Pagrindinė ideologinė problema Spausdinti
Parašė Romualdas Ozolas   

Ne tik Europos Sąjungoje, bet ir visame pasaulyje, įėjusiame į vadinamąją globalizacijos erą, pagrindinis ideologijos ir politikos klausimas yra nacionalinės valstybės problema.
Situacijoje, kai transnacionalinės gamybos korporacijos, kurių tikslas yra grynasis pelnas, pažemino ir realiai (dažnai — nusikalstamais būdais) paneigė valstybės statusą, nacionalinė valstybė kaip idėja ir politinė realybė nebeteko turėtų galių. Netgi pačių didžiausių valstybių, šiuolaikinių imperijų (JAV, Rusija, Kinija, Indija) politinės vadovybės pasijunta bejėgės prieš globalizacinio kapitalo veikimą — ką jau kalbėti apie mažas nacionalines valstybes, kurių metiniai biudžetai gali būti dešimteriopai mažesni už vidutinio koncerno metinį pelną. (Rusijos vadovybės kova su naftos gigante ,,Jukos” yra tipiškas politinės vadovybės desperatiškas bandymas eliminuoti galimą koncerno politinį poveikį valstybės raidai jos vadovybės norima linkme.) ,,Mažeikių naftos” pardavimas amerikiečių bendrovei ,,Williams Internacional” yra tipiškas mažos valstybės politinis apsisprendimas veikti valstybės raidą transnacionaliniu kapitalu. Tokią pavyzdžių šiandienos pasaulyje begalė. Suprantama, kad esama padėtis buvo pabandyta teorizuoti postuluojant nacionalinės valstybės eros pabaigą.
Pastaruoju metu ši tendencija buvo dominuojanti ir daug prisidėjo prie Europos Sąjungos kūrimo ir transformacijų, ypač — Europos Konstitucijos projekto dvasios ir nuostatų, visiškai eliminuojančių bet kokį nacionalinės valstybės teorinį, juridinį ir politinį vertinimą. Dar atviriau globalistinė antinacionalinė dvasia išdėstyta Vakarų Europos ir JAV iniciatyva parengtoje ir 2000m. priimtoje Jungtinių Tautų Tūkstantmečio deklaracijoje, kurioje pagrindinis veikiantysis subjektas yra asmuo, o ne bendrija. Tokia nuostata implikuoja ,,pasaulinės valstybės” kūrimą su fundamentalia tautų ir civilizacijų prigimtine ir humanitarine maišatimi. Šis kelias veda ir neišvengiamai atves diktatūras, kurių užuomazgų jau galima įžvelgti tiek Europos Konstitucijos unitarizme, tiek ir JAV ,,karo su teroristais” teorijoje ir praktikoje.
Bandymai atsakyti į klausimą, kas gi po nacionalinės valstybės, kol kas niekur neatvedė.
Ir neatves.
Nes be nacionalinės valstybes nebus jokios valstybes. Netgi pasaulinės. Nekalbant apie demokratinę valstybę.
Žmogus yra visuomeninis padaras. Kad žmogaus visuomenė nėra viso pasaulio žmonės, jau įsakmiai parodė arabai ir, matyt, nekeis savo pozicijos, net jeigu krikščioniškoji civilizacija susivienytų į kokią nors prieš islamą kariaujančią Šiaurės pusrutulio sąjungą. Netgi to paties civilizacinio tipo regionai negali būti ir nėra tapatūs: tat aiškiai rodo tiek ilgaamžė rusifikacijos politika, tiek JAV ,,tautų katilas” (kuris jau artėja prie ispaniškai angliškos dvikalbystės ir juodaodžių daugumos), nekalbant apie Europos Sąjunga, kurios visa praeitis — jos europietiškoji šlovė — sukurta labai aiškiai savo tautiškumą suvokiančio etnoso.
Sutikdami su prielaida, kad pasaulinė valstybė tėra vienokio ar kitokio totalitarizmo politinė mistifikacija (tat patvirtina ir Tūkstantmečio deklaracija), negalėsime nesutikti ir su tuo, jog nacionalinė valstybė yra reali alternatyva globalizacijai.
Ar būtina tokios alternatyvos ieškoti?