Birželis Spausdinti
2005
Parašė Romualdas Ozolas   
Ketvirtadienis, 30 Birželis 2005 23:58

2005 06 01

Per visą Ukrainą – statytų ir nepastatytų namų gremėzdai. Pas mus tokių vienas kitas, kaip vaiduoklis tebežiūrintis tuščiomis akimis iš anų laikų, kai šitie – dažniausiai su pilis imituojančiais bokšteliais – naujųjų piniguočių triaukščiai keturaukščiai būstai buvo keliami kur nors miestų ar miestelių pakraščiuose. Tai buvo iš spekuliacijos staigiai praturtėjusių vyrukų bandymas įsikurti jų naująją padėtį pagal jų supratimą atitinkančiuose būstuose – būstuose kaip rūmuose, jei ne pilyse. Ir toks procesas, atrodo, vyko visoje griūvančioje imperijoje. Bet kad jis būtų pasiekęs tokius mastus Ukrainoje, ir dargi Užkarpatės Ukrainoje, apie kurią mes tikrai nemąstėm taip, kaip ji pasirodė mūsų nustebusioms akims dabar – nė dabar nesinorėjo patikėti: dešimtys, šimtai, kai kuriuose miesteliuose ištisi kvartalai tokių namų vaiduoklių – plytų sienos iki stogų su langų kiaurymėmis plaukia ir plaukia... miręs miestas, negimęs miestas – nesuprasi. Kai kur tie negimę gigantai dabar vėl bandomi kelti – dengiami stogai, vežama statybinė medžiaga. Bet gerą dešimtmetį jie čia švilpino vėjus: spekuliacija sustojo, sustojo ir statybos. Nieko naujo šitoj žemėj, bet kuriam kampe – tik pavidalai kitoki.

2005 06 02

Kunigas jaunas ir energingas, net iš išvaizdos labiau panašus į karininką, negu dvasiškį. Jis vedžioja po bažnyčią, kalba ir aiškina, o viena akimi mato, kas kaip į tai reaguoja.

Bažnyčia ir vienuolynas restauruojami. Tai tikras Vakarų Ukrainos architektūros perlas, stambus istorinis katalikybės centras. Čia dirba jau penketas vienuolių iš Lenkijos. Lėšos – iš Lenkijos labdaringų organizacijų. Kunigai dovanoja kiekvienam stebuklingo Marijos Dievo motinos paveikslo kopijos atviruką su lenkų kalba surašyta maldele.

Išeinam į saulėtą vienuolyno kiemą, kuriuo jau eina būrys ukrainiečių mokinukų, po mokslo metų pabaigos ekskursuojančių po istorines vietoves. Kunigas išskečia rankas ir eina pasitikti jaunųjų. Taip ir lieka tas vaizdas: jaunieji ukrainiečiai žengia į plačiai išskėstas lenkų kunigo rankas.

Taip – visoje Vakarų Ukrainoje.

Teritorijų persidalijimas vyksta tyliai, bet negailestingai.

2005 06 03

Mūsų kelionė po Didžiąją Lietuvą (LDK) kaip niekas kita akivaizdžiai rodo: teritorijų paėmimas buvo ir lieka pagrindinė vienos tautos įtakos kitai ar kitoms priemonė ir būdas.

Tik anais laikais, kai reikėjo gintis prieš kryžiuočius, teritorijos rytuos ir pietryčiuos lietuvių buvo imamos nujojant ir kardu jas prijungiant, o dabar – nueinant į biržą, o tai ir virtualiai nusiperkant akcijų paketą. Kas nenori, prieš tuos galima paleisti diplomatiją ir tarptautines organizacijas. Reikalui esant – pagrasinti prevenciniu karu, revoliucija. Tačiau laimi tas, kuris pirmiau kitų sukaupė kuo didesnius kapitalus ir suvienijo juos bendram veikimui, suteikdamas jam tarptautinės teisės pavidalus.

2005 06 04

Karinės okupacijos sudedamoji dalis yra okupuotosios šalies ekonomikos sistemos sunaikinimas ir ūkio perkūrimas pagal okupantui reikalingo ir priimtino ūkio schemą.

Vidurio Europos ūkio sunaikinimas 1990–1995 metais, vadintas rinkos ekonomikos įdiegimu ar perėjimu į rinkos ekonomiką, labai ryškiai rodo šiuolaikinės okupacijos savitumą.

O vadinamosios „spalvotosios revoliucijos“ demonstruoja propagandos vaidmenį šiuolaikinės okupacijos priemonių arsenale.

2005 06 05

Sąjūdžio (ne tik LPS, bet ir Sąjūdžio–2, Sąjūdžio–3) žmonės buvo stipriai bolševikuojantys. Ne pagal partinę priklausomybę, o pagal mąstymą.

2005 06 06

Neamžini yra šiandieniai Europos tautų valstybiniai pavidalai. Niekada jie ir nebuvo amžini. O mes turim surasti, kas būtų esmingiau ir fundamentaliau už laikinuosius politinius darinius. Ir pabandyti tai konceptualizuoti, tuo būdu per juos projektuojant ir ateitį. Vidurio Europos – Latvijos, Lietuvos, Prūsijos, Gudijos, Ukrainos – bendrumas yra istorijos palikimas nūdienai, nors jis visokeriopai ir visuotinai nutylimas, o dėl mūsų mąstymo empirizmo ir deramai nesuvokiamas, nuolat užgožiamas ir uždusinamas einamųjų politinių reikalų. Nors vienijimosi pasaulyje mūsų bendradarbiavimas su gudais ir ukrainiečiais yra pačios mūsų prigimties nulemtas bei istorijos užakcentuotas mūsų nekintančių priešų – rusų ir lenkų – asmeny. Vidurio Europos konfederacijos sukūrimas, kad ir koks tolimas pasirodytų buvęs kelias į ją, yra mūsų uždavinys.

2005 06 07

Kodėl žlugo Didžioji Lietuva? Todėl, kad kalbėjo ne savo kalba, o nukariautųjų tautų kalbomis – prisitaikydama. Kaip ir mes šiandien. Su tuo skirtumu, kad prisitaikom prie užkariautojų.

2005 06 08

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilys – tai žymės didingo lietuvių sukilimo prieš kryžiokus – Vakarų Europos teroristus mirtininkus, su religijos, barbarus suvienijusio naujojo dvasingumo, platinimo vėliava siaubusius ir prijunginėjusius visus pasipriešinti nesugebančius etnosus į Pirmąją Vieningąją Europą – Šventąją Romos imperiją.

LDK pilys žymi sienas erdvių, kurias lietuvių vadovaujamiems baltų etnosams pavyko paimti iš Rytų savo žinion karui prieš Vakarus, šitaip įklimpstant į kovas su etnosais už Europos ribų – mongolais totoriais Azijoje ir turkais Viduriniuosiuose Rytuose. Totorių ir turkų pilys stovi priešais lietuvių pilis taip, kad ir vieni, ir kiti ne vienu atveju gali pažvelgti vieni kitiems į akis. Priešprieša mirtina ir ilgaamžė. Kaip ir šiandien. Vakarų Europai, deja, kapituliuojant prieš turkus ir totorius, išsibaigus jos religiniam entuziazmui. Galima abejoti, ar Vakarų Europos barbarai, šiandien besiburiantys į „vieningą Europą“ – Europos Sąjungą – kada nors rimtai ir tikėjo? Ar nebūtų teisingiau tarus, kad religija jiems visais laikais buvo daugiau politinių siekių įgyvendinimo priemonė, negu tikėjimo erdvė?

2005 06 09

Labai ir labai abejoju, ar lietuviai kaip tauta su savo kalba būtų išlikusi ir atkūrusi bent jau etninio branduolio teritorija disponuojančią valstybę, jeigu ne 1795 metų padalijimas ir didžiosios etninių baltų žemių dalies įjungimas į Rusijos imperiją. Turime pripažinti, kad Rusija, kovodama su lenkų išsiplėtojimu Europoje, kaip valstybės politikos uždavinį suformulavo lietuvių tautinės atskirties nuo lenkų vyksmą ir virtimo „gente lituanus natione polonus“ proceso sustabdymą. Aišku, tuo pat metu Rusija projektavo ir vykdė lietuvių surusinimo politiką, ypač po prolenkiškų XIX amžiaus sukilimų. Tačiau „gente lituanus“ buvo tiek savita, kad, toliau nebesipolonizuodama, deja, ir nesirusifikavo, kam ypač pasitarnavo spaudos lotyniškuoju šriftu draudimas. Taigi, galima teigti, kad carinės Rusijos okupacija, kuri buvo priimama kaip besąlygiškai represyvus veiksmas, padėjo susiformuoti pasipriešinimui ne tik prieš rusiškąjį, bei ir prieš lenkiškąjį (istoriškai ilgalaikiškesnį) nutautinimą ir paskatino lietuvių nacionalinio sąmoningumo brandos bei plėtotės procesą.

2005 06 10

Su Liublino unija palaužusi Lietuvos politinę valią ir toliau ją niokodama bajorų socialinėmis pakišomis, Lenkija išniekino didįjį lietuvių militarinį žygdarbį, susilpnino priešstovą prieš totorius ir stimuliavo Maskvos augimą bei įsigalėjimą mongolizuotoje slavų erdvėje. Ukrainos atplėšimas, įvykdytas brutaliu Žygimanto Augusto dekretu, buvo neregėtas ir ciniškas pasityčiojimas iš Lietuvos didybės. Deja, Lietuva jau nebepajėgė pasipriešinti parodžiusiai tikrąjį savo veidą Lenkijai.

2005 06 11

Lietuviškosios pilys, nuostabieji lietuviškojo pasipriešinimo, neturinčio sau lygių Europos vidurinių amžių istorijoje, paminklai – tai kažkas daugiau, nei Vytautas, Radvilos, Potockiai su visais Glaubicais, – tai unikalus reiškinys, kurį pats laikas pradėti suvokti kaip tokį ir pagaliau pradėti rimtai tirti.

Ką galima pasakyti aiškiai jau dabar: tai paminklas Europos sentikių laisvės jausmui – tokiam, kuris dar neiškreiptas jokiais metafiziniais tikslais, reikalaujančiais nežmoniškiausių poelgių, tuo pat metu vaizduojant juos kaip neišvengiamybę ir net pareigą kažkur už žmogaus suvokimo galių esančio Dievo garbei; tai atminimo ženklas pasipriešinimui, kuriame senasis laisvės jausmas jau priverstas išsisukinėti prieš patį save ir toleruoti priešų spaudimo mechanizmus ir priemones tiek, kiek jie padeda atsilaikyti ir išsilaikyti. Tačiau abu motyvai dar eina greta ir tik palaipsniui persipina, panašiai kaip pilys iš gynybinių tolydžio persitvarko į reprezentacines, į gerovės demonstravimo tvirtoves, kurioms nė motais apačioje gilėjantis skurdas.

2005 06 12

Mūsų jaunosios kartos būtinai turi pervažiuoti tomis Didžiosios Lietuvos erdvėmis ir savo akimis pamatyti mūsų anų laikų tvarinių liekanas!

2005 06 13

Taip kasdieniška: nenori žmonės kitos nuomonės. Nenori ne tik išklausyti ir pabandyti suprasti. Nenori girdėti. Tai – bolševizmas šiandien. Masinis.

2005 06 14

Kai krinti liūdesin, kodėl viskas taip neatpažįstamai keista?

2005 06 15

Galima tai būtų pavadinti Betingio, galima Klimavičiaus, galima Junoko ar net Pakso fenomenu – nesvarbu. Esmė ta pati: už bandymą įgyvendinti teisėtumą – šalin iš viešojo gyvenimo!

2005 06 16

Ar Kazytė buvo saugumo bendradarbė?

Pagal tai, kaip ji konstravo man „švelnaus prisilietimo“ situacijas, šiandien nedvejodamas galiu pasakyti: taip, buvo, ir aukšto rango, ko gero – ir iniciatyvi. Kaip ir Andrikienė. Prunskienė su šia, ko gero, netgi konkuravo. Tačiau tai kita byla.

Kazytės viešumon paleistas terminas apie savo bendradarbiavimą kaip „švelnų prisilietimą“ yra ir jos pačios kitų kompromitavimui naudojamas aplinkinių pajungimo metodas. Kaip tai buvo bandoma daryti mano atžvilgiu – be konteksto pateikinėti negalima, todėl tai daugiau memuarų reikalas. Čia tepasakysiu, kad trys keturi mano santykių su ja epizodai akivaizdžiai veda prie minties, jog ji dirbo labai profesionaliai, matydama didelį ėjimų lauką ir žinodama bei išmanydama, kaip jame elgtis. Gaila, kad per vėlai pamatai ir supranti kai ką, kas pradžioje atrodė tik kaip keistumas ar nenormalumas. Galiu tik tiek pasidžiaugti, kad jai nė karto nepavyko manęs įtraukti į ką nors, dėl ko paskui galėtų mane šantažuoti.

2005 06 17

„Durnių laivo“ teismo procese liudijanti Veronika Varnienė iš Ignalinos parodė, kad 1940 metais jos tėvą ir dėdę suėmę enkavedistai per pasimatymą papasakojo, jog sąrašus su tremtinų žmonių pavardėmis sudarę lietuviai. Varnienės dėdė patvirtinęs, kad vienas iš jų – Žemkalnis, savanoris, architektas. Vytautas ir Gabrielius dar teismo procese bandė kompromituoti liudytojus. Tai, beje, irgi svarbi aplinkybė.

Ar nebus taip, kaip būna visais didžiųjų aferų atvejais: dėl svarbiausio apsiginama, dėl smulkmenų nesugebama. Nors kokia čia smulkmena – žmonių sąrašai.

2005 06 18

Kad „Rusijos korta“ naudojama vidaus problemoms spręsti, rodo ta paprasta aplinkybė, jog ir įstojus į Europos Sąjungą, kuri buvo nurodoma kaip pagrindinis apsaugos nuo Rusijos garantas, puolimas prieš Rusiją ne tik nesusilpnėjo, bet ir sustiprėjo.

Bene akivaizdžiausias tokio savanaudiško ir demagogiško Rusijos puolimo pavyzdys yra užsienio reikalų ministro A. Valionio akcija dėl Rusijos atsiprašymo už okupaciją. Iki tol svarstytas klausimas, ar vykti į Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjimą Maskvoje, ar ne. Jei prezidentas būtų iškart aiškiai pasakęs nevyksiąs, vietos spekuliacijoms nebūtų likę. Dabar gi visokiausių svarstybų migloj, gelbėdamasis nuo kaltinimų dėl priklausymo KGB rezervistams skandalo, B. Valionis pareiškė, kad prezidentas ne tik nevykti turėtų, bet Rusija privalėtų atsiprašyti už okupaciją. Kuo šiandien yra virtęs šis URM vadovo pareiškimas? Tuo, kad net 73 procentai rusų mano, jog okupacijos išvis nebuvo, buvo savanoriškas įsijungimas į TSRS, kuri ne tik grąžino Lietuvai Vilnių, Klaipėdą, bet ir pastatė įmones, išvedusias Lietuvą į industrines šalis, ir jeigu lietuviai šiandien taip šneka, Lietuva yra nedraugiška Rusijai šalis, o visa, ką gero ji gavo iš Rusijos, privalo grąžinti. To ir siekė rezervistas?

2005 06 19

Viktoro Uspaskicho atsistatydinimas – nors ir nedidelė, tačiau pergalė. Kieno? Jeigu dešinysis elitas mano, kad jo, tai jie klysta. Tai greičiau elito pergalėlė prieš patį save. Arba įsišovimas sau į koją.

Uspaskicho nusišalinimas, tiksliau – jo privertimas nusišalinti – tai maža pergalė prieš ciniškąjį protą ir amoralizmą, prieš savivaliavimą ir neteisėtumą, prieš savanaudiškumą ir abejingumą, prieš nešvarą savyje ir aplink save. Tai šiokia tokia riba apsivalymo procese, nes R. Pakso pašalinimas nebuvo apsivalymas, tai buvo tiesiog perversmas, kurio metu panaudoti argumentai atsisuko prieš pačius kaltintojus. Mažiausiai savas buvo V. Uspaskichas – rusas, valdžion atėjęs irgi kaip protesto pasiuntinys. Užtat buvo nukautas ir ant aukuro padėtas pirmas. Tikras apsivalymas prasidėtų, jeigu vis dėlto būtų nušalintas Artūras Zuokas – tikrasis savųjų klanų narys.

2005 06 20

12. 42. Skaitau tuos psichodelinio tipo mūsų rašytojų ir šiaip rašėjų tekstus ir matau: kuo toliau nuo gyvenimo, nuo bandymo suvokti, kas vyksta, kas darosi ir kas su tavim daroma – tuo geriau: tuo labiau tave vertina ir proteguoja.

Aš ir tokie kaip aš – blokadoje. Nei pasirems kas, nei dėmesį atkreips, nebent išdarkys kaip ar iškoneveiks. Vienatvė. Didesnė, negu anais laikais. Nes dabar jautiesi labiau nereikalingas, nei tada: tada net į stalčių rašyti buvo drąsa, paremta tikėjimu, kad viso to kada nors prireiks.

Neprireikė.

Dabar gali guostis nebent pats sau: esu paskutinis suvokiamo racionalumo gyvenime ieškantysis, didelio kažkada svarbaus proceso liekana.

2005 06 21

11. 25. Europos Parlamento Teisės komitetas pritarė nuostatai, kad ES narės savo europarlamentarams mokėtų kas mėnesį 7 tūkst. eurų (24 tūkst. litų) atlyginimą. Dabar italai gauna 12 tūkst. eurų, lietuviai – 800 (2700 lt) per mėnesį. Be atlyginimo, EP narys gauna už kiekvieną darbo dieną po 263 eurus (890 litų) dienpinigių, kas mėnesį – 12 tūkst. eurų (40 tūkst. litų) biuro išlaikymui, kas mėnesį už keturias keliones po 2 tūkst. eurų kiekviena (po 6800 litų), per metus apie 30 tūkst. eurų (102 tūkst. litų) skiriama europarlamentaro veiklai paviešinti. Jeigu tai viskas? Lietuvos europarlamentarai ir 800 eurų gaudami sako, kad galima gyventi. Tuo, matyt, abejoti nereikėtų. Nežinia tik, kaip reikėtų pavadinti tuos europarlamentarus: tai gana brangūs Europos Sąjungos pirkiniai, už kuriuos moka pačios juos parduodančios valstybės. Atrodo, teisingiausia bus pasakius, kad europarlamentaras yra įsikūnijusi pačios Europos Sąjungos esmė.

2005 06 22

10. 50. Neseniai pranešta, kad JAV skyrė trilijoną dolerių karinėms reikmėms, susijusioms su karo Irake tolesniu vedimu. Ir ką gi? – Ir nieko! Nieko tai nei nustebino, nei sujaudino. Visi supranta: tai investicija svarbiausiajam JAV verslui.

11. 12. Daug nusikaltimų prieš tautą yra padaryta ir Nepriklausomybės, ir jau Europos Sąjungos metais. Jų konstatavimas su trumpu argumentavimu sudarytų jau gerą tomą. Vienas baisiausių tų nusikaltimų tarpe yra didelės tautos dalies paaukojimas vardan gerovės valstybės mito, kurio tikrovė yra – elito gerovė.

11. 26. Nebijokim pasakyti aiškiai ir ryškiai: šiandieninis politinis suartėjimas su Lenkija, pradėtas dar Nepriklausomybės metais, yra pražūtingai pavojingas. Jau šiandien ištrinti visi ankstesnių skriaudų, sukčiavimų, brutalaus elgesio atminimai – ir ne tik iš naujųjų kartų – iš visuomenės sąmonės taipogi. Rusijos nusikaltimai perdėtai aštrinami dar ir dėl to, kad galima būtų varyti prolenkišką politiką, kurią pradėjo V. Landsbergis ir A. Saudargas, dabar tiesiog beprotiškai vykdo V. Adamkus ir A. Valionis. Nežinau, kokių konkrečių žingsnių reikėtų imtis, kad padėtis pasikeistų, tačiau tokia ji toliau likti negali. Viena iš krypčių gal galėtų būti bendradarbiavimo su Ukraina stiprinimas?

2005 06 23

9. 52. Kai matai, kaip atkakliai Rusija kelia pasididžiavimą savo šalimi, net koncertuose keisdama tautos ir valstybės traktavimo stilistiką, kai žinai, kokios racionalumo ir modernumo sintezės yra pasiekęs Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos menas, netgi latviai ir estai pastaruoju metu, su nuostaba aptinki: o kas gi mūsų televizijų herojai, koks menas iš jų liejasi į mūsų tautos sąmonę?

Ir ką gi reikia pripažinti? Algis Ramanauskas-Greitai su savo bičiuliu, atvirai besityčiojantis iš tautiškumo ir besididžiuojąs eterio chuligano vardu, nors laiko save konservatoriumi; Ramunė su savo priesaga, „Be tabu“ kakofonijoj skandinanti ir Seimą, ir valstybę; į griovį nuvažiavusios „Dviračio žynios“, nekalbant apie kokį ten „Beno šou“ ar ką kita – vien pasityčiojimas, išsityčiojimas ir tyčiojimasis iš to, kas sava, kuo galėtume sukelti savyje kokius nors kilnesnius jausmus dėl to, kad kažką turim, ko nors galim tikėtis ir apskritai ką nors galim.

Tikrai: ar dar ką galim?

Tai gal pabandom stabdyti tą absurdą, kuris dar beveik be išlygų priimamas kaip norma?

2005 06 24

10. 29. Europos Parlamento rezoliucija dėl pagalbos tremtiniams iš Rusijos grįžti į Lietuvą yra geras dokumentas. Ir kad tremtiniai ten laikomi okupacijos metu ištremtaisiais – irgi visai aišku, kitaip būtų nė nesuprantama. Tačiau akcentavimas mūsų žiniasklaidoje kad Rusija vėl supyko dėl žodžio „okupacija“ paminėjimo – tai to paties „skandalo dėl okupacijos“ plėtojimas, kuris jau smarkiai pakenkė mūsų kaimyniniams santykiams ir bus sunkiai pataisomas, nors kam visa tai buvo užraugta, taip ir neaišku. Aišku viena: senasis žiniasklaidos stilius iškraipo netgi tarptautinių dokumentų esmę, blogina tarpvalstybinius santykius ir kuria problemas, kurių tikrovėje nė nebūta. Kad čia būtina kažką konkretaus nuveikti, padėtį keičiant iš esmės – akivaizdu. Matyt, nieko esmingesnio nepavyktų surasti, kaip pašalinti kokį nors ministrą už santykių su Rusija prastinimą ir ta proga Seimui priimti nutarimą ar memorandumą apie nuolatinai gerų kaimyninių ryšių su Rusija plėtojimą. Nuolatinis Rusijos ujimas, kurį savanaudiškai pradėjo V. Landsbergis, turi būti baigtas.

2005 06 25

11. 14. Kažkada bandyta sukurti Lietuvos ir Baltarusijos respublika (Libelas) nėra visiška nesąmonė ekonominiu požiūriu: gyventojų ji galėtų turėti kur kas daugiau, negu reikia minimaliai pelningai apyvartai, valstybė turi priėjimą prie Baltijos jūros ir pajėgiau, negu viena Lietuva, ja gali gintis nuo Vokietijos, o palaikydama gerus santykius su Ukraina (juos gali skatinti bendra grėsmė iš Lenkijos ir Rusijos), gali garantuoti sau patogų priėjimą prie Juodosios jūros ir Kaukazo.

Tačiau yra dvi sąlygos, kurių neįvykdžius kalbos apie Litbelo tipo respubliką būtų pavojingos.

Pirma – geografinė: į respublikos sudėtį turi įeiti Mažoji Lietuva iki Priegliaus imtinai bei Latvija – Didžiąją ekoetninę rekonstrukciją kartojanti mažesniu mastu baltų ir nutautusių baltų žemių valstybė tam tikru laipsniu taisytų ir kompensuotų baltams padarytas istorines skriaudas ir nusikaltimus prieš žmoniškumą.

Antra – kultūrinė: valstybinė kalba respublikoje turėtų būti lietuvių – tai būtų rimta apsauga prieš kultūrinę slavų apsuptį. Gudų, lietuvių, latvių kalbos galėtų (turėtų) turėti kultūrinės autonomijos statusą. Valstybine paskelbtos lietuvių kalbos vartojimas neturėtų kelti didelių sunkumų, nes automatinio vertimo problemos sprendimas – nebe už kalnų, ir aparato interkalbiniam bendravimui sunkumai šiuo požiūriu būtų minimalūs.

2005 06 26

17. 05. Kai dabar koks nors Artūras Paulauskas, skaitydamas iš Ferdinando Kauzono surašyto teksto, iš Seimo tribūnos sulygina ir partizanus, ir stribų „aukas“, aš tyliai kalbu sau: rask, pagaliau, rask, kaip pasakyti aiškiai ir ryškiai, kad tai dar vienas neprincipingumo faktas, mūsų gyvenimo vertybių naikinimo aktas, kuris gal ir iš piktos valios, bet gal ir ne – tiesiog žmonės nesuvokia, jog vertinimo kriterijų stoka ar jų sukeitimas taip gali pakišti koją. Nėra ir negali būti tautai kito kriterijaus – tik jos kova už laisvę ir nepriklausomybę, už savo valstybės kūrimą ir tobulinimą, nes valstybė yra tautos gyvenimo būdas, jos egzistavimo pamatas. Tačiau jeigu manoma, kad ana valstybė – Tarybų Sąjunga – buvo mūsų valstybė, tada viskas savo vietose, ir mes turime visiškai aiškų faktą – iš Seimo tribūnos bylojančius Lietuvos priešus. Taip ar kitaip, aišku viena: jei mūsų žmonės apie pasiaukojimą nemąsto – jie mąsto ir kalba apie fizinį žmogų, kurio tikslas – malonus buvojimas pasaulyje, pasaulyje be kančios, pasaulyje be dvasios.

17. 35. L. Donskis toliau sau „Be pykčio“ griauna nacionalines vertybes. Laidoje apie Česlovą Milošą jis pastarąjį laiko XXI mažiaus Lietuvos dvasios simboliu, keliu, kuriuo ir mes turim eiti: vadintis lietuviais, bet kalbėti bet kuria pasaulio kalba. Pirmiausia, žinoma, anglų, paskui lenkų, ko gero, žydų kuria nors, bet tik ne rusų – rusų nepriskiriama prie civilizacijos kalbų. Dirbama gudriai: Adamkus klausiamas, ar galim susigrąžinti Milošą Lietuvai? Prezidentas atsako: neturiu jokios abejonės, nes mes jau ir į Šviesos–Santaros suėjimus JAV jį kvietėmės! Jaunas literatūrologas nueina dar toliau: per Milošą jis pajutęs, kad galima kalbėti bet kuria kalba, svarbu, ką ji atneša, ir jis dėl to jaučiąsis kur kas geriau, negu anksčiau. E. Aleksandravičiui jis atveriąs aristokratinės Lietuvos dvasią, kuri tokia netapati šiandieninei internetinei, popsinei ir reklaminei su jos baisiu šlamštu. Jam, Aleksandravičiui, XX amžiaus Lietuva – tai iš kalbos gimusi Lietuva, dar blogiau – kalbinė Lietuva, kuri kalba viena, o daro visai ką kita. Tarsi tai iš Lietuvos pareitų, tarsi ji savo patriotų nesuguldė Lietuvos ir Sibiro miškuos!

Tai kas šiandien realizuoja Michailo Suslovo idėjas?

19.55. Mūsų žmonės masiškai kaip norma vadovaujasi nuostata „taip patogiau“: taip patogiau nuvažiuoti, taip patogiau būti išrinktam, taip patogiau kalbėti (be vertėjo, pačiam kita kalba), taip patogiau rašyti (be diakritinių ženklų), taip patogiau gyventi – be atsakomybės. Iš kur tai? Iš Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, kurioje žmogaus teisės deklaruojamos be pareigų. Nors tai yra visiškai priešinga žmogiškumui ir žmoniškėjimui nuostata: žmogus tapo žmogumi tik įveikdamas save.

20. 05. Ko jūs norit, ponai liberalai, vis dar svajojantys apie unijinės Lietuvos atkūrimą?! Ko?! Kad lietuviai šlovintų didžią valstybę nugyvenusius ir praradusius, prasigėrusius, prasilošusius, prasipolitikavusius ir nutautėjusius bajorus?! Jeigu norit, galim pasakyti tiesiai: moderniosios Lietuvos 1918 metais yra paskutinio tautiško Lietuvos luomo – valstiečių – sukilimas prieš degradavusį ir priešu Lietuvai tapusį savo elitą. Sėkmingas sukilimas, tiesiog revoliucija!

2005 06 27

8. 59. Iš tiesų, laikas mums atsisakyti saviniekos ir savinaigos. Viskas pas mus esą blogai arba blogiau, negu kažkokiam mistiniame civilizuotame demokratiniame pasaulyje! Netiesa. Daug kas yra labai gerai, o kai kas ir nepalyginamai geriau, negu visame kitame civilizuotame ir necivilizuotame pasaulyje. Mūsų jautiena tokia gera, kad ją jau beveik visą superka Vakarų Europa ir mes patys jos nebeturim arba mokam dvigubai didesnę kainą nei prieš metus. Mūsų miškai atviri visiems netgi tuo atveju, jeigu jie išdalinti šeimininkams arba parduoti. Tiesa, prie ežerų nebe visur prieisi, bet kai kur dar galima – savininkai neužsitvėrė arba užsitvėrė neužkirsdami kelio pakrantėm žygiuojantiems. Na, o vagiliavimas ir vogimas stambiu mastu, padeginėjimai, žudymas, gimdymas pašalpoms, už kurias galima būtų nusipirkti degtinės, emigracija, išmirimas – tai tikrai kitiems vargiai pasiekiamo lygio!

9. 12. Liepos 2 dieną įvyksiančiame Karaliaučiaus (Kionigsbergo, dabar – Kaliningrado) 750-ųjų metinių minėjime Lietuva nedalyvaus. Nepakviesta. Mūsų politikos analitikai bando spėlioti, ar tai ne pergalės prieš Vokietiją Antrajame pasauliniame kare minėjimo atgarsiai? – nevyko Lietuva Maskvon, tegul kaip savo ausis mato ir Karaliaučių. Tačiau Lenkijos prezidentas paabejojęs nuvyko. Deja, ir Lenkijos Karaliaučiuje nebus. Tai reiškia viena: Maskva ir Berlynas, kaip ir visada iki šiolei, spręs tarptautines problemas patys vieni, mūsų ten, tose aukštybėse, niekada nebuvo ir nebus, ir net tokia didvalstybė, kaip Lenkija, bus nepageidaujama visad, kada rusai ir vokiečiai svarstys ir spręs savo gyvybines problemas. Jeigu mes nesugebėsime jų priversti mus įsileisti. Šįsyk nesugebėjom. Tai ir pabūsim už durų.

2005 06 28

9. 32. Vadinamųjų liberaliųjų demokratijų diktatūra paremta trikampiu verslas–politika–žiniasklaida.

Pelno kaip aukščiausios vertybės moralė ir teisė verslininkystę deda viso režimo pamatan. Verslininkams „perimti“ politikus yra juokų darbas: partijos, o ir patys politikai, ištroškę paramos, ir „parama“ netrunka susirasti kelius į jų kišenes ir širdis. Žiniasklaida seniai išplovė informavimo, o ypač – teisingo informavimo, idealą, žurnalistika savarankiškai suformavo savo verslumo nuostatą, ir politikų bandymai koreguoti viešąjį kalbėjimą nesunkiai suskirsto juos į žiniasklaidos draugus ir priešus. Tuo pagrindu auga ryšys su politikais, išsišakojantis iki dominavimo jiems, prilygstančio aukščiausiajai politinei kontrolei ir net diktatui. Neveltui šnekama, kad aukščiausia valdžia Lietuvoje šiandien yra žiniasklaida.

Ar galima būtų kaip nors tą situaciją keisti?

Galima. Reikėtų partijų finansavimą vykdyti tik iš biudžeto, rinkimus organizuoti tik iš valstybės iždo ir be jokios papildomos reklamos bei agitacijos. Verslininkai turėtų remti politines partijas ne tiesiogiai, o per iždą (jei nenori – tegul ir neremia). Politikai gi neturėtų teisės gauti jokių kitų atlyginimų – tik oficialiuosius pagal užimamas pareigas gaunamus.

Ar tai apskritai įmanoma?

Jeigu neįmanoma – nėra apie ką kalbėti apskritai. Reikia? Vadinas – įmanoma.

2005 06 29

10. 07. Su pasauliu yra blogai: visuotinė katastrofos nuojauta neapleidžia dieną ir naktį. Tačiau mes išrandam visokias gėrio apraiškas ir nepaliaujam kalbėję apie pažangą, bent jau jos galimybę. Ir ne tik: dažnai net pasaulio būvis pavadinamas normaliu. Tada norom nenorom klausi savęs: na nejaugi yra gerai, kad visur yra blogai? Tada aišku, iš kur atsiranda 70 proc. prezidento veiklą teigiamai vertinančių.

10. 14. Tonis Bleiras, kalbėdamas apie būtinybę Vakarų Europai modernizuotis, paminėjo Kinijos ir Indijos jai keliamus iššūkius. Tai švelnia forma išreikšta būsimųjų civilizacinių karų ne tik su islamu, bet ir su geltonąja rase, baimė? Kalbant trumpai, Bleiras pirmasis viešai suformulavo tai, kas galėtų būti laikoma didžiąja tikrąja Europos Sąjungos organizavimo priežastimi: pasipriešinimas būsimajam kinų spaudimui ir antplūdžiui. Štai kodėl Paryžiui ir Berlynui rūpi Rusija, o tame rūpesty Lietuvos, apskritai Baltijos šalių nė nematyti. Čia aš nesvarstysiu, ar vardan atsilaikymo prieš geltonąją rasę yra pateisinamas kokių nors tautų (šiuo atveju – Baltijos tautų) sunaikinimas, ir todėl mes turėtume būti laimingi, papildydami anglakalbių europidų masę. Sakau tik tiek: tų „iššūkių“ paviešinimas šiek tiek pridengia ES pragmatinių veiksmų fundamentalizmą. Tai ES tikslus bent kiek suidealina. Tačiau ką apie tai besakytume, ką begalvotume, jų pamatan dedama viena labai nepatraukli idėja – rasizmo idėja. Nes civilizacijų karas – tai juk nebe tautų, o rasių karas.

14. 49. Laimė: džiaugsmingas vaiko juokas.

2005 06 30

9. 39. Jeigu tikėti evoliucijos teorija, tai į tam tikras egzistavimo aplinkybes įeiną gyvūnai keičia ne tik savo elgesį, bet ir save: auga iki tokio dydžio, kad niekas nebegali įveikti, auginasi dantis, sparnus ar plaukmenis ir t. t. Tai matuojama milijonais metų, kas pagal žvaigždžių ir planetų gyvenimo trukmę – tik akimirka. Kas šiuo požiūriu yra žmonių kitimai? Sekundės dalys. O jie – stebėtini. Per nepilną tūkstantį metų susiformuoja tai, ką vadinam šiuolaikine visuomene ar pasaulio bendrija. Per kokį šimtmetį visai pasikeičia ūkinė sankloda ir gyvenimo stilius. Kiekviena karta yra kitokio gyvenimo būdo žmonės, ir jų „nesusikalbėjimas su tėvais“ yra to spartaus kitimo būdas. Kas jo pamate? Tai nebūtinai kompiuteris, kaip dabar mūsų anūkams. Tai gali būti paprasčiausias psichologinis nusiteikimas prieš vyresnius, kuris ir susikoncentruoja į kokią nors idėją, jau ir atskiriančią intelektualiai. Skirtingai nuo gyvūnų, žmonės tą naują savo egzistavimo nišą kuria patys. Pirmiausia jausmuose ir galvoj. O paskui visa tai reiškiasi visokiais aksesuarais, kurie pripildo kartos buvimo erdvę taip, jog netgi tie, kurie patys nė nesvajojo apie kokius nors tokius pakitimus, yra priversti taikytis prie tos aplinkos kaip savo nišos.