Globalizacijos ribos Spausdinti
Parašė Romualdas Ozolas   

Teigiama, kad globalizmas turi ir teigiamų ir neigiamų ypatybių. Su tuo negalima nesutikti: gyvenimas visada turi ir teigiamų, ir neigiamų ypatybių, nesvarbu, ar jis globalus, ar lokalus.
Kalbant apie ideologija, alternatyvą teikiančias idėjas artikuliuoti būtina.
Pirma, ką turime suvokti kalbėdami apie globalizmą politine prasme: globalizmas — tai totalitarizmas. Alternatyva globalizacijai — demokratizacija. Demokratizacija pasaulio mastu — tai pasaulinės tautų sandraugos kūrimas, kurio užuomazga yra Jungtines Tautos.
Jungtines Tautos šiandien yra sąmoningai kompromituojamos, tačiau jos turi daugiau galių ir daro didesnį poveikį, nei darė Šaltojo karo metais. Jų reorganizavimas pritaikant naujajai pasaulio geopolitinei situacijai yra toks pat pasaulio tautų ir valstybių uždavinys, kaip ir kitų pasaulinių organizacijų (NATO, PPO, TVF) pertvarkymas. Jei kitos kis lėčiau, tai JTO keistis gali labai sparčiai ir sėkmingai, ir to kitimo prielaida yra Visuotinės tautų teisių deklaracijos sukūrimas ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos papildymas žmogaus atsakomybes kitam žmogui ir visai gyvasčiai nuostatomis.
Antra, ko nedera užmiršti kalbant apie globalizmą ūkiniu ekonominiu aspektu: pelnas nėra ir negali būti absoliuti vertybe. Pripažįstant pelną aukščiausia instancija, sunaikinama visa kita — ir pelnui neparankus materialusis pasaulis, ir svarbiausia — dvasinis, idealusis. Naudos ir tiesos konfliktas šiandien akivaizdus, kol kas beveik visuotinai ir visapusiškai laimint naudai. Tačiau riba jau prieita ir peržengta: prasidėjęs civilizacijų karas yra iš esmės karas dėl vertybių. Jis baigsis tuo greičiau, kuo intensyviau bus ieškoma išeities ir kuo greičiau bus rastas kompromisas, pripažįstantis tam tikrą moderniojo pasaulio tabu sistemą, kurios leitmotyvas bus idėjos ir daikto tapatumas, politikos ir ekonomikos subordinuotumas, ne ekonomikos, o politikos, ne materialinio, o dvasinio prado prioriteto akcentavimas ir dominavimas. XX amžiuje dėl to kovojo ideologijos, XXI amžiuje dėl to jau susirėmė civilizacijos. Jeigu konfliktas nepereis į taikų dialogą, ne tik atskirų civilizacijų (netgi Vakarų civilizacijos) baigtis, bet ir pasaulio baigtis taps politine kasdienybe. Taikos kultūra yra to kompromiso būdas, o taika yra humanitarinės dvasios produktas, savo vertybes kaip alternatyvas postuluojantis taip: ne naudos tiesa, o tiesos nauda.
Trečia, kas išplaukia iš pirmųjų dviejų alternatyvų yra žmonių likimo ne tik tautos, ne tik civilizacijų, bet ir gyvasties apskritai klausimas: jeigu, neatsižvelgdami į žmogaus socialinę (kultūrinę) prigimtį ir egzistavimo būdą, globalizacijos teoretikai ir praktikai marins tautas, jeigu mirti nenorinčios tautos bus priverstos beatodairiškai, iki pasaulinių karų naudotis visu civilizacijos potencialu, tai neišvengiamai ves (veda) į visapusišką gyvybinių resursų išnaudojimą, gresiantį jau dabar aiškiai suvoktomis ir stabdyti bandomomis ekologinėmis, demografinėmis, ekonominėmis, kultūrinėmis ir kitokiomis problemomis, galinčiomis tapti katastrofomis su pragaištingomis visai gyvasčiai pasekmėmis.
Kuo pasaulis šiandien yra neabejotinai globalus? Visų pirma ne kaip atvira ir pelnui palankiausias sąlygas sukurti privalanti aplinka, o kaip trapi Žemės gyvybės vieta, tokia nedidelė ir tokia jautri, kad jai gyvuoti ir atsinaujinti turi būti pajungtos visos visų tautų ir civilizacijų žmonių pastangos. Ne žmogus gyvastį, o gyvastis žmogų kuria ir ugdo,ir ekologinės etikos, tausojančio gyvenimo būdo ir doro gyvenimo kultūros, o ne grynojo pelno (finansų viešpatavimo) ir jį aptarnaujančių struktūrų kūrimas yra globalus globalėjančios Žemės uždavinys.