamas apie juos, aš einu į Rasas prie Basanavičiaus kapo: čia mudu su Vytautu Landsbergiu 1988 metų rudenį jo siūlymu prisiekėm kartu eiti Lietuvos nepriklausomybės keliu. Ir ėjom, kol jis nesusidėjo su A. Brazausku. Kur dabar ta Lietuvos Nepriklausomybė?!

Pavakarys. Pavasarėja.

Norėdamas patekti į Rasas, nori neori turi praeiti lenkų karių kapines, kuriose palaidota Pilsudskio motina ir maršalo Pilsudskio širdis. Taip skelbia užrašas. Prie vartelių su mergelės Marijos paveikslu dega žvakutė. Net keletas liepsnelių plasta ant Pilsudskių kapo. Kiekviena delegacija ar turistų grupė iš Lenkijos atneša vainiką ir uždega žvakes.

Basanavičiaus kapas skendi tyloj ir tamsoj. Net ant Mykolaičio-Putino kapo neseniai degė žvakės, o Basanavičiaus kapas pasipuošęs tik apvytusiu Vasario 16-osios minėjimo vainikėliu. Kaip mes visi užsiėmę gyvenimu sau!

Kitą dieną grįžtu čia ir uždegu žvakutę. Kapinės iškart pasikeičia. Tarsi kažkas gyvas pleventų tarp šių į dar vieno vakaro tamsą nyrančių kryžių ir paminklų.

Tai pirmas konkretus žingsnis. Tai jau nebe žodis: bent jau aš gyvenu su Basanavičium. Per mane – ir Lietuva. O daugiau? O kas toliau?

Ir staiga suprantu: būtina nuolatinė Jono Basanavičiaus kapo iliuminacija. O kol kas uždeginėsim žvakutes. Kol savivaldybė sutiks parengti projektą ir viską deramai sutvarkyti.

Ir staiga matau: kitoj tako į Rasas pusėj būtina perlaidoti 1919–1920 metais su lenkais dėl Vilniaus kovojusių lietuvių savanorių palaikus. To darbo nebuvo kada padaryti: 1920–1939 metais Vilnius buvo okupuotas lenkų, 1941–1944 – vokiečių, 1939–1940 ir 1945–1990 metais – rusų. Per Nepriklausomybę vežėmės iš Sibiro tremtinių kaulus ir perlaidojom iš pamiškių ir miškų 1944–1953 metų partizanus. Dabar gal laikas pereiti prie istorinių skolų likvidavimo?

Tuo labiau, kad kiekvienas Lenkijos oficialus asmuo randa reikalą nueiti prie Rasų ir padėti savo vainiką Pilsudskiui. Jeigu lenkų sakoma, kad tada nereikėjo kariauti, tai kaip savo žodžių tikrumo paliudijimo turėtume sulaukti nusilenkimo pirma lietuvių savanoriams, o po to jau – lenkų. Priešingu atveju kam lenkiamasi – tiems, kurie okupavo Vilnių ir dvidešimt metų aitrino dviejų tautų gyvenimą?

2005 03 27

Dabar, kai jau ima ryškėti didžiosios komunizmo–antikomunizmo priešstovos ir sankirtų linijos, galima teigti: Sąjūdis pralaimėjo žiauriai ir neatsitiktinai.

Ir štai kodėl.

Sąjūdyje (LPS) buvo visko: ir komunistų, ir partinių, ir kagėbistų, ir radikalų nacionalistų. Užteko viso spektro politiniam laukui nuo kairės iki dešinės. Bet su Sąjūdžio ženklu: ateik į Sąjūdį, įsipareigok tam tikrai tvarkai. Tada eik kurti valstybės.

Landsbergis su Čepaičiu nuo tam tikro momento pradėjo negailestingą kovą „su komunistais“. Kas įdomu: su Sąjūdžio komunistais, o ne su A. Brazausko komunistais – komunistais nesąjūdiečiais. Teisintasi tuo, kad jie nepaklusnūs Sąjūdžiui ir juos remia žmonės, šunauja.

A. Terleckas teisingai klausia: kodėl nebuvo izoliuoti kompartijos nariai, kada, gavęs daugumą parlamente, Sąjūdis galėjo priimti desovietizacijos ir dekagėbizacijos įstatymą. Sakoma, kad neužteko vienybės. Jei ir neužteko, tai neužteko dėl to, kad Sąjūdyje buvę TSKP, vėliau – LKP nariai jau buvo įvairiopai sunaikinti: užtektų pažiūrėti, kaip buvau niokojamas aš (pats pirmasis), Genzelis, Prunskienė, Minkevičius, Kudaba ir t. t. Esant politinei valiai „viršuje“, ir šioje situacijoje dar viską galima buvo padaryti – reikėjo tik politinių derybų.

Čia ir atsakymas: desovietizacijos nereikėjo. Ir nereikėjo visų pirma Landsbergiui. O nereikėjo dėl to, kad „išgrynintas“ Sąjūdis turėjo bendradarbiauti su „išgrynintais“ komunistais. Landsbergis vyresnysis sakė: „Vytuli, eik su Brazausku – viską pasieksi“. Ir Vytulis ėjo. Ėjo kariaudamas ir tokiu būdu bendradarbiaudamas. Ta linija atsekama nuo Sąjūdžio pradžios, kada jie slapta susitikinėdavo Vingyje, paskui – ir CK, net kai aršiai kovojo iki perdavė valdžią Brazauskui, pagaliau – visiškai neseniai, kai V.L. paskelbė, kad Uspaskicho akivaizdoje vienintelis demokratijos garantas yra Brazauskas!

Ar būtų tiek išsilaikęs Landsbergis, jei nebūtų pasikinkęs antikomunizmo? Ne. Ar būtų pajėgęs kovoti dėl valdžios, jeigu nebūtų padėjęs Brazauskas? Nes ir šiam kur kas geriau buvo gryni antikomunistai, kaip ir Landsbergiui – komunistai. Tų dviejų polių kovoje jų konvergencija buvo neišvengiama. Taip kairieji šiandien praktiškai nesiskiria nuo dešiniųjų – ir tie, ir kiti yra liberalai, turto grobikai ir spekuliantai. Ar nuostabu, kad ideologijomis spekuliuojantys cinikai pagimdo atvirus cinikus, kuriems nebe tik ideologijos, bet ir valstybė yra nereikalinga!

Štai kaip iš tiesų buvo išduota mūsų Nepriklausomybė.

2005 03 28

Vytautas Landsbergis skelbiasi esąs moralios politikos šalininkas. Tačiau kovodamas už tą moralią politiką jis nepripažįsta jokios moralės.

2005 03 29

Vis dar kalbam apie laisvę. Vis dar ji yra mūsų gyvenimo idealas.

O ji juk jau realizuota. Ir pati pradėjo kurti ribas ne tik atskiram žmogui, bet ir tautoms, sąjungoms, pasauliui.

Žmogui tos ribos – jo turimi pinigai, visuomenės, gyvenančios pagal pinigų viršenybiškumą, prioritetai, idėjinio ir moralinio persivertinėjimo sugebėjimai.

Tautai ribos – naujųjų žmogaus standartų pervertintos ir perprogramuotos visuomenės galios, sąjungų ir susitarimų standartai ir normos, o svarbiausia – nacionalinio kapitalo galios, kurias galima būtų panaudoti tautos plėtrai, o ne žlugdymui.

Pasauliui – regionų kova už viešpatavimą.

Ir sudėliota tai visa taip gražiai, kad maksimalaus pelno siekiančiųjų didžiųjų kapitalų judesiai bemat permodeliuoja pasaulio vyksmus iki paskutinio žmogelio.

Tai ar ne laikas būtų prabilti apie atsakomybę?

2005 03 30

Ar gali būti didesnis ir baisesnis rankų nusiplovimas atsakomybės už tautos ateitį požiūriu, negu švietimo reikalų perdavimas savivaldybėms?! Joms visada trūks pinigų viskam, ir jeigu reikės spręsti, kam visų pirma mažinti asignavimus, bus renkamasi kultūra, švietimas ir sveikata. Užtat bus naikinamos mažosios mokyklėlės, nors jos suriša vaiką su savo žeme, palikdamos neišdildomą meilės ryšį visam gyvenimui, užtat bus likviduojami pirminiai sveikatos apsaugos punktai, nekalbant apie bibliotekas ir kultūros centrus.

Kaip greitai naujoji Sąjunga mus pertvarkė (tarsi) ir demokratiniais metodais, ir iš esmės!

2005 03 31

Ką laisvės šūkis, tapęs idealu, padarė visų pirma?

Visų pirma jis paleido mūsų sąmonę. Laisvė – tai mąstymas, jautimas ir elgimasis be atsakomybės, pasakė ši sąmonė, kurios nepavadinsi net gyvūnine, nes gyvūninė turi reflekso valdomas ribas, kurias užpildo savisaugos jausmas – baimė.

Žmogaus sąmonė, jeigu ji nekultivuota, jeigu jai nėra išaiškinta, kas yra atsakomybė, yra baisesnė už reflekso tevaldomą krokodilo ar liūto sąmonę – ji yra neprognozuojama.

Tai štai: pas mus ji siautėja jau penkiolika metų, kurdama tai, ką mes vadiname gyvenimu, o kas tėra lėta mirtis ir nykimas.

Tai – ne tik mūsų likimas. Tai – ir pasaulio kelias. Bet mūsų – visų pirma.