Spalis Spausdinti
2005
Parašė Romualdas Ozolas   
Pirmadienis, 31 Spalis 2005 23:55

2005 10 01

Taip, labai ir labai aiškiai reikia įsisąmoninti, kad gyvenimas ir režimas, kuris bando gyvenimą apiforminti į visuomeninį buvimą – skirtingi dalykai, netgi labai skirtingi. Gyvenimas plėtojasi laisvėn be ribų, tolydžio įveikinėdamas bet kokio ir visų režimų jam bandomas primesti formas, iš vergovės pereidamas į feodalizmą, iš jo – į absoliutizmą, diktatūras ir demokratijas, kol galų gale įžengia į globalizacijos erą – realiąją laisvę be ribų, valdomą tik vieno režimo – pinigų režimo, paties negailestingiausio ir galingiausio režimo, be pasigailėjimo pjaunančio kiekvieną, kuris pinigų neturi ar nori jų turėti.

Pinigų valdžios režimas – pats nuostabiausias režimas, tikrai neturintis nei principų, nei vertybių, nei tikslų, esantis tikslu pats sau ir paisantis tik savęs paties ir pagal tai perdirbantis viską. Ir visų pirma – paskutinius demokratijos likučius.

2005 10 02

9. 09. Nežinau, koks pasaulio proto galiūnas išgalvojo pasauliui būtinos valstybės kategoriją. Tačiau ji jau įvesta į apyvartą. Ir Rusija su džiaugsmu jos nusitvėrė, savo apžvalgininkų lūpomis deklaruodama, kad Rusija esanti viena iš tų būtinųjų.

Kodėl? Todėl, kad jos teritorija – 12 procentų sausumos. Todėl, kad jos resursai – 50 procentų pasaulio resursų. Ir nors Rusijos gyventojai sudaro tik 2 procentus pasaulio žmonių masės, jie po didelių perturbacijų vėl atkūrė valstybę, kurioje palyginti ramu, kurios ekonomika auga, o žmonės vėl ima tikėti ateitimi.

Palikim nuošaly tas savigyras.

Pagalvokim, ką reiškia ta pasauliui būtinos valstybės kategorija realiai. Ji visų pirma reiškia, kad yra pasauliui nebūtinų valstybių kategorija.

Kai šiandien vis akivaizdesnė darosi didžiųjų katastrofų kupina ateitis, kai žmonės vis aiškiau suvokia, kad ateities svarbiausias rūpestis darosi ir darysis išgyvenimo, išlikimo siekis, būtinų ir nebūtinų valstybių, šalių, tautų kategorijos darosi labai patogios konkrečios veiklos gairės: jeigu pasaulis norės išlikti apskritai, tai, žinoma, jis turės paisyti būtinųjų, o ne nebūtinųjų šalių interesų.

Tai reiškia, kad nes susiduriam su teoriniu globalizacijos eros imperializmo pagrindimu? Vienu iš jo atvejų, tarkim.

Neabejotinai.

Nes kokios gi būtinos Eurazijos šalys pagal tą būtinųjų ir nebūtinųjų skirstymą?

Šiandien, kaip sako rusai, tai Rusija, o kaip teigia vokiečiai – ir Vokietija. Na, dar Prancūzija. Bet galima ir be jos. O kadangi, rusų nuomone, Vokietija yra ir liks supančiota Europos Sąjungos biurokratijos ir jos plėtrą stabdančios mokėjimų besivystančioms ES šalims duoklės, tai ir Vokietija yra tik pereinamasis Eurazijos plėtros etapas į vieną Maskvos – jaunos, energingos ir tikslingai veikiančios nacijos dominuojamą Euraziją. Kuri būtina, jei krikščioniškoji civilizacija apskritai nori atsilaikyti, išlikti būsimajame pasaulyje. Ir t. t.

Apie kitas Europos šalis (kažkokią Lietuvą, Latviją, Estiją, Slovėniją, Čekiją ir kt.) čia nė nekalbama – jos juk nebūtinos.

2005 10 03

8. 26. Televizija daro žvaigždes. Tai reiškia štai ką. Atrenka būrius jaunų žmonių – vaikinų ir merginų – sudaro sutartis, pagal kurių sąlygas dalyvis neturi teisės pasitraukti iki „projekto“ pabaigos (jei neištveria – moka 20 000 litų baudą). O tada yra mokomas.

Kaip galima pavadinti tą viešą jaunų žmonių kankinimą? Chamizmo mokykla. Amoralumo pratybomis. Pinigų darymo aukštųjų technologijų apmokymu. Ir pan. Kas ten ateina išmokti būtent to, tas jaučiasi visiškai neblogai. Bet kas pakliūva nepakankamai įvertinęs galimas situacijas, tas išklauso ir kad jis kaimietis, ir kad ožys, ir mažaraštis, ir t. t. Vienas vyrukas prašyte prašosi išprašomas, bet žiūrovams jis patinka, ir Valinskas jį kankina su dvigubu pasitenkinimu. Apie kokio nors Šapranausko humorą ir kalbų stilių kaip normą kalbėti išvis sunku, nebent pasakytum, kad chamizmas yra mūsų popso norma. Ko mes paskui norim iš kito viešojo gyvenimo, iš neviešųjų tarpusavio santykių. Pati galingiausia ugdymo priemonė – televizija (keletas televizijų kanalų vien Lietuvoje!) – mus nuolat moko bedvasiškumo ir žiaurumo. Kas atsilaikys prieš tokį patrauklų, iš visų humanizmo liekanų išvaduojantį idealą?

2005 10 04

Iš mūsų – praeitojo amžiaus keturiasdešimtųjų gimimo – kartos esam mes trys – Radzevičius literatūroj, Šliogeris filosofijoj ir aš politikoj, kurie ir per tarybmetį, ir per nepriklausomybę nuosekliai ėjom savo keliais. Bronius Radzevičius norėjo gyvenimo mįslę atspėti jausmu – literatūriškai, bet tikrai. Ir buvo priverstas paskutinį tašką padėti pačia savo gyvastimi. Arvydas Šliogeris manė atspėsiąs gyvenimą protu – sukūrė gerų tekstų, bet prarado sveikatą. Aš norėjau gyvenimą ne tik jausti, išprotauti, bet ir sutvarkyti pagal visus grožio ir gėrio reikalavimus – atkūriau nepriklausomą valstybę, kurią netrukus nugriovė, o mane patį ištrėmė atskirtin. Kurio iš mūsų gyvenimas lengvesnis? Nežinau. Tik žinau, kad vieno išvis nebėra gyvo, kitas jau sugiedojo savo gulbės giesmę ir dabar mėgaujasi šlove, o man viskas vėlei tik prieš akis.

2005 10 05

Prasmės problema: okupacijos metrais mus visus gaubė viena prasmės erdvė – išsivadavimas; kas tapo išsivadavusios visuomenės gyvenimo prasme – gerovė? Prasmė paprasčiausiai suskilo į begalę prasmelių, kurios naikina viena kitą. Gerovė nėra gėris. Dar daugiau: jie antipodai. Gėris kaip gerovės siekinys nužemino ir supriešino žmones, padarė juos manipuliuojamais tų, kurie valdo gerovės svertus. Sukilimas prieš gerovę kaip gėrį yra neišvengiamas, jeigu norim būti žmonėmis – žmogumi žmoguje, žmogumi žmogui ir žmogumi žmonijai: priešingu atveju gerovės gėris pribaigs ne tik žmones, bet ir visą gyvastį.

2005 10 06

Jeigu atmestume aplink partijas suformuotą ir palaikomą neigiamą nuomonę – valdžios siekimo įrankiai, intrigantų gaujos, grobuonys ir t. t., – kokią paskirtį joms galėtume suteikti?

Visiškai aiškią: partija yra visuomeninė valstybės valdymo mokykla.

Deja, tenka sutikti: mokymosi mūsų partijose nedaug, labai nedaug.

2005 10 07

17. 21. Rudenėjančio miško saulėtoj laukymėj gulintis žaltys – gyvas senovės lietuvių dvasios didybės liudytojas.

Juk ne gyvatė, kaip kokia kobra egiptiečiams ar indusams, o blogo nedarantis žaltys pasirinktas pirmapradžiu gyvasties simboliu. Jis iš principo šalina iš būties blogį.

Gal tas naivumas mus ir žudo?

2005 10 08

9. 38. Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos sprendimas įsteigti 2007–2013 metais veikiančią programą „Aktyvių piliečių Europa“ pagaliau atvirai atskleidė Europos Sąjungos organizatorių tikslą: sprendimo pagrindime kaip postulatas nurodoma, kad „Sąjungos pilietybė turėtų būti pagrindinis valstybių narių piliečių statusas“, – ir tai ne įrodinėjama ar argumentuojama, tuo postulatu kaip savaime suprantamu dalyku argumentuojami kiti dalykai, ir visų pirma, kodėl skiriama 235 mln. eurų.

Viskas išaiškinama labai tiesiai ir tiksliai. Europos integracija – tai dėmesys ne dalinėms, o bendroms vertybėms, kultūrai, istorijai. Ji pasiekiama mainais – bendraujant ir bendradarbiaujant šalims, miestams, organizacijoms, dabar – ir piliečiams pagal šią programą. Ir apskritai, remiami tik tie veiksmai, kurie atitinka šios programos tikslus. Kadangi šalys narės to siekti veiksmingai negali (suprask – ten per daug skirtybių, t. y. nacionalizmo), turi būti veikiama Bendrijos lygiu, iš jos aukštybių nurodant ir remiant renginius, konferencijas, minėjimus, premijas, studijas, informacijos ir sklaidos priemones ir t. t. Štai kas yra garsioji europinė integracija: naujos galų gale žmones nutautinančios ir vakarietiškai sumankurtinančios organizacijos, vadinamos Europos Sąjunga, kūrimas.

Visą laiką apie tai kalbėjau kaip apie galimybę. Pasirodo, esama jau ir juridinio visus tuos procesus įteisinančio ir skatinančio dokumento!

2005 10 09

9. 39. Rudeninės musės. Nemačiau nieko įkyresnio. Gal jos – savo padermės senmergės?

2005 10 10

11. 14. Ši pastaba turėtų būti postskriptumu buvusiajai. Kadangi ES programa „Aktyvių piliečių Europa“ Lietuvoje visai negarsinama, beveik slapta, galima daryti prielaidą, kad Lietuvos valdantieji puikiai supranta jos sprogstamąją galią, nors tokia nenurodyta jos iniciatorių pastabose apie programos vartojimą. Tiesą sakant, joškos fišeriai gal nė nenutuokia tokios esant. Bet landsbergiai su brazauskais nutuokia, todėl liepia negarsinti. Mat lietuviai jau žino, ką reiškia gyventi savo šalyje, virš galvos turint sąjunginės pilietybės viršenybiškumą. Todėl vien pavadinimas „Aktyvių piliečių Europa“ jiems gali inspiruoti alternatyvą – „Aktyvių piliečių Lietuva“. O tai jau labai šiuolaikiškas ir labai ilgalaikiškas pasipriešinimo naujajai integracijai užmojis ir žingsnis.

2005 10 11

10. 13. Jeigu žmonija yra gyvasties sunaikinimo būdas, tada pasaulyje viskas tvarkoj.

2005 10 12

10. 04. Europos Sąjungos organizatoriai nebepajėgūs dengti savo tikrųjų tikslų ir pamažu atsiskleidžia.

Dujotiekio tiesimas Baltijos jūros dugnu yra įkūnytas Vokietijos užsienio politikos savarankiškumo ir savanaudiškumo įrodymas, o „Aktyviųjų piliečių Europa“ yra nepaneigiamas politinės unifikacijos ir tautinės deidentifikacijos siekių dokumentas.

Viskas aišku kaip ant delno.

Ir kas iš to? – nėra jėgos, kuri pajėgtų tam pasipriešinti ir pasukti istorijos tėkmę kita kryptimi.

Negi iš tiesų nėra?

2005 10 13

10. 18. Galiu suprasti europiečių baimę dėl arabų ir kinų grėsmės. Negaliu suprasti noro vardan atsilaikymo naikinti savo pačių žmones. O būtent tokiu naikinimo katilu virsta Europos Sąjunga, moderniau, taigi ir efektyviau, panaudojanti Tarybų Sąjungos patyrimą.

Na, jeigu Europos Sąjungos Didysis brolis turi būti vokietis kaip Tarybų Sąjungoj buvo rusas, tada galiu suprasti ir vardan ko naikinamos mažosios Europos tautos – vardan to paties tikslo, kokį sukėlė Hitleris ir Stalinas.

Bet tąsyk visiškai aiškiai suprantu ir tai, kad jau šiandien ir galim, ir privalom įvardyti savuosius išdavikus, gražiai prisidengusius integratorių vardu.

Išdavikų sąrašas – politinės darbotvarkės klausimas.

2005 10 14

10. 50. Dabar dažnai sakoma: mūsų bėdos – iš mūsų vidaus, mes patys kalti, nes lūžtame.

Esama tiesos. Tikrai: pasiduodame greit. Dargi su iniciatyva.

Tačiau kodėl pasiduodame? Ar ne todėl, kad kažkas verčia tai daryti? Ar ne dėl to, kad esama išorinės destruktyvios galios, kuri verčia pasiduoti, o ar su džiaugsmu ar be jo – čia jau techninis klausimas.

Labai smarkiai ir uoliai kaltinam save dėl 1940 metų katastrofos. Bet ar be Stalino ir Hitlerio susitarimų ir kariuomenių mes būtume kam nors parsidavinėję? Ir ar nebuvo kovojančių? Tegul ir nežymios dalies palyginus su visa visuomenės mase. Ir ar tie, kurie turėjo vadovauti nacionalinei visuomenei, atliko savo priedermes?

Ar ne tas pats ir dabar? Ar ne Europos Sąjungos organizatoriai užleido ant Lietuvos ir kitų šalių tą dvasinį marą, kuris pjauna tautas veiksmingiau nei diktatūrinis teroras? Ar ką nors prieš tą genocidą sako mūsų valdantieji – tie, kurių priedermė būtų kalbėti ir raginti nepasiduoti?

Saviplaka yra labai naudingas kolaborantams visuomeninis veiksmas – jis pridengia tą faktą, kad visus mus veikia destruktyvus laukas, kurio tikrasis vardas – naujoji okupacija, o valdantieji kolaboruoja su okupantais tyliai, sąžinės dar turintiems leisdami ir skatindami muštis į krūtinę dėl savo bejėgiškumo.

2005 10 15

11. 48. Lietuva 1990 metais neturėjo savo valstybės vizijos, sakoma dabar. O kada ji ją turėjo? Lietuva tik įkūrinėjo arba atkūrinėjo savo valstybę, bet niekada rimtai; žinodama ir tikslus, ir priemones, jų nekūrė. Kaip pradėjo nuo Mindaugo ir dar ankstesnių valdovų, taip ir ėjo, reaguodama į išorės, o ne vidaus poreikius. Gal kiek aiškesnis yra Basanavičiaus projektas, pamatan dedantis etninę tautą. Visiškai neaiškus yra Sąjūdžio projektas, keliantis išsivadavimo ir valstybės atkūrimo praktiškai be jokio racionalesnio turinio šūkį. Užtat ir blaškėmės bei svirduliavom nuo pat pradžios, kol galų gale be didesnių problemų tautos sąmonei nugriuvom naujon sąjungon, kitais pavidalais realizuojančiai senuosius Stalino ir Hitlerio siekius.

2005 10 16

9. 33. Dabar jau galima pasakyti nedvejojant: taip, kaip su Liublino unija nulūžo Lietuvos didžiūnų luomas, kaip su 1791 metų konstitucija mirties nuosprendį pasirašė bajorų luomas, taip su Europos Sąjungos sutartimi bankrotą juridiškai pripažino Lietuvos valstietiškasis luomas. Viskas. Dabar jau tik jo merdėjimas. Ir literatūriniai to merdėjimo paliudijimai.

Lietuvą reikės atkurti ir kurti iš naujo. Ir iš visai dar nežinomos žmogiškosios medžiagos.

2005 10 17

9. 13. Ką kalbėti, apie ką tartis su žmogumi, kuris neturi nacionalinės savivokos, kuris nesuvokia, kad gyvena tik todėl, jog yra tos ar kitos bendrijos, tautos narys!? Apie ką? Jis – nesubrendėlis, visuomeniškai neraštingas, be namų, be ateities – išeivis, kol taps ateiviu ir prisišlies prie kokios didesnės ar jam patogesnės bendrijos.

Tokie mes, lietuviai, savo didžiuma.

Kita vertus, ko ir norėti! Kada mes palinkom prie rašto, prie knygos? Dar XX amžiaus pradžioj mūsų spauda buvo draudžiama, didžiuma mūsų buvo neraštingi. Tik Pirmoji nepriklausoma respublika pasuko mus raštinguman, okupantai privertė visus rašto išmokti, o dabar patys vėl iš rašto išeidinėjam. Atkaklūs esam. Nepatinka mums mokslai, ir tiek – geriau arti.

Užtat ir mūsų intelektualai yra didžiąja dalim kosmopolitai arba tiesiog debilai: kaip maži vaikai, kuriems gėda dėl neraštingų tėvų, ieškantys idealų ar autoritetų kaimynuose, ypač – galingesniuose kaimynuose.

2005 10 18

9. 20. Artūras Zuokas su savo amoralios demagogijos normomis – nebe faktas, o reiškinys, – į amoralaus turtėjimo gyvenseną persivertusios visuomenės simbolis.

2005 10 19

10. 16. Gražus Vilniaus Gedimino prospektas, vakarietiškas, sako daug kas. Iš mūsiškių, žinoma. Tačiau ar gražus jis vakariečiui, ar gražesnis už šiaurietišką buvusį Gedimino prospektą, jeigu tik jis būtų sutvarkytas nesunaikinant juodojo grindinio? Apie tai negalvojama. O estai ir latviai galvoja, ko gali nekeisti – nekeičia, ir pas juos traukia turistai žiūrėti jų specifikos. Kurios mes nebeturim – sunaikinom. O pagal pamėgdžiojimo epidemijos logiką visą savitumą panašiai šluojam iš Palangos (Basanavičiaus gatvė), Šiaulių (pėsčiųjų traktas), Panevėžio, Druskininkų. Ką šiuo atveju reiškia „vakarietėjimas“? Reiškia viena – paveldo naikinimą. Tačiau vakarykščiams komjaunuoliams, šiandieninės Lietuvos lyderiams, jis nieko nereiškia.

2005 10 20

Vėl pasismaginimas per visas VIP: pagėręs suomis apšlapino prie Seimo esančią Sausio 13-osios „atminimo sieną“.

Vargšas suomis! Iš kur jis galėjo žinoti, kad tas gelžbetoninių blokų laužas, ištepliotas visokiais haliucinogeniškais piešiniais, apaugęs įvairiais medeliais, apkarstytas nuotraukėlėm ir kryželiais, spygliuotom vielom apvyniotas, yra tokios svarbios Lietuvai dienos atminimo ženklas!? Beveik monumentas. Iš kur jis galėjo į savo sveiką šiaurietišką mąstyseną prisikviesti prielaidą, kad šita lietuviškai žydiška mišrainė yra ne koks fluksoidinis nesusipratimas, o vienareikšmis pagarbos ženklas! Neveltui vargšas suomis, sužinojęs iš Lietuvos policininkų, kad jis apdergė prie Lietuvos parlamento stovintį Lietuvos Išsivadavimo paminklą (tokiu jį atkakliai norėjo padaryti Landsbergis, per Seimą visokiais būdais stabdęs ir barikadų išardymą, ir to „paminklo“ demontavimą jau vėliau), taip nuoširdžiai apgailestavo, mokėjo baudą ir greitai nešė kudašių iš to keisčiausių stebuklų ant kiekvieno kampo prigriozdinto krašto.

2005 10 21

XX amžiaus yra Karlo Markso teorijos įgyvendinimo metas. Visa jo istorija gimsta iš tų pastangų. Tai – esmė.

Daug kam neaiški Vakarų Europos dvasinė raida, gimdžiusi tai, ką regime fašizme, vėliau – eurokomunizme, o dabar – euroglobalizacijoje.

Nieko neaiškaus: Vakarų Europa, kaip ir Rytų Europa (Rusija), XX amžiuje gyvena tą patį komunizavimosi iliuzijų metą. Iš jo Rytuose gimsta leninizmas ir stalinizmas su galingiausia pasaulio imperija po Antrojo pasaulinio karo, o Vakaruose, kaip atsakymas į komunizmo grėsmę – fašizmas ir hitlerizmas Vokietijoje, prieš kurį, kaip agresyvaus nacionalizmo ideologiją, iš esmės prieštaraujančią marksizmui, sukyla ne tik totalitaristinės, bet ir demokratinės šalys.

Ta jų vienybė gimsta ne tik iš būtinybės nugalėti Hitlerį su savo naciais, ji yra kur kas gilesnė. Po Spalio perversmo Rusijoje, kur nugali bolševikai, per pilietinio karo audras visi menševikai ir baltagvardiečiai atsiduria Vakaruose, kur verda bendrą su vakariečių inteligentais košę – neapykantos nacionalizmui košę. Per visokias Frankfurto sociologijos mokyklas, ateistinį egzistencializmą, studentų radikalizmą ir raudonąsias brigadas ta menševikinė komunistuojanti šutvė kuria eurokomunizmo idėjas, išsirutuliojančias į eurointegracijos doktriną, kurios politiniu apiforminimu tampa Europos Sąjunga.

Štai ir visa Vakarų demokratijos plėtotės panorama: į komunizmą, o tiksliau – dehumanizuotąjį totalitarizmą – ne „iš viršaus“, nuo idėjos, o „iš apačios“, nuo materijos.

Priemonės čia irgi atitinkamos: ne prievarta fizinio teroro sąlygomis, o prievarta dvasinio teroro (nupirkimo ir papirkimo) būdu.

Fizinis teroras, gimdantis baimę, neįveikė, nes jis buvo išorinė jėga, jai galėjai priešintis.

Dvasinis teroras, gimdantis godumą, turi įveikti, nes jis – vidinė jėga, jai pasipriešinti kur kas sunkiau.

Komunizmo kūrimas labai patobulėjo: į pasaulinę revoliuciją ir komunizmo pergalę pirmyn ne per baimę, o per godulį!

Visų šalių dvasios proletarai, vienykitės!

2005 10 22

Dar viena rytietiškojo ir vakarietiškojo komunizmo integralumo dimensija.

Rytietiškojo komunizmo ideologinė koncepcija, kurią plėtojo marksizmas-leninizmas, rėmėsi dialektikos samprata (taip ta disciplina akademinėje sferoje ir formuluota: dialektinis materializmas), skelbiančia, kad viskas yra susiję, viskas turi dvi puses, tos pusės – savas puses, todėl viską galima nustatyti labai tiksliai netgi aiškiai sveikam protui prieštaraujančių faktų atveju. Kas bandė sakyti, kad yra vis dėlto vienas faktas arba tas faktas yra dominuojantis, buvo apskelbiamas mechanistiniu materialistu arba – dar blogiau – idealistu, o visa kita priklausė jau „organizacinėms priemonėms“.

Vakarietiškojo komunizmo ideologinė koncepcija, plėtojama ir šiandien, remiasi prielaida, kad viskas yra paaiškinama, viską įmanoma paaiškinti, jeigu ne šiandien, tai rytoj (netgi be tos dviejų pusių „dialektikos“), nes taip yra. Iš čia garsusis dabar viešpataujantis topas: yra kaip yra.

O jeigu tu sakai, kad taip yra, bet taip nebūtinai turi būti, tu iškart esi išmetamas už borto, kaip taisyklė – į Rytus: tebesi sovietizmuotas, simpatizuoji Rusijai ar – dar blogiau – Putinui ir Lukašenkai, arba – populiariausias variantas – esi išjungiamas iš intelektualinės apyvartos, užmirštamas, tampi marginalu. Tai – šiuolaikinės „organizacinės priemonės“.

Kodėl taip griežtai elgiamasi?

Ogi todėl, kad nesuvoktum savo subjektiškumo. Kad nepastatytum savęs prieš ES. Kad nesakytum: Lietuva ir Europos Sąjunga. Kad kartotum: mes ir esam Europos Sąjunga.

2005 10 23

12. 46. Jeigu Lietuvos būklę šiandien galima būtų apibūdinti medicininiais terminais, diagnozė būtų vienareikšmiška: Lietuva – komoje, reikalinga reanimacija.

2005 10 24

Laikraščiuose rodosi gana grėsmingos prognozės: Vilnius Bražėnas kviečia išeiti į gatves su kovos, o ne dejonių, šūkiais, žurnalistai piešia raudonų vėliavų miškus virš profsąjungų vedamų minių, konservatoriai ir netgi nacionalinė televizija aiškiai sako: pribrendo metas turėti kitą premjerą. Ar tai tik valdančiųjų pakeitimo akcija, ar pagaliau ir valdantieji pajuto, kad toliau eiti nelabai yra kur?

Lenkai labai aiškiai nuo liberalistinės plėtros pasuko į konservatyvių vertybių ir nacionalinio susitelkimo pusę, išsirinkdami prezidentu konservatyvųjį nacionalistą Kačynskį. Su tokia pakraipa Lenkija taps sprangiu kąsniu tiek Vokietijai, tiek Rusijai. Ką lenkų nacionalistams atsakys Lietuva, jau visiškai prispausta esminėms nuolaidoms?

2005 10 25

10. 25. Šiuolaikinis humanizmas yra nacionalizmas.

Būtent nacionalizmas orientuoja žmones vidiniam susitelkimui ir gyvenimui savoje žemėje. Būtent ramus ir savo žemėje saugiai besijaučiąs žmogus yra atsakingas sau ir aplinkai – norįs išlaikyti pasaulį čia kaip pasaulį pasauliui, o tai jau ir atsakomybė visai žmonijai. Konkretu ir aišku iki visuotinumo.

2005 10 26

10. 43. Visi gyvi padarai mirtingi. Tad mirtinga ir gyvastis. Mirtinga ir kiekviena tauta, kad ir kokia didelė ir galinga ji šiandien. Net ir visą Žemės rutulį užliejusi ir savy paskandinusi kitus etnosus, ji turės žūti, išnaudojusi gyvasčiai būtinus Žemės resursus. Arba turės pabėgti į kitas gyvenimui tinkamas kosmines erdves.

Tas suvokimas – tai žmonijos senatvės požymis. Jis užklupo labai netikėtai, labai staiga, galima sakyti, per pusamžį. Iki Antrojo pasaulinio žmonių savijauta visur buvo visai kitokia. Dabar jau tik kokiuose civilizacijos užkampiuose tebesijaučiama taip pat, kaip jautėmės prieš tą didįjį pasaulį visuotiniu mirties pajautimu suvienijusį karą.

Tai ką – ruošiamės įkapes?

Ne, sakau aš. Net jeigu tauta nutaria greičiau baigti, prieš pabaigą bent jau maloniai pagyvendama savo ar svetimuose namuose, aš sakau ką kita: tautos gyvena, jeigu kinta. Net jeigu lietuviai etniškai bus nebe tokie vienalyčiai – besikryžminant pakis jų genetinis pamatas, kalba mutuos iki netapatumo, kultūra išvis nebesisies su dabartine, – bet jeigu tai bus tęstinumo produktas, tai bus vis dėlto lietuvių kultūra, o mūsų palikuonys – lietuvių tauta.

2005 10 27

10. 42. Antras triuškinantis „europinės integracijos“ pasekmių faktas: per metus Lietuva neteko daugiausia gyventojų iš visų Europos Sąjungos šalių. Tai nustatė Eurostat – Europos Sąjungos statistikos tarnyba. Vien pernai Lietuva neteko 20,5 tūkstančio gyventojų (sumažėjo 6 žmonėmis tūkstančiui gyventojų). Po Lietuvos seka Latvija – čia 1000-tis sumažėjo 5,5 žmogaus. Estai tūkstančiui neteko trijų žmonių, vengrai – 1,9, vokiečiai –0,4, lenkai – 0,4. Yra ir padidėjimų: Kipre 1000-čiui prisidėjo 25,4 žmogaus, Airijoje – 20, Ispanijoje – 16,2, Maltoje – 7, Čekijoje – 0,9, Slovakijoje – 0,9, Slovėnijoje – 0,6.

10. 51. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, Vakaruose padaugėjo prostitučių iš Lietuvos. Kaip teigia Tarptautinės migracijos organizacijos duomenys, iš Lietuvos kasmet išvežama apie 1200 moterų. Britanijoje Lietuva lenkia netgi Tailandą. Jei iki įstojimo į ES netgi nepilnamečių aukų buvo 12 proc., tai dabar jau 16 proc. Didžiausią prostitučių dalį – 64 proc. – sudaro 18–23 metų moterys.

2005 10 28

Varėnos savivaldybės švietimo skyriaus darbuotojų skaičiavimais, pedagogų darbo užmokestis padidintas 80 litų. Dabar maksimaliai apkrautas pedagogas gali gauti apie 1300–1500 litų. Kodėl Vyriausybė pasidarė tokia dosni? Iš kokių resursų ji mokytojams paskyrė šituos grašius? Ogi iš švietimui jau anksčiau skirtų pinigų, sutaupytų mokyklose sumažėjus vaikų!

2005 10 29

13. 30. Kai žmogus miršta nuo narkotikų, alkoholio, sifilio ar AIDS supuvęs kur nors sąvartyne, kai jį pjauna visokių gyvūnų pernešamos nežinia kokių gripų ir kitų XXI amžiaus marų sukeliamos pandemijos, kai jį sprogdina eilėse prie darbo biržos arba vakarieniaujantį kokioj kavinėj mirtininkai modžahedai, užkankina rūsiuose FSB ar FTB vyrukai, černobilių ar paprasčiausių šiukšlynų aktyvumai, – ar galima apie mirtį galvoti, ją įsivaizduoti kaip ypatingą žmogaus gyvenimo žingsnį, kaip slenkstį į anapus – iš laikinos žinomybės į amžinąją nežinomybę, iš kurios vis dėlto ateita ir į kurią vis dėlto reikia išeiti?

Galima?

Vis dėlto: labai sunkiai.

Ir vis dėlto!

Ir vis dėlto dar miršta šimtametė, ką tik su visais atsisveikinusi, su ramia šypsena, kaip užuojauta nesuprantantiems, kokia palaima yra išeiti, kai viskas padaryta, o prieky, už ribos – ištisa nežinomybė, traukianti ne mažiau, negu gyvenime žmogiškasis smalsumas. Ir vis dėlto kovojančios tautos prezidentas, išgirdęs priešų būrio triukšmą virš savo jau susekto bunkerio, ramiai nusirengia marškinius ir įsako savo sargybiniui jį nužudyti. Ir vis dėlto filosofas ramiai pasuka automobilį į pakelės medį ir, metalui nurimus, lieka veidu prisiglaudęs prie vairo.

O pasaulis toliau dar skaičiuoja žmonių jam sugalvotą trukmės gabalą – Laiką.

Dar esama mirčių su savo pirmaprade – žmogiškai veiksnaus gyvenimo pabaigos – prasme.

15. 20. Lietuvoj apsilankęs ir dėl Ukrainos įėjimo į NATO su šalių narių ministrais taręsis JAV gynybos sekretorius Donaldas Ramsfeldas laisvalaikiu užsuko ir į genocido aukų muziejų buvusiuose KGB rūmuose. Dėkodamas už malonų priėmimą, jis be kita ko pažymėjo: „Muziejus buvo akivaizdus priminimas to, kaip svarbu bet kokia kaina saugoti savo laisvę. Apsilankymas jame man padėjo suprasti, kaip stipriai Lietuva pasiaukojusi laisvei.“ Supratimas ateina išties pamažu.

O Europos Sąjunga Lietuvos partizanus rengiasi pavadinti teroristais!

15. 30. Vėlinių didžiąją prasmę iškreipti ir nužudyti bandantis vadinamasis Helovynas pagaliau susilaukė kontratakos: jaunimas imasi (tiesa, ne Lietuvoj gimusios, Lietuvoj tik pirmąsyk bandomos švęsti) „Holy vius“ („Šventieji laimi“) akcijos – per popmuziką populiarinti dvasinį, psichinį ir fizinį sveikatingumą. Krikščioniškosios muzikos grupės susikūrusios jau senokai, helovyno iškrypėliškumui bandyta priešintis ir anksčiau, bet šįsyk skelbiamas organizuotas, tikslingas pasipriešinimas. Ar tai reiškia, kad jaunimas pagaliau pabudo ir bando keltis? Ar tik rąžosi lovoj?

2005 10 30

10. 59. Kiek daug visokių lituanistinių darbų padaryta per tuos okupacijos metus! Vien dvidešimtomis Lietuvių kalbos žodynas ko vertas! Apie dvidešimt lietuvių liaudies meno albumų. Daugiatomė lietuvių kalbos istorija. Ir t. t., ir pan. Paskutiniaisiais metais knygų leidyba jau perėjo ir prie originalių raštų rinkinių, ir prie žinijos sričių bibliotekų, ir prie pasaulio literatūros šimtatomės bibliotekos leidimo. Filosofijos klasikos trisdešimttomis. Ir visa tai buvo griežčiausiai reglamentuota lietuvių kalbos normų požiūriu.

Kai dabar gėriesi Nepriklausomos Lietuvos leidybine gausa, negali nesidžiaugti jos įvairove. Tikrai, jei nauja okupacija – galingas atsilaikymo užtaisas jau pagamintas. Bet negali nepripažinti, kad lietuvių kalbos tradicijų ir normų šioje raštijoje nesilaikoma katastrofiškai. Kas atsitiko?

Ir štai kai dalykus surikiuoji taip, tai norom nenorom turi pasakyti štai ką. Tarybinėms lietuvių kultūros įstaigoms vadovavo kairieji – Banaitis, Korsakas, Venclova, Meškauskas ir kiti. Tačiau jie buvo Pirmojoje Respublikoje išaugę ir išugdyti lietuviai. Dabar toms pačioms įstaigoms vadovauja tarybiniais metais išaugę ir išugdyti kosmopolitai arba tautiniai indiferentai – ir visas kultūros lietuviškumas eina plėnimis!

2005 10 31

11. 14. XIX amžius yra nacionalinių imperijų amžius. XX-asis – jau totalitarinių: TSRS, Vokietijos, JAV, Kinijos. Čia dvasia žlunga. O XIX-ajame ji įsidega, sušvinta, sužėri. Tai geriausiai rodo didieji XIX amžiaus literatūros kūriniai: „Eugenijus Onieginas“, „Karas ir taika“, „Deividas Koperfildas“, „Žmogiškoji komedija“, „Faustas“. Ką panašaus galėtum rasti XX amžiuje?

Kas Lietuvą šia prasme reprezentuoja XIX amžiuje? Ko gero, tikrai Mickevičius. Tik jeigu Puškinas yra Rusijos rytmečio dainius, tai Mickevičius – Lietuvos saulėlydžio poetas.