Rugpjūtis Spausdinti
2005
Parašė Romualdas Ozolas   
Trečiadienis, 31 Rugpjūtis 2005 23:57

2005 08 01

14. 53. Tai kuo baigėsi nuo rezervisto apsiginti bandančio užsienio reikalų ministro Antano Valionio pareikalavimas, kad Rusija atsiprašytų už Lietuvos okupaciją?

Baigėsi tuo, kad mūsų dar 1989–1990 metais iškovota pozicija, jog Rusija buvo aneksavusi ir okupavusi Lietuvą dabar panaikinta, Rusija teigia buvus tik aneksiją. Okupacijos nebūta, nes 1940 metais įvykęs Liaudies Seimas Lietuvą paskelbė tarybine respublika, o Lietuvos delegacija pasiprašiusi Lietuvą priimti į TSRS.

Ką galėtų reikšti valstybės diplomatijos šefo reikalavimas, kad kita valstybė atsiprašytų už praeitį? Tai toks populistinis veiksmas, kad pralenkia net izraelitų reikalavimus atsiprašyti už genocidą. Žydai tuo reikalauja atkurti sunaikintąją populiaciją. Ko reikalaujame mes? Net kompensacijos nepareikalauta. Tiesiog – atsiprašykit, ir tiek.

Ir ką gi: 78 procentai apklaustųjų rusų mus laiko priešais, o jų prezidentas suformuluoja visai naują Rusijos santykį su mumis reglamentuojančią istorijos sampratą.

Kas laimėjo toje „byloje“?

Laimėjo Rusija.

Kas jai padėjo?

Lietuvos užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, buvęs rusų saugumo rezervistas.

2005 08 02

20. 21. Užsuku į degalinę pasipilti benzino. Prie vienos kolonėlės, kur paprastai stoju, keistai sustojęs automobilis – lyg pildosi, lyg ne. Palaukiu – išeina moteriškė, bet sėda ne prie vairo. Laisva trečia kolonėlė, bet mano automobilio bakas jai netinka. Privažiuoju prie penktos – ten vairuotojas įlipo. Bet šneka telefonu. O paskui vėl nueina į dispečerinę. Pasuku prie antros, bet čia prasmunka vos atvykęs. Pagaliau penktosios vairuotojas išeina, kąsdamas mėsainį.

Prisipilu benzino. Einu mokėti. Tas įkypai prie pirmosios kolonėlės stovintysis vėl ateina ir, pasiėmęs dar vieną mėsainį, sėda prie vairo. Ir ką gi jis daro? Ogi valgo. Kartu su žmona.

– Kai kurie vairuotojai jums kenkia, – sakau dispečerei, kuri kalkuliuoja kainą. Ta nesupratusi pakelia akis, ir aš paaiškinu, kodėl kai kurie kenkia: pirkdami savo mėsainius, kurie šyla pakankamai ilgai, jie užtveria kelią prie benzino kolonėlių kitiems. Dar du panašiai kaip aš blaškėsi po aikštelę.

– Ką aš galiu padaryti – jie irgi mūsų klientai.

– Galbūt. Paprašykit patraukti mašinas, kol čia laukia savo kepsnių.

– Bet ir jūs galit paprašyti, – sako dispečerė.

– Galiu, – sakau aš. – Bet tai būtų mano, o ne jūsų tvarka.

– Nesuprantu.

– Pagalvokit. Po šito pokalbio su jumis ir aš pagalvosiu, ar verta pas jus užsukti.

Išvažiuodamas matau: tas prie pirmosios kolonėlės tebesėdi mašinoj ir valgo. Valgo taip įsigilinęs, atsidėjęs, kad aš staiga nusišypsau pats sau: ko tu čia dabar! žmogus džiaugiasi civilizacijos pilnatve, negi jam tuo metu gali rūpėti likęs pasaulis!

2005 08 03

10. 46. Lietuvos žemei, kuri mane priėmė, ir jos žmonėms, su kuriais gyvenau, atidaviau viską, ką turėjau – visą savo laiką, jėgas, protą. Sau nieko neprašiau, o ką gavau – atsitiktinai. Pats tik ieškojau ir pasiėmiau visą mano pasiektą gyvenimo supratimą. Jo dėka viską skyriau lietuvių politiniam išsivadavimui ir mentaliniam išsilaisvinimui – Nepriklausomybės atkūrimui ir savarankiškos dvasios formavimui. Kad lietuviai ir Lietuva galėtų gyventi ir laikytis pasaulyje patys iš savęs, patys per save. Nebuvo tai reikalinga šiuo momentu kaip istorinė būtinybė. Kiti, praktiškesni, nuvedė tautą vėl į šalį. Bet aš tikiu, kad lygiai kaip Basanavičiaus etninės tautos idėja, kaip Šalkauskio kultūrinės tautos idėja, taip mano nepriklausomos politinės tautos idėja yra nelygstama ir nenunykstama.

2005 08 04

10. 56. Kad Lietuvos užsienio politika komplikuojasi ir ieško tikslo, aišku iš komentaruose jau pasirodžiusios minties, ar Lietuva turi būti lojali Europos Sąjungos narė, ar JAV politikos Europos Sąjungoje parankinė. Tai iš tiesų svarbūs klausimai: vienu atveju reikia atsisakyti sustiprinto dalyvavimo NATO misijose, kitu atveju reikia ryžtingai pasisakyti prieš ES ginkluotųjų pajėgų kūrimą. Tačiau abiem atvejais klausimai yra satelitinės valstybės klausimai. Apie tai ir turim mąstyti?

14. 36. Atvažiavau į sodybą kaime. Rašyti. Pasislėpęs nuo visų trukdžių. Čia neturiu nei telefono, nei radijo aparato, nei televizoriaus. Visiška atskirtis. Sėsk ir dirbk. Pirmą dieną plieskia saulė. Kaitra tokia, kad trūksta oro. Antrą dieną niaukstosi ir perpiet prakiūra: lyja lėtai, tarsi abejojant, ar verta labai stipriai įsijausti. Bet pakankamai sodriai, kad galima būtų neabejoti, jog tai lietus, o ne kokia nors migla.

Atidarau langą ir, klausydamasis tykaus šnarėjimo, kai lašeliai krinta žolėn ir, sumišę su žaluma ir žeme, kyla dangun, aš susitraukiu iki tos žolės, o virš manęs išsiskleidžia toks didelis gyvybės kvapų kupinas pasaulis, kad akys nebeįžvelgia daiktų, bet aš visas tvirtai esu čia, šiame lietaus lėtame kritime, ir visas pasaulis yra kaip šitas Žemės taškas.

Kai prisimenu, ko aš čia sėdžiu prie stalo, susikuičiu. Paskui nusišypsau: ramiai, nesiblaškyk! – kad paskendai lietuje, reiškia tik tai, kad nori visų pirma gyventi, o paskui rašyti.

Ir ačiū Dievui.

2005 08 05

10. 00. Nepaliauju stebėtis: iš kur tas dzūkų (ypač šilinių dzūkų) kaimų sugestyvumas – lengva, erdvu, natūralu, sava. Kitaip tariant, šviesu dvasiai.

Gal dėl to, kad namai čia dygę kaip augalai? Arba kai palapinės: kur pasirodė patogiau, ten ir pastatė. Netgi vienos sodybos trobos išsimėtę kaip atsainiai padėti daiktai: gyvenamasis dar dar suorientuotas į gatvę, bet nebūtinai – daug jų ir skersi, ir statmeni; tvartas ir daržinė įžambiai vienas kitam į šonus įsirėmę, svirnas į mišką skersas žiūri. Ir tai visur: tarsi koks sėjėjas ėjo ir iš rankos sėjo tas trobas – kur kito, ten ir gerai. Ir iš tiesų jos auga kaip augalai.

O pačios trobos – vos iš miško partempto medžio rentiniai. Namas ir tvartas gyvuliams – iš suleistų, samana perklotų rąstų, daržinės – jau iš nesuleistų, tik sukrautų, – o gal ir specialiai su plyšiais, kad vėdintųsi. Visokios malkinės – kuri iš karčių, kuri ir vos ne iš vyčių. Visur – keistieji dzūkiški žaiginiai kaip didelės kopėčios šienu apdžiautos. Jos taip ir numodeliuoja trobas į augmeniją. Kai dar atsimeni, kad vietoj bažnyčios čia kluonas, kuriame žmonės spektakliuoja savo gyvenimo vaizdus, o dainininkės rypuoja savo jausmus, kad kapinėse per Vėlines laužus degina ir apie išėjusius šnekasi, visa tai pasirodo taip netoli nuo priešistorinių laikų, kad gali tik stebėtis ir klausti: tai ko gi mes norim – tiek teėję ir jau išeiti?

2005 08 06

10. 39. Eiliniame televiziniame lošime lošiantysis gauna klausimą: koks Žemaitės „Marčios“ herojės vardas – Marijona, Katrė, Ona ar Veronika. Lošėjas ne bet koks – lošėjas yra Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentas. Dailiai atrodantis, aiškiai su geros karjeros perspektyva. Galvoja, galvoja, nenorėdamas prisipažinti nežinąs. Paskui pasiteisina: Žemaitė jam niekada nepatikus. Ir nutaria klausti draugės. Ta irgi spėlioja, bet pasako, kad tikrai ne Veronika ir ne Ona. Tada lošiantysis pasiduoda: nežinau. Ir paaiškina: aš orientuotas į Vakarus.

2005 08 07

9. 44. Sigitas Parulskis, pasirodo, irgi sugeba rašyti apie gyvenimą. Ir kartais parašo be jokių mano kartai būdingų prietarų. Užtat tiesiai sako, kad didžiuma žmonių yra idiotai, nesvarbu, gėrybiniai ar piktybiniai. „Šiaurės Atėnų“ straipsnely „Bolševizmas“ jis teigia, kad televizijos dėka Lenino bolševizmas įsikūnijo ar baigia įsikūnyti Lietuvoje. „Klausimėlio“ herojai yra „gudrūs pokštininkai“, nes žino, kad, atsakę teisingai, į ekraną nepaklius, o jei idiotiškai – parodys būtinai. Jeigu tai ne klaidinga prielaida, tai reikia skelbti lietuvių tautos išsigimimą, o laidą uždrausti, nes nuodėmė juoktis iš protiškai atsilikusiųjų. Televizijų vedėjai visi – žvaigždės, lokaliniai dievukai, nors rėkauja išsproginę akis, šlovindami kokią kitą žvaigždę ar nusmurgusią popso grupę. Išsipildė Lenino svajonė – kiekviena virėja gali valdyti valstybę, nes televizija iš esmės ir valdo valstybę. Televizijos laidų ir jų vedėjų problema yra elementaraus jų civilizuotumo problema. Beveik visos laidos apie santykius. Dabar visi taip išmoko kalbėti, kad „net neužsikirsdami putojasi apie jausmus, skausmus, intymiausias artimojo ir savo įrangos detales. Gerai, kad kartais dar parodomi dokumentiniai filmai iš gyvūnijos pasaulio – tie bent nešneka“. Televizija padaro žmogų nebesugebančiu skirti, kas teisinga ir kas ne, svarbu ir nesvarbu. Televizija „nuolatos, be jokio saiko, be jokio skonio kriterijų pataikaudama bolševikiniam, t. y. masiniam, o tai reiškia – jokiam, skoniui, auklėja ir ugdo idiotą, kuris renka valdžią, ir visa tai iškilmingai vadinama demokratija, viešumu. Pasirodo, už laisvę tenka mokėti ne žuvusiųjų krauju, o gyvųjų, „paveldėtojų“ išsigimimu.“

2005 08 08

10. 01. Aš dar kartą grįžtu prie klausimo, ar gali būti nacionalinė literatūra dėstoma be istorinio konteksto? Pagal mūsų vadovėlius – gali. Biliūnas tąsyk stoja greta kokio nors Zolia ar Hugo, žemaitė – greta Rolano ir t. t. Kieno naudai moksleivio sąmonė yra orientuojama, ką ji pajunta kaip vertybę, ko gali tikėtis amžius engtos, tik dabar teatsigaunančios tautos literatai tokiu jų kūrybos pateikimo atveju? Tik paniekos arba – geriausiu atveju – gailesčio. Ar tai nėra bendro fronto prieš nacionalines kultūras fragmentas?

2005 08 09

9. 19. Užvakar TV Polonia parodė laidą apie Vilnių, kurioje Lietuvos kaip valstybės nė nesama, Vilnius yra lenkų žemė, jų istorinis miestas, kurį Armija Krajova atkovojo, o Černiachovskis buvo pažadėjęs Lenkijai, tik Stalinas sukliudė. Tačiau Vilniuje budi ir AK, ir ištikimi lenkai, ir Vilnius bus mūsų, t. y. – jų, lenkų.

Štai kodėl čia kiaurus metus, o ypač vasaromis, iš Lenkijos transportuojami moksleiviai, ūkininkai, pagaliau šiaip visoks keliauti norintis elementas: pažiūrėti savo miesto, jo užsigeisti ir siekti!

Tonis Bleiras po sprogdinimų Londone pareiškė, kad Britanija nebūtinai turi būti kiekvieno šalis. Kas nori tapti piliečiu, turi, be gaunamų teisių, prisiimti ir atitinkamus įsipareigojimus ir jų laikytis. O veikiantieji prieš Britanijos interesus turi būti paskelbti valstybės priešais.

Pats laikas apie tai pagalvoti ir mums.

2005 08 10

9. 05. Mes vis dar idealizuodami tautą kalbam apie Sąjūdžio meto žmones. Pažiūrėkim, kur jie šiandien ir kas jie.

Tai štai: ar neturėsime pripažinti, kad toji Sąjūdžiui ir laisvei bei nepriklausomybei liaupses skanduojanti armija tikėjosi, kad su atgimimu ateis „nauji ir energingi“ žmonės ir duos daugiau, negu duoda senieji kompartiečiai? Sąjūdis tą ir žadėjo: bus geriau. Kad visa tai kartu patys turėsim susikurti – nedaug kas girdėjo, o jei ir girdėjo – nelabai suprato, ką tai reiškia.

Ir štai, kai pasimatė, kad Sąjūdis neduoda dalindamas, o leidžia net grobti, nekalbant apie visą kitą iš nekontroliuojamos laisvės plaukiantį juodnugariškąjį amoralizmą, kas pasakė, kad reikia kurti tvarką čia, o ne pjauti vieniems kitus? Natūralu, kad žmonės pamažu neteko vilties, o didžiuma iškart numojo ranka ir ėmė žiūrėti, kur ir kas tikrai duoda. Vakarai tikrai gerai mokėjo už vergišką darbą. Dirbti lietuviai dar nebuvo užmiršę, tad kad ir už vergišką darbą – kad tik mokėtų, duotų. Iš čia tas emigracijos protrūkis.

Kad Pažadėtąją turėjom ir turim kurti Lietuvoje, nekalbama ir šiandien.

2005 08 11

9. 44. Europos Sąjungos biurokratai įprato vadinti mus naujosiomis šalimis. Mes ne naujosios šalys, mes – naujieji nariai. Kaip šalis Lietuva senesnė ne tik už Europos Sąjungą, bet ir už Belgiją, Liuksemburgą ir dar ne vieną „senąją“. Kodėl niekas joms šito neprimena? Ką mano apie tai mūsų europarlamentarai?

2005 08 12

10. 10. Galiu suprasti sensacinės žiniasklaidos norą niekinti mūsų politikus, net kultūrininkus: čia galima įžvelgti konkurencijos motyvų. Tačiau kodėl netgi mūsų aukščiausio lygio mokslininkus traktuoja taip, lyg jie būtų provincijos apsišaukėliai? Kas taip baisiai pažeista mūsų sąmonėje, kad bet kuri nacionalinė vertybė atrodo netikra?

2005 08 13

9. 57. Kai nuosekliau pasižiūri į pastarųjų keleto metų vidaus politikos faktus, matai visai identišką dorojimosi su nepriimtinais aukščiausiojo lygio pareigūnais schemą: apkaltina kas nors iš greta esančiųjų, saugumas pateikia medžiagą (nesvarbu, kuriame etape), žiniasklaida kaltinimą paremia, perima prokuratūra, o tada jau kalama juridiškai, kad tas žmogus būtų visai išjungtas iš galimybių dalyvauti politikoje.

Rolandas Paksas nepasidavė, bet bausti jo už ką nors nerasta galimybės, todėl „atjungė“ konstituciškai. Pekeliūnas buvo seiminės kompanijos narys, pasitenkinta stūmimu iš užimamo posto. Uspaskichas pasirodė apkaltinamas įstatymų pažeidimo pagrindu – bus teisiamas, kad negalėtų toliau rodytis arenoje dėl teistumo. Jeigu nepasitrauks pats. Visą tą „procedūrą“ lydi netylantis žiniasklaidos triukšmas ir įniršis.

Kas tai?

Tai – valdomoji demokratija. Rusijoje ji dar ryškiau išreikšta, nes vieša. Lietuvoje tos valdomosios demokratijos subjektai nevieši, bet dėl to ji ne mažiau pavojinga. Priešingai: Lietuvoje ji virsta mafijinių grupuočių valdžia.

2005 08 14

Esi tas, kuo save mąstai. Ne jauti, ne tiki, o būtent mąstai – kokį vardą sau duodi: lietuvis, katalikas, nepartinis ir t. t.

2005 08 15

Ramiai galėsiu pasitraukti, jei galėsiu pasakyti pasiekęs tris pergales. Dvi pasiektos. Trečios siekiu. Pirmoji – atlaikiau okupaciją. Antroji: padariau revoliuciją ir atkūriau valstybę. Trečioji turėtų būti tokia: visa tai paliudyti raštu ir duoti savivokos pamatus tautai.

2005 08 16

Ar galėjo būti Lietuvos nepriklausomybė atkurta kitu būdu?

Taip, galėjo.

Tai įrodo ir Latvijos bei Estijos nepriklausomybės atkūrimo variantai.

Pagaliau – Ukrainos, Baltarusijos, Kazachstano ir kitų.

Gorbačiovo agonija būtų trukusi kiek ilgiau, tačiau pučas vis tiek būtų įvykęs. Nes ne Lietuva griovė Tarybų Sąjungą, o Tarybų Sąjunga griuvo iš vidaus. Lietuva tuo pasinaudojo ryžtingiausiai ir nuosekliausiai. Tačiau galėjo išeiti visai be kraujo aukų. O jos – kad ir kaip baisu – buvo numatytos, ir tai paliudija ne tik sausio 13-osios nakties įvykiai, bet ir Pilėnais paversti numatyta Aukščiausioji Taryba su egziline vyriausybe kur nors Lenkijoje ar JAV.

2005 08 17

13. 15. Kaimo gyvenimas – ne augalų gyvenimas. Augalu kaime gali pasijusti miestietis: netekęs urbanistinės aplinkos ir neturįs kaime ko tvertis, jis gali būti apstulbęs dėl to lėtumo, kurį jam primeta augalinės aplinkos greičiai ir pagreičiai – organiniai judėjimo ciklai.

Kaimo gyvenimas iš tiesų yra gyvūnėlio gyvenimas: nuolatinis plušėjimas pasimaitinimui.

2005 08 18

12. 33. Seimo narys Algirdas Paleckis (iš tos garsiosios giminės) šmaikštauja: „Kas yra mečetė? Jeigu tokį klausimą praeiviams pateiktų televizijos laidos „Klausimėlis“ žurnalistas, jis greičiausiai išgirstų užtikrintą atsakymą – tai vardas, toks, kaip Mečys, tik moteris.“ Ir apibendrina: „Yra tokia liga „islamofobija“. Jos aukos bijo islamo. Sergančiųjų yra ir Lietuvoje. Keisčiausia, kad ligonių mūsų šalyje, matyt, šimteriopai daugiau nei pačių musulmonų.“ Atseit, kas bijo musulmonų – absoliutūs neišmanėliai, abliai. Tada galima padaryti esminę išvadą, dėl kurios ir straipsnelis rašomas: „Sveiki atvykę į Europos Sąjungą. Čia įvairios fobijos neskatinamos, nes suvokiama, kad kolektyvinės atsakomybės už atskirų fanatikų nusikaltimus nebūna.“ Tad – „anokia čia grėsmė“, jeigu visu islamo ir krikščionybės regionų paribiu kasdien sproginėja bombos.

Tame pat laikraštyje pranešama apie koordinuotą kelių šimtų bombų sprogimą Pakistane, apie metodiškus bombų sprogdinimus Irake ir neaiškius bandymus Afganistane, nekalbant apie nuolat rusenančius Iraką ir Kaukazą! Pasaulyje jau antri metai vyksta atviras civilizacijų karas, o Paleckio tipo komjaunuoliai, nepriklausomai nuo savo socdeminės, liberalinės ar konservatoriškos priklausomybės gieda apie brolišką religijų ir tautų draugystę, nes čia, Lietuvoje, jau Europos Sąjunga, ir vietos jokioms fobijoms būti negali. Negali, nors teroro kaip karo būdo jau bijo ir JAV, ir Anglija, ir Prancūzija – visos kiek nors rimčiau į gyvenimą bandančios žiūrėti šalys. O pas mus – negali. Nes rimtai į gyvenimą žiūrėti mes neprivalom – už mus žiūrės Europos Sąjunga. Kaip anksčiau – Tarybų Sąjunga. Mes žiūros turėti neprivalom, netgi negalim. Bandėm užčiuopti tame „prisiglaudimų“ virsme patys save su savo savarankiškumu, netgi nepriklausomybe, tačiau komjaunuoliška sąmonė vėl viską sustatė į vietas, ir lieka tik gėrėtis, kaip stilistiškai ir intonaciškai panašiai į tarybinius gieda Europos Sąjungos komjaunuoliai.

2005 08 19

11. 03. Varėniškiai nuvertė kažkada lenkų pastatytą paminklą kariams, žuvusiems per okupacinį karą Lietuvoje. Kilo skandalas. Visur nosį kaišiojantis lietuviškai kalbantis lenkų žurnalistas Komaras LNK pareiškė, kad kiekvienai tautai skaudu, kai niekinami jos didvyriai. Varėnos mero pavaduotojas teisinosi, kad paminklas griuvo ir buvo pavojingas bažnyčion ateinantiems žmonėms, kariai jau seniai perlaidoti, o čia bus pastatytas kryžius. Tačiau Lenkija jau rengiasi protestuoti ir reikalauti, kad paminklas būtų atstatytas. Ir niekas nė žodžio, kad lenkai čia, Rytų Lietuvoje, tokie pat okupantai, kaip rusai visoje Lietuvoje! Kas su mumis pasidarė?!

2005 08 20

Vaikšto premjeras po krušos išdaužytą javų lauką, pats savo akimis norėjęs įsitikinti, kad, kaip skundžiasi ūkininkai, jiems stichijos padaryta baisi žala. Vaikšto, žvalgosi ir sako: na, padaryta. Bet ūkininkas jaunas, stiprus, gražus, turi 140 ha žemės – išgyvens. Taip vyriausybės galva nusiplauna nuo įsipareigojimų kitiems. Argumentai tie patys: derlių turi drausti bankai. O kad bankai nedraudžia – ko gero, nė nežino. O kad iš savo pajamų ūkininkai nepajėgūs apsidrausti – ko gero, nė nesupranta. O kad norėdama padėti ūkininkams išsilaikyti totalinės konkurencijos terpėj vyriausybė privalo bent perpus prisidėti prie draudimo sumos – nė nenori suprasti. Kam tie vargai, jei Europos Sąjunga reikalauja nuo 15 proc. žemės ūkyje dirbančių žmonių sumažinti iki 3 procentų. Nepadėjimas yra būdas įvykdyti tą svetimšalių reikalavimą. Ir, sėdęs limuzinan, premjeras išvažiuoja.

Ta ką daryti žmonėms, kai jų nacionalinė valdžia yra įsikūnijusi nelaimė? Nelaimė, blogesnė, baisesnė už krušą ar potvynį – tie ateina ir praeina, o ši kybo virš jų galvų nuolat!?

Aišku: tik bėgti iš tokios šalies. Nes ji netinkama gyventi. Arba pamažu žudytis joje liekant.

2005 08 21

11. 15. Tai, ką pasakoja mano bičiulis istorikas, iš pradžių atrodo neįtikėtina. Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, vyksta kažkokia konferencija dalyvaujant lenkų mokslininkams. Vyksta ji – kaip jūs manot? – ogi lenkiškai! Vytautas Landsbergis, save tituluojantis 1990–1992 metų aukščiausiuoju valstybės pareigūnu, Lietuvos vadovu, pranešimą daro lenkiškai. Egidijus Aleksandravičius, VDU profesorius, pranešimą skaito lenkiškai. Kiti taip pat. Ir niekas o niekas neatsistoja ir nepaklausia: ponai, ką darot, kas čia vyksta? Čia jau Lenkija? Ar tik dar naujoji unija su Lenkija? Štai ką reiškia, kai tauta netgi savo politinio elito asmenyje neturi valstybingumo sampratos! Ko norėti, kad ji nuėjo nuo nepriklausomybės bėgių, kad ji išsinėrinėja iš savo kalbos, kad ji bėga į visus keturis pasaulio kraštus: naujieji bajorai taip pat mielai atiduoda save kitiems už kruopelę pagyrimo, kuris yra naudingas giriančiajam, o ne giriamajam!

Viešpatie, pasigailėk mūsų!

Kada pagaliau Lietuva ir lietuviai supras, kad valstybės atstovavimas tarptautinėje konferencijoje yra vertimas iš nacionalinės kalbos į svečių kalbas, o ne kalbėjimas svečių kalbomis?

14. 43. Dauguma „delfistų“ – tai proto kirmėlės, geriausiu atveju – tarakonai ar erkės. O visos tos „interneto svetainės“ – vėmaluotos mėšlo krūvos.

2005 08 22

Ryšium su Lenkijos nota reikalaujant atstatyti okupacinės kariuomenės žuvusiems kareiviams pagerbti skirtą paminklą (tai įžūliausias iki šiol Lenkijos įsikišimas į Lietuvos vidaus reikalus) reikėtų peržiūrėti mūsų įstatymus ir nustatyti, kad visų laikų visų tautų užkariautojai Lietuvoje negali būt palaidoti miestų centruose, jiems negali būt pastatyti jokie paminklai, o kaip asmenys, kaip žmonės, žuvusieji turėtų būt perlaidoti ir ilsėtis kur nors atokiose visuomenei nacionalinį gyvenimą gyventi nekliudančiose ir netrukdančiose vietose.

2005 08 23

10. 19. Ir JAV, ir Rusija tebėra kariaujančios imperijos. Kad ir konkuruodamos tarpusavy, jos kariauja Civilizacijų karą. Kiek tame kare žuvo rusų kariuomenės vyrų – nežinia. O štai amerikiečių vien Irako kare nuo 2003 metų kovo žuvo 1861, iš jų 1447 – kovose. JAV partneriai NATO Irake prarado: Britanija – 93 karius, Italija – 22, Ukraina –18, Lenkija – 17, Bulgarija – 13, Ispanija – 11, Slovakija – 3, Nyderlandai, Estija, Tailandas ir Salvadoras – po 2, Kazachstanas, Latvija, Danija ir Vengrija – po vieną.

10. 36. Amerikiečių teisiamas buvęs Irako prezidentas Sadamas Huseinas su džiaugsmu širdy sako gyvenimą paaukojęs arabų nacionalizmui. Ir iš tiesų yra laikomas didvyriu.

2005 08 24

7. 43. Kurtuvėnų kapinėse iškasti Zubovų palaikai – vandalai ieškojo brangenybių.

Kad lietuviai išprotėjo dėl turto – ne naujiena: dėl lito kito nužudo, vagia gi visur ir viską, pradedant kambarių apšvarinimu, baigiant automobiliais, elektroninėmis sąskaitomis, biudžetu, eurodotacijomis. Bet iki numirėlių apvaginėjimo dar lyg ir nebuvom nusiritę. Dabar – taip.

Ar tai vien lietuvių nelaimė? Jų vienų degradavimo gelmė?

Tikrai ne. Tai – ir kapitalizmo su jo laisvės be ribų filosofija ydingumo tamsa.

2005 08 25

9. 58. Kas daroma su mūsų tolerancija? Ir ar tai tolerancija? Ar tai ne tarno sąmonės kapituliacija šeimininko akivaizdoje? Ar mes ir išsivadavę buvom laisvi?

Ne, nebuvom. Nes nesuvokėm, kad patys esam. Save sutapatinom su priklausomybe nuo kitų: nuo asmenų, autoritetų, valdžios, kaimynų, pasaulio organizacijų, NATO, ES. Taip ir išskydom galutinai. O lietuvių valdžios, lietuvių, pačios Lietuvos niekinimas viešojoje sąmonėje tapo kažkokia lietuviška (gal net nebelietuviška) koše, kurioje geriausiai jaučiasi buvę okupantai ir atėjūnai – naujieji mūsų šeimininkai. O iš buvusiųjų beveik triumfuodami gyvena lenkai.

2005 08 26

10. 10. Rugsėjo 11-oji pradėjo ne tik Civilizacijų karą, kuris dabar dega visu islamo ir krikščionybės regionų pasieniu, – tądien buvo pradėtas ir visų karas prieš visus. Tai todėl, kad civilizacijų karas yra žūtbūtinis, o šiuolaikinis žūtbūtinis karas yra karas, nesibodintis jokių kovos priemonių, pradedant buitiniu papirkimu ir baigiant branduoliniu smūgiu.

Ar ne taip ir kariaujama?

19.17. Lietuviai turi kažką esmiškai ydinga: vardan turėjimo jie pasiryžę parduoti buvimą imtinai iki tėvo ir motinos ir net Tėvynės. Taip – per visą istoriją, nuo aukščiausių tautos žmonių iki padugnių. Jogaila pardavė Lietuvą už Lenkijos karūną, tūkstančiai lietuvių turčių – už lenkiškus bajorų herbus ir privilegijas, Pilsudskis – už Lenkijos prezidento vardą. Nuostabu: Lenkijos karalius, Lenkijos prezidentas – lietuvių išgamos.

19. 28. Kaip greitai laisvė ima dribti išsigimėliškais šlykštalais! Niekada neįsivaizdavau tokių pavidalų, tokios spartos!

Kažkada nuskambėjo tiesiai į iškastą duobę pagimdžiusios moters byla. Net ne byla – garsas. Buvo mergaičių prievartautojas ir žudikas. Dabar pagarsėjo du savižudžiai automobilininkai: kuris ilgiau nepapuls po kuria iš dviejų besilenkiančių mašinų. Abu nebegyvi, sumaitota keliolika žmonių. Dabar va – narkomanas užmuša jį drausminusį senį, nupjauna galvą ir nešiojasi po turgų, rodydamas prekeiviams. Paskui numeta patvory. Absoliutus užribis. Civilizacijos minusinis lygis.

Po karo, rusams laužant mūsų pirmosios Respublikos dvasią ir gyvenimo būdą, lietuviuose tokio nuosmukio nebūta. Būta okupantų užribio ir mūsų dvasinių aukštumų. Dabar laisvė, tapusi neartikuliuotu nihilizmu, įsikūnija siaubais.

2005 08 27

9. 13. Koks mūsų visuomeninės sąmonės bolševizacijos lygis, rodo incidento dėl Varėnos savivaldybės nugriautos kolonos okupacinio lenkų karo aukoms atminti reflektavimas: pažymėjusi, kad Lietuvos ir Lenkijos ministrų susitikimas Druskininkuose šį šeštadienį neįvyks, žiniasklaida tuoj paaiškina, kad tai dėl Lietuvos ministro negalavimo, o ne dėl labai gerus santykius pastaruoju metu aptemdžiusio įvykio. Tokie „incidentai“ su Lenkija vos ne kiekvieną dieną, kaip ir su Rusija. Tačiau pietų pusėn viskas tuoj pat išlyginama.

Tuo tarpu Cimoševičius sako kalbą Lietuvos parlamente – ir tarp eilučių pasako, kad Lenkija dėl savo didumo visada turės pretenzijų Lietuvai. Kad neliktų kokių nors didesnių abejonių, jis paaiškina: „Lietuvoje mūsų bendri santykiai ne tokie idealūs, ir tai suprantama. Lenkija yra kelis kartus didesnė už Lietuvą, papildomai mūsų santykius apsunkina XX amžiaus įvykių raida. Ir tai ne tik objektyvių reiškinių, kaip nacionalistinių ideologijų susidūrimas, bet ir subjektyvių veiksmų, susijusių su stipresnio siekimu panaudoti jėgą“.

Štai taip, ponai lietuviai, su savo „Tėvyne Lietuva, mielesne už sveikatą!“ magija, kurią lenkams jau pusantro šimto metų gieda Adomas Mickevičius.

2005 08 28

7. 56. Landsbergio politika yra tiek problemiška, kad iš esmės neigia Smetonos politiką: viskas daroma priešingai. Smetona ėjo su Rusija prieš Lenkiją, pripažindamas tą faktą, kad dėl tautos vidinio neatsparumo tik Rusijos okupacijos dėka ji nebuvo galutinai sulenkinta. Landsbergis vadovavosi Lenkijos europeizacinės įtakos Lietuvai samprata, visiškai nesirūpindamas nutautinimo problemomis, modernizaciją vėl sutapatindamas su polonizacija.

Štai kodėl jam reikalingas antirusiškumas imtinai iki rusų ir lietuvių supriešinimo: geriau tegul Lietuva nugriūva į Lenkiją, negu į Rusiją. Tiksliau: eidama prieš Rusiją, Lietuva tikrai nugrius į Lenkiją, per kurią Lietuvon greičiau ateis europietizacija, kaip anksčiau – christianizacija. O kad lietuvių nebeliks – tai jų bėda. Todėl tokie kaip Valionis, Paulauskas, Brazauskas, Adamkus yra patys tikriausi ir patikimiausi Landsbergio talkininkai. Už naująją Lietuvos polonizaciją visų pirma atsakingas Vytulis.

2005 08 29

9. 12. Visas žmogaus gyvenimas yra pastangos išlikti, išsilaikyti ir gyventi.

Daugybe gražių svajonių, kaip tai turėtų būti padaryta, kodėl būtent taip, o ne kitaip, kuo aš turėčiau būti ypatingas ir nepakartojamas, visa tai apkaišyta. Tačiau po visu tuo – kasdieninė kova už būvį: duoną, rūbą, pastogę, rimtį, saugumo jausmą ir visa kita, ko trokšta tokia trapi žmogiškoji prigimtis.

Tų dviejų klodų junginys ir yra gyvenimas.

2005 08 30

Ir vokiečiai, ir rusai, ir lenkai – okupantai. Jei su rusais santykiai ir juridiškai, ir politiškai pakankamai apibrėžti (okupacijos užbaigimo reikalavimas juridizuotas reikalavimu atlyginti okupacijos padarytą žalą), tai su vokiečiais ir lenkais nieko panašaus nėra atlikta. O juk nusikaltimams prieš žmoniškumą senaties nėra! Prūsijos, Klaipėdos krašto okupacija ir nutautinimas – jau įvykę faktai, bet mes turim valią ir galim politiškai išreikšti savo santykį su tuo faktu! Dar aiškiau reikia pasisakyti Lenkijos okupacijos klausimu, nes lenkai dabar aiškiausiai pretenduoja į anosiomis okupacijomis užimtų pozicijų atkūrimą. Tik tokių aiškumų pagrindu galima būtų kalbėti apie sąžiningą ir perspektyvią užsienio politiką.

2005 08 31

10. 33. Dar kartą akcentuoju: 1939 metais priverstinai įsileistą Rusijos kariuomenę 1993 metais išeiti privertėm mes patys. Niekas mums nepadėjo. Vertėmės tik savo jėgomis.

Ką tuo laimėjom?

Atkūrėm nacionalinę savigarbą. Na, jei ir ne visai (1940 metų nesipriešinimas niekada negalės būti nuplautas kaip negarbė, bet ją, tą gėdą, sąlygojo kariškių paklusnumas politinei valdžiai, kuri veikė ne visai iracionaliai), tai bent iš dalies nuplovėm.

Kariuomenės, kuri daugiau kaip 50 metų trypė mūsų žemę, išgujimas, paliudytas derybų protokolų ir susitarimų tekstų, yra toks pat principiškai svarbus, kaip ir juridinis Nepriklausomybės atkūrimo deklaravimas, o ne koks nors ten „atsiskyrimas“ Tarybų Sąjungai sugriuvus iš vidaus.

Kai vaikams ir jų vaikams reikės parodyti, kas padaryta, bus ką parodyti. Tie dokumentai – tai testamentas perimti laisvę.