Balandis Spausdinti
2005
Parašė Romualdas Ozolas   
Šeštadienis, 30 Balandis 2005 23:07

2005 04 01

Niekaip dar nepagaunu, kodėl rašytojai (ir kiti menininkai) taip atkakliai bėga nuo tikrovės, rašydami visokias psichodelikas ir vadindami tai įvairiais modernizmas, postmodernizmais, postpostmodernizmais ir panašiai. Tie kūriniai iš esmės yra panašūs, tiek panašūs, kad tik teoretikai gali nustatinėti jų deformacinių principų skirtybes.

Darau tokią prielaidą: gyvenimas yra toks sunkus, toks baisus, kad rašytojams, kurie beveik visada yra be stabilios psichikos, o dažnai – ir sąmonės, rašyti apie jį būtų nepakeliama, ir jie bėga į slėptuves – visokius išsigalvotus tikrovės klodus, urvus, labirintus. Iš dalies tokioj pat situacijoj yra ir skaitytojas: kam jam imtis knygos, kurioje viskas taip pat baisu, kaip ir gyvenime!? Juk ir detektyvą skaito ne dėl to, kad ten nužudo kažką, o dėl to, kad žudiką demaskuoja ir atkuria tvarką. Tad tegul ir melas romane, net visiška nesąmonė, bet jei ji „gerai“ padaryta, ji geriau už juodą buities nyką. Visiškai su jais solidarizuojasi ir leidėjas, kuris dabar, „laisvoje rinkoje“, yra tapęs visišku verslininku : jis leidžia tai, kas bus perkama, šitaip gyvenimą galutinai atskirdamas nuo literatūros.

2005 04 02

Beveik niekas Lietuvoj dar neatkreipė dėmesio į Estijoje ir Latvijoje vykstančius jų nacionalinio gyvenimo konsolidacijos procesus. Jie visų pirma reiškiasi kultūros programų gausa ir tęstinumu. Yra kaupiamas dailės palikimas (mūsų nuo 1990 metų – dykuma), knygų iliustracijų valstybinės kolekcijos, bibliotekų aprūpinimo programos ir t. t. Jie atkakliai propaguoja savo kultūrą užsieniuose, turi specialius institutus, pagerbia estų ir latvių kultūroms nusipelnančius užsieniečius (taip pat ir lietuvius). Jie turi labai stiprius savo nacionalumą ginančių jaunųjų kartų organizuotus darinius.

Gyvenę ilgus amžius pavergtyje, jie išmoko bendrai gyventi kaip tautos ir be bendrųjų savitaigos organizacijų (valstybių). Gavusios galimybę jas įkurti, o vėliau (1990-aisiais) atkurti, tos dvi tautos labai efektyviai pasinaudojo papildomais (valstybės) instrumentais stiprinti visų pirma kultūrą.

Mes, kaip ir daugelį amžių iki tolei, gyvenę ne sau, o kitiems, nors ir skelbėmės turį Didžiąją Kunigaikštystę, savo atkurtąją valstybę panaudojom ne kultūros turtams kurti ir kaupti, o sukurti naują imperiją – finansinę imperiją. Bet kūrėm, kiekvienas stengdamasis būti Vytautu Didžiuoju, užtat ir viską išbarstėm kautynėse, ir patys persipjovėm.

O dabar žiūrim ir nebesuprantam, kas atsitiko. O atsitiko štai kas: neturim nieko, ką galėtume pavadinti nacionaline kultūra, kaip ji turi būti suprantama ir konsoliduota visuomeniniu ir politiniu gyvenimu tautos, o ne atskirų žmonių, buvimui gerinti.

2005 04 03

Vakar prieš vidurnaktį mirė popiežius Jonas Paulius II.

Dar naktį gerą pusvalandį skambėjo visų Vilniaus bažnyčių varpai. Šiandien viso pasaulio visose krikščionių bažnyčiose laikomos mišios už popiežių. Daugelyje šalių paskelbtas daugiadienis gedulas. Pažymimas tikrai neeilinio XX amžiaus žmogaus išėjimas. Dar nežinia, ko bus prikalbėta apie šį žmogų, bet aišku, kad pagrindinis jo nepakartojamo indėlio į šių dienų gyvenimą motyvas bus kentėjimas už idėją visu savo gyvenimu, visu savo buvimu. Tai Kristaus gyvenimo atkartojimas po 2000 metų. Neabejotina, kad Jonas Paulius II bus paskelbtas šventuoju.

Štai ką gali padaryti vienas žmogus savo tautai! Absoliučiai neabejotina, kad Lenkija su Jonu Paulium II pasaulyje įsitvirtins dar svariau, negu iki šiolei, kad ji su šiuo popiežium garantuotai užsifiksuos kaip trečioji didžioji Vakarų Europos valstybė (greta Prancūzijos ir Vokietijos; britai visada buvo ir liks Sala).

O kur Lietuva, nors lenkų kilmės popiežiuje tekėjo ir lietuviškas jo motinos kraujas?

O Lietuva jos komjaunuolių dėka dar labiau šliesis prie Lenkijos ir kliedės apie dviejų tautų bendrą istoriją bei likimą, kurį štai taip ir į ateitį eksplikuoti moko ką tik miręs popiežius.

2005 04 04

10. 52. Globalizmas – tai šiuolaikinis komunizmas. Terminą „šiuolaikinis“ reikia suprasti kaip demokratizuotą komunizmą. Ne demokratinį, o būtent demokratizuotą, t. y. ne taip ryškiai autoritarinį ir autokratinį, koks buvo Stalino ir Hitlerio pasiūlytuose ir įgyvendintuose modeliuose.

Demokratizuotas komunizmas, arba neokomunizmas, yra vadinamosios laisvosios rinkos kapitalo, arba pelno be ribų siekiančio kapitalo, valdomas komunizmas. Jis kiekvieno žmogaus atžvilgiu iškyla laisvo apsisprendimo imperatyvu, bet apsisprendimo reikalauja ne mažiau kategoriškai, negu ideologinis komunizmas. Jeigu tada apsisprendimas galėjo būti apsimestinis, t. y. pasakęs būsiąs ištikimas partijai, tu galėjai vidujai būti neištikimas, tai dabar tokios galimybės nebelieka: sutikdamas bendradarbiauti ir dirbti globalizaciniam kapitalui, tu turi parduoti ir sielą, nes sutikdamas tu dirbi nebe raumenimis, o dvasia – stengdamasis nukonkuruoti kitus, priešingu atveju tu neduosi pelno ir būsi netinkamas su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis.

Ir bolševikinio totalitarizmo, ir globalizacinio komunizmo tikslai tie patys – gerovė. Kitaip sakant, dangaus žemėje sukūrimas. Kadangi anas komunizmas veikė 70 metų, šis – jau irgi beveik tiek pat (nuo 1949 metų), galime vertinti abiejų rezultatus.

Taigi, jau šiandien galima pasakyti, kad abu gerovę sukuria tik kai kuriems – anas partinei nomenklatūrai, šis – finansiniam elitui. Skirtumas tarp jų toks: jeigu ano komunizmo „viršūnės“ galėjo turėti dvi tris vilas (Stalinas – Kuncevo artimąją ir tolimąją), važinėti keliais automobiliais, tai finansinio elito atotrūkis nuo „apačių“ yra fantastinis. Tam atotrūkiui sukurti ir garantuoti nuskurdinami ištisi regionai, žemynai (Kolumbijoje benamiai vaikai medžiojami kaip sulaukėję šunys).

Išvada: abiejų komunizmų gerovė yra be gėrio.

Jeigu dar imčiau aprašinėti, kokiu būdu globalizacinės gerovės kūrimas naikina dvasią, moralę, kultūrą, teisę, visuomenes, valstybes, regionus, gamtą, pagaliau – visą gyvastį, – visos knygos nepakaktų. Ta fenomenologija mano jau ne kartą nagrinėta šiose pastabose.

Čia svarbu štai kas: abu komunizmai yra nepriimtini.

2005 04 05

11. 20. Visas pasaulis gedi mirusio popiežiaus. Atsisveikinti į Romą vyksta karaliai ir prezidentai, minios maldininkų plūsta ir vora traukia pro pašarvotą velionį.

O tuo metu Žemaitijoj, vienišoj sodyboj, per pavasarėjantį ledą į gilų tvenkinį įsmunka trys vaikai, trys besiskleidžiantys gyvenimai ir lieka gelmėje, gaubiami vandens tamsos ir pasaulio gedulo gėlos.

Pasaulis gedi, deja, ne dėl jų.

2005 04 06

10. 20. Televizijos kitą dieną po popiežiaus mirties. 11. 20 val. LTV: mišios už popiežių. LNK: margarino „Vilnius“ reklama. Ir kitos reklamos. TV 3: amerikietiškas filmukas vaikams su daugybe grubių judesių ir riksmų. BTV: šunelių priežiūros valandėlė („mažam kūne didelė siela“, sako apie kažkokį špicą komentatorė). TV 11: vilos Ispanijoje reklama („su baldais ir tik 148 000 eurų!“). Rusijos NTV: filmas apie Stalino mirtį. 13. 30 val. LTV tebetransliuoja mišias. LNK rodo, kaip iš ledo luito, išbuvę 63 val. 31 min. 15 sek. Lenda laukan du magai. Minia džiūgauja.

10. 30. Jeigu popiežių Joną Paulių II reikėtų apibūdinti vienu sakiniu, pasakyčiau taip: paskutinysis idėjos galiūnas, pirmasis modernybės šventasis.

14. 10. Globalizmas – tai šiuolaikinis komunizmas. Šiuolaikinis komunizmas – tai marksizmas, adaptuotas pagal Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją.

2005 04 07

9. 43. Komunizmo įsitvirtinimas Europos Rytuose pareikalavo keliasdešimt milijonų žmonių gyvybių, kelių dešimčių tautų žūties.

Kada baigsis šiuolaikinio komunizmo (vadinamojo „demokratinio komunizmo“, arba globalizmo) epocha, – kiek milijonų žmonių ir kelių dešimčių tautų vėl bus buvę paklota po jo kojomis?

Ir visa tai vėl bus buvę žmogaus vardan, vardan jo gerovės! Ir vėl – savanoriškai, tik jei anuokart – iš įsitikinimo, tai dabar – iš laisvo apsisprendimo.

18. 12. Landsbergis nepaliauja amžintis. Greta anksčiau išleistų knygų apie savo nuopelnus lietuvių laisvėjimui, Karaliaučiaus klausimams, dabar štai – apie savo žygius vedant NATO į Lietuvą. Kai kiti nieko panašaus neparašo (gal ir parašo, bet Lietuvos tūkstantmečio minėjimo komisija leidinio tikrai neparemia), jis ir lieka vienintelis žygius atlikęs. Taip jis grobsto ne tik pareigas, žemes, bet ir istoriją.

2005 04 08

Vienuoliktą valandą Lietuva turėjo apmirti tylos minutėje: dirbantieji nedirbti, einantieji ir važiuojantieji sustoti. Važiavau. Sustojau pakelės aikštelėj. Pro mane važiavo visi kaip važiavę.

2005 04 09

11. 10. Kodėl į Romą, norėdami atsisveikinti su popiežium, plūsta milijonai maldininkų ir kitų? Na, tai daugiau ar mažiau suprantama: meilė nuotolių nežino, meilė kalnus nuverčia.

Tačiau ko čia renkasi juodai kostiumuoti didžiūnai, atidėję visus darbus (net vestuves!), paskelbę daugiadienius savo valstybių gedulus?

Geras klausimas. Ir atsakymas geras.

Todėl, kad popiežius Jonas Paulius II iš esmės nepasipriešino jų politikai. Nors galėjo.

Galėjo paskelbti naują solidarumo politiką, Kristaus tiesiogiai nurodytą, kai jis stebuklu pagausinęs duoną ir žuvį, valgydino minias. Kodėl Europos Sąjunga, užuot mokėjusi savo gamintojams už negaminimą, negalėjo savo maisto produktų perteklių siųsti badaujantiems, šitaip naikindama blogį ne tik moraliai, bet ir materialiai? Todėl, kad būtų žlugęs makabriškasis Absoliutaus Pelno spektaklis čia, Europoj, sužlugdydamas jį ir kitur, o tai būtų pasaulinės revoliucijos išvakarės.

Galėjo popiežius nuvykti ir į Bagdadą, prisijungti prie JAV taikos žygeivių ir fiziškai pasipriešinti Bušo imperijai. Su popiežiumi buvo ilgai dėl to deramasi. Nesutiko. Kaip gi dėl to jo nepašlovinti?

Popiežius puikiai suprato, kad neesminius savo žingsnius reikia kuo nors pridengti. Ir keliavo, visur savimi sugestijuodamas šiandieninės pasaulio tvarkos priimtinumą.

Tuo ir užbaikim ryšium su popiežiaus mirtimi gimusius jo vaidmens ir reikšmės apmąstymus.

Didis žmogus. Didis modernybės konformistas.

2005 04 10

9. 58. Mūsų kultūra – kultūra be originalo. Virtuali. Manipuliuojama ir falsifikuojama. Ji parsidėjo kaip globalus reiškinys – su kompiuteriu, o įsigalėjo su skaitmenine audio ir video fiksacija.

Ranka rašomas tekstas fiksuoja visus mąstymo vingius ir užkaborius: klaidų taisymas yra rašančiojo juodųjų gelmių slėpimasis nuo viešumos. Nieko šito be pėdsako nelieka kompiuteryje: rašydamas ir čia pat naikindamas „nesklandumus“, tu iškart komponuoji galutinį tekstą, į nebūtį išmesdamas visa, kas buvo „ne taip“. Kompiuteriu tu ne rašai, o komponuoji. Tačiau ir parašęs galutinio teksto neturi, bet kuriuo momentu tu jį gali „atgaivinti“ ir pataisyti taip, kaip tau reikia. Naujoje situacijoje. Šitaip tu be pėdsakų manipuliuoji savo mintimi, šita falsifikacija manipuliuodamas ir kitais. Kas tikra lieka toje santykių visumoje? Nieko. Net ir kompiuteryje esantis tavo tekstas nėra kažkas galutinai tikra ir patikima: įlįs virusas, atsitiks kokia techninė bėda, prasibraus naikintojas ar vagis – ir kompiuterinės tikrovės nebėr. Sakoma: o popierių gali pavogti, lapą gali pamesti. Taip. Bet jis lieka. Žinoma, jei nesudegini ar kitaip nesunaikini. Tačiau popierius amžinesnis netgi už žmogų, net už ištisas kultūras. Juk nespręstų teisininkai problemos, ką daryti su skaitmenine fakto fiksacija: ir garso įrašą galima pagaminti panašų į originalą (ir atvirkščiai), ir vaizdą kokį nori sumontuoti – skaitmeninės technologijos fiksuoti faktai nėra argumentai teisme, t. y. jie nėra tikri liudijimai apie buvusią tikrovę.

Į tai eita visą XX amžių – nuo impresionistų, abstrakcionistų dailėje ir kituose menuose. Balzakas, Tolstojus rašė apie tai, kas vyksta aplink juos. Liudijo gyvenimą. Ką tapė Kandinskis, apie ką rašė Kafka? Žinoma, žinoma, atsiras daug tokių, kurie mals mane į miltus, nes „Kristus šlapime“ arba „Spermos bankas“ – irgi apie gyvenimą. Tik kažkodėl tų autorių nebeįmanoma vadinti dailininkais, jie – jau menininkai, o jų darbai – tiesiog menas, ir tiek. Taip, tai gyvenimo perdirbinys, kaip ir kiekviename mene, deja, toks, kuris visiškai išeina už tikrovės, nebėra tikrovė, o kadangi realiai jis vis dėlto egzistuoja, yra negyvenimas. Šiuolaikinis menas to ir neneigia: jis netgi šlovina negyvenimą. Arba gyvenimą be jokio ryšio: „Gyvenimas be tikslo yra gražus“. Priimantysis tai kaip normą, kaip savaime aiškų daiktą, kuriame pačiame reikia ieškoti prasmės (o ne jo ryšiuose), iš karto patenka į kitą tikrovę, dirbtinę, virtualią tikrovę. Šitaip tapdamas manipuliuojamu pats.

Taip ir gyvenam.

Ne tik mene. Visoje tikrovėje, kurią vadiname globaliųjų ryšių era. Arba globalizmo era. Arba tiesiog globalizacija.

O kas už viso to? O už viso to – vienas ir tas pats: absoliutaus pelno siekinys, pagal kurį pasaulis pertvarkomas taip, kad neliktų kampelio ne tik žemėje, danguje, bet ir kiekvieno sieloje, kurie nepaklustų ir netarnautų tam tikslui. Kas tai daro? Kol kas neįmanoma ir įvardyti, kaip buvo įmanoma nurodyti Staliną ar Hitlerį – kol kas tikrieji globalizatoriai tūno tamsoje ir nežinia kokiose tylose daro sprendimus, perduodamus nežinia kokiais pėdsakų nepaliekančiais kanalais. Tačiau tai atitinka globalizacijos eros esmę: jie yra neprieinami ir nepaveikiami, nes per amžių eigą suklostė santykius, kurie jų rankose sutelkė kapitalus, pranokstančius ne tik tautų, bet ir ištisų regionų finansines galias, o tie, kurie jų manipuliuojami, nieko negali padaryti su savimi, nes be tų manipuliacinių procedūrų, kuriose jie dalyvauja, jie išvis neišgyventų. Jeigu tavęs čia nėra, tavęs išvis nėra, – skelbia madingas šūkis. Ir tai tiesa: jeigu tu bent kuo nesi susijęs su manipuliacijos sistema, tu – žuvęs fiziškai.

Tad ko reikia, kad galėtum išgyventi pagal globalizacijos eros logiką ir etiką? Reikia atsisakyti atsakomybės santykiuose su kitais ir sąžinės santykyje su savimi. Tada viskas bus gerai. Tada tau seksis. Tu galų gale laimėsi.

Nes būsi nugalėtas galutine – savo žmogiškosios egzistencijos prasme. Būsi tapęs pinigo mėsa.

Daug kas sako, kad tai netgi labai malonu.

14. 17. Ne popiežiaus gyvenimas, o jo mirtis padarė tokį pritrenkiantį įspūdį. Kodėl?

Todėl, kad jis mirė ne taip, mirė kitaip. Kitaip, nei rodo pasaulio televizijos, kalba radijo reportažai, vaizduoja romanai ir „dokumentinė proza“. Mirė ne kariaudamas, bėgdamas nuo mafijos brolių, nunuodytas ir pakartas – mirė šypsodamasis ir laimindamas liekančiuosius.

2005 04 11

9. 10. XX amžiaus pradžioj būtent bolševikai su Leninu priešaky ir Stalinu kaip geriausiu mokiniu įvedė realizmo politiką, kurios esmė – jėgos pripažinimas. Iš čia – „gyvenimo reikalavimų“, o ne principų prioritetiškumas.

Visa tai viešpatauja ir dabar. Ir dabar demokratija platinama ant tankų, revoliucijos daromos už dolerius, o sąjungos kuriamos „gyvenimui reikalaujant“.

2005 04 12

10. 22. Įdomu: tik 8 proc. lietuvių mano, kad įstojus į ES gyvenimas pagerėjo, o kad pablogėjo – 13,5 proc. Kad niekas nepasikeitė, mano 58,4 proc., o kad pasikeitė valstybės gyvenime, bet ne asmeniniame – 20,1 proc.

Ką visa tai reiškia, kai už stojimą balsavo neabejotina dauguma? Net jeigu balsavo nesuprasdami, už ką balsuoja, balsavo politiškai: geriau kitaip, negu šitaip. Ir tada sakiau, ir dabar jau sociologiniai tyrimai patvirtina: balsavimas už kitašalių valdžią buvo balsavimas prieš nacionalinę valdžią.

Referendumu pareikštas sprendimas buvo pats baisiausias nuosprendis po valstybės atkūrimo 1990 metais vykdytai politikai. Mes pralaimėjom žiauriai ir – ko gero – nebepataisomai. Arba labai sunkiai pataisomai. Turės išaugti visai nauja karta.

O koks dabar vaizdialis Lietuvoje?

Ogi ją tvarko du atėjūnai – vienas iš Rusijos, kitas iš JAV, vadovaujami buvusio Lietuvos kompartijos galvos. Gi abu Sąjūdžio lyderiai – emigracijoje: vienas – Briusely, kitas – Margionyse.

Baisiausią kaltę tenka prisiimti mudviem: Landsbergiui – kad pasėjo asmeninio susipriešinimo sėklą, kuri sunaikino nacijos bendrumą, man – kad nesugebėjau tam pasipriešinti.

2005 04 13

10. 53. Visos viršūnės klykauja dėl Mindaugo Murzos ir jo bendražygių steigiamos nacionalsocialistinės pakraipos partijos, kurią jis laiko nacionalizmo ideologijos Lietuvoje teigėja ir kūrėja, nauju etapu naujausioje Lietuvos istorijoje. Labiausiai akcentuojami Murzos antižydiški pasisakymai, kurių esmė tokia: pasaulio žydija ir jos pakalikai yra pasaulinis blogis ir jiems yra skelbiamas karas.

Vakar jau atliktos kratos trijų aktyviausių partijos steigėjų butuose, paimta steigimo medžiaga ir pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nacionalinės nesantaikos kurstymo.

O ko jūs norėjot, aukštieji? Ar ne jūsų tai nuopelnas? Jeigu reikėtų ką bausti visų pirma, aš bausčiau visos mūsų nelaimingos Nepriklausomybės politinius vairininkus, sukūrusius tokią situaciją, kai – ne vieno žmogaus pasakymu – norisi kalbėti automatais. Ko gali norėti iš jaunų žmonių, kuriems idealai aukštesni už interesus, bet idealų jie nemoka įgyvendinti protu, gali tiktai jėga? Ko? Aišku – telkimosi į jėgą ir deklaravimą, kad prieš jėgą eis jėga.

Tačiau kol jie eis, prieš juos jau eina.

Jėga prieš jėgą – štai kas bus dabar ir mūsų realybė, ir kad ką bekalbėtų kokie nors politologai, tas praėjęs šeštadienis Šiauliuose tikrai žymi svarbią Lietuvos naujausios istorijos ribą.

2005 04 14

10. 28. Prezidento metinis pranešimas nebe toks olimpiškas, kaip pirmos kadencijos kalbėjimai. Tačiau dramatizmas netikras – tai greičiau dramatizacija. Nes „iššūkiai“ apibūdinti taip abstrakčiai, kad juos gali interpretuoti ir į kairę, ir į dešinę, tik ne į save.

„Pirmas iššūkis – tai politinis susvetimėjimas, pilietinės ir politinės brandos stoka.

Antras – kliūtys sparčiai ekonominei plėtrai ir iš to kylanti socialinio teisingumo bei solidarumo stoka.

Trečiasis iššūkis – tautos nykimas, lydimas nevaldomų demografinių ir emigracijos procesų.“

Algis Krupavičius teisingiausiai apibūdino prezidento kalbėseną: pašalaičio pozicija.

Tikrai – tarsi jis būtų niekuo dėtas. O juk po jo kadencijos žmonės dar turėjo viltį. R. Paksas buvo nušalintas ne be jo žinios ir pritarimo. Kad taip yra, rodo A. Paulausko faktorius: žmogus be partijos (remia tik 2 proc. rinkėjų) yra Seimo pirmininkas! – vadinasi, susitarimu yra saugomas kaip padėties stabilizatorius ir garantas. Balsavimas už Darbo partiją – tai jau piktas žmonių balsavimas – „už rusą“, nes „amerikonas“ liko atėjūnu. Ir dirba kitiems.

Tokia giluminė politinė situacija. Kurioje grupuotės daro ką nori. Kaip antai, Vilniaus meras su „Rubicon“: visuomenė neigiamai įvertino bandymą skirti savivaldybės milijonus galimiems „Siemens arenos“ nuostoliams padengti, tai meras sutarė už tą pačią verslo grupės reikalaujamą sumą iš savivaldybės lėšų užpirkinėti koncertus ir pramogas vaikams ir jaunimui. Kilnu! Prezidentas tyli. Kaip ir apie visa, ką daro Vilniaus meras, kurio sūnaus krikštatėvis yra prezidentas.

Tuo tarpu oligarchų valdymo grėsmė šešėliu krinta ant Darbo partijos ir jo lyderio. Visi prezidentinio perversmo organizatoriai vienu balsu apie tai ir šneka. Gal ir taip. Tikrai taip ir yra – darbiečiai Seime – viena iš oligarchijos viršūnių. Tačiau liberalai Vilniaus savivaldybėje – kita, Kauno – trečia. O kur dar socialdemokratinė, kur dar smulkiosios? Apie tai ir prezidentas, ir jo ruporai tyli. Žmonės to nemato? Mato, ir dar kaip! Tai apie kokį politinį susvetimėjimą, pilietiškumo stoką, moralės žlugimą galima kalbėti? Kaip apie kitų, o ne savo, na – bendras problemas?! Keistis kas nors ir socialinio teisingumo, ir solidarumo požiūriais galės tik tada, kai vadai pripažins savo amoralumą, pripažins savo politines pražangas, klaidas ir nusikaltimus ir paprašys atleidimo, paragindami gyventi kitaip.

Jeigu ne – mus ir toliau pjaus tos pačios bėdos, kurias turėsim vadinti ne oligarchinėmis, o tiesiog mafijiniu valdymu.

Prezidento metinis pranešimas nieko nepakeitė.

2005 04 15

Kai pažiūri, kokios problemų gelmės po mumis, ir koks jų mąstymas virš mūsų, baisu darosi nebe gelmių, o mūsų pačių.

2005 04 16

Įsitikinęs liberalas yra baisesnis už užkietėjusį bolševiką: bolševikas turi režimo užduotus rėmus, liberalas – jokių.

2005 04 17

19. 06. Rengdamasis rašyti straipsnį apie nutautinimą viešųjų užrašų pagalba, kaip puikų pasipriešinimo naikinančiajam kosmopolitizmui pavyzdį norėjau nurodyti Vilniaus banką, sugebėjusį rašydintis taip: Vilniaus bankas, SEB grupės narys. Taip iš tiesų yra pakankamai korektiškai parodoma nacionalinės įmonės priklausomybė internacionaliniam subjektui.

Deja, atėjo metas, kai šitokios demokratijos pasirodė pernelyg daug. Vilniaus bankas „keičia pavadinimą“. Nuo šiolei jis bus toks: SEB Vilniaus bankas.

Panašiai persitvarkys ir kiti, taip dar nespėję apsiforminti bankai.

Ką gi, iš tiesų: gana žaisti demokratiją, – mes jau ES nariai, laikas konsoliduotis, nebe tik harmonizuotis.

2005 04 18

9. 22. Praėjus keletui dienų po metinio pranešimo, kuriame prezidentas mestelėjo mintį apie oligarchinio valdymo galimybę Lietuvoje, o žurnalistų paklaustas netgi nukreipė kaltinimus nuo Zuoko į Uspaskichą (pareikšdamas, kad jam nepatinka kai kurie ūkio klausimų sprendimai, kuriuose įžvelgia asmeninių interesų), darosi aišku, kad ta „oligarchų valdymo“ problema pakišta (arba prakišta į viešumą) kaip priedanga, po kuria grupuotės ir toliau gali sau darbuotis be baimės dėl kokių nors juridinių pasekmių ir sėkmingai mutuoti mafijinių struktūrų link. Kas jas iš oligarchinių daro mafijinėmis? Daro klasikinis judesys: pinigų susiliejimas su valdžia.

2005 04 19

10. 01. Vakar paskelbta, kad generalinis prokuroras Antanas Klimavičius bus Aukščiausiojo Teismo teisėju. Prezidento Valdo Adamkaus svajonė nušalinti generalinį pagaliau bus įgyvendinta.

Kas ateis vietoj jo? Greičiausiai – Raimondas Šukys, kuris „įrodė“, kad Valdo Adamkaus šlepetės Šiauliuose yra jo gyvenimo Lietuvoje faktinis patvirtinimas, o per R. Pakso nušalinimą buvo pats negailestingiausias kaltintojas.

Kad A. Paulauskas, būdamas laikinuoju prezidentu, skubiai pristatė saugumo šefu buvusį rezervistą A. Pocių, nors tokio lygio skyrimas turi būti nuolatinio prezidento teisė ir pareiga, irgi niekam nekelia abejonių dėl savo šališkumo, švelniai tariant.

Ar tai nėra dar vienas patvirtinimas, kad Lietuva jau ne oligarchinio, o mafijinio valdymo žemė? (Apie valstybę kalbėti nebesinori.)

Man galima prieštarauti: kur tu čia matai valdžios ir pinigų susiliejimą?

Matau: tai ES pinigų dalijimo kontrolė. Politinė kontrolė. Užtat visų pirma formuojasi politiniai klanai, o tik paskui jie įleidžia pirštus į pinigus. Demokratinėse valstybėse yra atvirkščiai.

Štai taip Europos Sąjunga ugdo mafijines nacionalines struktūras.

2005 04 20

10. 44. Popiežiumi išrinktas vokietis Jozefas Ratcingeris, pasivadinęs Benediktu XVI, yra tvirtas konservatorius, stiprus mąstytojas ir dar prie Jono Pauliaus II buvo tapęs aiškiu bažnyčios autoritetu. Visa tai – labai gerai, nes dabar tik negailestingai liberaliniams blūdams pasipriešinti sugebanti pasaulinio masto jėga galėtų pretenduoti į tą Nojaus laivą, kuris žmones išplukdytų į ateitį per tą visų mūsų laukiantį demografinį virsmą, kurį pranašauja kaip pasaulinį tvaną jau prasidėjęs Kinijos ėjimas pasaulio pertvarkos link.

2005 04 21

9. 27. Atrodo, kad artėjančios Didžiojo Virsmo suirutės akivaizdoje išlikti norinčios tautos turi mąstyti ir rasti pavidalus, kurie padėtų pereiti per visus sumišimus, lūžius ir netektis ir vėl būti telkimosi traukos centrais.

Visų pirma reikalinga Tautos knyga – tarsi Lietuvos Konstitucijos preambulės ar Lietuvių Chartos išplėtota versija. Tai neturėtų būti samprotavimų knyga, tai turėtų būti nurodymų tekstas.

Antra, reikalinga gyva organizuota jėga, galinti įsipareigoti tų nurodymų įgyvendinimą ir tęstinumą laikyti savo egzistencijos reikalu. Ar tai būtų partija, ar visuomeninė organizacija, ar abi kartu – nesvarbu, svarbu, kad būtų.

Trečia, būtina veiksni kūrybinė gynybinė organizacija, be dvejonių einanti gelbėti žmones taikos sąlygomis ir su atsidavimu iki mirties ginanti savo tautos gyvybinę erdvę konfliktų ir karų atvejais. Lietuviai visiškai nepasirengę ginklu ginti savo subjektiškumą: jie kol kas moka tik dalyvauti.

Ir – pagaliau – reikalinga patriotinio nusiteikimo ugdymo sistema, pradedant mokykla, baigiant žiniasklaida. Čia praktiškai viskas sunaikinta ir viską reikia pradėti iš naujo.

Visa, kas čia pasakyta, mus griaunančių jėgų akivaizdoje atrodo neįvykdoma fantazija. Bet kaip tik dėl to – vykdytina!

2005 04 22

9. 39. Matosi aiškūs požymiai, kad JAV ir ES lenktyniauja dėl Rusijos meilės. JAV siūlo Rusijai įvairius artėjimo NATO link variantus, o ES – ekonominio bendradarbiavimo variantus. Ir viena, ir kita susitarimus daro, nepaisydamos kitos. O Rusijai to ir tereikia: savo krizę ji dangsto iš tų „bendradarbiavimų“ gaunama nauda, tuo pat metu ieškodama naudos „trečiosiose šalyse“, savo ruožtu visiškai nepaisydama nei JAV, Nei ES.

2005 04 23

Lietuvoj verda kagėbistų rezervistų skandalas. Vienas kaltinamųjų yra užsienio reikalų ministras. JAV kaip niekur nieko sutinka to mūsų rezervisto prašymu Vilniuje organizuoti NATO vadovų ir užsienio reikalų ministrų susitikimą. Ministras ir jo parankiniai džiūgauja: tai didelis organizatorių laimėjimas ir Lietuvos vaidmens pripažinimas. Kad tai buvusių TSRS saugumiečių, įsitvirtinusių Lietuvos valdžios viršūnėse, pridengimas – akivaizdu. JAV tokie subtilumai nė motais. Jiems svarbu, kad tie buvę bjauriausi kolaborantai šiandien ištikimai tarnauja jiems.

O tarnauja jie išties ištikimai: leidžia JAV iš Lietuvos teritorijos puldinėti (kol kas žodžiais) Lietuvos kaimynę Baltarusiją ir vadinti ją paskutine Europos diktatūra bei grasinti, kad geruoju jai nesibaigs, atvirai kurstyti Baltarusijos opoziciją revoliucijai ir nesikuklinant skaičiuoti, kiek pinigų tam skirtina.

Tarybmečiu mes su šiurpu stebėjom ir piktinomės Maskvos organizuojamais perversmais, tada vadintais nacionaliniais išsivaduojamaisiais judėjimais ar karais.

Dabar matom „oranžines revoliucijas“, net „demokratinius karus“, kurie vadinami pasauline demokratine revoliucija (Dž. Bušas).

Kuo skiriasi vienas procesas nuo kito?

Tai gal laikas ne tik kai kuriems amerikiečiams, bet ir mums, lietuviams, pripažinti tai, kas yra iš tiesų: JAV nebe demokratinė, net nebe policinė, o fašistinė valstybė?

2005 04 24

Kas darosi pasaulyje? Kas dedasi Lietuvoje?

Trumpai visa tai apibūdintina taip: priešmirtiniai traukuliai. Melas vadinamas tiesa, tiesa – melu, teisusis – nusikaltėliu, nusikaltėlis – teisuoliu.

Negi tai iš tiesų baltosios rasės pabaiga? „Europos saulėlydžio“ įsikūnijimas?

Tuo metu, kai kyla geltonoji rasė?

O kodėl ne! Europiečiai išardo racionalųjį absoliutą, perduos jį kinams, o patys pasitrauks.

2005 04 25

9. 20. Oficiozai džiaugiasi, kad su Vilniaus konferencija Lietuva ryškėja kaip Vakarų pasaulio smaigalys. Vargšai. Gal ir smaigalys, bet tik ne ES, o JAV. Jeigu JAV laikysim Vakarų užpakaliu, tai Lietuva gal ir smaigalys. Tačiau Vakarų Europa su Rytų Europa (Rusija) savo reikalus sprendžia per to smaigalio galvą ir jo nė nepastebi. Vargu ar ES reikia Ukrainos, Baltarusijos, Moldovos, Gruzijos, kai dar nesuvirškintos, net nepradėtos virškinti Rumunija, Bulgarija, Turkija. JAV tokios „plėtros“ gal ir reikia – ji būtų tikras ES triuškinimas „iš vidaus“. Arba bent jau toks jos „perdirbimas“, kuris niekais paverstų visas netgi JAV pastangas: Rusija vėl perimtų Vidurio Europos kontrolę, nes Vakarų Europa be Rusijos, jeigu ji konfrontuotų su JAV arba ši bankrutuotų, išsilaikyti niekaip negalėtų, o jeigu taip, tai aišku ir tai, kad ištižę Vakarai turėtų pasiduoti valingiems savo Rytams ir bendrai kovoti prieš Tolimuosius Rytus.

Tai ar mums verta stengtis būti „smaigaliu?“ – padėdami JAV plėtoti ir tokiu būdu silpninti Vakarų Europą, mes galų gale stiprinam Rusiją, su ja – ir Baltarusiją, kurios pretenzijos į mus šiandien ir – ypač – ryt pasimatys jau visiems ir bus stipresnės už Lenkijos ir Rusijos pretenzijas kartu sudėjus.

Būti JAV legionierium – nedidelė garbė.

Beprasmė garbė.

2005 04 26

9. 32 Spaudoje pasirodė pora eilučių, paslėptų kitame nedideliame tekste. Gal ir ne paslėptų, o slypinčių. Tačiau reikšmingų. Iš jų galima suprasti, kad „Jukos“ savininkai, kuriems pavyko pabėgti nuo Putino ir įsikurti Izraelyje, svajoja iš savo užsienin perpumpuotų lėšų steigti naujas įmones ir tęsti veiklą. Viena iš sričių – telekomunikacijos, o vieta, kurioje ta veikla turėtų vykti – Vidurio Europa ir Baltijos šalys. Ką gi, strategiškas mąstymas: išpumpuoti kuo daugiau pinigėlių iš rusų naftos, pervesti į technologijų pramonę ir įsitvirtinti su ja pigiausios darbo jėgos regionuose. Na, darbo jėga Baltijos šalyse – ne pati pigiausia. Tačiau tikrai kvalifikuočiausia. Labai svarbu ir tai, kad Baltijos šalys, ypač Lietuva – tradicinės žydų gyvenamosios žemės. Jeigu su arabais bus sutariama taip, kaip iki šiolei, žydai neišlaikys, pradės skirstytis, ypač – jeigu žlugs JAV (tiksliau – globalizatoriai JAV). Kur tada dėtis žydams? Iki to laiko Baltijos šalys bus jau išsituštinusios ir ištuštintos. Tam procesui bus ir visapusiškai padedama. Žinoma, galima svarstyti, kas geriau – žydai ar arabai Lietuvoje. Tačiau nematyti strategiško žydų mąstymo tikrai nevertėtų. Priešingai. Ir vertinti tai šviesiu protu.

17. 24. Kažkada sakėm: Lietuva – didelė Maskvos ferma. Dabar jau ir laikraščiai rašo: danai nori paversti Lietuvą didele kiaulide. Ne tik nori – verčia. Ir ne tik danai. Kaip kažkada juokaudavom: ką visa tai galėtų reikšti?

2005 04 27

9. 50. Ir vis dėlto: dvasia Lietuvoje pamažu kinta. Tai vienas, tai kitas laikraštis užima ramaus, bet pakankamai aiškaus ES mitologijos naikinimo pozicijas. Televizijos laidose pasirodo smurtą, seksą, amoralumą kritiškai paliesti bandančios laidos. Prabylama net apie cenzūrą, valstybės stiprinimą ir pan. Žmonėms aiškiai pabodo negalių išskaičiavimai, bėdų apipasakojimai, blogio prisiminimai. Visi nori žinoti, kas gi toliau: būsim ar nebūsim?

Padėtį apibūdinčiau taip: esame priešaušrio migloje. Euras bus ta saulė, kuri sunaikins vilčių ES miglas ir žmonės pradės mąstyti apie tikrovę bei veikti savo proto šviesoje.

2005 04 28

Kažkada su siaubu galvodavau: kaip, na kaip taip atsitiko, kaip galėjo atsitikti, kad visa unijos didžiūnija, paskui ir bajorija, nugriuvo į lenkiškų privilegijų liūną ir kapstėsi ten jame, kol devalvuotą valstybę aneksavo trys imperijos.

Kai dabar matau, kaip lūžta net šviesiausiais laikyti mūsų žmonės, atsakymą beveik randu: duok jiems tiek laisvės be atsakomybės, kad jie patys pasiklystų savyje, ir turėsi prieš akis visai analogišką aniems laikams vaizdą.

Tačiau kad lygiai taip pat galėtų lūžti visas pasaulis, neperstoju stebėtis ir dabar.

2005 04 29

15. 15. Teisus yra S. Kairys, „Atgimime“ rašantis, kad toks Seimas, koks jis šiandien yra Lietuvoje – visiškai nieko negalintis, – yra priimtinas beveik visiems Lietuvos piliečiams: jie gali daryti ką nori – nieko nedaryti.

2005 04 30

Eik ir žiūrėk, žiūrėk ir galvok, galvok ir spręsk, spręsk ir veik. Tik nevažiuok – nusivažiuosi, ir greit.