Lapkritis Spausdinti
2005
Parašė Romualdas Ozolas   
Trečiadienis, 30 Lapkritis 2005 23:54

2005 11 01

11. 18. Šiuo metu mūsų politinė ir kultūrinė sąmonė iš nacionalinio gyvenimo apyvartos visiškai išmeta Lietuvos lenkų problemą. Kodėl mes kimbame ant lenkų nacionalistų kabliuko ir jų priešiškumą priskiriame Lietuvos lenkams? Juk jie – viso labo sulenkinti lietuviai. Bent jau didžioji dauguma. Rasti jų grįžimo Lietuvon lytis – štai mūsų uždavinys.

Reikia keisti požiūrį ir į gudus. Jie – ne slavai, o suslavėję baltai. Jie veržiasi į mus, o ne į rusus ar – tuo labiau – lenkus. Anksčiau ar vėliau mes būsim priversti kitaip spręsti mūsų kaimynystės problemas, negu sprendžiam dabar. Kaip tai darysim – pats laikas mąstyti jau dabar.

2005 11 02

9. 04. Jeigu visą Lietuvos istoriją nagrinėtume ją kūrusios tautos mirties požiūriu (juk ir graikai yra mirę – šiandieniniai graikai visai nėra anuometiniai graikai!), turėtume pripažinti, kad po lygiaverčių žmonių Lietuvos (vadinamoji pagonybės epocha), po didžiūnų Lietuvos, užsibaigusios Liublino unijos katastrofa, po bajorų Lietuvos, užsibaigusios 1791 metų konstitucijos fiasko, iš valstiečių pakilusi Lietuva užsibaigė 2004 metų Europos Sąjungos sutarties kapituliacija. Nuo tada prasideda galutinis Lietuvos išsivaikščiojimas. XX amžius yra paskutinis Lietuvos bandymas atsikelti. XXI amžius yra paskutinis Lietuvos atodūsis.

2005 11 03

12. 25. Vytautas yra riba: su juo nulūžta lietuvių didžiūnų karingumas ir prasideda viduriniojo sluoksnio – bajorų – godumų era. Ji, ta mentalumo kryptis, irgi turi savo Didįjį – Jogailą, vardan asmeninės galybės atidavusį svetimiesiems savo tėvynę. Tarsi jis būtų nesupratęs, ką daro! Suprato. Ir tapo pavyzdžiu smulkmei. Paskui jau Lietuvos istorija – tik kautynės ir rietynės dėl turto bei – retkarčiais – kaip prisiminimas, koks nors šaunus ar garbingas karo žygis.

2005 11 04

10. 43. Ar gali rasti kokią nors vietelę Vilniuje, kur pasijustum grįžęs bent šimtą metų į praeitį? Bent penkiasdešimt.

Na, penkiasdešimt metų praeitis naikinama sąmoningai – tai sovietinė praeitis, okupacinis palikimas.

Bet kodėl naikinama visa kita? Kaip lenkiškosios okupacijos palikimas? Tai kad ne. Ją stengiamasi netgi iškelti ir paryškinti, sureikšminti šiandienai.

Tai kas tada darosi?

Nieko ypatingo: veikia juodnugariškas praturtėjusių neraštingųjų troškimas viską padaryti „geriau“ – prabangiai, medžiagiškai įspūdingai, beprasmiškai reikšmingai. Ar ne taip sunaikintas Gedimino prospektas? Būtų užtekę atnaujinti esamą struktūrą, grindinį ir šaligatvius perklojant tomis pat juodo tašyto akmens trinkelėmis ir naujomis cementinėmis plokštėmis – ir būtume turėję ir atsinaujinimą, ir senąją atšiaurią dvasią, galėjusią kontrastuoti su Konstitucijos prospektu kitoj Neries pusėj ir kurti amžių architektūrinį sąskambį. Dabar gi abu prospektai lenktyniauja plastmasiniu erdvumu, kuriame nieko iš mūsų praeities ar nūdienos, tik bejėgiškas vakarietiškų miestų pamėgdžiojimas. Ką jis galėtų pritraukti iš Vakarų? Ką jis iš mūsų, turinčių laiko ir istorijos pajautą, gali priglausti ir sušildyti?

2005 11 05

10. 52. Tavo namų augalai. Mano fikusas.

Jis – mano senelės fikuso palikuonis. Parsivežiau šaką į savo namus, tada – tėvų namus, dar vidurinėje mokykloje mokydamasis. Išleido šaknis stikliniam inde su vandeniu, paskui augo kaip sproginėdamas – kasmet po keletą naujų šakų, į visas puses, kol užklojo abu didžiojo kambario langus. Teko apkapoti. Buvo taip gaila, kad iki šiol prisimenu.

Kai savo butą įgijom, šaką parsivežiau į Vilnių. Ir vėl augo džiūgaudamas, nors nebe taip galingai į šalis, daugiau į aukštį. Tik kai vasarą balkonan išnešdavom, kažką prisimindavo.

Dabar nebėra nei senelės, nei tėvų, nei mano didžiųjų augalų. Mūsų naujoj buveinėj – tik šaka su keletu lapų – visa, kas liko iš anų džiunglių. Senelės namus išgriovė melioratoriai, fikusas aplaužytas styrojo šiukšlių kalne, kol jį sunaikino. Tėvų namų fikusas nušalo mūsų didžiajam kambary, kai, tėvui mirus, per žiemą nebekūrenta krosnis.

Mano fikusą audra nulaužė balkone. Pagaliau ir visos kitos gėlės buvo užsnigtos: tada, 1991-aisiais, mes apskritai ne apie gėles galvojom.

Kaip išliko ta šaka, dabar jau šešetą lapų išleidus? Iš trijų daigų, nuskintų po anos audros, tik viena iš jų liko, skurdo, vargo, keletą metų vos vienu lapeliu kvėpavo.

Kiek tokių mutacijų šitas fikusas buvo patyręs, kol iš Amazonės miškų atkeliavo iki Auksučių lygumų palatvy ir įsikūrė senelės miegamajame, amžinai kvepiančiame sakais ir obuoliais?

Kodėl fikusas mirdavo kartu su šeimininkų mirtimis? Kad griūdavo jų gyvenimai, kuriuose jie galėjo klestėti kaip jų augalas?

Kai šitaip tavo augalas nusidriekia per tris kartas, tris epochas, per daugiau kaip šimtą metų, ar gali laikyti jį tik tavo augalu?

2005 11 06

11. 00. Globalizacija su savąja švietimo komercializacija yra labai patogus būdas žiniją suskaldyti ir suspecializuoti dar baisiau, negu tai darė pozityvizmo pagrindu vykstanti žinijos scientizacija.

Auklėjimui ir dvasiniam ugdymui pamažu išvis nebeliko vietos. Nes jie remiasi ir turi remtis kokia nors ideologija. O globalizatoriams jokia kita ideologija, be pelno ideologijos, yra nereikalinga – yra kenksminga. Užtat jiems priimtina tik žmogaus kosmopolitizacija.

Tačiau kosmopolitizmas nėra ideologija, jis – antiideologija, visų kokią nors konkrečią žmogaus tapsmo idėją įgyvendinančių teorinių ir praktinių veiksmų neigimas ir išplovimas. Žmogaus kaip žmonijos jūros lašelio, atomo, kurį valdo pati jūra, teigimas. Teigimas, kad toks žmogus pats save valdo, nors tą jūrą valdo Saulė, Mėnulis, Žemės žemynai, vandenynų srovės, oro srautai, ugnikalniai ir t. t. Kitaip sakant – Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio prekybos organizacija ir t. t. To ir siekiama švietimo komercializacija – deideologizuoto ir manipuliavimui pasirengusio, su tuo sutinkančio žmogaus ugdymo? Vienmačio žmogaus ugdymo?

Kitokį atsakymą sunku rasti.

Bet rasti tik tokį atsakymą – vadinasi, sutikti su tuo, kas atsakyme bloga: su žmogaus nuasmeninimu, jo nužmoginimu. Nes žmogus visada buvo, yra ir turi būti individualus asmeniškumas. Kosmopolitizacija tokių tikslų nekelia. Priešingai – ji siekia žmogaus nuasmeninimo. Taigi, globalizmo gimdoma kosmopolitizacija yra ne kas kita, kaip dehumanizacija, žmogaus nužmoginimas.

Kaip tam pasipriešinti?

Visų pirma reikia pasakyti, kad mūsų mokyklose įvestas pedagogų atlyginimas pagal „krepšelius“ yra mokytojų veiklos komercializavimo ir globalizavimo, t. y. pajungimo manipuliacijai būdas.

Antra, būtina pasakyti, kad vadinamasis „mokinių perkrovimas“ yra suskaldytos Žinijos ir mistinės žinių visuomenės kūrimo reiškinys – natūralaus jaunam žmogui būdingo smalsumo užmušimo būdas ir jam visai nebūtinų žinių fragmentų pakrovimo į atmintį būdas – ne to, kas reikalinga jaunuoliui kaip žmogui, o to, kas jam turi būti įdėta kaip manipuliacijai rengiamam vienetui.

Trečia, būtina aiškiai suvokti, kad vadinamasis „patriotinio ugdymo stokos“ klausimas nėra kokia nors „geros sistemos blogų vykdytojų klaida“, o pačioje sistemos gelmėje, jos pamatuose paslėptas žinių be sistemos įvedinėjimo jaunimo sąmonėn ir dvasion būdas. Žinių fragmentus į visumą jungia tik ideologijos – blogos jos ar geros – kitas klausimas, tačiau būtent jos. Ideologijos kyla iš tikėjimų, iš tikėjimuose užprogramuotų žmogaus būties pozityviųjų postulatų. Mes turim ir netikinčią, ir deideologizuotą, ir depolitizuotą mokyklą. Tai ko gi mes norim?

Turim tai, ką kūrėm.

Kas ir ką tuo sukūrė – kitas klausimas. Švietimo istorijos klausimas. Laikas dėmesio skirti ir jam.

Tačiau svarbiausia yra atsakyti į klausimą: tenkina mus tai, ką turim ar ne?

Jei ne – tai nesikrapštykim po detales, imkimės esmių. Ir laikinomis reikšmėmis nepakeitinėkim amžinųjų prasmių!

2005 11 07

9. 33. Kai pasižiūri, kas iš Išsivadavimo laikų liko politikoj, turi pripažinti: Landsbergis, Ozolas ir Brazauskas. Jei imtum tik Sąjūdžio žmones, turėtum vietoj Brazausko nurodyti Genzelį, kuris dabar labiausiai puola Brazauską, labiau nei Landsbergis ar Kubilius, nors pastarasis kasdien kandžioja, bet kandžioja dėl turto, tuo tarpu Genzelis – dėl pažiūrų, darydamas prielaidą, kad Brazauskas net būtų išsaugojęs sąjungą su Rusija, jei būtų likęs prie AT vairo. Aš taip nemanau: ne nuo Brazausko ar nuo Landsbergio tai priklausė – tauta nebūtų leidus, ir aš kaip jos dalis taip pat.

Tačiau dabar apie esamą padėtį savo skelbtųjų idealų požiūriu.

Visi Iniciatyvinėn susirinkę buvom už tą patį – už Nepriklausomą Lietuvą, nepriklausomai nuo to, kad Liekis savo „Lietuvių tautos“ III tome vaizduoja, jog kai kas galbūt – mažiau, o Landsbergis – daugiau, mat, Gedimino aikštės mitinge nuo jo gerokai kliuvę TSKP. Tai kur dabar Vytautas Landsbergis? Ogi Briusely, naujosios Sąjungos sostinėj, atstovauja kam? – Nepriklausomai Lietuvai? – deja, sąjunginei. O kur Ozolas ir kam jis atstovauja? Ogi jis Lietuvoj, išmestas už durų ne tik iš politikos, bet ir iš visuomeninės veiklos, nes jis – ir šiandien už nepriklausomybę, prieš Europos Sąjungą. Kodėl taip? Todėl, kad ne Lietuva Landsbergiui rūpėjo, o valdžia ir jo vardas istorijoj, – todėl išblaškė visus, leido įsiviešpatauti Brazauskui ir, kadangi kito kelio nebeliko, o tiksliau – net nebuvo numatyta, nudrėbė Lietuvą po kojom Vakarų socialistams.

Kaip ten bebuvę, aktyvioj politikoj iš visų Iniciatyvinės grupės narių likom mudu du, niekuo kitu daugiau neužsiimam, tik politika – Landsbergis ir Ozolas. Landsbergis Briusely, Ozolas Vilniuj, vienas už sąjunginę Lietuvą kalbėdamas, kitas už nepriklausomą.

Kas iš to?

Nieko, tiesiog taip yra, ir tai reikia pasakyti.

2005 11 08

10. 28. Tai, kas dabar dedasi Prancūzijoj, kai sudeginta jau tūkstančiai automobilių, kai pradėtos deginti mokyklos, kai jau yra žmonių aukų, o musulmoniškieji imigrantai ir toliau siautėja, vis geriau organizuodamiesi ir platindami gaisrų geografiją (jau dega ne tik visų didesnių Prancūzijos miestų priemiesčiai, dega Belgijoj ir Vokietijoj!), yra nebe kokios nors nepatenkintos musulmoniškosios grupuotės riaušės – tai jau revoliucija, kuri tik prasidėjo, bet nesibaigs ir numalšinus tą pirmąjį jos pliūpsnį. Europoje susikaupė pernelyg daug problemų, iki šiolei slėptų nuo pasaulio ir savęs pačių kovos dėl valdžios labui, bet dabar jau nebepaslepiamų ir – arba įveiktinų, arba pražūtingų ne tik Prancūzijai, bet ir visai Europai.

Pagrindinė problema, kuri, beje, yra ne tik šių „neramumų“, bet ir daugybės kitų Europos bėdų ištaka, yra vadinamosios „žmogaus teisės“, kurios yra ne kas kita, kaip egoisto teisės, vartotojo teisės – teisės be pareigų, tapusios mažumų teisėmis, mažumų kovos priemone prieš didžiumas, t. y. prieš bet kokius strategiškai svarbius bendrumus. Tai buvo svarbi totalitarizmų idėjinio įveikinėjimo priemonė, jos dėka buvo išklibinta ir žlugo Tarybų Sąjunga, tačiau po to tuoj ji, ta priemonė, atsisuko prieš pačią Europą, tapdama tautų tingumo ugdymo ir imigrantų agresyvumo mokymo priemone.

Dabar aišku, prieš ką referendume dėl Europos Konstitucijos balsavo prancūzai?

Balsavo prieš juridiškai įteisinti norimą savo tautos mirtį.

2005 11 09

12. 59. Kodėl lietuviai sėkmingiausiai dirba kitiems, o ne sau?

Šio klausimo pagrįstumas?

Pagrįstumo argumentai tokie: Jogaila, Lenkijos karalius; Mickevičius, Lenkijos poetas; Pilsudskis, Lenkijos prezidentas; Česlovas Milošas, naujosios Lenkijos poetas; Jonas Mekas, JAV kino avangardistas. Ir t. t.

Ką – jie prasti juos priėmusių tautų patriotai?

Tai kodėl jie nerado savo žemės Lietuvoje?

Todėl, kad norėjo daugiau, negu Lietuva gali jiems duoti, buvo per godūs egoistai.

2005 11 10

8. 43. Balsavimas Seime dėl Algirdo Brazausko šeimos turtams ištirti komisijos sudarymo yra iš esmės nepasitikėjimo Vyriausybės vadovu pareiškimas. Ką dabar jie turi daryti – aišku: arba sustabdyti savo veiklą Konstitucijos numatomam 60 dienų laikotarpiui (kol problema bus išspręsta), arba visai pasitraukti.

Deja, Lietuvoje taip nesielgiama. Lietuvoje net teisiamasi dėl sugrąžinimo į darbą, nors ir plika akimi matyti, kad žmogus, buvęs pareigūnu, seniai prarado teisę net prisiartinti prie valstybės tarnybos.

Ir pavyzdį visiems rodo aukščiausieji pareigūnai!

2005 11 11

9. 14. Kur lūžta mūsų refleksijos? Manau – pačiose ištakose. Visuomenės sąmonę gali formuoti tik tiksli esamos padėties konstatacija ir analizė, o po to – jau ir laisvas apmąstymas. Mes nesugebam konstatuoti esamos padėties ir jos kitimų, plaukiodami tokiame drumstame nuojautų, prielaidų, spekuliacijų, pagaliau – „metafizikų“ vandenyje, kad per tą mutinį nebeįžvelgiam nei materialybės, nei jos vaizdo idealybėje. Žurnalistų protas turi būti aštrus kaip skustuvas bent jau įvykių juridinės apibrėžties požiūriu. Nieko bendro su tuo nėra įmanoma įžvelgti netgi nacionalinės televizijos analitinėse laidose.

2005 11 12

10. 40. Lietuviškas humoras. Šapranauskas pasakoja anekdotą. Nudistų pliaže vyriškis prieina prie moters ir sako: „Jūs man labai patinkat.“ „Matau“, atsakė moteris. Salėj tyla. Šapranauskas įžeidžia: „Jūs ką, nežinot, kas yra nudistų pliažas?!“

2005 11 13

17. 40. Aš galėčiau sutikti su prielaida, kad Lietuva, nesuteikianti galimybių mūsų jauniesiems prasimušti į pasiturimą gyvenimą, neturėtų smerkti jų už bėgimą iš Lietuvos ir bandymus praturtėti svetimuose kraštuose.

Tačiau ar turėčiau pritarti tam besaikiam turto troškimo ir gerovės kaip panacėjos propagavimo būdui, kuris dabar apėmęs ne tik visą žiniasklaidą, bet ir kultūrininkus bei politikus? Jokiu būdu! Priešingai!

Dar ryžtingiau turėčiau nepritarti ir prieštarauti būtent iš politinių sluoksnių į mūsų visuomeninio gyvenimo normatyvumą įnešamoms beprotiško, viską nušluojančio turtėjimo nekritikuotinumo, susitaikėliškumo pozicijoms. Kodėl gi, tegul ir neprieštaraudami tautos jaunimo kosmopolitiniams būdui (nors taip elgtis neturėtų), valdžios vyrai ir žodžiu, ir veiksmu nepropaguoja bent jau saikingos gerovės, protingo nacionalizmo, lietuviškojo patriotizmo ir kitų vertybių, be kurių jų, politikų, čia nebereiktų.

Ar ne todėl, kad pačiose jų sąmonės gelmėse viešpatauja nemirtingasis marksistinis materializmas?

2005 11 14

10. 12. Tvarkingos imigracijos reikalavimai yra visiškai aiškūs. Jeigu jie nebandomi iškraipyti pareigas nuo imigrantų nuimamų „žmogaus teisių“.

Štai jie:

1. Nuolatiniam apsigyvenimui šalyje priimami tik politiniai pabėgėliai ir tik su sąlyga, jeigu jie per nustatytą laiką išmoksta lietuviškai, išlaiko kultūros pažinimo testus ir įrodo lojalumą valstybei.

2. Ekonominiai imigrantai įsileidžiami griežtai ribojamam laikui, kuriam pasibaigus darbdavys praneša apie svetimšalio samdinio išvykimą ir bendradarbiauja su valstybe arba pratęsdamas darbo sutartį, arba deportuodamas nenorintįjį išvykti. Teisinę atsakomybę už imigranto lojalumą šalies įstatymams prisiima darbdavys.

3. Tiek politiniai, tiek ekonominiai imigrantai gyvena nekompaktiškai – integracija į nacionalinę kultūrą prasideda nuo pirmos atvykimo šalin dienos ir tęsiasi iki išvykimo arba integravimosi šalies kultūron.

4. Visos imigrantų tautinės mažumos turi teisę laisvai atlikti religines apeigas ir rengti kultūrinius renginius, jeigu jie nenukreipti prieš šalies, kurioje imigrantai gyvena, nacionalinį integralumą.

Ne socialinė atskirtis ar nepakankama kultūrinė integracija buvo Prancūzijos musulmoniškosios revoliucijos priežastis, o imigrantų teisės be pareigų, beje – ilgalaikės.

2005 11 15

9. 15. Kai dabar jau taip aiškiai yra išryškėjusios tiek istorinės, tiek idėjinės Europos Sąjungos šaknys, kuo galima pavadinti patį Europos Sąjungos biurokratijos sluoksnį ir jį naudojančias institucijas?

Vienareikšmiškai: pavergimo mechanizmu.

2005 11 16

10. 39. Kas yra Visuotinė žmogaus teisių deklaracija?

Atsakau: tai Komunistų partijos manifesto vertimas. Vertimas į šiuolaikinio materializmo kalbą.

Komunistų partijos manifeste dar pilna idealistinių reliktų: formacija, klasė, proletariato diktatūra ir pan. Jų turinys spekuliatyvus, jie reikalauja jais patikėti, jų tikrumą būtina įrodinėti, kurti visokias juos pagrindžiančias teorijas. Žodžiu, Manifestas dar paremtas abstrakčiomis idėjomis, kurios reikalauja arba patikėti, arba protingai sutikti, arba – jei nesutinki nei su tuo, nei su tuo – tave sunaikinti (reikalauja apvalančio teroro).

Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje idealizmo neberasi nė su žiburiu, čia viskas konkretu ir aišku: yra žmogus, žmogus yra laisvas, tu su žmogum privalai elgtis kaip su laisvu, žmogus turi teisę gyventi kur nori, žmogus turi teisę tikėti kuo nori ir t. t., ir pan. Čia nėra reikalo nieko įrodinėti ar įtikinėti, reikia skaityti tekstą ir vykdyti, kas nurodoma. Kas tų nuostatų vykdyti nenori, yra žmogaus teisių teismai, kurie paskelbs verdiktą su pasekmėmis, dėl kurių galėsi tik gailėtis, o kad būtų mažiau kančių, kad tu galėtum lengviau įsilieti į tų „teisių“ globalumą, jomis pagrindžiama ir Jungtinių Tautų veikla, ir Europos Sąjungos konstitucija, ir Tūkstantmečio programa – viskas, kas tik įmanoma.

Koks pasaulis kuriamas ir sukuriamas?

Pasaulis be tikslų – pasaulis tik kaip visuotinės gerovės vieta. Ar tai ne vienas iš komunizmo tikslų? Pasaulis be tikėjimo – tik kaip žinojimo ir jo technologijų naudojimo būdų visuma. Ar ne to siekė ligšiolinis komunizmas? Pasaulis be istorijos – tik su ateitim. Kas sakė, kad tikroji istorija prasideda tik nuo komunizmo? Pasaulis be tautų – tik kaip žmonija. Ar ne tai buvo nurodoma kaip proletariato uždavinys?

Komunizmo pagal Karlo Markso ir Frydricho Engelso Komunistų partijos manifestą sukurti nebuvo įmanoma. Žmogus pagal šią koncepciją turėjo visų pirma patikėti komunizmo idėja, po to vienytis jai įgyvendinti, kovoti ir nebūtinai laimėti. Kaip, beje, ir atsitiko.

Komunizmą pagal Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją sukurti kur kas lengviau. Žmogaus įtikinėti, ar verta priimti komunizmo idėją, nė nereikia: pakanka jį papirkti, nupirkti arba sunaikinti nefinansuojant. Vienas prieš kapitalą, kuris gali prie kiekvieno prieiti iš bet kurios pusės ir bet kokiais pavidalais, niekas neatsilaikys. O prieš kapitalą besijungiančias grupuotes (pavyzdžiui, partijas) irgi gana paprasta pertraukti finansų skustuvu, kliudant nebūtinai arterijas, gali pakakti ir sausgyslių. Deklaracija pagrįsta labai aiškia ir konkrečia idėja: kiekvienas pinigas stipresnis už kiekvieną idėją, ne kiekvieną žmogų galima įtikinti, bet kiekvieną galima nupirkti. Tokio aiškaus materializmo Marksas gal ir nesuprastų, bet nepavydėti negalėtų. Šiandieninis komunizmas – tai Visuotine žmogaus teisių deklaracija pagrįstas globalizmas.

Šmėkla blaškosi virš pasaulio – globalizacijos šmėkla, siaubdama ištisus socialinius sluoksnius, tautas, jau ir civilizacijas.

2005 11 17

9. 39. Kas yra žmogus?

Kad ir kaip kas atsakinėtų į šitą klausimą, negalės nepripažinti, kad tai yra esybė su dviem esminėmis savybėmis – sąžinė ir valia.

Sąžinė – kad nepultų žemiau savęs esamojo, valia – kad galėtų pakilti, bent jau stengtųsi pakilti aukščiau savęs, formuluodama tikslą, kuris tos esybės akis pakelia į horizontą, į dangų.

2005 11 18

10. 28. Kažkokia Šveicarijos firma su teismo pagalba areštavo Ženevon į parodą atvežtus prancūzų impresionistus, saugomus Puškino muziejuje. Turėjo įsikišti vyriausybė, kad areštas būtų nuimtas. Paveikslai sėkmingai pargabenti į savo saugojimo vietą. incidentas, atrodo, baigtas. Išskyrus išvadas, kurias padarė ir dar padarys Rusijos valdžios: vargu ar verta vežioti savo vertybes ten, kur su jomis elgiamasi kaip su eiliniu turtu. Ir teisingai darytų: Šveicarijoje impresionistams nesaugu. Nesaugu inkunabulams. Nesaugu porceliano kolekcijoms. Viskam nesaugu, jeigu taip gali savivaliauti kokios nors pelno besivaikančios firmos, nors tarptautiniai dokumentai draudžia užstatais versti kultūros vertybes.

Tačiau svarbiausia po šio „incidento“ yra atsakyti į klausimą, ar ta visišką kultūrinę orientaciją praradusi firma neįvykdė teroristinio akto – ekonominio teroro požymių jos veiksmuose kiek nori: anksčiau lėktuvų Paryžiaus parodoje, paskui laivo, dabar paveikslų areštai nėra tik areštai, tai grobimas, kuris naikina ir turtą, ir bendrabūvio saugumą.

2005 11 19

12. 37. Ar kas nors atsakė į klausimą, kokios politinės ir ideologinės pažiūros vyravo Lietuvos partizanijoje?

Kiek man yra tekę skaityti dienoraščių, laiškų, spaudos, politinių dokumentų – niekas, arba bent jau didžiuma, iš partizanų nenorėjo, kad pokarinėj Lietuvoj, nepriklausomybę atkūrusioj Lietuvoj įsigalėtų buvusi ponų demokratija, ponų dominuojamas gyvenimas. Lietuviai dar nebuvo praradę žemės jausmo, kurį įgijo su žemės reforma ir su kuriuo siejo savo prasigyvenimo viltis. Nuo žemės lietuvius varė stambinami ūkiai, o tą procesą žmonės siejo su ponijos formavimusi ir jį skatinusia valdžia. Sukurti tokią politinę santvarką, tokią demokratiją, kuri garantuotų gyvenimo vietą Lietuvoje visiems – tokia buvo partizanų svajonė. Ne tik prieš rusą okupantą, bet ir prieš lietuvį poną, už turtingesnę Lietuvą ėjo kovoti partizanai.

Jeigu reiktų atsakyti vienareikšmiškai, nesimėtant į kraštų smulkmenas, ar neturėtume pripažinti, kad politinėse idėjinėse partizanų nuostatose vyravo socialdemokratiniai motyvai?

Ar ne socialdemokratiniai gerovės visuomenės motyvai dominuoja ir šiandieninės lietuvių emigracijos pasaulėžiūroje?

Tai ar – vaizdžiai kalbant – šiandieninės emigrantų kartos negalėtume pavadinti šiuolaikiniais partizanais?

2005 11 20

11. 59. Visą gyvenimą Biržuose vaikus ugdžiusi mokytoja Čelkauskaitė Lietuvai: „Nepykim ant čiobrelio, kad iš jo neišaugo ąžuolas!“

2005 11 21

10. 36. Lietuva skyla. Viena dalis sutinka su gyvenimo amoralumu, svarbu tik, kad gyvenimas vestų į gerovę, o ne skurdą. Kita dalis irgi nenori būti skurdo verge, tačiau nemano, kad gyventi galima visiškai išsipurvinus ar pūvant.

Tas lūžis dabar eina per partijas, griaudamas ne tik liberalcentristus, socialdemokratus, bet jau ir konservatorius.

Tačiau kas įdomu: jų, tų gyventi dar su šiokia tokia dvasele norinčiųjų yra kur kas mažiau, negu tų, kurie vardan gerovės gali paaukoti viską. Tai rodo visuomenės apklausos, iš kurių ryškėja, kad vadų elgesys vagiant, spekuliuojant, išduodant žmonėms yra nė motais, svarbu, kad kažkas nubyrėtų ir jiems, laipteliu žemiau stovintiems. Tai rodo ir partijų skilinėjimo pobūdis: protestuojančiųjų prieš amoralumą – mažuma.

Betgi ar nuostabu! Jeigu pavyzdį rodo vadai, ar kitaip gali elgtis vadovaujamieji?!

Viskas gyvenime pakankamai konkretu.

2005 11 22

13. 01. Viena televizijos laida pasakojo apie gulbių porą. Tai buvo Biržuose.

Žmogus rado kieme gulbiną. Jam buvo lūžęs sparnas. Veterinaras nustatė, kad išgelbėti gulbino neįmanoma, be kita ko ir dėl to, kad jis pernelyg nukraujavęs. Gulbiną užmigdė.

Po kurio laiko žmogus skambina: kieme vėl gulbinas! Jis negali būt kieme, jis jau palaidotas, sako veterinaras. Tikrai – kieme ne gulbinas, o gulbė. Sugavo ją, nunešė į upelę. Gulbė paplaukiojo, paplaukiojo klykaudama, paskui panarino galvą vandenin ir nusiskandino.

Tai nenufilmuota. Bet gulbės klyksmai įrašyti.

Net jeigu tai legenda, ar ji ne apie meilę?

2005 11 23

10. 31. Praėjo dar viena diena. Kaptelėjo kaip vandens lašas į ežerą ir – papildė jį?

O kiek tokių lašų išgaravo per tą laiką, sumažindami ežero vandenis? O kiek per tą laiką pakilo dumblo ir užsitraukė pakrančių?

Mano gyvenimas – visos gyvasties gyvenimo dalis, kuriame diena, atrodo, nieko nereiškia, nors būtent per ją viskas įvyksta, ir mes arba su nuodais lašinam savo dienas, arba skaidriai pratęsiam visą tą buvimą.

Tik labai sunku prižiūrėti to lašo skaidrumą.

2005 11 24

11. 03. Man pačiam jau negera nuolat tūsyti tą Donskį, bet ką galiu padaryt! – jis veda laidas kas savaitę ir kas savaitę daro vis didesnes skyles mūsų kultūros statiny.

Štai ir vėl: kalbasi apie lietuvių kalbos būklę. Na taip, ji stresinė: ir situacija Europos Sąjungoj pasikeitė, lietuvių kalba viena iš lygiateisių kalbų (tik nesvarsto, kad dėl anglų kalbos išplėtimo – nebelygiaverčių, o tiesiog ragina mokytis angliškai – kitaip lietuviai taps nekonkurentiški), ir popso kultūros plėtimas bei laisvė ir į kalbą, gimtąją kalbą leidžia žiūrėti nedėmesingai (dėl to ne kalbos mokymą sutvarkyti siūlo, o daryti pakeitimus kalboje ir rašyboje, taikant ją prie neraštingiesiems priimtinos vartosenos), ir iš kalbos vartotojų gelmių internete gimstanti puskalbė savo teisių reikalauja, ir nori nenori mes būsim priversti į ją atsižvelgti.

Visa tai taip. Visa tai yra.

Bet kad reikia mums visai ko kitko – apie tai nė žodžio.

O reikia mums tiek nedaug: reikia pasakyti, kad atvirumo, spaudimo iš išorės, iš vidaus ir pagaliau net nežinia iš kur situacijoj mes turim sustiprinti savo kalbos mokymąsi visuose lygiuose – mokyklose, universitetuose, visuomeninėse organizacijose, būreliuose ar dar kokiuose nors kūriniuose – ir ta stresinė situacija bus bent jau aptramdyta, jeigu ne suvaldyta. Aktyvios pozicijos su savo kalba, per savo kalbą su savimi, savo visuomene ir visu pasauliu – štai ko mums reikia, apie ką nei šiame, nei kituose panašiuose pokalbiuose kolei kas ne tik neakcentuota primygtinai ir kietai, – kolei kas niekur nė neužsiminta. Ar tai ir yra valstybinė tautos interesų gynimo pozicija?

Išleidom dvidešimties tomų žodyną – vieną didžiausių šnekamosios kalbos lobynų pasauly sukūrėm. Tai – paminklas tautos kūrybiškumui. Kažkada tame žodyne ir ieškojom, ir radom reikalingus žodžius visai filosofijos terminijai, reikalingai ne tik vertimui, bet ir šiuolaikinės lietuviškosios filosofinės minties raiškai.

Kodėl dabar, užuot stoję priešintis per atvirumo situaciją mūsų kalbon plūstantiems kitakalbystės niekalams, kalbam tik apie susitaikymą ir prisitaikymą, kuris reiškia ne ką kita, kaip kalbos mirties spartinimą?

2005 11 25

9. 39. Mąstant apie šiuolaikinį ideologijų sunykimą reikia visų pirma atsiminti ne tai, kad tradicinės ideologijos nyksta, o tai, kad formuojasi naujos. Jos susiurbia visas buvusiąsias tradicinių ideologijų galias, palikdamos pastarosioms tik likučius.

Tos naujosios ideologijos – tai kosmopolitizmas ir nacionalizmas. Jų galios demonstruojamos kasdien – dega visas pasaulis. Degina jį nacionalistai, bandydami atkurti natūralias žmonijos demokratinių gyvenimo pamatų struktūras – tautas. Tačiau kosmopolitizmas, popstomas globaliai veikiančio kapitalo, anas pastangas tolydžio sugeba užlieti ir užgesinti, bent prigesinti, vis naujomis šiuolaikinio proletariato bangomis – įvairiais muzikiniais šou, futbolo, krepšinio ir kitų sportų renginiais ir pan. O po visu tuo veikia įvairiais ad hoc vardais pasivadinantys judėjimai, perką rinkėjų balsus arba už dovanėles, arba dėl naivybės, o kai pritrūksta „daugumos“, organizuoja junginius, kuriems duoda centro kairės arba centro dešinės pavadinimus. Šie vardai yra patys populiariausi šiandien tradicinės politinės sistemos, matuotos kaire, centru ir dešine, bejėgiškumo maskavimo skudurai.

12. 20. Kai aš dabar prisimenu, kaip 1957 metais VVU rektorius Bulavas (1958 metais jis buvo „nuimtas“ už nacionalizmą) siūlė man be egzaminų, kaip medalininkui, stoti į teisę, su kokiu aiškiu vidiniu pasidygėjimu atsisakiau tą pasiūlymą priimti, klausiu savęs, kiek sąmoningas buvo čia mano suvokimas, kad būtų reikėję studijuoti, o paskui atstovauti okupacinei teisei? Aiškiai to nesupratau, greičiau nujaučiau. Bet kad esame okupuoti, kad vengrai kovojo prieš okupantus – suvokiau gerai. Gal dėl to, kad susitaikymą būtų reiškęs ir darbavimasis kurioje nors gamtos mokslų srityje, nulėmė mano atsisakymą studijuoti gamtos mokslus, nors domėjimasis jais išliko iki gyvenimo pabaigos. Užtat žurnalistikos pasirinkimas buvo visiškai logiškas: tai reiškė jeigu ir ne kovos poziciją, tai bent jau jos galimybę. Tai reiškė iš principo probleminės erdvės pasirinkimą, kur viskas priklausytų jau tik nuo manęs. Taip ir buvo. Ir laimė, kad atsitraukiau dar giliau – į lietuvių kalbos ir literatūros studijas, žurnalistinės veiklos švarai suteikdamas dar daugiau galimybių. Ir nors iki galo išsilaikiau, principų lygyje nė žurnalistikoje savęs neišdavinėjau – su okupantais dvasiškai kolaboruoti niekas niekada neprivertė. Mano nuojautos tada, renkantis gyvenimo kelią, pasirodė teisingos.

2005 11 26

7. 51. Lietuvių nepagarba savo kalbai ypatingai ryškiai matosi daugiakalbio bendravimo situacijose. Kai dominuoja anglų ar rusų kalba kalbantieji, lietuviai netgi tarpusavy linkę kalbėtis rusiškai ar angliškai – „kad ir kiti suprastų“. O kokiuose nors renginiuose Lietuvoje, kur net įstatymas reikalauja bendrauti valstybine kalba, vertimas dažniausiai nė nenumatomas arba „laiko taupymo“ dėlei atmetamas, ir konferencija ar seminaras vyksta ne lietuvių kalba.

Lietuviams vis dėlto teks išmokti gyventi verčiant.

2005 11 27

15. 55. Žmogus, kurio pažiūros nesutampa su daugumos pažiūromis, pamažu išjungiamas iš visuomeninio gyvenimo. Totalitarinėse struktūrose – represyviai pašalinant (paskelbiant nepageidaujamu, uždarant į psichiatrinę, kalėjimą, išsiunčiant į tremtį arba ir fiziškai sunaikinant), demokratinėse – paprasčiausiai nutylint. Žmogus tampa atliekamu, antraeiliu, svetimu tarp savųjų.

Taip, deja, yra ne tik su atskirais žmonėmis. Taip būna su ištisomis visuomenės grupėmis, net sluoksniais. Ryškiausias pavyzdys – partizanai. Tarybmečiu jie išvis buvo vadinami banditais. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais jie buvo įvesti į visuomeninės ir politinės minties erdvę, bet deramo įvertinimo taip ir nesusilaukė: per daug „ne tokie“ buvo netgi „vedantiesiems valstybininkams“. Dabar partizanai tolydžio nuo mūsų nutolinami. Panašiai atsitiko su Lietuvos laisvės lyga. Dėl savo radikalumo ji „netilpo“ į Sąjūdžio standartus, dėl ko buvo palikta už Nepriklausomybės įforminimo darbų. Nors būtent Lyga pirmoji viešai išdrįso paskelbti visuomenės tikslu esant Nepriklausomybę. Dabar į Lygą žiūrima išvis kaip istorijos senutėlį faktą.

Ar kitaip yra šiandien su tais, kurie Lietuvos įvedimą į Europos Sąjungą laiko šiuolaikine komunistine išdavyste?

Žodžiu, nori būti teisus, sutik su dauguma. Tik tada nebekalbėk apie teisingumą.

2005 11 28

9.39. Beatričės Kleizaitės-Vasaris knyga „Lietuvių dailininkų darbai Šiaurės Amerikos šventovėse“ labai išraiškingai – tylomis – pasakoja apie meno darbų likimą svečioje šalyje, jau dabar pretenduojančioje į būsimojo pasaulio provaizdį. Esama žinių, kad lietuvių sukurtų vitražų ir skulptūrų būta per 150 JAV ir Kanados bažnyčių. Autorė aplankė 97. Iš jų tik 17 bepriklauso lietuviams. Kitos perimtos kitų tautų, naujųjų JAV imigrantų, perdirbtos ir pritaikytos kitiems tikslams. Meno kūriniai ne vienu atveju sunaikinti. Jei jie būtų savo gimtoj šaly, kad ir ne visai saugūs nuo savųjų barbarų, jie būtų turėję didesnes galimybes išlikti. Svetimuose kraštuose jie be didesnių problemų paleidžiami vėjais, nes laikoma esant norma, jog atėjusieji įsikuria savaip. Tai teisinga. Klausimas tik, kam reikalingas toks gyvenimo būdas. Taigi, ši knyga yra kultūrinės griūties neišvengiamybės globalizmo sąlygomis liudijimas.

2005 11 29

10. 12. Kuo judėjimas skiriasi nuo sektos? Judėjimas (religinis, pilietinis, kultūrinis) palieka žmogui laisvę rinktis, nereikalauja jo laisvos valios. Sekta laisvą žmogaus valią stengiasi sunaikinti, paversti žmogų bevaliu išpažinėju, dalyviu, netgi entuziastu. Judėjimai visuomenes aktyvina ir kelia, sektos slopina ir žlugdo. Net žudo.

2005 11 30

10. 25. Pasirėmusi švietėjų suformuluota prigimtinių žmogaus teisių nuostata, kuri žmogui prilygina bet kurį padarą, turintį žmogaus pavidalą, Prancūzija pradėjo žmogaus etninio ir tautinio nukultūrinimo erą ir mažumų kultūrų erą, atvedusią pasaulį į šiuolaikinę katastrofinę būklę.

Anglija stengėsi išlaikyti istorinio ir tautinio kultūringumo prioritetą.

Bėda buvo ta, kad kovoje su Prancūzijos tradicija Anglija turėjo remtis JAV, apvaisinta prancūzų revoliucijos ir tapusia realiu tautų maišymosi katilu.

Iš čia – ir šiandieninės Europos problemos.