Gruodis Spausdinti
2005
Parašė Romualdas Ozolas   
Šeštadienis, 31 Gruodis 2005 23:53

2005 12 01

12. 20. Kas mane išmetė pleventi padangėse be jokios galios daryti tvarką, o tik kalbėti?

Sąjūdžio metais tai buvo tie, kurie slapta vienijosi ir toliau bendradarbiauti su okupacinėmis represinėmis struktūromis – buvau visiškai nepriimtinas.

Nepriklausomybės metais tai buvo tie, kurie vienijosi bendroms finansinėms machinacijoms, ir mano netinkamumas tokiai veiklai vėlgi buvo kliūtis ir grėsmė.

Galima būtų pasakyti: užtat aš dabar laisvas!

Bet ar vien laisvės gana, kad žmogus galėtų pasakyti atlikęs savo paskirtį?

2005 12 02

7. 51. Kai klausiama, iš kur ateina Lietuva, kas yra tie tokie keisti – rambūs ir karingi – lietuviai, aš visada noriu atsakyti kontrklausimu: pasakykit man, kas stovėjo ant kalno, gentis žemai pavadindamas Žemaitija, o gentis ant kalvų rytuose – Aukštaitija, ir aš jums pasakysiu, kas yra lietuviai ir Lietuva.

Apie tai esu ne kartą kalbėjęs.

Šis klausimas – metodinis, anų kalbų susiejimui ir pagrindinis problemos išryškinimui: vienytojai yra ateiviai.

2005 12 03

Ar sukurs kas mūsų šių dienų idiotizmų knygą? Paliudijančią, kad buvo ir suprantančių, kas daroma.

Vienas iš išraiškingiausių pavyzdžių turėtų būti Vilniaus, Palangos, Šiaulių ir – sakoma – Kauno prospektai, pasiūti pagal vieną ir tą pačią schemą ir iš tokių pačių medžiagų. Šitaip per Lietuvą sparčiau negu bolševikų imperijoje žygiuojant globalizacijai. Tiksliau – šiuolaikinei bolševizacijai: vienmačio žmogaus kūrimui ir valdomos demokratijos diegimui.

2005 12 04

13. 36. Šiandieninė žinija ir technologijos jau leidžia apskaičiuoti ir atkurti Pasaulio sutvėrimą. Žinojimo orakulai sako, jog Adomas atsiradęs prieš 60 000 metų, buvęs labai išradingas ir pradėjęs šiuolaikinį mąstymą, kuris jau tada suteikė jam tokio išskirtinumo, kad savo genus sugebėjo pasėti daugybėje palikuonių, šiandien užklojusių visą pasaulį. Ikiadominis mąstymas ir gyvenimo būdas, netgi kalbėsena užsilikusi tik tam tikrose nuošaliose Afrikos gentelėse. Afrikos todėl, kad Adomas gyvenęs kažkur šiaurės rytų Afrikoje, iš kur išplitęs po visą pasaulį. Atrodęs jis kaip negroidas.

Galbūt taip ir buvę. Nieko čia mistiško. Įdomu kas kita. Pasirodo, ir Sutvėrimas buvęs, kuriame galėjęs dalyvauti kažkoks Tvėrėjas, suteikęs Adomui išskirtinumo, kitaip antropogenezę turėtume laikyti atsitiktinumu. Bet jeigu tai ne atsitiktinumas, koks ir kieno tai žaismas ar veiksmas? Kita vertus, jei Knygos pasakojamas Sutvėrimas tikrai buvęs, tai tikrai būsianti ir Apokalipsė su Paskutiniuoju Teismu?

Dėl Apokalipsės galima neabejoti: ji prasidėjo. Lieka vienas neaiškumas: koks ir kada bus mūsų Paskutinysis Tesimas.

14. 05. Atgimimo metais nė klaikiausiame sapne nebūčiau susapnavęs, kad nepriklausomoj Lietuvoj degtinė vadinsis vodka. Ne vadinsis, o turės būti vadinama. Toks yra ES reikalavimas. Ir mes jį vykdom, būdami nepriklausomi?

2005 12 05

9. 43. Viena iš „Panoramos“ kultūros žinių rengėjų pradėjo sakyti biblijoteka užuot normaliai pasakiusi biblioteka, ir jau, žiūriu, kitose laidose taip pat artikuliuojama. Kalba kinta iš pamatų, iš gelmių, kinta ne tik leksika, gramatika, kinta ir fonetikos, netgi intonacijos ir bendra kalbos tonacija. Ir iš kur tai, kas visų tų pokyčių variklis – nė nenustatysi. Tiesiog kita situacija – kita ir kalbėsena. Kaip kitokia yra jauno ir seno kalbos dvasia ir pavidalai.

P.S. (vėliau). Tai, pasirodo, šiandieninių kalbos normintojų nurodymas!

2005 12 06

Mūsų politikų ir politikos įvarytas į nemigą, imu pagaliau Marcelijaus Martinaičio „K. B. Įtariamas“, prasiskverbiu pro postmodernistinius poligrafinius knygos skarmalus, perskaitau vieną kitą eilėraštį ir pradedu nuo pradžios. O pakui miegą išvis atidedu rytojui: skaitau, kai kur dar kartoju, pavaikštau, ir jau nuo pusės knygos suprantu, kai visa tai, ką perskaičiau, pavadinsiu: poetinė mūsų laisvės griuvenų išklotinė. K. B. – tai CK ir KGB agento hibridas, toks deklaruotas tarybmečio nomenklatūrininkas, kuris nėra autsaideristiškasis gudruolis Kukutis, kuris yra greičiau Kukučio vaikas, išėjęs mokslus Vilniaus ar Maskvos universitetuose, atitarnavęs visas partinės karjeros pakopas, pats spaustas ir spaudęs kitus, iki tapo kokiu nors instruktorium ar dargi daugiau, dabar išmestas už borto, dar neužmiršęs jausti ir kai ką mąstyti, bet gyvenantis pasaulyje, kuriam visiškai nebeturi galios ir kuris galingesnis už visą anuometinio socialistinio galingumo galią. Aplink – skarmalai ir draikanos jau net nebe gyvenimo, o pačios laisvės – kai kur ji drykso visiškai dematerializavusis ir dvėsuoja savo paskutinius žudančius kvapus. Tikras dvasios ir medžiagos lūženų sąvartynas, keliantis baimę ir netikrumą, šaldantis širdį ir protą, bet pačiose prigimties gelmėse užčiuopom kylantis kažkokiu saldumu, tarsi visa tai taip ir turėję būti, tarsi išsipildžiusios kerštingos vilties pajautimas. Trumpai: šiurpus laisvės siautėjimo vaizdas.

2005 12 07

12. 38. Pasnigo. Ir dar sninga. Ramiai krinta snaigės ir kloja viską, kas po vasaros ir rudens liko ant žemės – nudžiūvusius pakelių kiečius ir pamiškių pelynus, juodus eglynus ir palaukių kupliąsias pušis, juosvas automagistrales ir purvinas miestų gatveles, upes ir dar neužšalusius ežerus. Ir širdin pamažu sėda kažkas panašaus į rimtį, bent jau ramybę – tarsi sniegas būtų pažadas, kad po baisiųjų drangų ateis ne tik šalčiai, bet ir šviesėjantis horizontas, už kurio – tuoj ir pavasaris, dar vienas. Gal net ne paskutinis.

Ką aš čia žodinėsiu, jeigu ir Martinaitis kapituliuoja:

Mieste šį rytą – lyg graviūroj – taip tylu:

Žiema – ir nieko jums gražiau nepasakysiu.

2005 12 08

12. 12. Girdėjau, kad dalis verslininkų siekia mano pasitraukimo ar tiesioginio valdymo Vilniuje. Tai yra absurdiška, kai mero pasitrakimo reikalauja verslininkai, nenorintys dirbti pagal įstatymus. Jie to nori, nes žino, kad manęs neįmanoma papirkti, o reikia įtikinti. Aš dirbu miestiečių labui ir nepritariu verslui, kuris daromas visuomenės sąskaita.

Kada nors šitie Artūro Zuoko žodžiai bus cituojami kaip demagogijos šedevras, liudijantis mūsų išprotėjimo laipsnį. Tačiau šiandien jie priimami kaip kovos už amoralumo gyvenime įteisinimą vėliava, paremiama didžiuliais pirktiniais per visas informacijos sistemas transliuojamais „argumentais“, kaip antai, TV 3, LNK filmukais apie Zuoko sąžiningumą („man yra siūlę ir 5 milijonus, bet aš neėmiau“), šeimyniškumą, verslumą, ištikimybę ir pan., ar jo verslo partnerių pareiškimais, kad jie lūžta kovoje su nesąžiningaisiais ir dujų kainų kilimui nebesipriešins.

2005 12 09

Kiekvienas miršta skirtingai, bet būtinai.

2005 12 10

9. 38. Vis aiškiau ir ryškiau telkiantis įtampai pasaulyje, prarandančiame ir dvasinius, ir materialinius savo tolesnės plėtros orientyrus, popiežius Benediktas XVI pagaliau tarė žodį: jei ir toliau viskas eis kaip ėję, pasaulio laukia pabaiga. Kelias į ją yra tai, ką žmonės vadina laisve. Nors tai yra kelias iš savęs, o ne į save, ne savęs ir pasaulio kūrimas, o savęs ir pasaulio griovimas.

Atsakomybės sau ir pasauliui būtinybė pagaliau ištarta aiškiai. Ar pakankamai aiškiai išsiaiškinsim, kad atsakomybė praktiniame gyvenime yra laisvės ribų klausimas?

2005 12 11

11. 50. Amerikiečių (na, tegul bus australų) išradimas, kaip pelninga padaryti ir žiniasklaidą, yra genialiai paprastas. Tai trijų S principas: skandalas, seksas, sportas. Lietuvių žiniasklaida juo jau naudojasi visai sėkmingai. Užtat nebeturim nė vieno nacionalinio dienraščio (išskyrus nedidelio tiražo „Lietuvos žinias“, kurios yra finansuojamos vieno verslininko ir jų uždavinys nėra pelnas, o informacija be nuostolio). Ant buvimo–nebuvimo nacionaline ribos balansuoja LTV, bet labiausiai žiūrima yra komercinė LNK. Esant tokiai situacijai, kuri iš televizijų galėtų pranešti, jog šeštadienį vyko du suvažiavimai – Socialdemokratų sąjungos ir Valstiečių partijos. Turėtų LTV. Deja, parodomas tik Valstiečių suvažiavimas, nes jis skirtas partijos įkūrimo 100-mečiui ir pavadinimo keitimui, bei liberalų sambūrėlis, kuris paskelbia naujos partijos kūrimo pradžią. Ar tai tą dieną vykusio politinio gyvenimo panorama? Deja, žinos tik pagal pirmąjį trijų S reikalavimą – Skandalas. Seksas ir sportas nukeliami toliau, už „Panoramos“ rėmų, tačiau ir jie taip esmingai įsikūrę laidose, jog be dvejonių gali sakyti ir LTV dirbant komerciniu režimu. Netgi politinio gyvenimo referavimo bare.

2005 12 12

8. 56. Ko jūs norit iš lietuvių, jeigu virš Lietuvos nuolat kabo debesys! Jie kaip laidotuvių marškos, kaip karsto dangčiai. Reikia labai savotiškos sielos, kad įžvelgtum grožį šituose iš dangaus plūstančiuose vasaros, rudens, žiemos ir pavasario lietuose, snieguose, miglose. Reikia labai stiprios dvasios, kad atsilaikytum prieš tą niuką, kurią dangus mums siunčia kone kasdieną. Sako: mes merdim. Bet jau tūkstantį metų mirčiai priešinamės net istoriškai paliudijami, ir netgi taip, kad tik patys žiauriausi mūsų nedraugai drįsta to nepripažinti ir meluoti. Ir dar pasiryžę gyventi. Kad ir su labai komplikuotu savo būdu – ir aistringu, ir niūriu. Bet ko norėt, kai virš galvos nuo gimimo iki mirties toks dangus!

2005 12 13

10. 57. Savivalda tampa kunigaikštysčių kūrimo metodika. Reikalaudami savivaldos, kuri yra globalizacijos teikiama kaip nacionalinių valdžių naikinimo būdas, žmonės kelia veikėjus, žaidžiančius nacionaliniam gyvenimui visiškai priešingomis ir net pražūtingomis idėjomis. Taip gimsta visokie pseudopatriotizmai, kreivas regionalizmas, visokios pseudoidėjos, dažnai nieko bendra neturinčios su išgyvenimui būtinu gyvenimo būdu.

Iš daugiau kaip šimto statybas reglamentuojančių detaliųjų planų Kuršių Nerijoje pusė prieštarauja įstatymams ir normoms, kurių reikėtų laikytis norint išsaugoti šį unikalų gamtos kūrinį, neleisti jo sunaikinti atskiro žmogaus ar jų grupės egoizmui ir goduliui.

Vilniuje savivaldos vardu avantiūristas meras užsiima statybomis, kurios yra ne tiek gerovės kūrimas, kiek viešosios akcijos jo veiklumui pademonstruoti, yra demaskuojamas kaip sukčius ir kyšininkas, bet nacionalinė valdžia neturi svertų jam pašalinti – nėra įstatymų, tokius veiksmus leidžiančių. Ir valdžią užgrobęs banditėlis tampa nacionaline problema, nes savivalda „žmogaus teisių“ yra ypač giliai – per individus – supriešinama su visa nacionaline bendruomene.

Kodėl ir kaip to išvengti – kol kas tyla.

2005 12 14

11. 23. Indai valosi britų kolonijinių apnašų, grynindami savo miestų pavadinimus. Bombėjus pervadintas į Mumbajų, Madrasas – į Čenajų, Kalkuta – į Kolkatą, Bangaloras – į Bengalūrą. Svetimtaučiai senuosius indiškus pavadinimus buvo iškraipę taip, kad jie būtų lengviau ištariami.

Mes ne tik neprotestuojam, kad Vilnius ne viename žemėlapy rašomas lenkiškai Wilno ar dar nežinia iš kur išlindusiu Vilna, Klaipėda vėl pasirodo kaip Memel, – ne, mes tiesiog patys kabinam savo gatvėse svetimšališkus pavadinimus kaip Krowne Plaza, Forum Palace ir pan. Esam kolonizuojami ir mielai kolonizuojamės. Ar beapsivalysim kada?

2005 12 15

8. 40. Kaip pasikeitęs pasaulis, bene akivaizdžiausiai rodo mūsų krepšininkai. Kur jų nesama! Visos pasaulio geriausios komandos turi lietuvių. Bet tai ne tik dėl to, kad jie gerai žaidžia. Tai visų pirma dėl to, kad yra legali jų perėmimo tvarka. Komunistiniam pasauly ji rėmėsi prievarta (paėmė į kariuomenę – ir ima į CASK). Globalistiniame pasauly ji remiasi laisve žmogui (krepšininkui) eiti paskui pinigus. Ir mokami milijonai. Ir mūsų vyrai eina. Ir gražiausia yra, kai Vilniuje, Eurolygos rungtynėse, lietuviai iš, pavyzdžiui, Lenkijos, komandos kaunasi su Lietuvos lietuviais. Tai – esmė.

2005 12 16

Europos Sąjungos gniaužtai jaučiasi ne tik biudžeto struktūros pokyčiuose. Net jeigu šiemet ir nepavyks nupjauti ES naujokėms žadėto biudžeto (Lietuvos premjeras ir prezidentas demonstravo didį ryžtą tam visomis galiomis priešintis), tai artimiausioj ateity vis tiek pavyks (ministrai televizijose jau kalbėjo apie galimą kompromisą, parlamentarai aiškino, kad visa Sąjunga yra kintančių susitarimų ir persitarimų erdvė, nieko pastovaus būti negali, pažadai visada yra tik pažadai).

Net jeigu ir nepavyks apkarpyti ką tik Sąjungon atėjusiųjų finansavimo, jos pačios bus priverstos „glaudintis“, ieškodamos vidinių resursų pelnui įsiviešpatauti visose sferose visų nacionalinių interesų sąskaita.

Vienas mažas pavyzdys. Geležinkelis nėra ir negali būti vien pelno siekiančia įmone. Geležinkelis, kaip ir automagistralės, yra nacijos integralumo, jos komunikabilumo, operatyvumo, konkurentiškumo ir kitų svarbių kokybių ir savybių palaikymo priemonė. Lietuvos geležinkeliai ilgai keleivių pervežimų nuostolingąsias linijas dengė ir palaikė krovinių pervežimo pelnais. Europos Sąjungos reikalavimas neleidžia nuostolingų keleivinių maršrutų dengti iš pervežimų. Dėl šio iš ten („iš aukščiau“) ateinančio reikalavimo Lietuvoje numatyta uždaryti dar 24 nepelningus keleivinius maršrutus. Jau anksčiau buvo nukarpytas Dzūkijos, Sūduvos, Žemaitijos traukinių „galinės šakos“. Dabar nebeliks ir traukinio Šiauliai – Rokiškis, jau ir taip sumaitoto siauruko, kuris yra tikras Lietuvos nacionalinis technikos paveldas ir galėtų gerai tarnauti turizmui, ir kitų. Tai Lietuvos stiprinimas ar naikinimas? Tai kuo tada, ponai globalistai, finansinė diktatūra skiriasi nuo ideologinės? Ar ne komunistinė tautų naikinimo ideologija veikia šiuo finansiniu – visuotinio pelno siekimo – būdu?

2005 12 17

13. 01. Viešumą pasiekė žinia, kad Lukiškių kalėjimas palaisvinamas, o jo pastatai perduodami verslininkams mainais už naujojo kalėjimo įrengimą.

Klaidingas sprendimas, vėl pirmon eilėn keliantis finansinius, o ne kultūrinius, ne istorijos klausimus.

Ne mažiau kaip pusė mūsų tautos istorijos yra okupacijos istorija – lenkiškoji, rusiškoji, vokiškoji ir kitokia. Lukiškių aikštė ir Lukiškių kalėjimas yra ryškiausi okupantų siautėjimo laikų reliktai. Kodėl juos naikinti, dirbtinai modernizuojant, nutrinant, kas buvo, o ne deramai parodžius siekti pasipriešinimų dar ir kitoms galimoms okupacijoms būtinybės suvokimo?!

Lukiškių kalėjimas turi tapti ne dar vienu supermarketu, o Okupacijų muziejum, suteikiančiu galimybę suvokti lietuvių tautos istorijos dramatiškumą ir savam, ir svetimam. Toks muziejus suteiktų nepakartojamai savitą akcentą ir Lietuvos sostinei.

2005 12 18

10. 40. Nebe vienas esu, kalbėdamas apie „karą prieš terorizmą“ ar „karą su terorizmu“ (kokie alogiški pavadinimai!) kaip Ketvirtąjį pasaulinį karą: nebe pirmą kartą girdžiu tą pačią terminiją vartojant ir Vakaruose, ir Rytuose. Taip mąstantieji pripažįsta, kad Trečiasis pasaulinis buvo vadinamasis Šaltasis karas. Tai tikrai buvo karas, kurio pamatan pirmąsyk padėta ne fizinė militarinė galia, o ekonomika. Kovojo ekonomika su ekonomika, militariniams konfliktams leisdamos degti kur nors pakraščiuose, trečiosiose šalyse. Jų kovos metodai ir technologijos išlaisvino jėgas, kurios padarė nebeįmanomą ankstesnę – itin griežtą – ginklų kontrolę. Demokratizacija įgalino ir ginklų liberalizavimą, išvedusį į naują ideologinių karų pagrindimą – į civilizacijos karą prieš kitą civilizaciją. Tautų likimas ir šioje erdvėje ne ką tepagerėjo, nes civilizacijos irgi priverstos stiprėti jau dabar stipresniaisiais esančiųjų pagrindu, tačiau nereikia nematyti ar užmiršti, kad ir dabar kariaujama, vadovaujantis ta ar kita ideologija.

Lietuviams svarbu suvokti, kad visas Šaltasis karas buvo jų okupacijos metas. Kitaip tariant, Lietuvos okupacija praėjo dengiama Šaltojo karo debesų. Ugnys žėrėjo kažkur toli – Vietname, Kambodžoj, Laose, Pietų Amerikoj, Centrinėj Afrikoj. Viename tokiame kare – Afganistane – dalyvavo ir lietuviai. Ir gausiai. Netgi rimčiau, negu dabar dalyvauja. Kas dar svarbiau lietuviams – tai kad jiems, skirtingai nei visoms (be latvių ir estų) kitoms pasaulio tautoms, nebuvo pasibaigęs ir Antrasis pasaulinis karas: jis Lietuvai pasibaigė tik 1993 metais, kai buvo išvestas paskutinis 1939 metais įvestos okupacinės kariuomenės kareivis. Ir jau visiškai ypatingas „lietuviškasis atvejis“ buvo tas, kad Lietuvai nebuvo pasibaigęs ir Pirmasis pasaulinis karas – Lenkija buvo okupavusi didelę Lietuvos dalį. Jis baigėsi tik 1994 m. gruodžio 16 d., „Valstybės žinioms“ pranešus (ir šitaip juridiškai įsigaliojus) apie 1994 m. balandžio 26 d. pasirašytą Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, kurią galima laikyti Lietuvos ir Lenkijos 1920 metų karą užbaigiančia Taikos sutartimi.

2005 12 19

11. 23. Europiečių energijos stygiaus faktą geriausiai parodo – iš vienos pusės – imigracija, iš kitos – biurokratizacija. Lėšų egzistavimui dar pakanka iš imperinėje praeityje sukauptų resursų dėka varomos technogeninės ekonomikos. Tačiau ekonomika stagnuoja ir jos galia sparčiai nyksta. Palaikyti ją tegali imigracinė pigi darbo jėga. Bet tai jokia šiuolaikinė inovacija! ES kaip „vidinis resursas“ yra rezervas, bet tik naujųjų narių pavertimo trečiosiomis šalimis sąskaita. Tačiau ir šiam resursui eksploatuoti nerasta nieko naujo, kaip išnaudojimas, kurį administruoti pavesta imperinei biurokratijai.

Europos saulėlydį tipiškiausiai charakterizuoja imigracija ir biurokratizacija.

2005 12 20

11. 45. Labai svarbi mintis: kaip Rusijoje 1925–1939 metais gyvenusiems vertinti turi būt taikomi vienokie kriterijai (tų metų žmonės rinkosi tarp gyvenimo ir mirties), negu 1960–1970 metų žmonėms (pasirinkimas tarp geresnės ir blogesnės karjeros), taip ir Lietuvoje1946–1956 metų viešumai visai netinka 1964–1972 metų kriterijai (jau tik karjeros sumetimais vykdytos išdavystės). Ir dar kitoks yra po 1972 metų prasidedantis gyvenimas, kada jau visiems aišku, kad ilgai šitaip tęstis negali.

2005 12 21

9. 54. Šventų žmonių nėra. Net šventaisiais paskelbtieji turi uodegėlių. Pykti už kokią niekšybę ant žmogaus visą gyvenimą negalima. Yra tik vienas amžinas priešas – tautos ir valstybės priešas.

2005 12 22

10. 36. Galiu suprasti norinčius meluoti kitiems: visiems norisi atrodyti geresniais, visiems nesvetimos įvairios baimės, visi nori dėl vienų ar kitų priežasčių sukčiauti ir apgaudinėti. Labai negera meluoti. Bet niekam nesvetima. Ypač politikams: visas jų kelias šlovę melu grįstas.

Bet kodėl žmogus nori meluoti sau? Dėl tų pačių priežasčių – rodytis ir atrodyti geriau, nei iš tiesų?

Ko gero, ištakos tos pačios. Bet melas kitiems prasideda nuo melo sau. Nuo sąžinės užmigdymo visų pirma sau. Sąžinei miegant troškimėlis meluoti įsisiautėja iki aistros. Taip gimsta didieji melai. Tokie, kaip Lietuva po Liublino unijos. Vardą ji išlaiko, bet LDK juk nebėra ta pati, kaip iki unijos, ji yra Abiejų Tautų Respublika! Lygiai taip pat ir Lietuva po 2004 metų gegužės 1-osios: vardą išlaiko, bet yra nebe Kovo 11-osios Respublika, yra Europos Sąjungos respublika!

Kodėl šįsyk mažyčio melo savyje mes nedrįstam pavadinti tikruoju vardu, kaip jis iškyla visiems? Todėl, kad jo vardas baisus: išdavystė.

2005 12 23

9. 49. Liberalai skilinėja. Viena nuoskila paskelbė kurianti Lietuvos liberalų sąjūdį ir tikisi į savo partiją pritraukti jei ne visą, tai bent pusę Lietuvos. O veiklos tikslu laiko Trečią respubliką, kurioje visi bus mokyti, kiekvienas pagydytas, o pensijų reikalingi – turės jas oriai gyventi leidžiančias.

Tas motyvas gražus, tik kažkur jau girdėtas. Ar ne už sienos – Lenkijoj? Ten jų krikdemai valdžioje jau pradėjo kurti Trečią respubliką. Tik ir jie ne išradėjai, nes kalba apie rojų žemėj lygiai kaip jų Jeruzelskis kažkada, įvedinėjęs karinę padėtį, Chruščiovas Rusijoj ar Sniečkus Lietuvoj. Ir mūsų liberalai gieda kaip komjaunuoliai.

2005 12 24

10. 39. Prezidento klyksmas, kad šiuos metus jis norėtų išbraukti iš savo gyvenimo, bene reljefiškiausiai pristato šiandieninę mūsų padėtį: gali daryt ką nori, širdį išplėšti ir iškelti virš šito liūno – niekas nė nežvilgters. Kiek kartų aukščiausias Lietuvos pareigūnas sakė ir kartojo, kad sostinės meras turi pasitraukti; kiek kartų jis vainojo vyriausybę dėl jos nuolatinių skandalų; kiek kartų kalbėjo apie teisėjų paperkamumą, apie aplinkosaugos bejėgiškumą, – kad tau bent kas!

Žinoma, Prezidentui gal ir nedera rezignuoti. Tačiau Adamkus greičiau rezignuos, negu revoliucionizuosis. Toks jis yra. Ir pasiekti permainų jis galės, netgi tuo keliu eidamas, jeigu norės.

Tačiau dabar tas klyksmas – tai itin išraiškingas liūno pločio ir gylio apmatas. Pinigai taip persmelkė ir sutelkė visus, kad krustelėjimas vienoj vietoj atsilieptų visiems. Užtat visi nė nekrustelia: nutyli – šitaip ir valdo situaciją. Ką gi, metodas ne naujas.

2005 12 25

9. 54. Matyt, poezija galinga tik tironijose. Žiūrėk, su kokiu virpesiu klausydavomės poetų, net kai jie vos vos paliesdavo leistinumo ribą! O ką kalbėt apie atvejus, kai poetai visą teatrą mokė tarti LIE-TU-VA!?

Kur poezija šiandien? Kas skaito ją, kas ne, bet nė vieno ji nejaudina taip, kaip anuomet. Ne tik dėl to, kad politikos ir finansų skandalų triukšme poezijos balso nebegirdėti – nebėra vidinio poreikio joje ieškot pasitenkinimo: viskas galima realiai ir net nerealiai, tai kam čia dar lįsti savo ar – tuo labiau – kito dvasion ir taip mistifikuoti!?

Poezija šiandien tapo visiškai privačiu reikalu. Ir ne tik skaitytojui. Ir poetui taip pat. Net ir poezijos tiražai tai rodo: 200–300 egzempliorių guli neišpirkta.

2005 12 26

9. 55. Kaip iš tvenkinio dumblo pabaisų, ant plonų vandens žolių išropojusių, sprogus jų nugarai, išlenda visai nauji metalu žvilgantys padarai, ryžtingai šaunantys į dangų užkariauti visai kitas, negu drumzlinas tvenkinio vanduo, erdves, taip ir iš mūsų prašvinkusio ir uždususio gyvenimo ropoja ir ant smilgų supasi naujų mūsų žemės gyvių lėliukės.

Kas iš jų išsiris?

Spalvingi vienadieniai drugeliai? Aerodinariški metaliniai laumžirgiai? Kaip bombonešiai bimbančios, ir vandeny plaukioti, ir ore skraidyti sugebančios dusios? Ar tiesiog tuntai kraujasiurbių uodų?

Tvenkinys pastiręs laukia. Kai kur girdisi baimės, kai kur – ankstyvo susižavėjimo klyksmai. Įtampa nežmoniška ir visuose padaruose, ir aplink juos: atėjo lėliukių sproginėjimo metas, pasauly pasirodys nauja jo gyventojų karta.

Kas ją sudarys, kokia ji bus?

Neabejotinai aukštesnio lygio. Visas žmonių gyvenimas iki šiol rodo, kad senieji galvažudžiai bijo naujųjų. Bet esminės pasaulio sandaros tvarkos nekinta.

2005 12 27

11. 56. Mūsų civilizacijos nuopuolio ištaka – monoteistinis radikalizmas, reikalaujantis nepripažinti jokių kitų dievų, tiktai vieną. Kol įtikima juo, liejasi netikėlių kraujas. Kai įtikima – nepakankamai tikinčiųjų. Kai nebetikima, randamas Vadas žemėje, o kai ir šis praranda galias, dievais tampa kiekvienas, ir karas tampa visų karu su visais, prieš visus.

Ši logika kaip didelis dokumentinis filmas skleidžiasi Europos istorija.

12. 13. Per visą XX amžių pasauly vyko vienas vienintelis procesas: Vadų bandymai pakeisti Dievą. Tikėjimas seko, reikėjo fizinės jėgos jungčiai, vietoj tikėjimų įsigalėjo ideologijos, kurios tik varijavo vieną vienintelę – marksizmą. Tačiau ir jam realizuoti fizinės jėgos nepakako, teko valdžios terorą pakeisti kažkuo visuotinesniu, materialesniu, konkretesniu. Ir tokį daiktą Vakarų Europa rado – pinigą, finansus. Juos įvedė į apyvartą per vadinamąją demokratizaciją ir rinkos liberalizaciją. Taip įvesta masių savivalda – visų karas prieš visus ir finansinių galiūnų perimama kariaujančiųjų manipuliacija, kuri pavadinta globalizmu, globalizacija. Tai buvo komunizmas, demokratizuotas komunizmas, valdomas modernizuoto marksizmo.

Šiandien gyvename Vakarų Europos sukurto šiuolaikinio marksizmo ir modernizuoto komunizmo aukso dienas.

16. 35. Europa taip ir liks nebetikinti. Arba (ir) pamažu priims islamą. Dvasiškai ji jau šiandien tam žingsniui pasiruošusi. Netgi juridiškai dirva parengta – ES Konstitucijoje, kuri netrukus vis tiek bus primesta, krikščionybės nebepaminėta. Rusija savo tapatumą bando saugoti bent jau atkūrinėdama autoritarizmą ir net totalitarizmą. Ta linkme sukti jai nebuvo sunku: civilinė valdžia (carai) visada buvo stipresnė už dvasinę. Tačiau ir tai – ne išsigelbėjimas. Rusija paprasčiausiai nyksta fiziškai. Kaip kažkada nyko Lietuva. Ir traukiasi į kažkokią nedidelę teritoriją Rytų Europoje. Ar islamas irgi kada nors perdegs, užliejęs Europą? Ar jis susirems su Kinija ir pats bus užlietas fiziškai? Atrodo, visa pasaulio raidos logika tenlink ir suka. Ją varo ne koks nors ekonominis determinizmas ar ideologinis fanatizmas – ją į dienos šviesą kelia išgyvenimo paieškų logika. Nė viena iš pasaulėjautų nėra tokia gamtiška, kaip geltonosios rasės žmonių – Kinijoje kultivuota kaip Dangiškosios žemės, čia esančios žemės kaip tinkamiausios gyvenimui vietos garbinimas ir gerbimas, Japonijoje išplėtotas daugybės dievų sugyvenimo, dvasinio pliuralizmo ir natūralios plėtros gyvenimo būdas. Atsakymai, ką turi daryti žmonės, slypi ten. Kokiu būdu jie bus įdiegti visuotinai – vėl ištisos epochos, kaip ir krikščionybės epocha, reikalas. Tačiau: iš Rytų šviesa!

16. 57. Negali mūsų pasaulio galiūnai, demokratijos tvirtovės, pakęsti nepriklausomų valstybių, oi negali. Tai reiškiasi tiek naujų suverenitetų tarptautinio pripažinimo sunkumais (Lietuvos, visų Baltijos valstybių atvejis), tiek naujų valstybių priglobimo savo interesų zonon ar net modernaus aneksavimo (Europos Sąjungos atvejis) būdais. Tačiau toks Kazachstanas, Tadžikistanas, Uzbekistanas Jungtinėms Valstijoms kaip krislas akyse, o Baltarusija tai ir kaulu gerklėj įstrigusi. O tos tautos kuria savo valstybes ir neša mūsų kažkada iškeltas Nepriklausomybės vėliavas.

2005 12 28

Vis dejuojam, kad mažėja užsienio investicijos. Tikrai, jos mažėja. Apie priežastis niekas rimtai nekalba, nors viena iš pagrindinių galėtų būti itin svarbi geopolitinių orientacijų požiūriu: mūsų perdavimas Rusijos įtakos zonai, ką itin akivaizdžiai rodo Rusijos – Vokietijos dujotiekis Baltijos jūros dugnu, prilygstantis Molotovo – Ribentropo slaptųjų protokolų raudonajai linijai. O kalbant iš esmės – apie mūsų nacionalinį saugumą – klausimą turėtume kelti gal taip: kodėl mes turim priklausyti nuo kieno nors kapitalo, kodėl priklausymas nuo švediško ar vokiško geriau, nei priklausymas nuo kazachiško ar rusiško? Gal teisingiau būtų priklausyti nuo lietuviško kapitalo? Tąsyk ar ne teisingiausia ir pirmaeiliškiausia būtų susigrąžinti ir įdarbinti Lietuvoje bent tą užsieny mūsų tutiečių sukauptą kapitalą, kuris jau dabar norėtų padėti lietuviams, pasiblaškiusiems po pasaulį ir atsikandusiems jų saldybių, įsikibti į gimtojo krašto žemę ir joje augti?

2005 12 29

12. 33. Ką reiškia vadinamasis sveikatos apsaugos, švietimo sistemos, kultūros įstaigų sistemos racionalizavimo procesas?

Jis reiškia smulkiųjų gydymo įstaigų, mokyklų, kultūros centrų, bibliotekų naikinimo ir stambesniųjų ugdymo procesą. Centralizaciją.

O ką reiškia centralizacija?

Ji reiškia viena: visų tų įstaigų tolsmą nuo žmogaus. Visos spekuliacijos apie galimybę suteikti kvalifikuotesnę pagalbą specializuotuose centruose, apie tolstančių įstaigų nenutolimą susisiekimą gerinimo pagalba yra technitarinio tipo priedanga prieš humanistinę žmogaus teisę gyventi arčiau prie žemės ir su savo žeme.

Taip štai konkrečiai vadinamoji globalizacija atsisuka prieš žmogų, visiškai konkretų žmogų, visų pirma finansiškai silpnesnį, ir naikina jį, koncentruodama silpnesniesiems priklausiusias finansines galias stipriausiųjų rankose.

Kada procesas atsigręš prieš jo vykdytojus?

2005 12 30

12. 16. Komunizmo ir liberalizmo simbiozė: ir komunizme, ir globalizme daugumos yra gaunančios, duodančios yra mažumos. Komunizme viską duoda valdžia, globalizme valdžia duoda (atlyginimus, pensijas, stipendijas ir kt.) daugumai, tik mažuma visuomenės uždarbį ir gerovę prasimano pati. Štai kodėl ir šiandien geros tik tos partijos, kurios žada duoti, dar geresnės – kurios ką nors duoda, geri yra tie ministrai, kurie duoda pensijas, išmokas, pašalpas, paramas ar dar ką panašaus. Ir kuo toliau, tuo ryškiau stiprės su pinigų skirstymu susijusių valdžios struktūrų ir joms atstovaujančių asmenų įtaka, o visokie ideologinio pobūdžio supratimai ir pažadai bus menkai tevertinami arba ir atvirai niekinami.

2005 12 31

13. 12. JAV turi devynetą lėktuvnešių, kurių kiekvienas galingesnis už daugelio pasaulio valstybių visas karines pajėgas, 18 povandeninių Traident tipo atominių laivų, atominio smūgio galimybe kontroliuojančių visą pasaulį. Kokių nors smulkesnių karinių įrengimų suminėt neįmanoma. Kaip tos galybės akivaizdoje atrodo Lietuvos karinės pajėgos? Net Izraelio karinė galia yra milžiniška ir fantastiškai efektyvi, palyginus su mūsiške. Šiuo požiūriu mes – gili provincija, gili duobė.

13. 23. Net ir didžiausiai valstybei valdyti pakanka 10–25 tai daryti sugebančių žmonių. Svarbiausia, kad jie žinotų ir sutartų, ko reikia siekti ir kaip siekti. Visa kita ateina savaime.

17. 18. Vis dėlto mes šiaurės kraštas: diena čia prasimerkė, čia vėl tamsu, devintą prašvinta, trečią popiet jau temsta. Vos ne ištisinė naktis. Estijoje tai dar ryškiau. Kaip ir vasara – čia vos sutemo, o čia jau ir švinta. Vidurvasarį naktų beveik nebūna – ištisinė diena. Net su baltųjų naktų efektu. Tačiau tie dalykai pro mūsų sąmonę kol kas praėję beveik nepastebėti ir niekaip neįprasminti.

17. 40. Kokių tik linkėjimų švenčių proga neprirašo net ir visai solidūs žmonės! Pasiskaitai ir negali nesišypsoti.

O vis dėlto malonu: atsiminė, tu jam esi...