Centrizmas Europos Sąjungoje Spausdinti
Parašė Romualdas Ozolas   

Stojimo Europos Sąjungą sąlyga buvo esmingas savo suverenių galių apribojimas ir atsisakymas sąjunginės jurisdikcijos labui. Tai lietė svarbiausius tautos gyvenimo ir valstybės veikimo barus: užsienio politiką, gynybą, regioną ir vietos politiką, teisėtvarką ir teisėsaugą, ūkį, prekybą, žmogaus teises ir migraciją. Nacionalinei nuožiūrai (ne tiek realiai, kiek nominaliai) liko socialinė rūpyba ir sveikatos apsauga, švietimas ir kultūra. Nacionalinio gyvenimo specifikos garantijų klausimai tolydžio tapo tautos fizinės ateities problema.

Iškilo nacionalinio gyvenimo savarankiškumo, tautos identiteto išsaugojimo ir nacionalinių interesų realizavimo problemos. Šiuo požiūriu Lietuvos politinės partijos netruko susiorientuoti kaip integracines ir nacionalinių interesų gynimo partijos.

Integracinės partijos pareiškė Lietuvos reikalus spręsiančios stiprindamos Europos Sąjungą (,,gerai Europai — gerai mums”), nacionalinių interesų partijos — atskaitos tašku paskelbdamos nacionalinę specifiką ir ,,Europos reikalais” laikydamos realias nacionalines problemas. Centristinė Lietuvos partija apibrėžė save kaip aiškią Lietuvos interesų atstovę, savo poziciją paaiškindama dar ir tuo, kad ji yra kovos už demokratinę Europos Sąjunga būdas, pasipriešinimo Europos Sąjungos federalizacijai priemonė.

Ši situacija permodeliuoja Lietuvos ir visų Europos nacionalinių valstybių politines sistemas, suskirstydama jas į nacionalines ir internacionalines, jau jų rėmuose susiformuojant ,,dviejų lygių” (arba dvejopo pobūdžio) kairei, dešinei ir centro partijoms. Šiandien Lietuvoje aiškiai integracinės yra socialdemokratų ir socialliberalų (kairė), liberalų ir konservatorių (dešinė) ir krikščionių demokratų (centras) partijos. Antiintegracinės yra Lietuvos socialdemokratų sąjunga (kairė), Lietuvių tautininkų sąjunga (dešinė) ir Nacionalinė centro partija (centras). Centristinių motyvų esama Darbo partijos, Liberalų demokratų partijos, Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos programose ir veikioje.

Koks bus partijų išsidėstymas, veikimas bei įtaka ir nacionaliniame ir internacionaliniame kontekstuose, šiandien pasakyti neįmanoma, nes vyksta akivaizdus politinės sistemos persitvarkymo procesas, kartais vadinamas partinės sistemos krize, kartais —  netgi nacionaline krize. Negalima atmesti abiejų apibūdinimų, nes įsitraukimo į Europos Sąjungą tikslai, būdai ir priemonės dažnai nesutampa su deklaruojamais, todėl problemų patiria tiek tauta ir jos valstybė, tiek visuomenės politinė sąmonė ir jos partinė politinė sistema. Šiandieninę Lietuvos būklę galima būtų apibūdinti kaip pereinamąją. Partijų gyvenime padėties neapibrėžtumas reiškiasi tradicinėmis laikomų (Parlamente atstovų Nepriklausomybės metais turėjusių) partijų prestižo smukimu, karštligišku visų įmanomų koalicijų sudarinėjimu (socialdemokratų ir socialliberalų koalicija kairėje, liberalų ir konservatorių koalicija dešinėje), naujų (vadinamų populistinėmis) partijų. kilimu (tipiškas pavyzdys — per pusmetį į reitingų viršūnes iššokusi Darbo partija) ir klasikinėms ideologinėms nuostatoms ištikimų partijų pasirodymu (atsikūrę socialdemokratai, atsikūrę centristai, persitvarkę tautininkai). Pastarosios savo uždaviniu laiko trinarės nacionalinius interesus ginančios politinės sistemos atkūrimą, tautos ir nacionalinės valstybės saugą ir stiprinimą. Integracinės partijos kur kas labiau bus veikiamos Europarlamente veikiančių partinių ,,internacionalų’, kurie niekinamai žiūri į jiems paklusti nenorinčias partijas. Šis konfliktas bus vienas ryškiausių ,,Jaunosios Europos” politinio gyvenimo leitmotyvų ir vienas didžiausių Europos Sąjungos politinės sąmonės kitimo stimulų.