Gegužė Spausdinti
2005
Parašė Romualdas Ozolas   
Antradienis, 31 Gegužė 2005 23:06

2005 05 01

10. 04. Žmogaus teisių deklaracija – marksistinės sąmonės tvarinys: neparemtos atsakomybe jos yra tokios pat destruktyvios, kaip ir pasaulinės socialistinės revoliucijos teorija, raudonųjų liberalų (globalistų) transformuota į pasaulinę demokratinę revoliuciją.

10. 07. Ne vilties prezidentas buvo Rolandas Paksas, o protesto. Ne nevilties partija yra Darbo partija, o protesto.

Vargas politologams, nematantiems ar nenorintiems matyti tų skirtumų.

Nelaimė yra tautai, turinčiai tik tokius prognozuotojus arba jų užsakovus.

2005 05 02

8. 59. Jie visi nelaisvi: vienas tarnavo okupacinio režimo agentu, kitas dirbo netgi dviem žvalgyboms, trečias buvo parankinis rezervininkas – visi turi „uodegas“, už kurių galima paimti ir patąsyti. Taip ir daroma. Taip ir kontroliuoja jie vienas kitą.

Tai iš karto išjungia moralės mechanizmus ir įjungia interesų gravitacinį lauką. Tada prasideda! Nelegalūs pinigai rinkimams, procentai už investicijų praleidimą, grupuočių sandoriai ir t. t. Čia susyjama jau nebe virtualiai, o realiai, labai daiktiškai. Turtas yra labai kitus ir rankose nelengvai išlaikomas dalykas. Todėl jiems, kad ir kokiose ideologinėse ar politinėse pozicijose būtų, reikia laikytis kartu – tik tada yra šansas išsilaikyti ir išlaikyti, kas sugrobta. Jie yra tiek nelaisvi, kad privalo būti valdžioje. Štai kodėl jie nepaiso jokių ideologijų ir kaunasi dėl valdžios žiauriau už žvėris.

Mes neturim ir neturėsim autoritetų: visi galėję jais būti susidegino godulyje.

9. 14. J. M. premija po premijos, ordinai, titulai ir šiaip visokį vardai.

O kodėl gi ne? Justinas niekur nesikiša, ką paremdamas ilgai tyrinėja ir svarsto, dažniausiai atsisakydamas. Ir visada pabrėžia, kad Sąjūdy atidavė pareigą Tėvynei, bet dabar – ne.

O Geda tebepurkštauja. Tas titulų palauks.

2005 05 03

9. 34. Metai, kaip mes Europos Sąjungoje. Praėjo metinių paminėjimas. Būta publikacijų, laidų, ataskaitų. O kas darosi su mumis, ką turime daryti – taip ir neaišku. Nėra vientiso analitinio žvilgsnio, sintetinio faktų paveikslo, įžvalgų apie raidą prognozių. Nieko nėra. Tai – ėjimas tamsoje. Ėjimas apgraibomis. Sąmoningai daroma šitaip? Daroma nesuprantant? Bet kuriuo atveju tai yra nusikalstama, nes pražūtinga.

2005 05 04

7. 12. Anksčiau, tarybmečiu, telefonu kalbėt nebijojau – žinojau, kas negalima, ir kalbėjau, kas galima. Dabar, europmečiu, telefonu kalbėt bijau, nes dar nuo Nepriklausomybės laikų neatsikratau įpročio kalbėti apie viską, kas reikia.

7. 17. Žmogaus teisės! Gerovė! O štai išjungia šildymą per pačius pavasario atšalius – ir kankina žmones. Negana to, dar ir karštą vandenį atjungia – prisibaiginėkit, pensininkai ir invalidai, vaikai ir kiti socialiai išlaikomieji!

Sako: nelygink mūsų laikų su „anais“ – nelyginami dalykai. Tikrai nelyginami. Tada šildymo sistema buvo valstybinė, galėjai triukšmaut ir skųstis. Ir veikdavo. Dabar pasiskųsti nėra kam – savininkai tiesiog negirdi.

2005 05 05

Savo metiniame pranešime Lietuvos Prezidentas virkauja dėl įsiviešpataujančio amoralumo. Kitaip sakant, aprauda liūdną mūsų tikrovę.

Raudojantis Prezidentas. Gražu?

Raudojantis dėl to, ką pats padarė. Dar gražiau.

O ar labai sunku būtų Prezidentui pasakyti, kokiais moralumo kriterijais turėtų vadovautis bent jau pareigūnija?

Sunku? Tada aš pasakysiu.

Paėmei kyšį, ir šitai įrodė – tavo kelias valstybės tarnyboje baigtas.

Demaskavo dirbus kitos valstybės specialiosiose tarnybose – geriau emigruok.

Padarei aiškius nuostolius valstybei – iš politinio gyvenimo pasitrauk su visa partija.

Niekas nevykdytų?

Tačiau tai būtų kriterijai, kuriais galima būtų remtis, ieškant juridinių sprendimų.

Bet virkauti kur kas mieliau.

2005 05 06

11. 40. Latvijos nepriklausomybės atkūrimo 15-ųjų metinių minėjimas Rygoje – nacionalinės dvasios manifestacija.

Jokios dainos ar viešo teksto angliškai ar rusiškai, tik latviškai. Oficialių priėmimų kalbos – su vertimais. Prezidentė džiaugiasi, kad latviai vėl gali gyventi, jausdamiesi turį namus – savo Tėvynę. Saeimos pirmininkė ragina nepasimesti naujajame pasaulyje ir tiki, kad latviai čia gyvens visada.

Kodėl jie taip skiriasi nuo lietuvių kosmopolitinio blūdo netgi per savo valstybingumo šventes?

Ar ne dėl to, kad netgi dedant gėles prie Laisvės paminklo netoliese stūgauja Latvijos rusų minia, reikalaujanti atšaukti mokyklų reformą, pagal kurią rusai būtų integruojami į latvių kalbą ir kultūrą? Jei ir ne vien dėl to, tai vis dėlto šitai padeda susitelkti ir neužsimiršti.

Lietuvoje pati tokia švietimo reforma, reikalaujanti nacionalinio susiorientavimo, būtų neįmanoma. Priešingai: švietimo reforma Lietuvoje baigia išnaikinti paskutinę tautinio patriotizmo dvasią ir jaunuosius ugdo kosmopolitais.

14. 12. Dažnai ironizuodami sakom: lietuviai negali gyventi be priešų. Negali. Visos tautos tapo didžiomis, tik nugalėdamos priešus.

Be persų nebūtų buvę graikų. Be finikiečių ir europiečių barbarų – romėnų. Be romėnų – katalikybės. Be katalikybės – Europos. Be Europos – JAV ir šiuolaikinės globalybės. Ir t. t.

Klausimas vienas: kiek fundamentalus yra tas, kuris kovoja su priešu – kiek esmiška yra tai, ką jis nuo priešų gina. Visa kita – tik pašaliniai produktai arba pergalės išlaidos.

2005 05 07

13. 57. Skundžiamasi, kad valdantieji visai nebegirdi valdomųjų, ignoruoja visuomenę ir tautą. Ko skundžiatės, vargetos?! Valdantieji pagaliau suprato, koks santykių su priešininku būdas yra pats geriausias – nereagavimas. Tyla – nuostabiai talpus atsakymas.

14. 23. Kai pernelyg pavojingai priartėjama prie geopolitinės tiesos arba kai itin stipriai nusišnekama, pasigirsta kaltinimas: tai esantis dar vienas „sąmokslo teorijos“ atvejis. Labai bloga maišant su labai geru išeina bloga. Todėl bet kuri sąmokslo teorija yra bloga ir konkrečiai, ir iš principo. Tokioj situacijoj gera ir teisinga yra tik tai, ką sako stiprieji, dominuojantieji.

2005 05 08

9. 15. Lietuva ginčijasi, kas yra europietiškumas.

Netgi didžiausi modernistai, o tiesą sakant – šiandieniniai komjaunuoliai, kuriems ateities laidas nėra tautiškumas, o cepelinai, dainų šventės ir Vasario 16-oji yra tiesiog kliuviniai, kalba apie europietiškumą kaip apie lietuvių bruožus, o ne savybes.

Man keista, kaip intelektualai gali svarstyti, kuris bruožas europietiškesnis, kuris ne, nusirisdami iki tokio lygio, kad diskutuoja, ar galima likti lietuviu, atsisakius net lietuvių kalbos (ir sprendžiama teigiamai!). Tie žmonės arba ne intelektualai, arba sąmoningi išdavikai. Šiuolaikiniai išdavikai, moderniųjų okupantų kolaborantai.

Yra vienas ir vienintelis europietiškumo kriterijus. Tai – intelektas, arba supratimo sugebėjimas, kurį apibrėžia ir išreiškia tavo sugebėjimas suvokti naujausius tautų proto laimėjimus, lemiančius jų produktyvumą ir saugumą, ir perdirbti juos į nacionalinės produkcijos daiktus ir reiškinius. Naujas rašto šedevras Prancūzijoj ar Kinijoj? Versk jį į lietuvių kalbą, komentuok ir suprask su visais kartu. Internetas? Skubiai jį lituanizuok ir nustatyk bendravimo su pasauliu taisykles imtinai iki tarptautinės teisės lygio. Ir t. t.

Galinga, visus šiam reikalui būtinus pasaulio minties laimėjimus perdirbusi nacionalinė kultūra – štai kas yra europietiškumas. O ne europidiškumas.

2005 05 09

14. 10. Nežinau, ar galima sakyti, kad socialinis žmogus yra grynai Vakarų kultūros tvarinys. Aš būčiau linkęs Vakarų žmogų laikyti daugiau kultūros žmogumi, kurio sąsaja su gamta ir savo paties gamtiškumu yra fundamentali. Jeigu ir prasideda žmogaus socializacija Vakarų Europoje, tai ji sietina nebent su Prancūzų revoliucija, o kadangi bolševizmas savo šaknimis siekia būtent tą revoliuciją ir yra jos išplėtojimas, žmogus kaip grynai socialinis padaras, galintis be baimės, iki dieviškos didybės, stoti prieš gamtą kaip sociumo priešą, yra suformuotas būtent leniniškojo marksizmo.

Tai pats baisiausias palikimas mūsų laikams.

Nes Europos Sąjungos ideologija paremta būtent besąlygiškai prieš gamtą veikiančio socialinio žmogaus, ginkluoto jau nebe idėjos poveikiu, o realaus poveikio (pelno), idėja ir naikinančio paskutinius savo ryšius su gamta, o per tai – save patį. Kol tai atsitiks – visus už save silpnesnius.

2005 05 10

9. 30. Tai ir subyrėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigos neabejotinumas. Šiandien jau neabejojama, kad Lietuvai jis baigėsi išvedus paskutinį rusų kareivį, t. y. 1993 m. rugpjūčio 31 d. ir viešoji opinija jau suvokia, kad be pergalės prieš Japoniją kalbėti apie Antrojo pabaigą irgi neprasminga. Ir kad karas prasidėjo ne 1939 m. rugsėjo 1 d., o su, galbūt, Austrijos žlugimu, o gal dar anksčiau. Tai tik kariniai veiksmai prasidėjo rugsėjo 1 d., o pats karas – susitarimai dėl jo – žymiai anksčiau.

Kai kas sako, kad taip sutrupintas europocentrinis požiūris. Aš manau – totalitarinis. Nes jis galioja ir Europos didvalstybėms, ir JAV, ne tik Stalino TSRS.

O kada visa tai pradėjo kisti? Kai Nacionalinė centro partija paskelbė savo 2004 m. gruodžio 31 d. pareiškimą, o Žinių radijas 2005 m. sausio 3 d. surengė operatyvią diskusiją tuo klausimu. Gegužės 9 dienos sutrupėjęs Vladimiro Putino prisikviesti planuotas pasaulio vadovų šešiasdešimtukas (nes 60 metų jubiliejus) yra taip pat tų kalbų įskeltųjų diskusijų rezultatas.

Mažas akmuo kartais labai didelį vežimą nuverčia.

2005 05 11

9. 39. Totalitarinėse visuomenėse visuomenę kaustančią baimę kuria specialiosios slaptosios tarnybos. Spauda žmones tik pribaigia. Demokratinėse baimę kuria žiniasklaida. Specialiosios tarnybos žmones tik pribaiginėja.

Kas maloniau?

2005 05 12

Kodėl Jonas Mikelinskas viešosios nuomonės nedomina taip, kaip domina koks nors Eduardas Mieželaitis ar Mykolas Sluckis?

Todėl, kad Jonas Mikelinskas teisuolis ir gyvenimą nugyveno būtent taip. Todėl, kad jis kovojo tada ir tebekovoja šiandien už esmines mūsų tautos vertybes ir teises.

Jis neįdomus, nes nepersivertėlis. Persivertėlių visuomenei tokie negali būti įdomūs, nes juose ne tik neatpažinsi savęs, jie – grynas gyvas priekaištas.

2005 05 13

Man atrodo, kad visiškai nesunkiai galima įrodyti, jog TSRS liaudies deputatų suvažiavimas nukopijuotas nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo – viešo kalbėjimo visai tautai kristalo. Galima ištakų ieškoti ir Estijos Liaudies Fronto suvažiavime, nors jis tokio atgarsio visuomenėje neturėjo, taigi – ir sugestijos. Lietuvos sąjūdiečių suvažiavime dalyvavo ir LKP vadai, vyko priešininkų dialogas, ir tai Gorbačiovo Rusijai buvo itin aktualu.

Šios minties patvirtinimas, beje, tiesioginis, gali būti N. Jakovlevo pasakymas, jog mintis rengti TSRS liaudies deputatų suvažiavimą jam kilusi dėl galimybės tiesiog iš salės per televiziją transliuoti debatus ir taip veikti visuomenę perestroikos naudai, nes tąsyk kitų poveikio priemonių nebebuvo likę, daug kas CK biure tik kilnojo rankas už, bet širdy buvo prieš Gorbačiovo pertvarkas.

Tie Jakovlevo žodžiai yra fiksuoti estų žurnalisto interviu su Jakovlevu ir Gorbačiovu.

2005 05 14

Kuo lietuviai šiandien skiriasi nuo estų ir latvių?

Tuo, kad ir estai, ir – ypač – latviai savo visuomenėse turi visai realius visuomenės narius priešininkus ir net priešus. Tai – rusai, ir nepriklausomose Estijos ir Latvijos valstybėse likę Rusijos piliečiai. Lietuvoje toks faktas neįsivaizduojamas. O Latvijoje rusai ir šiandien demonstruoja Rygos gatvėse, turi rėmėjus ir atstovus parlamente. Kitaip sakant, Rusijos grėsmė mūsų kaimynams kyla konkrečiai realiai, mums gi – tik politiškai. Visuomenėms, kurios mąsto ne sąvokomis, o daiktais, tai labai reikšminga.

Tą mano prielaidą visiškai patvirtina ir mentalinės brandos skirtybės. Estijoje ir Latvijoje nacionalinė savivoka iš tos priešpriešos jau formuojasi į nacionalinio bendruomeniškumo jautimą, o kai kuriais atvejais – ir į nacionalizmą. Lietuvoje gi liula ir banguoja individualizmas ir liberalizmas, bendruomeniškumo ieškantis ir randantis tik politiniuose klanuose ir partijose, kurios visiškai pakeičia visuomeninį bendruomeniškumą ir valstybiškumą.

2005 05 15

12. 26. Nekalbant apie Lietuvos kelius – ir Latvijos bei Estijos automagistralėmis veža mišką – veža, veža, veža. Daugiausia transporto – miškovežiai su rąstais. Ir storais, ir plonais, daugiausia – šimtametėm eglėm, pušim, ąžuolais.

O miškuose, netgi palei kelius – proskynos, proskynos, proskynos. Kirtimai iki pašaknų. Nesirenkant. Nors šitaip saugojant vaizdą galėtų būti veikiama pakelėse. Turistų malonumui ir džiaugsmui. Ir valstybės naudai, nes iš turizmo Baltijos šalys artimiausiu metu ir tegali tikėtis kokios nors ryškesnės pajamų dalies.

Ne. Pats tų miškų neauginęs naujasis godus savininkas parduoda juos verteivoms, o šie be gailesčio skina mūsų gamtos pasididžiavimą ir transportuoja į aną Baltijos pakrantę, kuri užversta mūsų miškų lavonais, nebespėja jų nė štabeliuoti, nekalbant apie perdirbimą.

Beveik visa miškais apėjusi Švedija, Norvegija tuo metu ir toliau saugo ir puoselėja savo miškus, Danija sodina naujus kur tik pajėgia.

O iš mūsų veža ir veža.

2005 05 16

9. 35. Kiek dabar Baltijos rytų pakrantėj tuščių sodybų! Daugiausia tų, kurios statytos XX amžiaus priešpiečiu – lietuviams, latviams, estams išsilaisvinus nepriklausomam gyvenimui ir pardėjus kurtis savo nuosavuose namuose. Kiek gražiausių vilčių kiekvienoje iš šitų dabar negyvom išdaužytų langų akim žvelgiančioje sodyboje! Kiek čia likę šviesiausių jausmų, gražiausių žodžių, laimingų darbų! Nuostabus buvo šitų tautų kėlimosi metas paprastų žmonių sodybose, tąsyk jaunais medeliais kaišytose, dabar – aplūžusiom, apsamanojusiom šakom supstomose, tarsi pagalbos patys medžiai prašytų. Viskas praėjo. Kas žuvo, kas mirė,kas pats su savim susidorojo neištvėręs. Kiekviena tų sodybų –vilčių tragedija. Bent jau drama. Taip ir neprakalbinta XXI amžiaus žmogui, vis labiau tolstančiam nuo jų į virtualųjį vilčių pasaulį.

9. 43. Sakydamas kalbą Steigiamojo Seimo 85-mečio minėjime, Seimo pirmininkas suklydo: užuot pasakęs parlamentarizmo tradicija, pasakė porlamentarizmo. Labai teisingai suklydo!

2005 05 17

9. 19. Visuomenės apklausa parodė, kad vilniečiams iš naujųjų statinių gražiausias Mindaugo tiltas.

Tai akivaizdžiausiai demonstruoja jų visumos pajautą ir skonį. Atskirai paimtas ir pastatytas ne šioje vietoje tiltas tikrai galėtų būti ne tik vykęs, bet ir gražus. Tačiau istorinę Neries pakrantę jis sunaikino negrįžtamai ir užbarikadavo vaizdus ir į kairįjį, ir dešinįjį Neries krantus. Kaip koks guzas.

Dar baisiau jis atrodo šalia moteriškai trapaus Mindaugo. Jų nederinti nebuvo galima. Ir dabar turim Mindaugą kaip tilto priedėlį.

Taip, žinoma, tiltas vilniečiams svarbesnis. Tad ir gražesnis. Bent jau gražus.

2005 05 18

7. 12. Visų šiandieninių virsmų panoramoj vienas įdomiausių – vakarykščių komunistų persivertimas į nacionalistus. Aš dar anais laikais sakiau, kad jie po internacionalizmo vėliava bando užkariauti pasaulį ir yra patys tikriausi nacionalistai, nacionalistai iki fašizmo. Jaunieji šiandieninės Rusijos komunistai atvirai sako, kad jie tokie – fašistuojantys. Kadangi Europos Sąjungos organizatoriai yra patys buvę komunistai, komunistuojantys arba bent jau stalinistai, ar ilgai mes turėsim laukti, kol išryškės jų esmė? Ir ką kaltinsim tada? Mūsų kagėbistus rezervistus? Tuos, kurie juos palaiko ir gina? Ar ir vėl – visus kitus, tik ne save?

2005 05 19

8. 02. Tai kodėl Birutė Petrikytė nedainavo rusiškai, jei dainavo Laima Vaikulė, Sofija Rotaru, tapdamos tarybinės estrados žvaigždėmis, jei dabar Eurovizijoje visi privalomai dainuoja angliškai?

Petrikytė nedainavo rusiškai todėl, kad, jos pačios žodžiais, turėjo išdidumo. Mano žodžiais: todėl, kad nenorėjo surusėti, kaip surusėjo ir Vaikulė, ir Rotaru, ir kitos (kiti) „sąjunginės žvaigždės“, kaip dabar nutautėja visi popsai, siekdami „būti europiečiais“.

2005 05 20

17. 55. Negaliu sakyti, kad Europos Sąjungos konstitucijoje nesama gražių žodžių apie žmonių gerovę ir kultūros, netgi nacionalinės kultūros, plėtojimą ir ugdymą. Europos Parlamente netgi vertimas į visas 25 valstybių narių kalbas numatytas.

Tačiau kada pagrindiniai nacionalinių finansų šaltiniai kontroliuojami ES, išmokos skiriamos tik gamybos šakoms ir infrastruktūrai, o kultūros programos finansuojamos tik tos, kurios susijusios su integracijos gilinimu, nacionalinėje kontrolėje lieką finansai jokiu būdu netenkina nacionalinei kultūrai reikalingo finansavimo. Štai tokioj padėty atsidūrusi kultūra dar ir savų reguliuojama taip, kad atitiktų integracijos poreikius, kad neprieštarautų politiniams ir geopolitiniams ES reikalavimams: mokslo darbai reikalaujami skelbti angliškai, kitų kalbų tikriniai vardai rašyti originalo kalba, konkursai, konferencijos, seminarai – vesti anglų kalba... Kada tų suvaržymų ir reikalavimų kritinė masė pasidarys tokia, kad negalima bus nepasakyti, jog kultūros politika – tai ne kas kita, kaip etnocidas? Jeigu dar pridėsim žmonių sveikatos būklės blogėjimą, demografinius procesus, kurie taip pat nėra tik mūsų pačių pagimdyti, imigracinę ES politiką, – ar nepasirodys tada, jog jau šiandien vyksta ne tik etnocidas, bet ir pats tikriausias genocidas?

2005 05 21

5. 22. Be konkurso Kijeve buvo aišku, kad Lietuvos atstovai ir vėl pralaimės. Neturim mes patriotinių dainų – žymiausia iš jų yra, ko gero, apie krepšinį ar ką kita, kuri baigiasi priedainiu duok, duok, duok į snukį, duok, duok, duok į snukį , duok!

Dabar jau ir kitų aiškiai pasakyta – ir šiaip jau masinių šiuolaikinių dainų neturit, brangūs lietuviai!

2005 05 22

9. 53. Tikėjimas kiekvienoj epochoj reiškiasi savais ir net itin savitais pavidalais. Ar jums neatrodo, kad vienas ir daiktizmo religijos pavidalų, beje, vieno iš savičiausių pavidalų, yra mūsų vilčių ir siekių, įsitikinimų ir tikėjimo putojimas automobiliais?

Kokie jie įvairūs! Kokie jie nukreipti į priekį, į aukštį, į sėkmę, į įtaką, plėtojimąsi ir ką tik nori – asmeniškai ir neatremiamai! Kaip pamaldžiai šeimininkai nusilenkia, kol atsisėda prie vairų ir pasileidžia daiktizmo metafizikon! Kaip teka ta riebių ir blizgančių tikėjimo įsikūnijimų srovė gatvėmis ir gatvelėmis – kaip mūsų epochos kraujas, kaip mūsų gyvenimo pilnatvės paliudijimas. Kam? Tiems, kurie nesugeba mąstyti kitaip, kaip daiktais.

Ir vis dėlto – visa tai yra ir reiškinys, ir faktas. Norėtume mes to ar ne. Mūsų epochos ir vaizdas, ir jo turinys, jo esmė.

2005 05 23

9. 19. Pirmą kartą taip konceptualiai pritaikytas kaip Izraelio valstybės kūrimo metodas, žemės sklypų supirkimas kaip teritorinių pretenzijų realizavimo būdas dabar yra tapęs Europos Sąjungos nacijų teritorinių pretenzijų realizavimo metodu. Kuršių nerija, Klaipėda, pajūris pamažu, bet nenumaldomai pereina į vokiečių rankas, Vilniuje ir apylinkėse tvirtinasi ne tik lenkiškasis kapitalas, bet ir lenkai iš Lenkijos, nekalbant apie agresyvėjančius nutautintuosius, šiandien vadinančius save vietiniais, arba tuteišiais. Danai bando Lietuvą paversti didele savo kiaulide, perimdami buvusius rusų kolūkių kompleksus. Šiaurės Lietuvos derlingos mūsų žemės didele dalimi jau skandinavų rankose. O mūsų valdžia ir toliau trimituoja apie investicijas iš užsienio, visokeriopai trukdydama Lietuvoje tvirčiau pasijusti ir pastoviau netgi šiomis sąlygomis įsikurti patiems lietuviams. Iš kur ta liokajų dvasia?

2005 05 24

Klasikinis politinis spektras laisvės požiūriu: laisvė be ribų – liberalai, laisvė su ribomis – centristai, ribos be laisvės – socialistai (komunistai, bolševikai).

2005 05 25

Ukrainiečiai savo naująjį prezidentą Viktorą Juščenką laiko nacionalistu, tuo tarpu jis yra klasikinis internacionalistas (liberalas). Tokio tipo apgaulės įmanomos tik visuomenėse, kurios dar tiki šūkiais ir propaganda. Tačiau kuo jos, tos visuomenės taps, kai tikėjimas žlugs? Ar Lietuva nėra atsakymas?

2005 05 26

Jungtuku jeigu prasidedantis sakinys nėra neprotingas, jei jis pradeda ne istorinį, o politinį teiginį.

2005 05 27

Vadų klausyk, bet ne besąlygiškai: jų galia baigiasi su teise.

2005 05 28

Ar didieji tautų potyriai suteikia joms tokio patyrimo, kuris galėtų būti laikomas istoriškai įgyjamu protingumu?

Ne. Jeigu intelektualusis tautos sluoksnis to patyrimo neapibendrina ir neįveda į auklėjimo turinį kaip aiškių tradicijos ir moralės reikalavimų, viskas dingsta be pėdsako. Jeigu įveda, tai tetampa tik dalies tautos žmonių dvasinio, kultūrinio gyvenimo turiniu, kuris turi būti papildomai kultivuojamas ir puoselėjimas. Tačiau didžioji tautos dalis lieka to patyrimo nepaliesta.

Viskas labai ir labai plona ir jautru, pažeidžiama.

2005 05 29

Kaip žlugo ir žuvo tos Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę žymėjusios ir gynusios pilys, kurių griuvėsiai dabar ištįsę nuo Baltijos iki Juodosios jūros rytuose ir vakaruose?

Žlugo ir žuvo ilgai ir kankinančiai. Pirmiausia netekdamos gynybinės paskirties, paskui nebepajėgdamos iškelti reprezentacinių puotų, kurios geraisiais laikais surinkdavo šimtus svečių iš tolimiausių apylinkių ir kraštų. Žlugo ir žuvo keičiantis visuomenės sanklodai ir gyvenimo būdui, nutrūkstant jas kėlusiems ir maitinusiems finansų srautams.

Taip šiandien mūsų akyse žlugo ir žuvo didžiųjų sąjunginių gamyklų ir fermų korpusai, susivienijimai ir agrofirmos: keičiasi kapitalo ištakos, srautai, tekėjo kryptys – keičiasi ir jo išpučiami ir nokinami žmonių gyvenimo pavidalai. Viskas taip paprasta, viskas taip aišku, kad net gaila.

2005 05 30

Pravoslavų kapinės labai nepanašios į katalikų – pravoslavų kur kas kuklesnės, dažnai tik kryžiaus ženklu žmogaus amžino poilsio vietą žyminčios. Yra, tiesa, ir akmens luitais jau žymimų kapaviečių. Net su asmens atvaizdu, išgraviruotu juodame akmeny.

Bet katalikų kapinės nepralenkiamos: jos jau ištisai akmens luitais pasišiaušusios. Nebūtinai portretuotos, bet būtinai akmenuotos. Kryžiaus ženklas susitraukęs, pasislėpęs kur nors to didelio akmens kamputy greta pavardžių ir epitafijų. Šiuolaikiniai katalikų kapai darosi labai panašūs į senus žydų kapus. Sužydėjusios mūsų kapinės.

2005 05 31

Referendumo dėl Europos Konstitucijos pralaimėjimas Prancūzijoje – pirmas epochinio masto prancūzų tautos žingsnis taisant Prancūzų didžiosios revoliucijos metu padarytas klaidas – mechaninį žmonių sulyginimą, teisių be pareigų prioriteto įteisinimą, revoliucinio metodo istorijos problemoms spręsti sakralizavimą ir žmogiškosios savivokos sekuliarizavimą. Ne prieš visus šiuos dalykus pasisakyta vienareikšmiškai, bet referendumo dėl Europos Konstitucijos pralaimėjimas gana kondensuotai visus tuos klausimus bando spręsti, ryžtingai pasisakydamas prieš ES migracinę politiką. Ir tai teisinga, nes tikrai esminga: EK kultūrinis indiferentizmas ne kokios nors grupės, o tautos kultūros atžvilgiu yra iš esmės nepriimtinas, pasaulio ateities pamatus naikinantis veiksnys, kurio ištakos – Didžiojoje revoliucijoje. Prancūzai pasakė jam „ne“! Šiandien tai jau labai nemaža!