Rugsėjis Spausdinti
2005
Parašė Romualdas Ozolas   
Penktadienis, 30 Rugsėjis 2005 23:56

2005 09 01

9. 55. Rugsėjo pirmoji, tikrai didelė šventė, jaunųjų kartų rengimo gyveniman naujo ciklo pradžia, Lietuvoje – be džiaugsmo. Ko gero, ir kitur. Pasaulis nebeteikia tikrumo. Uraganai, nuošliaužos, potvyniai, cunamiai, terorizmas kaip karo būdas, socialinės atskirtys su begaliniu skurdu ir begaliniu turtu priešinguose poliuose, demografinėmis griūtimis grasinantys Pietų pusrutulio regionai – ar tai gali teikti saugumo jausmą?

Bet baisiausia yra viduje. Žmogaus viduje. Kiekvieno – pradedant mažiausiu, baigiant seniausiu. Jokių ribų nei teikiantis, nei mokantis, nei reikalaujantis žmonių santykių pobūdis sielą daro perpučiamą visų ir moralinės, ir juridinės, ir politinės, ideologinės, galiausiai finansinės savivalės vėjų. Kur prisiglausti, kuo pasitikėti, kuo tikėti? Kaip tu nebūsi atkarus, svetimas, ciniškas ir žiaurus?

Štai ir turim: paaugliai girti linksminasi, prievartaudami draugę, kiti – griaudami kapų paminklus, žudydami pensininką ar kankindami bobulę nuošalioj trobelėj, lakstydami automobiliais priešinga eismo juosta ir daužydami mašinas, kol žūva patys, mat, toks jų žaidimas – kuris ilgiau nežus.

Ribos prieitos ir viduje, ir išorėje. Peržengtos.

Kas toliau? Tik Apokalipsė?

2005 09 02

10. 43. Kas esu aš situacijoje, kuri mane ignoruoja tarsi manęs nebūtų? Esu Niekas. Bet iš tiesų – tik niekas. Manęs nėra.

Lietuvos visuomeninė situacija tokia, kad aš, kaip ir kiekvienas kitas toks, ir netgi tie, kurie manosi kurią mūsų gyvenimą ir tikrovę, mūsų savinaigos esame naikinami ir sunaikinti. Manęs nėra. Mūsų nėra.

2005 09 03

9. 51. Cunamis Pietryčių Azijoje, dabar uraganas Jungtinėse Valstijose, nušlavęs Naująjį Orleaną, labai akivaizdžiai rodo, kaip greitai žmonės laukėja.

Ir jeigu Azijoje dar matėme solidarumo, tai Amerikoje – marodieriavimo klasikos pavyzdžius. Tiesa, cunamio nusiaubti žmonės nebuvo tokie atkirsti nuo pasaulio, kaip uragano užtvindytieji, tačiau kareivių su nurodymu šaudyti plėšikus ir prievartautojus įvesti nereikėjo. Policininkai nebėgo iš darbo, nebeištvėrę pragaro.

JAV žmonių budrumas ir dvasinė jėga tik sėkmės tepalaikoma. Nesėkmės ją laužia. Nes JAV sėkmė – pernelyg spalvota.

O apskritai – Apokalipsė. Kad ir ką kalbėtų tie, kurie kraunasi turtus iš nūdienės tvarkos – apokalipsė, ir tiek.

2005 09 04

10. 39. Studijuoju Sąjūdžio steigimosi dokumentus. Birželio trečiosios sambūryje, kuris yra mano inicijuotas, Sąjūdžio įkūrimą perkeliant iš neapibrėžtos birželio antrosios situacijos į labiau apibrėžtą (reikalingų sąrašui žmonių sukvietimas, pasitarimas dėl pavadinimo, pirmininkavimo ir eigos numatymas), aš su keliais draugais sėdžiu šone ir seku eigą, bet nekalbu, o kai Iniciatyvinė grupė pagaliau suformuojama, pravedu pirmąjį pasitarimą Mažojoje MA salėje. Pirmieji interviu, pozicijos formulavimai – irgi mano. Taip, nuosaikūs. Bet viskas juk eina skustuvo ašmenimis! Išeinam, pereinam visus etapus.

O šiandien? Šiandien štai kas: nesvarbu, kad tu sėdi ten salės gelmėj, kad kontroliuoji vyksmą, bet pats nekalbi – ir tavęs analuose nėra. Kiti kalba – kaip kas moka, kaip kas išmano, bet kalba. Jie analuose yra Sąjūdžio kūrėjai. Tavęs tarp jų nėra.

Koks šios pasakėčios moralas?

Moralas toks: istorija yra ne tai, ką tu apie ją galvoji, istorija yra tai, ką tu su ja darai.

2005 09 05

10. 27. Įvairios buvusių politinių kalinių ir tremtinių organizacijos, paminėdamos 2000 metais įvykusio kongreso „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ ir visuomeninio tribunolo penkmetį, surengė tarptautinę konferenciją. Jos iniciatoriai buvo konservatoriai, o pagrindiniai kalbėtojai – V. Landsbergis, R, Juknevičienė, A. Anušauskas. Renginio oratorių atidžiai klausęsis Petras Cidzikas „Lietuvos žinių“ korespondentei pastebėjo: kalba apie komunistų nusikaltimus okupacijos metais, o apie nusikaltimus dabar – užmiršta. Nieko apie pavėluotas bylas agentams, nieko apie rezervistus.

Būtent. Teisinga pastaba: nukreipkim dėmesį į kitas problemas, nematykim, kad komunistai valdo ne tik Lietuvą, o komunistus savo ruožtu valdo čekistai rezervistai!

Žinoma, galima ir reikia nepamiršti visos istorijos. Galima ir reikia teisingai įvertinti komunistinio režimo valdymą Lietuvoje. Visapusiškai įvertinti, o ne vien suteikti galimybę nukentėjusiems mazochistiškai pasirelaksuoti nekompensuotoje praeityje. Išnaudoti tiek kentėjusius žmones – buvusius politinius kalinius, buvusius tremtinius – tam, kad būtų galima šia konferencija kaip faktu operuoti Europos Parlamente ir krauti sau tarptautinį politinį kapitalą – žiauru. Lietuvai tas komunizmo (o ne konkrečių komunistų) priešstatos patriotizmui eskalavimas, be viso kitko, reiškia ir negalimybę tautai telktis kaip tautai Europos Sąjungos režimui atlaikyti! Ar tai ne naujas nusikaltimas? Ir – beje – ar ne sąmoningas?

Yra ir dar vienas svarbus apsektas. A. Anušauskas teisingai pasakė: istorijoje jokios bylos neturi senaties. Neturi senaties prūsų sunaikinimas ir lietuvininkų nutautinimas, neturi senaties lenkų nusikaltimai per visą ilgą mūsų „kaimyniškų“ santykių istoriją, neturi senaties rusų siautėjimai ir militariniais ir kitokiais veiksmais pasireiškę. Kas kalba šiandien apie tai? Kad ir apie labai konkrečius Vilniaus krašto okupacijos 1920–1939 metais veiksmus ir Armijos Krajovos siautėjimą Antrojo pasaulinio karo metais?

2005 09 06

10. 26. ­„Valstiečių laikraštis“ šių metų birželio 21 dienos numeryje informuoja, kiek, kokiais būdais ir kokiems reikalams Lietuvos žemę perpirkinėja užsieniečiai.

Vien 2000–2004 metais parduota 436 000 ha žemės, specialistai prognozuoja, kad artimiausiais metais bus praduodama apie 200 000 ha kasmet.

Ne visa ta žemė patenka į užsieniečių rankas. Tačiau derlinguose rajonuose švedai, danai, vokiečiai, norvegai jau supirkę tūkstančius hektarų ir tik laukia „pereinamojo laikotarpio“ pabaigos, kad galėtų pirkinius įteisinti.

Perkama vekseliais, pagal specialias sutartis, Lietuvos piliečio vardu, paskolos rašteliais, tarpininkas gauna 10 proc. žemės vertės. Moka net 10 kartų pigiau, nei žemė kainuoja savose šalyse.

Patenkinti, liberalai?

2005 09 07

10. 22. Vėl incidentas „lenkiška tema“.

Iš Vilniaus rajono Buivydžių pagrindinės mokyklos jėga išvesdintos dvi mergaitės į lenkišką mokyklą. Padaryta tai aiškiai su seniūno lenko (šiuo atveju – pagarsėjusio lenkų šovinisto) įtaka, vienos mergaitės pagrobime dalyvaujant jam pačiam.

Tokie karai tarp lietuviškų ir lenkiškų mokyklų vyksta visame dvikalbystės regione Lietuvos rytuose. Kadangi dominuoja lenkai (jų valdžia savivaldybėse, seniūnijose), žmonės yra prižiūrimi iki grasinimų vaikų neatiduoti į lietuviškas mokyklas. Kova už vaikų skaičių mokyklose (daugiau paskui mokinį ateinančių „krepšelių“) tokią tvarką skatina, ji naudinga lenkiškųjų nacionalistų dominavimui išlaikyti ir – tuo būdu – užsitikrinti Lenkijos valstybinę paramą (Lietuvos teritorijoje!). Karas dėl vaikų – visoje Vilnijoje. Tai iš esmės ir karas dėl Vilnijos: bus ji Lietuvos žemė ar nebus, priklauso nuo to, kaip ji kalbės ir galvos. Deja, Lietuva kol kas pralaimi. Visiems valdžios ešelonams nuolankiai tylint.

2005 09 08

Galvojant rimtai ir nebijant tiesai pažvelgti į akis, partinė politinės organizacijos forma atgyveno. Taip yra ne tik dėl to, kad idėjos ir ideologijos neteko prasmės ir viskas paversta turto kaupimo aptarnavimo politika. Nors tai svarbiausia aukščiausiu – metafiziniu – lygmeniu. Taip yra ir dėl to, kad pati demokratija senokai išsigimė ir yra ne daugumos būdas išsirinkti verčiausią jos atstovavimui lyderį, o lyderiaujančių turtuolių būdas manipuliuoti daugumos sąmone ir siekiniais. Rinkimai tapo potvynio–atoslūgio (vienos partijos pasikeitimo kita) procedūromis. Nedidelėse šalyse partijos, be viso kito, yra negausios ir neturtingos, ir kad ir kokios teisingos jos būtų, kad ir kokius vertingus principus ir nuostatas teigtų, jos yra riek negalingos, kad lieka neveiksnios.

2005 09 09

Vienas baisiausių reiškinių: atsiėmę žemę, žmonės nuseno, vaikai grįžti iš miestų nenori, pagaliau ir ūkininkavimo sąlygos grįžti neskatina, tad žemė palieka dirvonuoti, ją supirkinėja perpirkliai, kurie parduos užsieniečiams, o šie jau elgsis su ta taip numylėta, taip trokšta lietuviška žemele taip, kaip jiems patiks. Kaip jau dabar patinka.

2005 09 10

Pasaulio pabaigą lemiančių ideologijų kaitos vaizdas yra toks (na, tegul bus Vakarų pasaulio).

XX amžiuje viešpatauja iš krikščionybės išsinerianti sekuliarizuota jos forma – komunizmas, gimdydamas įvairias perversijas, pradedant fašizmu, baigiant maoizmu ar čegevarizmu. XXI amžiuje įsitvirtina globalizmas. Tai tas pats komunizmas, tik kuriamas ne idėjinių, o materialinių vertybių išpažinimo prievarta. Ne pasaulinė revoliucija, turinti suteikti visiems dangų žemėje, o piniginis vienetas per valandą asmeniškai man, turintis perkelti mane iš nevykėlių į sėkmingųjų luomą, kuriam priklauso viskas visur ir dabar.

2005 09 11

10. 06. Kultūra – tai įsipareigojimas atsakomybei. Tai reiškia, kad aš, norėdamas būti kultūros žmogumi, visų pirma apsisprendžiu to siekti – nuolat ir visados; tai reiškia, kad aš įsipareigoju būti su aplinka ir aplinkai – sužinoti ir žinoti, kas iki manęs sukurta tokių pat kaip aš ir kodėl; tai reiškia, kad aš kuriu ne griaudamas, o interpretuodamas, ne plyname lauke, o galvoje, praeitimi ir ateitimi pulsuojančioje aplinkoje; tai reiškia, kad aš kuriu ne sau, o su manimi esantiems žmonėms, ir tiek, kiek tai turi reikšmės jiems, reikšmingas esu ir aš – netgi ir sau pačiam.

Ką bendra su šia logika turi mūsų „menininkų“ išpažįstama saviraiškos nuostata, leidžianti tiesiog nusispjauti į visus kitus?

12. 00. Pagrindinė mano gyvenimo idėja – Didžioji Lietuva.

Kokie jos konkretūs kontūrai?

Pagrindinė erdvė – visos baltų žemės. Genocidas neturi senaties nei Prūsijoje, nei Jotvingijoje, nei Latgalijoje ar kur kitur. Jeigu kalbam apie žmogaus teises kaip kultūrinio, o ne fiziologinio žmogaus teises, turim pasakyti, kad fiziologizmų gimdyta istorija turi būti ištaisyta kaip jos padarinių likvidavimas – tik tada įmanoma kalbėti apie ateitį be praeityje darytų klaidų kartojimo ir dauginimo. Kol savo nusikaltimų lietuviams nepripažins vokiečiai, lenkai, rusai, baltarusiai ir visi kiti agresoriai ir imperialistai, ir jų kaip normalių pasaulio tautų nėra ir nebus.

Antrinė erdvė – Vidurio Europa. Ji niekada nebus tapati Vakarų Europai (tai įvairiais atvejais ir būdais pripažįsta patys vakariečiai netgi Europos Sąjungos organizavimo kasdienybėje), kaip ir Rytų Europai (Rusijai su jos kitakrypčiu tikėjimu bei religija). Kas įeina Vidurio Europon – atskiras klausimas, tačiau iš principo tai Baltijos rytinio pakraščio valstybės pradedant Suomija, Baltarusija ir Ukraina. Dėl Lenkijos, Rumunijos ir Bulgarijos – atskira kalba, pilna visokiausių išlygų. Kaip ir dėl Gruzijos. Visa tai – jokios spekuliacijos, visa tai – jau šių dienų iššūkių gimdomi sprendiniai. Paskutiniausia Vidurio Europos būtinumo alternatyva – tai Rytų ir Vakarų susitarimai dėl dujotiekio Baltijos jūros dugnu ir naftotiekio Juodosios jūros dugnu. Tie žalšiavotiekiai kaip replės apglėbia ir spaudžia Vidurio Europos tautas, darydamos jas Berlyno ir Maskvos spekuliacijų objektais. Ir visų pirma patvirtindamos šių istoriškai suklostytų teritorijų netapatumą nei Rytams, nei Vakarams. Mums neišvengiamai reikia rasti politinę vienijimosi formulę kaip atsakymą į jau padarytus nedviprasmiškai aiškius Vakarų ir Rytų žingsnius. Jeigu norim išlikti ir gyventi taip pat ir ateities pasaulyje.

Apsauginės erdvės galėtų būti asocijuotų narių teisėmis sukurta Baltoskandijos konfederacija (ar kita sandrauga) ir Baltopontinė karinė konfederacija (ar kita sandrauga).

Visoms Vidurio Europos sandraugos narėms būtų labai opus lenkiškojo ekspansionizmo klausimas. Tačiau kaip tik šio ekspansionizmo pavojus būtų neigiamas Vakaruose ir tradicinis rusiškasis ekspansionizmas Rytuose mūsų vienijimosi paskatos.

Taigi, Vidurio Europos politinė sąjunga yra, galima sakyti, dienotvarkės klausimas. Jis jau keliamas ir sprendžiamas, tačiau ne visai tais pamatais ir tais būdais, kurie garantuotų ilgalaikį Lietuvos interesų tenkinimą.

Tai, žinoma, politikos problemos.

O ideologinės nuostatos aiškios kaip niekada: tai yra istorijos eigoje susiformavę ir šiandien vėl aktualizavęsi priesakai mums.

2005 09 12

9. 20. Pagaliau! Pagaliau jau ir mūsų bendruomeninėn sąmonėn beldžiasi mintys apie realybę!

O nerealybė buvo tokia: JAV – valstybės idealas, supervalstybės pavyzdys ir įsikūnijimas, sukurtas individualizmo herojų, pakylančių iki superherojų, galinčių beveik viską ir tuoj pat, čia pat, o ne kaip Dievas – kada nors ir kada pats panorės, gal ir išvis – ne. Amerikiečio supermeno idealas ilgai buvo užtemdęs smegenis visam pasauliui.

Dabar – po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios Niujorke, po 2005-ųjų rugpjūčio 29-osios Naujajame Orleane – matosi, kad nėra nei tų superherojų, nei supervalstybės. Lėktuvų–bombų pilotai pasirodė esą tokia realybė, kuri nušlavė visus Rembo ir terminatorius, paversdami juos kvailais raumenų kalnais, valdomais labai ribotų interesų, kurių poliai – meilė saviems ir neapykanta svetimiems. Amerikietiškasis superherojus PPC ir Naujojo Orleano fone tapo butaforiniu barškalu, kurio paskirtis – manipuliuoti tokią pat plastmasinę greitu maistu penimą sąmonę.

Brangi tokio savo esmės atskleidimo kaina. Labai.

Tačiau ją reikėjo sumokėti. Nes kelias, kuriuo vedė amerikiečių superherojus – civilizacijos pražūties bedugnė.

Praregėjimas prasidėjo: nei superherojaus, nei supervalstybės iš tiesų nėra, visa tai buvo tik saldaus gyvenimo ištroškusios žmogiškosios dykumos miražas.

2005 09 13

8. 37. Kas gi vis dėlto yra JAV? Arba, kaip dar įprasta sakyti, Amerika?

Tai – visų pirma JAV Konstitucija – nedidelis pagrindinių teisių ir pareigų į valstybę besivienijantiems asmenims tekstas, toks abstraktus, kad numatytų pagrindinius būties juridinius apibūdinimus ir kad būtų galima jo nekeisti, o tik papildyti ir aiškintis.

Antra, tai Biblija, nuo pat pradžios buvusi amerikiečio dvasinio gyvenimo vadovas, iki puritoniškumo normavęs ir asmens, ir bendruomenės vertybes ir jų sklaidos kryptis.

Trečia, tai šeima su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Ketvirta – darbas, sunkus, atkaklus, viską įveikiantis ir visiškai aiškią materialinę satisfakciją duoti turintis darbas.

Šių koordinačių sankirtoje stovi žmogus – asmuo, reguliuojamas šių koordinačių ir jas pagal savo esmingumą amortizuojantis.

Todėl suprantama, kad tokioje išgrynintoje aplinkoje viskas labai konkretu ir aišku – taip aišku, kad visas gyvenimas JAV yra fragmentiškas, tik šių bendrybių tesiejamas.

Ar sunku jam sugriūti? Nesunku. Ir jis skeldėja, vos tik nebelieka materialinės satisfakcijos.

2005 09 14

10. 05. Mūsų sąmonėje verslas ir pelnas neskiriami, jie egzistuoja kaip sinkretizmas: verslas – tai būtinai pelnas. Tuo tarpu verslas – tai visų pirma gamyba arba prekyba, kitaip tariant – produkavimas, kuris vienintelis ir tegali duoti pelną. Ką ir kaip produkuoti, kad galėtum realizuoti ir gauti pelną, priklauso nuo daugybės aplinkybių, ir labai konkrečių: aplinkos poreikio tam produktui, tavo sugebėjimo jį įžvelgti, tą produktą gaminti padedančios aplinkos sukūrimo, sugebėjimo jį gaminti techniškai, pradinio kapitalo ir pan. Taigi gamyba, arba verslas, savo pamatuose yra didžiąja dalim bendruomeniškas – etniškas, nacionalinis. Internacionalinis jis darosi per spaudimą jau iš išorės, bandant nukonkuruoti ir sužlugdyti, ir per sugebėjimą parduoti kuo naudingesnėmis ne tik tavo aplinkai sąlygomis. Taigi, internacionalinis savo didžiąja dalimi yra tik pelnas.

Išvada: verslas yra nacionalinis, pelnas yra internacionalinis.

15. 45. Aš priešinuosi epochinio masto pokyčiams, vedantiems į susinaikinimą ir mirtį. Priešinuosi nepaisydamas taktiniais sumetimais darytinų kompromisų ir dėl to galiu atrodyti beprotis. Tačiau šitą pasipriešinimo poreikį jaučiau nuo mažumės, o paskui jį suvokiau ir supratau kaip gyvenimo tikslą, o sykį patyręs kompromiso žudikiškumą, dabar nebeleidžiu sau klupti ir einu tik tiesiai, kur veda tikslo žvaigždė. Ir ką gi! Ir kai kas juk laimėta! – TSRS nebėra, Lietuvos Respublika atkurta. Eina ji krivuliuodama, bet dar galutinai nenugriuvo. Tauta nesukurta, bet tautinio chaoso pakankamai daug, kad iš jo kas nors galėtų išeiti. Tik ar mano beprotybė pakankamai beprotiška, kad tą žvaigždės spindulį nuleistų ir įsmeigtų į mūsų žemę?

2005 09 15

8. 49. Jau egzistuoja toks reiškinys, kaip persekiojimas. Nekalbu apie Rolandą Paksą, kurio bijomasi ir nuversto ir keičiama net Konstitucija bei įstatymai, kamšant visas skyles, pro kurias jis galėtų vėl pralįsti į kokią nors valdžią. Kalbu apie „antrąjį ešeloną“ – Senovaitį, kuriam uždarinėjamos durys į darbus; Sereiką, kurio kiekvienas žingsnis stebimas ir viešinamas – gerai, kad jį saugo parlamentaro statusas; Laučių, kuris tąsosi po teismus ir jie neranda pagrindo patvirtinti jo prasižengimų, – ir pan. Persekiojimui galima priskirti Prunskienės ujimą dėl to kvailo kunigaikštienės titulo, priimto iš rusų rankų, o labiausiai – jos pašto tikrinimą ir viešinimą. Daugiau negu persekiojimu, kažkokiu sadistiniu neūžaugiškumu vadintinas Brazausko ausų operacijos pėdsakų eksponavimas pirmajame „Lietuvos ryto“ puslapyje. Ar mažiau šis persekiojimas žiaurus už buvusįjį? Tik dar baisesnis – iniciatyvus masiškai!

12. 48. Ką tik prasidėjęs pirmasis Lietuvos istorikų suvažiavimas jos pagrindinio organizatoriaus Istorijos instituto direktoriaus A. Nikžentaičio žodžiais, turi pergrupuoti jėgas ir pervertinti prioritetus. (Kaip tokie pareiškimai panašūs į tamsios atminties TSKP CK vadovų pareiškimus!) Jis nurodo ir prioritetų išdėstymo kryptį – ne nacionalinė, o pilietinė bendruomenė yra moderni, ir istorikai turi rasti būdų tai paliudyti.

Kaip tai galėtų ir turėtų būti daroma, savo ideologiniame pranešime dėsto Pilietinės visuomenės instituto vadovas D. Kuolys. Mes – LDK palikuonys, o LDK buvo laisvės karalystė. Pirmosios Respublikos, atrodo, išvis nebuvo, o tarybinė respublika – tai iš esmės KP ir tarybinis saugumas, kuriuos pažinti, žinoma, reikia. Tačiau be tiesos sampratos, kaip metafizikos liekanos moksle, istorija apsieiti gali. Istorija laikytina bendrai praleisto laiko atmintis. Kokio subjekto? Bet kokio, nes apie subjektą pranešėjas nekalba. Tas menamas subjektas susideda iš asmens su jo laisve, asmenų solidarumo ir bendruomenės socialinės tvarkos savarankiškumo, kuris gina tiek nuo valdžios, tiek nuo rinkos diktatų.

Kas tai – kunigaikštysčių eros prisiminimas ar projekcija į ateitį? Kaip bebuvę, nei tautos, nei valstybės čia nėra, o jei kas nors iš tų reliktų egzistuoja, tai kaip neigiamybės ir neįveikti blogiai. O ką reiškia tas belytis pilietiškumas? – Tas belytis pilietiškumas, kurio galimybe gali patikėti tie, kurie nieko nenutuokia iš tiesų, o ši schema jiems atrodo graži, nes patogi, yra visiško istorinės atminties naikinimo ir istorijos perorientavimo į visišką stichinės raidos atvirumą koncepcija. Jos eiga – regioninės kunigaikštystės (mafiozoidiniai regionai), ilgainiui įgyjantys geografinius kontūrus, kurių galutinis pavidalas – Europos pusiasalis, apglėbtas politinės Europos, kurios vardas nebūtinai Europos Sąjunga.

Taigi, prioritetų pervertinimas ir jėgų pergrupavimas yra ne kas kita, kaip istorikų pajungimo Europos Sąjungos kosmopolitinio tautų niveliavimo politikai „istorijos sektoriuje“ suvažiavimas.

13.39. Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras parengė parodą Geteborge, Švedijoje, vyksiančiai knygų mugei. Paroda – tai 24 popieriaus lakštai su nuotraukomis ir tekstais apie Lietuvos partizaninį karą ir vadinasi „Karas po karo“. Parodai išleistas katalogas, finansuotas Kultūros ministerijos, tačiau dabar, kada ta pati ministerija paskelbė dalyvių Geteborgo knygų mugėje sąrašą, minėtos parodos sąraše nėra. Neįtikėtina, kad būtų pristigę vietos 24 lakštams. Ne ką įtikimiau atrodo prielaida, kad tai Lietuvos „buvusieji“ nenori rodyti, jog kažkas kariavo prieš juos. Kur kas įtikimiau, kad „Karas po karo“ yra dar nepatogesnė tema Vakarams: tada – kad niekuo nepadėjo, dabar – kad Lietuvos partizanai, ko gero, buvo teroristai?

2005 09 16

10. 40. Tautos nesąmoningas nugriuvimas Europos Sąjungon patvirtina prielaidą, kad manipuliavimas bendruomenine sąmone yra tegul ir sunkus, bet visai įmanomas darbas. Reikia tik palaukti ir mesti šūkį bei atlikti organizacinius veiksmus tada, kai prieš tai buvusios idėjos sklaidos žavesys išblėsta.

Mūsų „dainuojanti revoliucija“ tikrai buvo dainų apie laisvę metas, o kai dainuoti pavargta, išblėso ir dainų sukelti jausmai. Grįžti atgal, žinoma, niekas nenorėjo, bet turėti „globėją“, kaip ir iki tolei, norėjo, ir daugelis.

Visą tą virsmo metą į dugną nusileidę marksistai, bolševikai ir stalinistai – kiekvienas toks pagal savo dydį – pralaukė mimikruodami, o dabar jie jau radę savo senosios esmės reiškimo būdus naujais veiksmais ir pavidalais, ir nuostabiai veiksmingai darbuojasi prieš tautą, prieš valstybę, kiek jų yra dar išlikę per visus tuos virsmus. Kad niekada daugiau tie „neaiškūs daiktai“, „metafizikos liekanos istorijoje“ nebegadintų gyvenimo nei jiems, nei jų vaikams.

Marksizmas ir bolševizmas naujais žiedais visais akipločiais žydi mūsų žemėje.

Didžioji lenininė klasta realizuota su kaupu: apsimesti lojaliais, o atėjus laikui, tapti negailestingai lojančiais!

2005 09 17

9. 19. Dvasia yra kažkas šalia medžiagos. Tačiau ji apsireiškia mums per medžiagą. Gal rinkdamasi medžiagą, gal nusileisdama jai, „nupuldama“ – nesvarbu. Svarbu, kad medžiaga ją padaro mums akivaizdžią.

Kuo reiškiasi Vilniaus dvasia? Tuo, kad jo namai neaukšti, išaugę tarsi augalai ir sunkiai pasiduoda išrikiuojami į gatves, bet labiausiai tuo, kad jie yra balti. Vilnius yra baltas miestas. Tik vėliau jis kaip nors spalvintas. Tačiau ir dabar jis iš esmės baltas. Tai ypač akivaizdu, kai palygini su Ryga, Talinu.

Kuo reiškėsi Gedimino prospekto dvasia? Juodu grindiniu. Tašyto juodo akmens trinkelių grindiniu. Ir XIX amžiaus stiliaus liepomis. Dabar, kada grindinys jau pilkas, liepos mažaūgės, prospektas yra tapęs ilga aikšte, kurioje gatvę primena gerokai vienas nuo kito (optinė apgaulė) nutolę namai. Nepagarba medžiagai nužudė ir dvasią.

Ar kitaip su tauta? Pakeisk jos žmones – neliks ir tautos. Nelieka.

2005 09 18

8. 49. TV3 komentatorius taikliai pasakė: dėl atominės energetikos likvidavimo Europoje kai kurios šalys jau prabilo, priešindamosi anksčiau padarytų susitarimų vykdymui, bet Lietuva nedrįsta tarti savo žodžio, nors ji pasakyti turėtų pirmoji.

Tiksliai: nedrįsta.

O paskritai – ką ji drįsta?

Drįsta pasakyti, kad liūtys ir krušos sunaikino ūkininkų derlių ir ES turėtų ne tik neprieštarauti dėl kompensacijų, bet ir pati skirti iš savo fondų? Ne.

Drįsta pasakyti, kad įsivežti „ne tokios“ kokybės benzino iš Rusijos reikia būtinai, nes kainos lietuviams darosi neįkandamos? Ne. Dargi pabrėžai būsianti paklusni.

Drįsta pasakyti, kad rusai ištisai pažeidinėja Lietuvos oro erdvę, tarsi ji būtų ne NATO oro erdvė? Ne ir dar kartą ne. Ir tik tada, kai įžūliai skraidęs virš Baltijos prie Nemuno, giliai Lietuvoje, nukrenta vienas rusų naikintuvas, tik tada ji išstena: dabar tą klausimą kelsim.

Ką mes drįstam šiandien?

Drįstam tik engti ir žudyti savo pačių tautą.

2005 09 19

8. 52. Vadinamoji žinių visuomenė mąsto reliatyvistiškai. Žmonės renkasi ne prioritetus, o variantus ir žiūri, kas naudingiau. O kai tas amerikoniškasis pragmatizmas susikryžmina su postmoderniuoju amoralizmu, gimsta kraupūs cinizmo padarai ir mąstyme, ir daiktų pasauly. Tačiau visą tą reliatyvistinį surogatą yra kas reguliuoja griežtai ir negailestingai, vadovaudamiesi ir vertybių hierarchija, ir principų prioritetais. Užtat pasauly ir gali viešpatauti tai, kas vadinama globalizacija: protu besiremianti dvasia sunaikinama, lieka fragmentinis profesinis žinojimas ir jusles tenkinantis šventinis hedonizmas. Toks šiandien pasaulis ir yra: liulanti bestuburė masė.

2005 09 20

8. 48. Vytautas Rubavičius „Lietuvos žiniose“ labai gražiai ir stilistiškai meistriškai užfiksavo lietuviškąjį idiotizmą, kuris beveik tobulai savo gyvenimiškuoju pavidalu išsiskleidė Seimo nario Rimanto Remeikos iš orbitų virstančiomis akimis ginant Artūro Zuoko nusikalstamų veikų teisėtumą. Iš tiesų, kas vyksta Lietuvoje, Zuokui darkantis savivalės traukuliuose, nebesuvokiama: matosi, kad ir pats Zuokas jau negaluoja psichiškai, matosi, kad teisė, kiek jos dar buvo, tirpsta kaip pavasarinis sniegas, o valdžios tyli, tarsi vandens burnon prisisėmę ir taip pat grimzta į istorijos gėdos klampynę. Tada jau natūraliai kyla klausimas, į kurį V. Rubavičius atsako iš esmės: mes patys norime būti panašūs į Zuoką. Štai jo hipotezės, kuri apsėdo Remeiką, paslaptis. Mes visi tokie – „išsilaisvinom tam, kad būtume užhipnotizuoti“.

2005 09 21

8. 35. Atrodo, kad praeitą savaitgalį Berzninko kapinėse atidengtas paminklas, kuriame reiškiama pagarba lietuvių šalių Antrojo pasaulinio karo metais nužudytiems lenkams, padeda tašką ant i mūsų strateginės partnerės Lenkijos požiūrio į mus peripetijose. Lietuvos konsulė Seinuose Aušra Černevičienė neatmeta galimybės, kad tas obeliskas su šmeižikišku užrašu yra atsakas į Varėnos kolonos 1920 metų kare žuvusiems lenkams atminti nugriovimą. Tačiau tai neįmanomas dalykas – tokio „atsako“ per tokį trumpą laiką suorganizuoti paprasčiausiai neįmanoma, nebent „Varėnos incidentas“ būtų išprovokuotas pačių lenkų. Lenkai tiesiog spaudžia lietuvius, kaip spaudė visais laikais, stengdamiesi perimti mūsų gyvenamąją erdvę, tik daro tai jau šiuolaikiniais metodais ir priemonėmis. Ir darys. Ir susirėmimai, taip pat ir ginkluoti, yra neišvengiama ateities realybė, kuriai turim visapusiškai ruoštis.

Deja!

Po „Varėnos incidento“ mūsų vadai tuoj puolė aiškintis, kas kaltas dėl apirusios kolonos nugriovimo, pažadėjo atstatyti ir dabar spaudžia savivaldybę tą jų pažadą įvykdyti. Dabar, kai Lietuvos konsulė atsisakė dalyvauti Lietuvą šmeižiančio obelisko Berzninkų kapinėse atidaryme, mūsų Užsienio reikalų ministerija paprašė pasiaiškinti dėl to paminklo užrašo. Tačiau Seimo NATO reikalų komisijos pirmininkas Vaclavas Stankevičius skubiai pareiškė, kad Lietuva ir Lenkija yra strateginiai partneriai ir turi galimybę bet kokius nesusipratimus išsiaiškinti taikiai ir išmintingai. Taip, matyt, ir bus padaryta – viskas nugesinta, o Lietuvą šmeižiantis užrašas ir liks Berzninko kapinėse.

Jeigu tai būtų tik tai!

Kiek šlykščiausių veiksmų jau padaryta Lietuvai nuo 1990 metų! – ir nė žodžio. Nebent kokia organizacija ką pusbalsiu pasako.

O klausimas jau esminis: kiek laiko Lenkiją dar vadinsim strategine partnere, suteikdami jai mandatą mus nebaudžiamai naikinti?

2005 09 22

10. 01. Izraelio Prezidentas Mošė Kacavas Lietuvoje – švelnus ir dėmesingas. Netgi žydų turto grąžinimas nėra esminis, palyginus su Izraelio ekonominio bendradarbiavimo su Lietuva interesu. Prezidentas Kacavas visai pasitiki Lietuvos Prezidentu ir Vyriausybe – jie pripažįsta, kad buvo blogai, bet nori, kad būtų gerai. Akivaizdus paliudijimas – košerinės vaišės Prezidentui, košerinės procedūros rengiant erdvę Prezidentūroje – išsiurbiant lietuvių ant stalų išlaistytus taukus! Tikrai: reta prezidentūra pasaulyje taip sutiktų susikošerinti. Ir tai esminga. Tai reiškia, kad turtas tikrai bus grąžintas, o ant to grąžinto turto bus kaupiamas pirktasis, ir vieno agresyvaus žydų rabino dar XX amžiaus pabaigoje iš Seimo tribūnos duotas išaiškinimas, ką žydams reiškia restitucija, taip pat bus įgyvendintas. O reiškia ji tai, kad vietoj negyvo žydo turi rastis gyvas žydas, ir Lietuvoje restitucija bus įvykdyta tada, kai žydų čia vėl gyvens bent jau 220 000 – tiek, kiek jų buvo išnaikinta karo metais.

Šiaurės Jeruzalės atkūrimo programą Izraelio Prezidentas Mošė Kacavas vykdo subtiliai ir išmintingai. Kaip ir visi žydų strategai. Kaip juos moko daugiatūkstantmetė žydų strategija: Pažadėtoji žemė turi būti, bet nuolat reikia rūpintis ir atsargine!

2005 09 23

8. 22. Man sako: ko tu nori, mes prie Dubingių pirmieji pastatėm paminklą Armijos Krajovos aukoms, taip tiesiai ir užrašydami. Tai kodėl jie negali rašyti ką nori Berzninke?

Gali. Jeigu jau Lietuvos Prezidentūroj įvykdytas susitaikymas – tik priedanga, tai lokim kaip šunes vieni ant kitų per tvorą – per sieną.

Bet ko tada lenkai lenda į Varėną kaip į savo žemę, reikalaudami atstatyti paminklą, kuriame buvo užrašas, jog lenkai čia žuvo už tėvynę, o koloną vainikavo dvigalvis erelis? Varėna – Lietuvos žemė, ir čia šeimininkauti šiandieninė Lenkijos valdžia galėtų tik pasapnuoti. O ji šeimininkauja!

2005 09 24

Jau daugiau kaip savaitę Lietuva tąsosi su kažkur panemunėse į pievas įsirėžusiu rusų naikintuvu. Pats savaime įvykis atsakingas, susilaukęs laikraščių pirmųjų puslapių, bet galintis būti visiškai beprasmiškas, kaip eilinė nelaimė, ir tiek. Po visokių spėliojimų, insinuacijų ir net provokacijų Lietuva ir Rusija, atrodo, prie tokio „nelaimės atvejo“ ir apsistos. Kitaip būti vargu bau galėjo: Rusija yra šalis, su kuria NATO palaiko gerus santykius, tad vargu ar naikintuvas galėjo būti sudaužytas ką nors provokuojant. Taip mano NATO generalinis. Tačiau nebūtinai patys rusai. Na, o Lietuva? Ką mano Lietuva?

Ministras klykauja apie geresnę radarų sistemą, apie patikimesnį informacijos apdorojimą ir pan. Partijos ir politikieriai eina vos ne iki karo skelbimo Rusijai. O esmė lieka viena ir ta pati: kaip ir laikais iki NATO, Lietuva yra viena ir pati privalo spręsti savo gyvenimo problemas, tik tokiame kontekste jai kam nors padedant, nepadedant ar tiesiog trukdant. Tai turėjo būti aišku visą laiką. Tačiau klausimas, ar pakankamai išaiškės ir dabar. Todėl mūsų sąmonėjimo problemą galėtume formuluoti ir taip: kiek dar, kokių ir kur turėtų nukristi rusų lėktuvų, kad lietuviai suvoktų, jog Lietuva yra veikiantysis pasaulio subjektas?

2005 09 25

Kaip vyksta savivaldybių kunigaikštystiškėjimo procesas? Labai natūraliai. Kiekviena iš jų dabar susigalvoja kokias nors šventes, kurios galėtų pretenduoti į išskirtinumą. Tuo pagrindu yra užmezgami arba išnaudojami įvairūs „susigiminiavusių miestų“ ar kitokių sąsajų su kitų valstybių savivaldybėmis susitarimai, kviečiami kitų valstybių ambasadoriai, nacionalinės valdžios atstovai ir švenčiama taip, kad rajonas su savo švente išeitų į viešumą ir kaip išskirtinis įsitvirtintų sąmonėje stipriau ir įspūdingiau negu koks nacionalinis renginys. O jei dar ir merų rinkimai bus tiesioginiai – ko trūks, kad savivaldybės valdžia nesijaustų lygiai su nacionaline? Karalius juk irgi laviravo tarp kunigaikštysčių, grafysčių ir ir kitokių feodalizmo savivaldų!

2005 09 26

9. 22. Neskiria mūsų valdančioji sąmonė daiktų nuo jų vardų, žmonių gyvenimo nuo juos valdančių tvarkų – įvairių režimų. Užtat gali atstatinėti paminklus lenkų okupaciniam karui, nors jame žuvę kariai kaip žmonės jau pagerbti juos perlaidojant. Užtat gali su gėlėmis sutikti rusų naikintuvo lakūną, nors jo skrydis virš Lietuvos yra provokacinis ne tik prieš Lietuvą, bet ir prieš NATO. Užtat gali džiūgauti Lietuvos Prezidentui paviešėjus Viduržemio jūroje dislokuotame JAV lėktuvnešyje, nors tuo tik teparodyta, kokia yra mūsų vieta militarinių pasaulio galių globalume.

Kaip šitokio mentalumo terpėje rasti nedidelės valstybės oraus elgesio sampratą?

2005 09 27

9. 30. JAV vėl svarstant galimybę pradėti karą Irane, jau tiesiog nenorom peršasi palyginimas: kaip Afganistanas buvo TSRS pabaiga, taip Iranas būtų JAV pabaiga. Ir klausi savęs: negi amerikiečių padėtis yra iš tiesų tokia bloga, kad verstų lįsti į tokį savižudišką karą? Bet kai matai Naujojo Orleano, Floridos uraganų užsemtus miestus, rimsti: taip, JAV įklimpusios į savo gyvenimo būdą taip, kad lieka tik „ėjimas iki galo“.

2005 09 28

9. 37. Mažosios valstybės esmiškai skiriasi nuo didžiųjų: jos negali pradėti karų, jais spręsdamos savo poreikių problemas, jos turi gyventi iš savo piliečių proto ir darbo, todėl jų politinė sistema turi būti stipriai subalansuota – trinarė.

2005 09 29

Marksizmo pergalė – laisvės „materializavimas“ kapitalu ir pinigų gausinimo veiklos pavertimas aukščiausia veiklos forma – konkurenciją pavertė lenktyniavimu, o lenktyniavimą – grumtynėmis ir žudynėmis. Visų karas su visais vyksta laužydamas paskutines ikimarksinio kapitalizmo liekanas, taip pat ir tarybinį socializmą, pačią didžiausią kliūtį marksizmo pergalių kelyje – mat, jis bandė sukurti gyvenimo būdą pagal racionaliai valdomo kapitalo modelį, nors kapitalas, marksizmo kūrėjo įžvalga, turėjo viešpatauti besąlygiškai, absoliučiai. Šiandien baigiama įveikti ne tik išsigimėliškoji tarybinio marksizmo atmaina, bet ir vakarietiškoji politinė iliuzija – demokratija. Tos įveikos garantija – amoralizmas ir dvasinis cinizmas. Jiedu pagaliau viską sudėlios į vietas, sustatys visus taškus.

2005 09 30

19. 37. Gyvenimo prasmė, kai nebeliko pagal tradiciją mums perdavinėtų prasmių?

Gyvenime prasmės nebuvo niekada. Kaip ir laiko. Kol neatsirado trukmių. Kaip ir trukmėje gimstančių daiktų reikšmių.

Ir laiką, ir prasmę atrado žmogus.

Kai nebeliko tradicija perduodamų prasmių, per mums skirtą laiką dabar jas kuria sau kiekvienas. Atskirai.