Liepa Spausdinti
2005
Parašė Romualdas Ozolas   
Sekmadienis, 31 Liepa 2005 23:58

2005 07 01

9. 18. Lietuvoje gili politinė krizė. Ji kol kas nesprogusi – žiedai dar pumpuruose. Klausimas vienas: kada išsiskleis?

2005 07 02

8. 51. Liepos šeštosios proga rengiamos iškilmės darosi panašios į visų pasaulio lietuvių susirinkimus. Ypač – kai vyksta ir tokie renginiai, kaip mokslo ir kūrybos simpoziumas, moksleivių dainų šventė ir kt. Daugybė bėdų ir klastų, spaudimų ir nesugebėjimų, nenorų ir negalėjimų kamuoja mus, tačiau pats susibūrimas, pats pabuvojimas kartu yra didis dalykas – tai mes, šiandieninė lietuvija, kuri reiškiam ir ateities galimybę.

2005 07 03

Vienas iš neatidėliotiniausių lietuvių uždavinių – išmokti gyventi su vandeniu kaip su nacionaliniu turtu ir tautos jungtimi.

Pasižiūrėkim dabar, kas darosi pajūry ir palei marias: privatizuojama, statoma užgrobiant ir krantus, tačiau visas gyvenimas atgręžtas į sausumą, o nuo vandenų kiti privačiųjų valdų atskirti, šitaip vandenis jūroje dar labiau nutolinant ir nuo tautos sąmonės, ir nuo bendrabūvio.

Panemuniai Kaune, paneriai Vilniuje – kaip visiškai nenaudingas, dargi užterštas ir toliau terštinas kanalizacijos griovys. Kauniečiai su statybomis saloje Nemuną galutinai naikina kaip vandens arteriją, pramogų statiniais ir automobilių aikštelėmis atitverdami nuo mūsų protų, kuriuos šiandien Nemunas dar pasiekia bent kaip mums nelabai suvokiama netvarka ir gamtinė stichija.

Paneriai Vilniuje, kur jau šiandien galėtų keltis Gedimino prospektą ir Konstitucijos prospektą į vieningą miestą jungiantys pakrančių prekybos, pramogų, bendravimo taškai taškeliai – dykra, gelžbetoninėse krantinėse riogsant vienam kitam pagiriojančiam meškeriotojui. Kad pakrantėje, jeigu jau Nerį nori traktuoti kaip gamtinį eksponatą civilizacijos širdyje, galėtų augti tradicinis ąžuolynas – nė nesumojama: sakurynas, pasodintas pakrantės terasoje kaip egzotiškas inkliuzas, tą Neries gamtiškumą tik atitolina, nes yra puošybinis aksesuaras, visiškai netinkantis nacionalinei gamtodaros sąvokai.

O ežerai? Lietuvos ežerai? Jie beveik visi aptūpti piniguočių su sodybomis kaip pilimis, su valčių prieplaukomis, pirtimis, su veisiama žuvimi, neprieinama niekam kitam, tik iš kailio besineriančiam šeimininkui.

Kas – kokia valdžia ar visuomenės organizacija, žurnalistas ar žiniasklaidos bosas tarė kokį nors rimtesnį žodį šiuo klausimu?

2005 07 04

12. 29. Karaliaučiuje susitikę Rusijos, Vokietijos ir Prancūzijos galvos be kita ko tarėsi ir apie Jungtinių Tautų reorganizavimą.

Atsimenant nuolat pasigirstančius raginimus apskritai naikinti JTO kaip nebeatitinkančią šiuolaikinio pasaulio reikmių, galima suprasti, kad Trijulė vis dėlto mato naudą šio Pasaulio parlamento veikloje. Ir tariasi, koks tas Pasaulio parlamentas turėtų būti, kad jie, Jungtinės Europos vadai, iš to turėtų kuo daugiau naudos.

Neabejoju: susitars. Ir atnaujins JTO, dar labiau į atskirtį įvarydami JAV su savo puskvailiu Krūmu taip, jog per dvi tris kadencijas net sėkmės atveju JAV nebeišsikapstys į priekį, sutikdama prisijungti prie Šiaurės pusrutulio aljanso Trijulės pasiūlytomis sąlygomis.

Karaliaučiaus susibėgimas yra etapinis: Trejetas visam pasauliui parodė, kas yra pasaulio bamba JAV smukimo žemyn metu. Pats Trejetas puikiai supranta, kad jie vienas be kito yra tik pusgalviai, o kartu – trys galvos, kurioms visa, kas yra po jomis – tik maistas.

2005 07 05

11. 29. Vadinamieji pasaulio lyderiai, ypač Krūmas, su aplombu kleketuoja apie moralią politiką. Žinoma, gerai bent tai, kad jie, skirtingai nuo mūsų Zuokulos, moralumo neatmetinėja bent kaip principo, tuo tyliai pripažindami esą amoralūs. Nes kas gi yra globalizmas, jeigu ne jų pačių iki tarptautinio įteisinimo atvestas pelno be sienų, ribų ir moralės įteisinimas?! Iki to įteisinimo turėjo būti ir buvo žmonės, kurie – suprasdami ar ne, – bet šitą veiksmą atliko. Ar ne jie yra globalizacijos kūrėjai? Ar ne jie už jos pasekmes atsakingi? Kas jie? Kas yra šiandieninės pasaulį siaubiančios stichijos kūrėjai? Kodėl jie slapstosi už Stalino, Hitlerio, Markso, Kolumbo ir kitų istorijos veikėjų, tuo pat metu dar aiškiau siautėdami šiandien?

11. 38. Kodėl taip skubama beatifikuoti Joną Paulių II? Kad neišlįstų į paviršių jį kompromituojantys faktai? Juk turėjo galimybę popiežius kartu su JAV maldininkais ir taikos gynėjais nuvykti į Iraką ir savo fiziniu buvimu sutrukdyti pradėti karinius veiksmus! Turėjo, bet atsisakė ją išnaudoti. Vadinasi, popiežius žinojo, ką daro ir stengėsi daryti tik tai, kas tilptų į konjunktūrinio šventumo rėmus? Žinoma, kiti šventieji irgi turėjo nuodėmių. Bet popiežius norėjo būti šventasis. Nes žinojo, kad ir tokio jo reikės globalizacijos erai.

2005 07 06

10. 18. Ką gi daryti Valstybės dieną, jeigu ne apie ją galvoti?

Manoji išeities imtis yra tokia: jeigu Landsbergis iki pat šiolei su savo antikomunizmu ir antirusijizmu buvo pagrindinis šiandieninės Lietuvos geopolitinės padėties formuotojas, tai aš su savo antibolševizmu ir baltocentrizmu buvau pagrindinis tos politikos oponentas. Ačiū Dievui, kad tas oponavimas pagaliau išveda į žmonių jau pripažįstamas pozicijas, galia tik, kad jis anksčiau neturėjo atliepties, leisdamas padaryti tiek baisios žalos Lietuvai.

Landsbergio išdavystės yra tokios fundamentalios, kad daug kas jų dorai nė nesuvokia. O juk jis radikaliai nusisuko nuo Smetonos linijos Lenkijos klausimu, vėl įklampindamas Lietuvą į polonizacijos pinkles. Jis ilgam laikui Lietuvą supriešino su Rusija, tik išplėsdamas Lenkijos ir Vokietijos revanšistines galimybes. Jis sunaikino Baltijos tautų bendradarbiavimo perspektyvą ir nepaprastai pakenkė Šiaurės regiono formavimuisi. Apie Lietuvos išpardavimą nė nebekalbu: būtent jis išvarė ir dar išvarys šimtus tūkstančių žmonių iš Lietuvos. Ar tų faktų akivaizdoje suvokiama, ko nereikėjo daryti? Dar ne. Dar visi uždusę laukia pinigų iš Vakarų, kurie tuo tarpu mūsų milijardus pumpuoja į savo sąskaitas.

10. 37. Kodėl nenulūžau, nors buvau labai žiauriai laužiamas? Dukart – tikrai: kai nužudė sūnų ir kai triuškinančiai pralaimėjau rinkimus.

Nepriklausomybės išbandymus atlaikiau todėl, kad atlaikiau okupacijos išbandymus.

Buvau iš tos kartos, kuri į sąmoningą gyvenimą išėjo dykumoj. Kažkur nugrumėjo Vengrijos revoliucija, mes buvom labai susijaudinę, man tai vos nesibaigė visiška katastrofa, bet aplink tebespengė miškuos ir pamiškėse sugulusiųjų tyla. Visiška intelektualinė dykuma buvo mano likimas iki tol, kol, praplevenęs universitetą, prasiblaškęs pirmosiose darbovietėse, net pirmame savo kūrinyje – „Kultūros barų“ leidyboj – neberadau nusiraminimo ir užsidariau prie Europos išminčių parašytų knygų.

Mes viską atradom patys. Arba neatradom. Bet iškentėjom. Tai buvo mūsų jėga. Tik per kančią atrastieji dalykai yra tikri. Dabar visus netgi nuostabiausius kūrinius jaunieji priima kaip tekstus, kurie skirti interpretuoti, o ne suprasti – jie jaunimui yra daiktai šalia kitų daiktų – taip ir mokoma suprasti nuo pat pirmos klasės iki habilitacijos. Mums tie tekstai buvo mintys, esmės, atradimai, dvasios džiaugsmai ar neviltys. Taip aš iškentėjau visą Europos istoriją jos pačiu gryniausiu pavidalu – minties, filosofinės minties forma, pasaulio kismą patirdamas minties kisme. Mintis kaip spyruoklė kėlė amžių po amžiaus, tiktai šiek tiek interpretuodamasi netapačiose geografinėse ilgumose ir platumose. Ji tapo mano nugarkauliu. Mano dvasios nugarkauliu. Europos istorija tapo mano paties istorija. (Kai man sako, kad aš euroskeptikas, aš net nesugebu pykti – man tiesiog galia tų varganų žmogelių, tų interpretatorių, proto cinikų arba pamaivų, sugebančių cituoti tik topų autorius, ir tai dar klaidingai dėl savo jau sugadintos kalbos ir dar labiau kreivalojančio mąstymo.)

Užtat aš buvau tvirtas savo žemėj ir savo laike. Žinojau, kas darosi. Ir tikėjau tuo, ką žinau. Nebent tai buvo klaida, nes tikrovė visada didesnė už žinojimą, ir tame gali slypėti ne tik gėris, bet ir klastingiausias blogis. Tačiau šiaip ar taip aš tvirtai rėmiaus į savo žemę, ir tas tikėjimas išsaugojo mane, fiziškai beveik mirusį kartu su sūnum, kad padėtų atsilaikyti ir po politinės mirties, apsivalant jau tik gyvenimo pilnatvės kontempliavimui.

Esu vienas iš nedaugelio žmonių, kurie aiškiai mato pasaulio vyksmus. To matymo negali sunaikinti nei propagandos, nei mano paties aistros ar afektai – jaučiu, matau, mąstau tai, kas yra paslėpta nuo daugelio akių ir smegenų, rašau savo ir tų, kuriems tai įdomu ir svarbu, atradimams ir tikrojo gyvenimo pajautimo džiaugsmui.

Nepalūžau Nepriklausomybėje, nes tikrai gyvenau Okupacijoje.

2005 07 07

10. 01. Labai įdomi šiandienos „Lietuvos žinių“ mažytė moksleivių dainų šventės dalyvių apklausa. Visi vaikai džiaugiasi, kad gyvena nepriklausomoje Lietuvoje. Kodėl gerai – kad galima kur nori išvažiuoti. Ir dalyvauti tokiose, va, šventėse. Vyresnėliai sako, kad gyvenimas pagerėjo įstojus į Europos Sąjungą. Nors nori išvažiuoti užsidirbti butui, nes iš algos čia to nepadarysi.

Kitaip sakant: melo iškreiptos jaunos sąmonės bylojimai.

10. 10. Kad Lietuva yra nepatraukli ir net netinkama gyvenimui vieta, akivaizdžiai rodo nesibaigianti emigracija. O mes norim, kad į Lietuvą plauktų investicijos, kad čia kurtųsi pasaulio verslas?!

Ta situacija galėtų tapti lietuvių smulkaus verslo pakilimo pradžia, jeigu tokio projekto imtųsi valstybė. Tačiau ši vyriausybė tikrai tokių darbų nesiims: jos rūpesčių tikslas – ne Lietuvos žmonės.

10. 18. Tai štai: pareiškęs, kad Lenkija ir pati bus, ir Europos Sąjungą akins dalyvauti Estijos problemų dėl sienos su Rusija sprendime, Kvasnievskis lenkų įtakon galutinai perėmė Baltijos valstybes, ir Lietuvos situacija dar pablogėjo. Ar apie tai kas nors tarstelėjo nors vieną viešą žodį?

2005 07 08

10. 42. Sprogimai vakar sudrebino Londoną. Tai Alkaidos dukterinės organizacijos darbas G–8 pasitarimo Škotijoje proga. Dabar kiekvienas bent kiek ryškesnis pasaulio galingųjų susiėjimas palydimas sprogimų. Tai kaip niekas kita apibūdina tų teroristinių aktų pobūdį – tai karo veiksmai, kol kas partizaninio karo, žiauraus ir niekingo partizaninio karo, bet karo veiksmai prieš jėgas, bandančias suimti pasaulį į vienas rankas. Kariauja kol kas arabai, kaip labiausiai Vakarų civilizacijai priešinga ir priešiška civilizacija, tačiau įtampos židiniai rusena ir tvenkiasi ir kituose pasaulio regionuose.

Nežinia, kas atsitiks pirmiau – civilizacijų karas įsiliepsnos visa apimtimi, ar įvyks aplinkos kolapsas, jau dabar išryškėjęs akivaizdžiu klimato šiltėjimo sukeltų reiškinių kompleksu, – tačiau visiškai įmanoma, kad geografiniai pokyčiai kels geopolitinius dar sparčiau, ir jų sąveika taps tuo, ką jau seniai mums piešia Apokalipsė.

2005 07 09

10. 17. Skendėju liūdesy. Ramiame, bet begaliniame.

Jaunystėj, būdavo, pasižiūri į apšviestus langus, už kurių vyksta gyvenimas, ir širdis plyšta perpus, ir nėra, kas ją nuramintų. Tai buvo taip konkretu, kad dabar aišku: reikėjo kitos širdies, mylinčios.

Visa tai šiandien yra. Ko vos nuo darbų į atlėgį nusprūdęs, pajunti tylią ramią begalinę gėlą ne tik širdy – visoj sieloj, dvasioj?

Tai argi ne tie patys langai prieš tavo akis? Kiek didesni – dangaus skliauto dydžio, po kuriais ir už kurių vyksta gyvenimas, ir ne vieno kurio žmogaus – visos gyvasties.

Ką gali pasakyti sau? Ko gali norėti? Kad kas padėtų? Kas?

Užtat kaip ir jaunystėj, sakau sau savo prancūzės žodžiais: sveikas, liūdesy! Bet pridursiu: prisėsk, tik kad manęs visai neužsėstum!

2005 07 10

15. 33. Na, pagaliau Arvydas Šliogeris deramai įvertintas. Ne iki galo, bet beveik. Jūratė Baranova savo straipsny „Arvydo Šliogerio fenomenas ir kelios filosofijos sampratos“, kuris paskelbtas „Šiaurės Atėnų“ 26 (756) numery, reziumuoja taip: „Filosofas – tai kūrėjas, kuris sugalvoja naujus žodžius tam, kad galėtų pasakoti savus mitus. Niekam nežinomus ir negirdėtus. Savas pasakas. Gal net ir nesuvokiamas, nesuprantamas. Pasakoja tam, kad sutvirtintų pašlijusią ontologinę pasaulio struktūrą; sutvirtintų jo metafizinį stuburą. Kad visų pirma pats turėtų prie ko prisiglausti ir į ką atsiremti. Pasakoja nepaisydamas nieko: nei naujų vėjų, nei madingų tendencijų, nei apskritai to, ar bus kieno nors kada nors suprastas. Ko gero, jis kalbasi tik pats su savimi.“

Jūratė Baranova apvainikuoja Arvydą Šliogerį, savo mokytoją ir objektą, tokiu vainiku: „Filosofas – nepaisant jo talento, užmojo, asmenybės gelmės – yra tiktai savo paties parašytos knygos sau pačiam įdomia tema autorius.“ Išvada gera, gaila, kad ji neoriginali, žinoma senų seniausiai ir tinka visiems kūrėjams. Tai žino ir J. B., ir tas pasakymas, deja, ir yra tikrasis jos daromas A. Š. įvertinimas, nors šiaip jau J. B. apie šiuolaikinių filosofinių mitų kūrėją kuria mitologemomis mintančios visuomenės sąmonei būtino „jos filosofo“ mitą.

Apskritai tai gerai, kad Lietuva turi šių dienų filosofinę konjunktūrą atitinkantį stambaus kalibro kūrėją. Rašytoją. Vietomis net poetą. Tačiau jo intencijos?

Jeigu Platoną, Ksenofontą ir kitus panašius netgi laikytume nežinojimo filosofais, tai jų dvasia mąstymu valė erdvę tokiam buities suvokimui, kurią turėjo užimti ir užėmė tikėjimai. Savo „filosofines revoliucijas“ tie „nežinojimo filosofai“ vykdė vis dėlto ieškodami žinojimo, užraugusio europinę civilizaciją, kai tik pasirodė dievažmogis Kristus, leidęs žinojimą ir tikėjimą suvienyti žmogaus buvime, ne tik būtyje.

A. Šliogerio „nežinojimo filosofija“ yra žinojimo kaip vertybės, kaip europinės dvasios pamato, stuburkaulio atsisakymo filosofija, nežinojimo vertingumo akcentavimas, jo kaip vertybės statuso atkūrinėjimas, nes tik tokiu atveju europinę sąmonę mitas galėtų tenkinti. Kad mitas būtų pakankamai įtikinamas, jis apkabinėjimas europiečio racionalumo instinktą tenkinančiais žodiniais konstruktais, kuriais barškindamas žynys gali mitą byloti. Pradiniame etape reikalingas pats žynio statuso užtvirtinimas, ir J. B. tai gana meistriškai daro, šypsodamasi ir žyniui nepastebint jam virš galvos kaišiodama du pirštus – ragelius.

Taigi, ši recenzija – vienu šūviu nušauti du zuikiai: A. Š. gauna dar vieną savo statuso įteisinimą, o J. B. pasirodo kaip perspektyvi rašytoja, šiuo metu žaismingai prisiimanti apologeto vaidmenį, kuriuo naudodamasi demonstruoja pasiryžimą ir sugebėjimą laikui atėjus Mozei ne tik ragelius prilipdyti.

16. 51. Italijoje vyksta 55-asis San Remo dainų festivalis. Itališkų dainų. Rusijoje, Sočio kurorte, vyksta pirmasis jaunųjų rusų dainininkų festivalis. Tai, ko gero, alternatyva visų pirma Jūrmalos vasaros festivaliui, bent kiek – San Remui ir, be abejo, Eurovizijai. Rusai nori turėti nacionalinį renginį, galimą laikyti alternatyva daugeliui panašių.

Ir ką gi?

Ir tą gi!

San Remo festivalis jau su tradicija, su savo paties kultūra, kurioje itališkasis nacionalizmas randa būdą pademonstruoti savo atvirumą: vedėjas pasikviečia Maiką Taisoną, kalbina jį apie gyvenimą ir boksą, pagaliau išprovokuoja padainuoti. Amerikonišku negroidiniu stilium. Iš karto – ir kontrastas, ir Taisonas kaip anaiptol ne koks kumščių bulius, o pakankamai gilus žmogus. Bet svarbiausia – geras kontrastas ramiam itališkų šiuolaikinių melodijų tekėjimui.

Sočio festivaly – jokios tradicijos. Jeigu ja nelaikysime į mafijos krikštatėvių grupę panašią žiuri su „velikaja pevica“ (didžiąja dainininke) Ala Borisovna (Pugačiova) priešaky, prastūminėjančia savo favoritus iš ateinančiųjų gretų, kam, ko gero, tas festivalis ir buvo sugalvotas.

Tačiau!

Tačiau koks temperamentų skirtumas! San Reme viskas racionaliai sudėliota, apdorota, suraišiota, intarpuota ir dėliojama. Sočyje – viskas virsta ir griūva be aiškesnės tvarkos ir netgi jos nuojautos. Net lyrinės dainos pateikiamos taip, kad dainininkas, rodos, tuoj pakils ir nuskris. Nori nenori, o tai du dvasios paveikslai: vakarietiškai vėstančios Europos ir dar vidurdieniškai karštų ir siautulingų Rytų.

2005 07 11

7. 43. Pradėdamas savo „Senovės Lietuvos istoriją“, Alfredas Bumblauskas cituoja Kvedlinburgo kroniką, pasakojančią apie vienuolio Brunono žūtį, ir sako: taip Europa atrado Lietuvą. Tai – knygos raktas: Europa ir Lietuva. Vienas skyrius ir pavadintas „Europėjimas“. Tarsi krikščionybė būtų Europos kokybė. O pagonybė – jos priešybė (taip, beje, ir traktuoja krikščionys, su kuriais kariavo lietuviai, pagonis). O lenkiškosios krikščionybės įsigalėjimas Lietuvoje vadinamas ne kokia nors aksomine okupacija, netgi ne dvivaldyste, unija ar dar kaip nors panašiai, o „Baroko epocha“ – esmę pakeičiant požymiu. Bet ir ne tai svarbiausia. Svarbiausia – per visą tą didelę knygą autorius į Lietuvą ir Lietuvos istoriją žiūri ne lietuvio akimis.

2005 07 12

10. 08. Yra ir intelektualinių, ir materialinių galių Lietuvos istoriją pateikti iš tiesų kitaip, bet – lietuviškai. Tas iš esmės naujas požiūris – tai Europos etnoso formavimosi ir jų tapsmo tautomis, pereinant per įvairius išoriškai sąlygojamų politinių organizacijų (valstybių) poveikius, kol galų gale išeinama į imanentinį demokratijai būvį – nacionalines valstybes. Tąsyk tikrai nebus įmanoma vienpusiškai, tarsi etnosas savo ikitautiniam būvy nebuvo veikiamas kitų kultūrų ir tiesioginių kitų etnoso invazijų, pateikinėti tautos istorijos, bet nebus įmanoma jos ir falsifikuoti, nes ne „bajorų respublika“, o būtent lietuviškasis substratas buvo svarbiausia Lietuvos gyvenimo medžiaga, ne komunizmas ar globalizmas, o lietuvių tautos mentalumo istorija bus svarbiausia XX ir XXI amžių istorijos sklaidos tema.

Taip žiūrėdami į istoriją, mes būsim priversti pasakoti visų pirma pasaulio, Europos istoriją, t. y. vyksmus aplink Lietuvą ir jų transformacijas Lietuvoje, o ne apologizuoti „europėjimą“ ar – ypač – „barškėjimą“, iš tiesų gi – polonizaciją.

Ir kas tada išryškės?

O išryškės štai kas: mes esam seniausia ar bent viena seniausių Europos tautų. Baskai toli pietvakariuos, airiai toli šiaurvakariuos dar kaip salos virš naujųjų Europos tautų vandenyno kyšo, mes su latviais karts nuo karto oro įkvepiam ir vėl panyram įvairiopų okupacijų cunamių verpetuos. Labai reikia mus galutinai priplakti prie dugno, paversti istorijos dumblu. Tačiau mes gyvi ir norim tokie būti, jausdamiesi Senojo žemyno senbuviais ir šeimininkais. Daug dar išbandymų laukia tų, kurie dabar kaip etninės daugumos slavų ar germanų pavidalai liūliuoja tai kairėn, tai dešinėn, kyla viršun ar leidžiasi žemyn, ir dar didelis klausimas, kuo visa tai užsibaigs. O mes per savo daugiatūkstantmetes istorijas sukaupę išbuvimo patirties jau vien savo buvimu sakom ir sakysim, kam čia iš prigimties priklauso sprendžiamojo balso teisė.

Esame ne tik geografinis Europos centras. Nors ir nesugebam to parodyti. Kolei kas.

2005 07 13

10. 35. Iš kur tas Bumblausko svetimumas, tas tautinis infantilizmas?

Iš kur? – iš ten, iš buvusios komjaunuoliškos jaunystės: gyveno jie jau pakleti nuo žemės, klejodami tame propagandos pakeistame mūsų ore tarybiniais toliais ir bendrumo idealais ir išgyveno per maža metų, kad nusileistų ant Lietuvos žemės ir pažintų Lietuvą.

TSRS griuvimas tą propagandos apnuodytą atmosferą išblaškė. Bet apsinuodijimas liko. Štai kodėl jie beveik nesireiškė pirmaisiais Nepriklausomybės metais ir ėmė blokuotis į bendriją tik su konservatorių Seimu, o suklestėjo su darbietiškai socialdemokratiškuoju. ES buvo ta terpė, kuri vėl gamino abstinencijos iškankintiems plaučiams būtiną atmosferos mišinį, ir jie tranzitu nubumbuliavo „į Europą“, kad dabar apie Lietuvą vėl galėtų ir galvoti, ir kalbėti, žiūrėdami kitų akimis, matuodami kitų masteliais.

12. 28. Toks Mantas Matulis, prieš penkerius metus su motina atvykęs į JAV kaip savo svajonių šalį, kurioje „galima daryti tai, ką nori“, įstojo į aukštąją mokyklą studijuoti chemijos. Studijavo nekaip, bet gyveno, matyt, neblogai. Susidėjo su kitu būsimu chemiku tapti norinčiu, medikų sūnumi, Muazu Haferiu, jau pabuvojusiu teisme. Tą vakarą Mantas įsivėlė į muštynes ir kruvina ausim su bičiuliu traukė namo, kai susidūrė su dviračiais važiuojančiais kitais dviem, kaip vėliau pasirodė, politikos mokslus einančiais studentais. Vienas jų, pamatęs Matulio ausį, paklausė, ar nereikia pagalbos. Žiūrėkit savo reikalų, atsakė Matulis ir puolė muštis. Matulio draugelis puolė padėti ir tol spardė parkritusį vieną iš politologų, kol tas nustojo reaguoti. Palikę abu kraujo klane patenkinti nuėjo, prigrasinę neatsiminti jų veidų. Vienam iš primuštųjų medikai padėti nebegalėjo. Matuliui – geriausiu atveju – gresia ligi metai kalėjimo jo svajonių šalyje.

Čia galima būtų rašyti tašką priduriant: tai tipiškas absoliutaus liberalizmo vaizdelis. Vienas iš tų, kuriuos įvairiais variantais, bet vienu ir tuo pačiu pagrindu kuria užsienin, „į laisvę“, į „svajonių šalis“ patekę lietuviai.

Kas tas pagrindas?

Pagrindas čia kiekvienu atveju yra mąstymo yda – nesugebėjimas skirti idealybės nuo materialybės, arba mąstymas ne galva, o kuo tik nori – pilvu, tarpukoju, užpakaliu, nugara. Jeigu jau laisvė – tai laisvė daryt, ką nori, imtinai iki sunaikinimo ir susinaikinimo.

Gyvūnus nuo tokio elgesio saugo instinktai ir labai griežtas bandos socializacijos reglamentas. Žmonių bendruomenėj socializacijos apmokymas turi būt perleistas per galvą, todėl pirmiausia individas turi būt labai sunkiai ir ilgai apmokamas ir ugdomas: išmokomas skirti tikrovę nuo idealų ir vertybių, paskui jas jungti praktine veikla ir elgesiu, išeiti su tais įgūdžiais į bendruomenes ir pasaulį. Visa tai mokymo proceso yra sunaikinta ir vadinama žinių visuomenės asmenybės ugdymu. O tame ugdyme svarbiausia irgi – iniciatyvumas, inovacingumas, nestandartiškumas ir pan. Kas visame tame darosi su asmeniu kaip vientisa ir bendravimui su kitais tokiais tinkančia esatimi, niekam nerūpi.

Ką gi, kai kam tai naudinga.

2005 07 14

Tarybinaisi laikais, kai tarp Latvijos ir Lietuvos migravimas buvo laisvas, latvių Žagarėj netrūkdavo, kaip ir lietuvių Augskalnėj. Ir ne tik tose vietelėse – visu pasieniu. Latviai Lietuvoj niekada nekalbėjo lietuviškai – lietuviai laužė liežuvius latviškai. Užtat Lietuvos palatvys mokėjo latviškai, bet Latvijos palietuvys lietuviškai – nelabai. Visu Lietuvos pasieniu galima pastebėt latvių kalbos įtaką lietuvių kalbai, tuo tarpu latvių kalbai lietuvių kalbos įtakos beveik nesama. Kodėl taip?

Neturi išdidumo lietuviai, atsako sena žagarietė. Ir aš neturiu pamato netikėti šiuo teiginiu – jį patvirtina visa Lietuvos istorija, ypač – rytuose ir pietuose, kur dar didesniais mastais lietuvių kalbą paveikė slavėjimai – baltų kalboms virstant gudizmais arba vienareikšmiškai polonizuojantis.

2005 07 15

Stiprus politikas ir pasitraukęs iš valdžios lieka įtakingas. Ta įtaka yra kartais svarbesnė už tiesioginį (juridinį) valdymą. Tokie žmonės vadinami tautos autoritetais.

Pasaulyje, kuris tvarkomas manipuliuojant, jie yra itin nepatogūs ir nepriimtini. Užtat juos stengiamasi išleisti „į užribį“ kiek galima labiau sukompromituotus.

O ir patiems autoritetams didelės naudos iš tokio „moralinio valdymo“ nėra. Kas ir kaip galės parašyti istorijoje, kaip, štai, anas įtakojo valstybės sprendimus, kai sprendimus darė ne jis. Nebent koks apybraižininkas ar rašytojas. Tik istorikas yra politiko veiklos įdaiktintojas.

Užtat ir laikosi visi įsikibę valdžios „iki galo“. Užtat ir neturime tikrų tautos autoritetų politikos pasaulyje.

2005 07 16

10. 53. Įpratom visus šunis karti ant savo valstybės. Ir taip ją rieti, kad, atrodo, jeigu ją sunaikintume galutinai – išsispręstų visos mūsų problemos!

Apsiraminkim, visuomene! Politikai yra tikrai nekokie, bet ne vienas jų stengiasi kaip išmano ne tik savo naudai ką nors gera nuveikti. Neišeina žmonėms. Nes ir jie žmonės. Kaip ir mes. Kaip ir mes – netobulybės.

Pagalvokim apie tai.

Ir tada daug kas virsta kitaip, deja. Tas užsienietis Bumblauskas, didysis europietis ir civilizatorius, ko gero, kai kur ir teisus – esam kažkokie pusiau krikštai: jei protestantai dirba ir meldžiasi, katalikai girtauja ir meldžiasi, tai mes tik girtaujam. Rimto požiūrio į darbą ir rimto darbo mes dar nepažįstam – neišmokom ir nesuvokėm, ką tai reiškia. Norim gaut atlyginimą kaip pinigus, bet už ką – nelabai aišku. O jei būtų aišku, turėtume argumentus ir prieš savo tautinius išnaudotojus, ir prieš svetimšalius, mokėtume ir sugebėtume išsireikalauti, nes žinotume, ko už ką reikalaujam kokių nors netesybų atveju. Pradėtume kurti kitokią tvarką čia. O dabar kitokios tvarkos, kur daugiau duotų, ieškom po visą pasaulį, prarasdami pačią patikimiausią vietą – savo Tėvynę, savo šalį, savo žemę.

Pasakai ką – esi senas niurzglys, kvailys ir debilas. O kai supranta kas vėliau – būna per vėlu. Taip po vieną ir lūžtam, pusiaukrikštai.

Kokia čia didžiausia politikų nuodėmė? – Ta, kad bijo viską pasakyti tiesiai. Eina į rinkimus meluodami, netesi, nuvilia ir skatina tą abipusį muilo virimą, Lietuvai ir toliau merdėjant ir mirštant.

2005 07 17

10. 21. Mūsų pasitraukimas iš TSRS jau taip stipriai įkaltas į pasaulio sąmonę, kad netgi paviršutiniškame BBC Lietuvos pristatyme mums teikiama tų pirmeivių šlovė. Teisybės dėlei turėtume pasakyti, kad pirmieji imperijos griovėjai buvo rusai, ir savo disidentiniais judėjimais, ir sušaudytais streikais bei demonstracijomis klibinę pamatus, pro kurių plyšius prasiveržė pietinių „respublikų“ nacionalistiniai veiksmai imtinai iki karų ir perversmų. Mes buvom ir liekam Vakarams priimtinesni todėl, kad darėm viską „juridikos rėmuose“, todėl ankstyvuosius TSRS griovusius veiksmus jie ir toliau mielai nutylės.

10. 44. Žiūrint į istoriją kaip etninės sklaidos istoriją, valstybės ir imperijos nebetenka tos absoliučios sugestijos mąstymui, kuris tų politinių faktų taip ir nesugebėdavo paaiškinti genetiškai – jie atrodė tarsi nukritę iš dangaus ar išėję iš kurio nors galiūno galvos (tokių mitų esama).

Tačiau žiūrint etninės genezės požiūriu, Aleksandro Didžiojo žygis į Rytus nebeatrodo toks nepaaiškinamas, toks avantiūriškas: jeigu hetitų imperija buvo indoeuropietiška ir jungė bei platino indoeuropietiškąją etniką nuo Airijos iki Indijos, tai makedoniečiai, kaip graikų šaka, suspausta ir prispausta prie savo nederlingos myriop vedančios žemės, labai natūraliai galėjo išsiveržti laisvėn kaip spyruoklė ir „grįžti“ protėvynėn. Makedonietis šiuo požiūriu – tikras rekonstruktorius, kaip ir Vytautas ar Algirdas su Gediminu.

Dar daugiau. Jeigu tikėti prielaidomis, kad Senosios Europos vyriausioji deivė Didžioji motina – tai ta pati Kibelė, Artemidė ir pagaliau krikščioniškojo tikėjimo Dievo Motina, tai ir šiandieninę Europos Sąjungą turėtume traktuoti kaip indoeuropietiškosios erdvės vienijamąją rekonstrukciją? Tikrai nebloga mąstymų kryptis. Nors ji šiek tiek primena Adolfo užmojus, betgi ar Europos Sąjungos projektas neprimena bandymo sukurti Ketvirtąjį Reichą?

11. 05. Visą savaitę trukęs San Remo festivalis pabaigoj pasipuošė ir propagandinėm spalvom: pagerbtas Irake žuvęs italas, gelbėjęs italų žurnalistę, pademonstruota, kad festivaliu rūpinasi ir jo darbe dalyvauja regiono valdžia, esanti nacionalinės valdžios dalimi. Tačiau rimčiausias akcentas – paramos badaujantiems ir sergantiems Afrikos vaikams motyvas. Taip San Remo festivalis susisieja su Europos Sąjungos valdžios iniciatyvomis.

Ką gi, gražu. Nes parodyta tai taktiškai, neatstumiančiai.

Tačiau žiūrint iš esmės: ar ne amorali yra tų pačių ir ES valdžios, ir San Remo rengėjų pozicija duoti išmaldą Afrikai, kai skurdo įveikimo klausimus ten spręsti ir reikėtų, ir galima būtų visai kitaip? Kodėl, pavyzdžiui, Lietuva turi riboti savo gamybą ES reglamentais, suteikiančiais pirmenybę ES senbuvėms gaminti perteklių, kuris jau ES vardu numetamas Afrikai geradarių ES vadovų valia? Kam ši ES valstybes stabdanti veikla – ar ne dėl to, kad europiečiai nepanorės atsisakyti jau užgyvento gėrio ir bevelys vaidinti labdarius kaip ir jų vadovai šiandien? Vaidinti labdaringus ir moralius, tuo pat metu įtvirtinant dominavimą – ES vadovams Europoje, Europos – pasaulyje? Afrika tokia kvaila, kad šito nesupranta? Tada klausimas vienas: kiek ilgai ji leis vaidinti tą ją žeminantį spektaklį?

2005 07 18

9. 51. „Da Vinčio kodas“ išpopuliarėjo ne dėl to, kad skleidžia Kristaus ir Marijos Magdalietės intymių ryšių ar net vedybų galimybės istoriją. Tai tik uogelės buitinei ir miesčioniškajai sąmonei. Knygos esmė visai kita. Jeigu Kristus tikrai turėjo palikuonį, o jis kartu su Marija išsigelbėjo, pabėgęs jūra ir išsilaipinęs kažkur Pietų Prancūzijoj, tai visai galimas dalykas, kad Merovingai yra Kristaus palikuonys, ir Europos karalių valdžia – tikrai iš dievo. O jeigu dar pridėti tai, tamplieriai ir kiti panašūs ordinai ar grupuotės buvo „Kristaus kariai“, tai visa Europos istorija darosi žydų moderniosios istorijos plėtojimosi vieta, tokia atsargine Pažadėtosios žemės erdve. Kodėl gi ne! Žydų įtaka Europos barbarų likimui akivaizdi. Daug kartų tie barbarai bandė vėl susiburti į etnosus – rautas ir kilti savarankiškam gyvenimui, tačiau žydai vis sugalvodavo ką nors nauja ir perimdavo iniciatyvą. Ypač pasitarnavo pusžydis Adolfas, sumąstęs holokaustą – pasaulinę dalies žydų sunaikinimo akciją, kuri paskui galėtų tapti ir žydų valstybės atkūrimo neabejotinu argumentu, ir žydų ekspansijos ideologine ir politine platforma ilgiems metams į priekį. Tokios provokacijos – ne naujiena ir praeity, ir dabarty: ir Perl Harboras, ir PPC.

„Da Vinčio kodas“ yra ir feminizmo manifestacija. Galų gale – krikščionybės kompromitacija.

O visa tai – taip pat į tą patį krepšį.

Ir visa tai – subtiliausias žydų psichologinis puolimas.

2005 07 19

12. 35. Miesto namai patys savaime yra plytos, cementas ir kitos medžiagos, sudėtos į tas ar kitas formas.

Dvasią jie įgyja tik kartu su savo istorija: kas statė, kodėl, kaip? Kas gyveno, kiek, kur dingo, kodėl? ir t. t. Namo biografija yra namo, gatvės, kvartalo, pagaliau – viso miesto prasmė. Ar būtų tokia gilia prasme apgaubtas Vilnius, jeigu jis nebūtų buvęs Lietuvos sostinė, joje gyvenusių ir kovojusių dėl Vilniaus viršenybiškumo buveinė?

Štai kodėl toks brangus yra kiekvienos epochos pėdsakas. Štai kodėl tokia nusikalstama yra visų istorinės urbanistikos perdirbinėtojų veikla! Ar nebūtų užtekę Vilniun nudrėbti „modernų“ Konstitucijos prospektą tiems, kurie norėjo „įsiamžinti“ ankstesnių kartų sąskaita? Kodėl reikėjo sunaikinti Gedimino prospektą – tikrą Lietuvos okupacijų paminklą su visa jo plienine estetika? Nebūtų sąskambio tarp Neries kairiojo ir dešiniojoj kranto urbanistikos? Vargas mums, akis ir dvasią užsipylusiems Briuselio gėrių troškuliu!

2005 07 20

Tai štai: lyg ir juokais, lyg ir netyčia, bet vietoj lietuvių jau įsitvirtino lietuvaičiai. Jeigu patys save perkrikštijam, tai ar labai sunkiai kentėtume, gudų spaudžiami priimti ir lietuvysai? Kai kas jau nė tokio vardo nebenorėtų, jiems jau gėda sakytis esant iš Lietuvos, ir jie gali vadintis kuo tik nori, bet ne lietuviais. Europiečiai tokiems – tikras išganymas. Nors iš tiesų yra tik europidai.

2005 07 21

Mes dar nė nemąstom, ką reiškia vertimas į nacionalinę kalbą. Geda ir dar keli dinozaurai kaip patrakę traukia lietuvių kalbon pasaulio poeziją, siurbia kaip perdžiūvusios kempinės – jie supranta, užtat jie buvo ir Atgimimo priešaušry, ir aušroj. Naujieji lietuviai masiškai mokosi anglų kalbos ir propaguoja skaitymą originalo kalba. Buvo ir tarybmety tokių. Tik propagavo tąsyk skaitymą ne anglų, o rusų kalba. Dabar jie stovi politinės ir kultūrinės mūsų tautos minties vedlių pirmosiose linijose. Užtat jaunimas, kurį jie auklėja, vienareikšmis: kas ta lietuvių kalba! provincijos kalba!

Rusai ne tik supranta, anglai ne tik supranta, vokiečiai ir prancūzai, ypač šie – ne tik supranta, ką reiškia jų kalbos: jie patys su savo kalbom eina, skverbiasi pasaulin, užkariauja jį. Mes arčiausiai Rusijos. Rusijos TV taip mokamai pateikia kalbos klausimus, kad lietuviai nė nepastebėdami atsidurią jų įtakos lauke. Taip ir kariauja anglų ir rusų kalbos Lietuvoj, ir dar neaišku, kuri iš jų nugalės. Bet kad ne lietuvių – tai jau tikrai. Mes dar nė nesupratom, kas yra vertimas.

2005 07 22

12. 06. Po teroro išpuolių Londone (jau sugriaudėjo dvi serijos, antroji buvo menkesnė, pirmoj žuvo 52 žmonės) visi puolė aiškintis, kaip įveikti islamiškąjį ekstremizmą. Elitą ypač pritrenkė žinia, kad sprogdintojai – islamiškos kilmės britų piliečiai, čia gimę ir užaugę londoniečiai.

Pakistano prezidentas siūlo sunaikinti ekstremizmo peryklas, kurias įžvelgia medresėse: didžiuma jų mokinių nė nedvejodami sako eitų į džihadą. Britanijos premjeras mano esant būtina kalbėtis su islamo bendruomenėmis ir įtraukti į valdymą. Kiti siūlo riboti imigraciją. Londono meras atvirai smerkia amerikiečius, dėl naftos kontrolės pradėjusius karus Artimuosiuose Rytuose.

Iš esmės į klausimą atsako tik vieno iš PPC sprogdintojų tėvas: tai, kas įvyko Niujorke ir Londone, yra tik religinio karo pradžia. Jis truks 50 metų – jau dabar teroristų kuopelės visame pasaulyje yra „atominė bomba, kuri dabar aktyvuoja ir jau tiksi“.

2005 07 23

Po sprogdinimų antrosios serijos Londone pagaliau ir JAV prezidento patarėjai paskelbė naują „karo su terorizmu“ prasmės versiją: tai jau nebe „blogio kova su gėriu“, o „idėjų kova“, „ideologinės varžybos“, idėjų karas, prilygintinas kovai su nacizmu ar komunizmu, kurie, kaip ir radikalieji islamistai, yra nusitaikę sugriauti „mūsų gyvenimo būdą“.

Kas tai, jeigu ne pasakymas, kad vyksta civilizacijų karas?

Kad tai yra būtent taip, rodo ir anksčiau paskelbtas vieno respublikonų kongresmeno paraginimas imtis atsakomųjų smūgių, jeigu JAV būtų užpulta masinio naikinimo ginklu. „Jeigu tai nutiks JAV, ir mes nustatysime, kad šis darbas – musulmonų ekstremistų fundamentalistų, žinokite: galėsite sunaikinti jų šventąsias vietas.“ Kitas kongresmenas, demokratas, tą kalbą pavadino nežmoniška ir nedovanotina, naudinga tik radikalams, bet tai nieko nekeičia – karas vyksta ir vyks. Tik susitaikyti su tuo bus sunku visiems, ypač amerikiečiams.

2005 07 24

Karas ne tik vyksta. Jis intensyvėja. Sprogdinimų serijos Londone baigėsi vieno niekuo dėto brazilo nušovimu metro stotyje. Šauta tiesiai į galvą, nes kitur šūviai nemirtini, ir teroristas pašautas dar gali susprogdinti užtaisą. Policija atsiprašė nukautojo šeimos, tačiau įspėjo, kad tai gali būti ne paskutinis atvejis, Londonas, dalyvių liudijimu, panašus į apsiausties miestą.

Bombos nenutildamos sprogsta Bagdade ir kituose Irako miestuose. Vėl sprogdinimai Egipte – Šarm el Šeicho kurorte žuvo 88 žmonės, 200 sužeista. Sprogdinama Turkija. Griaudi Pakistanas, Afganistanas. Nenutyla Čečėnija, plėtojasi karas Dagestane. Visos šalys neramiai laukia: kur dabar – vėl Ispanijoje, Britanijoje, Egipte, Turkijoje ar kur nors visai netikėtai, kad ir Lenkijoje, Vengrijoje ar Lietuvoje?

„Pagrindinis teroristų branduolys yra neperkalbamas ir privalo būti persekiojamas, išgaudytas ar išžudytas“, sako JAV prezidento patarėjai. Teritorijos, kuriose jau įkurtos teroristų rengimo stovyklos, gali būti atimtos panaudojant karo veiksmus.

Bomba ne tik aktyvuoja ir tiksi.

Netrukus ji sprogs.

2005 07 25

13. 18. Tikrai – gerai pagauta Jūratės Laučiūtės: kažkoks baudžiauninkėlis ar jau kumetys pasakė, kad žuvis ieško kur giliau, o žmogus – kur geriau, – ir tai tapo „liaudies išmintimi“. Ir ne bet kokia, o kelintą amžių mus valdančia, būriais, tuntais į komjaunimą, kompartiją, dabar – į užsienius traukiančia ir stumiančia. Kad ką nors sugalvotume, kas leistų ne kur nors griūti ar priglusti – jokios vilties. Sumąstom tik kaip ką nors pavogti, pagrobti, apsukti. Tai taip sava ir taip žavu, kad ir įstatymus pagal tuos poreikius kurpiam, pertvarkom, taisom ir tobulinam. Jokio dėmesio nekreipdami į kritiką, jokių perspėjimų ar grasinimų nepaisydami. Jei ir gali kas nors pagąsdinti, tai Europos sąjungos sankcijos. Tačiau ir tai nėra pakankamai veiksmingas tramdymas. Vilniaus meras jau yra pareiškęs: pagal UNESCO standartus Vilniaus senamiestis nebetinka į pasaulio paveldo sąrašus? – tai tegul išbraukia. Jo pajamos dėl to, kad Vilniaus senamiestis į tuos sąrašus yra pakliuvęs, neturi sumažėti!

2005 07 26

9. 02. Dviejų civilizacijų – islamiškosios ir krikščioniškosios – karas vyksta visu jų perimetru, o pastaruoju metu – su ryžtingais išpuoliais į priešo teritorijos gilumą. Tą metodą pirmieji pritaikė čečėnai, bet efektingiausiai – paskelbdami tikrą ir visiems suprantamą (nors kai kieno ilgai slėptą) karo pradžią – panaudojo arabai Niujorke. Su Londonu prasidėjo naujas etapas – gyvenimo būdo iš vidaus keitimo etapas. Jame, atrodo, dalyvaus ne tik kitataučiai piliečiai, bet ir titulinių tautų revoliucionieriai. Pasaulis – Vakarų gyvenimo būdo griuvimo išvakarėse. O kol kas karas vyksta visu civilizacijų pasieniu.

2005 07 27

11. 41. Centrizmo esmę galima pasakyti vienu sakiniu: ši žemė – tinkamiausia gyvenimui vieta, jos žmonės – verčiausi joje gyventi, o gyvena jie kaip pavyzdys visam pasauliui.

2005 07 28

10. 57. Labai tikslus pastebėjimas: jeigu vietoj Tarybų Sąjunga (tuo vardu racionalumą kaip vertybę jau pripažįstanti nacionalinė kompartija sutiko pavadinti rusišką samplaiką Sovietskij Sojūz) dabar „patriotai“ siūlo vadinti ir vadina sovietų sąjunga, tai kodėl jie nėra nuoseklūs ir nesiūlo vadinti sovietų sojūzu? Todėl, kad Sovietų Sąjunga vadinta Pirmosios Respublikos laikais? Vargu bau. Tai greičiau jau tradicija besiremiančiųjų šiuolaikinių komsomolcų metodas, kaip įteisinti chaotišką svetimybių brovimąsi į lietuvių kalbą, kad ji kuo greičiau būtų sunaikinta arba perdirbta iki neatpažįstamumo, priimtino anglėjančiai Lietuvai. Vardai atidaro vartus į kitas lietuvių kalbos struktūras. Atsimenu, dar 1994 metais pasirodė tokia kavos reklama: „Išsirink savo mėgiamą Pauligi gaminamos kavos tarpe“. Nutuokti gali, kas pasakyti norėta, bet kas pasakyta, yra aišku: anglų kalba lietuviškų žodžių apdaru. Reklama, ypač televizinė, per 15 metų išteriojo lietuvių kalbą tiek, kad net knygos yra nebepaskaitomos. Agatos Kristi detektyvų serija lietuviškai – beveik nebesuprantamas tekstas: paviršutiniškas pažodinis vertimas yra tik nusikalstamas kultūrai pinigų paėmimo būdas.

2005 07 29

9. 55. Taip, kiniškos prekės yra dar blogesnės nei lenkiškos: plaktukas – penkioms vinims, krapštukas – vienam dančiui, degtinė – nusinuodijimui. Na, dėl degtinės ar sliekų galima nesiginčyti – skonio reikalas. Bet pramoninių prekių iš Kinijos geriau nepirkti. Nebent norėtum egzotikos. Vis dėlto Kinija yra produkuojanti šalis. Visas pasaulis užverstas kiniškos gamybos produktų, ypač – drabužių. Iš kur jie? Kaip tokio produktyvumo pasiekiama?

Kiekvienas kinas yra gamintojas. Kiekvieni namai gali būt maža manufaktūra, kiekvienas kiemas – česnakų ar kiaulių fermelė, kiekvienas kaimas – gamybinis susivienijimas. Kai Mao pareikalavo kiekvienai šeimai pasistatyti geležies lydymo krosnį, elgėsi visai kinietiškai.

O mes jau specializuoti: gaminam tai, o ne tai, gi ko reikia – laukiam atvežant iš užsienių. Toks ir skirtumas.

10. 04. Yra visokio šlamšto visų tautų dainuojamoje produkcijoje. Tas šlamštas turi šiokias tokias nacionalines specifikacijas. Tačiau iš esmės visas popsas yra epochos ar „laikmečio“ apgliaumotas.

Ir vis dėlto pasitaiko išskirtinių dalykų, pagal kuriuos ir galima spręsti, kas dedasi tautos viduje.

Pasakykit man, ar angliakalbiame popse esama tokių eilučių: „Yra tik mirksnis tarp praeities ir ateities, ir šitas mirksnis vadinas gyvenimu“. (Estj toljko mig meždu prošlym i buduščim, i etot mig nazyvajetsja žyznj“)? Gal negirdėjau. Bet nemačiau, kad uždainavus šitokią (na, nesvarbu, kokią), salė atsistotų, gerbdama dainininką.

Ką noriu pasakyti? Nieko ypatingo. Vis tiek būsiu nesuprastas. Siūlau tiesiog pasiklausyti, ką dainuoja mūsų žvaigždės. Pradėti galima kad ir nuo: „Lindo, lindo, po manim palindo“, „Aš noriu tavęs, tu nori manęs“ ir pan.

2005 07 30

Kaip visada, kaip įprasta: laikas eina. Ne laikas eina – eina žmonės!

Juk kas yra laikas – tai pavadinimas to, kas trunka. Kas gi trunka? Trunka pasaulio sklaida – galaktikų, žvaigždynų, planetų tapsmas. Kuriame įsitenka ir žmogus su savo trukmėmis, pavadintomis visai apčiuopiamais vardais – metais, valandomis, minutėmis, amžiais, apgobtais sunkiau apčiuopiamu bendru vardu – laikas. Metai dar matosi, amžius – sunkiau, laiko iš žmogaus akiračio įžvelgti visai nebeįmanoma. Sunkiai įmanoma. Štai jis ir eina. Nors viso labo eina žmogus – karta po kartos, giminė po giminės, tauta po tautos. Kur nueis? Sunku pasakyti, kur ta ar kita tauta bus po amžiaus. Bet kad žmogaus po jo 60–80 metų nebebus – ir tai sunku pasakyti, nes nelengva pripažinti. Dar sunkiau pripažinti, kad Saulė, vėstanti mūsų žvaigždė, kada nors taip pat užsimerks. Tad geriau negalvoti, kad žmogus eina, kad eina ir praeina planeta, kad kada nors Saulė vėl susiurbs visas savo planetas...

Užtat tegul sau laikas ir toliau pats sau eina.

2005 07 31

Apie Apokalipsę kalbam kaip apie kažką šiurpaus. Iš tiesų gi Apokalipsė yra žavi.

Pietryčių Azijos cunamio banga žmonės iš pradžių žavėjosi: ji artėjo, kilo, keldama pagarbią nuostabą, ir net po to, kai buvo suskaičiuoti skenduoliai, kalbėta apie atsilaikymo prieš stichiją didybę.

O liūtys su potvyniais, nuošliaužomis, audromis, gaisrais, griūtimis? O pamažu kylantis Pasaulinis vandenynas, į pelkes gramzdinantis Sibiro miestus ar plaunantis Palangą ir Neriją? O kruvinai raudoni dangūs su Šiaurės pašvaistėm? Visa tai ateina taip paprastai ir taip švelniai priglunda, kad katastrofos nė nepajunti.